r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Ramonas
KRYŽIAI

35.

    Plačios lygumos žaliuoja. Žolė nuo vėjo glaudžiasi prie žemės, žaliomis bangomis bėga rugiai, o toli tolumoj ta žaluma susilieja su mėlynu dangum.
    Nė vieno žmogaus toj žalioj platumoj. Tik garsiai rėkia griežlė, griovio krantu bėga benamis šuva. Dobiluose ramiai ėda karvės. Paruge ateina vyras, apsidairo, karves perkelia ir vėl slenka atgal. Parugėm, pagrioviais. Jis dingsta už rugių sienos, o griežlė vėl rėkia.
    Ūkininkų kiemai tušti. Suloja šuva, ir prie lango stiklo spaudžiasi vaikų nosytės. Raukšlėtas veidas pasirodo už vaikų galvų ir vėl dingsta.
    Jauni vyrai slapstosi. Temstant pareina namo pasiimti duonos, paskui patvoriais ir pakrūmėmis vėl slenka i rugius. Jie ten nakvoja, o dieną paslapčia seka, kas darosi plentuos.
    Ten vis važiuoja sunkvežimiai, traktoriai velka sunkias armotas. Ant kalniukų abipus plento nuolat zuja raudonarmiečiai. Į tas tvirtoves jie velka sunkias dėžes.
    Krūmuose ties lieptais vakarais tyko Račiūnukas su dviem draugais. Jie turi kirvį, aštrių peilių ir naują virvę. Giružio laukia jie. Krūmuose jie turi ir duobę iškasę.
    Giružis suėmė Arminą, išvežė Grybą, Pucėtą suėmė. Jis ieškojo Račiūno, buvo ir pas Miškinį, pas Žilvitį.
    O kas darosi mieste? Račiūnukas girdėjo. Visas prekinis traukinys stovi Marijampolės stoty. Vagonai užkalti lentomis. Naktimis suima, atveža ir grūda ten žmones. Vis mokytesnius, vis žinomus, vis tikrus lietuvius. Suiminėja Giružis, Balaika. Į Sibyrių išveš juos.
    Tušti ūkininkų kiemai. Ir žaliose platumose žmogaus nepamatysi.
    O plentu vis važiuoja sunkvežimiai. Kareiviai sėdi juose. Jų kepurės su raudonais valiniais. Smaili durtuvai žiba saulėje.
    Aukštai aukštai, vis pasislėpdamas už debesų, skrenda lėktuvas.
    Apie vidurnaktį Kreivėnienė pakėlė vyrą.
    - Zigmai, klausyk - šaudo.
    Kreivėnas įsiklausė. Iš tikro kažin kur buvo girdėti šūviai ir lėktuvų ūžimas. Paskubom apsirengė. Segiotis pabaigė kieme.
    Marijampolės pusėj po dangų slankiojo prožektoriaus šviesa. Paslankiojo ir vėl užgeso.
    Smarkiai tvinksėjo širdis.
    Vėl trenksmas.
    Šviesi juosta lyg viltis vėl nušvietė dangų.
    Kreivėnas patrynė rankas. Jis šypsojosi tai šviesai, lėktuvų ūžimui, visam miegančiam kaimui, visai šitai birželio nakčiai.
    Lėktuvų ūžimas pamaži nutilo, šviesos juosta dingo.
    Tyliai ramiai šlamėjo klevo lapai juodoj nakty.
    Paryčiu parėjo Albinas.
    - Tu namie? Paleido?
    - Pabėgau. Tegu juos anas ir jų tvirtoves kartu. Jau vakar bėgo, kas tik drūtas. Suuodė. Šiandie sutikau žmonių iš Marijampolės. Bėga. Šiąnakt vokiečių lėktuvai sugriovė kelis namus.
    Pasisėmusi kibirą vandens, Barbora stovėjo prie šulinio ir klausėsi Albino pasakojimų.
    - Ko stovi, kaip supančiuota? - nusijuokė Kreivėnas. - Virk pusryčius geram vyrui. Matai, kad alkanas parėjo, tvirtovę pastatęs. Sodo patvoriu skubėjo Motiejus.
    - Pas Giružį, - nusijuokė Kreivėnas, rodydamas pirštu. Atsistojęs pas tvorą, žiūrėjo, kur jis nueis.
    - Taip, kur gi daugiau eis. Pagalbos, patarimų. Išgelbės tave Giružis, lauk!
    Apie priešpiečius pietų pusėj suūžė lėktuvai.
    - Eikit žiūrėt! - šūktelėjo Kreivėnas kieme.
    Visi šoko iš trobos.
    Lėktuvai nuskrido ant Marijampolės. Ten iškilo stulpai dūmų, pasigirdo trenksmas ir netrukus sužibo ugnys.
    Kreivėnas pabėgėjo už sodo, vėl sugrįžo į kiemą, sukinėjosi, dairėsi, nerado vietos. Įbėgęs trobon, užsilipo ant aukšto ir atsidarė galinį langą. Pro medžių lapus menkai buvo galima matyti.
    - Kas naujo? - šūktelėjo Motiejui, grįžtančiam patvoriu.
    Motiejus pakreipė galvą ir, nieko neatsakęs, peršoko per griovį.
    Albinas įsilipo į gluosnį, Barbora nubėgo pas Grūštus. Laukuose mykė negirdytos ir neperkeltos karvės, žardy žviegė nešertos kiaulės.
    Iš Marijampolės dūmai kilo vis aukščiau ir aukščiau į dangų. Uždaręs langą, Kreivėnas vėl išbėgo į kiemą.
    - Eik į kapines, - pasiūlė žmona. - Nuo tokio kalniuko matysi geriau.
    Kreivėnas paklausė. Ant aukštos kapinių tvoros jau stovėjo Grūštas ir, atsirėmęs į liepą, žiūrėjo, kaip dega miestas.
    Pažvelgęs į Grūštą, Kreivėnas nustebo, kad nejaučia jokio nesmagumo nė baimės prieš šitą žmogų, nė mažiausios neapykantos. Tai degančio miesto dūmai, lyg kokia uždanga, paslėpė visus karčius jausmus, visus melus. Lyg kito, naujo gyvenimo viltis žibėjo tos liepsnos. Lyg visas pasaulis, lyg visi žmonės - viskas, viskas turės būt nauja. O kas buvo - taip menka dabar...
    - Ir aš ateinu į teatrą! - linksmai šūktelėjo jis.
    Užsirangęs ant akmeninės tvoros, jis pasiryžo ir atkišo Grūštui ranką. Grūštas pasisveikino ramiai ir nustebusiomis akimis žiūrėjo į dūmus.
    - Išrūkys šitą vagių ir žmogžudžių gaują!
    - Kažin, ar visas miestas taip ir sudegs?
    - Vis šis tas liks, - nusprendė Kreivėnas.
    - O aš užvakar nuvežiau piaunamąją mašiną pataisyti. Po mašinos dabar...
    - Eik jau, eik, seni. Apie mašiną dabar galvoja. Šitas karas mums kaip lietus perdžiūvusiai žemei. Lietuva vėl sužaliuos.
    - Sužaliuos... Taigi, priminėt. Nesusitikdavom, tai nė nepasakiau. Mūsų ąžuolas vėl atsprogo, - nusišypsojo senis.
    Kreivėnas užsimerkė. Jis bijojo pakrutėti, bijojo vėl atsimerkti, kad nereiktų pažvelgti į Grūštą. Tas ramus, visai taikingas Grūšto balsas jo širdį pripildė gėdos ir kartu nesuprantamo tylaus džiaugsmo. Jis suprato, kad šitie įvykiai, kurie viską, viską, nustelbia, padės jam žengti dar žingsnį toliau - padės ieškoti jau aiškaus susitaikymo.
    Paupiu protekiniais skubėjo Giružis. Jis buvo sušilęs ir uždusęs. Eidamas vis žvilgčiojo į debesis dūmų. Per lieptą bėgte perbėgo, o kiemelyje šūktelėjo motinai:
    - Dėk į krepšį marškinius! Lašinių neužmiršk!
    Įbėgęs į klėtį, iš po lovos išsitraukė geresnius batus.
    - Kur tu rengiesi?
    - Matai? - parodė jis dūmų debesis. - Traukiamės. Truputį pasitrauksim, o paskui sugrįšim parodyt šitiem Hitlerio bernam. Tegu dabar apsidžiaugia, bet mes žinosim, kurie iš džiaugsmo lipa ant stogų. Kreivėnas, mačiau, ant kapinių tvoros, lyg koks maršalas, stovi.
    - Tu išbėgsi, vaikeli, o aš?
    - Kas tave ims? Kam tu reikalinga? Nė Kreivėnui tavęs nereik. O kadaise buvai reikalinga...
    - Kas tau užėjo? Girtas tu, ar ką? O gal ir teisybė, ką žmonės šneka? Gal ir teisybė, kad tiek žmonių suėdei.
    - Tylėk, tu... Manai, kad aš nieko nežinau? Visą gyvenimą man melavai. Manai, kad aš ir stipdamas nieko nežinosiu? Nebijok, pažįstu savo mielą tėvą, prakeiktą buožę, kuris mano gyvenimą suėdė, mane visą parkuotą, purvais apskretusį paleido į svietą. Dar mėginsi ginti jį? Tą, kuris tave su glėbiu paleido, o vedė kitą? Kas tu buvai per visą gyvenimą? Ugi merga su vaiku! Visą gyvenimą vaikščiojai skarelę ant akių užsitraukus. Aš? Kas aš? Kas? Ir už akių ir net į akis - mergos vaikas! Net ir Magdutė... Taip, taip. Tylėk, sakau, nes ir taip širdis krauju verda. Ir dabar, kada radau tą... tą tyrą šaltinėlį, tai dar ir tą prispiovė. Primelavo jai, merginai. Jau ir šitos jam prireikė! Ir kaip tokį gyvulį dar žemė nešioja! Bet ne. Palauk tu, niekše. Aš dar sugrįšiu tau. Gerklę tau perkąsiu, bet tu jos nepaimsi. Už viską bus atlyginta. Dėk, ką sakiau! Užteks tų tavo ašarų.
    Išbalusi, drebančiom rankom Giružienė suruošė sūnui krepšį. Sūnus pasispaudė ji po pažaste ir, nusisukdamas į duris, pratarė:
    - Žmones, girdi, suėdžiau. Tai jeigu toki Pucėtos rengėsi valstybę išduoti? Pats girdėjau, ką jis šnekėjo. Seniai vokiečių laukė. Šnipai jie. Tai jeigu tokius pašalina toliau nuo sienos, kur jie bus nepavojingi... Nebijok, jiems ten nė plaukas nuo galvos nenukris. Lik sveika.
    Stabtelėjęs prie durų atsigėrė vandens, pagalvojo ir baltą puodžiuką įsikišo į kišenę.
    Per pievas jis patraukė tiesiai į plentą.
    Plentu į rytus greit važiavo sunkvežimiai. Giružis pakėlė ranką, norėdamas vieną sustabdyti, bet mašina pralėkė pro šalį. Jis mėgino sustabdyti antrą, trečią, bet mašinos vis lėkė tolyn.
    - Išdavikai prakeikti! - sušuko jis įpykęs.
    Viena mašina pati sustojo. Joje sėdėjo keli rusų kareiviai. Jų kepurės buvo mėlynos su raudonais valiniais. Tarp kareivių sėdėjo ir Giružio pažįstamas - Abromas Rozencveigas. Ir Kazys, pernykštis Kreivėnų bernas, buvo čia. Apsivilkęs raudonarmiečio uniforma, kiurksojo sunkvežimio kampe.
    - Ar yra vietos?
    - Vietos? Tai tu bėgt nori? Bėgt tai pirmutinis, o kas čia aplinkui darosi, tai tu nežinai. Raudonoji armija nebėgs, raudonoji armija sumuš prakeiktus Hitlerio šunis, sumuš jų pačių žemėje, bet pirmiausia mes turim visus šnipus išgaudyti. Sakyk, kas čia nupiaustė telefonus? - parodė Rozencveigas į kalniukus abipus plento. - Kas čia parduoda tėvynę? Tai tu šitaip išvalei apylinkę, a? Toks tavo darbas? Dabar pasakyk - kas? Žinai, kas tavęs laukia.
    - Žinau, - atkirto Giružis tvirtai. - Aš nesnaudžiau, nekalbėk be reikalo.
    - Kas tie pasiutę šunes?
    - Kreivėnas ir Grūštas. Matai? Stovi ir džiaugiasi.
    Giružiui paliepė lipti į sunkvežimį. Mašina nulėkė plentu, pasuko į kelelį ir sustojo ties kapinėm.
    Kreivėnas nusigandęs pažvelgė į Grūštą ir nušoko nuo tvoros. Nušoko ir Grūštas. Kareiviai pribėgo prie jų ir liepė pakelti rankas. Apieškoję kišenes, liepė stoti prie tvoros, nusigręžti ir nejudėti.
    Rozencveigas pažvelgė į nukirstą kryžių, pažvelgė i medžius ir pasišnibždėjo su kareiviais.
    - Taip, - nusprendė rusas. - Puikiai sugalvota. Už nuopelnus Hitleriui... Vietoj geležinio kryžiaus...
    Du kareiviai nubėgo į Kreivėnų kiemą ir netrukus grįžo. Jie atsinešė didelių vinių, vielų, virvių ir kirvį.
    Vienas kareivis žingsniais atmatavo atstumą tarp dviejų beržų, atmatavo kryžiaus liemens ilgumą ir mostelėjo ranka. Kareiviai paėmė nuo žemės kryžiaus liemenį ir prinešė prie beržų. Per tą liemenį į beržus įkalė po storą vinį, o paskui dar pritvirtino virvėmis ir vielomis. Pabaigę pasitraukė ir pažiūrėjo iš tolo: lyg du kryžiai, kurių skersiniai susisiekia. Du kryžiai su baltais liemenimis.
    Dabar kareiviai priėjo prie Kreivėno ir Grūšto. Nuvilko juos, nuplėšė marškinius. Bumas prikimšo žolės ir dar užrišo sudraskytais marškiniais. Daužydami šautuvų buožėmis, privedė prie beržų.
    Giružis tarsi tik dabar suprato, kas čia darosi. Jis pribėgo prie Rozencveigo.
    - Drauge, nėr ko gaišti. Sodinkim juos į mašiną ir skubėkim. O juk turės būti teismas.
    - Drauge Giruži. Proteliu tu niekad nepasižymėjai, už tai niekad ir negavai atsakingų pareigų. Nesikišk ne į savo reikalus, sudilusi kapeika! Ir ką reiškia šitas tavo išbalimas? Gailestis tai? Baimė? Tu žinai, ką partija daro su bailiais ir gailestingais?
    - Aš ne partijoj...
    - Tai dar blogiau! Džiaukis, kad radai nusikaltėlius. Tai tavo laimė.
    Giružis išėjo iš kapinių ir užlindo už sunkvežimio.
    Pirmiausia kareiviai pagriebė Grūštą. Vieni už kojų kėlė, kiti išskėtė rankas ir prie skersinio priraišiojo vielomis. Grūštas spardėsi. Kareivis kirvio penčia įkalė vinį į vieną jo delną, paskui į kitą. Grūštas muistėsi, kraipė apraišiotą galvą. Du kareiviai palaikė, o trečias su kirviu prikalė kojas. Vinis giliai suvarė į beržo liemenį. Vinys lindo smagiai. Kaip prigydamos. Rodos, beržas pats ryte rijo jas.
    Kreivėnas susmukęs gulėjo žolėje. Pakėlė ir jį. Pririšo rankas, perkalė vinimis, prikalė kojas. Iš jo rankų kraujas teškėte teškėjo ant diemedžių, žaliuojančių po beržu.
    Plentu ūžė daugybė automobilių. Visa ilgiausia kolona skubėjo į rytus.
    Rozencveigas parodė ranka į plentą. Raudonarmiečiai sujudo. Jie pasišnibždėjo, išsirikiavo ir, kartu kilstelėję šautuvus, iššovė į prikaltus ūkininkus.
    Rozencveigas pirmutinis įšoko į sunkvežimį. Įšoko kareiviai. Paskutinis įlipo Giružis.
    Tik spėjo sunkvežimiai nuvažiuoti, o iš visų pusių į kapines jau bėgo žmonės. Kreivėnienė atbėgus sukniubo žolėj ties vyro kojomis.
    Žmonės išsigandę į prikaltus žiūrėjo iš tolo. Išbalę ir drebėdami bijojo ir žodį ištarti. Buvo girdėti tik skaudus Kreivėnienės kukčiojimas ir dejavimas.
    - Nuimkit! Ištraukit vinis!
    - Reples! Bėkit replių!
    Vyrai atsipeikėjo. Pribėgę nuėmė nuo kankinių veidų baltus skarmalus.
    Grūštas jau buvo miręs. Kreivėnas atmerkė akis. Iš burnos iškrito suseilėtos žolės gniužulas.
    - Tavo teisybė... Dabar žinau... - sunkiai ištarė jis, žiūrėdamas į žmoną. - Baisu... Nors tu žinok: aš uždegiau kluoną, per mane Petronėlė...
    Iš burnos ištekėjo srovelė kraujo. Galva sunkiai nusviro ant krūtinės.

1945.12.30

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page