r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Ramonas
KRYŽIAI

34.

    Kreivėnienė sugrįžo po trijų dienų. Juoda skarelė visai pasendino ją. Akys lyg padidėjo, lyg nustebusios žiūrėjo. Buvo dar šviesesnės ir tyros, kaip ežero vanduo šaltą rudens rytą.
    - Garbė Jėzui Kristui, - pasveikino ji įėjusi.
    Barbora atsakė. Kreivėnas lyg sukruto, bet nepratarė nė žodžio. Kreivėniene nuliūdus žvilgtelėjo į vyrą ir nuėjo seklyčion. Kreivėnas neramus laukė valgomajam, bet žmona neatėjo. Ji įsipylė pieno, atsiriekė juodos duonos ir atsisėdo pas langą. Vakaruos kilo juodas debesys, kurčiai griaudė, o ties jos kojomis žaidė kačiukas, kojuke raičiodamas bulvę.
    - Gražiai palaidojo? - paklausė Barbora nedrąsiai.
    Kreivėnienė linktelėjo galva. Barbora atsiduso.
    Vakaruos sužaibavo.
    Kreivėnas nerimo. Išgirdęs, kad Barbora išėjo į kiemą, jis įėjo virtuvėn, žvilgtelėjo į žmoną ir susiieškojo šipulį pypkei iškrapštyti. Ilgai krapštė. Pūtė, daužė į plytą.
    Žmona žiūrėjo į kačiuką.
    - Tai ko tyli?
    Žmona nė akių nepakėlė.
    - Ko nesakai, klausiu? Sirgo ji ar kas ten?
    - Sirgo.
    - Ką padarysi... Visi mirsim... Taip jau yra. O neužmiršai paklaust? Liepiau paklaust, kuri vienuolė jai akis užmerkė. Norėjau žinot, ar tikrai, kaip sapne... Kaip ji atrodo, ta... Paklausei?
    - Paklausiau. Ir kalbėjau. Su akiniais...
    - O plaukai? Plaukai koki?
    - Žili.
    - Meluoji, - sušnibždėjo jis vos girdimai ir drebančia ranka įkišo kišenėn pypkę.
    - Kišenę pradeginsi.
    - Dar pridėk, kad ji ant kairiojo veido turi apgamą. Tada melas bus kaip penki pirštai, - mėgino juoktis Kreivėnas, bet jo balsas buvo kažin koks svetimas.
    - Ir apgamą turi. Šitam daikte, - palietė ji pirštais savo veidą.
    - Meluoji.
    - Ar man meluot, Zigmai? Kada aš ją kaip gyvą ir dabar matau. Kokia graži ji buvo, kokia graži! Kaip šventa ji. Ir prašė mirdama, kad tu persižegnotum...
    - Ir tu... šitą žinai? - sušuko jis nusigandęs.
    - Ir... aš? Tai tu pats irgi žinojai? Per sapną tavęs prašė?
    - Sapnas... Sapnai tau rūpi...Aš netikiu burtais! Ne! Kvailystė! Liga, o ne stebūklas! Tu, matyt, girdėjai, ką aš kalbėjau per sapną, tai dabar bepig mane kvailinti. Ne taip greit. Ne ant kvailio pataikei.
    Kreivėnienė išgėrė paskutinį gurkšnį ir persižegnojo.
    - O aš dabar jau tikiu, kad tu pasitaisysi. Ne toks tu jau blogas, kaip atrodai. Kad ir tada, kai Petruką išvežei. Ir nuvežei, ir viskas gerai, o namie tik: "Susipykau! Jis man ne sūnus!" Sužinojau vėliau ir supratau, kad tu tik apgaut norėjai tuos bolševikus.
    Sužaibavo ir garsiai sugriaudė.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page