r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Ramonas
KRYŽIAI

30.

    Jau arė. Alytiškės giria Iš tolo atrodė, kaip žalia juosta. Vyturiai čiulbėjo nesiliaudami, bet tie vyturiai šįmet Kreivėnui atrodė lyg mažesni ir jų čiulbėjimas lyg tylesnis, kaip kitais metais. Ir vėjas šaltesnis, ir žemės kvapas rūgštus. Debesys plaukia lėtai, kamino dūmai aptingę. Net ir antys aptingę: tąso, tąso baloj varlę ir vis negali praryti. Lėtai vaikščioja karveliai po kiemą, lėtai užlekia ant stogo ir snaudžia.
    Tyliai pučia vėjas, lėtai laša sula iš beržo šakos. Kada pradėjo kaltis pirmieji vyšnių žiedai, Kreivėnas pagyvėjo. Dažniau nueidavo pas Giružį. Vieną dieną, kai garnys strapaliojo po balą, Kreivėnas dirstelėjo į jį, šyptelėjo ir pranešė Giružiui:
    - Šiandie einu pas Grūštę. Reikia galutinai išsiaiškinti. Nėra ko daugiau lauki. Tau nepasisekė, bet man turi pasisekt. Ne aš būčiau! Dabar jai rinktis nėra ko. Visus sulygino, o gal ir visai priplos. Truks - laikys, o jauniems vis tiek gyventi reikia.
    Sugrįžęs persivilko kitais marškiniais, nusižibino batus, paglostė katę.
    Pakelės grioviuose nardė linksmos varlės.
    Su Grūštu pradėjo kalbėti iš tolo. Pynė, rezgė, pagaliau ir pats neiškentęs paklausė aiškiai:
    - Tur būt neužmiršai, kaimyne. Atsakymą žadėjai duot pavasarį. Matai - lapelis prie lapelio glaudžiasi, žiedelis prie žiedelio. Net tvora, ir ta kruta, o ką čia kalbėt apie jaunųjų širdis.
    - Žinoma... - nutęsė Grūštas.
    - O kur Elziutė?
    - Serga po biskį...
    - Ką padarysi. Vis tiek eikim prie reikalo. Ką ji čia taip labai nugriebs? Ūkininką! Nedidelis džiaugsmas. Menkas kirtys! Dar mes nežinom, kas su ūkininkais bus, bet jau galim suuosti. Ubago krepšiu atsiduoda. O toks Giružis... Kas jam? Ko jis bijo? Jis moka amatą. Duoną visada turės. Be to, toki, kaip jis, dabar liaudies draugai. Jo ir tokiam ūky nieks nekąs. Turėsi sau užvėję ir niekam nė gero.
    - Taip, tai taip, bet...
    - Kas?
    - Su Giružiu ji žiedų nemainys.
    - Kodėl? - nusigando Kreivėnas.
    - Lyg mes nežinom, kas yra Giružis.
    - Giružis? Galvą dedu, kad jis ne bolševikas. Ir negeria...
    - Negeria... - nusišypsojo Grūštas. - Tik čia, po akių. Negeria, kai mes matom, o ką daro Kalvarijoj, Liudvinave, Marijampolėj? Šešupėj būt prigėręs. Galit nepasakot, aš viską žinau. Apsaugok Viešpatie nuo tokio žento.
    - Plepalai! Grybienės liežuviai! Ta kalė iš pavydo visko pripliauškė. O kaip su radijo aparatu? Girdėjai? Giružis sudaužė! Kad ją velniai! Pats buvai, pats matei.
    - Žinau. Giružis pats prašė, kad pasėtų kalbas. Jūs pernykštis Kazys dar butelį už tai gavo. Pasakojo mūsų Jonui. Ir gudrumas to Giružio! Supraskit žmonės: kaip čia neteisybė, tai taip ir kitur Ach tu lape, lape...
    - Pamazgas lieja ant gero vyro, o tu tiki. Smerki vyrą be reikalo, lyg kokia Grybienė, o dar stataisi geras katalikas. Ar šitaip tinka katalikui? Dievo įsakymus užmiršai. Jeigu visi katalikai tik šitokie... Bažnyčioj primanę ant altoriaus užliptų, o savo artimą juodina.
    - Ne tau, Kreivėnai, spręst! - supyko Grūštas. - Ne tau parodyt, kuris geras katalikas, o kuris ne. Nesuprantu, kam šįmet vėl su tuo Giružiu tąsaisi. Jau pernai turėjai suprast, kad iš tų pelų nebus grūdų. Dar čia katalikybę kaišioja.
    - Viskas melas, ką apie Giružį pasakoja. Ir pats meluoji. Elziutė serga! Ar ateidamas nemačiau pro langą sveikutėlę? Katalikas!
    - Nepyk, sumelavau, bet dabar pasakysiu teisybę. Ak, kiekvienas norėtų gero tikram savo sūnui...
    - Sūnui? - nutirpo Kreivėnas, griebdamasis už stalo kampo.
    - Lyg nieks nežino! Pirmiau tik spėliojo, o dabar jau visiems aišku.
    - Kas aišku? Kas pasakė? Dievas? Velnias?
    - Pats pasakei.
    - Kur? Kada? Kam?
    - Nė man, nė kitam. Pasakei savo bėriui, pasiskundei, o kai kas ir išgirdo. Net ne vienas, o du išgirdo.
    - Katalikas! Fariziejus tu, štai kas! Niekocia! Šitaip mane šmeižt...
    - Ką čia! O juk Giružis ir panašus į tave.
    Kreivėnas atsistojo, pabeldė kumščia į stalą, bet neištarė daugiau nė vieno žodžio. Pasigriebęs kepurę, trinktelėjo durimis.
    Grūštas nuleido galvą. Prasivėrė šoninės durys, sumėlynavo akys, ir Elziutė, smeigdama adatą į bliuzkaitę, įėjo seklyčion. Pro kitas duris įsirito Praniukas.
    - Dėdė išėjo kad piktas, kad piktas... - pasakojo jis net uždusdamas.
    - Kodėl jūs, tėveli, taip padarėt! - prikaišiojo ji, su gailesčiu žiūrėdama į tėvą. - Kam jums reikėjo tą sakyti.
    - Et, pradėjo jis čia... Koks tu katalikas, koks tu žmogus! Nusibodo... Neiškenčiau...
    - Reikėjo tiesiog pasakyt, kad neleisit manęs, ir jau. Kam tų piktumų. Šitaip žmogų pribaigt...
    - Negerai... Dabar jau matau, kad negerai. Nesusivaldžiau, nusidėjau, bet kad ir jis...
    Abudu ilgokai tylėjo. Praniukas vėl išdulkėjo į kiemą, o Grūštas dar porą kartų pakraipė galvą, lyg negalėdamas atsistebėti kuo, ir pagaliau prašneko:
    - Tai su vienom piršlybom, ačiū Dievui, jau pabaigėm.
    - Nesuprantu, ko jūs taip ilgai tęsėt. Aš gi ne kartą sakiau jums...
    - Iš karto, kai buvau susigundęs ant pinigo ir amatininko, maniau, kad viskas išeis gerai. Vyras buvo lyg ir pasitaisęs. O juk ir tu pati nė šio, nė to...
    - Aš? Jeigu jau taip norit, tai aš daugiau galvojau apie jus. O vėl... Juk iš pažiūros jis nieko vyras. Peikti negali. Būčiau per daug nesišalinus, bet...
    - Kas - bet?
    - Tai... Aš šiaip sau...
    - Sakyk - parvažiavo Petras ir įsidrąsino tau pasakyti, kad...
    Elziutė nuraudo ir tylėjo.
    - Tai mat. O paskui maniau, kad Kreivėnas susipras. Pats pamatys, maniau, kad ne jam rūtelė sėta, kaip jis pats mėgsta visur tokius žodžius kaišioti. O jis savo ir savo. Jokio supratimo! Ir tu man būk tu jam šitokiam! Tikras titnagas. Aš vis nenorėjau tiesiog kaip kirviu nukirst ir įskaudint žmogui, o visgi taip išėjo... Betgi jau reikia ir akis turėt!
    Abudu vėl valandėlę tylėjo.
    - O kai dėl Petro... - tęsė Grūštas kalbą, vogčiomis pažvelgdamas į dukterį, - tai aš vis rengiausi, rengiausi tau pasakyti... Nenorėčiau, kad judu eitumėt prie altoriaus...
    - Tėte! Kas čia dabar? - pašoko Elziutė, visa nutirpusi iš nustebimo. - Tai įsismagino šiandie! Viešpatie, ką gi jūs prieš Petrą turit?
    - Koks tėvas, toks ir vaikas, nes obuolys nuo obelies netoli tenusirita.
    - Iš kur jūs žinot? O mūsų sode ar neauga dvejopi obuoliai ant vienos obelies? Aš jau geriau žinau... viską žinau. Tai ne tėvas, nesakykit. Jis visai į motiną, - gynė Elziutė net uždusdama.
    - Į motiną! O į bažnyčią neina...
    - Eina! O tada - neatsimenat?
    - Porą kartų prie durų pastovėjo, tai tau ir užtenka. Tau jis jau kaip Švento Petro pusbrolis...
    - Nešnekėkit, ko nežinot. Aš viską žinau. Aš žinau, ką jis galvoja. Visas jo mintis žinau. Ir jam kaip tik reikia... reikia tokios, kad jį suprastų, palaikytų, nes jeigu gautų tokią, kuri...
    - Sakyk, sakyk - tik tu viena gali išgelbėti, - šyptelėjo tėvas nepiktai. - O man atrodo, kad jis tik galvoja du ūkiu sujungti.
    - Tėte, net negražu šitaip išgalvoti. Tai kam Kreivėnas būtų piršęs Giružį?
    - Tėvo vieni, anot jo pačio, planai, sūnaus kiti. Tai nesupranta! Vienam sūnui Grūšto ūkis, kitą kur kitur išstums, o pats... Pamatysi, nespės Kreivėnienę išgiedoti pro vienus vartus, o jau pro kitus piršlys šuoliais išlėks. Šitoks krienas!
    - Kam šitaip apšnekėt žmogų!
    - Tarp savęs šnekam, tarp mūs ir pasiliks. Čia apie savo reikalus galvojam.
    - Tai jeigu Petras jums nepatinka, kam dar būdavot jam visada toks malonus!
    - Aš ir Giružiui būdavau malonus. Patinka ar nepatinka, o žmogus vis tiek žmogus. Jeigu jau gyvuliui esi malonus, tai kaip gi žmogui, šitam Dievo paveikslui? Žinoma, jeigu tik jis tavęs nenori suėst... O dėl Petro tai aš štai dar ką pasakysiu... Aš su jo tėvu dar turiu atsiskaityt!
    - Už ką? - nustebo Elziutė.
    - Tau dar per anksti žinot. O gal ir geriau... tau pačiai geriau, kad dar nežinai. Jei ne kitaip, tai nors į akis drėbsiu.
    - Buvo čia, ko nedrėbėt?
    - Jis buvo mano svečias.
    - Drėbkit, atsiskaitykit, bet kuo čia Petras kliūva? Aš gyvensiu, o ne jūs. Kai pirmiau, tai visiems šnekėjot, kam reik ir kam nereik: "Aš duodu savo dukteriai laisvę!" O kur dabar ta laisvė, kada pasirinkau? - piktai pastūmė ji žvakidę pastatytą ant stalo. Žvakidė susvyravo, bet atsilaikė. - Tai ką, gal ir Marytė tokia, kaip tėvas?
    Grūštas sumišo:
    - Nerėk, nerėk... Šeimyna išgirs.
    - Tegu visi girdi, nebijau, - bėrė Elziutė įraudusi.
    Ji pati nepastebėjo, kaip į jos rankas pakliuvo rankšluostis. Ji tampė tą rankšluostį, lyg mėgindama perplėšti. - Nebijau ir netylėsiu. Mat, koks! Pašnekėt - tai vis iš Švento Rašto, o kai reik skatikas duot, tai pakaušį krapšto.
    - Čia ne skatikas, dukrele, čia viskas reikėtų atiduoti. Kam čia tas skatikas? Bet jeigu jau taip, tai dėl skatiko aš tau štai ką pasakysiu. Duok ir nesigailėk, kur reikia, bet nemėtyk į balą. Toks tu ir tarp turtingų turėsi vietą, nors tavo kišenėj būtų tik tas vienas skatikas. Centas menkas pinigas, bet jeigu tu į tą centą žiūrėsi su pagarba, tai jis tuoj pavirs į litą. Dar mano tėvas mokė: pinigo ant stalo nemesk, o gražiai padėk. Jei reikia pastumti, tai pastumk švelniai. Pinigams patinka, kai juos dažnai suskaitai, bet suskaitęs ir vėl suberi į maišelį. Žinoma, šitie tėvo žodžiai ir man juokingi, neginu, bet visgi, dukrele, pinigai tai kaip koki ratai, ant kurių ritasi tas vežimas, kuriame mes sėdim šio gyvenimo kelionėje. O neturi ratų - turi pėsčias eiti.
    - O dabar aš jums pasakysiu: visi mes vienodi, tik, tur būt, šventais dedamės. Jūs labai saldus pažadėt...
    - Žinai, Elziute, jau supyksiu!
    - Titnagais kitus vadinat, o pats... - nebaigė ji, suglamžytą rankšluostį trenkė po suolu ir spruko pro duris.
    Likęs vienas, Grūštas ilgai galvojo. Praniukas užsikorė ant lango ir kažin ko klausė, bet jis negirdėjo. Vaikas nekantriai dar kartą paklausė.
    - Bėk, bėk. Neturiu laiko.
    Vaikas nustebo: sėdi tėvelis, nieko neveikia ir neturi laiko! Nesulaukęs atsakymo, nusileido nuo palangės ir nudundėjo pasieniu.
    Atsiduso Grūštas. Jau pakilo - eis - ir vėl atsisėdo. Kasėsi žilą smilkinį, lingavo galva ir žiūrėjo į tą dvišaką obelį, ant kurios auga dvejopi obuoliai. Žiūrėjo į komodą. Ten nabašninkės fotografija po stiklu. Iš abiejų pusių žydinčių vyšnių šakelės, įmerktos į šviesiai mėlyno stiklo vazeles. Grūštas atsistojo prieš tą paveikslą, rankas sunėrė ant krūtinės ir ilgai ilgai žiūrėjo. Pagaliau tylėdamas ranka parodė į duris, pro kurias su tokiu triukšmu išbėgo Elziutė, ir nusišypsojo.
    Paėmęs rankšluostį iš po suolo, palygino jį, padėjo į vietą ir išėjo iš seklyčios.
    Elziutė vikriai sukinėjosi virtuvėj. Grūštas įėjo, pastovėjo prie durų ir tyliai įspėjo dukterį:
    - Nepilk tiek daug pieno.
    - Ne pirmą kartą girdžiu.
    - O visgi neklausai.
    Elziutė atkišo tėvui samtį:
    - Tekit ir virkitės patys. Pažiūrėsim, kas valgys tas jūsų vos pražilintas kruopas. Prisitylėjau. Kantrybė, vis maniau, dorybė, bet šiandie ir šito gana. Tai taukinės į kopūstus per daug dedu, tai... Kur čia! Visko per daug. O kai vakar pagaminau vakarienę, tai koks buvot linksmas! Lyg ir visas svietas jums gražesnis pasirodė. O su kuo pagaminau? Kaip manot? Tik nenusigąskit - su sviestu! Na?
    - Hm... Aš ne tavo ožiuko pažiūrėt čia atėjau, o tik norėjau pasakyt, kad... Jeigu jau... Vis tiek gero su tavim nebus. Jeigu jau taip užsispyrei, tai žinokis su tuo savo Petru...
    - Ar taip sakot, kad mažiau pieno pilčiau?
    - Jau, dukrele, kaip sau nori...
    - Bet kad ir jūs, tėveli...
    Metus samtį, ji pribėgo prie tėvo ir apkabino jį už kaklo. Tėvas pabučiavo ją į kaktą.
    Jis jau ėjo iš virtuvės, bet tarpdury sustojo ir kažin ko delsė. Elziutė laukė, kas čia bus.
    - Kad jau taip viskas išėjo, tai gal būtų ne pro šalį ir šiandie tokia vakarienė, kaip vakar.
    - Bus! - nusijuokė Elziutė ir į verdantį puodą pliūkštelėjo dar pusę puodynės pieno.
    Per kiemą grįžo mergos su pieno kibirais. Pasišėręs arklius, paskui jas ėjo Jonas.
    Mergos sukošė pieną, ir visi sėdo prie stalo. Barščių paviršiuje žibėjo taukų pinigučiai. Grūštas persižegnojo, paskui jį visi, bet dar laukė, iki jis pirmas paims šaukštą. Visi valgė tylėdami. Nebuvo pusbernio - jis dar negrįžo iš kalvės.
    Srėbdamas barščius, Grūštas vis žvilgčiojo į Joną. Jis vis lyg rengėsi prakalbinti berną, bet šis taip atsidėjęs šveitė, kad lyg ir nepatogu buvo trukdyti. Pusmergė Matildukė pastebėjo Grūšto norą ir šyptelėjo. Jos nusišypsojimas reiškė: "Čia jau kažin kas bus." Elziutė atnešė lašinius, Juzė nubėgo į rūsį krienų.
    - Ar pabaigsi iki vakaro arti tą sklypą?
    - Ale!
    - Bet pavakarius tai neškis pats, - įspėjo Elziutė. - Mes neturėsim laiko. Viską sudėsiu į pintinėlę.
    - Tai... - nutęsė Jonas. - Maniau, kad šiandie jau jūs atnešit. Būčiau upely išmaudęs. O gražiai. Taip paimu ant rankų, atnešu prie upelio, taip gražiai nuleidžiu į vandenį. O jūs rėkiat ir iš baimės apsikabinat mane.
    - Apuoke! - sudavė jam kumščia į kuprą Elziutė.
    - Na kad tikrai taip būtų.
    - O ką tau Katriuka pasakytų? - neiškentė Juzė.
    - Tai... Katriutė... Ją kas kitas išmaudys.
    - Ketinau klaust, o čia ir prišnekėjom. Tai jau tikrai ketini vesti?
    - Aš kaip aš, bet Katriutė sako, ko čia mudviem laukti?
    Visi susijuokė.
    - Vestuvės už varsnų, bet kaip, dėde, bus su karvute?
    Grūštas tylėjo.
    - Sakėt, kad jeigu išbūsiu dar ir šituos trečius metus, tai galėsiu vesti, o jūs man karvutę.
    - O juk neišbūsi, jeigu vesi.
    - Kiek jau ten liks. Tik po vasaros darbų atsitrauksiu.
    Grūštas tylėjo. Elziutė atnešė ant stalo kruopas. Baltas, kaip vienas pienas.
    Jonas laukė. Mergos pastatė ausis.
    - Nežinia, kaip čia su ta karve... Žinai pats, kiek pieno nuo hektaro išgeria Stalinas. Kai viena karve bus mažiau ir neištesėsiu, kas bus?
    - Jau nesiteisinkit. Neištesėsit! Lyg aš nežinau, kiek dabar atlieka. O atlieka tiek, kad, ir dvi karves atidavus, Stalinui dar per ūsus varvės. Čia jau nesisukit. Aš ne iš svetimų namų atėjęs. Žinau. O aš ir Katriutei tiek pripasakojau apie tą karvę. kad ji net sapnuoja ją. Būtų visa pradžia gyvenimo, ta karvė.
    Grūštas vis dar maišė šaukštu jau ataušusias kruopas ir tylėjo. - Gal paršėką kokį... Tai dar šiaip taip... O žinai ką? Gi turėsi žmoną ir aprengti. Mano nabašninkės likę tiek sijonų ir visko. Galės išsirinkti, kas patinka. Galės imti.
    - Tai karvės taip ir neduosit?
    - Sakiau gi kad... O jeigu duoklę dar padidina? A?
    - Tai jau po velnių nekeikiant! - užsidegė Jonas ir pastūmė lėkštę nuo savęs. - Sijonus siūlo! Žmona jau septyniolika metų mirus, tai še tau, Jonai, jos sijonai! Juk iš mados išėję! Kvolduoti kažin koki. Manot, kad mudu su Katriute biedni, tai jau nežinom, nė kaip apsirengt. Septyniolika metų laikė tuos sijonus įsikirtęs, - bėrė Jonas, žiūrėdamas į mergas, - iš rankų nepaleido, o dabar, kada... gal jau ir kandys suėdė...
    - Ogi čia kas? Iš kelintos giedi? Nenori - neimk. Rado, mat, laikus madas vaikyti. Madas vaikysi - negyvensi, berneli.
    - Kam vaikyti. Bet su tokiom kelnėm, kaip jūs, aš, kad ir ubagas, nevaikščiočiau: lopas ant lopo, o lope skylė. Kiek jums ir Elziutė prišneka, o jūs vis savo.
    - Prie darbo ir tokios geros. Pagaliau, kas tau darbo?
    - Man! O nuvažiuoji į malūną, tai visi juokiasi iš jūsų kelnių. Primanęs, nors į snukį duok. Koks čia smagumas, kai su svetimom kelnėm tau akis bado.
    - Gerai, gerai. Kai kitą kartą tu važiuosi į malūną, tai aš likęs namie apsiausiu šventadieninėm.
    Visi susijuokė. Jonas nenorėjo juoktis, bet vis tiek lūpa timpt, timpt...
    - Tegu, tegu... Bet taip gyvent aš vis tiek nepataikysiu: dvylika metų vienais čebatais avit!
    - O kodėl neavėt? Į bažnyčią pėsčias neinu, sustoju netoli bažnyčios, o bažnyčioj vėl neplyšta.
    Mergos sukikeno.
    - Žinoma, kas jus matė kitur...
    - O dėl sijonų nešnekėkim daugiau. Norėjau pasigerint - nepataikiau, bet nė tau, nė kam kitam nepasakysiu, kodėl aš juos ir dabar laikau, - pabaigė jis tokiu prislėgtu balsu, kad Elziutė atsistojo ir išėjo pro duris.
    Jonas žvilgtelėjo į išeinančią Elziutę ir pritilo. Atsisėdęs ant suolo ties langu, šnypavo, kaip šuniukas paliai pelės olą. Užsirūkė. Vėl pradėjo, bet kalbėjo lėčiau ir tyliau, nežiūrėdamas į nieką, tik į savo kepurę, kabančią ant vagio.
    - Karvė, žinoma, į algą derėta nebuvo. Iš geros širdies pažadėjot, tai galit ir neduot, bet visgi negražu! Aš jau Katriutei tiek pripasakojau... Negražu, dėde, štai kas. Taip jau lyg ir nekatalikiška... Ir Kreivėnas šitaip pasakytų.
    - Ką? Kreivėno griebies? Nusišluostyk nosį pirma, o ne mane mokyk! Anava! Ar jūs girdėjot. Lauk tu gero!
    Mergos puodus plovė labai pamaži. Pliukštels vandenį iš vieno puodo į kitą ir vėl iš to atgal.
    - O tu tai irgi geras! Radai grandinę, važiuodamas iš miško, bet namo neparvežei. Nelaukei, kol kas atsišauks, o pardavei kalviui. Dar kitiem prikiša...
    - Jūs, dėde, vis tiek būtumėt tiek nemokėjęs. Jums viskas per brangu.
    - O ardamas radai akėtvirbalį. Praniukas sakė.
    - Rado, - atsiliepė vaikas iš kampo.
    - Praniuk, bėk į sodą. Neparnešei namo, bet numetei ant linijos. Žinoma, Kreivėnas radęs nusineš.
    - Akėtvirbalį! O kas iš jo? Senas, sudilęs. Kreivėnui duokit ir primokėkit - neims. Kad ir pasmailinsi, bus per trumpas į akėčias.
    Grūštas sumišo.
    - Kam į akėčias. Ūky visko reikia, - vis dar spyrėsi jis nežinodamas, ką sakyt. - Galima į sieną įkalt, ir bus rezginėm pakabint.
    Mergos suprunkštė, Jonas tik ranka numojo.
    - Kai pradėsi gyvent, tai pamatysi, kad namuos ir surūdijusi vinis reikalinga.
    - Žinoma, bet iš akėtvirbalių tai jau nevirsiu sriubos.
    Pasvirnėj suskambėjo numesti noragai. Tai pusbernis grįžo iš kalvės. Visiems palengvėjo. Rodos, kad tas aštrus skambėjimas pramušė langą ir iš trobos išleido karčius dūmus. Pusbernis įėjo ir tiesiog atsisėdo prie stalo.
    - Pasmailino?
    - Šiaip taip. Labai daug žmonių.
    - O tu eik prigult, - ramiai, kaip niekur nieko, pastebėjo Grūštas Jonui. .
    - O arkliams avižų ar dar užpilt?
    - Avižų... Vis avižų... Kiek mes jų turim? Jei arkliai jau nelabai alkani, tai nepilk.
    - O iš kur aš žinau?
    - Tai tau! Eini prie arklio, jeigu jis galvos nepakelia nuo lovio, tai reiškia, kad alkanas, o jei atsigręžia ir pasižiūri - jau užėdęs, gali nepilt. Kai reik, tai tada jau ir nesigailėk. Viską, vyruti, tur žinot, jei nori pasauly gyvent. Turi žinot, ir ką gyvulys galvoja.
    Jonas pakraipė galvą ir išėjo pro duris.
    Grūštas nuėjo į seklyčią, ilgai galvojo vienas sau, dūsavo, sukalbėjo poterius, kad Dievas duotų jam kantrybės tokiam sunkiam šeimynos gyvenime. Kad Jis nebaustų tokiomis nelaimingomis dienomis, kaip ši. Pasimeldęs apsiramino ir žiūrėjo pro langą. Daržely ant tako straksėjo žvirblis. Neiškentė Grūštas ir uždainavo:

    Vai tu, tu, tu, tu, karklynų žvirbleli,
    Vai kam susukai nevietoj lizdelį.

    Jonas, eidamas pro langą ir nešdamasis dvikartę, atsiliepė:

    Už tai susukau, kad aš jaunas buvau,
    Kad nežinojau, kur lizdelį sukti.

    Pasižiūrėjo vienas į kitą, ir abu susijuokė.
    - Tai sakot, dėde, paršėkas bus?
    - Bus, Jonai, tikrai bus. Ir toks, kad abiem sarmatos nepadarys.
    - O aš ten pas arklius galvojau, galvojau ir pergalvojau. Kokis sijonas būt gerai Katriutės mamai.
    - Bus.
    Jonas padėkojo nusišypsojimų.

    Aš slūžijau pas savo poną ant trečio meto,
    Užsislūžijau paršelį savo.
    Mano kiaulė kriuku - riuku,
    Mano avis šiuru - buru,
    Mano višta vištelius vedžioja!

    Taip linksmai nudainavo Jonas per sodą. Į kiemą įėjo Norkų Onutė. Net nė šuva jos žingsnių neišgirdo. Buvo basa. Mažiukė, visa apskrita, kaip obuolys, straktelėjo į darželį. Tyliai tyliai pravėrė vartelius ir tuoj savo žalsvomis kačiukės akimis žiūri į Elziutės langą. Besitaisydama vėjo sutaršytus juodus plaukus, įsmuko į vidų.
    Ji Elziutės metų. Jiedvi kartu lankė kaimo mokyklą, o dabar Elziutė ją išmokė juostas austi, pirštines megzti ir siuvinėti. Atbėga ji labai dažnai - tai išsiklausti ko, tai šiaip apypiete paplepėti.
    Pabeldusi ir nė atsakymo nelaukdama, įšoko į Elziutės kambarėlį. Elziutė po staltiese pakišo ranką ir paraudo.
    - Tai tu, Onute? Kad tu kur, kaip išgąsdinai.
    - Aš, kas gi daugiau. Bet nė tu slėpk, Elziute, nė tu ką... tą žiedą. Lyg čia kas nežino. Parodyk.
    - Žiedas kaip žiedas...
    - Šliūbinis. Žinau, kad Petro. Gerai tau, Elziute. Jau tu turi ir gali kantriai laukti.
    - O tu, Onute?
    - Et... Aš nė rasta, nė pamesta. Tu, Elziute... Aš tavęs ko prašysiu... Labai, labai prašysiu... Jeigu kada ateis Giružis, tai tu nukalbėk... taip iš to užsimink... apie mane. Per amžius būsiu dėkinga.
    - Kas iš to, jei aš ir užsiminčiau? Jis turi kitą.
    - Žinau, bet kas ji? O aš vienturtė, ir tegu nekas, bet visgi dešimt hektarų.
    - Ir tu tekėtum už jo? Nieko apie jį negirdėjai?
    - Girdėjau, bet ne taip velnias baisus, kaip pamaliavotas. O kaip jau visų bolševikų žmonos? Tūkstančiai jų, o gyvena. O aš jį atkalbėčiau. Neiktu, nelįsk, sakyčiau... Tegu kiti... Patinka jis man. Ką kiti prieš jį! Jis kaip klevas tarp gluosnių.
    - Neateis jis čia daugiau.
    - Bet jeigu ateitų... O tu Petrą labai myli? Ar jis labai skaudžiai bučiuoja? - paklausė prisikišusi prie ausies ir susijuokė. Džiaugsmas ir laimė buvo tame juoke.
    - Tu manai, kad jis mane nors kartą pabučiavo?
    - Ne? Eik, eik... Ir žiedą dovanojo... Nė karto? Meluok!
    - Aš pati kalta. Kai vieną sykį ten prie upės, prie to akmens, jis mane apkabino, o aš paprašiau palaukti... Kaip kokia kvailė: ir norėjau, kad pabučiuotų, ir pirštais uždengiau jam burną. O jis ir susilaikė. Kai parėjau namo ir ėmiau galvoti, pasidarė taip pikta... Ir dabar man pikta.
    - Aišku, jis tave labai gerbia, bet visgi...
    - Dabar gailiuosi, kad tada tokią rimtą nudaviau. Bet visgi jam reikėjo nežiūrėt, dar tvirčiau apkabint...
    - Visokių ir vyrų yra.
    - Petras toks lėtas, lėtas... Toks... lėtutėlis šalia... mergaitės... - pasakojo Elziutė užsisvajojusi.
    - Nieko, tu jį įkaitinsi... - susijuokė Onutė ir pakuteno Elziutę ties pažaste.
    - Liaukis. Iš kur išmokai? - sudraudė ją Elziutė, nenoroms juokdamasi.
    - Kas tau, Elziute, kad tu šiandie tokia neaiški - lyg neišsimiegojus. Juokai juokais, o pasakysiu, kad geriau lėti, negu tie sakalai. Nežinia, kur jie skraido, kur naktelę nakvoja. O žiūri į mus, kaip į vištas... tie sakalai. O kitų burnos! Pečius rausta, kai pradeda apie mergas šnekėt. Nesuprantu, kaip jie ir vesti nesibiauri taip apie viską išsišnekėję. Elziute, sesele, paskolink man vieną savo išsiuvinėtą nosinukę. Parsinešiu, įsižiūrėsiu, o paskui pamėginsiu pati. Tik tu nesijuok: ruošiu kraitį, o nežinau kam.
    Gavus nosinaitę, tuoj išskubėjo namo.
    - Eik per sodą, o paskui per daržą. Bus arčiau.
    Eidama sodo taku, Onutė pamatė po obelim miegantį Joną. Ji pasiėmė akmenuką, paleido į tą pusę ir iš sodo išbėgo tekina.
    Visuos namuos buvo tylu. Mergos seniai miegojo klėty, pusbernis susirangė troboj ant suolo, o Grūštas snaudė rymodamas ant palangės.
    Tik pakluonėj, ėsdami avižas, prunkštė arkliai.

    O Kreivėnas parėjęs ilgai vaikščiojo po sodą, sustojęs spoksojo į karvelį, tupintį ant stogo.
    "O karvelio kojos raudonos", pagalvojo jis.
    Į klėtį ėjo Barbora. Ji atsisukus žvilgtelėjo į Kreivėną. "Eini, tai eik... Bet ką aš jam pasakysiu, kai ateis vakare? Aišku, ką: tu pats kaltas".
    Nuėjęs prie tvenkinio, žiūrėjo į plaukiojančias antis.
    "Visos raibos, o viena balta. Truks - laikys, bet aš galiu gintis."
    Per galines duris įėjo į tvartą. Prie lovio stovėjo bėris. Kreivėnas pažiūrėjo į arklį ir priėjęs spyrė jam į papilvę. Arklys šoko atbulas, grandinė įsitempė, ir bėris tik muistėsi. Užsimojęs lazda Kreivėnas rėžė jam per šoną. Arklys šoko, atsimušė į sieną ir baimingai suprunkštė.
    Kreivėnas pastovėjo, apžiūrėjo lazdą ir ranka nubraukė nuo jos kelis arklio palukus. Paskui rėžė dar kartą, dar kartą.
    Arklys muistė galvą, skausmingai unkštė ir daužėsi į sieną ir į lovį.
    "O karvelio kojos raudonos", galvojo Kreivėnas, eidamas į trobą.
    Kreivėnienė slėgė sūrį.
    - Kiaulė turi paršiukų. Devynis.
    - Gerai, tegu turi, bet pas Gruštą tu daugiau kojos nekelsi.
    - Kas čia dabar?
    - Taip ir žinok. Jeigu net jo šuva ant kiemo užbėgtų, ir tą nušausiu.
    - Kuo tu šausi, kad bolševikai atėmė šautuvą.
    - Tylėk! Jei ta Grybienė dar kada nors čia ateis, aš ją sumalsiu į smulkius miltus. Ta… Švenčiausiosios Merijos vyža!
    - Viešpatie!
    - Tylėk, sakau. Pasakiau, ir kad man būt šventa!
    Pavakare atėjo Giružis. Žvilgtelėjęs į raukšles Kreivėno kaktoj, jis iš karto viską suprato. Kreivėnas tylėjo.
    - Subiro ratai? Perdžiūvę buvo? - pradėjo Giružis ir šyptelėjo nuskriausto ir paniekinto žmogaus šypsniu.
    - Tu pats kaltas...
    - Aš?
    - Žinoma. Manai, kad žmonės akli ir kvaili. Nebijok, viską žino...
    - Žinau ir aš, kas čia kaltas. Storkaklių puikybė, štai kas. Ką čia mums koks račius, sako toki Grūštai. Ką čia daržininkas! Mums reikia turtingo. Tik turtingi, išeitų, yra dori ir protingi. Tik jie grūdai, o visi kiti šiaudai. Žinau, visi mūsų storkakliai taip galvoja. Gerai sako Balaika - pirmiausia reikia šitą storkaklių klasę sunaikint. Kol jie per aukštai laiko iškėlę galvas, tol nebus nė lygybės, nė gyvenimo. Tiek to... Bent žinosiu, į kurią pusę eiti. Ir tas gerai.O iki šiol - tai ėjau, tai sustojęs galvojau. Dabar aišku - eit ir nieko negalvot daugiau.
    Kreivėnas tylėjo.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page