r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Ramonas
KRYŽIAI

28.

    Atėjo Kalėdos. Visi buvo linksmi. Ir vaikščiojo greičiau, ir juokėsi garsiau, tik vienas Kreivėnas vis buvo nekalbus ir susimąstęs. Jei žmona paklausdavo ko, jis piktai pažvelgdavo į ją ir drėbdavo:
    - Pati žinai. Nelįsk į akis.
    Antrą Kalėdų dieną Kazys su Jule rengėsi išeiti. Kreivėnienė sudėjo jiems paviržius - po kepalą duonos, po bandelę pyrago, po lašinių šmotą. Kreivėnas, atsisėdęs prie stalo, atskaitė pinigus ir pastūmė Kaziui.
    Aštuoniasdešimt išimta.
    - Taip, išėmiau. Atskaitęs pastūmė Julei.
    - Penkiasdešimt išėmei.
    - Reikėjo, ką padarysi.
    - O kaip su armonika? Derėta buvo.
    - O man laikrodėlis.
    - Laikrodėlis! Gauk tu kur laikrodį. Rusai iš visų krautuvių pasiėmė sau.
    - Vis tiek. Kas man darbo. Kas derėta - turi būt.
    - Tuoj pažiūrėsim, kaip čia išeina, - kalbėjo Kreivėnas ramiai, atsiversdamas sąsiuvinį. - Aha, čia... Kazys. Man prapuldavo kasdie vis po septynis kiaušinius. Taip darėsi visą mėnesį. Galvojau, galvojau, iš kur čia tas šeškas ateina. - Radau tą šešką savo klėty. Tu, Kazy, skaičiuot pats moki. Imkim lygiai - du šimtai kiaušinių, dvidešimt desėtkų, vadinasi. Po kiek buvo vasarą desėtkas? A? Skaičiuok. Tai viena.
    Kazys tylėjo. Julė sumišusi šypsojosi.
    - Antra. Kur liktarna? Ar nesakiau rudenį, kai iš fabriko vežei išspaudas, kad gerai prisirištum? Mėnesiena, girdi, buvo! Man mėnesienos reik - man duok liktarną. Kai man bus tamsu, aš pas tave neisiu mėnesienos skolint. Neprisirišai ir pametei, o gal ir... Kas tave žino. Gal kiaušinių keliais nuėjo.
    - Jeigu jau ir liktarnos! - neiškentė Kazys ir atsistojo. - Pridėkit dar pasagas, kurias arkliai per metus pametė!
    - Pridėt nereiks. Užtenka ir šito tau parodyt. Kad suprastum, vadinasi. Trečia. Liepiau velėnas ant griovio kranto sudėt į krūvas ir prakast griovelius. Sudėjai? Iškasei? Eik dabar pažiūrėt. Mažiausia keturi centneriai prigėrė. Po kiek centneris?
    Kazys tylėjo. Julė kraipė galvą.
    - Ką čia dailint! Ne armoniką aš tau, bet dar tu lieki man skolingas. Ve, kokia čia muzika ir opera.
    - Velėnas? - pabudo Kazys. - Šito tai jau nesakei. Niekad man neliepei sudėt. Ne! Pažiūrėsim. Yra dar liaudies teismas.
    - Gerai. Yra. Tik neužmiršk, kad Rusijoj irgi tas pats. Padarei ūky nuostolį, iš tavęs atskaito. Kas ir būtų! Keturi centneriai prigėrė - kam nuostolis? Valstybei nuostolis. Valstybė tų rugių jau negaus darbo žmonėms maitinti. Supratai?
    - Niekad tu man neliepei jokių velėnų... Gal galvojai pasakyt, bet nepasakei. Pats kartais užsimiršti, kur eini ir ko ieškai. Taip. Gal liepei, ana, bėriui... - šyptelėjo Kazys ir žvilgtelėjo į seserį.
    Abudu susijuokė.
    - Bėrį tu palik! - nukirto Kreivėnas, pliaukšteldamas ranka į stalą. - O dabar tavo puslapis, Jule. Kai rudenį - svečių buvo, sumušei aštuonias lėkštes. Nesakė maniškė, kad neimtum po tiek daug? Nesakė?
    - Irgi - valstybei nuostolis? - atkirto Julė.
    - O tu kaip manai? Lėkščių žmonėms nereik? Jas reiks padaryt, vadinasi, darbo jėgas skirt tokiam menkniekiui, o tuo tarpu visos jėgos turi būti skirtos ginklavimuisi. Pasaulinės revoliucijos išvakarėse stovim!
    Julė dar prasižiojo ką sakyt, bet paskutiniai žodžiai ją nutildė.
    - Toliau, Jule.
    - Užteks jau. Galo nebus. Ir be tavo skaitymo žinau, kad laikroduką nusukai. Einam, Kazy.
    - Palaukit, nors paviržius pasiimkit, - stabdė Kreivėnienė susirūpinusi.
    - Velnias čia juos neš. Ryt poryt važiuos žmogus iš mūsų krašto, paprašysiu, stabtels ir paims. Sudie, dėdiene. Jūs viena dar žmogus šituos namuos.
    - Sudie, dėdiene, - atkišo ranką ir Julė. - O šituos namuos dar ir Petrukas geras žmogus. Pasakykit, kai kada sugrįš, kad aš... kad mes jį geru žodžiu atsimenam.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page