r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Ramonas
KRYŽIAI

24. [1]

    Sode pro žalius lapus raudonuoja obuoliai, mėlynuoja slyvos.
    Laukai tušti. Juoduoja suartos rugienos, geltonuoja linai. Tik cukriniai runkeliai dar žaliuoja ir šlama.
    Kluono grendymas nušluotas. Salinės prikrautos aukščiau balkių. Ant grendymo tupi katė ir klauso, kaip pėduose šiurena peliukė.
    Pakluonėj straksi ir čirškia žvirbliai.
    Saulė šviečia, bet oras vėsesnis. Pilnas obuolių kvapo tas vėsumas. Ir vanduo tvenkiny jau tamsesnis, ir debesų danguj daugiau.
    Ramiai ėda karvės pievoj, ramiai tupi kregždžių virtinė ant radijo antenos ir ramiai neša vėjas baltus usnės pūkus.
    Kiemas išvažinėtas ir pilkas. Kiemo pilkumą puošia tik žalios auksu nusagstytos gaidžio plunksnos ir raudona skiauturė. Gaidys atsilošia ir užgieda. Gieda pakraipydamas, o pabaigęs nusilenkia visam vištų būriui.
    - Vienas likai - turi valią giedot, - juokiasi Kreivėnienė pro langą.
    Gaidžio draugai išsitiesę virtuvėj. Galvos nukirstos, o žali uodegų dalgiai sulamdyti. Ir raibos antys guli šalia jų. Ančių pakaušiuos raudonos kraujo dėmės.
    Julė kapoja mėsą ir pro langą žiūri į Petronę. Susikūprinusi ji atneša iš klėties miltų maišą.
    Gale tvarto padžiauta veršio oda. Baltas šuniukas įsikando žalią gaidžio plunksną ir bėga per kiemą.
    Parvažiavo Kreivėnas, sustojo prie durų ir iš vežimaičio kraustė ryšulius. Kreivėnienė išėjo padėti.
    Valgomajame ji atraišiojo ir dėstė mieles, šokolado plytas, kavos krepšį, cukrų. Smulkius mazgelius, aptiekoje pirktus, ji atvyniojo, pauostė ir vėl padėjo.
    Kreivėnas įtempė pintinę degtinės.
    - Kur Petras? Padės alaus bačką iškelti.
    - O vyno nupirkai?
    - Nu.
    - Tikrą balių tu čia sugalvojai. Net neramu tokiais laikais...
    - O kas kam darbo? Ko aš bijau? Ką dalino, tai jau padalino, o kas liko, tai mūs. Dabar aš niekam nė gero. Tyčia parodysiu, kad aš nieko nebijau. Tavo burna šnekant, išeitų taip - dirbk, kaip arklys, ir susitraukęs lauk nežinia ko. Šiaučiai kriaučiai - ir tie ūžia, snapsą stiklinėm laka, o neturi ką, tai nors rauginto agurko užkanda. O mums, išeitų, negalima nė giminių pasiprašyti?
    Susirado Petrą. Juodu iškėlė bačką iš vežimo ir nurito į klėtį. Įritęs Kreivėnas pliaukštelėjo delnu per bačkos dugną ir atsisėdo ant jos.
    - Paprašiau ir Arminus, - pranešė jis atsipūtęs.
    - Žinoma, kaip gi kitaip.
    - Tik tu neužmiršk panelei Natalijai vieną kitą, sakyčiau, saldesnį žodelį į ausukę pašnibždėti.
    Petras tylėjo.
    - Grūštų brička sena... Pasostės šiaudų prikimštos... O Arminas turi šį tą, kas nebijo jokių reformų. Viską atims, sakysim, o tą geltoną pinigėlį užkasi tokioj vietoj, kur joks šuva, jokia mongoliška akis neras. Jei vargas, atsikasei truputį...
    Petras tylėjo.
    - Ką čia dailinti! - pridėjo tėvas nežinodamas, ką daugiau sakyti.
    Kitą dieną virtuvėj minkė, plakė, trynė, kapojo, piaustė, sijojo, o iš kamino be pertraukos rūko tiršti dūmai. O to bėgiojimo, stalčių traukymo, peilių gelendymo į slenkstį ir į plytą!...
    Sugrįžęs iš laukų, Kreivėnas nė nėjo į virtuvę. Jis susirado sode Petrą ir pasiūlė:
    - Ar neisim nors mudu žuvų pagaudyti?
    Pasiėmė irklus, įrankius ir nuėjo į paupį. Motiejus ir Kazys arė kvietienas. Motiejus sustabdė arklius ir botkaičiu dūrė į Šešupės pusę:
    - Matai rupūžės! Patys eina žuvų gaudyt. Biednam žmogui neduoda nė uždirbti.
    - Siunta buožės. Balių ruošia. O žmonės badauja. Girdėjau, pasakoja... Maskvos radijas skelbia.
    - Kur čia nebadaus. Aš savo lašinius jau visai baigiu...
    - O velniai tau liepė lašinius su Račiūnu ant degtinės išmainyti.
    - Reikėjo, tai mainiau.
    Ir Motiejus piktai šveitė arkliui botagu. Arklys pašoko ir, žengęs tris žingsnius, atsiduso.
    Sekmadienį tuoj po mišių įvažiavo pirmoji brička.
    - Žilvičiai atvažiavo, - nudžiugo Kreivėnienė, žvilgtelėjusi pro seklyčios langą. - Tur būt, nė bažnyčioj nebuvo, kad taip anksti.
    - Tu pasakysi pamokslą, ir užteks, - atkirto Kreivėnas ir išėjo svečių pasitikti.
    Žilvitienė buvo Kreivėno sesuo. Ištekėjo už šimtamargio netoli Gižų.
    Iš bričkos išlipo Žilvitis ir, imdamas botagą iš dešinės į kairę, pasisveikino su Kreivėnu. Jis buvo aukštas, sudžiūvęs žmogus, švariai nusiskutęs barzdą ir ūsus.
    Kreivėnas padėjo seseriai išlipti. Žemė net dunktelėjo, kai ji išlipdama treptelėjo užkulniais. Ji atkišo broliui minkštą, kaip bandukė, ranką.
    - Sako - žmonės badauja, o tavo pagurklys, kaip žiūrau, vis tiek dvigubas, - nusijuokė Kreivėnas.
    Nusijuokė ir ji. Sužibėjo auksiniai dantys ir rudos akys. Ji visa atrodė, lyg už drabužių būtų prisikimšusi pakulų. Su dėde pirmiau pasisveikino abidvi dukterys gimnazistės, o paskui priėjo sūnūs studentai. Juodu buvo abu į tėvą - aukšti ir laibi. Atrodė, kad marškinių apikaklės jų kaklams per žemos. Seserys buvo žemesnio ūgio, į mamą, lygiai, slidžiai aptekintos.
    - Kazy, bričką įvažiuok į kluoną, o arklius pašerk tvarte. Svečiai nakvos.
    Kreivėnienė svečius pasitiko gonkose.
    - Ar tai gražu taip retai į savo tėviškę atsilankyti. Rodos, kad už jūrių gyvenat, - kalbėjo ji, bučiuodama Žilvitienę į lūpas.
    - Žinai, duktė ar sesuo iš namų - ir duris šluota paremk, kad kartais nesugalvotų sugrįžti.
    - Jaunieji, prašom į Petro kambariuką. Ką jis ten knarpia, kad nė pasitikt neišeina?
    - Ir staltiesės gražumėlis! - džiaugėsi Žilvitienė, eidama prie užtiesto stalo. - Jau tik, sesele, turėsi mano dukterims, kai tekės, po vieną duoti. Ne stalui užtiesti. Užtiest gali nusipirkt. Bus parodyt. Tegu mato tie Kauno ponėkai, kaip Lietuvos moterėlės dar moka austi.
    - Duosiu, duosiu kad ir po dvi, tik prašom toliau - į miegamąjį. Ten jau bus visų gaspadinių kambarys.
    - Ar tai jom dar atskiro kambario? - atsiliepė Žilvitis.
    - O jeigu man bešokant kojinė nusmuks? Kur bėgsiu?
    Jaunuomenė išėjo į sodą ir susėdo ant suoliukų.
    - Tai kaip, agronome? Gal jau išauginai naują kviečių rūšį? - paklausė vyresnysis Žilvičių studentas.
    - O tu? Gal jau pastatytum dangoraižį?
    - Dar ne, bet šuniui būdą jau sukalčiau.
    - Kaip neįdomu, - atsiliepė vyresnioji Žilvitytė.
    - O apie ką jūs norėtumėt? Apie kavalierius, žinoma. Kaip jums patinka šitie naujieji iš stepių? Visoki Ivanai Ivanovai?
    - Neblogai. Ypač karininkai. Pusbernis į pusbernį.
    - Nepasakok, - pridėjo sesuo. - Yra tikrų bernų. Panagės - rodos, kad mėšlą kapstė.
    - Spėjai į rankeles įsižiūrėti?
    - Iš tolo matyti.
    Į kiemą suko vienarklis vežimaitis.
    - Rėkliai atvažiuoja, - nudžiugo Petras. - Kodėl tik trise? Panuobodžiaukit, aš einu dėdės pasitikt.
    Kreivėnienė kieme jau laukė. Pasisveikinusi su broliu, pabučiavus Rėklienę, ji džiaugėsi:
    - Antanukas kad užaugo Nė pažint negali. O kur Antosėlė?
    - Namie, - atsakė Rėklys, toks pat išgeltęs ir neaukšto ūgio, kaip Kreivėnienė. - Naujos suknelės nenupirkau, tai nevažiavo. Užsispyrus mergaitė. Į motiną.
    - O ar ne? Klėtis, matai, būtų sugriuvus, jei būtų nupirkęs.
    - O tu kaip manai. Kiekviena suknelė - vis plyšys klėties grindyse. Pelės tiek nesuėda, kiek kandys judviejų spintoj.
    Rėklienė susiraukė ir sumirksėjo akimis. Tos akys buvo šviesiai mėlynos ir mažytės, o nosis smaila. Rėklienė buvo kiek aukštesnė už savo vyra ir šviesesnio veido.
    Petras, pasisveikinęs su svečiais, Antaną nusivedė į sodą.
    - Kai sugrįžau baigęs žemės ūkio mokykla, tai nieko daugiau negirdžiu, kaip tik barnius dėl suknelių, - pasakojo jis Petrui. - O tėvo teisybė. Jei pinigų yra, tai kam juos mėtyt? Verčiau susidėt, žemę išdrenuot...
    - Tikras tėtė.
    - Kad teisybė. Mamai kad tik važinėt, kad tik iš svečių į svečius. Porą metų dėl bričkos tėtę grizino, o kam tos bričkos? Neužtenka vežimuko? Dabar tarkuoja dėl suknelių, Antosė dar tik pirmo kurso studentė, o daugiau nieko nekalba, tik - ta direktorienė tokią, ana anokią suknelę pasisiuvo, šita sidabrinę lapę nusipirko. Ištekės už kokio kvailio ir uždusins savo lapėm.
    Jis mostelėjo ranka sunkiai, lyg pleišką kaldamas, ir užsiveržė kaklaraikštį. Tas jo kaklaraikštis buvo pilkas, arčiau kaklo patamsėjęs nuo prakaito ir netiko prie vienspalvių tamsiai mėlynų marškinių.
    Atvažiavo Pucėtai vienarkle bričkute, vidury pasisodinę šešerių metų geltonplaukį Vytuką.
    - Kas čia? Nė iškilmingų vartų, nė vėliavų, nė raudonų gėlių? Nematot, kad liaudies draugas atvažiavo?
    - Kur? - klausė Kreivėnas juokdamasis.
    - Ve! - dūrė Pucėta sau į krūtinę. - Penkiolika hektarų liaudžiai padovanojau. Pats Stalinas, girdėjau, man padėką rašo. Ūsą, liaudies drauge! Ir tu toks pat.
    Juodu pasibučiavo ir stipriai pasikratė rankomis. Pucėta buvo Kreivėno pusbrolis, trisdešimt su viršum metų vyras. Jo veidas buvo įraudęs. Kreivėnas užuodė degtinės kvapą. Tuoj išsitraukęs porą cigarų, vieną įkišo Kreivėnui į dantis, o kitą įsikando pats.
    - Dovana iš plačiosios tėvynės! Iš Vokietijos atvežta, o atimta Kauno sandėliuos. Keli ir man nubyrėjo.
    - Leisk nors su ponia pasisveikint.
    - Ar ji dar čia? Maniau, kad jau prieš veidrodį stovi.
    Pucėtienė ėmė iš bričkaitės pailgą lagaminą.
    - Kaip gi kitaip būs. Pucėtienė visada su dėže, - kalbėjosi moterys, žiūrėdamos pro langą.
    - Kaip visuomet... atsivežė atsarginę suknelę.
    Kazys pavažiavo Pucėtos bričkutę į pakluonę ir, išžebodamas arklį, rėžė jam į snukį.
    - Buožės vaike! Tau bus Stalino pasveikinimas!
    Nusivilkusi apsiaustą ir pasisveikinusi, Pucėtienė pirmiausia bėgo į miegamąjį prie veidrodžio.
    - Pinigus moki, o koks čia darbas! - skundėsi ji, taisydamasi sufrizuotus juodus plaukus. - Nesilaiko. Vytuk, netrauk staltiesės. Sėsk.
    - Kad labai gražiai atrodo, ponia, - gyrė Rėklienė.
    Pucėtienė atsidarė rankinuką, išsiėmė žiedus ir susimaustė ant pirštų. Ant dešinės vestuvinį, o ant kairės du - vieną su mažu briliantu, o kitą su dideliu ametistu.
    "Kaip vyskupo", pagalvojo Kreivėnienė. Šito žiedo ji dar buvo nemačiusi.
    Pucėtienė buvo aukšta, laiba, mėlynakė. Lūpos atsargiai padažytos.
    - Vytuk, nemataškok kojom. Negražu.
    Atvažiavo Miškiniai. Vienarkliu vežimuku. Nė prie durų nesustojo - nuvažiavo tiesiai į pakluonę. Miškinienė, Kreivėnienės pusseserė, jau pražilusi moteriškė, išsiėmė iš vežimaičio pundą ir nusinešė per kiemą. Pundą ji padavė Kreivėnienei.
    - Na, ar to reikėjo? Ar to reikėjo?
    - Aš senoviškai. Į svečius - tai su savo.
    Nusivilkusi ji nusiklėstė skarelę, išdulkino ir vėl apsiklėstė.
    Miškinis, pasišėręs arklį, įėjo į kluoną ir žiūrėjo į šalines.
    - Neblogai, neblogai... - bumbėjo jis pro savo pražilusius ūsus. - Kasmet neblogai. O kišenė vis tiek tuščia. Ir dar skylė yra.
    - O kur gi jūs kiti? - paklausė jį Kreivėnas vidury kiemo. - Ir kapitonas žadėjo atvažiuot.
    - Kapitono bolševikai neišleidžia iš pulko, o Kostas ketino dviračiu vėliau atvažiuot.
    - Prašom į vidų.
    - Ne, aš einu karvių pažiūrėt. Paskui, žinai, prasidės sveikas į sveikatą, o aš pasigėręs neįžiūrėsiu.
    Juodu jau ėjo pas karves, bet pro vartus įvažiavo Arminų brička. Kreivėnas greitai sugrįžo, o Miškinis nuėjo vienas.
    Arminų brička buvo juoda, pakraščiais apvedžiota raudonais brūkšniukais. Pasostė šviesiai žalio aksomo. Du obuoliuoti žiliai dairėsi po kiemą ir karpė ausimis. Žibėjo ir skambėjo šviesios rinkės ir sagtys.
    Išlipo abudu Arminai ir duktė Natalija. Arminas buvo Kreivėno amžiaus, vidutinio ūgio ir apvalus, kaip pilnas javų maišas. Sveikindamasis nusimovė pilką odinę pirštinę ir nusiėmė minkštą pilką skrybėlę. Sausus durpės spalvos plaukus jis buvo susišukavęs į viršų, o įdegęs veidas dar labiau pabrėžė kietos apikaklės baltumą.
    - Mes visada paskutiniai, - atsiprašydamas kalbėjo jis, o mėlynos akys linksmai sužibėjo. - Kaltininkų ieškokit čia netoli manęs.
    - Mes kaltos! Moterys visuomet kaltos! O ko Andrius važiavo, lyg su puodais? - teisinosi Arminienė, tiesdama ranką.
    Arminienė buvo mažutė, liesa, o mėlynos akys didelės. Lyg nustebusios žiūrėjo į viską.
    - O panelė Nataliukė... Žiūriu ir atsigėrėt negaliu, - džiaugėsi Kreivėnas. - Visas mūsų pilkas kiemas nušvito. Perspėčiau jaunuosius, kad saugotų savo širdis, bet... nėra čia nė vieno, kuris tiktų greta pasodinti, kuris mokėtų gražų žodelį pasakyti. Nuobodžiaus, nuobodžiaus panelė Nataliukė. Štai, kas man širdį spaudžia.
    - Kad tu staugdamas su savo liežuviu! - nusijuokė Arminas.
    Natalijos veidai raudoni, kaip vyniniai obuoliai, dar labiau paraudo. Buvo matyti plonytis pudros sluoksnis. Jos judesiai buvo lėti. Atrodė, kad ji bijo smarkiau pasisukti - plištų jos mėlyna šilkinė suknelė. Tokia ji buvo pilna mergaitė. Visai į tėvą. Tik akys motinos. Arminų bernas su brička nuvažiavo į pakluonę.
    - Kieno šitie arkliai? - paklausė Kazys, žiūrėdamas į bričką. - Nauja.
    - Armino. Pernai pirkta.
    - Irgi buožė?
    - Ūkininkas, o ne buožė. Sugalvojo ūkininkus buožėm vadinti. Tada reik ir bernus, ir kumečius perkrikštyt. Tegu ir jie bus koki... bezmėnai.
    - Tai kas tu toks būsi?
    - Aš? Bernas.
    - Bernas? Ir buožes palaikai?
    - Kam man laikyti? Patys tegu laikosi. Aš taip galvoju: tegu šituos buožes, kaip tu sakai, sunaikins, bet mes iš to sotūs nebūsim. Aš ūkininkams to nesakau, pučiuosi ir aš, taip reikia, bet tarp savęs bernai ir kumečiai pasikalbėti galim. Vienas liks susiraminimas: aš buvau tavo bernas, o dabar ir tu ubagas.
    - Ir gerai!
    - Kas iš to? Jau, girdžiu, mūs kaimyno Senkaus šeimyna meta lašinius gaspadinei į akis. Parūdiję, mat. Palauk, palauk, kad tik nereiktų susirinkti iš po žydo vežimėlio, kaip žmonės sako. Vėl... žemė. Žeme apdalino. Kas iš tų naujų Šešmargių? Šviesios dienos nematys. O aš... nė aš prašiau žemės, nė man jos reik. Šešti metai pas Arminą, ir man gerai. Negeriu, o jis algas moka didesnes, kaip kiti, tai ir pinigo susidėjau. Tik dabar, šneka, litus panaikins. Rubliai bus. Štai kas galvą ėda. Vis riek... Po Kalėdų vedu ir lieku pas Arminą už kumetį. Turėjo du kumečiu, dabar būsiu aš viens.
    - Ar daug jam nukirpo?
    - Pusę. Turėjo šešiasdešimt. Pamatytum, koks kumetynas! Mūrinis, čerpėm dengtas. Nors mieste pastatyk. Kits Marijampolės raštininkėlis tokių kambarių neturi. Kumečiams Arminas duoda visko, kaip ir kiti, tik pinigų daugiau. Jau galima ir susidėt. O rūpesčių jokių.
    - Vis tiek lygybės nėr.
    - Lygybės! - nusijuokė Andrius. - Jos nebuvo ir nebus. Kai pradėsim marškinius siūtis iš salietros maišų, kaip Rusijoj, tai tada jau bus. Žinau, pasakojo, kurie ten buvo. Ir skaičiau. O gal ir visai basi ir pusnuogiai vaikščiosim. Tada bus rojus, nes ten irgi nuogi vaikščiojo.
    - Skiedi, kaip sena davatka...
    - Tegu. Aš tik galvoju, kad jei visi ūkininkai taip rūpintųsi darbininkais, kaip Arminas, tai tų lygybių nieks neieškotų. Aš jau apgalvojau. Mano galva irgi ne skiedryne rasta.
    Kazys nusispiovė ir nuėjo į virtuvę. Po valandėlės išėjęs šūktelėjo:
    - Ei, tu... Šaukia valgyti.
    - Palauk, pirmiau arklius pagirdysiu.
    Pro vienus vartus ėjo Grūštas su Elziute, o pro antrus Giružis.
    Kreivėnas pasitiko Grūštus ir tyčia ilgiau kalbino prieškambary.
    - Štai dar vienas mielas kaimynas, - šypsojosi jis, imdamas Giružio skrybėlę ir kabindamas ant vagio.
    Giružis tylėdamas paspaudė Grūšto ranką, paskui Elziutės.
    - Netolimi kaimynai, bet, rodos, retai susitinkat, - rišo Kreivėnas, žiūrėdamas čia į Giružį, čia į Elziutę.
    - Keliai nesusieina, - atsakė ji. - Giružio eina visai į kitą pusę.
    - Jūsų pusėj buvo... buvo tvora užtverta, - atkirto jis, kažin ko apsidžiaugė ir aukščiau pakėlė galvą.
    - Kaimyną veduosi pas senius, o judu ieškokit. kur visi jaunieji krykščia. Sode jie.
    Juodu išėjo į darželį. Elziutė ėjo apie gėlių lysves, pasilenkusi ir galais pirštų kilsteldama gėlės galvutę aukštyn.
    - Koks gražus darželis, - stebėjosi ji. - O nėra nė vienos dukters: Marytė vienuolyne ir nesugrįš jau.
    - Ko grįžti? Gal iš tikro ten geriau. Ko grįžt, kur vienas kito nekenčia, vienas kitą žemina.
    - Jūs nesmerkiate tų, kurie eina į vienuolyną?
    - Ne. Kodėl jūs manot, kad aš smerkiu? Žinau, ką jūs galvojat. Jūs galvojat, kad aš bolševikas. Ar ne? Nė nesiginkit. Jeigu, panele Elziute, vargšai nori, kad jiems būtų geriau, tai lyg reikia sakyt: "Ne, neieškokit. Kaip buvo, taip tegu ir lieka." O su kuo man eiti? O vėl... Gal aš klystu. Gal mes nemokam ir nežinom, ką iš tikrųjų reiktų daryt, kaip padėt, vadinas, tiem vargšam. Ar už tai reik ant manęs visus šunis kart? Nemanykit... kad... na, kad aš irgi gundau viską griaut, viską atimt. Jei jie imtų griaut bažnyčias, tai aš tik pasakyčiau: "Likit sveiki! Aš jums ne plėšikas ir ne vagis!"
    Elziutė į Giružį pažvelgė nustebus ir pasiūlė:
    - Eikim į sodą.
    Rėklių Antanas ginčijosi su Žilvičių studentais, o gimnazistės garsiai juokėsi.
    - Eikim ir mes ten... pasijuokt.
    Visai nuošaliai po šakota obelim stovėjo Petras ir Arminaitė. Jis padavė jai raudoną obuolį, o ji klausėsi jo kalbos ir raudoną obuolį mėtė iš rankos į ranką.
    - Einam ten... Ten einam! - parodė ranka Elziutė į jaunas obelaites. - Einam gi pagaliau! Ko stovi!
    Ji truktelėjo Giružį už rankos ir patraukė paskui save. Apie obelaites vienas sau vaikštinėjo Miškinis ir skaitė užrašus ant lentelių.
    - Mes irgi atėjom pasiskaityt! - nusijuokė Elziutė keistai ir perdaug garsiai.
    - Skaitykit, skaitykit. Kada nors bus gražių obuolių, - atsakė Miškinis, padavė jai ranką, o nuo Giružio nusigręžė. Elziutės akyse šokinėjo raudonas obuolys. Ji priėjo prie obelaitės, pavartė lentelę, priėjo prie kitos. Raudonas obuolys daužėsi jos smilkiniuos.
    - Iš šitos knygos daug neišmoksit, - išgirdo ji balsą ir atsisuko.
    Petras ir Arminaitė stovėjo šalia.
    Pasisveikinus ji atkakliai ir nesivaržydama žiūrėjo į Arminaitę.
    "Penėta žąsis. Tiesiog gėda šitaip nutukti. Tik valgo ir miega. Tinginė!"
    Ji pastebėjo, kad viena Arminaitės kojinė truputį susisukus ir lyg apsmukus. Ji džiūgavo, žiūrėdama į tą kojinę.
    - Panele, - kreipėsi ji į Arminaitę, - vieną žodį jums norėčiau...
    Jiedvi paėjo į šalį. Elziutė kalbėjo pakuždom, bet vis tiek visi išgirdo:
    - Jūsų kojinė apsmukus. Pasitaisykit. Labai negražu, kai...
    Arminaitė paraudo ir užėjo už krūmo. Kai ji sugrįžo, visi nuėjo prie suoliukų. Nuėjo ir Miškinis. Jis sustojo, pažiūrėjo į visus ir palingavo galva.
    - Ach, jūs, mergelės ir berneliai. Gaila man jūs.
    - Kodėl, dėde?
    - Pasenot be laiko. Ar tai šitaip reikia? Mano laikais... Jeigu šitoks būrys, tai tuoj dainos, juokas. Merginas į dilgėles velkam. O čia? Sėdi, lyg sušlapę... Džiovinasi prieš saulę.
    - Prašom į seklyčią, - nutraukė kalbą Kreivėnienė. - Prašom pasistiprint.
    Visi pakilo. Arminaitė ant suoliuko paliko raudoną obuolį.
    Elziutė žvilgtelėjo į tą obuolį, savo nosinaitę numetė ant žemės ir nuėjo su visais kartu.
    - Nosinaitę pamečiau, - sušnibždėjo ji Arminaitei prie pat durų ir nubėgo atgal.
    Pasiėmusi nosinaitę, ji žvilgtelėjo į duris. Visi jau buvo suėję. Pagriebusi tą raudoną obuolį, ji giliai suleido dantis, išplėšė kraštą ir išspiovė. Prakąstą obuolį padėjo atgal ant suoliuko. Petras priemenėj laukė jos.
    - Maniau, kad norit pabėgti.
    - Buvau pametus nosinę.
    Prie seklyčios durų stovėjo Kreivėnas ir kažin ką aiškino Giružiui.
    - Einam, Petrai, padėsi man, - sukruto jis, pamatęs sūnų su Elziute. - O tu, Juozai, nuvesk ir pasodink panelę.
    Petras tylėdamas nusekė paskui tėvą į sandėliuką.
    - Imk šituos butelius vyno ir neškis ant savo stalo. Mergaitės degtinės negers.
    Seklyčioj buvo užtiesti du stalai. Prie trumpesnio stalo spietėsi studentai ir gimnazistės, o apie ilgąjį ieškojo vietų dėdės ir tetos. Arminienė jau sėdėjo gale stalo su Pucėtų Vytuku. Jis kažką kuždėjo tyliai.
    - Palauk, negražu, - nugirdusi per stalą įspėjo mama. - Tuoj visi susės.
    Pucėta, Rėklys ir Arminas dar stovėjo vidury seklyčios ir niekaip negalėjo pabaigti savo ginčo.
    - Prašom, sveteliai, - paragino Kreivėnienė. - Prašom mūsų duonutės paragauti. Kad ir prastai, bet nepadyvykit.
    - Išalkusi minia pirmyn! - užgiedojo Pucėta ir atsisėdo netoli Arminienės.
    Petras sugrįžo su buteliais. Giružis sėdėjo šalia Elziutės, o kėdė šalia Arminaitės buvo tuščia.
    - Prašau, sveteliai, - vis ragino Kreivėnienė. - Nesidabinkit.
    - Tiesiog vargas! - atsiduso Pucėta, imdamas butelį. - Pats gerk ir pats įsipilk.
    Kitam stalo gale butelis irgi pakilo iš vietos. Prie jaunųjų stalo Petras apsidairė, paėmė butelį už kaklo ir paklausė kaimynę:
    - Sutiksit?
    - Vieną. Daugiau ne, - atsakė Arminaitė.
    Kitos mergaitės stikliukus pastūmė nuo savęs. Studentai pylė joms vyno.
    - Ar kapotos žuvies, ar šitos nori, Vytuk?
    - Šitos, teta.
    - Palauk, aš tau kauliukus išrankiosiu. Duonos plutuke prispausk. Šitaip.
    - Vytuk, sakyk ačiū. Negražu taip, - mokė mama.
    Kreivėnas pastovėjo prie vieno stalo, priėjo prie kito ir pagaliau atsisėdo šalia Rėklienės. Kreivėnienė bėgiojo iš seklyčios į virtuvę, iš virtuvės į seklyčią, buvo susirūpinus, neturėjo laiko nė prisėsti.
    Pucėta jau pylė visiems po trečią, bet Grūštas stikliuką uždengė delnu.
    - Kas gi čia, - sušuko Pucėta. - Ar tamsta nežinai, kad streikai dabar draudžiami komunistų centro partijos komiteto ir liaudies komisarų tarybos nutarimu...
    - Nieko neišeis, - įspėjo Kreivėnas. - Nepažįsti mano kaimyno. Aš jam įpilsiu vyno.
    - Ir pas mus yra vienas nepaklusnus, - atsiliepė Rėklių Antano balsas nuo kito stalo. - Giružis baidosi. Akis reiks užrišti, ar ką?
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page