r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Ramonas
KRYŽIAI

23.

    Pirmadienį Petras, niekam nieko nesakęs, po pusryčių išėjo į Grūštus. Vežimų krauti jis nemokėjo. Jam pasiūlė duot ant vežimo, bet jis nesutiko - tegu merginų kuri. Laukuos joms bus lengviau. Daugiau vėjo. Jis liksiąs kluone ir mesiąs vežimus.
    Vežimai svyruodami pamaži važiavo iš laukų. Vis didesnės plikės darėsi laukuos.
    Traškėjo šiaudai ant grendymo, kai vežimai įvažiuodavo į kluoną. Žvirbliai pakreigėj Čirškė nustebę ir išsigandę. Iki pietų suvežė daugiau kaip pusę.
    Petras su Grūšru ir Elziute pietus valgė seklyčioj. Valgydamas Grūštas vis susirūpinęs žiūrėjo pro langą į vakarus. Ten mėlynas dangus vis tamsėjo. Vienas kitas paklydęs debesukas uždengdavo saulę, bet tuoj vėl nuslinkdavo į rytus. - Spėsim, - nusprendė senis.
    Tuoj po pietų tuščias vežimas išlėkė iš kiemo. Linksmai tarškėjo perdžiūvę lentukės ir žybčiojo nušveisti ratlankiai.
    Grūštas nuėjo į laukus, pavaikščiojo, suskaitė mandelius ir perkėlė karves.
    Apie pavakarius visas vakarų dangus jau buvo juodas. Lyg juodi dūmai sukosi ten. Jie plėtėsi, kilo vis aukštyn. Jau siekė Kreivėnų medžių viršūnes. Saulė pasislėpė. Pievos pasidarė tamsiai žalios, vanduo tvenkiny tamsiai mėlynas.
    Staiga smarkiai sulingavo Kreivėnų beržų viršūnės. Keliu lėkė dulkių juosta. Sukdamiesi pakilo į viršų šiaudai, o sodo medžiai pradėjo ošti ir blaškytis. Šakos daužėsi, krito obuoliai, o keli žali lapai, sukdamiesi ore, nulėkė į laukus.
    Grūštas rinko sode obuolius. Jis žvilgtelėjo į dangų, paklausė vėjo dainos, pasiėmė pintinę ir išėjo iš sodo.
    Per kiemą bėgo Elziutė. Ji stabtelėjo, pasilenkė ir rankomis prie kojų prispaudė sijoną.
    Grūštas nuėjo į galą kluono ir žvilgtelėjo į laukus. Vežimą baigia krauti. Jau tik desėtkas mandelių laukuos pasiliko.
    Grįždamas atgal, jis vos neužsistojo ant žvirbliuko. Aštrus cypimas sutvinksėjo Grūšto ausyse ir smilkiniuose.
    Žvirbliukas spyrėsi kojytėmis, kliuvo už žolės, virto ant šono ir vėl yrėsi padaiguotais sparniukais.
    Grūštas žvilgtelėjo aukštyn. Pastogėj, tarp lotų ir išsikišusio balkio, buvo didelis lizdas. Rodos, kad ten kas užmetė seną, nušutusią kepurę.
    Grūštas įėjo į kluoną. Petras baigė mesti vežimą. - Jonai, lipk nuo prunto, pasiimk kopėčias ir atsinešk į galą kluono.
    Netrukus bernas atvilko kopėčias. Atėjo ir Petras.
    - Kas čia bus? - paklausė jis susidomėjęs.
    - Ve kas bus, - parodė Grūštas žvirbliuką. - Vargšas mažytis išpuolė iš lizdo.
    - Tai ką? - nustebo bernas.
    - Įkelsim. Ana, katė slankioja... Arba tuoj duos lietaus, ir po jo.
    - Tur būt, per mažai žvirblių turit? - linksmai nusijuokė Petras. - Galėtumėt pas mus pirkti kokią kapą.
    - Kopėčios per trumpos, - apsidžiaugė bernas.
    - Atsinešk ir tas trumpukes. Ir porą lotgalių pasiimk. Sukalsim.
    - Lietus ant nosies, laukuos dar vežimas rugių, o mes apie žvirblį šokinėjam, - pyko bernas. - Rėžt į sieną, ir viskas. Ar maža toks rupūžiukas kanapių sules?
    - Kai les, tai reiks neduot. Tam ir galvą turim, kad mus žvirbliai nesulestų, o tokį muši - pats sau pikta darysi. Dievo jisai.
    - Ir katės, - nepasidavė Jonas.
    Atsinešė dar vienas kopėčias, atsinešė lotgalių, bėgo ieškoti vinių ir plaktuko.
    - Ką jūs ten dirbat? Ežį radot? - paklausė antras bernas, su pilnu vežimu įvažiavęs į kiemą. - Vežimą išvažiuokit iš grendymo. Tuoj lis.
    Petras išvažiavo vežimą. Jonas sukalė kopėčias, pastatė ir, pasiėmęs šiltą žvirbliuką į saują, lipo prie lizdo.
    Ąžuolo viršūnėj daužėsi žvirbliai. Iš ąžuolo lėkė ant kreigo, stiepėsi, trepsėjo, čirškė net užspringdami.
    Nusileidęs kopėčiom, Jonas į žolę nusišluostė ranką.
    Vėjas lyg aptilo. Kluono stogas sutratėjo. Rodos, kad tenai kas žirnių užbėrė. Lyg pavilgytu krapylu tėškė visiems į veidus. Įtraukę kaklus, visi spruko į kluoną.
    Kieme lietus net rūko.
    - Brangus žvirblys! - šaipėsi Jonas. - Vežimą rugių atsieina.
    - Galėjot tą žvirbliuką kur padėti, iki parvažiuosim su paskutiniu vežimu.
    - Teisybė, o aš pirma nė nepagalvojau, - atsakė Grūštas ir nusišypsojo. - Tegu jau sau... Bet dabar jis tupi ten... šilta jam... ir neužlyja jo.
    Per balukes, žiūrėdamas, kad neužsistotų ant varlės, straksinčios ant kelio, Petras linksmas grįžo namo.
    - Kur tu buvai dingęs? - klausė tėvas stebėdamasis.
    - Grūštuos buvau. Padėjau rugius vežti.
    - Aha... Talka, vadinasi... Taip... Bendromis jėgomis. Spėjo suvežt?
    - Ne. Vienas vežimas liko.
    Petras juokdamasis papasakojo apie žvirblį.
    - Kvailas. Ir jo tėvas buvo kvailas. Rinkdavo visokias žoleles. Žiemą visose palangėse prikabindavo zylėm kaulų ir žiopsodavo pro langą, kaip jos lesa. Kvailas. O kvailų tėvų, tai jau mokslo pasakyta, ir vaikai kvaili, - kaip vinį įkalė paskutinius žodžius Kreivėnas, iš pasalų pažvelgęs į sūnų.
    Petras tylėjo.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page