r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Ramonas
KRYŽIAI

22.

    Sekmadienį Petras atsikėlė anksti, išsimaudė, šventadieniškai apsirengė ir papusryčiavo. Valgė dvilinkais kąsniais.
    - Ko taip skubi? - paklausė motina. - Kad ir pakinkė, bet aš dar neapsirengus.
    Petras nieko neatsakė, tik žvilgtelėjo į laikrodį ir atsistojo.
    - Važiuosiu su Gruštais...
    Motinos veidas nušvito. Ji atsisėdo kėdėn ir susiėmė rankas. Ji suprato. Petras išėjo, o ji vis dar sėdėjo taip - susiėmusi rankas. Ir šypsojosi viena sau. Jos veidas atrodė sveikesnis, o akys žibėjo šviesiau.
    Pro sodą ėjo jis, o sodo kampe po beržu stovėjo Julė ir sekė jį akimis.
    Saule įdegęs, gražiai susišukavęs, batai žiba, kaklaraikštis neapsakomo gražumo, tik reiktų gėlės, bent mažytės raudonos gėlelės jam prie atlapo.
    Julė sekė jį, kol pradėjo loti Grūštų šuva. Tas geras, gerutis Grūštų šunelis...
    Ji grįžo sodo taku. Ant tako gulėjo raudona gėlė. Ji buvo išmesta pro pravirą Petro langą ir vyto saulėje.
    Julė pakėlė tą gėlę, pakvėpino ir įėjo į kiemą.
    Prie gonkų stovėjo pakinkytas bėris. Julė prikišo gėlę prie jo snukio.
    - Tau, bėri. Te, imk nors tu...
    Bėris grybštelėjo snukiu, ištraukė gėlę iš rankų ir suėdė, o Julė vis dar stovėjo ir glostė jo kaklą.
    - Tai taip, bėri. Tai šitaip būna, juodbėras žirgeli.
    Grūštų arkliai irgi buvo pakinkyti ir pririšti prie tvoros; Sėdynės uždengtos raudonais užtiesalais, išmargintais juodom akėčiukėm. Brička buvo senoviška, tamsiai žalsvai nudažyta.
    Petras pajuto nesuprantamą džiaugsmą, žiūrėdamas į švariai nuplautą bričką, į besišypsantį Grūštą. Jam mieli buvo žili senio plaukai. Ir botagas, pririštas prie geltonos nendrės, buvo mielas, ir arkliai lyg savi. Arklys kasa koja žemę, o Petras šypsosi. Jam atrodo, kad ir arklys supranta jo džiaugsmą. Šitas juodis, šitas geras arkliukas! Ir Petras paglostė jį.
    Išėjo Elziutė.
    - O maldaknyges turit? - paklausė ji pasisveikinus.
    - Ne, - atsakė jis ir žvilgtelėjo į arklį.
    "Matai, kaip čia išeina, juodi..." reiškė jo žvilgsnis.
    - Aš ir jums paėmiau, - nuramino jį Elziutė. - Aš pasiėmiau mamos, o jums savo.
    Petras padėkojo ir maldaknyges įsidėjo į kišenę.
    Jonas įlipo į bričką pirmutinis ir pasiėmė vadeles. Šalia jo atsisėdo Grūštas, o Petras su Elziute susėdo gale.
    Išvažiavo į plentą. Brička tarškėjo savo lingėm ir išsiplakusiom sąvaržom, bet Petrui atrodė, kad taip ir reikia, kad taip gražu - tinka prie tų žilų Grūšto plaukų ir tų senų, išpurtusių gluosnių paplentėj. Gražūs jam buvo šiandie tie gluosniai ir tie šiaudiniai stogai. Murzinas vaikiukas varėsi žąsis paplente. Ir tas piemenukas buvo jam mielas, ir tos baltos žąsys.
    Petrui atrodė, kad jis galėtų važiuoti be galo. Užtektų jam tiktai žiūrėti į Elziutės rankas, apmautas pilkom pirštinaitėm, į maldaknyges josios rankose, į ražančių, apvyniotą apie maldaknyges. Žiūrėti į tas gėles, užkištas už maldaknygės viršelio. Dvi gėles - baltą ir raudoną.
    - Kas jūs pirštui? - paklausė jis Grūštą.
    Tik dabar jis pastebėjo, kad senio kairės rankos nykštys storai apvyniotas baltu audeklu.
    - Įsikirtau vakar.
    - Labai?
    - Ne tai, kad būtų labai, bet visa bėda, kad rytoj negalėsiu rugių vežti. Vieno darbininko truks, pasisamdyti nėr kur, ir darbas neis.
    - Aš ateisiu. Mes vešim tik antradienį.
    - Kur jūs! Ką jau čia...
    - Ateisiu.
    Elziutė žiūrėjo į šoną, į beržą ant kalnelio. Jos veidas buvo nušvitęs.
    Įvažiavo į kiemą Petro Armino gatvėj. Jonas liko arklių pasišerti, o jie visi trys suėjo į vidų nusišukuoti dulkių.
    Grūštas nuėjo į bažnyčią tiesiog, o Petras su Elziute kartą apėjo apie miesto sodą.
    Nepažįstami veidai. Akys susirūpinę. nuliūdę, žingsniai lėti. Smarkiai mynė tik rusų karininkai. Iš tolo atrodė, kad kiekvienas nešėsi po armoniką, prikabintą prie diržo, kuriuo buvo susiveržę bliūzes, iš ilgumo panašias į moteriškus marškinius. Liūdni vaikštinėjo lietuvių karininkai.
    Ramiai ošė sodo medžiai.
    Prie bažnyčios juodu atsiskyrė. Petras priklaupė ir nė nepersižegnojęs sustojo prie durų. Jis girdėjo vargonų garsus, matė žvakių liepsną, žibantį kryžių ant altoriaus ir saulės nusviestą arnotą. Jis palietė ranka kišenę, kur buvo maldaknygės, bet iš kišenės jų neišsiėmė. Žmonės meldėsi. Senutė, gyslota ranka pasirėmusi, pabučiavo žemę, o ant juodos vėliavos buvo išsišiepusi balta kaukolė.
    Vargonai ūžė. Petras užsimerkė. Rodos byra sušalę grumstai ant karsto gilioj duobėj.
    Mirgėjo žvakių liepsnos. Pageltę tos žvakės, kaip motinos veidas. Tai vargonų muzika - tas niūrus ūžimas - drebina tą žvakių liepsną.
    "Užgesim, kaip žvakės... Pavirsim į žemę, kurią drebėdama bučiuoja senutė... Ir viskas? O kur dings tas, ką dabar jaučiu savy? Toji šviesa, kur yra many dabar? Kurią jaučiu, žinau ir pradedu suprasti? Kuri šviesesnė ir už saulę, apšviečiančią altorių. Kuri peršviečia žmones ir daiktus ir jų paslaptis prieš mane atidaro? Ši šviesa many - mano vertybė ir mano esmė. Tai ne kūnas, ne kaukolės juokas. Tai ne smegenys. Ir ne kraujas, ne žemė. Yra! Jaučiu ir žinau, tik jokiais kitais tyrinėjimais nieks jos neužčiuops."
    Per pakylėjimą Petras pats nejuto, kaip atsiklaupė, pats nejuto, kaip persižegnojo, o kada atsistojo, žvakių liepsna mirgėjo linksmai, saulės šviesa pavirto muzika.
    Petrui atrodė, kad krūtinėj lyg pražydo kažin kas. Šiltas ir saldus. Ir gražus, kaip tos gėlės ant balto altoriaus.
    Po mišių jis klausėsi pamokslo, bet kunigo žodžių beveik negirdėjo. Kunigas jam trukdė džiaugtis tuo iki šiol nepatirtu jausmu. Tuo, kas taip pražydo, kaip tos gėlės ant altoriaus. Pražydo, ir jis nebe jis. Tai kažin kas kitas, pažįstamas, bet seniai matytas. Tas pats, kuriam motina sakydavo - Petriukas - paguldydavo lovon, imdavo rankutę ir peržegnodavo.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page