r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Ramonas
KRYŽIAI

20.

    Kreivėnas laukė, kada atvyks matininkas ir atrėš šešis hektarus nuo jo žemės. Jis žinojo, kad su matininku turės atvykti ir Balaika, ir Giružis. Pagaliau sužinojo - rytoj atvyksta. Dar iš vakaro jis nuėjo pas Giružį, rado jį namie ir iš tolo pradėjo kalbą apie žemę.
    - Tiesiog stebėtis reikia naujos valdžios sumanumu. Dar Smetonos laikais laikraščiai rašė, kad reikia žemės reformos. Nieko neišėjo. Dabar brūkšt, žodis - darbas, ir pabaigta. O reformos reikėjo. Ką čia dailint! Gal žinai, kuriam daikte atrėš?
    - Žinau. Kalbėjau su komiteto pirmininku. Dviejose vietose rėš. Vienoj keturis hektarus, bus kumečiui, o kitoj du. Tur būr, aš gausiu.
    - Kaip tu manai? Ar negalėtu kumečiui prirėžt ir kapinaites?
    - O ką jis su tom kapinaitėm darys?
    - Žmogau tu protingas! Koks daržas išeis. Medžius iškerta, akmenis nuveža - pirmos rūšies žemė. Šitokia žmonių kaulų tręša. Tik sodink kopūstus.
    - Taigi, taigi... Bet kirsk tuos medžius, vežk tuos akmenis...
    - Akmenys statybai...
    - Iš vienų akmenų nieko nepastatysi.
    - Galės parduot. Atsimink, kad aš tau irgi stengiuosi...
    - Žinau. Pakalbėkit rytoj, kai ateis matuoti. Aš pritarsiu. Nusipirkot kapines, o dabar nenorit.
    - Kas galėjo žinoti? Grynas nuostolis. Man tų kapinių negaila. Negaila ir tų šešių hektarų. Tegu ima. Taip ir reikia. Jei ims daugiau, tegu ima. Čia mes nieku negalėsim atsilygint už tą, ką dar padarys. Pagalvok tik, kokių permainų bus mokykloj. Bendrai, žmonės pradės kitaip galvoti ir jausti. Išvaduos iš Romos vergijos. Kad ir šitoks klausimas - vedybos. Dabar žmonės galės skirtis, jei nepatinka.
    - O pirmiau ar negalėjo? Lyg nesiskyrė? - nustebo Giružis.
    - Skyrėsi, bet tik miestiečiai. Tie buvo daugiau susipratę. Bet pažiūrėkim į ūkininkus. Ar maža buvo tokių, kurie nesugyveno? O betgi nesiskyrė - kentė, ėdėsi, laukė vienas kito mirties ir nesiskyrė. O kodėl? Va kodėl. Ūkininkui reikia ne tik žmonos, bet ir šeimininkės. Atsiskirsi, kas ūkininkaus? Tarnaitė? Viskas eis šuniui ant pazvanų. O be šliūbo su tavim ji negyvens, kad ir tarnaitė. Toks buvo tamsumas. Gyventų, bet tik kokia pasileidus, o tokios nenorėtum nė tu, nė aš. Aišku. Kad ir tarnaitė, bet vis nori, kad būtų tvarkoj ir prieš Dievą, kaip sakoma, ir prieš žmones. Įstatymai buvo netikę, išauklėjimas netikęs.
    - Dabar sutvarkys. Galėsit skirtis, ponas Kreivėnai, - nusijuokė Giružis.
    - Aš rimtai kalbu, o tu juokus kreti. Man tų įstatymų nereiks. Išgyvenau gražiai tiek metų, gyvensiu ir toliau. Kitiem reiks - štai dėl ko mane ima džiaugsmas. Štai dėl ko aš dėkingas naujai valdžiai ir sveikinu ją. Štai dėl ko su džiaugsmu atiduodu tuos šešis hektarus, o jei reiks su džiaugsmu atiduosiu ir daugiau. Atiduosiu ir sveikinsiu.
    - Laisvė tai laisvė - gerai, bet ne viskas man ir patinka.
    - Kodėl?
    - Duosi bobai laisvę, tai nieko gero nebus.
    - Juk moteris toks pat žmogus, kaip ir vyras.
    - Ne visai. Ne be reikalo sako - ilgas plaukas, trumpas protas. Ir teisybė.
    - Bet dabar ir moterys plaukus kerpa, - šyptelėjo Kreivėnas.
    - Apsikirpt apsikirpo, bet proto nepridūrė. Duosi joms laisvę, tai užries uodegas ir tabalai makalai zylioti. Iki šiol buvo tik jos liežiuvis laisvas, o kas darėsi! O kai dabar ji bus... na, žinot... visa laisva, tai nors trenk klumpes ir bėk per laukus.
    - Reikės mokėt sugyvent. Moteris, kaip katė - paglostyk, bet ant kelių neimk: nagus suleis.
    Į trobą įėjo Giružienė.
    - Ir mama parėjo. Dabar judu pasikalbėkit, o aš bėgsiu. Atvažiuos, o ratas dar nebaigtas ir...
    - Bėgsiu ir aš, - nutraukė jį Kreivėnas atsistodamas.
    - Sėskit, namus visada rasit, - sulaikė jį Giružienė, imdama iš rankų kepurę.
    Kreivėnas stovėjo nė nekrusteldamas ir žiūrėjo į duris. Taip aprimsta ešerys, prieš nerdamas į šoną nuo pavojaus.
    - Girdėjau, kaip judu kalbėjot apie moteris, - pradėjo ji priekaištingai, kai sūnus išėjo. - Stovėjau už durų, nesiginsiu. Kad sūnus taip šneka, suprantu: jaunas, kvailas. Bet jūs... Paglostei katę... Reikėjo viską sakyt - paglostęs spirk ir mesk pro duris...
    - Nesuprantu, apie ką tu čia, Giružiene...
    - Giružiene! - šyptelėjo ji.
    - Negerai? Galiu sakyt - drauge Giružiene...
    Moteriškė tik galva palingavo.
    - Patys sakėt, kad dabar bus kiti laikai, bus laisvė... Aš ir norėčiau pakalbėt apie tą laisvę...
    - Galima, kodėl ne.
    - Skyrybos, sakėt... Naujas gyvenimas, sakėt... Kaip jūs manot, ponas Kreivėnai, ar aš niekad nepagalvojau apie tą naują gyvenimą? Iki šiolei aš gyvenimo ir neturėjau. Ar tai buvo gyvenimas? Tik žmonių panieka. O dabar jau atėjo laikas... Patys sakėt., kad jeigu aš tik į šonus įsiremčiau... Ar nesakėt?
    - Sakiau. Žodis pigus.
    - Ne, jūs tada nemelavot, nesiginkit.
    - Aš niekad nemeluoju.
    - Gerai. Dabar pasakykit, ar klaidas reikia taisyti, ar ne?
    - Reikia, jei galima.
    - Jei galima... O aš nenoriu, kad mane ir toliau vadintų Giružiene, jeigu aš esu tik Giružytė. Užteks prieš žmones galvą lenkt, sukt akis nuo balto stalo ir žiūrėt į pelenus. Aš noriu turėt vyro pavardę!
    - Bet jeigu... tas kitas nenori?
    - Tas kitas? Kodėl - "tas kitas?" Hm... Tas kitas seniai laukia žmonos mirties. Kam to? Jis viską dabar gali ir be jos mirties sutvarkyti. Jūs tą kitą... priverskite, ponas Kreivėnai. Jis vis tiek, galima sakyt, gyvena be žmonos. Kam... tam kitam... ir toliau lįst į nuodėmes. Tegu bent vieną klaidą išlygina. Lygesnis bus kelias į kapines.
    - Tai būtų ne kelio išlyginimas, tik duobės pagilinimas. Jei nesupranti, tai turi jausti, kad iš to nieko gero neišeis. Kiek tau liko gyvenimo, tikro gyvenimo? Iš bėdos dar gali susilaukt vieno vaiko, o anas? Su Dievo pagalba, kaip žmonės sako, mažiausia šešių. Ir kam pradėt tokias kalbas? Aš ir be tavo bėdų turiu savų iki čia, - brūkštelėjo pirštu per kaklą ir pasiėmė kepurę.
    Giružienė ilgai žiūrėjo į duris, kai jis išėjo.
    - Tavo bėdų... - palingavo ji galva. - Paglostyk, bet ant kelių neimk...
    Kitą dieną apie pietus atvažiavo matininkas, o su juo ir Balaika. Kreivėnas pasiuntė Petronę, kad pašauktų Giružį. Taip reikalavo Balaika. Motiejus, pamatęs svečius, paliko žagrę vidury vagos, iškinkė arklius, šuoliais nujojo juos į dobilus ir probėgsmais skubėjo namo. Tik prie namų sulėtino žingsnį. Jis įėjo pro vienus vartus, o Račiūnas pro kitus.
    Julė išnešusi pabėrė vištom, stovėjo vištų būry ir klausėsi vyrų kalbų.
    Račiūnas priėjęs pasisveikino su visais iš eilės ir atsistojo šalia Kreivėno, bet Kreivėnas kalbėjosi su Balaika. Julė vis dar stovėjo su sėtuve rankose. Vištos pešėsi ir maišėsi apie jos kojas. Račiūnas pažvelgė į Julę ir atsiduso.
    - Tai kur vaikštinėji? - paklausė Kreivėnas, apžvelgdamas Račiūną nuo galvos iki kojų.
    - Pas jus atėjau. Eisiu namo tiesiog per lieptus, tai... tik porą žodžių.
    - Einam. Palauks: dar nėra Giružio. Prašom, draugai, į vidų.
    Ėjo pro rugius. Račiūnas nusiskynė varpą ir, krapštydamas grūdą, atsiduso:
    - Gražūs bus šįmet rugučiai. Bus duonelės.
    - Bus duonelės, o kai kam dar ko kito.
    Račiūnas numetė varpą ir žvilgtelėjo į debesis.
    - Lietaus, tur būt, nebus šiandie. Tai, sakot, atvažiavo matuoti.
    - Kam dar - sakot! Pats matai. Ir gerai. Vieną kartą bus aišku. Jeigu jau bolševikai man palieka trisdešimt hektarų, tai dabar aišku - jų nė pats velnias iš manęs neatims. Daugiau nebijau jokių reformų.
    Iš paupio krūmų išlindo Giružis ir Petronė. Juodu pamaži ėjo prieš kalniuką.
    - Ir diegas gi tas Giružis... - pakraipė galvą Kreivėnas. - Matai, kas darosi. Ir tai ne pirmutinis kartas. Aš jam peršu Grūštaitę, o jis... Vis galvojau, kas tuos pakrūmius išgulėjo. Tik tu, kaimyne, tylėk...
    - Kas man darbo. Bet pikta, kad šitoki šėtonai tik ir rėkia apie laisves.
    Kreivėnas susiraukė, bet nieko neatsakė.
    - Aš, ponas Kreivėnai, norėjau prašyt, jei neužmiršot... Tada pas mane kalbėjom apie du centnerius. Ir Grybas girdėjo... O davėt tik vieną. Reikia, nors užmušk. Aš neužsipuolu, tegu... Žinau, suprantu, bet...
    - Negaliu! - atrėžė Kreivėnas tvirtai ir patylėjęs pridėjo: - Dar ir kumečiui turėsiu duot daugiau, negu buvo susitarta. Kaip tas tau atrodo? O ką šiandie matei, geriau tylėk. Pats žinai, kas šiandie Giružis. Suės be druskos.
    - Nemokykit mane su šaukštu valgyt. Kas man darbo? Ar jis mane į kūmus kvies? Bet visgi tą centneruką...
    - Nebūk mažas. Kabinasi, kaip paršiukas į padalkas.
    - Negaliu, ir peržegnota. O tu žinai, kad degtinę varyt dabar didesnis nusikaltimas, negu seniau? Tu atimi liaudžiai duoną. Tu nuodus duodi jai ir už tai atsakysi.
    - Ką? Tai tu man grasini? Pažiūrėsim. Jeigu kas paskųs, tai žinosiu, kieno darbas.
    Nė neatsisveikinęs, Račiūnas pasileido pakalnėn. Kreivėnas pastovėjo, pamąstė ir prabumbėjo po nosim:
    - O tu man, jeigu reikės, būsi naudingas, skylėtas puspadi.
    Svečiai jau buvo suėję į vidų. Petronė plovė puodus. Kreivėnas priėjo prie jos ir paklausė:
    - Ko tu ten po krūmus landžiojai?
    - Juozas prašė padėt paršą suvaryt, bet tas žiurkė nulindo i nulindo per nendres. "Tegu jį velniai", sako Juozas, "pats pareis." Tai tep i nesuvarėm.
    Žemės dalintojai sėdėjo valgomajam ir klausėsi radijo.
    - Draugas Kreivėnas jau namie, - atsigręžė Balaika. - Galim eiti. Pirmiausia atrėšim Sprindžiui.
    - Argi gaus ir kas daugiau, kad sakot - pirmiausia? - nustebo kumetis.
    - Žinoma, Giružis gaus du hektaru.
    - Tai kaip čia išeina? Kreivėnui nė trisdešimt nepaliksit?
    - Paliksim.
    - Tai kaip čia išeina? Jeigu man šeši ir dar Giružiui du, tai iš kur liks Kreivėnui trisdešimt?
    - Kas tau sakė, kad tu gausi šešis?
    - Šešis Kreivėnui nurėžia, o aš čia kumetis - aš juos turiu ir gauti. Aš tiek ir prašiau.
    - Maža, ką tu prašei. O ką Giružiui duosim?
    - Giružiui? O kam jam reik žemės? Ar jis ją dirbs? Jis račius. Iki šiolei nedirbo, nedirbs ir toliau.
    - O kas tau sakė, kad aš nedirbsiu. Norėtum tik vienas gauti?
    - Žemė tik tiem, kurie ją dirba, o tu nedirbai. Buvai račius ir būk, kam kitiem koją kiši? Ir taip tos žemės mažai, o jeigu dar ima, kuriems nereikia...
    - Prasidėjo! - nusijuokė Balaika. - Proletarai pradės piautis.
    - Ir turės piautis, - sutiko Motiejus. - Jei šitaip daro, tai kas daugiau lieka? Ką aš su tais keturiais pradėsiu? Šeši, ir tai... Aš nenusileisiu. Aš einu į komitetą.
    - Eik, ko lauki? - supyko Balaika. - O aš kas? Ne komitetas?
    - Jei komitetas, tai kam taip darai? Komitetas, o du hektarus duodi, kam nereikia.
    - Kvailas tu, Sprindy, ir viskas. Norėtum, tur būt, vienas visą Kreivėno žemę pasiimti, ar ne?
    - Kvailių čia neieškok. Ne tie laikai. O jei nori žinot, tai pasakysiu. Jeigu jau lygybė daryt, tai žinoma, kad taip turėtų ir būti. Visą žemę! Tegu dabar jis eitų į mano vietą. Tegu jis būna kumečiu, o mano eilė paponaut.
    Visi nusijuokė.
    - Einam, - pasiūlė matininkas. - Čia ir galo nebus.
    Išėjo į kiemą. Kreivėnas pašaukė Kazį grandinės vilkti, ir visi patraukė į kapinaičių pusę.
    - Klausyk, Motiejau, - pamojo pirštu Kreivėnas.
    Motiejus sustojo.
    - Ką sakysit?
    - Imk tu šitas kapinaites...
    - Kapinaites? - nustebo kumetis. - Koks raudonas! Aš dar gyvent rengiuosi, o jis man grabus siūlo.
    - Tik tu palauk. Paklausyk, ką pasakysiu. Imsi kapinaites - turėsi akmenų statybai. Vis ką nors statysi. Ir medžių yra. Kad ne kam, tai nors tvoroms. O ten žemė puiki. Puikiausias daržas. Be to, visas tavo sklypas bus keturkampis. Aš dėl to ir nupirkau, kad buvo įsikišęs į mano žemę. Jei imsi keturis hektarus šalia kapinių, tai kas išeis? Tavo sklypas įsikiš į mano žemę, mano kapinės prasikiš pro tavo sklypą. Susikirs, kaip šerno dantys. Ir su vežimu sukintis, ir art bus bloga.
    - Neieškokit, ponuli, kvailių. Ne tie laikai. Kirsk medžius, iškask šaknis. O ir su darbu - rapūžykis ant tokio kalno. Akmenys, girdi... Kai man jų reiks, tai aš juos ir taip gausiu. "Turėsi medžių tvoroms!" Nesirūpinkit, valdžia man viską duos.
    - Nenori - kaip sau nori.
    - O karvių, ponuli, tai nepardavinėkit. Paskui patiems bus maža.
    - Ar aš pardavinėju? Kas čia tau atėjo. Pagaliau, kas tau darbo?
    - Darbas tai toks... Ir man reiks karvės. "Pažanga", galima sakyt, taip, kaip mano. Jau aš ją geriau ir pašeriu, karvutę. Tik tvartą pasistatau, ir pereina karvutė pas mane į marčias. Tokią dieną ir vartelius šakom apkaišysiu.
    - Kaišyk, kaišyk...
    - Kaipgi, reikės. Šitokia karvė! O Račiūnas, girdžiu, jau šneka... Vieną, sako, karvę vis tiek iš jūs paims. Tai aš jum ir primenu. Sakau, paskui jum patiem bus maža.
    - Račiūnas šneka? - nustebo Kreivėnas. - Ten irgi pelai, o ne smegenys galvoj.
    Kai juodu priėjo, Kazys jau kalė kuoliuką į žemę.
    - Nuo čia ir pradėsim, - paaiškino matininkas.
    - Palaukit, - šūktelėjo Motiejus. - Turit taip matuot, kad man tektų pusė cukrinių runkelių.
    Visi nustebę pažvelgė į vienas kitą.
    - Taip neišeina, - paaiškino matininkas. - Cukriniai runkeliai kažin kur. Koks čia būtų sklypas?
    - Vis liek, bet cukrinių runkelių pusę turiu gauti.
    - Kam tau tų runkelių? - įsikišo Kreivėnas.
    - Kam? O iš ko aš pradėsiu gyvent? Runkelius parduodu, ir pradžia jau yra.
    - Šiai kaip! - šyptelėjo Kreivėnas pastebėjęs, kad matininkas mostelėjo ranka ir nė nemano daryt, kaip kumetis nori. - Juk tau valdžia viską duos.
    - Valdžia savo keliu. Tas neprapuls, o per daug nebus.
    - Jei tau pusę, tai kita pusė Giružiui, ar ne? - šaipėsi Kreivėnas.
    - Jis gali atsirėži pusę linų. Prie jo sklypo prieina.
    - Gal pusę kluono tau atrėžt?
    - Pusės man nereik, bet manai, kad aš javus į kūgį krausiu?
    - Tas tiesa, - pritarė Balaika. - Pradžioj naujakurius reikės priimti, kol jie ką pasistatys, bet su runkeliais nieko neišeis. Imk juostą ir eik pirmyn.
    - Matyt, kad Kreivėnas papirko ir matininką, ir komisiją, - sušnabždėjo Motiejus Kaziui. - Ne be reikalo jis pas Giružį bėgiojo. Tegu daro, bet čia taip neliks. Rasiu teisybę.
    Giružis su Motiejum vilko juostą, o Kazys vis kalinėjo kuoliukus.
    - Tu, Sprindy, tempk juostą kaip reikiant, nes jeigu netempsi, tai tau mažiau žemės išeis, - įspėjo matininkas.
    - Žmogui galva susimaišė, - šyptelėjo Balaika. - Jis, tur būt, mano, kad daugiau išeis, jei netemps.
    Kumetis sustojo ir susimąstė.
    - Matuokim iš naujo, - nusprendė jis.
    - Ką daro žmogaus kvailumas! - pyko matininkas.
    - Čia ne kvailumas, ponas matininke. Čia vargas, - teisinosi Motiejus.
    - O gal gobšumas, - pridėjo Kreivėnas.
    - Bepig tau būt negobšiam, kai turi trisdešimt hektarų. Bepig būt išmintingam. Vargas žmogų sukvailina. Štai ką pasakysiu. Bet aš vis manau, kad čia tik pradžia. Dar bus daugiau padaryta. Tada tu sėdėsi ant šitų keturių hektarų, o aš ateisiu kriukiu pasiramsčiuodamas ir pasiūlysiu tau kapines.
    Matavo iš naujo. Kumetis taip tempė juostą, kad kitas galas net išsprūdo Giružiui iš rankų.
    - Palauk, aš jau neišlaikau.
    Visi susijuokė, o Motiejus piktai sušnibždėjo Kaziui:
    - Nieko nebus. Reikės kito matininko ir kitos komisijos. Giružis aiškiai suka.
    Pabaigė matuot sklypą ir rengėsi eiti kitur, bet Motiejus atsiskyrė ir ėjo sau vienas.
    - Kur tu, Motiejau? Einam mano sklypo matuot.
    - Apsieisit be manęs. Aš nemoku nė juostos ištempti.
    - Pyksta žmogus, - juokėsi matininkas. - Keturių hektaru per mažai.
    - Matai koks! Kai jam tai aš padėjau, o tu žinokis. Štai kokia vienybė ir sutarimas.
    Motiejus sustojo, pamąstė ir priėjęs paėmė juostą.
    - Tai kad sakot, kad aš nemoku...
    Kai jau viskas buvo baigta, Kreivėnas atsiduso:
    - Matai, Motiejau, ir tu turi žemės. Galėsi dabar dirbti ir džiaugtis. O aš kumečio kitąmet jau neturėsiu. Nebus kur padėt. Paėmė šešis hektarus - tiek to. Dėl manęs gali imti ir daugiau, jei liaudies gerovei - viską atiduodu.
    - O kam jums to kumečio? Negalit patys dirbt? Ir berno nereikia. Gali Petras namie likt. Kaip pagalvoju - juk čia viskas tik mano ir Kazio padaryta. Ir aparta, ir pasėta. O jūs tik su lazda sau vaikščiojat. Džiaukis, girdi... Žemės turi! Ne to tikėjomės... Kaip buvo storkakliai, taip ir liko. Jeigu ir toliau visko tik po riek duos, tai tegu velniai ir tą žemę.
    - Cukrinių runkelių gaila. - šypsojosi matininkas.
    - Paimsiu pusę ir be žemės, - pagrasino Motiejus pirštu.
    - Imk, imk, o dabar prašom visus užkąsti.
    Motiejus atsiskyrė ir nuėjo sau.
    - Kur tu, Motiejau? - nustebo Balaika.
    - Mano vieta pas arklius, o ne seklyčioj, kur ponai ir komitetai geria. Rasim kitus komitetus.
    - Ką tu turi prieš komitetą? - šoko Balaika piktai.
    - Aišku - ką! Padarėt, kaip patys norėjot. Su buožėm iš vien.
    - Žinai ką, Motiejėli? Tu gali teisme atsidurt.
    - Netrepsėk - gaidys išsigąs.
    Visi pasišnekučiuodami grįžo namo. Valgomajam stalas buvo užtiestas balta staltiese Buvo pripiaustyta mėsos, padėta sviesto. Butely mirko slyvos ir šaknelės.
    - Sėskit, kur kam patinka. Giruži, tu prižiūrėk butelį.
    - Kad aš lyg ir atpratęs... Tegu Balaika...
    - Galiu, - šyptelėjo Balaika, žiūrėdamas į Giružį. - Jei jau pats šeimininkas ir nuosavybės atsisako... Mažai geriu, bet kad jau tokia diena...
    Besikalbėdami apie rinkimus, bepeikdami Smetoną, pamatė, kad iš butelio jau nebėga. Kreivėnas atkimšo antrą ir vėl užpylė ant šaknelių. Matininkas, visą laiką tylėjęs, dabar pagyvėjo. Išmetęs stikliuką "šviežios", atsikosėjo ir kreipėsi į Balaiką:
    - Įdomu, ką tie naujakuriai su tiek žemės pradės.
    - Parems valdžia.
    - Trobas pastatys? Gyvulių duos?
    - Duos, bet iš karto daug negalės. Dabar pinigai eina kur kitur. Visam pasauly turės būt revoliucija, tai reikia tankų, reikia samoliotų.
    - O jeigu ta revoliucija nepavyks?
    - Pavyks. Pirmiausia bus sukilimas Vokietijoj, o Prancūzija, Italija ir Ispanija seniai jau laukia. Kai tik sukilimas, tai tuoj mūsų tankai į pagalbą. Štai kas bus, vyručiai. Taip. Aš jau žinau. Man išaiškino. O kada visoj Europoj komunizmas, ką Anglija gali? Pasakykit? Nėra jos. Baigta. Pasidėkit sau tą savo karalių.
    - Gerai, gerai, bet kol bus ta revoliucija, kalbėkim apie šitą naujakurį. Toks Motiejus jau ir šiandie nepatenkintas...
    - Kvailas, - nukirto Balaika. - Prie komiteto kabinasi. Ką, ar jis atmainys liaudies seimo nutarimus? Kabinasi prie tokio žmogaus, kaip draugas Kreivėnas. Juk visi žinom, kad draugas Kreivėnas - pažangiausias apylinkės žmogus. Aiškus kairysis. Ir sūnus kairysis. Mūsų komitete nebalsavo, bet mes jau žinom, kad buvo nuvažiavęs į Marijampolę. Neabejoju, kad balsavo ten.
    - Labai tu žinai... - nutraukė Giružis.
    - Nė nemirktelėjęs galiu pasakyt, kad balsavo. Kairysis juk...
    - Visokių ir kairiųjų yra...
    - Pyksti, Giruži, kad su tavim susibarė? Kas kaltas, kad tu nemoki išaiškint. Per mažai dar išmokai. O yra tokių žmonių - jam aišku, bet jis vis tiek tave tąso. Vadinasi, įveik tu jį, kad toks drūtas. Jam smagu ginčytis ir tyčia nepasiduot. Galėtume jo pačio paklaust. Kur draugas Petras?
    - Nežinau, kur išėjo. Ir šeimininkės nematyt.
    Prasidaręs duris, Kreivėnas paklausė Julę:
    - Kur šeimininkė?
    - Išėjo į Grūštus.
    - Tiek to. Svarbu, kad ant stalo yra.
    - Bet tamsta man nepaaiškinai, ką darys valdžia, kai naujakuriai bus nepatenkinti. Trumpai sakant - neišgyvens iš tiek žemės.
    - Jei vieni neišgyvens, galės jungtis į kolchozus. Nieks nevers eiti į kolchozus, bet jei norės - prašom. Paduoda prašymą, komunistų partija pritaria, komitetas su milicija vykdo.
    - Juokus tamsta pasakoji! Daug čia rasi šitam kaime tokių, kurie norėtų kolchozų. Sprindys, Giružis, gal būt, atsiras dar pora, o kiti?
    - Kodėl tik Sprindys ir Giružis? O Kazys, ve? O Julė, o Petronė? O kur dar kiti. Šitų daugiausia. Ar juos, drauge matininke, užmiršai?
    Kreivėno akys padidėjo, lūpos prasivėrė, veidas ėmė gelsti.
    - Tuoj išgirsit, - pasakojo Balaika karštai, - rudenį laikraščiai rašys, kad pirmieji kolchozai jau yra. Sveiki!
    Kreivėnas irgi siekė stikliuko, bet stikliukas parvirto ant stalo.
    - O... Ateina kas su bloga žinia... Tuščia jo, įpilsim kitą. Išskalbs Kreivėnienė. Ji per šimtą mylių garsi audėja ir skalbėja. Bet į liaudies seimą nėjo rinkt. Tiek to. Ligota moteriškė. Apsieis liaudis ir be jos balso. Teisybė, drauge Kreivėnai?
    Kreivėnas nieko Balaikai neatsakė. Jis sėdėjo ir sustingęs žiūrėjo į degtinės balą ant staltiesės.
    - Man nepilkit, - spyrėsi Giružis įraudęs. - Jeigu jau Kreivėnas nusilesė, tai ir man užteks. Aš daugiau negeriu - vieną, du... Tik šiandie... Tokia diena...
    - Kreivėnas nenusilesė, tik buvo kažin ko susimąstęs, o paskui krūptelėjo - pats mačiau - lyg šiurpas jį nukrėtė, todėl ir paliejo. Teisybė, drauge Kreivėnai? O tu negerk. Nedaug ir yra. Mes išgersim. Draugas matininkas, Kazys... Sveiks, kolchozninke! - kreipėsi Balaika į berną. - Dabar ir pabaigsiu, drauge matininke. Tai jeigu daugumas jungiasi, tai manai, kad kitų kas žiūrės? Bet nė to nereiks - patys prisijungs. Toks draugas Kreivėnas. Jis visuomet su liaudim. Lyg nesijungsi, drauge? Paremsi partijos reikalą. Kreivėnas atsistojo, prasidarė duris ir šūktelėjo:
    - Jule, atnešk dešros.
    - Šeimininkė raktą išsinešė.
    - Kam tos dešros? - stebėjosi matininkas. - Ve, dar visa lėkštė ant rašomojo stalo.
    - Teisybė, o aš nė nemačiau.
    - Ir nereik daugiau, - nusprendė matininkas, žvilgtelėjęs į tuščią butelį. Jis pažvelgė į spintą, į šeimininką ir pamatęs, kad tas nesijudina, atsistojo.
    - Išgėrėm, ir užteks. Turim pas Pucėtą važiuoti. Atrodo, kad šito matavimo mums užteks iki vėlyvo rudenio.
    - Važiuot - tai važiuot! Vežam liaudies laimę toliau, - mosavo rankom Balaika.
    Išlydėdamas Kreivėnas truktelėjo Balaiką už rankovės.
    - Aiškinot, aiškinot, o man vis tiek ne viskas aišku. Jeigu, sakysim, toks Grūštas užsispiria ir neina į kolchozą. Kas tada?
    - Tegu neina. Nieks nevers. Jeigu tik jis pajėgs atiduoti valstybei tiek, kiek iš jo pareikalaus. Grūštas neis. Ir jis, ir jo bernai, ir mergos - visi iš vien. Tik gieda litaniją, tik kelia akis į dangų. Iš kokios balos jis tokius ir susirinko? Tie irgi neis į kolchozus. Aišku. Ražančius neleidžia. Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Dievas Dvasia Šventa neleis. Aišku.
    Žemės dalintojai susėdo į vežimą ir išvažiavo. Kreivėnas ilgai stovėjo prie vartų ir žiūrėjo į kelią. Nuėjo iki sodo kampo ir žiūrėjo į Grūšto kluoną. Motiejus vaikščiojo apie karves. Priėjęs prie statinės, prileido kibirą vandens ir nunešė Pažangai, bet karvė negėrė. Motiejus pastatė kibirą, ištraukė kuoliuką ir karvę pavarė toliau į dobilus. Klėty sukvykė armonika. Kreivėnas apsisuko ir grįžo į kiemą.
    Kazys sėdėjo ant klėties slenksčio ir tąsė armoniką.
    - Nueik sutaisyti sodo tvorą... ten, prie kampo...
    Kazys suspaudė armonikos dumtuves ir numojo ranka:
    - Tegu, dėde, šiandie bus ir man šventė.
    - Tegu bus, - atsakė Kreivėnas abejingai, žiūrėdamas į purvinas berno kojas. - O tu gausi žemės? Prašymą, žinau, padavei.
    - Gausiu. Savo krašte. Kas gaus, kas negaus, o aš tikrai gausiu.
    - Tai jau kitąmet netarnausi?
    - Ne. Pradėsiu gyvent su Dievo padėjimu. Jei ne man, tai mano vaikam tarnaus kiti.
    Per kiemą iš paupio grįžo Petras. Meškerė ant peties, o ant šniūro virtinė šapalų.
    Kreivėnas žvilgtelėjo į žuvis, į sūnų. Ir tos žuvys jam atrodė nereikalingos, ir sūnus lyg svetimas. Jis nė neužkalbino sūnaus. Jam atrodė, kad jis tuoj pradės ginčytis.
    Kazys vėl sucirpino armoniką. Kreivėnas susiraukė ir išėjo į laukus. Pažiūrėjo į nubalusius rugius, perkando grūdą ir švelniai pratarė nulinkusioms varpoms:
    - Laikas. Savaitę dar galit palinguot, o paskui namo... Ir akmenį čia paliko. Atvažiuosi čia su mašina, stok ir lipk akmenio nuristi.
    Jis ilgai žiūrėjo į tą akmenį ir mąstė.
    Ant saulės užslinko debesys. Per rugius, per pievas perbėgo juodi šešėliai. Lyg vėsiau pasidarė.
    Kreivėnas jautėsi pavargęs. Jis atsisėdo parugėj, paskui atsigulė ant žolės ir žiūrėjo į debesis. Galva buvo įkaitus, jį troškino gerti, bet jis tingėjo keltis, tik apsivertė ant kito šono. Gulėdamas matė arklius, matė pririštas karves ir Motiejų, vis dar besisukinėjantį ten.
    Grūštų kieme sugirgždėjo svirtis. Vis tyliau ir tyliau girgždėjo ji, pagaliau visai nutilo. Kreivėnas kantriai laukė, kad ji dar kartą pradės girgždėti, bet daugiau nesulaukė jokio garso.
    - Ką tas Motiejus taip ilgai veikia pas karves?
    O Motiejus pasiėmė kibirą, priėjo prie Pažangos ir atsiklaupęs ėmė ją melžti. Karvė nenorėjo stovėti, ir Motiejus užsimojo ant jos su grėbliakočiu.
    Kreivėnas bėga ten, nori surikti, bet iš piktumo negali. Motiejus atsigręžia, mato jo piktą veidą ir iš piktumo pats ima balti. Pagriebęs kibirą, jis lieja pieną stačiai Kreivėnui į akis.
    Kreivėnas pašoko. Lynojo. Saulė jau buvo visai vakaruos. Pro debesis buvo matyti tik gelsva jos šviesa.
    Namo Kreivėnas parėjo sulytas.
    Kazys plepėjo su Jule klėties tarpdury, o Motiejus patvartėj kabino plėškes ant vagio, įkalto į sieną. Kreivėnas stabtelėjo ir norėjo jam pasakyti, kad plėškių ten nekabintų. Sulis naktį. Ir taip jau sutrūkinėję. Tvarką užmiršo! Visur nuostoliai!
    Tuo tarpu Motiejus atsisuko, ranką įsikišo į kišenę, lyg ko laukdamas, ir Kreivėnas neištarė nė žodžio. Jam tik šilta pasidarė krūtinėj, ir jis pamaži nuėjo į trobą.
    Motiejus pirštu parodė į plėškes ir paklausė Kazį:
    - Supratai?
    - Kur čia nesuprasi.
    - O aš tik laukiau!
    Abudu nusijuokė.
    - Kur tu buvai? - paklausė žmona.
    - Laukuos. O tu? Gražu - svečius paliko ir išėjo.
    - Geriau, kad tokių svečių būtų rečiau. Lyg neturėjot ką valgyt?
    - Turėjom, bet visgi...
    Iki vakarienės jis sukino radijo aparatą, o po vakarienės pirmas nuėjo gulti. Šiandie jis nė laikraščio neskaitė atsigulęs ir tuoj užgesino šviesą.
    - Kas tau, kad taip anksti šviesą gesini? - nustebo žmona.
    - Galvą skauda ir lyg...
    - Išgerk miltelių.
    Kreivėnienė atsikėlė, įžiebė šviesą ir priėjo prie spintos.
    - Gesink šviesą.
    - Palauk, miltelių paieškosiu.
    - Nereik man tavo miltelių. Gesink šviesą.
    - Nebūk mažas.
    Ji priėjo ir uždėjo ranką ant kaktos, bet Kreivėnas ją piktai atstūmė.
    - Nelįsk. Gesink šviesą.
    - Galva nekaršta. Šiaip kas nors...
    Šviesa vėl užgeso. Kreivėnienė atsigulė, bet ilgai negalėjo užmigti. Ji girdėjo, kaip vyras vis vartėsi lovoj, kosėjo, atsiduso ir nurimo.
    - Tavo tiesa, - išgirdo ji tamsoj drebantį vyro balsą. Atrodė, kad visa tamsa sudrebėjo. - Nepataikiau šįmet šeimynos susiieškoti...
    - Ar nesakiau? O tu - pažangūs, susipratę...
    - Koki ten susipratę, kad net kiaušinius vagia. Grūšto šeimyna kas kita... Nepataikiau...
    - Aš tau sakiau. Jeigu jau žmogus juokiasi iš Dievo, tai gero iš jo nelauk.
    - Ne tai kad juokiasi... Kam čia Dievo...
    Tyla.
    Subraškėjo Kreivėno lova. Jis apsivertė ant kito šono.
    - Žinai ką? Šįmet tu pati turėsi šeimyną susirasti. Aš neieškosiu. Užteks.
    - Užteks pažangiųjų? - susijuokė žmona tamsoj.
    - Hm... Tyla.
    - Gal iš to krašto, kur Grūštas prisikalbina. Bet jau tu geriau žinai...
    - Susirasiu, nesirūpink. Seniai taip reikėjo.
    Tyla.
    Laikrodis taksi. Kreivėnas žiūri į tamsą ir jaučia, kad atsitiko kažkas... Gerai, kad dabar tamsu, kad nemato jo akių. Ir baisu, kad žmona nesakytų dar ką nors.
    Žmona tylėjo.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page