r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Ramonas
KRYŽIAI

18.

    Ryte nuėjęs maudytis, Petras jau rado paupy Giružį.
    - Skandintis ar maudytis? - paklausė Petras, sėsdamas ant akmenio.
    - Ko aš skandinsiuosi? - atkirto Giružis, segiodamasis marškinius. - Gyvenimas dar prieš akis. Ir dar koks gyvenimas! Kai pagalvoji, tai imtum šituo vandeniu ir nuplautum visus priespaudos likučius.
    - O kai na pagalvoju, tai tu apie niekę daugiau nemoki kalbėti, tik apie politiką. Visai nusipolitikavai. Pasakyk man, jeigu jau viską sakai, ko tu lauki iš bolševizmo, iš šitos naujos tvarkos?
    - Ko? Žemės gausiu.
    - Kam tau tos žemės? Tu račius juk.
    - Tai kas? Galiu ir ratus dirbt, ir žemės turėt. Žemė neprapuls. Žemė toks daiktas, kad... Žmogus, žiūrėk, mirė, rodos, nieko jam nereikia, o ir tam kask giliau ir kuo plačiau. Į siaurą duobę nenori lįst, ir gana. Daugiau žemės duok, vadinasi. Žemė! Turėsiu daugiau žemės - karvę laikau, vištų daugiau... Kaip žinodamas ir klėtį pasistačiau. Žemė! Jeigu, sakysim, jau dvidešimt penkis hektarus turiu - velniam man ratus dirbti?
    Abudu nusirengę vaikščiojo paupiu.
    - O jei tu šiandie jau turėtum dvidešimt penkis hektarus, ar taip pat agituotum už bolševikus?
    - Hm... Kur tu rasi tokį kvailį. Kiekvienas gina, ką turi. Bet jeigu aš nieko neturiu, tada kas kita... Aš galiu tik gauti.
    "Kai žmonės nuogi, jie daug atviresni", pagalvojo Petras. "Jie nesivaržo pasakyti, ko šiaip nedrįstų. Rūbus padėjai - lyg koki varžtai nukrito."
    - Girdėjau - Grūštaitę ketini vesti?
    - Kaip liaudies seimas pasakys.
    - Tai čia seimo reikia?
    - Jeigu žemę atima, tai kas man ta Grūštaitė? Likite sveiki, einu į kitą parapiją.
    - Aha... Tai tu turi ir kitą?
    - Grūštaitė iš pradžių buvo tik pagąsdint tai kitai, o dabar ir pats nežinau, kaip čia yra. Užsispyrus, gyvačiukė. Toks būdas, kad nežinau, ar glostyt, ar su lazda mušt. Pats nesuprantu, kas čia darosi. Kai apie aną niekas nesisuka, tai atrodo, kad ir man jos nereikia. Tada galvoju apie Grūštaitę. Tegu tik kitas pradės sparnu apie ją rėžti, jau man nė miegot, nė valgyt nereikia. Rodos, kas šnibžda į ausį: "Kvaily! Tokią gražią mergą nuneš iš po pat nosies. Kaip tu gyvensi be jos? Gausi, tai gausi dvidešimt penkis hektarus. bet be anos visuos laukuos vietos nerasi." Graži. Grūstaitė jau nieko sau, bet ana... Grūštaitė medus, o ten medus su karštu šnapsu. Galva sukasi... Tiek prikankina mane, kad kartais imu ir pagalvoju: "Palauk tu, rūtele žalioji. Kai vesiu Grūštaitę, tai tada žinosi." Vieną vakarą net kažin kur nugalvojau. Rodos, stoviu su Elziute prie altoriaus, kunigas rengiasi žiedus mainyti, o Balaika šnibžda man į ausį: "Magdutė šventoriuj laukia." Aš nuo altoriaus ir pro duris. Pabėgčiau, kaip mane gyvą matai, pabėgčiau nuo pačio altoriaus.
    - Tai vesk aną. Ko lauki?
    - Vesk! Reik pirma žinoti, ar ji eis. O vėl man atrodo, kad šitam tąsymuisi vis tiek sykį bus galas. Aš pats suprantu, protas sako, kad Grūštaitė būtų geriau. Tegu tik seimas pasakys apie žemę. Seniau - kas man ta žemė? O kai dabar ją pajudino, tai rodos, be jos gyvent negalėsiu. Net pavydas ir piktumas ima, kad kiti gali gauti daugiau, negu aš. Žemė! Man jau dabar taip atrodo, kad vieną gražią dieną imsiu ir pasakysiu: "Užteks tų seiliojimųsi! Žemė! Sudie, žalioji rūtele! Einu pas Grūštaitę." Svarbiausia, kad aš noriu tokios dienos sulaukti. Noriu! Protas sako! Ech, nemoku visko išdėstyti, - pabaigė jis, šokdamas į vandenį.
    Išsimaudę juodu nuėjo kas sau.

    Petras pabaigė kaupti runkelius, susiieškojo meškere ir vaikštinėjo paupiais. Vakarais vaikštinėdavo keliu paliai sodą. Nueidavo iki kapinių.
    Šeštadienio vakarą pro sodą važiavo Račiūnas. Važiavo vienu arkliu. Vežimaitis buvo tuščias.
    - Kur taip vėlai, kaimyne?
    - Pas Grūštą, - atsakė Račiūnas nenoroms ir sustabdė arklį. - Nė sakyt, nė nesakyt... Et, vis riek sužinosit. Važiuoju, gal gausiu kokį centnerį rugių, - prisipažino, traukdamas ant akių kepurę. - Žinai, šeimyna didelė, pernai rugiai neužaugo... Tai ką, balsuoja rytoj?
    - Balsuos, tik ne visi. O jūs?
    - O ką padarysi? Nebalsuosi, dar iš ūkio išmes. Giružis jau buvo pas mane, išdėstė... - kalbėjo Račiūnas, žiūrėdamas į sodo tvorą.
    - Galim nė viens nebalsuot, Maskva vis vien paskelbs, kad balsavom visi.
    - Taigi... Nebalsuok, įkąsk, kad dantų nėra.
    Ir Račiūnas pavarė arklį.
    Vis labiau tamsėjo medžiai. Sužibo pirmosios žvaigždės. Viena ties Grūšto kluono kreigu, kita ant sodelio. Sužibo ir mirksėjo. Žibėjo jos, kaip Elziutės karoliai saulėje. Tada, kai juodu sugrįžo per pievas vienu du.
    Iš ryto Kreivėnas ėmėsi nustatyti dienos tvarką. Jis pats, žmona ir Petras balsuoti važiuoja prieš pietus. Kai sugrįš, galės eiti šeimyna.
    - Aš lieku namie. Jei reikės tuoj grįžti, tai į bažnyčią vis tiek negalėsiu nueiti. Viena mergų eis priešpiet, o kita popiet.
    Kreivėnui buvo aišku, kad bartis neverta.
    - O kur tu? - paklausė sūnų, kuris valė dviratį.
    - Važiuoju į Marijampolę.
    - Tai į Liudvinavą balsuot nevažiuosi?
    Petras nieko neatsakė.
    Kreivėnas išvažiavo vienas. Paskui išėjo Julė ir Kazys. Jis buvo apsiavęs čebatais ir iki pusės aulų užleidęs kelnes.
    - Kap tu čia dabar? - nustebo Petronė, stovėdama tarpdury ir žiūrėdama į naują madą.
    - Rusiškai! - pasigyrė Kazys ir pliaukštelėjo rykšte per čebato aulą.
    Kreivėnienė sėdėjo prie lango. Ji atsivertė maldaknygę ir persižegnojo.
    Prie sodo brolis su seseria stabtelėjo ir laukė Motiejaus. Giružienė jau ėjo per lieptą. Toliau nuo kalniuko, keldamas dulkes, dardėjo Račiūno vežimas.
    Saulė švietė pro pilką rūką. Vėso. Dangus drumstėsi ir niaukėsi.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page