r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Ramonas
KRYŽIAI

15.

    Kreivėnas parėjo namo jau kur po pietų. Mergos kieme skuto žuvis. Iš kelelio į kiemą suko vienarklis vežimėlis. Iš bažnyčios grįžo žmona, o vadeles laikė sūnus. Ir Kreivėnui kažin kodėl dingtelėjo, kad Petras be reikalo parvažiuoja, kad jis čia daugiau nereikalingas, kad ūkis vis tiek bus ne jo. Atsiminė gydytoją, šluostantį akinių stiklus, atsiminė Magdutę ir jos pabučiavimą, atsiminė, kaip jis girdė arklį paplentės baloj ir šuoliais užlėkė prieš kalną.
    Petras išlipo ir padėjo išlipti motinai. Jis buvo šviesiom kelnėm ir mėlynu švarku. Jo kaklaraikštis buvo tamsiai raudonas su baltom kruopukėm. Buvo vienplaukis, o tamsūs plaukai nuo sauės kiek nurudę. Ir akys rudos, kaip du variniai pinigučiai.
    Tėvas pasisveikino su sūnum šaltai... Net: motina nustebusi pažvelgė į juodu, norėjo ką sakyri, bet tik skarelę pasitaisė ir nusigręžė į mergas, darinėjančias žuvis. Žvilgtelėjusi į katę, kuri per kiemą nešėsi žuvį, ji nenoroms šyptelėjo. Nusišypsojimas buvo trumpas ir liūdnas. Lyg jai būtų pagailę tos žuvies.
    Petras išsiėmė iš vežimaičio du lagaminus, vasarinį apsiaustą, ir visi trys nuėjo į vidų. Iš klėties išėjo Kazys ir arklį nuvažiavo į pakluonę.
    Pavaikščiojęs po valgomąjį, Petras nuėjo į seklyčią, apžvelgė seniai matytus baldus, sienas ir nenoroms šyptelėjo. Vienoj sienoj kabojo kryžius, apvestas plačia taurine juosta. Rausvos tulpės žydėjo toj juostoj. Tai mamytės rankų darbas. Kitoj sienoj kabojo Darvino paveikslas, iškirptas iš kažin kokios knygos ir padėtas po stiklu. Paveikslo rėmai paauksuoti. Tai tėvas pakabino jį čia, pasalinęs Dievo Motinos paveikslą.
    Ir ramiai žydėjo tulpės, ir ramiai žibėjo rėmai šitoj seklyčios tylumoj. Rusvai dažytos grindys žibėjo prieš saulę. Jos buvo tokios švarios, kad Petras nenoroms žvilgrelėjo į savo dulkėtus batus ir išėjo iš seklyčios.
    Nieks namuos nepasikeitę. Tik tėvas paniuręs, nekalbus, o motina dar labiau sunykusi. Bet ir dabar ji bėgioja vikriai, vis susirūpinusi, ir žvilgsnis tas pats - rodos, visas namas pilnas jos akių.
    Petras išėjo į laukus. Žiemkenčiai javai puikūs: tankūs, stambūs, kaip nendrės, nė žolių, nė dirsių, tik kur-ne-kur kokia vosilka..
    Ir vasarojus puikus, tik miežiai pakalnėj kiek retoki. Petras apmetė akimis pakalnę ir tuoj apskaičiavo - trisdešimties litų nuostolis. Ir dviejų karvių nėra. Mažiausia keturiasdešimt litrų kasdie - pajamos sumažėja šimtu dvidešimt litų per mėnesi.
    Petras paėjėjo kapinaičių link, bet į kapinaites nėjo. Nėra ką ten veikti. Motina peikia tą pirkimą, bet jam rodosi, kad nuostolių nebus. Šitokius akmenis galima ir statybai parduoti, pagaliau parduoti plentui.
    Namie motina jau lauke su pietumis.
    - Laukiu, laukiu, o jo nėra. Pavalgęs galėsi pasivaikščioti. Išalkai. Dabar užkąsk šį tą, yra žuvies, o vakarienei piausim vištą.
    Kreivėnas išsiėmė iš spintos butelį, du stikleliu, bet Kreivėnienė pastatė ir trečią.
    - Manai, kad aš tai neišgersiu vieno su sūnum.
    Tėvas tylėdamas pripylė. Motina susimušė su sūnum, išgėrė pusę ir užsikosėjo.
    - Nesuprantu, kaip tie vyrai gali ją gerti. Kad nors būtų gardu.
    O kai kam net arkliai ir akėčios pro gerklę praeina. Pastačiusi neišgertą stiklelį, ji išbėgo į virtuvę. Tėvas su sūnum pakalbėjo apie kelionę, apie ūkį, apie šeimyną ir motinos sveikatą. Pildamas po antrą, tėvas paklausė:
    - Perėjai į kitą kursą?
    - Perėjau...
    - Hm... Kaip tas laikas bėga... Čia, rodos, dar maži vaikai buvo, elementorių seilino, o klausai - mokslus baigęs. Kartais net tikėt nenori. Žiūrau, klausau - Arminaitė jau pabaigė gimnaziją.
    - Gal būt.
    - Hm... Iš gerų namų mergaitė...
    - Ką čia ir kalbėt!
    - Kas čia man sakė? Palauk... Ir užmiršau... Ji klausinėjo apie tave...
    - Apie mane? Tai tau! Ko jai? Juk aš iš jos neėmiau albumo eilėraščiui įrašyti.
    - O kodėl negalėtum parašyti? - šyptelėjo tėvas nenoromis ir tiriamai pažvelgė į sūnų.
    - Nebent tokį:

    Turiu šiokį tokį ūkį,
    Kur čia riebi taukinukė?

    Tėvas susiraukė:
    - Hm... Geriau taukinė, kad tik neprirūdijus, negu kokia geležtė, kad ir nužibinta. Kad ir jaunas, bet turėtum suprasti, kokią reikia rinktis: šokt, pamirkčiot - dailią rūtą; duonai minkyt - riebią drūtą. Čia aš, Petrai, ne tik turtą turiu galvoj. Čia daugiau. Kas turtingas, tas ir išmintingas - kvailys turtų neužgyvens. O jeigu ne jis pats užgyveno - tėvai, tai vis tiek jis iš protingų giminės. O vien tik grožio žiūrėt, tai... Dažniausiai su moterų grožiu eina visoki tie - aš, man, aš taip nenoriu, man tik šitaip turi būt! Supranti?
    - Suprantu. Pastatyti šalia turtingo fabrikanto, mudu esam maži kvailiukai.
    - O manai - ne?
    Įėjo motina ir tyliai paklausė:
    - Žadėjai ar kaip čia? Kazys prašo vyno.
    - Duok. Du buteliu. Ji tik pečiais patraukė.
    - Mama, dar nebaigėt stikliuko.
    - Jau aš jo nebaigsiu. Paragavau į tavo sveikatą, ir užtenka.
    - Be to... - nutraukė Kreivėnas. - Jeigu manęs rytoj nebūtų namie... Atvažiuos Rečiūnas, duok jam centnerį rugių. Baigia duoną...
    - O mes ar išteksim? Degtinę varo, o paskui duonos prašinėja. Irgi žmonės!
    - Irgi katalikė! Kai žmogui reikia padėti, tai ji raukosi.
    - Nesuprantu, iš kur tas tavo gerumas.
    Po pietų Petras pavaikščiojo po sodą, kelis kartus žvilgtelėjo į naują Grūšto kluoną ir pagaliau pasiryžo pas Grūštą nueiti. Seniai buvo. Reikia paklaust, kaip seniui sekasi, reikia naujo kluono pažiūrėt... Taip, naujo kluono ir bendrai... Būtų ir užmiršęs! Pievas ketina sausint, sakė mama.
    Darželio tvora nudažyta. Gerai - ne taip greit supus. Kiemo pašaliai nugreboti. Irgi gerai - bus mažiau musių.
    Pro langą žvilgtelėjo Elziutė. Ji paraudo ir dingo.
    Aguona daržely taip užsidegė, kad net vienas lapelis nukrito ant žemės.
    Grūštas išėjo pro duris svečio pasitikti.
    - Mes net pagalvodavom - tur būt jūs jau nė gyvo nėra. Nuo pernai vasaros dingot.
    Petras linksmai nusijuokė ir vėl žvilgtelėjo į langą.
    Ant palangės užsirangęs katinas prausė svečių.
    Vėsioj seklyčioj buvo jaučiamas lengvas rožių kvapas.
    Grūštas klausinėjo svečią apie kelionę, apie Dotnuvą, apie Kauną ir atsiduso:
    - Kiek įvykių per tuos vienerius metus. Kiek kraujo pralieta, kiek valstybių žuvo. Ir Lietuva kartu. O kas dar mūs laukia - nė nežinom.
    - Galim nujaust - tautos naikinimas. Pirmiausia sunaikins inteligentus, o paskui ateis visiems kitiems eilė.
    - Dievas už mūsų nuodėmes siunčia mums bausmę ir kartu didelį bandymą. Jei prisipažinsim kalti, šauksimės jo gailestingumo, tai palengvins kančias. Baus, bet ir pasigailės.
    - Bet ne visa tauta kalta. Turėtų baust tik kaltuosius.
    - O Dievo Sūnus ar kaltas buvo? O šventieji? Jie irgi buvo nukankinti - mirė už kaltuosius. Matyt, nekaltųjų kraujas reikalingas kaltųjų išganymui. Matyt, tik nekaltųjų kraujas gali suminkštyti užkietėjusias širdis.
    - Pagal jus išeina, kad ir Stalino valdžia iš Dievo... kaltiesiems bausti...
    - O kaip gi kitaip? Tauta turi būti nubausta, bet ateis atgailos valanda, ir rykštė bus sulaužyta. Kas gal žinoti? Gal šitas tautas, kurias Dievas dabar baudžia, ateity labai, labai mylės. Ir baudžia dėl to, kad myli.
    Elziutė vis nesirodė. Petras pradėjo nerimauti ir vis nejučiomis dairėsi į duris. Gal ji nė neateis? Bet atsiminė jos paraudimą ir pats sau atsakė: "Ateis".
    Petro neramumą pastebėjo ir Grūštas.
    - Kur gi ta šeimininkė dingo? - neiškentė jis. - Nors kokios giros atneštų. Ir reikės nueit ieškoti.
    Su tais žodžiais atsidarė durys, ir įėjo Elziutė. Ji įėjo šypsodamasi. Mėlynavo gėlė josios geltonuose plaukuose, mėlynavo akys, lengvas rožių kvapas seklyčioje susiliejo su tuo mėlynu meilumu. Tą meilumą Petras pajuto josios rankos paspaudime, josios lūpų išlinkime, net plaukuose, kurie ties smilkiniais dar nebuvo spėję išdžiūti.
    "Kokios mažytės josios ausys", pagalvojo Petras.
    Atsisėdusi prieš Petrą, ji susidėjo rankas, lyg mokinė, prasidedant pamokai, ir paprašė:
    - Dabar pasakokit.
    - Ką? - nusijuokė Petras.
    - Viską, viska.
    - Aš jau papasakojau tėveliui. Jam net nusibodo klausyti.
    Grūštas šyptelėjo.
    - Meluojat. Dabar pasakokit man, - spyrėsi ji. - Aš irgi noriu viską žinoti.
    - Ne pasakot, o paklausti noriu. Kaip čia tas jūsų kluonas galėjo sudegti? Padegimas ar ką? Tyrinėjot?
    - Neieškok, jei žinai, kad nerasi. Jei kartais ir žinotum, o tau būtų aišku, kad neįrodysi - tylėk. Žarijas žarstysi - dar didesnį gaisrą sukursi. Tai šitaip. Pasakokitės, o aš einu karvių perkelti.
    - Ar ir jūsų bernai dabar šventomis dienomis piršto nepajudina?
    - Ne, bet jau iš seno pas mus taip: jeigu aš šventą dieną namie, tai darbininkai gali eiti, kur nori.
    - Tai štai kokios naujienos su tuo kluonu, - nutęsė Petras nežinodamas, kuo čia reiktų pradėti. - Ir daugiau dar yra. Girdėjau, rengiatės tekėti.
    - Žinoma! Raskit tokią, kur nenorėtų.
    - Už Giružio?
    - Kodėl ne? Lyg jis blogas vyras?
    - Aš to nesakau, bet...
    - Na, matot... O kam tas "bet"?
    - Aš tik norėjau pasakyti, kad greit išsirinkot.
    - Kam man rinktis? Išrinko.
    - Ar jau susitarėt?
    - Ne.
    - Tai juk galit ir netekėt... už jo...
    - Žinoma. Galima net nuo pačio altoriaus pabėgti.
    Josios akys juokėsi.
    Petras kažin ko sumišo ir atsikosėjo.
    Ant agrasto krūmo nutūpė dagiliukas. Jis kraipė galvutę ir ciceno, žiūrėdamas į pravirą langą.
    - Šita gėlė labai pritinka prie jūsų plaukų.
    - O gal ir jums gėlės jau pradeda patikti? Gal jau pasikeitėt? Seniau, kiek atsimenu, ne labai vertindavot. Sakydavot, kad iš visų gėlių jums labiausiai parinka agurkai: ir žydi, ir valgyt galima.
    - Kodėl... Gėlės gerai... Ir jos reikalingas daiktas. Ypač valgomajam. Jos žadina apetitą.
    - Taip? Tik tiek? O gal norėtumėt užkąsti?
    Petras pyktelėjo:
    - Aš rik norėjau pasakyt, kad gėlės, pavyzdžiui, šita jūsų plaukuose, kelia... visokį apetitą...
    - Visokį? - Elziutė paraudo. - Nežinojau, kad jūs iš tų, kuriuos šienu privilioja.
    - Tai reikia suprasti, kad jūs gėlę turit, norėdama privilioti.
    - Kodėl ne? Aš irgi Ievos duktė. Kodėl nevilioti? Pavyzdžiui jus!
    Ji pažvelgė jam stačiai į akis ir linksmai susijuokė.
    Petras vėl sumišo. Jis nežinojo, ar čia atvirumas, ar švelnus pasityčiojimas.
    - Jeigu tik mane, tai gėlė nereikalinga...
    - Nieko nepadės?
    - Ne, ir be gėlės jūs...
    - Jei taip, tai metu ją, - nedavė jam pabaigti. - Be reikalo tik nuskyniau. Būtų dar žydėjusi ir biteles viliojusi.
    Ji išsiėmė gėlę iš plaukų.
    - Duokit man.
    Imant gėlę, jų rankos susisiekė, bet ji greitai atitraukė savąją.
    Gėlę Petras įsikišo į atlapo kilpą.
    - O dabar eikim pasivaikščioti, - paprašė jis.
    - Taip greitai nusibodo čia?
    - Ne, bet lauke sienos nevaržo. Ir pažiūrėsim naujo kluono.
    - O koplytėlės nenorėtumėt atlankyti? Tiesa, jūs toli nuo to...
    - Jūs labai greitai galit apsirikti. Man atrodo, kad aš jau pradedu artėt prie jos.
    Elziutė nustebusi pažvelgė į jį.
    - Kaip aš turėčiau suprasti?
    - Taip, kaip aš pasakiau.
    Sodo takeliai buvo nugreboti. Du klevai iš abiejų koplytėlės pusių šlamėjo, tarsi šnibždėjosi tarp savęs. Lyg skundėsi. O Kristus klausėsi to šlamėjimo ir rymojo. Susigraudinęs buvo ir tylus. Saulė švietė Jam, bet Jis žiūrėjo į juodą žemę. Tylus ir susimąstęs.
    Kai juodu priėjo ir sustojo, juodviejų šešėliai susiglaudė. Kristus žiūrėjo į tuos susiglaudusius šešėlius, susirūpinęs ir tylus, o klevai nustojo šlamėję.
    - Man jau pradeda aiškėti šita Didžiojo Rūpesčio mįslė.
    - Čia visai ne mįslė.
    - Taip, tam, kas gyvena ne tik protu, bet ir širdimi.
    - O jūs?
    - Aš dar neišmokau ir širdim gyvent.
    - Tai aš padėsiu jūsų protui - prieikite prie Jo arčiau ir ledas nutirps nuo jūsų širdies. Aš kažin kokioj knygoj skaičiau, ir net pagalvojau - kodėl kai kurie žmones turi širdį meilei, kuri virsta dulkėmis, o Amžinajai neturi jos.
    - Tur būt, dėl to, kad žemei atiduoda visą širdį, o Dievui jau nelieka vietos.
    - Netiesa, žmogaus širdis didesnė už visą žemę, o Dievui vietos reikia tiek maža.
    - Šitie žmonės panašūs į krūminės varytojus. Gavo grūdą duonai, o varo degtinę. Jie dirba sutemus - bijosi saulės. Šitų žmonių meilė irgi - ne vynas, tik krūminė. Aš ne per seniausiai pradėjau galvoti, bet jau priėjau išvadą, kad bolševizmas, visokio netikėjimo vainikas, liberalizmo išpera, yra ne tik valstybės ir visuomenės gyvenimo santvarka. Tai tobulas materializmo įsikūnijimas visose gyvenimo srityse, mokslo sužalojimas, dorovės sugriovimas, meno suteršimas, visokio žmoniškumo bankrotas. Viskas per gyvulį ir tik gyvuliui. Aš nenoriu patekt į tą kiaulių tvartą ir ieškau kelio kitur, o todėl pirmiausia atsisakau nuo... kairės. Kelias po kairei - į bolševizmą. Ar aš mokėsiu žengt dešiniąja - nežinau, bet viena man aišku: jei aš norėsiu sukurti šeimą, tai mano žmonai turės būt viskas aišku. Ir gyvenimo prasmė, ir meilės prasmė... Egoistu vadinsit mane? Vadinkit, bet čia yra tik noras... na... nenorėčiau, kad vaikai augtų kiaulių tvarte, nes paskui ne visiems pasiseka iš jo išeiti.
    - Tai jūs jau nenorit... eit kairėn?
    - Ne, nes tas kelias veda į bolševizmą, o bolševiku gali būti tik kvailys arba nusikaltėlis.
    - O radę kitą kelią... eisit juo?
    - Dar nežinau, ar pajėgsiu per tvarto slenkstį perlipti.
    - Jums padės... ta... kuriai viskas aišku...
    - Tada... žinoma...
    - Jūs nuoširdžiai sakot?
    - Ar aš kada melavau, - Elziute? Juk jūs pažįstat mane nuo mažų dienų.
    - Tiesa, jūs visuomet būdavot tiesus.
    - Nuo mažų dienų... Kaip neseniai tas buvo... Aš atsimenu visus mudviejų žaidimus, o jūs? Atsimenat tą vejelę po ąžuolu? Tai buvo jūsų darželis. Kai aš vieną kartą nuskyniau visus snaudalius ir sakiau, kad tai bus kralikams, kiek verksmo buvo! Atsimenat? O viena kartą jūs pasakėt: "Kai aš jau galėsiu šitą ąžuolą apkabinti, tai gausiu šliūbą". - "O ką tu juo veiksi?" paklausiau aš, rimtai galvodamas, kada aš jį gausiu. "Pasidėsiu po pagalve", atsakėt jūs. Elziutė nusijuokė.
    - Aš viską dėdavau po pagalve - saldainius, riestainį, kurį nesuvalgydavau, o kas tas šliūbas, tur būt, nė nežinojau.
    - O dabar jau mėginot ąžuolą apkabinti?
    - Ne, ypač, kad jis dabar suodinas.
    - Tik mūsų akmuo paupy - Tėvelis - nepasikeitė ir, tur būt, vis toj pačioj vietoj stovi. Metus laiko nemačiau. Atsimenat, kaip mes tą akmenį pavadinom tėveliu? Jis toks didelis, o kiti akmens toki mažiukai buvo. Tuos mažiukus, tuos vaikus, mes sunešėm arčiau tėvelio, kad jie vieni nebijotų. Kai sunešėm apie dvidešimt, mums pasirodė, kad vaikų per daug. Reikėjo ir mamos ieškoti. Mama atsirado - kiek mažesnis akmuo, iki pusės vandeny. Nusprendėm, kad mama skalbia ir tuoj pareis namo. Bet kai ir kitą dieną mama neparėjo, nutarėm prašyti mūsų kumetį, kad pasikinkytų arklius ir mamą nuvežtų pas tėvelį. Koks negeras buvo tas mūsų kumetis! Tik pasijuokė ir nevežė.
    - Ar neaplankysim savo senų draugų?
    - Gerai, pradėkim nuo kluono, nors jis ir naujas.
    - Kluonas man ne draugas. Aš jo net truputį bijau.
    - Kodėl? Kad vėl neužsidegtų?
    - Ne, kad kiek, aš būčiau už jo ištekėjusi, jei ne vienas mano gudrumas...
    - Koks?
    - Nesakysiu, atspėkit...
    - Leiskit kiek geriau į šitą jaunikį įsižiūrėti. Neblogas. Šimtus metų stovės.
    Kluonas dar kvepėjo eglių sakais. Kai kur dar sunkėsi sakai, kaip šviežias medus. Ir šienas kvepėjo. O pastogėje jau čirškė žvirbliai, o iš po sparų buvo išlindę šiaudai ir plunksnos.
    - Štai ir viskas. Netrukdykime žvirbliams, - nusišypsojo Elziutė, rodydama į jų lizdus.
    Ąžuolas stovėjo apjuodęs, be lapų. Jo draugai medžiai sode žaliavo ir žaidė lapų vainikais, o jis stovėjo vienas. Nykus ir liūdnas. Tik viena kregždutė, nutūpusi ant plikos šakos, kažin ką pasakojo jam, juokėsi ir krykštė. Staiga suskambėjo, kaip nutraukta styga, ir nuskrido.
    - Gal dar atsigaus, - guodėsi Elziutė.
    - Reikėtų paimti grąžtą ir įgręžti. Pažiūrėti, ar giliau mediena ugnies sudeginta, ar ne.
    - Jums tuoj viską gręžti, piauti ir vis žiūrėti. Ir kad viskas būtų aišku. Reikia laukti. Kam skausmą jam be reikalo didinti.
    - Kalbat, lyg ąžuolas ką jaustų.
    - Žinoma, ir medis turi kraują.
    - Argi kas krauju jaučia? Vis netikslumai, Elziute. Bendrai, mes iš papratimo pasakom daug netikslumų. Pavyzdžiui, sakom: "Myliu tave visa savo širdimi".
    - O kaip reiktų sakyt?
    - Mes mylim visai ne širdimi. Reikėtų sakyti: "Myliu visais smegenų centrais ir visa nervų sistema".
    - Fui... Kokia anatomija! Jei į mane kas taip kreiptųsi, ką aš turėčiau atsakyti? "Atsiprašau, mano meilė dar nepasiekė reikiamo kolorijų skaičiaus". Fe!
    - Atsiprašau, - nusijuokė Petras, - aš tik taip sau. Aš tik tyčia.
    - Juokitės, o aš sakysiu savo - medis turi kraują. Ir gėlės yra gyvos. Kai skleidžiasi rožės žiedas, rodos, paimtum jį, kaip kūdikį, ant rankų. Ir gėlės kvapas tiesiog sunkiasi į tavo kraują, kad turi net užsimerkti. Ir, rodos, bučiuotum tą gėlę, kaip savo seserį. Gėlės juokiasi, raudonai mėlynai kutena širdį, ir tu kartu juokiesi su jomis. Kai aš nuliūdus, liūdi ir jos, rodos, net galveles palenkia. Kaip jūs tą išaiškinsit su savo kolorijomis?
    - Čia jau poezija...
    - O jums agurkai.
    Juodo nebuvo iš anksto susitarę, kur eis, bet kaip susitarę stablelėjo netoli kapinaičių.
    - Užeikim pažiūrėti liepų. Kviečiu, lyg į savo. O tėvelis pardavė visai manęs neklausęs. Aš nė nežinojau. Būčiau jokiu būdu nesutikus.
    - Ką čia toki brangų mano tėvas nupirko?
    - Senovę! Praeitį. Liepas. Čia guli mūsų močiutės, kurios dūminėj pirkaitėj verpė, o balana švietė joms. Ar ne tiesa? Rodos, tik pakastum čia ir rastum sidabrinių žiedų, sklypelį žiursto, atausto raudonom šakutėm. Rodos, matau aš jas su dryžais sijonais, su baltais marškiniais ir rūtų vainikais ant galvų, einančias į bažnyčią. O kokias dainas dainavo jos! Dabar tas dainas dainuojam mes. Jos miega ir laukia mūsų. Tiesa? Juk senovė čia, taip?
    - Nekalbėkim apie mirtį. Baisiai nemėgstu. Verčiau apie šitas liepas.
    - Man patinka po šitom liepom pasėdėti. Čia taip tylu. Tik liepos šnabžda, lyg bijodamos miegančius pabudint. Tas šnibždėjimas kyla vis aukštyn, į pačias viršūnes, o iš viršūnių į patį dangų. Gera būtų čia miegoti ir sapnuot kartu su mirusiais.
    - Ir vėl jūs apie mirtį! O liepos? - pažiūrėjo į jas atsidėjęs. - Išpuvę, lizdai špokam ir paklydusiom bitėm. Jas jau reikėjo prieš keliasdešimt metų nukirsti. Būtų buvę naudos. Nors ir dabar... Gal dar būtų medžiagos liepinėms - taukams supilti, medui... Iš kitokio medžio šitie indai toki geri neišeina.
    - O dabar pasakykit, ar jūs juokiatės, ar norit mane supykdyt. Šitos liepos priklauso mirusiems, o ne mums, gyviems.
    Petras nustebęs pažvelgė į ją ir susigriebė.
    - Dėl manęs tegu jos būna. Dar šimtą metų tegu žaliuoja. Aš tik taip sau, praktiškai pagalvojau. O beržiukai koki užaugę! Jau cieli beržai.
    - O ką iš jų būtų galima padaryti?
    Abudu pažvelgė į vienas kitą ir nusišypsojo.
    Juodu išėjo iš kapinių ir pasuko pro cukrinių runkelių lauką. Ėjo linija. Petras ėjo paskui ją. Jis nusiskynė runkelio lapą ir eidamas mušė sau per ranką. Žiūrėdamas į jos šlaunų linijas, jis galvojo: "Kokia sveika mergaitė. Ji tiesiog sutverta būti mama." Elziutė atsigręžė, norėdama ką sakyti, ir nustebusi pažvelgė į jo veidą.
    - Ko jūs taip spoksot?
    - Žiūrau... Kokios gražios jūsų kasos.
    Ji nieko jam neatsakė, rik nejučiom pasitaisė sijoną ir ėjo toliau.
    Eidamas jis stengėsi stoti į josios pėdas. Ėjo pro rugius. Elziutė braukė ranka per rugių varpas. Jis taip pat ištiesė ranką, ir jam rodėsi, kad rugių varpos šiltos. Kad šiltos josios pėdos. Jis nusiskynė vosilką, kurią buvo palietusi jos ranka, ir prispaudė ją prie lūpų. Kai ji vėl atsigręžė, jis sumišęs vosilką numetė ant žemės. Pasijuto, lyg pagautas nusikaltimo vietoj.
    - Į paupį?
    - Taip.
    - Pas Tėvelį?
    - Taip.
    - Vėl sunešim jo vaikus? - nusijuokė ji. - Jau jie turėtų būt paaugę.
    - Taip.
    - Kas jums? Sakinio nesudedat.
    Jis taip pat nusijuokė merkdamasis, lyg saulė jau per daug šviestų jam į akis.
    Prie didelio raudono akmens augo žemuogės. Aplinkui buvo pridėliota mažesnių akmenukų.
    - Žiūrėkit, dar yra keli vaikai, - nudžiugo ji. - Vienas, du, trys... septyni. Kažin, kur kiti dingo?
    - Kas nors pasiėmė žagrei pataisyti arba piemenys įmetė į vandenį. Išsiskirstė po pasaulį.
    Priėjo arčiau. Iš žolių prie pat akmens purptelėjo kieliukė ir cypsėdama plasnojo ore. Paskui atsitūpė ant grumto ir mosavo uodega.
    Elziutė pasilenkė.
    - Žiūrėkit, mažyčiai! Koki jie bejėgiai ir meilūs.
    Ji pasakė tokiu balsu, kad Petrui net šilta pasidarė krūtinėj.
    Ji praskleidė žoles ant lizduko taip švelniai ir atsargiai, lyg būtų norėjusi miegančiam kūdikiui nuo akučių nubraukti plaukus.
    Juodu susėdo pievoj. Petras plėšė nuo karklo šakelės lapus ir mėtė juos į vandenį. Žuvytės priplaukdavo prie nukritusio lapo, pasisukinėdavo ir vėl nunerdavo.
    - Jums kad tik apgaudinėti... - pirštu pagrasino Elziutė.
    - Nelinkęs. Aš einu tiesiai, kepurę nusiimu pirmas iš tolo.
    - Jei taip, tai pasakykit... Jūs vesite Arminaitę... kiek teko nugirst...
    - Jau taip toli nueita!
    - Na, pasakykit! - nekantravo ji, nutraukdama ramunės galvutę. - Vesit?
    Ji raudo ir su baime žiūrėjo į jo veidą.
    - Ne.
    - Melagis! - metė ramunės žiedą jam į veidą ir susijuokė taip linksmai, kaip kregždė, kai išskrenda pro atvirą langą.
    Petras susimąstė.
    - O aš jau atspėjau, ką tas reiškia, kad jūs vos neištekėjot už naujo kluono, - pasakė jis po valandėlės, žiūrėdamas į vandenį.
    - Ilgai galvojot!
    - Kuo paprastesnė moterų gudrybė, tuo ją sunkiau atspėt. O dabar jūs pasakykit - tekėsit už Giružio?
    - Ne.
    Petras taip pažiūrėjo į ją, lyg pirmą kartą matytų. Jis apkabino ją ir pamažėli lenkėsi pabučiuot, bet ji prispaudė pirštus prie jo lūpų ir sušnibždėjo meiliu prašymu:
    - Būkit geras, palaukit... Ir aš palauksiu. Jis tylėdamas paglostė josios ranką. Kai juodu pakilo eiti namo, jis paklausė, apkabindamas ją per liemenį:
    - Ar galima... taip?
    - Galima, - atsakė ji paprastai.
    Kreivėnas iš kiemo žiūrėjo į du, einančius per pievas. Jam atrodė, kad jie eina taip lėtai... Per lėtai. Tur būt, niekados iš tos pievos neišeis. Iš tolo žalioj pievoj jie atrodė, kaip dvi gėlės - rausva ir melsva.
    Kreivėnas vaikštinėjo po kiemą, lyg ko ieškodamas. Nubaidė gaidį, besipešantį su gaigalu, priėjęs pakrutino vežimo ratą, lyg norėdamas atspėti, ar ilgai laikys. Įėjęs į daržą, pavaikščiojo tarplysviais, pasilenkęs nusiskynė svogūno laišką ir kramtė, žiūrėdamas į debesis ir kregždes. Išspiovęs vėl sugrįžo į kiemą. Pievoj tų dviejų dėmių - rausvos ir melsvos - jau nebuvo.
    Kreivėnas patrynė rankas, kaip neįgudęs kalbėtojas, besiruošiąs pradėti kalbą.
    - Taip. Aš jį įspėsiu... Atsargiai... Ir vėl tu, šėtono puse! - suriko jis ant gaidžio, kuris gaigalą jau buvo parvertęs ant šono.
    Apgynęs gaigalą, jis nuėjo į trobą.
    Petras parėjo namo lėtai žingsniuodamas. Kieme gaigalas buvo įsikirtęs gaidžiui į gūžį. Burzdėsi gaidys, sparnais mušė, net plunksnos rūko, bet gaigalas jo nepaleido.
    Petras žiūrėjo ir šypsojosi.
    Pagaliau gaidžiui pavyko pasprukti. Tik ties vištide jis sustojo ir atsigręžęs sušuko ko-ko ko-ko-ko! Gaigalas atsikirto užkimusiu balsu ir nukrypavo per kiemą.
    Klėty zurzėjo armonika.
    - Jeigu karas rytoj... - pradėjo Kazys ir nutilo.
    Kažin kas ginčijosi su juo. Armonika vėl sukvykė, ir svetimas balsas užtraukė:

    Esli zaptra vaina,
    Esli zapira pakod...

    Daina nutrūko. Armonika dar kiek pažviegė ir taip pat nutilo.
    - Sūrmaišėli Račiūnienės! Jei tik tiek moki, tai nė nepradėk!

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page