r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Ramonas
KRYŽIAI

14.

    Račiūno trobos buvo toliau nuo upės. Seniau buvo keli gluosniai pakluonėj, o dabar jie jau iškirsti. Reikėjo žmogui malkų, o gal ir padų klumpėm. Iškirto gluosnius, o vėjas dabar sušiaušė šiaudinį stogą, kaip kurkino plunksnas. Ir tvoros nukūrentos. Visus pašalius į ugnį kiša. Žvilgtelėjo Kreivėnas vieną kartą į malkų krūvą. Ko ten nebuvo. Seni klumpių padai, įskilus kultuvė, subyrėjusio rato stipinai, sena gelda, kėdės koja. Nudegusio degtuko kieme nerasi. Skundžiasi, kad malkų neįperka, o skolų neturi. Dar vieną kitą centą apgniaužęs laiko. Dar ir Kreivėnui turi penkis šimtus paskolinęs. Renka žmogus pinigėlį. Kur nerinks: keturios dukterys, dvi jau Domicėlę vejasi. Pinigą renka, o vaikai be mokslo. Pradžios mokykla, ir liko namie. Renka, tai renka, bet iš kur, jei pats mėgsta išgerti? Beveik kiekvieno šeštadienio vakarą pas Račiūną girdėti triukšmas: mergos dainuoja, armonika trililiuoja, o vidurnaktį visas kaimas skamba, kai Račiūno laukuos vyrai traukia vienas kitą perrėkdamas: "Pragėriau žirgą ir kamanėles..."
    Kreivėnas išgirdo Račiūno kieme išgąstingą šunio staugimą ir riksmą. Užėjęs ant kalniuko, pamatė, kad karvė atsiklaupusi ragais trina šunį, o Račiūnas ir vaikai rėkdami šokinėja aplinkui.
    - Kirvį, griebk kirvį! - rėkė Račiūnienė ir nubėgo per kiemą. Račiūnas įbėgo į pašiūrę, atlėkė atgal su kirviu ir užsimojęs kirto karvei. Šuva šoko ant būdos, nuo būdos ant žemės ir, ištempęs grandinę, lipo ant sienos. Račiūnienė pribėgus padavė vyrui dalgį.
    Kai Kreivėnas įėjo į kiemą, karvė jau buvo papiauta. Šuva ramiai laksnojo šiltą kraują.
    - Kas čia atsitiko?
    - Karvė pasiuto.
    Iš papiautos karvės snukio buvo išbėgę baltos putos.
    - Negirdėtas dalykas.
    - Laukuose nutraukė grandinę ir parėjo, - aiškino Račiūnas, rankoje laikydamas kruviną dalgį. - Jau kai tiktai į kiemą įėjo, aš supratau, kad čia negerai. Eina kojas lyg vilkdama, baubia, priėjusi parvertė žagrę ir pradėjo badyti. O kai šuva sulojo, ji prie šunio.
    - Albinute, - šūktelėjo Račiūnienė, braukdama ašarą, - bėk pas Grybus, pašauk Stasį. Tegu nulupa.
    - Kažin, ar mėsą bus galima valgyt, ar ne, - abejojo Račiūnas.
    - Vis riek reikia nulupti. Bent odą parduosim. O mėsą nuvešim pas gydytoją. Tegu pažiūri. Gal tik galva reiks numest. Sako, kad visoki pasiutimai būna rik galvoj. Laikraščiuos skaitė. Kur trumpa, ten trūksta. Šitokia karvė! Tik su trečiu veršiu buvo. Šitiek pieno duodavo! O koks pienas. Ir kas čia jai pasidarė. Bėkit, vaikai, į šalį. Be jūs, kaip be ligos, neapsieisi.
    - Tegu Stasys lupa. Aš nė žiūrėt negaliu. Einam į sodą, - pakvietė Račiūnas svečią.
    Sodas buvo priaugęs dilgėlių ir varnalėšų. Abudu dairėsi, kur galėtų atsisėsti.
    - Tai šmalžiai! Paskutinį suoliuką sukūreno. Sakiau, kad bent tą paliktų - kur tau! Eikim į seklyčią.
    Gyvenamas namas buvo medinis, sulindęs į žemę. Stogas šiaudais dengtas, o langai mažučiai.
    Račiūnas ranka nubraukė nuo kėdės dulkes ir paprašė svečią sėsti. Ant stalo buvo moteriškos kojinės, skarelė ir druskinė. Kelios negyvos musės juodavo pilkoje druskoje.
    - Tų skarmalų tai visur pilna.
    Račiūnas nuėmė nuo stalo kojines ir skarelę ir užmetė ant lovos. Už balkio buvo užkišta verba - kad perkūnas į namus netrenktų. Ant grindų pribirę kadugio spyglių.
    - Dar vis laikai? - paklausė Kreivėnas, rodydamas į prezidento Smetonos paveikslą, kuris prie sienos buvo prikaltas klumpinėm vinutėm.
    - Juodišiaus dovana, sesers sūnaus. Gerą vietą turėjo policijoj. O gal jau liepia nuimt?
    - Seniai reikėjo. Per radiją skelbė, laikraščiuos rašė.
    - Radijo neturiu. O seniūnas dar nieko nesakė. Gal užmiršo. Kai pasakys - nuimsiu. Gerai Juodišius sakė: tol Lietuva bus, kol bus Smetona, o kai jo nebus, nebus ir Lietuvos. Ar ne taip? Dabar žydai mus valdo. Vis sakė... Kad ir jūs patys... Laisvės nėra... diktatūra... O kas dabar, rik gerai pasimislykim? Ar nebuvo galima gyvent? Reikėjo tik pažinčių turėt. Aš jau ne kas, ir tai... Vieną tik Juodišių giminę turėjau valdžioj, ir tai... Geras žmogus. Ir šnapsiuką išgeria. O jei kas degtinę varo, kas jam galvoj. Tegu varo, ar jam gaila. Ir varydavo žmonės, ir parduodavo. Kad ir mūs kaime. Kiek čia tokių buvo ir dabar yra. Aš tai neprasidedu - bijau. Reikia žmonėms pinigų. Valstybinės butelis - imkim lygų skaičių - penki litai. Jei kas namie varo, tai iš centnerio - imkim per vidurį - gavo penkioliką butelių. Tai penkioliką butelių tegu tik po pusantro lito? O kiek tu gausi už rugių centnerį? O melasinė dar pigiau atsieina. Nėr ką sakyt: cukraus fabrikas buvo didelė parama ūkininkams. Lyg toks Juodišius nesuprato. Man tik buvo gaila, kad girininkas ne giminė. Su mišku buvo sunku. Per žydus negalėdavai prieiti. Jei rik gerai pamislysim, gyvent buvo galima.
    Kreivėnas tylėjo. Jis žiūrėjo į seklyčios kampą. Grindys ten buvo išpuvę ir iš lauko švietė. Pro skylę kumštis įlįstų. Po grindimis sucypė pelė.
    - O kas pas jus girdėt? Nebruzda šeimyna?
    - Kol kas nieko...
    - Tai dar gerai. Jūs visada prieš valdžią ėjot, tai darbininkai ir supranta, bet kitiem, kaip teko nugirst, jau nė gero žodžio neduoda. Ar rinksit į seimą?
    - O ką darysi? Juk pažymės pasuose, kas rinko. Nerinksi, sakys - liaudies priešas. Dar suims arba iš ūkio išmes.
    - O aš nebalsuosiu. Patys tokius kandidatus pastatė, tegu patys ir balsuoja. Jeigu jau kars, tai tegu patys kilpą ant kaklo užneria, kam dar aš pats turiu užsinert? Nebalsuosim, tai tegu Amerika ir visi kiti pamato, kas čia darosi.
    - Tur būt, manai, kad jie užsienio bijo?
    - Žinoma, kad bijo. Jeigu nebijotų, tai taip iš skudurų nesinertų. Tik eikit, tik rinkit, tik balsuokit! Tik gerai pamislykim, ką jie man padarys, jei aš nebalsuosiu? Ūkį atims? Tegu tada pasiima ir visus vaikus. Atims! Dar aš žiūrau, kad jie man duotų. Duos, lauk. Jeigu ne bolševikai, tai Stasys būtų vietą gavęs. Juodišius jau būt įstatęs į policiją. Vyras jau atsitarnavęs kariuomenėj. Vyresniu buvo. Būt buvus parama, o dabar? Daržininkai, kriaučiai - šiaučiai sulindo. Irgi valdžia. Jei gerai pamislysim.
    Durys tyliai prasivėrė. Per slenkstį peržengė basas berniukas ir sustojo prie durų. Viena kelnaičių sagutė buvo atsegta, ir buvo išlindę marškinukai.
    - Eik arčiau, Antanuk. Antanukas vardu?
    - Eik, eik, kad dėdė šaukia.
    Vaikas pasisukinėjo ant vienos kojos, nusigręžė į sieną ir ėmė pirštuku krapštyti plyšį.
    Į seklyčią įėjo Stasys, apsiavęs ilgais batais ir pasirišęs siaurą kaklaraikštį, išrašytą lietuviškom tulpėm. Jo tamsūs plaukai žibėjo ištepti sviestu. Pasisveikinęs su Kreivėnu, jis atsistojo vidury seklyčios ir kažin ko laukė. Jo pilkos akys žibėjo nekantrumu, kai jis žiūrėjo į tėvą. Pagaliau neiškentęs krustelėjo galvą ir mirktelėjo. Tėvas atsistojo. Pasišnabždėję juodu išėjo iš seklyčios. Antanukas išbėgo paskui.
    Kreivėnas matė, kaip juodu greitai nuėjo per kiemą, o Antanukas neatsiliko.
    Kieme stovėjo nebaigtas rengti vežimas. Vienas ratas gulėjo ant žemės, o ašis buvo paremta pėdele. Kluono durys buvo paremtos kartimi. Prie šulinio priėjo Domicėlė ir pasisėmė kibirą vandens. Kibiras buvo prie galo karties prikaltas - neatkabinamas. Mergaitė pastatė kibirą ant žemės, įkėlė koją ir mazgojo ją kairiąja ranka, o dešiniąja prilaikė kartį, kad svirtis kibiro nekeltų į viršų. Nusiplovusi vandenį ji šliukštelėjo į balą šalia šulinio. Iš balos pašoko murzini paršai ir kriuksėdami palindo po klėtim. Kibirą užkabinusi už vagio, įkalto į stulpą, Domicėlė nuėjo į klėtį, abiem rankom glostydama šlaunis.
    Durys prasivėrė. Tarpdury pasirodė Antanuko galvutė.
    - Nebijok, Antanuk, eik į seklyčią. Kur tėtė?
    - Balasi...
    - Su kuo?
    - Su Stasiu.
    - O ko jie barasi?
    - Kalvė išgėlė blogą...
    - Karvė grogą išgėrė? O kur ta proga buvo?
    - Us kluono, kul pasiūlė, kul vezimai - tę... - parodė pirštu į sieną.
    - Ir visą išgėrė?
    - Visą. Pusė dą liko. Palėjo, su snukiu nustūmė dugną... - pasakoja vaikas, o akutės žiba. Papasakojęs spruko atgal.
    - Kur tu čia, kaip akis išdegęs? - pasigirdo balsas už durų, ir į seklyčią įėjo Račiūnienė. Įėjusi prie slenksčio paliko šliures. Prie svečio ėjo basa. Nuo prakaituotų kojų dulkėtose grindyse liko gražios pėdos.
    - Paliko svečią vieną ir negrįžta. Riejasi ten, kaip du šunes.
    - Ko dabar ten jie?
    - Karvę be reikalo papiovė. Ir aš rėkiau, kad nepiautų, bet kur tau... Žinoma, kad reikėjo palaukt. Kai stips, tai tada... Bet kur tau...
    - Iš tikro, gal jai tik taip kas užėjo... Račiūnienė nusiminusi tik ranka numojo.
    - Rengėtės kur važiuot, kad vežimą tepa? - paklausė Kreivėnas patylėjęs.
    - Kur čia važiuos. Vakar iš ryto susigalvojo pašmeruoti ir nebaigęs paliko.
    Sugrįžo Račiūnas. Atsisėdęs prie stalo kramtė nagus ir tylėjo.
    - Vežimą vakar šmeravai ir palikai nebaigęs. Šiandie jau nebaigsi - šventa, bet bent šmerą galėtum nuo kiemo nunešti: džiūsta prieš saulę.
    - Jei matai, tai ko pati nenuneši?
    - Rodos, kad jis pats nemato. Eina pro šalį, į šmerą lipa ir nemato.
    - Būčiau vakar pabaigęs, bet visada taip... Vieną darbą pradėjai, jau bėk prie kito. Matai, kad šmeruoju, tai kokių galų prisikabinai? Padėk jai kiaulėm nunešt. Mergom apsikrovus, o aš turiu kiaules šert. Tik nesinori kiekvieną sykį bartis. O paskui ir užmiršau tą vežimą. Ne vežimas dabar galvoj. Galvoju, kur čia kitą karvę gaut. Sėdžiu ant slenksčio ir poteriauju mišių maldas namie pasilikusiems. Į bažnyčią nėjau, nes batų neturiu. Stasys nunešė prikalt puspadžius, o visam Liudvinave puspadžių nėra. Tai išvadavo mus bolševikai! Basi turėsim vaikščiot. Poteriauju, keliu akis į dangų, žiūrau - pareina karvė namo.
    Ir Račiūnas vėl pasakojo, kaip ji badė žagrę, kaip baubė, kaip trynė šunį.
    - Būčiau nežinojęs nė ką daryt, bet boba: "Griebk kirvį!"
    - Ar aš tau sakiau? Kirvį? - mirkčiojo Račiūnienė. - Tai sugalvojo! Man dabar bėda. Dar aš sakiau - nepiauk, palauk, palauk. Tuščia jo to šunio.
    - Nepiauk! O kas dalgį atnešė? Ne tu? Ginsiesi dar?
    - Liepei, tai atnešiau, o piaut... Gyniau, kad nepiautum. Tur būt, ir ponas Kreivėnas dar girdėjo. Nesigink.
    - Tylėk nemelavus. Kai tik aš tavęs paklausau, visada taip išeina. O paskui kam bėda? Man.
    - Klausai tu, kur gi ne. Kad manęs klausytum, tai ne taip šiandie gyventume.
    - O kai Stasį norėjau leist į gimnaziją, ką sakei? Kam tų mokslų. Ir taip tų mokytų per daug. Geriau dėk pinigus, sakei. gal į žentus išeis. Paklausiau, o ką dabar šneki?
    - Nė aš sakiau, kad neleisk, nė sakiau, kad leisk. Pats pinigų pasigailėjai. O dabar dar geriau nemokytam. Matai, koki laikai. Visi mokyti - liaudies priešai, o vietas gauna visi, kurie tik šiaip taip pasirašo. Bolševikam, matyt, nepatinka toki, kurie viską išmano. Kvailių ieško. Pagal mano mintį su Stasiu išėjo, nors aš nieko ir nesakiau.
    - Sakei - nesakei, dabar jau vis tiek, o karvės reikia. Šitiek pašaro, ir tik keturios melžiamos karvės lieka. Galvojau, galvojau eidamas per kiemą... Ponas Kreivėnai, dvi karves pardavėt, bet vis tiek jums per daug. Duokit man vieną į skolą. Dabar aš nė tiek pinigų neturiu, jei reikėtų pirkti. O karvės reik...
    - Skola neprapuls, - atsakė Kreivėnas šaltai. - Rudenį terminas, ir gausi.
    - Bet karvės man dabar reikia...
    - Kas parduota, tai parduota. Anksčiau pardaviau, o dabar reik būt atsargiam. Pradėsi karves dalint - aha, sakys, liaudies priešas, ūkį griauna.
    - Griauna? Juk karvė neišgaravo. Eikit žiūrėt, sakysit, karvė pas Račiūną.
    - O kodėl tu ją atidavei? Bijai, kad neatimtų. Komunistais nepasitiki. Tuoj visas išdalinsi. Lauk iš ūkio.
    - Hm...
    Abudu valandėlę tylėjo. Račiūnas atsikrankštė ir nusispiovė į vidurį seklyčios.
    - Kur tu čia dabar spiaudai, - supyko žmona. - Seklyčioj ir dar prie svečių.
    - Nedulkės, kai kitąmet šluosi. Hm... O gal galėtumėt, ponas Kreivėnai, rugių kokį centneruką kirą... į skolą. Baigiu, ėst neturėsim ką. Šitokia šeimyna!
    - Rugių? Lyg tu nežinai, kokia pas mane tvarka? Iškūliau, apskaičiavau, kiek man pačiam reiks, tiek ir pasilieku, o kiti į miestą. Šituo laiku pas mane niekad negausi. Nėra nė vienos saujos atliekamų. Neturiu.
    - Turit, turit. Šitoks ūkis, nebus centnerio du viršaus. Kam čia kitą už kvailą laikyt.
    Sakau, kad neturiu, - atkirto Kreivėnas susierzinęs.
    - Tai bent skolą grąžinkit. Už ką aš dabar pirksiu?
    - Skolą gausi rudenį.
    - Čia tai jau po velnių! - rėžė kumščia į stalą Račiūnas. - Karvės - eik, rugių reik, pinigai Kreivėno kišenėj, o jis nė karvės, nė rugių, nė pinigų!
    - Rudenį! - jau pradėjo pykti ir Kreivėnas. - Pats terminą žinai. Iš kur aš tau dabar imsiu?
    - O kas man darbo? Man reikia karvės.
    - Ar tau reik, ar nereik, be rudens negausi. Toks terminas.
    - Bet man reikia dabar. Aiškiai sakau.
    - Paimk, jei gali.
    - Ir paimsiu!
    - Žmogau tu protingas! Kodėl aš turiu grąžint prieš laiką?
    - Kad man reik. O ne - duokit karvę.
    - Vėl savo Juk paskolinai už procentus. O kokius procentus paėmei? Užmiršai? Kas tau kits būtų tiek davęs?
    - Reikėjo nesiskolint. Aš nesiūliau. Procentais graudina! Būtum iš manęs neėmęs, jei būtum iš banko gavęs, bet bankai tokiem ponam jau neduoda. Sėdi iki ausų skolose.
    - Tai ne tavo dalykas!
    - Mano! - kirtosi Račiūnas atsistodamas. - Ar man nereik rugių? Ar man nereik karvės? Kieno čia dalykas, jei ne mano? Bet tau svetimo žmogaus vargas nerūpi. Tu žiūrai, kad tik tau gerai.
    - Kur čia rūpės svetimo žmogaus vargas tokiam bedieviui... - atsiduso Račiūnienė.
    - O tu nesikišk. Aš su juo apsidirbsiu.
    Atsistojo ir Kreivėnas.
    - Duonos neturit, tai aš kaltas? - net paraudęs šaukė jis. - Dievo šaukiatės, bet tas Dievas judviem abiem proto pasigailėjo. Nevarykit degtinės, tai turėsit duonos. Ką čia dailinti.
    - Ką? Aš degtinę varau? Matei? Tavo laime, kad čia nėra liudininkų: atsakytum man teisme. Matai, koks atsirado! Kad be liudininkų, tai be liudininkų: manai, nieks nežino, kad tu uždegei Grūšto kluoną?
    Kreivėnas pabalo.
    - Tik tavo laimė, kad ant kvailio pataikei, laimė, laimė, Kreivėnėli, kad Grūštas netiki, jog čia tavo darbas, - šaukė Račiūnas, grasindamas pirštu.
    - Grūstas netiki? - tyliai sušnibždėjo Kreivėnas. Jis žiūrėjo į Račiūną, bet atrodė, kad jo nemato. Rausvumas pamaži vėl pradėjo grįžti į jo veidą. Račiūnui net pasirodė, kad Kreivėno akyse sužibo nesuprantamas džiaugsmas.
    - O tu galėtum pakartoti... prie liudininkų... Galėsi? Štai ateina Grybas. Galėsi?
    - Ar aš kvailas ar ką?
    Ir Račiūnas atsisėdo ant suolo.
    - Ką jūs čia taip garsiai, kad net kieme girdėt? Sveiki gyvi. Maniau, kad miško varžytynės.
    - Ne, kur tau, - atsakė Račiūnas ramiai. - Bėdoms skundžiamės. Duona baigiu, tai ponas Kreivėnas pažadėjo man du centnerius. Ką darysi, ir už tuos ačiū, nes...
    Kreivėnas tik prasižiojo, pažvelgė į Račiūną ir staiga nutraukė:
    - Ne du, o tik vieną žadėjau. Atvažiuok rytoj.
    Mostelėjęs kriukiu, jis išėjo pro duris.
    Račiūnas atsilošė, lyg kas jam būtų smūgį į krūtinę davęs, nustebęs žiūrėjo į duris, į Grybą ir, patraukęs pečiais, davė kumščia į stalą:
    - Nešk čia mudviem po šnapsą.
    - Matai, koks žmogus... - palingavo galva Račiūnienė. - O tu tik be reikalo jį bedieviu išvadinai.
    - Aš? - pašoko Račiūnas.
    - Kas gi, kad ne tu? Kas gi ginčijosi? Aš nė vieno žodžio neištariau.
    Račiūnas tik galva palingavo.
    - Gerai žmogus ir sakė, kad Dievas tau proto pagailėjo. Nešk šnapsą ir eik po velnių...
    - Už ką čia jūs ginčijotės? - paklausė Grybas.
    - Už karvę. Gerai žmogus ir sako, kad be reikalo papiovėm. Sveikas. Reikia paieškot tokių žmonių, kaip Kreivėnas.
    Išėjęs už vartų, Kreivėnas stabtelėjo, lyg būtų užmiršęs ką ir dabar norėtų grįžti. Garsiai trinktelėjo durys, ir Kreivėnas pradėjo eiti dar greičiau.
    - Kas man pasidarė? Kaip čia išėjo? Kuriem velniam aš jam pažadėjau ta centnerį rugių? Tur būt, pats velnias mane truktelėjo už liežuvio. O dabar jau reiks duoti.
    Jam buvo pikta. Nesinorėjo nė namo eiti. Pasuko į savo laukus, atsisėdo parugėj ir iš tolo žiūrėjo į savo trobas. Žybtelėjo, lyg žaibas tamsoj, toks jausmas širdy, kad dabar tos trobos jau ne jo, kad ten jau šeimininkauja Motiejus, kad jis turėtų pasibelst į duris, jeigu norėtų įeit. Kreivėnas vėl supyko pats ant savęs, kad galvoj kyla tokios kvailos mintys. Jis pažvelgė į naują Grūšto kluoną ir vėl pajuto nesuprantamą džiaugsmą. Visą laiką, kol kluoną statė, Kreivėnas nenorėdavo nė pažvelgt į tą pusę. Jį erzindavo net žmonos arba Kazio kalbos apie kluoną. Jam vis rodydavosi, kad jie tyčia nuolat apie kluoną kalba. Kai kluoną uždengė, Kreivėnas pajuto lyg palengvėjimą ant širdies. Lyg kokia liga praėjo, lyg koks sunkus sapnas. Praėjo ir jau daugiau nebus.
    Nenoroms žvilgtelėjo į kapinaites, o tarp kluono ir kapinaičių ore pamatė apdegusią lazdą. Toji lazda staiga atsidūrė Grūšto seklyčioj. Grūštas ją laiko rankoj, duoda jam, o jis ilgai nedrįsta paimti. Tas delsimas paimti lazdą iš Grūšto rankos toks nepakenčiamas, toks ilgas... Ir kam jis tas kapinaites nupirko? Atsitiko, kaip šiandie su rugiais. Pasakė žodį... Ir šiandie dar atsimena. Tą akimirksnį jis galvojo apie mėnesieną, apie senas liepas, apie pelėdų riksmą, norėjo pasakyti, kad reikia iškirsti liepas, o pasakė, kad nori kapinaites pirkti. Pasakė, nenorėjo atsiimti žodžio, o kai žmona ėmė bartis, jis užsispyrė ir tikrai nupirko. Net penkis šimtus skolintis iš Račiūno turėjo: bankely visų negavo. Paskolino Račiūnas, o dabar? Kiaulė, kvailys!

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page