r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Ramonas
KRYŽIAI

13.

    Kumečio trobelė stovėjo prie kelelio, kuris tiesiai ėjo į Grūšto kiemą. Trobelė buvo skiedrom naujai uždengta, bet sienos gerokai sutręšę. Apibaltintos jos, bet palangėje rudavo plyšys, o ant žemės buvo pribirę medžių piuvenų. Matyt, vaikai išbadė ir išgnaibė plyšį sutrūnijusiam rąste.
    - Vaikai vis vaikai: radę, kas yra, ardys ir badys, kol skylę prabadys. O paskui išsižios nustebę ir pasakys: "Mama, ve - skylė". Nepajėgia vaikam nagų numušti.
    Priemenė buvo plukto molio, duobėta, išmarginta šluotos brūkšniais. Už sienos kriuksėjo kiaulė. Vienos durys į kamarą, kur pila bulves, raugia kopūstus, kur ant lentynos duona padėta, vienam kampe kailiniai kabo, o kitam lašinių paltis. Kitos durys į kumečio kambarį. Čia ir verda, ir valgo, ir miega.
    Motiejus vienmarškinis sėdėjo prieš veidrodžio šukę ir, liežuviu ištempęs žandą, skutosi. Kumetienė maišė puodą.
    - Kaip žiūrau, dar ir jūs be pusryčių.
    - Šventa diena, kur čia nubėgsi. Reikia pirmiau barzdą nusiskusti, - atsakė Motiejus, trindamas teptuku raudono muilo gabaliuką. Teptukas buvo paties padarytas - prie šipulio buvo pririšta arklio karčių.
    Plačioj lovoj, užtiestoj languota dvikarte, sėdėjo maža baltaplaukė mergaitė ir čiulpė duonos plutą.
    - Mam - mam, - atkišo ji apseilėtą plutą Kreivėnui.
    - Valgyk, valgyk, Onute. Valgyk tu plutukę. Dėdė tavo plutukės nenori. Dėdė turi geriau ką pavalgyt, - kabindama samtį kalbėjo kumetienė.
    Prie kitos lovos kokių trejų metų mergaitė ir kiek vyresnis berniukas žaidė. Į tuščias degtukų dėžutes jie buvo prisigaudę bambatierių. Pradarys dėžutę - bambatieriai sprunka bėgti, o juodu gaudo ir grūda atgal.
    - Mano bambatieliai gleitesni, - sako berniukas pasididžiuodamas.
    Mergaitė nustebus žiūri į brolio dėžutę ir nusimena.
    - O mano... o mano kiausinius deda. O tu netuli bambatielio kiausinio, ot...
    - Ar nemesit to brudo. Kai duosiu samčiu per nagus.
    - Vaikai vis vaikai. Jie ten palangėje ir sieną prakrapštys, - kalbėjo Kreivėnas kumečiui. - Užkrėsk moliu.
    - Ką jau ten krėsi. Nėr už ko laikytis. Viskas supuvę. Višta sukudakina, ir byra viskas.
    - Krėsi, tai tik vabalams akis užtinkuosi. Tur būt, iš viso svieto čia susirinko. Kur nesusirinks. Ponai savo kambarių sienas išdažė, net muilu plaut gali, plyšelio nerasi, tai ir susirinko vargšai pas mus. Biednas vis pas biednus plyšio ieško.
    - Ką tu čia dabar? Ponas gal turi ką pasakyti, kad taip anksti atėjo, o ji...
    - Aš tik norėjau paprašyt, gal galėtumėt judu su Kaziu šiandie žuvų pagaudyti.
    - Ponas ir taip turit ką valgyt. Kam dar jums tų žuvų? O vėl - ar man užsimoka? Gaudysi, gaudysi, primetat puslitį už gaudymą, o patys dar į miestą vežat, ko nesuvalgot.
    Kreivėnas pažvelgė į jo praretėjusį pakaušį ir pagalvojo: "Visai plinka. Ir gerai, tegu plinka..."
    - Nenori - negaudyk. Kam dar čia tie pusličiai? Galima ir be pusličių. Galima žuvis pasidalint. Mano valtys ir, sakytume, instrumentai, o judviejų darbas. Pusiau pasidalinsim.
    - Nebent... Tik reikėjo anksčiau sakyt. Kiek čia dabar iki pietų pagausi?
    - Kodėl iki pietų?
    - Per mišias negaudysi.
    - Tai kad, rodos, į bažnyčią ne toks jau greitas... Ką čia dailinti.
    - Kas tiesa, tai tiesa, bet visgi per mišias negražu...
    - Tai kaip?
    - Eisiu. Kiek pagausim, tiek.
    - Mama, aš noliu valgyt, - paprašė mergytė.
    - Tuoj. Ve, pilu barščių, valgyk čia ant suoliuko.
    - As noliu bulvių...
    - Nėra bulvių. Valgyk su duona. Daug bulvių sušaldėm šią žiemą. Reikėjo išmest. Ar tai tokioj supuvusioj kamaroj bulvės laikyt?
    - Duosiu, jei neturit. Ateikit parsinešt. Ko nesakėt?
    - Ką daugiau sakysi? Pavasarį prašėm, sakėt, kad nėra.
    - Kur čia nebus! - įsikišo Motiejus.
    - Neapskaičiuota dar buvo, - atsakė Kreivėnas ramiai.
    Jis norėjo tuo ramumu lyg šaltu vandeniu užpilti karštus Motiejaus žodžius.
    - Ateisiu, ponas Kreivėnai! Ateisim ir bulvių, ir...
    Pasiėmęs rankšluostį, jis išėjo pro duris. Pro prasegtus marškinius buvo matyti nuo prakaito pajuodę škaplieriai.
    Kreivėnas palydėjo jį akimis ir dabar jau aiškiai pajuto, kad viskas pasikeitė. Jie jau visi išdrįsta - ir Julė, ir Kazys, ir dabar Motiejus. Visi suka į naują kelią, bet į klaidingą, nepageidaujamą Kreivėnui. Jis jautė tai ir kartu suprato, kad dabar jau ne laikas taisyti. Jų lūpomis kalba kažin kas kitas, nematomas, su kuriuo ginčytis beprasmiška, net pavojinga. Labai pavojinga. Reikia tik nusileisti, užgniaužt savo išdidumą, lyg nuolankiai pasitraukt į šoną, kad nestumdytų.
    Kreivėnas žvilgtelėjo į metalinį kryžių, pastatytą ant lango, į tamsiai raudoną spintelę, po kurios koja buvo pakišta skiedra.
    - Kokia rami ir gera mergaitė. Nė neverkia. Sveika, matyt. O tu ar eisi žuvų gaudyt? - kalbino berniuką. - Tyli. Nedrąsus, o gal nepažįsta. Ar pažįsti mane?
    - Pazįįstu...
    - Tai kas aš?
    - Tu buuuozė...
    - Parše tu! Lauk tu gero! Prisiklauso visokių kalbų... - sujudo motina. - Nė jis žino, kur tas žodis tinka, nė ką...
    Kreivėnas bandė šypsotis, bet lūpas sudėstė taip, kaip vaikas, besirengiąs pravirkti. Jis pakraipė galvą taip, lyg marškinių apikaklė būtų per ankšta ir labai graužtų kaklą.
    Jis išėjo, Eidamas takeliu, jis klausėsi rugių šlamėjimo. Rodos, kas tyliai šnabžda aplinkui ir įspėja. Jam rodėsi, kad paskui kas eina, kad kumetienė stovi tarpdury ir piktai žiūri į jį. Ir vaikai stovi šalia jos. Jie laiko rankose degtukų dėžutes su bambatieriais, bet bambatierius jie jau užmiršo, tik žiūri ir tyli. Tyli vaikai, tyli kumetienė, o Motiejus traukia iš tvoros kuolę. Kreivėnas pats nepajuto, kaip atsigręžė. Iš tikrųjų - tarpdury stovėjo Motiejus ir žiūrėjo į jo pusę. Pamatęs, kad Kreivėnas atsigręžė, Motiejus dingo priemenėj.
    Rugiai tyliai šlama, šiurena, lankstosi, bangomis puola. Ir vosilkos po truputį kruta ir lenda į akis akiplėšišku mėlynumu. "Tai čia dabar!" atsiminė Kreivėnas jos akis. Jis sudavė vienai vosilkai lazda ir žiūrėjo į kelelį, pilkuojantį per Grūšto kiemą. Gerai, kad jis ir neužsispyrė pirkti šitą kelelį. Kam tokio išdidumo: mano kelias, nusipirkau, aš tau nė gero! Nereikia Taip... Geriau su žmonėmis gražumu, švelniai... Reikia tylėt ir laukti.
    Kreivėnas stabtelėjo. Laukti? Ko?
    Vyturys linksmai čireno, ramiai plaukė balti debesys.
    - Laukti, kas bus toliau. Tuoj viskas paaiškės. Kad tik greičiau. Visko vis tiek neatims. Laimės jie man vis tiek neatims. Dirbti teks?
    Nieko, priprasiu. Vieni juokai prieš tai... Pradėsiu gyvent iš naujo. Viskas iš naujo. Naujas gyvenimas ir nauja laimė. Glostyti tas geltonas kasas Magdutės audėjėlės, glostyti ir nuo to švelnumo tirpti... Ne, šitos laimės jie vis tiek neatims, o už Giružio ji vis tiek netekės. Ne tokiam šlamštui ji.
    Vyturio čirenimas parlydėjo jį namo.
    Pusryčių šiandie jis valgė mažai. Suvalgė duonos riekutę su sviestu, išgėrė puodžiuką kavos, o dešrą pastūmė į šalį. Žmona susirūpinusi paklausė, ar jis neserga. Kreivėnas tik numojo ranka ir atsigulė ant sofos.
    Kreivėnienė rengėsi važiuoti į bažnyčią. Net valgomajam buvo girdėt, kaip seklyčioj cypdė stalčius ir girgždino duris. Virtuvėje pasigirdo kibirų čerškėjimas ir Kazio balsas - ėjo žuvauti.
    Kreivėnas atsikėlė ir išėjo į kiemą. Arklys stovėjo pakinkytas, o Kazys su Motiejum jau ėjo pro vartus. Kažin kas šūkavo paupy. Grūštų brička važiavo į plentą.
    - Ponas šiandie susiraukęs, kaip gavėnia, - nusijuokė Julė patenkinta ir prišoko prie lango. - Ir kriukio taip aukštai nekelia. Tuoj visai padės.
    - Susirauktum i tu, jei šiandie ponia, o ryto tau rengiasi krepšius užkabint, - palingavo galva Petronė.
    - Seniai taip reikėjo. Tik palauk, išsirinksim seimą. Taip nebus, kaip iki šiolei: vieniem viskas, o kitiem nieko.
    - Tai jeigu visiem dalins, iš kur tų žemių užteks? Tai priveis ubagų! Tai bus lygybė: visi su krepšiais, visų krepšiai skylėti.
    - Mat velniai! Aš neturiu, bet neturi ir tu. O dirbt turės visi. Nebus tokių, kur tik stovi ir pirštu darbą rodo. Nebus ponų.
    - Kaip nebus? Tai čia dabar. Jei visi dirbsim, tai vis bus viens, kuris pasako, kap reik dirbt. Štai tau i ponas. Pasauly buvo i bus ponų.
    - Bet mes jį išsirinksim arba valstybė paskirs. Viskas bus valstybės. Paklausk Balaikos, jei netiki manim. Jis pasakojo, tik liepė niekam nesakyt. Dar per anksti, sako. O valstybės bus viskas - ir žemė, ir fabrikai, ir namai ir net žmonės.
    - Pašvilpk! Tada bus da blogiau. Dabar bent gali su ponu pasibart, jei negerai. Jei negerai, gali pamest ir ait pas kitą. O tada? Su valstybe nesibarsi - policiją turi. Iš valstybės nepamesi ir in kitą valstybę neisi pasisiūlyt už mergą. Dabar tu ūkininko merga, o paskui valstybės, tai kas čia? Visas jos susiraminimas, kad atimkim, pasidalinkim! Kad mą nieko, tai i tau nieko!
    - Bet valstybė didesnes algas mokės.
    - Pašvilpk! Aš jau suuodžiu tas tavo algas. Marijampolėj mą parodė: ana, sako, bolševikų karininko žmona. O tu vištos galva, pamislijau. Na kad ji prasčiau atrodo už mane. Kas aš? Kaimo merga, o ji gi ponia, karininko žmona. Būtum mačius! Suknelė skalbta i suskalbta, bačiukai sutrūkinėję, tik snukis nurodonintas. Matyt, Rusijoj raudonų dažų nesigaili. Tai ką aš čia norėjau pasakyt?
    - Kas tave žino, ką tu čia mali.
    - Aha, žinau. Tai kai aš ją pamačiau, tai tep mą i topt: jei jau bolševikų ponios šitep atrodo, tai ką tę biednas žmogus turi? O dą tokia ponia čia važiavo kap ir in svečius. Vis jau ne be to jau... O dą paskui vė pamislijau: tegu tik arklio lovy būna daugiau avižų, tai i žvirbliui užteks. Ko čia pavydėt kitam turtų. Kai kits turi, tai i mą bus.
    Į virtuvę įėjo Kreivėnienė.
    - Ar nematėt, kur gaspadorius išėjo?
    - Vaikščiojo čia po kiemą. Ana, eina pro vartus.
    - Zigmai, palauk.
    - Ko tau reikia? - paklausė nekantriai, bet priėjo arčiau.
    - Duok man porą litų.
    - Ką tu pirksi?
    - Nieko, bet vis jau reikia važiuojant.
    - Kad nieko nepirksi, tai nė nereikia.
    Kreivėnas apsisukęs išėjo pro vartus ir patraukė į paupį.
    - Matai! - sušuko Julė pasipiktinusi. - Visur pirmutinė, viskas ant jos pečių, o lito negauna.
    - Kad tep mą, tai aš neprašyčia. Nusivežiau, parsidaviau - pašvilpk!
    Pilkavo Šešupės vanduo. Tik kur-ne-kur jis blizgėjo, lyg ten būtų kas pabėręs gyvojo sidabro. Ir žuvytės žybčiojo prie kranto, o alksniai palinko nuo kranto į vandenį ir žiūrisi lyg į veidrodį. Šešėliai vandeny toki tamsiai juodi ir toki vėsūs, kad, rodos, nusiautum kojas, sukištum į vandenį, ir tegu gaivina tas vėsumas.
    Motiejus su Kaziu dviem valtim leidžiasi pavendeniui.
    Kreivėnas ėjo krantu. Kai gaudydavo žuvis, jis visada vaikščiodavo pakrantėm. Jam būdavo smagu žiūrėt į tą darbą. Malonu išimt žuvį iš kibiro, laikyt rankose tokią slidžią, įmest i kibirą, vėl išimt... Malonu žiūrėt į jų žybčiojimą ir raudonus pelekus pilkam vandeny. Kai žuvis didelė, tai jam atrodydavo, kad laiko ką už šlapios kojos... Tas žuvies burzdėjimas visada priversdavo jį šypsotis.
    - Irkluok čia. Sukim tarp šitų krūmų, - ragina Motiejus pašnibždom.
    Iškėlė žuvis. Jos blizgėjo prieš saulę ir plekšėjo uodegom.
    - Mažų neimk.
    - Šita jau galima kept. O, galima jau.
    - O lydeka, tai lydeka!
    - Laužkit sprandą, - paliepė Kreivėnas.
    - O kokia riebi.
    - Kitas žuvis ėda, tai ir riebi. Kas kitus ėda, visada riebus, - paaiškino Motiejus, lauždamas lydekai sprandą.
    Kreivėnas atsidėjęs pažvelgė į Motiejaus veidą. Nieko. Motiejus įmetė žuvį į didelį medinį kibirą ir nė nedirstelėjo į krantą.
    Juodo pasileido toliau. Kreivėnas žengė porą žingsnių ir staiga pajuto keistą jausmą. Lyg kas jam būtų pasakęs: "Ko tu čia lendi? Ko čia tau reik? Ar nematai, kad jie tavęs nekenčia?" Lyg kas su panieka būtų pažvelgęs, o jis vis tiek eitų paskui.
    Jis sustojo, pastovėjo ir atsisėdo ant akmens.
    Ant nendrės nutūpė mėlynas žirgelis. Pliaukštelėjo žuvis po karklais. Prie pat vandens tarp baltų akmenų nutūpė pempė. Ji pabėgiojo, pasilankstė, pakraipė galvą ir pakilusi pamaži nulėkė per pievas. Mėlynas žirgelis pakilo nuo nendrės. Iš alksnių šakų išnėrė pilkas paukštis, stabtelėjo ore, pagriebė žirgelį ir dingo lapuose.
    Valtys pamaži tolo.
    Kreivėnas pajuto keista jausmą širdy. Tie žmonės atsitolindami paliko jį vieną. Su upės srove nuplaukė jie, palikę čia panieką. Šalta, kaip upės vanduo. Paliko tuos nemalonius žodžius apie riebią žuvį. Ir reikia tik lenktis, kaip pempei, glaustis už akmenų, nes tuoj išners iš šešėlių kažin kas ir pagriebs, kaip tą mėlyną žirgelį.
    Alksnio lapuose linksmai čirškė paukštis, o upės vanduo tekėjo ramiai ir vienodai.
    Reiktų nueiti kur... taip pavandeniui... Pasišnekėt su kuo reiktų. Pas Giružį jis nenorėjo eiti. Matė jį kelis kartus kalbantis su Kaziu ir su Motiejum. Aišku, ką jie kalbėjo. Apie išnaudotojus. Kreivėnas karčiai šyptelėjo. Jis, Kreivėnas, nebuvo išnaudotojas, o visuomet ėjo už laisvę, už žmoniškumą, o dabar? Jau mėto į jį akmenimis, o jis net nedrįsta gintis. Net bijo. Jeigu laisvė, ar tai reikia jį, Kreivėną, už gerklės griebti? Kur žmoniškumas dingo? Ar tai žmoniška taip kalbėti: "Ateisim, ir bulvių ir..." Juk šitos žemės jis neatėmė iš Kazio nė iš Motiejaus. Šitą žemę jam paliko tėvai. Ar čia nusikaltimas? Bet paaiškink tu jiems! Neklausys arba net griebsis už peilio. Neša tave srovė, ir nėr už ko nusigriebti - jokios karklo šakos. Kaip klaidingai jie supranta laisvę!
    Kur gi nueiti? Grūštas išvažiavo į bažnyčią. O dabar, šitą minutę, Kreivėnas norėtų pakalbėti kaip tik su šituo žmogum. Kreivėnas jautė, kad jis net nedrįstų akių į Grūštą pakelti ir nesiginčytų daugiau, tik klausytų. Tegu Grūšto mintys būtų ir klaidingos, kaip visuomet, bet klausyti vis tiek būtų malonu. Klausyti apie žmoniškumą... Jau vien tik to ramaus, taikaus Grūšto balso šiandie jam labai, labai reikia. Ir to švelnaus nusišypsojimo.
    O gal pas Račiūną nueiti? Vis bus šiokia tokia užvėja nuo šitų nesmagumų. Nėra apie ką su juo kalbėt, bet visgi... Račiūnas bent savo vargus išpasakos, kaip visuomet. Kur nebus vargų! Dvidešimt hektarų, o aštuoni vaikai. Stasys, vyriausias, jau dvidešimt trejų metų, Mikas devyniolikos, Domicėlė gal septynioliką turi - jau plaukus raito, krykštaudama suduoda draugei per šlaunį ir su malonumu pati atstato, kai draugė atsilygina tuo pat. Matė vieną kartą Kreivėnas. Kitų vaikų ir vardus sumaišė. Jauniausias, rodos, Antanukas, kokių penkerių metų. Trejetą palaidojo. Samdytos šeimynos neturi, tai bent akių niekas nebado, išnaudotoju nevadina. Visos bėdos - skarelės reikia, kojinių reikia, batukai suplyšo, kepurė nušuto.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page