r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Ramonas
KRYŽIAI

12.

    Buvo sekmadienis. Kreivėnas atsikėlė anksti, pakėlė mergas, praeidamas pro klėtį šūktelėjo Kazį ir nuėjo į sodą pasivaikščioti. Drėgnas ryto šaltis kuteno jam veidą ir rankas. Sodas atrodė, kaip vandeniu apipurkštas. Pačiose pievų pažemėse sklaidėsi žila migla. Kreivėnui atrodė, kad ir karvės toj migloj drėgnos ir sušalę, ir kad paukštukai sode straksi norėdami sušilti. Net ir saulė buvo nuo drėgno šalčio paraudusi. Ir saulė, ir karvės, ir paukštukai priminė jam šiltą lovą, ir jis grįžo dar truputį prigulti. Virtuvėj sėdėjo Petronė ir kažin ko laukė, kibirus pastačiusi šalia savęs.
    - Dar jūs neišėjot melžti?
    - Aš viena neisiu.
    - O kur Julė?
    - Guli.
    - Serga?
    - Ne.
    - Ko tu nesikeli? - įkišęs galvą į Julės kambariuką, nustebusiu balsu paklausė Kreivėnas.
    - Dar neišsimiegojau.
    - Sergi tu ar vakarykščios ieškai?
    - Ko čia ieškot vakarykščios. Vis į ateitį žiūrau.
    - Pagirioja merga, ką daugiau sakysit?
    - Iki aš pagiriosiu, tai jums visiems pirmiau pagirios išeis.
    - Gana! Pradėsi, tai ir galo nebus. Kelkis karvių melžt!
    - Ne taip garsiai. Užteks ant biednų žmonių rėkaut. Pats eik melžt, o man šiandie šventa.
    Kreivėnas kilstelėjo galvą, kaip arklys, užuodęs pavojų, patylėjo ir ramiai atsakė:
    - Karvės pačios nepasimelš. Šeimininkė serga. Nemelšit - karvės apsirgs. Ne man bus, valstybei bus nuostolis, o tada galėsit šnekėtis su nauja valdžia...
    Nelaukęs, ką atsakys Julė, išėjo į kiemą ir patraukė tiesiai į klėtį.
    Kazys gulėjo lovoj, rankas pasikišęs po galva, ir rūkė papirosą.
    - Ko neini pas arklius?
    - Man šiandie šventa.
    - Dabar jau aišku. Susitarė brolelis su seserėle. Patys sugalvojot nedirbt, nes, kiek žinau, nauja valdžia šitokios tvarkos dar neįvedė.
    - Čia nė valdžios nereik. Ir be valdžios aišku. Vieni net šventą dieną turi būt pririšti, o kiti be darbo vaikštinės. Jei dirbt, tai visiem dirbt.
    - Ar nežinai, ką Maskva pasakė? Ir ten darbininkai dabar dirbs daugiau. O pas mus? Nauja valdžia liepė dirbti taip, kaip iki šiolei. Ir toliau eit savo pareigas. O tu ką dirbi?
    - Bet nauja valdžia pasakė, kad dirbt turi visi, o jūs ką? Su kriukučiu vaikštinėjat. Užteks! Privaikštinėjot. Apie laisvę šnekėdavot, apie žmonių išnaudojimus, o patys esat didžiausias išnaudotojas.
    - Aš? Kaip aš tave išnaudoju, pasakyk tu man? Gal aš tau užginu, kas suderėta?
    - Pačiam nieko nedirbt, o tukt iš kitų darbo, a? Tai neišnaudojimas? Grūštas, dirstelkim, tegu ir davatka, bet ir pats dirba. Darbininkui žmogui bent ne taip pikta. O čia tik važinėja ir po laukus vaikštinėja.
    - Po laukus vaikštinėt tai mano darbas. Man reikia viską apgalvot, planus sudaryt. Aš čia, kaip fabriko direktorius. Aš už viską atsakau, o tavo darbas daryt, ką nurodau. Kai tu turėsi ūkį, tai galėsi tvarkyt taip, kaip tu išmanysi.
    - Nieko, nieko, tuoj rinksim liaudies seimą. Pasibaigs šitokių ponų dienos, - grasino Kazys, bet jau lipo iš lovos. - Apsimeta liaudies draugais, o iš tikrųjų didžiausi vorai.
    - Taip, rinksim seimą. Jei tau seimas atiduos šitą ūkį - gerai, galėsi ūkininkaut. Pažiūrėsim, kaip tu ūkininkautum su tokiu galvojimu.
    - Neblogiau už jus. Dar geriau. Kasdie prieš pusryčius porą šnapsų gautumėt. O dabar? Turit prisidirbę vyno, suvažiuos svetimi, išlaks, o mums, darbininkams, kas? Mergom tik liepsit butelius išplaut.
    Kreivėnas pamąstė, pamąstė ir ramiai, kaip niekur nieko, pasiūlė:
    - Gali gaut ir tu. Tu manai, kad man gaila? Manai, kad tas vynas tai baisus daiktas? Turėsi svečių, ateik ir gausi.
    - Šiandie ateis pas mane vienas draugas.
    - Na mat. Galėsi gaut. Kad ir du buteliu. Kad ir tris. Tik reik sakyt. Reikia kalbą rast. O ne taip kad - užsispyrė ir savo tvarka padarys. Tvarką yra kam daryt ir be mūs.Kaip tie pasakys, taip ir bus. Aš rik žiūrau, kas čia jam negerai. Vyno! Baisus čia daiktas - vynas. Man tai arba jo yr, arba jo nėr...
    Kreivėnas jau buvo beeinąs pro duris, bet ir vėl atsigręžė:
    - Žinai ką? Jei lauki svečio, tai prisigaudyk žuvų. Ir aš mėgstu, ir svečiui bus.
    - Reikėtų Motiejų paprašyt. Jei abudu, tai kas kita.
    Mergos jau ėjo į laukus, skambindamos kibirais.
    - Ką? Jau laisvės prasidėjo? - karčiai šyptelėjo Kreivėnienė, išeidama į priemenę.
    - Nieks čia neprasidėjo ir nieks neprasidės. Ir gerai, kad žmonės ieško savo teisių. Tik jiems reik išaiškint, kas tavo, o kas mano.
    - Tuoj tu čia nieko neturėsi. Viskas bus jų. Tik palauk seimo.
    - Koks čia seimas, jeigu liepia rinkt, ką jie nori... - pasakė ir nustebo, o patylėjęs pridėjo: - Taip tai nebus. Tai būtų ūkio sugriovimas. Bolševikai ne toki kvaili, kad griautų ūkį.
    - Teisybė, kad kvaili. Galvoja ne galvom, o popierom.
    - Pasaaakė!
    - Palauk, kai tau pačiam reiks paskui žagrę pavaikščioti, pasidėsi kriukį. Kitaip pakalbėsi. Aš, tai aš, aš jau dirbti papratus, bet tu... Galėsi apie laisves kalbėt, kai liksi už Stalino berną.
    - Tau, matyt, džiaugsmas, kad kitam bus blogai. Irgi katalikė!
    - Katalikės čia nekaišiok, o ką pasėjai, tai ir piauk.
    - Tai aš kaltas, kad bolševikai Lietuvą pavergė?
    - Ar jau - pavergė? Ar jau? Sakei - išvadavo! O kas kaltas? Bolševikai iš dangaus nenukrito. Išaugino juos toki, kaip tu. Ar mažai tu apšvietei? Visi bernai per tavo mokyklą perėjo. Nėra Dievo, a girdit, nereikia bažnyčios! Šitie pats bernai dabar tave ir uždusys.
    - Aš tik galvoju, galvoju, kas čia šiandie yra. Ir atsiminiau. Nugi sekmadienis! Ankstyvo pamokslo išklausiau.
    - Pamokslai tavęs nepataisys. Bet atsimink. Dievas kantrus, bet nemaršus! Dar sulauksi, bus...
    - Kai bus, tai krikštysim, - atkirto Kreivėnas ir netikėtai kažin ko susiraukė, lyg nemalonų kvapą užuodęs. - Pagal tavo litaniją išeitų, kad žmonių socialinius ir ekonominius klausimus turi tvarkyti kažin koks sugalvotas Dievas ir Jo įstatymai.
    - Politika, akanomija! - pamėgdžiojo žmona. Nereik man tos tavo akanomijos. Tik aš matau, kas pagal tavo mokslą išeina: viską tvarko galvijo ragai!
    - Kur mano galva buvo, kai aš tave vedžiau...
    - O aš klausiu - kur mano buvo. Paklausiau savo kvailos širdies!
    Kreivėnas piktas nuėjo į miegamąjį. Dar sode vaikščiodamas jis buvo ketinęs prigulti, bet dabar visi miegai praėjo. Geriau šiaip sau parvirsti ant sofos. Susidėjęs rankas po galva, jis svarstė. Kas čia jam pasidarė? Seniau, būdavo, visus ginčus jis laimėdavo, o dabar vis žmonos paskutinis žodis. Seniau, kad pasakydavo ką, tai kaip kirviu nukirsdavo, žmona nė išsižiot negaudavo, o dabar ne. Jau ne pirmą kartą jis nesugeba žmonos priekaištų atremti. Ji aiškias nesąmones plepa, bet taip nudailina, taip moka prikaišiot į kalbą nenuginčijamų faktelių, kad išeina, lyg jos minčių pagrindai teisingi: O tie pagrindai juk aiškiai klaidingi, tik reiktų iš labai toli pradėti, o pradėsi - galo nebus. Neverta su moterimis ir ginčytis. Lyg žmona tiek išsilavinus, kiek jis. Geriau pajuokt, kaip seniau, bet kur gi šiandie dingo jo mokėjimas pajuokti?
    Šiandie ji ir tiesos pasakė. Per ginčą vieną akimirksnį švystelėjo jam toji tiesa, jis net su baime pajuto tai. Tą akimirksnį atrodė, kad visi jo įsitikinimai susvyravo. Tas akimirksnis buvo toks trumpas, kad dabar jis jau užmiršo, ką ji ten taip skaudžiai palietė. Buvo vienas sveikas grybas toj josios žodžių sriuboj, bet... kuris dabar? Dievas? Nesąmonė! Mokslo ji nesugriovė, nieks nesugriaus.
    Pikčiausia, kad ne jis pasakė paskutinį žodį, todėl dabar jautėsi lyg pralaimėjęs. Lyg apsivylęs, lyg pailsęs. Nesmagu darėsi. Et, negalvot. Tiek to. Geriau nueiti pas Motiejų, kol tas dar namie.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page