r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Ramonas
KRYŽIAI

8.

    Ryte jis apsirengė tyliai, kaip paprastai, ir išėjo į kiemą. Perėjo per tvartus, paglostė šunį ir išėjo į laukus. Sugrįžęs stovėjo ir žiūrėjo, kaip Kazys taiso dvivagį. Per kiemą atbėgo Petronė.
    - Ateikit, dėdienė prašo.
    Kreivėnas susiraukė, valandėlę pastovėjo ir lėtai nuėjo.
    Žmona gulėjo nekrutėdama ir užsimerkus.
    - Zigmai, - prašneko ji tyliai, neatmerkdama akių, tik jos ranka sukrutėjo. - Pasakyk Motiejui, tegu važiuoja parvežt kunigo.
    - Hm...
    - Pasakyk Petronei, tegu nubėga pakviest Račiūnienę ir Garmienę. Tegu pasako - kunigėlio laukt.
    - Hm...
    - A Julė čia viską aptvarkys. Jau aš sakiau jai...
    - Gerai, tegu važiuos, bet kam tų liežuvninkių čia reikia?
    - Tau visos liežuvninkės. Galima būtų apsieit, bet vis jau... Dar ir pats iš namų išbėgsi.
    Nė žodžio daugiau nesakęs, Kreivėnas išėjo į kiemą. Kaziui jis paliepė kinkyt arklius į bričką ir nuėjo į kluoną pas Motiejų.
    - Motiejau, eik gražiau apsirengsi, važiuosi į Marijampolę.
    - Ko?
    - Paskui pasakysiu.
    Petronė kasinėjo darže. Kreivėnas atėjo ligi tvoros ir šūktelėjo ją artyn,
    - Eik į upelį ir tuos akmenis, kur į upelį sumesti, išrankiok ir sukrauk ant kranto. O kai pareisi ir maniškė paklaus, ar buvai pas Račiūnienę, - kalbėjo tyliai, - tai pasakyk, kad buvai.
    - Kap, kap?
    - Jei maniškė tavęs paklaus: Ar buvai pas Račiūnienę?" sakys, tai tu žiūrėk: "Buvau", sakyk. Jei klaus, ar abidvi ateis, sakyk: "Abidvi". Supratai?
    - Tai čia dabar...
    - Eik akmenų rinkti! - supyko Kreivėnas, bet susigriebė, ir mirktelėjo jai. Petronė šyptelėjo ir kairiąja ranka smagiai įsmeigė kastuvą. Ant piršto žybtelėjo auksinis žiedas.
    Motiejus sugrįžęs įsėdo į bričką ir, privažiavęs prie vartų, sustojo. Kreivėnas jau norėjo jam kažin ką sakyti, bet tarpdury stovėjo Julė Jis piktai pažiūrėjo į tarnaitę, ir ji dingo troboj. Ji matė pro langą, kad Kreivėnas kažin ką tyliai Motiejui aiškina, rodo ranka kairėn, dešinėn, mostelia tiesiog, o Motiejus linktelia galva ir išvažiuoja.
    Kambary viskas sutvarkyta. Ligonė ramiai laukia, bet Račiūnienės vis dar nėra. Račiūnienė toliau gyvena, bet kur gi Garmienė? Kreivėnienė šaukia Julę ir klausinėja. Taip, Petronė išėjo. Ligonė nusiramina, bet po pusvalandžio Julę vėl šaukia. Ne, dar neparėjo. Gal serga kuri, gal nerado namie. Bet ko gi Petronei ten taip ilgai būti? Bent pareitų ir pasakytų, kaip yra.
    Apie priešpiečius sudundėjo brička ir sustojo prie gonkų.
    "Dieve! Švenčiausias šituos namuos!... Šituos namuos, kuriuos Dievas ir baudė, ir laimino. Atėjo jis išklausyt paskutinio prašymo. Gal paskutinis kartas susitaikyt su Aukščiausiu ir su visais ... Gal atleis jis ir suramins, o paskui, kai tamsa ims merkti akis ... Dieve, duok amžiną šviesybę! Švenčiausias Sutvėrėjau, šaukiuosi Tavęs!"
    Dar karta ji žvilgtelėjo į stalą, pasitaisė antklodę ir susijaudinusi persižegnojo. Kaip nuostabu! Ji girdi žingsnius prieškambary, bet negirdi skambučio skambant. Ji net nusigąsta. Kas gi tai? Valgomajam - Kreivėnas ramiai kalbasi su kunigu.
    Durys atsidaro, ir įeina nepažįstamas ponas, o paskui jį Kreivėnas. Ligonė nustebusi žiūri į savo vyrą ir valandėlę tyli.
    - O kur gi kunigas? - klausia ji silpnu ir tyliu balsu.
    - Sergantiems reikia gydytojo, o ne kunigo, - atsakė vyras irgi tyliu, bet griežtu balsu.
    - Tur būt, reiks svetimųjų pagalbos šauktis ... - atsiduso ji, balsas sudrebėjo, ir akyse sužibo ašaros.
    - Tu ir taip šventa, - atkirto vyras.
    Jo balsas vėl buvo tylus, bet suerzintas.
    - Kazys galėjo su kitu vežimu važiuot...
    - Nemiršti gi... Dar tu ir mane pragyvensi... Pasaka! Aš žinau, ką darau ...
    Kažkaip keistai rydamas seiles, jis išėjo pro duris. Pasėdėjęs valgomajam, išėjo į kiemą. Petronė vėl kasinėjo darže. Jis norėjo jai kažin ką sakyti, bet tik ranka mostelėjo ir nuėjo į kluoną. Ant balkio tupėjo katė ir spoksojo į žvirblius, čirškiančius pakraigėj. Kreivėnas žiūrėjo į katę, į žvirblius ir linktelėjo galva, lyg katei pritardamas:
    - Taip jau yra gamtoj ...
    Paspyręs koja sulūžusį ratą, jis sugrįžo atgal į valgomąjį. Dar ilgai teko palaukti, bet pagaliau gydytojas pasirodė. Nusiplovęs rankas, jis ilgai trynė skepetaite akinius ir tylėdamas žiūrėjo į Kreivėną.
    - Tai kaip? - paklausė Kreivėnas nedrąsiai.
    - Parašysim receptą. Papasakojau jai, ką valgyt, ko ne, ko saugotis. Reikia tikėtis, kad ir vaistai padės.
    - Bet... Kaip? Ar ...
    - Na ... - nutęsė gydytojas, rašydamas receptą ir pabaigęs atsistojo. - Dalykas rimtas. Tamsta jai, žinoma, to nesakysi... Pusę metų gal... Bet būna atsitikimų, kad ir šitokiais atvejais organizmas laikosi... ir laikosi, palyginti, dar gana ilgai... Svarbiausia, nenustoti vilties ...
    - Aišku...
    Kreivėnas užmokėjo gydytojui, palydėjo jį, padavė Motiejui receptą ir šimtinę.
    - Jei reiks palaukt - palauk. Tik arklius pasišerk ir uždenk. Negirdyk, kol sušilę. Viržius atsek. Dekių nepalik bričkoj, botago ...
    - Žinau, žinau. Man nereik sakyt.
    Išvažiavo. Kreivėnas stovėjo ir žiūrėjo į bričkos vėžes. Pasilenkęs pasiėmė akmenuką ir metė į vištą, kapstančią ežias. Vėjas girgždino vartus. Kreivėnas priėjęs uždarė juos, pagalvojęs vėl atidarė ir išėjo į laukus.
    Gražiai žaliuoja pievos paupy, toliau - rugiai, o dar toliau, kaip žalia juosta dunkso Alytiškės giria ...
    Račius eina per savo kiemelį... Atsisėdo ant klėties laiptų.
    Juda rugiai, juda medžiai paupy, debesys juda, keliu rūksta dulkės ...
    Kreivėnas stipriai, lyg mazgodamas, trynė rankas, žiūrėjo į tas rūkstančias dulkes, į žalią miško juostą ir pajuto, kad krūtinėj lyg tirpsta kas. Net smilkiniuos atsiliepia.
    Apsisuko ir greitai nužingsniavo namo. Atsirakinęs rašomojo stalo stalčių, jis išsiėmė dvi poras naujutėlių kojinių ir susikišo į kišenes. Kojinės moteriškos, šilkinės. Ilgai žiūrėjo į rašomąjį stalą. Plunksnakotis ... Gydytojas ... Receptas ... Pasiėmęs plunksnakotį, jis pavilgė plunksną, kotelį pasukinėjo pirštuose. Atsargiai, atsargiai prisėlinęs, staigiu bakstelėjimu perdūrė musę ant stalo. Net juodi lašiukai nukrito į šalis.
    Nuėjo į seklyčią. Tyliai pravėrė duris ir vėl atsargiai uždarė. Atsirakinęs žmonos komodą, jis ilgai rausėsi ir iš dėžutės išsiėmė auksinę "braškę" su raudona akute. Jis nupirko ją žmonai kadaise... Jau daug metų ... O žmona jos dabar niekad neprisisega. "Braškę" įsidėjo į kišenę.
    Kaziui paliepė kinkyti arklį į vienarklį vežimėlį, o pats nuėjo rengtis. Apsirengęs stoviniavo prie miegamojo durų. Užsidėjo skrybėlę, vėl nusiėmė.
    Žmona nė nepajudėjo, kai jis atidarė duris. Tik pramerkus akis pažvelgė į jį ir vėl užsimerkė.
    - Matai, nė vaistų dar negėrei, o jau daug geriau atrodai. Ką reiškia gydytojas!
    Garsiai taksi laikrodis.
    - Važiuoju pas Pakarklį. Jis turi naujų veislinių avių. Pažiūrėsiu... Jei kaip ... Negi gali atsitikti.
    Laikrodis taksi.
    - Gal tau parvežt ką iš Liudvinavo? Sakei, kad... Lyg ir minėjai vakar ką ... Žiurstą kokį minėjai...
    - Kur tu ten sukinėsi į šalį...
    - Hm ... Palikai raktą seklyčios duryse, o durys praviros ...
    - Užmiršau ... Užrakink ir raktą padėk... - atsakė nepramerkdama akių.
    - Vaistus - žinosi, kaip gert?
    Nesulaukęs atsakymo, uždarė duris.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page