r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Ramonas
KRYŽIAI

7.

    Vyšnios žydi. Iš tolo medžiai atrodo kaip apsnigti. Papučia lengvas vėjelis - lyg baltos peteliškės tyliai leidžiasi į žolę. O tarp žolių kur-ne-kur geltona gėlelė, kur-ne-kur raudona. Visas sodelis čiulba ir zirzia. Juda ir kvepia medum. Kruta vėjuje ir ta vienintelė kriaušė sodelio kampe. Sena ji, lapai reti, bet balti pumpuriukai jau kalasi, o pilkas paukščiukas tarp jų trepsi ir krykščia. Balti žiedai tyliai krinta, daržely gėlė raudonuoja, o lengvas vėjelis girgždina klėties duris.
    Klėties durys praviros. Giružis sėdi ant lovos krašto ir žiūri į katiną, tupintį ant slenksčio. Merkiasi katinas, krutina uodegą, o to paukščiuko krykšrimo pilnas kiemas ir klėtis. Kaip spaudžia krūtinę šis pavasario kvapas, kaip svaigsta galva! Ir neranda vietos nemiegoję akys. Kaip ši užklydusi bitė. Užklydo, pazirzė ir zvabtelėjo į lango stiklą.
    Tikra liga toks nemigas, kaip šiąnakt. Pro langą švietė mėnulis. Rodos, kas baltus marškinius ant grindų patiesė. Ant staliuko žibėjo balta sagutė. Iš Magdutės bliuzkaitės ji. Netyčia ištraukė ir parsinešė.
    Švietė mėnulis visą naktį, o už lango lyg stovėjo kas ir tyliai, tyliai šnibždėjo.
    Neužmigsi, kai ta balta šviesa net gerklę kutena.
    Giružis atsikėlė ir užsirūkė. Nuo staliuko pasiėmė baltą sagutę, ilgai žiūrėjo ir stipriai sugniaužė kietoje rankoje.
    O gal kas iš tikro stovi už lango?
    Giružis apsirengė, išėjo į kiemą, pastovėjo ir nuėjo keleliu net iki beržo pakelėj.
    Nieko. Tik griežlė rėkia ir rėkia. Tai ši įkyri mėnesiena ir jai neduoda užmigti.
    Giružis sugrįžo atgal.
    O dabar, dieną, vėl nėra kur pasidėt. Nors eik ir piaustvk, mušk plaktuku, kad ir šventa. Jis išsiėmė iš liemenės kišenės du auksinius žiedus ir baltą sagutę. Paskambino ant delno ir vėl įsikišo kišenėn.
    Katinas nuėjo į kiemą, paukščiukas staiga nustojo čiulbėjęs, tik vyšnių žiedai vis krinta ir krinta.
    Oras jau vėsta. Raudona saulė jau matyti pro apačią kriaušės šakų. Toli, toli, į tą pusę, kur Alytiškės giria, pasigirdo vyrų daina.
    Giružis atsistojo, pasiėmė nuo vygio skrybėlę ir šepečiu nuvalė dulkes. Susiskaitė pinigus, laikrodį užsisuko ir išėjo į kiemą.
    - Kur tu ketini eiti? - paklausė motina, išeidama ant gonkų.
    - Jūs tai nuo manęs akių nenuleidžiat. Kai tik aš pro duris, tai kaip kokia uodega. Tuoj paskui. Ne mažas vaikas!
    - Tik pareik šiandie.
    - Pa.
    - Palauk, nuskinsiu gėlę į atlapą.
    - Kaip gi! Apkaišykit, lyg kokį sekminių jautį!
    - Sakai, karčiamoj gėlių nereikia, - lyg įspėdama prikišo motina karčiai.
    - O kada aš buvau karčiamoj... dabar? Apsieisiu be karčiamų. Bet čia sėdėti, laukti nežinia ko, tai ir supelysi, kaip grybas.
    - Sau žinaisi...
    Cinktelėjo vartelių rankenėlė.
    - Šią nakteeelę miego nemiegojau:
    Palankėėėlėj žirgelius dabojau... - tyliai uždainavo jis, atsiliepdamas į tą dainą toli, Alytiškės pusėj.
    Saulei leidžiantis jis jau buvo netoli Liudvinavo. Stabtelėjo kryžkelėj. Ten į kalniuką dainuodamos eina merginos. Prie Mačio kiemo vartų stovi vyrų būrys. Ten šūkavimai girdėti, juokas ir armonika.
    Giružis nuėjo į tą pusę. Kai jis įėjo į kiemą, visi jau stovėjo prie gonkų. Siuvėjas Balaika buvo ant peties užsikabinęs armoniką. Jis padavė Mačiui butelį. ir senis linksmai susijuokė:
    - Šokit, ūžkit, rik grindų neišlaužkit.
    Muzikantas iš viso peties patraukė armoniką ir į seklyčią įėjo pirmutinis.
    - Ar jūs matėt, ir Giružis čia!
    - O mes manėm, kad tavęs jau nėra gyvo.
    Muzikantas seklyčios kampe mėgino balsus. Vyrai gretinosi prie merginų. Jos kaišiojo rankas į vyrų kišenes ir ieškojo saldainių. Kilo klegėjimas, nė armonikos nebuvo girdėti.
    Pagaliau muzikantas užtraukė suktinį. Giružis išvedė Andriulių Onutę. Nespėjo juodu nė eilę apie seklyčią apsisukti, o muzikantas stabtelėjęs pradėjo fokstrotą.
    - Ar tiesa, girdėjau, kad ketini motorą pirkti? - paklausė Onutė šokdama.
    - Žiūrėsiu.
    - Ir eilutė nauja.
    Giružis nieko neatsakė.
    - O Sruoginukas nešoka. Laukia Magdutės.
    - Hm... Prirūkys čia jie, - susiraukė Giružis ir stabtelėjo. - Vyrai, rūkykit lauke, tegu jus galas.
    - Langai atdari.
    - Išponėjo mūsų Juozas. Pažint negali.
    - Kas nepažino, tai nė nepažins.
    - Su tavim man smagiausia šokti, - kalbėjo Onutė, žiūrėdama jam į akis.
    - Ką čia ... Jau beveik užmiršau.
    - Tai kodėl niekad nepasirodai?
    - O! - atsiduso jis. - Darbai ... Planai ... Vis apie pažangas galvoju. Ir ne labai man parinka šita atmosfera. Ką čia dailint.
    - Gerai sako, kad visai į ponus išeisi. Jau ir kalbėt pradėjai visai, kaip Kreivėnas.
    Giružis nejučiom nuraudo.
    - Galas žino, langai atdari, o šilta. Tai tu, Onute, čia tokia karšta.
    - Yra karštesnių ... - šyptelėjo ji ir tiriamai pažvelgė jam į akis.
    Armonika sulėtėjo, kniauktelėjo ir nutilo.
    Visi susėdo ant ilgų suolų pasieniuose. Vyrai kaišiojo merginoms saujas riešutų ir kvietė spėti - lygu ar nelygu. Duryse pasirodė daugiau merginų. Ir keli vyrai atėjo, bet jie dar liko prie darželio tvoros ir rūkė. Traškėjo riešutai, šnabždėjo saldainių popieriukai, maišėsi juokas ir kikenimas.
    Į seklyčią įėjo Magdutė. Ji pasisveikino tik su artimiausiais, žvilgtelėjo į Giružio pusę, bet artyn nėjo. Atsisėdusi šalia Andriulių Onutės, ji ilgai šnibždėjosi su ja, nepastebimai žvilgčiodama į Giružį.
    - Juozai, - per visą seklyčią paklausė Andriulytė, - kodėl tu Elziutės neatsivedei?
    - Kas gi nešasi šluotą, eidamas į beržyną.
    - Tai Elziutė tau tik šluota? Ki-ki-ki...
    Magdutė stuktelėjo jai į šoną. Vyrai viens kitam mirktelėjo.
    "Magdutė"... pagalvojo Giružis. "Tai ji pagundė ... Tegu, tegu ... Pažiūrėsim..."
    Muzikantas pasidėjo armoniką ant kelių, galvos krustelėjimu atmetė plaukus nuo akių, ir valsas pakėlė visus ant kojų. Magdutę išvedė Sruoginukas. Giružis šį kartą nėjo šokti. Jis pasigraibstė po kišenes ir išėjo į kiemą parūkyt.
    Kurkė varlės. Tekėjo mėnuo. Rodos, kad ten už juodo sodo kas pakabino raudoną lempą.
    Po medžiu žybtelėjo ugnelė ir vėl užgeso.
    - Ir šukas nupirkau su žibančiom akutėm ... Nunešiau - puspadžius prikalė, kultuvę išpiausčiau - ne! Mano - čia piemenį rado ... - skundėsi balsas po medžiu. Ugnelė vėl žybtelėjo.
    Giružis sugrįžo į seklyčią. Mačys įnešė lempą ir pakabino netoli krosnies.
    - Atnešiau šviesos. Patamsia bešokdami dar į rūtų darželį įšoksit. Žiūrėjau, žiūrėjau į šituos jūsų naujus šokius. Mes kad šokdavom, kai jaunas buvau! Kad duosim, būdavo, tai net prakaitas per kailinius prasisunkia. O čia? Molį minko. Žinoma, koki laikai, toki šokiai, o aš einu avino lošti.
    Armonika nutilo. Šokėjai vienas po kito išėjo į kiemą. Seklyčioj liko tik Giružis, muzikantas ir Magdutė su Sruoginuku. Juodu šnibždėjosi ties krosnim.
    - Ar daug turi darbo? - kreipėsi Giružis į muzikantą. - Gal galėtum man pasiūti eilutę.
    - Juk turi naują.
    - Šita daugiau rudenį tinka. Vasarą reikia turėt šviesiai pilką, su mėlynais brūkšneliais. Rausvi brūkšneliai irgi rinka.
    Magdutė žvilgtelėjo į Giružį, jos akys sužibėjo. Ji kažką pasakė Sruoginukui ir susijuokė. Giružis sukando dantis.
    - Kad aš taip nė nepasiūsiu, kaip šita. Kodėl, taip pasiūt ir aš galėčiau, bet... žinai...
    Kai prasidėjo fokstrotas, visi iš kiemo grįžo jau poromis. Magdutė vėl šoko su Sruoginuku. Giružis sėdėjo vienas ant suolo, žiūrėjo į grindis ir matė tik šokančių kojas.
    Vienos kojinės buvo šilkinės, bačiukai nauji. Pakėlė akis - Magdutė.
    Ji prašoko pro šalį, bet į Giružį nė nežvilgtelėjo.
    - Mergaitės, padainuokim, - pasiūlė Andriulytė, šokiui pasibaigus.
    - Bet turi ir vyrai pritart.
    - Kurią dainuojam?
    - Atlėk sakalėlis...
    - Būta čia dainos! - nukirto Giružis. - Geriau - už jūrų marių ... rinko mergelė saldžias uogeles.
    - Kam už jūrų marių, kad galima Alytiškės girioj.
    Kažin kas prunkštelėjo, o Magdutė taip pažvelgė į tą pusę, kad Giružis net nustebo. Tokių piktų, net degančių, jos akių jis dar buvo nematęs.
    Uždainavo. Mergaitės dainavo plonais, o vyrai, kiek galėdami, net galvas panarinę, stengėsi traukti storais.
    Daina nesusivedė ir staiga nutrūko. Lyg rodos - važiavo važiavo, ir brakšt - subyrėjo ratas.
    - Vyrai girioj vilkus šaukia, - susijuokė Andriulytė. - Geriau pažaiskim.
    - Eikim žiedelį.
    - Kas turi žiedą?
    - Onutė turi.
    - Mano labai plonas, sulaužysit.
    - Ką čia, - suramino Sruoginukas ir priėjęs norėjo žiedą numaut nuo piršto. Andriulytė gynėsi. Sruoginukas nenorėjo apsijuokt ir stipriai suspaudė ranką.
    - Ai! Leisk! Su tavo rankom tik arkliam uodegas kilnot.
    Visi nusikvatojo, Sruoginukas atsitraukė prie Magdutės, bet ji žengė žingsnį į šalį ir atsisėdo ant suolo.
    - Juozas duos žiedą. Jis turi.
    Giružis išsiėmė iš kišenės žiedą, o kartu ir baltą sagutę.
    - Parodyk, parodyk, kokį nupirkai Elziutei, - pribėgo Andriulytė.
    - Kokį ... žinai... Bet kam čia žiedo? Užteks šitos sagutės.
    - Tai tau! Ar mes maži vaikai su sagutėm žaisti, - pyko Andriulytė.
    Magdutė prišoko, priėjusi pagriebė sagutę nuo Giružio delno ir išmetė pro langą.
    - Sagutes, kaip šarka, renka, - susijuokė Sruoginukas.
    - Čia Magdutės. Ištraukiau vieną kartą besegiodamas.
    Magdutė pašoko, griebėsi ranka už karolių, ir karoliai - brrr - pabiro ant grindų. Vyrai šoko rinkti. Ieškojo ir Giružis. Karolius visi dėjo Magdutei į delną. Giružis rado du. Dar pasisukinėjo, vieną atidavė, o kitą nepastebimai įsikišo į liemenės kišenę.
    - Melagi, - nenorom susijuokė Magdutė ir raudona gėle sudavė jam per ranką ...
    Ėjo žiedelį. Kai visiems nusibodo ir muzikantas vėl pasiėmė armoniką, Giružis pasigedo žiedo.
    - Kas turi Juozo žiedą?
    - Magdutė iš manęs paėmė.
    Giružis priėjo.
    - Kam tau jo reikia? - šypsojosi ji, pakreipusi galvą ir ranka glostydama savo plaukus.
    - Kam ... Šiaip ... O tu pro langą išmesi.
    - O tu susiieškok! - atkirto ji, žiedą užsimetė už bliuzkaitės iškirpimo ir išėjo pro duris.
    - Juozai, susiieškok, - juokėsi muzikantas. - Nė velnią, brač!
    Magdutė stovėjo prie šulinio.
    - Žiedą tai atiduok.
    - Žiedas mano, - atsakė ji neatsigręždama. - Ar nesiūlei pernai?
    - Siūliau, bet neėmei.
    - Ką aš padarysiu, kad aš tokia. O tu irgi geras! Šokdamas su Onute ... Man sakė, nebijok ... Ar nesuspaudei jai krūtų?
    Ji atsigręžė pikta, o Giružis tik pečiais patraukė.
    - Negausi. Elziutei kitą nupirksi.
    Ji greit išsiėmė žiedą, parodė jam ir įmetė į šulinį.
    - Mano žiedas. Tai už meilius vakarėlius. Ką noriu, tai...
    Ir susijuokė.
    Giružis pastovėjo, pastovėjo, pasiėmė skardinį puodžiuką, iš kibiro pasisėmė vandens ir atsigėrė. Likusį vandenį išliejo toli į žoles ir uždarė šulinį.
    - Eik dar kartą pašokt, o aš einu pievoj po beržu palauksiu. Su Sruoginuku aš nenoriu eit.
    Sugrįžęs į seklyčią, Giružis pašnibždėjo muzikantui:
    - Eidamas namo, pasiimk mano skrybėlę. Aš ateisiu pas tave pernakvot.
    - Gerai. Bus!
    Kai tik užgrojo fokstrotą, Giružis tuoj išvedė Andriulių Onutę. Šoko nieko nekalbėdamas, tik bešokdamas įgnybo jai į krūtį. Onutė nukreipė galvą į šalį ir nuleido akis.
    - Susipykom su Magdute visai.
    - Ji baisi melagė, - atsakė Onutė, pakeldama akis ir šypsodamasi jam.
    Giružis taip pat nusišypsojo, pašokęs paliko ją vidury seklyčios ir išėjo į priemenę.
    Magdutė stovėjo po beržu ir laukė. Juodu nuėjo takais per laukus. Ėjo tylėdami. Laukai žibėjo kaip pasidabruoti, o juodviejų šešėliai tai glaudėsi, tai skyrėsi.
    - Nesutaria mudviejų šešėliai, - pastebėjo ji.
    - Tu pati kalta. Nenorėjai, tai ir nereikia. O Elziutė ... Matysi, kaip perlėksiu su brička per Liudvinavą.
    - Vesi? Vesk. Nepavydžiu. Tik gerai įsižiūrėk - ji visada tokia ... lyg užsimiegojusi. Vesk. Ko dar čia eini su manim? Grįžk.
    - Manai - ne? Didelio čia daikto.
    Ir Giružis sustojo. Sustojo ir Magdutė. Ji pažvelgė į mėnulį ir tyliai susijuokė.
    - Ko tu čia juokiesi?
    - Iš tavęs.
    - Ką, ar aš be kelnių?
    - Ištraukiau sagutę, kai norėjau atsegioti! - pamėgdžiojo ji. - Pasigyrė! Tas pats. O kad reiktų atsegioti, tai nė nemokėtum.
    Giružis žengė žingsnį artyn ir sugriebęs suspaudė jos ranką. Jis jau norėjo pagriebti ją į glėbį, bet ji taip atstūmė jį, kad jis net atšoko.
    Toliau vėl ėjo tylėdami. Prie durų ji tylėdama padavė jam ranką. Įžengusi per slenkstį atsigręžė, sudavė gėle jam per ranką ir užstūmė duris.
    Giružis paspaudė durų rankenėlę, paklibino.
    Ta gėlė nudegino jam ranką, degino jį visą.
    Jis priėjo prie lango. Už lango juokėsi ji ir kažką jam sakė. Jis prisikišo arčiau.
    - Avine tu ... nekirptas ir be ragų.
    Giružis atsitraukė nuo lango, vėl pastovėjo prie durų ir išėjo iš darželio. Išėjęs stabtelėjo, sukando dantis, nukėlė darželio vartelius ir nusinešė.
    "Kaip durnius su durimis", pagalvojo jis ir vartelius įmetė į rugius.
    Balaika dar nemiegojo.
    - Greitai sugrįžai.
    - O ką ten ilgai veiksi.
    - Velnių priėdus merga ta Magdutė. Čia ji su tavim, čia su Sruoginuku. O pernai vasarą, žinai, ką aš mačiau? Tik nepasakojau tau. Einu per Alytiškės girią ir žiūrau - eina takeliu pora. Ją tuoj pažinau, kad ir buvo nusigręžę. Iš skarelės ir sijono pažinau. Magdutė! Pintinę nešasi. Matyt, uogavo. Saldžias uogeles rinko. Atsimeni, kaip ji atrodė, kai tu pasiūlei dainuot šitą dainą, o kažin kas susijuokė? Matyt, ir daugiau kas žino. Taigi eina ir susėdo abu po beržu. Aš žiūrėt pro krūmas, o vyras ir atsigręžė. Ir žinai - kas?
    - Na?
    - Kreivėnas!
    - Sapnuoji!
    - Taigi, kad ne! Ir aš tada galvojau, galvojau ... Kreivėnienė ... šitokia moteriškė! Ir duktė vienuolyne. Nusispioviau, dar žvilgtelėjau ir nuėjau. Čia tau sustūmiau du uslanus. Imk šitą pagalvę ir gulk.
    Abudu nusirengė. Balaika užpūtė lempą, bet Giružis dar ilgai sėdėjo ant uslano krašto.
    - Sakai - Kreivėnas... Hm... Lyg čia balą padegė, kad atsisėdo po beržu...
    - Žinoma. Bet matai senis! Taip gražiai apkabino per liemenį...
    - Mat ją velniai! ... Labai man rūpi... Lyg aš ją vesiu ... Geriau - užmikim.
    Pro langą švietė mėnuo. Per grindis be garso perbėgo peliukė. Tamsiame kampe zirzė musė. Nustoja ir vėl pradeda. Kieme garsiai sugageno žąsys.
    - Ech, kad jas ... Žiurkė ten ar šeškas įsikraustė, - subumbėjo Balaika mieguistu balsu.
    - Tegu rėkia. Man tai patinka taip ... Kai naktį koks triukšmas ... Rėkia ar staugia ... Klausai - lyg, rodos, kur toli žmogų muša. O pačiam taip gerai, kad ne tave ... O taip, kai tylu ... galvoji, galvoji vienas sau, o galva lyg pakulų prikimšta.
    - Žmogų muša! Tu - irgi ... Miegok netalaškavęs, - nutęsė Balaika lėtai.
    Švietė mėnuo, ties durimis baltavo rankšluostis, o musė vis dar zirzė.
    - Ar tu tikrai matei, kad jis ją apkabino?
    Balaika nieko neatsakė.
    - Miegi?
    Tyla. Tvanku kambary. Musė nustojo zirzti, tik mėnuo švietė.
    Ir vis tamsiam kampe baltavo beržas, margavo išsiuvinėtas žiurstas ir parvirtusi gulėjo pintinė. Raudonos uogos išbirę ant samanų.
    Ryte Giružis pašoko anksti. Balaika dar miegojo. Besisukinėdamas numetė žirkles nuo stalo.
    - Palauk, neik, - stabdė siuvėjas, praplėšęs akis. - Tuoj prausiuosi ir rengiuosi. Aš tau turiu šį tą duoti.
    Apsitvarkęs jis kažin kur išėjo ir tuoj sugrįžo.
    - Kiškį kišenę ir žiūrėk... - įspėjo paduodamas pundelį lapelių. - Duok ir Kreivėno Kaziui. Jis irgi susipratęs.
    Giružis permetė akimis. Ant kampo buvo parašyta: "Visų šalių proletarai - vienykitės!"
    - Kol gėrei, neduodavau tau, nors žinojau, kad tu mūsiškis. Dabar kas kita. Atsimink, kad tuoj reiks pakrutėt. Nuo tos dienos, kai rusų įgulos įkėlė koją į Lietuvą, mums, driskiams, jau kas kita. Jauti, brolyti, kad pradedi laisve kvėpuoti. Lėks Smetona su savo valdžia, oi lėks!
    - Kaip manai? Jeigu paskui tokį Kreivėną - raus! - ir aš ta ūkį paimu?
    - Per daug apžiojai. Prie Kreivėno taip greit neprieisi. Jis, žmogus, pažangus, jis visada prieš šitą valdžią ėjo.
    - Pažangus! Vis tiek buržujus. Pats nieko nedirba, tik kitiems koja darbą rodo.
    - Tik tu palauk. Kai valdžią nuversim, tai pažiūrėsim. Palauk, atsikels mama, papusryčiausim, pasišnekėsim, kaip žmonės. Tik ne apie mergas. Užteks apie jas. Dideli laikai ateina. Raudona aušra švinta.
    - Nenoriu aš nė tų pusryčių, nė nieko ...
    - Kas tau? Dairaisi, lyg ką pametęs. Atrodo, kad nė kelio namo nerasi. Lyg iš miegų pabudintas!
    - Namo laikas. Vakar turėjau pareiti. Žmonės ten lauks, o aš... - atsiduso Giružis ir užsitraukė skrybėlę ant akių.
    Bet namo jis parėjo tik pavakare.
    Giružienė kasinėjo darželį. Pasiraičiusi rankoves, raudoną skarelę užmetusi ant tvoros. Grybienė, kaimynė iš anapus upės, stovėjo šalia ir pasakojo:
    - Ne aš pati sugalvojau. Aš tik sakau, ką kiti sako. Grūštaitė ne jo nosiai, sako. Šitoks ūkis, sako, o mergaitė pamokyta. Kunigas pas Grūštus ir laukus šventina, o čia atiduos tokiam bedieviui.
    - O kas kam darbo, ar jis bedievis, ar ne bedievis. Tik jie, mat, visi labai geri ... Dievą į kūmus prašė!
    - Ir aš taip sakau! Aš, bruknele avietėle, tik pasakoju, ką kiti sako. Prasigėrė, sako, tai dabar ieško turtingos. Ir dar kokios!
    - Prasigėrė! Ne už jų gėrė. Tegu susilygina su juo bet kas. Penkias parapijas pereisi - kito tokio vyro nerasi. Tegu savo vaikas, bet jau netylėsiu: ir lūpos, ir akys, ir veido rausvumėlis - kaip švento Jurgio Vilniaus bažnyčioj. O Grūštaitė tai jau baisus daiktas! Yra sviete ir geresnių. Kad tik vestų - apsilaižydamos eitų.
    - Ir aš taip sakau. Man, bruknele avietėle, vis tiek, bet, sako, su ta Magdute ...
    - O tu gal su žvake žibinai?
    - Ką tu, Giružiene! Ką aš? Man vis tiek, rik, ot, sako ...
    - Sako, sako ... Su tokiom jis nesusidės. O kad ten kartą kur pašoko ... Pagaliau ne bala - neištaškys!
    Ir Giružienė taip paspaudė kastuvą, kad net kotas, rodos, luš. Akmuo tik grikštelėjo, net per dantis nuėjo.

    Gerkim, broliokai, er aš geeersiu,
    Kap reiks užmokėti - aš ešeeeis ...

    Moterys atsisuko. Keleliu vėjas nešė dulkes. Rodos, tos dulkės dainavo tokiu pailsusiu ir užkimusiu balsu.
    Pro sodelio kampą kyštelėjo Giružis. Jo veidas buvo kruvinas. Skrybėlę nusmaukęs ant pakaušio, jis per kiemą nusvyravo tiesiai į klėtį.
    Giružienė piktai pažiūrėjo į kaimynę.
    - Tai jau sudie, bruknele. Bėgu vakarienės virt.
    Giružienė nuėjo į klėtį.
    Durys praviros. Saulėleidis raudonai nudažė grindis. Račius sėdėjo ant lovos krašto ir graibstėsi po kišenes. Motina susirūpinusi stovėjo prie durų, žiūrėjo ir tylėjo.
    - Visų šalių proletarai - vienykitės! Kam čia tas žarijas pabėrei ant grindų?
    - Per degtinę nė saulės nematai...
    - Aš nematau? Aš viską matau! Man rodyt nereik ... Aha ... sakai... Dabar matau, kad saulė. Aš, mama, sakiau ir sakysiu: visų šalių proletarai - vienykitės!
    - Kas tau veidą taip perkirto? Dieve, tu Dieve ...
    - Veidą? Ar perkirto? - klausė jis, braukdamas delnu per veidą. - Tai Sruoginukas, rupūžė!
    - Koks tu vyras! Tave daužo, kaip pelų maišą, o tu stovi!
    - Stovi! Aš nestoviu. Aš jį vijausi, bet ten duobė, o kai išlipau -velniai žino, kur jis dingo. Aš jam sakau ... tu, sakau ... - atsiduso Giružis ir parvirto ant lovos. - Taip, mergužėle, rūtele raiboji...
    Motina nuvilko jį, nuavė batus ir apklostė. Pagalvojusi atnešė ąsotį giros ir pastatė prie lovos. Sūnus užmigo. Giružienė pasiėmė nuo tvoros skarelę, užsimetė ant pečių ir išėjo.
    Sruoginukas sukinėjosi apie vežimą, kai į kiemą įėjo Giružienė. Ji priėjo tiesiog prie jo.
    - Vailoke iš po žydo balno! Jei nori muštis, tai muškis, bet ne su girtu. Į ką dabar jo veidas bus panašus?
    Ir ji užsimojusi drožė jam per veidą. Pliaukštelėjo, kaip su botagu. Sruoginukas tik pakėlė ranką prie veido, bet neištarė nė žodžio.
    Skarelė jau raudonavo už vartų, o jis vis dar stovėjo taip ir spoksojo. Kaip veršis į mėnulį, nuskendusį baloj.
    Prie vartų Giružienė sutiko Kreivėną.
    - Iš kur grįžti taip uždususi? Pikta, lyg svetimas kiaules iš savo daržo išvariusi.
    - Buvau kaime ... su reikalu ... Bijojau, kad nesutemtų, tai tekina lėkiau...
    - Juozas namie?
    - Nėra. Vakar išėjo ... Sakė - važiuos ąžuolų pirkti...
    - O aš maniau, kad jis čia taip gražiai paupy uždainavo. Neiškentęs atėjau.
    - A, dainavo? Tai Sruoginukas. Susitikau girtą. O kas pas jus girdėt?
    - Kas čia bus girdėt. Maniškė serga.
    - Ar labai?
    - Žinai, kokia jos liga. Tai užvalgė ko nors, tai pailso bebėgiodama, tai sušilo - žiūrėk, ir guli. Tokia žmona tai našta. Nuo tų metų, kai garnys atnešė Petruką, džiūsta, vysta ... Nemačiau linksmesnių dienų.
    - Brakšteltų žmonelė, tai dar griebtum šešiolikinę, - žybtelėjo akimis Giružienė, taisydamasi skarelę ir braukdama delnu per veidą.
    - Kam čia kalbėt, ko nebus.
    Tyla.
    - Tai ąžuolo ieško Juozas. Nė man nieko nesakė. Rytoj, jei bus laiko, užeisiu. Gal bus sugrįžęs.
    Kreivėnas sugrįžo namo parugėmis, klausydamas griežlės kreksėjimo ir varlių kurkimo.
    Stalas jau buvo baltai užriestas. Buvo pripiaustyta kumpio, padėta sviesto, kiaušinių. Kreivėnas susiraukė, žiūrėdamas į stalą. Pagalvojęs atsidarė spintą, išgėrė stiklelį degtinės ir atsisėdo valgyti. Smeigdamas kumpį, vėl susiraukė. Julė įnešė šiltos veršienos.
    - Gal šeimininkė ką valgytų?
    - Paklausk, ar aš žinau ...
    Julė nuėjo į miegamąjį ir tuoj vėl sugrįžo.
    - Nenori.
    - Kad nenori, tai nereikia. O kumpį kitą kartą piauk aštriu peiliu. Sutąsytas, suterliotas ... Kai viskas gražiai paruošta, tai ir suvalgyti gali dusyk tiek.
    Pasitraukė veršieną. Suvalgęs vieną gabalą, atstūmė lėkštę ir išėjo į kiemą.
    Danguj kur-ne-kur žibėjo žvaigždės. Žibėjo, kaip nauji sidabriniai pinigučiai. Šilta buvo, lyg po pūkine antklode. Medžiai snaudė sotūs ir ramūs. Beržo verkėjo šakos buvo nusvirę. Juodos buvo prieš raudoną dangų ir tankios, kaip Petronės kasos.
    Virtuvėj užgeso šviesa. Tarnaitės nuėjo gulti. Tik Kazys pasisukinėjo apie klėtį ir nuėjo kažin kur per sodą.
    Kreivėnas nusižiovavo ir abi rankas ištiesė į šalis.
    Įėjęs į miegamąjį, jis ant staliuko šalia lovos pasidėjo laikraštį ir pradėjo rengtis.
    Kreivėnienė gulėjo išgeltusi, akys giliai įdubę ir žibėjo karščiu. Ranka, padėta ant antklodės, buvo sausa ir pageltusi, kaip išvirta žąsies koja.
    - Dar niekad taip blogai nebuvo, kaip šiandie ... - nusiskundė ligonė. - Taip silpna ...
    - Hm ... Lyg čia kokia naujiena ... tos tavo ligos ...
    - Negesink šviesos... Man taip neramu ...
    - Ar aš gesinu? Kabiniesi, pati nežinai ko ...
    - Ar jau pavalgei? Reikėjo paprašyt, kad Juliutė veršieną su grietine paruoštų.
    - Taigi. Jei kokios, man reikės ir virtuve rūpintis. Man turi būt ant stalo. Namuos visko pilna, o kartais valgyt nėra kas. Tvarka!
    - Aš pati norėjau pasakyt Juliutei, bet negalėjau prisišaukt.
    Kreivėnas atsigulė, užsirūkė papirosą ir pasiėmė laikraštį.
    - Nerūkyk, Zigmuti...
    - Zigmuuuti!... Pradės čia limonadą pilstyti. Lyg nežino, kad aš papratęs, kai atsigulu, paskaityt ir papirosą surūkyt.
    Kreivėnienė giliai atsiduso. Drebančia ranka pasiekė stiklinę ir atsigėrė vandens.
    - Nors langą atidarytum ...
    - Kad uodų prilėktų? Guli, tai gulėk ...
    Kreivėnienė iš lėto atsisėdo, pasitaisė pagalvę ir vėl atsigulė. Net sudejavo.
    - Kad nors nemirčiau ... Gal dar Petriukas parvažiuos ...
    Kreivėnas tylėjo.
    - O dar rengiausi austi. Girdėjau, kad Magdutė turi labai gražų lietuvišką žiurstą. Kad tik pasveikčiau... Imsiu ir nuvažiuosiu pažiūrėt. O gal ir paskolins. Man tik pažiūrėt. Aš išausiu kitokį, gal dar gražesnį, bet pažiūrėt vis riek reikia.
    Kreivėnas tylėjo.
    Kieme amtelėjo šuva.
    - Kažin, ar neužmiršo šunio palakint...
    Tyla. Ramiai šviečia lempa. Ir kėdės, ir spinta, ir stalas stovi tylūs ir liūdni.
    - Ką tu ten sakei? - paklausė Kreivėnas, neatitraukdamas akių nuo laikraščio. - Žiurstą iš Magdutės pasiskolint nori?
    -Aha...
    - Irgi ... Užsimoka, mat, jai važiuot. Serga, dejuoja ... Dar žiursto važiuos.
    Laikraštį numetęs ant stalo, jis užsitraukė antklodę ir nusisuko į langą.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page