r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Ramonas
KRYŽIAI

6. [1]

    Beržas sprogsta. Kai pažiūri Kreivėnas iš ryto į beržą, rodos kas teptuku žalių taškučių pritaškė mėlynam dangaus audekle, o tarp tų taškučių privedžiojo juodų kreivų brūkšnelių. Kvepia. Ir beržas, ir žemė, kvepia ir žalios žolės adatėlės. Pievose pribarstyta geltonų gėlių, o po orą sparnais ūžia pempės. O dangus kaip nupraustas. Ir tie balti debesėliai kaip iškarštos vilnos. Ir danguj ir upely tie debesėliai, ir lyg kas iš lėto, iš lėto krutina juos. Tai vieversio giesmė juos krutina. Ir pilna tos giesmės - pilnas dangus ir laukai, net beržo šakelės linksta nuo jos. Ir šilta toji giesmė. Pro atdarus langus srovena ji. Net mergų akys lyg įkaitusios žiba. Rodos jos tik ką pabudo iš saldaus miego. Šypsosi lūpos, koja trepsi, kai skiedryne ima švilpauti bernas.
    Ir saldi ta giesmė. Kaip klevo sula. Ir neramumo pilna. Kaip šitos pavasario miglos, kur skleidžiasi drėgnuose laukuose ir toli, toli aptvindo mišką mėlynu ilgesiu. Tą Alytiškę ...
    Nerimsta Kreivėnas namie, nors ir gyva čia: antys baloj pliurškia, vištos vaikosi dėl slieko, o rudis šildosi prieš saulę ir gaudo muses. Pasieny viščiukai susiglaudę ciksi. Kreivėnas pasiima vieną, prispaudžia jo snapuką prie lūpų ir šneka jam:
    - Matai, koks gaidys! Ci-ci, ci-ci... Na, bėk pas mamą.
    - Kvakt, kvakt! - pritarė višta, žerdama koja, net vienas viščiukas parvirto.
    Kreivėnas nuėjo pažiūrėti, kaip Kazys akėja. Pabadė lazda akėjimą, sustabdė arklius ir pakišo po plėške ranką.
    - Tegu atsikvepia, o tuo tarpu bėk, išvysi iš balos antis. Papras čia, tai visa pievą iššliaužios. Aš pastovėsiu pas arklius.
    - Sveika, Marija, dangaus lelija!
    Tai Grūštas už kapinaičių akėja. Vienplaukis. Paskui bėgioja vaikas. Pasiėmė tą našlaitį, tai dabar tėveliu vadina ir nuo kulnų neatsitraukia. Elziutė kažkur eina pro sodą. Ana, pasilenkus pasiėmė ką, tur būt, akmenį ir nunešus padėjo pas tvorą. Aha, atėjo pas tėvą, pasiėmė už rankos vaiką ir vedasi namo. Kreivėnas pažvelgė į paupį, kur saulėje žiba Giružio stogas.
    - Susitvarkė vaikas. Nieko neprikiši. Jau turi ir vieną kitą litą. Tik kvailai padarė, kad .iš anksto žiedus nusipirko. Gali netikti jai. Nieko, rasim rodą. Tai tu, šėtone, tada kunigą išvertei! - pliaukštelėjo arkliui per kaklą. - Nieko, laikas ėjo, vanduo tekėjo ir tuos šapus nunešė. Truks - laikys! Šiandie tokia diena, net zuikiai ūsus kraipo, reikia pradėt.
    Kazys sugrįžo, ir Kreivėnas nuėjo į paupį.

    Su mano ratu
    važiuot nekratu.
    Duok baltą rankelę -
    važiuosim kartu.

    - Ir daina čia tavo... Būta dainos... Jau geriau - rinko mergelė, rinko lelijėlė saldžias uogeles. Čia tai daina!
    - Kokią mokėjau, tokią sudėjau, - atkirto Giružis, mesdamas rato stipiną ant varstoto.
    - Graži dienelė šiandie, ar ne?
    - Pavasaris, ponas Kreivėnai, tikras pavasaris. Kai pažiūrau pro duris, tai, rodos, eitum per laukus. Rodos, šaukia tave.
    - Kas šaukia?
    - Nieks, aš tik taip šneku.
    - Hm ... Šaukt tegu ir saukia, bet per laukus nėr ko tau eit. Šiandie aš už tave nueisiu, - nusijuokė Kreivėnas ir įsmeigė akis į Giružį. - Su Sruoginuku susitaikei?
    - Jau. Ir rankom sumušėm. Nori, sakau, gali pasiimt tą Magdutę. Manai, sakau, mergų sviete nėr? Tai šiandie einat? Tik aš vis galvoju ... Kažin, ar kas išeis ...
    - Vėl savo! Kreivėnas, - dūrė jis pirštu sau į krūtinę, - o ne koks, atsiprašant, Račiūnas tau šneka.
    - Aš tą žinau, kur čia nežinosi.
    - Na, mat! Su Sruoginuku, sakai, jau geru. Aš tik to ir atėjau paklaust. Šiandie einu pas Grūštą, o dabar namo. Negali taip be darbo, kada ir sliekai akmenis varto.
    Tarpdury jis sustojo ir, palenkęs galvą, pridėjo pirštą prie lūpų.
    - Ką aš čia dar... lyg ir norėjau... Aha! O kaip su Magdute? Tur būt, kur buvęs, kur nebuvęs ...
    - Tik ką sakiau, kad Sruoginukui pavedžiau. Nesupratot?
    - Maža, ką sakai. Jei smarki merga, tai viens po mišių, kits po mišparų.
    - Ką jūs! Nė karto nebuvau nuėjęs. Susirikau vieną kartą Liudvinave. Aš žodį, ji žodį, taip ir atsiskyrėm. "Tai ką, Juozai", sako ji man tada, "Sruoginukui mane atidavei?" - "Ne", sakau, "kam čia", sakau, "dar tą Sruoginuką painioji?" O ji... taip net juokinga ... jau rengėmės atsiskirt ... nuėmė pūką nuo mano rankovės ir sako: "Žiedą pragėrei, o būtų daug gražiau, kad tu jį vėl atsipirktum. Tau pačiam būt gražiau". Ką aš jai sakysiu? Aš tik numykiau ...
    Giružis pasakoja, o Kreivėnas visą laiką nenuleidžia nuo jo akių. Net nesmagu ir keista Giružiui pasirodė.
    Apėjęs apie laukus, Kreivėnas sugrįžo namo. Žmona lauke džiaustė audeklus. Paėmus staltiesę, atkišo ją nuo savęs tolyn, pakreipė galvą dešinėn. Nuleido staltiesę žemiau - pakreipė galvą kairėn. Gražumas, baltumos tų drobių! Kaip sniegas. Tik žiba, tik slysta rankose, kaip ledas.
    - Būk toks geras, prikalk čia dar vieną kartukę, - prašo ji džiaugsmo pilnu balsu. - Aš pati nepasieksiu.
    - Reikia čia man tavo kartukių. Kazio paprašyk, tai prikals. Eisiu aš čia jai ieškot.
    - Kada tas Kazys pareis, o man dabar reikia. Neišsiteks, neturiu kur sudžiaut.
    - Džiauk, kai turėsi kur.
    Jis nuėjo į kambarį, atsisuko radijo aparatą, vėl užsuko ir atsistojęs prie lango žiūrėjo į sodą. Mergos ten kasė ežias. Basos buvo jos ir pasilenkę. Vėjas žaidė jų sijonais.
    Kreivėnas pajuto, kaip tas vėjas pakuteno jam širdį. Lyg koks šiltas šiurpas perėjo per jį.
    Net ausyse cypė - taip buvo tylu kambary. Nusmuko Julės kastuvas. Ji metė viską ir ėjo iš sodo. Kreivėnas atšoko nuo lango ir įėjo į virtuvę. Kieme apie lentų krūvą sukinėjosi Kreivėnienė. Julė įėjo įkaitusi. Jos juodi antakiai atrodė dar ryškesni, kaip visuomet. Iš paniūrų žvilgtelėjusi į Kreivėną, ji priėjo prie kampinės ir ėmė ko ieškoti.
    - Tai ko taip ieškai, rankeles vargini, ant galų pirštelių stiepiesi?
    - Plaktuko.
    Kreivėnas priėjo arčiau, sustojo šalia jos ir įgnybo į šlaunį. Julė cyptelėjo, linktelėjo ir atsitiesusi rėžė jam šliure per ranką.
    - Manęs nepirksit. Nėr ko žiūrinėt, ar riebi.
    - Hm... tu plaktuk... - mėgino šypsotis Kreivėnas, bet apatinė jo lūpa nusviro, ir jis tik dantis sukando. - Tu, žiūrau, kaip žarija ...
    - Žarija, bet ne balija, kad visi žlugtą merktų. Pagnaibys tas, kuriam teksiu.
    Pasiėmusi plaktuką, ji trenkė durimis.
    Kreivėnas pastovėjo, pastovėjo, priėjo prie katės, gulinčios prieš saulutę ir, sukandęs dantis, užsistojo jai ant uodegos.
    - Kniau! - suriko katė visa gerkle ir spruko ant krosnies.
    - Kas ten dabar? - nustebo Kreivėnienė įeidama.
    - O tegu nesipainioja po kojų!
    - Vis norėjau tavęs paklaust, kažin, kur dingo mūs lempa nuo aukšto?
    - Kokia lempa?
    - Ta žalvarinė, su žaliu gobtuvu. Kur angeliukai su dūdom.
    - Kam tau jos prireikė? Dūda! Ar nėra elektros?
    - Bet jeigu prireiktų?
    - Kai reiks, tai atsiras. Stovi kur palėpėj. Ieško, ko nereikia, o nemato, kad tvarkos namuos nėra. Bambatierių prisiveisei! Švari šeimininkė!
    - Pats ir priveisei. Kai traukėt mišką, parvažiavęs iš veltinių iškratei.
    - Aš priveisiau, tai kas? O tavo darbas išnaikint.
    Piktas išėjo į kiemą. Jis pamatė, kad Grūštas jau namie ir vaikštinėja po sodą.
    - Na, Elziute, mergužėle, užteks rūteles laistyt.
    Ir lėtai, iškėlęs galvą. net į savo sodą nežvilgtelėjęs, išėjo pro vartus.
    Grūštas vaikštinėjo po sodą, pasiėmęs piūklelį. Jei dar rasdavo kai kur nudžiūvusią šakutę, nupiaudavo ir paduodavo Praniukui, kad nuneštų ir padėtų į krūvą.
    - Kam jūs jas nupiaunat, tėveli? - klausinėjo vaikas.
    - Už tai, kad nudžiūvę. Ir Šventam Rašte parašyta, vaikeli, kad medis, kuris neveda vaisiaus, bus iškirstas ir įmestas į ugnį.
    - Šventam Rašte? Tai ta knyga, kur jūs vakare poteriaujat?
    - Ta.
    - O pasakų ten nėra?
    - Nėra.
    - O kur pasakos?
    - Kitoj knygoj.
    - Kai aš užaugsiu ir turėsiu daug, daug pinigų, tai nueisiu į miestą, nusipirksiu tokią knygą... Tai kad skaitau, kad skaitau, kaip Elziutė. O kitiem neduosiu.
    - Negerai, vaikeli, taip... Visada, jei ką turi, tai duok ir kitam.
    - Jum aš duosiu ir Elziutei, o Jonui - ne.
    - O kodėl Jonui neduosi?
    - O kam jis man dūmų į nosį pripūtė? Ve, koks vabalas užsitūpė ant rankos. Palauk, aš tau ...
    - Nemušk jo, jis pats nulėks. Jis nekanda. Tu jam padainuok: "Barbora, barbora, palėk, palėk! Tavo namai dega, vaikai verkia." Matysi, kaip palėks.
    - Barbora, barbora ... - kartojo vaikas.
    Vabalas parėplinėjo vaiko ranka, stabtelėjo ir pakrutino ūsiukus. Pakėlęs viršutinius sparniukus, išskėtė plonyčius apatinius ir nulėkė.
    - Jis supranta, jis supranta, tėveli! - džiūgavo vaikas. - Tai šitas vabalas - barbora?
    - Ne, ne barbora, bet dainuot gali visiems tą pačią dainą. Barbora kitokia. Aš tau kada parodysiu.
    - O kodėl negalima mušti?
    - Todėl, vaikeli, kad vabalas irgi Dievo sutvėrimas, kaip ir mes. Ką pasakytų šventas Pranciškus, tavo patronas? Juk aš tau pasakojau apie šventą Pranciškų.
    - O jis dabar mato?
    - Jis dabar danguj, vaikeli, ir mato mudu abudu. Piaunam mudu sausas šakutes, o jis žiūri ir šypsosi. Jis buvo labai geras, visus mylėjo - ir žmones, ir paukščius, ir vabalus. Net su žolele mokėjo kalbėti ir su saule. O paukščiai atlėkdavo pas jį, tūpdavo jam ant pečių, ant rankų...
    - O Elziutė šventa?
    - Kodėl, vaikeli, kodėl tu taip klausi?
    - O kad karveliai atlekia ir atsitupia jai ant peties.
    - Už tai, kad ji juos lesina. Gyvulys irgi pažįsta, kas jį myli, o kas ne, - pasakoja Grūštas toliau, daugiau sau, nekaip vaikui. - Gyvuliui irgi skauda, jei jį muša. Gyvulį skriaudi - pats sau pikta darai. O kiek žmonių yra piktesnių už gyvulį, bet Dievas atsiųs jiems bausmę, kaip malonę, ir jie pasitaisys.
    Praniukas dabar tylėjo. Dabar jis pastebėjo voratinklį trobos gale.
    - Kažin, kodėl vorai neturi sparnų?
    Grūštas nieko neatsakė. Jis buvo susimąstęs.
    - O tuos tinklus jie pats padaro?
    - Pats, kas gi jiems darys. O kas taip mokės plonai suverpt! Nė fabrikas taip nepadarys, nė Kreivėnienė. Matai, kaip Dievas juos išmokė. O tu dabar klausyk. Ve, jau pavakarė, o voras iš plyšio išlindęs po voratinklį vaikštinėja. Tai neužmiršk, kad rytoj bus graži diena.
    Grūštas nuėjo atsinešt kopėčių. Kai jis sugrįžo ir kopėčias pastatė prie medžio, Praniukas vis dar žiūrėjo į voratinklį.
    - O katės, tėveli, aš daugiau netraukysiu už uodegos.
    Į sodą įėjo Kreivėnas. Grūštas pasisveikino su juo, o Praniukui liepė bėgti į trobą.
    - Pasiėmei šitą bamblį, tai daugiau bėdos turi.
    - O kur dings našlaitis?
    - Mažus vaikus ir aš myliu. Giružiukas, kai buvo mažas, žiūrėk, ir atbėga per akėjimą, kaip pempukas. Prisipratinau. Bet visam laikui užsikraut - ne. Tam yra prieglauda.
    - Prieglauda ne motina. Prieglauda - įstaiga, popieris, rašalas... Su popieriu našlaičiui ašarų nenušluostysi. Širdies reik. Kur geriau vaikas užaugs, jei ne šeimoj? Užauginsiu, o jei Dievas padės, gal ir į kunigus išleisiu.
    - Aš ne už visas prieglaudas. Aš visuomet sakau, kad vaikų prieglauda reikalinga. Kam čia reik svetimos bėdos, bet senelių ... Kaip sau nori! Aš joms nieko ir neduodu.
    - Tai kur seneliams dingt?
    - Kur? Dirbt žmogus turi. Turi užsidirbt tiek, kad ir senatvei užtektų, o jei tiek nepajėgia užsidirbt, tiek neatlieka, tai valstybės santvarka kalta. Tokią valdžią reikia versti šalin.
    Grūštas nusišypsojo:
    - Tai kaip čia išeitų? Seneliai turėtų mūsų valdžią nuverst...
    - Ne seneliai, bet tie, kurie dabar dirba ir žino, kad nieko gero nesulauks.
    Grūštas vėl nusišypsojo.
    - Reikia tik mokėt galvot, mokėt apskaičiuot, - tęsė Kreivėnas. - Pažangos reik! Pasistatei sode dievuką. Labai ten Dievui reikia išpiaustyto medžio. Tik pinigus išmetei į balą.
    - Pinigus, sakot. Galvot reikia, sakot. Aš ir galvojau, ką reiškia tie Švento Rašto žodžiai: Mane turite ne kasdie ... O aš kvepiančių aliejų neturiu. Pastačiau ne tik Dievui, bet ir sau. Ar ne džiaugsmas žiūrėt? Tos, man aiškino, tai tulpės ir saulutės, o tokio gražumo nė daržely nerasit. Buvo atvažiavęs vienas ponas, kitą kartą net du. Fotografavo, piešė, klausė, kur tas meisteris gyvena. Ir jie džiaugėsi, o jūs sakot - pinigus į balą.
    - O visgi geriau būtų, kad būtum įsitaisęs radijo aparatą. Jei jau ne paskaitų apie ūkį, tai bent mišių galėtum klausyti. Tiek to jau...
    - Mišios ne per radiją klausomos. Nesuprantu, kam tas pamaldas per radiją įvedė. Aš net galvoju, kad čia tik žmonių paikinimas. Bet Bažnyčia geriau žino.
    - Tuščia jo, to radijo ... Ką mes čia pradėsim ... Bet galėjai geresnę karvę nusipirkti, kaimenę pagerint. Siūlau ...
    - Kodėl ne. Ir gera karvė reikalinga, bet jeigu tik vienas karves matysi, o daugiau nieko, tai pats į galviją pavirsi. O kaip apie pinigus nusakėt, tai žinoma, pinigai visada reikalingi. Kad ir šiandie galvoju, ką čia reiks daryt su ta mano pieva. Visai baigia samanom užaugti. Šitokia pieva! Nusausint reiktų, bet koki grioviai reiks iškast! Čia tai tikrai, nori ar nenori, reiks, kaip jūs sakot, pinigą į balą mest, o kur jis?
    - Pasiskolink.
    - Skolint - kaip kirviu koją įsikirst. Ir nakčia neužmigsi.
    Kreivėnas jau norėjo ką sakyt, bet susigriebė ir susimąstė. Išsiėmė papirosą. Užsirūkęs lėtai užpūtė degtuką ir žvilgtelėjo į koplytėlę. Vėl patraukė dūmą, pametėjo degtukų dėžutę į viršų ir pagavęs įsidėjo į kišenę.
    - Dėl koplytėlės, mielas kaimynėli, aš tau štai ką pasakysiu, - paplojo jis Grūštui per petį. - Graži koplytėlė! Nėr ką čia dailinti. Ir pinigai ne į balą ... Aš tik tyčia taip kalbėjau. Žinai mano būdą - vis prieš, vis niekam gero neduot. Koplytėlė graži. Ką gi mes daugiau savo apylinkėj turim, kad taip va ... atsistojęs žiūrai, o tau ašaros akyse iš džiaugsmo. Sakau, ve ... dėl to grožio ... Nieko daugiau ir neturim. Stogą kas raudoną uždengė - gražu, bet čia ne tas, - papurtė jis galvą. - Nemanyk, kad aš koks aprūkęs skilandis, nieko nesuprantu. Aš tik tyčia taip kalbėjau, žiūrėjau, ką tu pasakysi.
    - Kur jūs nesuprasit, - šypsojosi Grūštas patenkintas. - Mokytas žmogus ir nesupras.
    - Koks ten mano mokslas, - šypsojosi ir Kreivėnas, net jo rusvi ūsai drebėjo, - bet šaukšto į ausį nenešu. Manot, rik man ir jum šita koplytėlė patinka? Yra ir daugiau žmonių, kuriems apsisuko galva. Tikrai sakau - apsisuko. Kad ir Giružis. Vieną sykį nueinu aš rato, o jis man sako: - "Gal jau bus paskutinis ratas." - "Gal", sakau, "nes jau visas vežimas nedrūtas." - "Ne vežimas, bet aš jau ratų daugiau nedarysiu. Eisiu mokytis." - "Kur?" klausiu. O jis: "Pas tą meisterį, kur Grūštui koplytėlę padarė". Aš klaust, kaip čia, ką, o jis man ir pasipasakojo. "Vakarais po darbo einu aš", girdi, "keleliais pasivakščiot. Kai prieinu prie Grūštų sodo, tai net širdis ima smarkiau plakti. Stoviu prieš tą koplytėlę, žiūrau... Gražumas, nors rankas į dangų kelk. Rodos, kas sakyte sako: "Ve, kas tau reikia dirbti, o ne ratai".
    Vos atkalbėjau.
    - Ir gerai padarėt, - pritarė Grūštas. - Taip atrodo, kad vaikinas jau susitvarkė. Kas čia man sakė, kad jis ir į bažnyčią nueina.
    - Ar nesakiau aš visiems, kad iš jo bus vyras. Tokio vyro reikia paieškoti. Ir pinigų turi. Dabar ieško padėjėjų. Neapsidirba viens. Ketina motoriuką pirkti. Kam, sako, rankom, kad galima motoru.
    - Tai tu tikėk. O vis šnekėjo, kad prasigėręs.
    - Meluoja, žalčiai! Iš pavydo. Daugiausia moterų liežuviai. Žinau, kurių čia darbas, tik nenoriu sakyt. Kai su kunigėliu... kai ta nelaimė atsitiko, kas buvo? Tyčia išvertė, užmušt norėjo! Žmonės, jūs žmonės ... Jeigu tyčia, ar tai taip būtų pasibaigę? Tegu jis kunigas, tegu jis ir mus moko: "Atleiski mums mūsų kaltes, kaip ir mes adeidžiame..." bet jeigu tai būtų tyčia, būtų turėėėjęs nubausti. Nesakysiu - nubausti: pamokyti, kad toki kiaulės daugiau taip nedarytų. O čia ir kunigėliui buvo aišku: arkliai jauni, į pakalnę branktas sudavė į kulnis ... Tyčia!... Užmušt! ... Ar tai žmonės? Ar tai katalikai? Žinau aš tas moterėles. Pavydas, kaimyne. Ir viena, ir kita vis tikėjosi, kad Giružis dukrelę ves, o būtų leidę pasišokinėdamos. Ar tai juokas tokį vyrą gauti! Bet jis ne: vest neketina, tai nė neprasideda su jom. O vyras - ką čia šnekėt! Ir pažiūrėt yra į ką. Merginos seilę ryja. Bet aš jam vis sakau - palauk, nesiskubink, aš tau surasiu. O tokiam vyrui surast sunku. Pora turi būt kaip reikiant. Dairiausi, galvojau ir nusprendžiau - kur rasi geresnę, kaip Elziutė.
    Grūštas išpūtė akis, tylėjo, tylėjo, žiūrėdamas į Kreivėną, ir pradėjo juoktis.
    - Ko tu juokiesi? Iš manęs ar Giružio?
    - Nė iš vieno, nė iš kito. Bet, kaimyne, man žento reikia, aš nemanau Elziutę į šalį leisti.
    - Aš apie žentą ir kalbu.
    - Bet man reikia ūkininko! Teisybė, aš Elziutei daviau laisvę - tegu išsirenka pati, bet už kokio meisterio ar raštininko neleisiu. Ūkininko man reikia.
    - O kas tau sakė, kad Giružis nieko apie ūkį nenusimano? Beveik galima sakyt - pas mane užaugo. Ir apie javą, ir apie gyvulį ... Pašnekėk su juo. Šnekėt gal šnekėjai su juo ir tu, bet tik apie vežimą, o ne apie mėžimą. Pašnekėk, pamatysi, kad dar reikia parinkti ūkininką, kuris tiek nusimanytų. O jeigu žmogus moka ūkininkaut ir dar, be to, yra meisteris, tai kokių velnių, atsiprašant daugiau reikia? Ar tai amatas - kliūtis? Jei ne ūkis, tai vis tiek duona yra. O čia tau tuojau pievos nusausintos, elektra yra ... Nors į senatvę gražiai pagyventum. O žento vis tiek sykį reikės. Ko čia atidėliot?
    - Reikėt tai reikės, aš ir pats galvojau ir pergalvojau, bet... Čia reik su Elziute kalbėt, ne su manim, - pridėjo patylėjęs.
    - Kalbėsim, kaimyne, tarsim žodelį. Jeigu tu nesispiri, tai Elziutei visai nėr ko spirtis.
    - Toks čia spyrimasis, toks nesispyrimas, bet...
    Grūštas susimąstė. Valandėlę jis žiūrėjo į žemę, paskui pakėlęs akis pažvelgė į savo klėtį, į tvartus, ir jo akys nuklydo toli, kur vilnijo rugiai.
    - Prašom į vidų ... - lyg pabudęs pakvietė Kreivėną.
   

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page