r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Ramonas
KRYŽIAI

3.

    Paupy ties brasta gyveno račius Giružis. Gyveno su motina. "Jo tėvas pro langą iššoko", sakydavo žmonės. "Smilgose sudegė", išsišiepdavo kiti.
    Trobelė buvo maža, bet dengta skarda. Ir stiklinės gonkos buvo, ir palangėj užtvertas darželis. Dirbtuvė buvo irgi skarda dengta, o prie jos pristatyta klėtis. Giružis neturėjo ką į ją pilti, lauko tiek neturėjo, kad javams reikėtų klėties, bet vis tiek pasistatė ir vasarą ten gyvendavo.
    Jaunas dar buvo Giružis, pernai tik iš kariuomenės sugrįžęs, bet nagus turėjo ne skiedroms rinkti. Kai dirbdavo - dirbdavo: motina valgyt nepriprašys. Ir vis švilpaudamas, vis dainuodamas: "Rūtele, lelijėle, jau aš tave barsiu." Mėgdavo dainuoti ir savo paties sudėtą dainelę: "Su mano ratu važiuot nekratu". O piūklas zirzia, plaktukas taukši, o motina žiūri pro langą ir šypsosi. Atvažiuos žmogus, stabtels prie varčiukų:
    - Ratas gatavas?
    - Gaudyk! - pasigirsta iš dirbtuvės.
    Nespėjo žmogus vadelių ant rungo užsukti, o ratas jau išsirito ant kiemo. Ratas dar kruta parvirtęs ant žolės, o dirbtuvėje jau vėl zirzia piūklas.
    Bet ateina permaina. Tokių permainų ypač dažnai atsitinka vasarą.
    Pereitą vasarą buvo... Leidosi saulė. Tą dieną ji buvo tokia pailsus, tokia raudona iki graudumo. Iš upės baltos miglos kilo. Tokios lėtos. Liūdnos be galo. Kaip tas varpo gaudimas toli, už mėlyno miško.
    Dirbtuvėj pasigirdo neįprastas taukštelėjimas. Motina jau žinojo - sūnus paleido plaktuku į sieną.
    Po valandėlės sūnus išėjo iš dirbtuvės, atsisėdo ant klėties laiptelių ir žiūrėjo į tą raudoną saulę. Į tas liūdnas miglas, į vyšnių lapus, drebančius vakaro vėsumoj. Pasišaukė katę, einančią per kiemą, pasiguldė ant kelių ir ilgai glostė jos šiltą kailiuką, vis žiūrėdamas į tolį, į mėlyną mišką.
    Račius paleido katę, priėjęs prie šulinio nusiprausė mediniam lovy ir nuėjo į klėtį. Po valandėlės jis išėjo apsitaisęs šventadieniškai ir ėjo tiesiai į kiemo vartelius.
    - Kur gi tu?
    - Tai čia ... Yra toks reikals ...
    Bet motina jau žinojo, kad jis šiandie negrįš. Gal negrįš nė ryt, nė užporyt.
    Ant rytojaus atvažiavo žmogus rato. Nėr nė rato, nė račiaus. Pastovėjo žmogus kieme, pakraipė galvą ir nusikeikė:
    - Kad jį kur zuikiai subadytų.
    Rėžė žmogus botagu per kiemo žolę ir sėdo į vežimą. Spiautų žmogus, bet ką darysi - reikia laukti ir kentėti: visoj plačioj apylinkėj Giružis vienintelis račius. O račius tada buvo net už Liudvinavo.
    Netoli Alytiškės miško gyvena garsi audėja. Nesusilygins ji su Kreivėniene, bet netoli ir atsilieka. Visi ją vadina Magdute, o pavardę mažai kas žino. Gyvena viena, nes tėvai mirę, o brolis išsikėlė į Kauną ir dirba "Maisto" fabrike.
    Giružis sėdėjo su ja po pirkaitės langu, žaidė jos geltonomis kasomis - glostė jas, vyniojo ant rankos ir skundėsi:
    - Nemyli tu manęs, Magdute. Tu su visais šoki, visiems kepures kaišai, o aš tau lyg tas akmenėlis: paspyrei koja - toliau pasirito.
    Magdutė klauso, šypsosi ir tyli. Ji ištraukė kasą iš jo rankų ir permetė per petį. Giružis abiem rankom suėmė josios ranką aukščiau alkūnės ir suspaudęs grasino:
    - Jei taip, Magdute ... Jei taip ... Tai taip ir žinok, - pabaigė paleidęs jos ranką.
    Magdutė šypsosi ir tyli.
    - Ko tu tyli? Ko tu nieko nesakai? Sakyt bent, kad kas aš tau! Ką aš! Račius! Sakyk, piauk širdį, kad ponaičių iš Marijampolės, o gal iš Kauno lauki.
    Magdutė šypsosi.
    - Jei sužinočiau, kad tave kitas bučiuoja, tau plaukelius taršo - pasikarčiau, parėjęs pirkią uždegčiau.
    Giružis apkabino ją per liemenį. Ji nesipriešino.
    - O tartum žodelį - tavo pirkią parduodam arba, dar geriau, pas mane pervežam, perstatom ... Bet tu ... Matai, kokia tu. Bučiuoju tai aš, glamonėju, petelius glostau ... Tada tu gera, o tekėsi, tur būt, už kito. Aš jaučiu, sakyt nereik... Ar nemačiau, kaip Marijampolėj su ūkininkaičiais po miesto sodą vaikščioji? Manai - jie tave ves? Lauk! Graži, tai kodėl nepavaikščiot, bet kur pinigai? Ko tyli, po velnių?
    - Ką aš tau sakysiu, kad tu vėl girtas.
    - Negirtas, tik Liudvinave truputį užtrukau. O vėl - per tave ir gerti pradėjau. Širdį skauda, štai kas. Kaip neskaudės! Žiedą nupirkau, šešiasdešimt litų tėškiau. Sakiau, būsi - nebūsi mano mergelė, bent panešiosi aukso žiedelį, o tu nenorėjai net pažiūrėt, ar tinka.
    - Kam to reikia. Kai tekėsiu, tai ir užsimausiu.
    - Ach, Magdute. Nesuprantu aš tavęs. Aš iš piktumo visus pinigus prakortuoju, o tu tik juokiesi. Kad bent išbartum, kvailiu išvadintum.
    - Tavo pinigai, tu ir prakortuoji. Ne tik pinigus, bet ir žiedą prakortavai, - pridėjo ji piktai.
    - Tai ko neėmei, kai daviau?
    - Neėmiau aš, tai paims kita. Žiedas - pinigas, o pinigas uždirbti sunku.
    - Kas man iš tų pinigų, jei tu žodžio nesakai.
    - Žodžio, žodžio, o jei pasakyčiau, tai ar daug tų pinigų atsirastų? - šyptelėjo ji. - O be pinigų koks gyvenimas? Su pinigais ir meilė gražesnė.
    - Nušnekėjo! O ar tu tekėtum už seno, kad ir turtingo?
    - Nežinau, bet kitos išteka ir gyvena. Kai yra duonos ir prie duonos, tai ir meilė atsiranda. Kad ir senas, kodėl? Kad tik nebūtų plikas. Ana, Daubaraitė ištekėjo už seno. Net gražu pažiūrėt į tą tavo senį! Kalnieriukas baltas, žili plaukai sušukuoti net žiba, vaikučiai gražiai aprengti, net miela pažiūrėt.
    - Aha, dabar aišku. Tu, matyt, rengiesi tekėti už kokio turtingo senio.
    - Ko man rengtis? Tik sakau, kaip yra. - Ar tu čia juokiesi, ar iš tikrųjų tave motina taip išmokė, kaip žmonės pasakoja.
    Valandėlę abudu tylėjo.
    - Sakai, ar pinigų atsirastų... Nebijok, atsirastų, - vėl prašneko Giružis neryžtingai. - Tu sakai - žiedą paims kita. Tai jJau, tur būt, pavarysi kitos ieškoti.
    - Nori - ieškok, lyg aš draudžiu, o nerasi - vėl pasišnekėsim. Platūs vartai ir tau, ir man.
    - Kai klausau tavęs, tai aš nė pakartas, nė paleistas. Ech, Magdute! Kad aš žinočiau, kas ten tavo širdelėj dedasi!...
    Jis stipriai apkabino ją ir ilgai bučiavo. Ji nesipriešino, ji glostė jo plaukus, o kai jis pagaliau atitraukė savo lūpas, ji vos ištarė, sunkiai alsuodama:
    - Degtine atsiduodi, kaip bravoras.
    Ir susijuokė.
    Ji palydėjo Giružį iki vartelių. Jis paėjėjo penkis žingsnius, sustojo, rėžė kriukiu per varnalėšos lapą ir sugrįžo atgal.
    - Klausyk, Magdute. Neėmei žiedo - tiek to, bet aš kitos neieškosiu. Taip ir žinok. Tirpai mano glėby, galvą man apsukai, tai taip ir žinok - mudu dabar nė pats velnias neperskirs. O pasipainios kuris - užmušiu. Kaip mane gyvą matai - užmušiu, o tada ir tau ne gyvenimas. Net širdį skauda! Juk aš tau geras, jei bučiuoji. Baigt taisytis, po velnių! Sykį turi būt baigta! Aš čia atsistojęs pagalvojau... Tu ne kokia pasileidus merga ... Nekrūpčiok, nesuėsiu ... bet... aš ir pats nežinau ... Ir ne kvaila tu, bet... na ... tu ne tokia, kaip kitos. Tai taip ir žinok, - pagrasino jis pirštu ir apsisukęs nuėjo.
    O ji vis dar stovėjo prie vartelių. Aukšta, mėlynakė, geltonos kasos driekėsi per liemenį. Atrodė, lyg būtų nuo šalčio paraudę jos veidai. Po ilgais blakstienais vis labiau ir labiau merkėsi jos mėlynos akys ir raukšlės tarp antakių darėsi vis gilesnės. Pagaliau ji šyptelėjo, nuo pečių ant krūtinės permetė kasą, pamaži vyniojo ją ant rankos ir glostė.
    Giružis nuėjo į Liudvinavą. Pas pažįstamą siuvėją vėl išgėrė ir nuėjo į tą pusę, kur grojo armonika. Prasistūmęs pro būrį vyrų, kurie priemenėje rūkė, jis pažiūrėjo į šokančias poras ir nuėjo tiesiai prie Sruoginuko, stovinčio pasieny. Priėjęs jis atsistojo priešais ir žiūrėjo tiesiai jam į akis. Viena merginų sukikeno. Sruoginukas apsidairė ir bandė šypsotis. Linksma armonika sulėtino balsą, dar kartą nedrąsiai cyptelėjo, ir kambary visai pasidarė tylu.
    - Tai ką? Aš tau sakiau, tėviškai mokiau... Ir dar kartą sakau: pas Magdutę, tau kelio nėra. O sužinosiu, tai dantis išsiimk iš anksto.
    - Ne tu man dantis sudėjai, ne tu ir imsi. Atsirado, matai!
    Nė žodžio daugiau nesakęs, Giružis užsimojo kriukiu ir rėžė Sruoginukui per galvą. Sruoginukas griebė kėdę, bet Giružis pargriovė jį ant grindų ir pagriebė už gerklės.
    - Vyrai, skirkit! Kas čia dabar.
    Juodu atskyrė. Vieni laikė Sruoginuką, o kiti Giružį.
    - Ką? Tai jis man kelius nurodinės? - šaukė Sruoginukas priemenėj. - Kiekvienas daržininkas man ant sprando jos?
    - Kad tavo tėvas turi dešimt hektarų, tai manai, kad tu Dievas žino kas? Daržininkas tau šuva!
    - Palauk, pasimatysim teisme!
    - Eik, bėk, ko lauki?
    - Manai, kad Magdutė tekės už tavęs? Tik tu lauk. Ne už tokio. Mergos vaike!
    Giružis, kaip įgeltas, šoko prie durų. Durys užsikimšo. Išbėgęs lauke apsidairė, bet Sruoginuko nebuvo. Sugrįžęs jis priėjo prie muzikanto:
    - Grok, ką tu žiūrai. Rėžk polką, statau bačkutę alaus.
    Armonika cyptelėjo, bet tuo tarpu pro duris įlėkė plyta ir atsimušė į Giružio petį.
    Šį kartą Giružis namo parėjo į antrą dieną, bet dirbtuvė vis tiek savaitę buvo uždaryta: račius vaikščiojo apie kampus, negalėdamas pajudinti rankos.

    Kreivėnas rado Giružienę tik vieną namie. Skarelę nusmaukusi ant kaklo, ji verpė vilnas. Ji buvo stambi, raudona. Pagurklys kaip svočios. Atrodė, kad jai ir kėdė per siaura, atrodė, kad jai ir pirkia per maža.
    O pirkia švarutė. Pirktinės užuolaidos ant langų, grindys raudonai dažytos, o "mašina" baltų koklių. Kaip pas Kreivėnus. Ant stalo dega žalvarinė lempa su žaliu gobtuvu. Žalvary išspausti angeliukai ilgas dūdas pučia.
    - O kur Juozas? - paklausė Kreivėnas pasisveikinęs.
    - O Dievas Tėvas jį žino. Kai užvakar išėjo, tai ir šiandie akių nerodo. Lyg čia kokia naujiena. Pareis su išmušta ranka, kaip tada vasarą. Toki vaikai tai tikra Dievo bausmė.
    - Nepeik, nepeik, vaikas geras. Apsidaužys ir prisės. Atėjau paprašyti, gal ateitų pas mus padėt kumečiui apsižerti, kol berną parsivešiu.
    - Prišers jis tau. Toks jau pasidarė, kad nežinia, nė ką sakyt. Paskutinius marškinius prakortuos. Kur kas pasigėrė - Juozas, kur kas susimušė - jis. Ir vis per mergas. Susiieškojo kažin kokią putpelę ir eina per laukus. Nė jis ją ves, nė jam jos reikia, tik be reikalo suvedžioja kvailę.
    - Merga ne bala - neištaškys. O kur čia ji yra tokia?
    - Ten, netoli Alytiškės girios.
    - Netoli Alytiškės... Tokia audėja ten yra… Hm... Netoli girios, sakai...
    - Rodos, kad audėja. Bala ją žino. Kad bent būtų merga, o dabar? Kas kur ėjo, keliavo, ten nakvynę gavo.
    - Ar matei?
    - Tai dabar! Nė ji man rūpi, nė man jos reik.
    - Tai ir nešnekėk. Ta merga, nepasakok, ne pakelės vyšnia, kad skintų, kas tik norėtų. Be to, graži.
    - Tai, būta gražumo. Nė šis, nė tas.
    - Na, ar matei, kad šneki?
    - Nemačiau, bet žinau.
    - Na, vis tiek. Kaip ten yra, kaip nėra, bet ji ne Juozui. Aš jam paieškosiu geresnę.
    - Nereikia čia tų tavo ieškojimų. Dar vaikys per jaunas. Pribus dar ir vedęs. Visą gyvenimą šviesios dienos nemačiau, o marčią parves, tai nė savo kampe neišsiteksiu.
    - Šviesios dienos nematė... O ko tau trūksta? Vaikas užaugo, amatą moka. Būtų galėjęs ir gimnaziją baigti, būčiau padėjęs, bet kas kaltas, kad nenorėjo. Trečią klasę pasiekė, ir taškas.
    - Suramino! Ko man trūksta! Mano marškiniuos nebuvai, tai nežinai. Visą gyvenimą žmonės pirštais badė. O vaiką nuo rankų paleidau ir pradėjau dairytis į žmones - pagalvės naktį būdavo šlapios nuo ašarų. Manai - lengva buvo be vyro?
    - O kas tau kaltas? Galėjai susirasti. Dar ir dabar, jei tik į šoną įsiremtum ... Keturiasdešimt ir pora metų - pats pašėlimas.
    - Tai apuokas! - šyptelėjo ji.
    Pasitaisiusi ant krūtinės skarelės kampus, palingavo galva: - Ir tu gali man šitaip sakyt! Pats žinai, kad aš ne tokia ...
    Gonkose sutrepsėjo. Durys atsidarė, ir įėjo račius. Jis buvo vidutinio ūgio, pilno, apskritaus veido. Plaukai tamsūs, kiek į rusvumą, o akys alaus spalvos.
    - O, ponas Kreivėnas. Kas gi daugiau aplankys.
    - Pats retai užeini, tai reikia man kelio ieškoti. Atėjau. Gal, sakau ... Dabar žiemą mažiau darbo turi ... Gal, sakau, ateitum kumečiui padėti gyvulius pašerti iki susiras šeimyna. Aš pats neturiu laiko.
    - Kodėl ne? Jei per pusryčius buteliuką pastatysit - ateisiu.
    - Tu ir taip jau per buteliuką nieko nematai, - supyko motina. - Kur tik eis, vis kriukis rankoj, kur rik sieks, vis kitam per galvą. Gerai, kad dar šiandie be mėlynų akinių sugrįžai.
    - Jei kas man ant kelio stovi, tai nė nemanyk, kad nusileisčiau. Gyvenimas - kova. Atmintinai išmokau. Ponas Kreivėnas dar mažą išmokė. Nubėgu, būdavo, į laukus, o jis mane vedžiojasi už rankos pasiėmęs ir pasakoja. Tik ne pasakas, ne. Kaip šiandie atsimenu. Juozuk, sako, niekam nenusileisk, nes kitaip tave kiaulė suės. Jei nuskriaudė tave, nedovanok. Jei nepajėgi rankom, galva imkis. Ar ne taip, ponas Kreivėnai? Dar ir šiandie atsimenu, kaip aš vieną kartę laimėjau kovą. Ruškutis sumušė mane. Aš jam buvau peiliuką nukniaukęs. O Rūškutis buvo daug didesnis už mane. Ką tu jam padarysi? Palauk, manau, nepraeis tau! Galvojau, galvojau ... Na, manau, palauk. Aš žinojau, kad Rūškutis anksti rytą basas bėga į sodą obuolių rinkti. Tai aš prisimušiau stiklų, pavakare į sodą, prismaigiau ant tako, o jis kai rytą bėgo ... Ha, ha, ha! Taip ir liko vienas kojos pirštas sutrauktas. Ir šiandie šlubas - klivikšt, klivikšt! Kai apsiauna batais, tai toj vietoj, kur tas sutrauktas pirštas, visada iššoka tokia kupra. Aha, o dabar man ir be mokslų aišku, kad pasauly vieta tik stipresniam ir gudresniam.
    - Pasakoja ir dar juokiasi. Išpažinties eitum.
    - Iš-pa-žin-ties? Tai tau ir dvidešimtas amžius!
    Račius juokėsi atsilošdamas ir atsimušdamas galva į sieną. Kreivėnas taip pat šypsojosi.
    - Prajuokino čia mus mama, bet kaip sau nori - tu per daug geri.
    - O kas daugiau lieka? Ar tai gyvenimas? Nė elektros, nė radijo, nė kino, kaip kultūringam žmogui... Vienos tamsybės! Jeigu jau grabaliotis šitose tamsybėse, tai jau geriau girtam.
    - O visgi... Tik pergalvok... Kas iš to? Mesk tu tuos pusbernius, apsidairyk ... Ir vesti jau laikas būtų. Man žodį, ir aš, kaip matai, priperšu.
    - Dvidešimtam amžiuj piršliai nereikalingi, ponas Kreivėnai. O dėl gėrimo ... tik girtas ir gali vesti. Argi blaivas būdamas krausi bėdą sau ant sprando.
    - O visgi... Karvę perki ir tai patarimo klausi, o čia ... Kaip toj dainoj: "Ne vienai dienai, ne nedėlėlei..."
    - Tai tau! O kas? Gerai - gerai, o ne - gali skirtis. Ne tie laikai!
    - Lengva pasakyt, bet sunku padaryti. Atsiras vaikų, o tada, žmogau, ir nesugyveni, ir skirtis baisu. Ką čia dailinti! Aš tau blogo nelinkiu.
    - Aš žinau, ponas Kreivėnai. Ką čia kalbėt. Jau nuo mažų dienų jūs man kaip tėvas.
    Giružienė žvilgtelėjo į Kreivėną, perbėgo akimis pirkią ir šūktelėjo:
    - Škac tu!
    O katė ramiai tupėjo ant krosnies ir prausė svečių. Nuėjusi prie "mašinos", Giružienė ilgai maišė puodą.
    - Mat, augot kartu su mūsų Petriuku, kartu žaisdavot, tai taip pripratau, kad ... O tu dar gerai manęs nepažįsti, nežinai, kad aš myliu tokius žmones, kurie ką sako, tai pasako, kad jei ką padaro, tai net gražu pažiūrėt. Ot, rodos, tik būk su tokiu žmogum, tik šnekėk ir nesiskirk. Padarei man bričką. Tai brička - ant širdies saldu!
    - Dirbt tai jau dirbau, bet ir užmokėjot! Bijau ir žmonėms pasakyt. Patys ir pasiūlėt, net man kvapą užėmė.
    - Matai, Juozai, čia jau ne už medį, ne už ąžuolą ir ne už darbą... Čia už meną, už tą Dievo kibirkštį, kaip kunigai sako. O tą kibirkštį ne kiekvienas turi. Ir pinigais jos nenupirksi, rinkoj ji neįkainojama. Žmogus už auksą brangesnis, jei tokią kibirkštį turi. Aš ir žmoną vedžiau, kad ji puiki audėja, kad gražiai margučius margina...
    Kreivėnas žvilgtelėjo į Giružienę, nustebo, pamatęs jos akis ir nutilo.
    Giružis nusižiovavo, klausydamas jo kalbos, ir paklausė:
    - O ką tokią pirštumėt? Vesiu - nevesiu, bet...
    - Ir ne vesi, rik į žentus eisi ir tai į didelį ūkį. Žinoma, reikės pinigų, kad ir ne per daugiausia. Bet kaip sako - reikia tik bėdos, o pinigų bus. Aš jau turiu planą. Ir tau padėsiu, ir savęs nenuskriausiu. Ir pats dar susidėsi, tik nors prieš vestuves praeik pro karčiamą. Juk mėgstu ir aš išgert, bet su saiku.
    Kreivėnas vėl žvilgtelėjo į Giružienę ir atsistojo.
    - Tai kaip? Ateisi rytoj?
    - Ateisiu. O apie buteliuką nė negalvokit - tik juokiausi. Nuo šios dienos aš blaivininkas. Galėsiu ir blaivininkų vėliavą apie bažnyčią nešti.

    Namie Kreivėnienė dar laukė vyro ir po truputį kurstė ugnį, kad vakarienė neatšaltų. Tarnaitė jau seniai miegojo.
    - Ką valgysi vakarienės?
    - Galas žino. Išgersiu arbatos su uogom. Nenoriu valgyti.
    - Gal saldžios grietinėlės?
    - Galima. Gali duot ir kiaušinių.
    Išgėręs keturis žalius kiaušinius ir stiklinę grietinėlės, pavaikščiojo po kambarį ir vėl atsisėdo. Išgėręs pusę stiklinės arbatos, jis žiūrėjo, žiūrėjo į stalą, mąstė, mąstė ir paklausė:
    - Gal dar yra tos šaldytos žuvies.
    -Yra.
    - Duok kokią uodegą. Galas žino, kad šiandie taip... Ir valgyt, ir nevalgyt...
    Pavalgęs jis užsidegė liktarną ir nuėjo pažiūrėti, ar Petronė ir kumetis gerai pašėrė gyvulius.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page