r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Marius Katiliškis
MIŠKAIS ATEINA RUDUO

DVIDEŠIMT SEPTINTAS

    Daug kartų jam buvo tekę keliauti šiuo keliu, kur kiekviena smulkmena pažįstama ir žinomas vardas. Daugumą žmonių, krutančių laukuose ar stovinčių kiemų tarpvartėse, buvo tekę sutikti, nors tai ir kito valsčiaus gyventojai. Autobusas skriejo dulkina kelio juosta pasisūpuodamas, pasikraipydamas į šonus, varydamas priešais atvažiuojantiems arkliams siaubą ir juos statydamas piestu. Vištos sklido į šalis, kudakuodamos ir trumpais sparnais pasispirdamos į orą. Šunes nėrė, pabrukę uodegas, ir tik pasilikę įnikdavo loti. Dulkų sūkuriai iš kuliamosios nasrų, dulkėmis apnešti medžiai ir daržinių stogai. Už spalvingai nusidažiusio miško kampo pranykstantis laukų kelelis, nusekusi upelio brasta šalia vieškelio ir jo aukštai iškelto tilto. Ir voratinklių rezginiais apsipynę karvių ragai nurudavusioje ganykloje tarp aplaužytų alksnių, ir sparnus suglaudęs senas vėjinis malūnas, ir už jo virš medžių išsikišęs bažnyčios bokštelis su geležinio kryžiaus smaigaliu.
    Kryžkelėse, prie mokyklų ar pašto agentūrų vis kas nors įlipdavo ir nedrąsiai nusileisdavo spyruoklinėn, oda aptraukton sėdynėn. Doveika nesidomėjo, kas dėjosi viduje, nusisukęs į langą, lyg stengdamasis sugauti jam labai svarbų daiktą, pralekiantį tokiu greičiu kaip akmuo iš mėtyklės. Miškelių, pavienių medžių ar prie kelio stovinčio pastato tamsiame fone jis matė savo veidą, tamsų ir baltais plaukais, ir žiūrėjo kaip į visai svetimą. Iš ten atsišvietė kitas žmogus, ten buvo tikrasis Doveika, ne tas ant minkštos sėdynės, šalia kaimynės mergaitės, iškeliaujančios iš namų.
    Senas ir pavargęs žmogus žiūrėjo į lango stiklą. Ne tas, kurs prieš valandą atėjo savo keliuku, gaubiamu senų vinkšnų, ir prieš įlipdamas pamojavo ranka. Pasiliekantiems. O ji net anksčiau atsikėlė, jį išleisdama. Paruošė pusryčius, sužiūrėjo rūbus, kad be priekaištų atrodytų mieste. Ir išleido pro duris, ir pasiliko stovėti verandoje, nors žvarbus ryto rūkas ir traukė iš slėnio. Ar jis būtų pakėlęs ranką atsisveikinti, nebūdamas tuomi tikras? Pirmą kartą Doveika pajuto metų svorį ant savo nugaros.
    Klausinėti mergaitės jis nebesiryžo. Kitu atveju jis galėjo viską sužinoti aplinkiniais keliais - užuominomis, pagyromis, bet užteko ir to. Jis sužinojo ir taip labai daug. Dar daugiau. Jis sužinojo viską. Jis išgirdo apie savo žlugimą. Lyg išėjus iš tamsios jaujos į dienos šviesą, jis mirkčiojo akimis, bet netikėti, kad tai netikra šviesa, kad vien tai jo akių dūmimui, jis negalėjo. Jis suprato ir tai, kad tik jam vienam lig šiol nebuvo aišku, kas dedasi jo kieme, jo namuose. Kaimynai jį laikė žlungančiu, o jis tą sužinojo tik dabar ir visai atsitiktinai. Aišku, jog tik taip ir tegalėjo sužinoti. Kas būtų drįsęs ateiti ir pasakyti, kad va, ponas, pas jus taip klostosi reikalėliai. Kas žinojo, tai trynė rankas ir telaukė pabaigos. Doveika pasijuto vienas ir apsuptas nedraugų. Anksčiau į tai jis galėjo ramiausiai nusispjauti.
    Įstaigoje greitai sutvarkė, kas reikėjo. Ir po to nebežinojo, ką veikti. Nupirkti niekniekius galėjo bet kada ir bet kur. Ir iš viso jie pasirodė nebereikšmingi. Tik apsunkinimas rankų ir galvos. Jis norėjo išlaikyti galvą šviesią ir kuo laisviausią. Jis galvojo įtemptai ir ieškojo siūlo galo kamuolyje. Kamuolys buvo susiraizgęs, lyg pakliuvęs kačių naguosna. Nejau jis leidosi pakalnėn su rudeniu, su savo amžiaus pavakare? Užuot stovėjęs stačiai ir tvirtai kaip stulpai kelių susikirtime, atsparūs laikui ir vėjams, ir audroms? Ar ne taip jis galvojo, ar nebuvo tvirtas? Niekad ir nebuvo susvyravęs ir visad laikė pačiu tikriausiu tą kelią, kuriuom jis ėjo. Tad kas čia galėjo atsitikti? Kur pradžia ir vieta jo smukimo? Ar netekimas valdžios ir su tuom visos pagarbos? Gal dar anksčiau, kai pradėjo supirkinėti nusigyvenusius naujakurius ir kelti savo ūkį visais kampais? Gal žmonos mirtis, anos persenusios moteriškės, mokėjusios viską kantriai išgyventi ir tyliai pakelti? Gal vienatinio sūnaus atsižadėjimas, težiūrint tik sau naudos ir patogumų? Negi tai, ką jis laikė savo laimėjimų viršūne - jaunos žmonos parvedimą į namus? Toliau jis nebegalėjo žengti ir išlaikyti pusiausvyrą. Galva svaigo, ir skausmas prieširdyje lyg kaulėti pirštai sugniaužė ir privertė sudejuoti.
    Toks vienas, toks apleistas ir apsuptas svetimų, ir tik blogo jam tegeidžiančių, pasijuto Doveika apskrities mieste, vešliame parke ant suolelio. Kur vaikai, prižiūrimi auklių, bėgiojo ir kapstėsi smėlyje, kur plačiais žvyruotais takais slampinėjo sotūs miesto seniai - akiniuoti, su lazdom, su skėčiais, su nukaršusiomis savo pačiomis. Auksinis lapas atsiskyrė nuo savo tėvo medžio ir pamažu, vinguriuodamas ore, leidosi į žemę - motiną. Viena tokia žila pora kaip tik netoliese sustojo, kai iškrito vienam jų nosinė skarelė. Jokio skirtumo nebesimatė tarp jų. Karšatis juos taip buvo sulyginusi ir suliejusi į vieną, jog tik rūbai beleido išskirti, kuris iš jų vyras ir kuri žmona. Lyg didesnei apyjuokai senis savo veidą skuto, kai senelė leido laisvai klestėti retiems ūsams ir retai žilai barzdai tarp tamsių ir gilių raukšlių. Jie buvo kaip kūdikiai savo naivumu ir bejėgiu nesugebėjimu. Du kartu gyvenime žmonės tampa neatskiriamai panašūs. Prieš mirtį senatvėje ir ką tik užgimę.
    Ir Doveika juto, kaip sunku susilaikyti neišliejus skundo verksmu ir ašaromis. Juto, kaip akys pildėsi drėgme ir sunkiais lašais rinkosi tarpu blakstienų. Jeigu vaikui padeda šios negudrios priemonės, kodėl jos netiktų senam ir daug patyrimo turinčiam? Tuo labiau kad ateina tokia valanda, kai viskas atsitolina ir lieka tik pirminis, paprastas ir nebeapskaičiuojantis žmogus. Koks skirtumas tarp tokio ir vaiko, nuplakto rykšte ir palikto vieno atokiai nuo žaislų, nuo draugų, nuo pramogų?
    Graudus senatvės reginys skaidrią rudens dieną lapus metančiame miesto parke jį supurtė iki pat pašaknų. Bet jis turėjo ko nors griebtis, į ką nors įsikibti, įsikirsti nagais ar dantim ir išsilaikyti lyg audroje prieš sutelktą vėjo šuorą. Dieve geras, ar tiko save lyginti su tąja nykia karšatimi, kai jis tebebuvo pilnas jėgų ir gaivalo? Jis - kovos žmogus, Petras Doveika. Kas jo nepažino? Kas tad turėjo teisę išvysti jo ašaras? Niekas. Jis pats jų niekad sau nerodė ir nepripažino širdies suminkštėjimo.
    Laiko buvo pakankamai. Užėjo restoranan, kur užeidavo visada anksčiau, kur ne vieną smagią valandą praleido su miesto valdininkais, apmokėdamas išlaidas iš savo kaimietiškos piniginės. Jis ir patarnautojams palikdavo pusėtinai ant stalo. Prie jo šoko išsičiutnijęs karčemos frantas, nuvilko apsiaustą, paėmė skrybėlę ir nurodė stalelį kampe, po išsikerojusiu karpytais lapais augalu, įsodintu žaliai dažytoje medinėje statinėje. Su rankšluosčiu ant rankos, nuolankus ir įsitempęs kaip vižlas, laukias medinčiaus šūvio į kylančias antis, stovėjo patarnautojas. Doveika pabraukė lapelyje. kas pirmiausiai pasitaikė. ir nebesirūpino daugiau. Ką atneš, tas bus gerai. Gali ir neatnešti, ir tai visai vis tiek, bet degtienės jis užsisakė atskirai.
    Išgėrus atsirado noras ir užkąsti. Jis atsiminė, jog portfelyje jos įdėta užkanda - pora riekučių paruoštos duonos. Kodėl ji neįdėjo nuodų į valgį? Juk tai pats lengviausias būdas atsikratyti. Ir tas klausimas jam neatrodė nė kvailas, nė juokingas, nors žinojo ne tokią kvailutę ją esant, kad elgtųsi taip neapgalvotai. Kas čia tokio? Tik reikia gabiai apsisukti. Ne iš karto, nesukeliant įtarimo. Po trupinėlį, po dulkelę, iš lėto. O gal ji taip jau ir daro? Jis šyptelėjo su tokiu blausiu kartumu, lyg patvirtindamas, kad jau vis tiek, jau per vėlu. Jau...
    O gal ta mergiščia ką kita turėjo galvoj? Taip. Ką nors kita... Ką nors, bet ką ji galėjo tureli? Nieko kito ir nebuvo. Taigi, taip. Tik jis baisiai gailėjosi atsisėdęs šalia ir užkalbinęs. Kam to reikėjo? Jo širdis daužėsi smarkiai. Juk lik per plauką tetrūko, kas jis nieko nebūtų išgirdęs ir dabar vaikščiotų ramiausiai, kaip yra vaikščiojęs šimtus kartų. Mažų mažiausiai būtų buvusi nustumta toji nedalia dar kuriam laikui. Jis bijojo prieiti prie kokio nors sprendimo ir nebuvo pasiruošęs sutikti su tuom, kas jau jį buvo visu delno pločiu palietę.
    Kodėl taip - dejonė išsprūdo iš jo lūpų klausimas. Kodėl jį ir tik jį turi paliesti toji nesėkmė? Atsakymo jis nerado niekur. Tuo reikalu vargiai ar būtų kas galėjęs patarti. Visus paaiškinimus ir prielaidas jis vis vien būtų atmetęs. Jis nesijautė padaręs ką nors ne taip. Visada darė tik tą, ką reikėjo. Jis pradėjo iš nieko ir visą laiką lipo tik aukštyn. Ir tik aukštyn. Pradėjo bandininku - pačiu menkiausiu. Baigti jis turėjo priešingai - pačia viršūne. Jis gėrė baltą degtienę. Gryną kaip rasa dobilo trilapyje. Pūsta skaidraus stiklo ropinė ant blizgančio padėklo metė lūžtančius atšvaitus, tai klaikiai susvisdama, šviesos sriautui plūstelėjus pro atveriamas duris, tai aptemdama, jas uždarius. Ar jo gyvenime buvo panašių šviesos kaitaliojimųsi? Rodos, ne. Ji švietė vienodai ir pastoviai. Bet stiklo paviršiuje buvo kažkas netikra, klastingai apgaulu. Ir tą jis turėjo pastebėti jos akyse. Monikos akyse. Jos keitėsi ne tik savo švitėjimu. Jos keitėsi ir spalva. Jis pagaliau nebežinojo, kokios spalvos jos akys. O kokie plaukai? Ar ne jų spalvai buvo pritaikytos šukos, rastos aną vasaros dieną dar šiltame guolyje, rugiuose? Net ir antrą kartą, kai, kažkokios jėgos traukiamas, ten užsuko ir jau jų neberado, net ir tada it kūdikis, supamas palaimingo nežinojimo, nieko neįtarė ir nesusiprotėjo.
    Ar iš viso jis ką nors žinojo apie ją? Jį gąsdino ne pačios minties baisumas, bet tai, kad tokia mintis jam niekad nekilo anksčiau. Ar jis nematė jos gudrių išsisukinėjimų, kai tik užsimindavo, kad jau patsai laikas susilaukti šeimynos. Ji gebėjo išrasti eibes priežasčių ir tokių, kad tu jų nė patikrinsi, nė papurkštausi dėl jų. O paskutinę vasarą ji iš tikrųjų įtartinai pasielgdavo. Nebeprieinama stačiai.
    Nejau jis būtų padaręs klaidą, ir kaip tik tame taške, kurį laikė pačiu iškiliausiu? Tikriausiai. Jis per mažai tuomi domėjosi. O reikėjo. Parsivesti moterį į namus buvo daug lengviau, negu ją išlaikyti namuose. Ir toje vietoje jo galva sukosi. Jis buvo įpratęs imti visur ir visada, pats nieko neduodamas, savo neprarasdamas. Savo jis neužleido nė per pėdą. Tos taisyklės jis laikėsi jau nuo tų metų, kai pernakvojo pas senuosius Basiuliškių šeimininkus pirmąją naktį. Nejau laimė nusisuko nuo jo? Jis nepripažino to nuo amžių išbandyto, kad laimė - vienam nueidama, kitam pareidama. Jam laimė turėjo visad vieną kryptį.
    Iškelti rankas ir pasiduoti - ne, tai ne jo būdui. Jis siekėsi aiškumo. Jis negalėjo laukti. Ir taip jau buvo prarasta per daug. Iš painiavų reikia narpliotis tuojau, kol galutinai nesusipančiojai. Jam patiko šis kelias. Ir pasijautė kažin kaip lengviau. Dar liko pora valandų su viršum iki autobuso. Jis sėdėjo, baigdamas degtienės likučius. Kartkartėmis galvą paremdamas rankomis, ilgiau sustodamas žvilgsniu viename taške. Svečiai prie kaimyninių staliukų stebėjosi senyvu žmogumi, išgėrusiu visą ropinę degtienės ir išlaikiusiu nuosaikiai lėtus judesius. Jie įsitikino, jog esama ir tokio, ramaus, pasigėrimo būdo.
    Patarnautojas narstėsi kaip ungurys tarp staliukų, skubėdamas paduoti skrybėlę, apvilkti ir žemai žemai nusilenkti. Ant stalelio gulėjo dvigubai daugiau, negu jis buvo pragėręs ir pravalgęs. Geras jo vardas turi pasilikti apskrities miesto iškiliausioje smuklėje.
    Pakeliui į stotį užsuko knygynan ir nusipirko popieriaus ir voką. Ten pat parašė, kad šį vakarą negalėsiąs grįžti, kad reikalai jį privertę pasilikti. Tegul nesirūpina. Viskas būsią gerai. Ilgiau sustojo ties pabaiga. Pridėti: tavęs pasiilgęs, tave bučiuoju? Pasirašė be viso to - Petras Doveika. Lapelį sulankstė ir įdėjo vokan. O ant jo užrašė labai rūpestingai ir suskaitomai kiekvienam, kaip buvo įgudęs, tvarkydamas valsčių: "Per malonę. Poniai Doveikienei. Basiuliškėse".
    Autobuse dairėsi, ar nėra pažįstamų. Buvo, kaipgis. Bet jis dėjosi nieko nematąs ir susigūžė kampe. Svarbu nesusitikti su tokiais, kurie galėjo išlipti kartu, miškuose. Supimas jį švelniai liūliavo, migdė, tvoskė gaiviu rudens vėju pro nematomą plyšelį sienoje. Atgal, pro tuos pačius kaimus ir jų baigiamas nugriauti senąsias sėdybas, įsisupusias galinguose medžiuose. Pro miškelius ir viensėdijų kuokštus, nušvitusius rausvoje prievakario saulėje. Skaudžiai ugniniais smūgiais smigo į langus, matomus lygumos pakrašty, ir, atsidaužę į stiklus, tiško gyvo žaizdro liepsnom. Per šešetą kilometrų nuo namų, vienoje kryžkelėje, paprašė sustoti. Ir paprašė autobuso palydovo, kad laišką perduotų ten, ton krautuvėlėn šalia pieninės, tarpmiškėje. Jis žinąs tą vietą ir nebūsią sugaišties. Taip, konduktorius tą vietą gerai žinojo. Šį rytą ten įlipo jauna šviesiaplaukė. Jis gerai įsidėmėjęs ir jos namus. Jam patys niekai tebūsią iššokti ir laišką įteikti.
    Doveika pasuko iš kelio, nutrypta, kruvinai nuganyta dobiliena pasiekė jauną alksnynėlį ir atsisėdo palaukti sutemų. Jis apskaičiavo, kad, saulei leidžiantis, autobusas sustos ties Veronikos krautuve ir žvalusis vaikinas įteiks jo laišką. O Gužai jau tokie žmonės, kad, viską palikę, bėgs su juomi į Basiuliškes. Dar daug laiko. Doveika nenorėjo pasiskubinti. Jis gulėjo ant sausos žolės, rankas pasikišęs po galva, ir jautė įšilusios žemės nenugalimą trauką. Jokia lova, minkščiausi patalai taip greitai neužmigdo pavargusio žmogaus kaip kieta, suskeldėjusi žemė. Ji atsiliepė praėjusios vasaros kaitra ir anąja kvaptimi suėmė galvą. Jis gailėjosi nepasiėmęs kelionei keleto gurkšnelių. Šiuo atveju tai pats geriausias daiktas nuoboduliui prašalinti ir palaikyti jėgoms. Jis turėjo išlaikyti pusiausvyrą bet kokia kaina.
    Žvaigždės pamažu rinkosi žalion dangaus paklodėn. Viena iš jų išsiskyrė ypatingai skaisčia šviesa ir didumu. Pro besimerkiančias blakstienas jos spinduliai lūžo ir nutįsdami blykčiojo žaliom ir mėlynom strėlėm. Bet jis neužmigo. Pasikėlė, nusidulkino apsiaustą ir patikrino kišenes, ar kas neiškrito. Jis atsikėlė pačiu laiku. Laikrodin nežiūrėjo. Laiką jam nusakė žvaigždės, vėlyvo žiogo čirpimas, tykiai atsiskyręs nuo šakelės sausas alksnio lapas. Laiką jis jautė uosle, laiką, reikalingą šiuo kartu tik jam vienam.
    Jis perbraukė ranka per žolę. Rasos nebuvo. Įgimtu ūkininko patyrimu suvokė, kad giedra jau baigiasi ir prasidės rudenio lietūs. Tai gerai. Ir saulė turėjo leistis į debesį. Bet jis neatsiminė, kad būtų tai pastebėjęs. Jam teko kaupti visas jėgas į vieną tašką ir visą dėmesį viena, nebesikeičiančia kryptimi. Jis manė, kad pavyks išlaikyti.
    Vieškelio jis vengė. Nors jau buvo galutinai sutemę, bet galėjo kas nors pasivyti kelyje ir siūlytis pavėžėti. To jis tikrai neišvengtų. Jis žinojo šunkelį, žinojo visus takus ir keliūtas, vedančias į viensėdijas, į ganyklas, į miškus. Vietomis jos buvo užartos, kitur užstatytos trobomis, ir jis, nuojautos vedamas, traukė per dobilienas, kirto krūmus, išsilenkė gyventojų kiemų. Jerubės kilo iš po kojų ir, skambančiais sparnais įsiplėšusios į nykią erčią, sklido pažemiu į šalis. Paskui jos saukėsi į krūvą, liūdnai čivirendamos tuščiose ražienose, turėdamos prieš save begalinę nakties platybę ir vienišą praeivį. Jis apšilo. Ir, sustojęs parūkyti, klausėsi, kaip smarkiai kala širdis. Nėra ko skubėti. Naktis ilga, ir laiko viskam net per daug. Naktis tokia, kokia teaptinkama tik rugsėjo viduryje. Nepanaši į jokią naktį iš vasaros, iš kitų metų laikų. Lyg iš vario skardos išlenkta ir pakabinta virs galvos. Ji gaudė šimtais iš tolybių ateinančių balsų. Ji gaudė visa ir virpėjo lyg įsisiūbavusi varpo širdis, nors jau varpininko ir žingsniai nutilę už varpinės sienų. Kažin kur kaukė ir maurojo kuliamoji, skubindama baigti visų metų darbą. Kitur jau dainavo talkininkai pabaigtuvėse. Žvingavo arklys, skalijo šunes. Dundėjo tilto grindinys po važiuojančio ratais.
    Doveika ėjo namo. Jis grįžo iš kitos pusės. Prieš daugelį metų jis buvo atėjęs bėgančiu žiemos keliuku ir sustojęs viduryje kiemo, iš visų pusių piktų šunų ninkamas. Kažin kas bendra buvo abiejose kelionėse. Po daugelio metų jis ėjo namo, ėjo atsikariauti savo Basiuliškių.
    Ar besuspės? Ar nebus pavėluota? Pavėluota su visu gyvenimu. Jo beprasmybė iškilo priešais kaip juodas miškas. Jis bus nugyvenęs be reikalo. Tuščiai. Nieko nebepaliks po jo. Net vardo. Jį užmirš greičiau, negu smėliu užneš jo įmintas pėdas. Jis nesulaukė vaikų ir palikuonių iš savo numylėtosios. O sūnus ne jo. Jis motinos. Jis graudžiai verkė ant motinos kapo. O ant jo, ant tėvo, kapo neverks. Taip gyvenimas griūva ir susiaižo į skeveldras, kad kili turėtų iš to sau naudos ir patogumo. Jis bus puvėsių stuobriu, kad ant jo trąšiai sulapotų svetimos atžalos. Bet jis negalėjo su tuom sutikti. Jis kratėsi ir purtėsi visomis išgalėmis, nes ir jo norai buvo tokie pat kaip ir jos - džiaugtis ir mylėti.
    Jau jis pasiekė savo laukų ribas. Įgudusia akimi galėjo išskirti tamsų medžių kuokštą ir trobesius jame. Jokios švieselės. Basiuliškės miegojo. Medžiai niūksojo, nejudančiomis šakomis pridengę stogus ir kelią. Jis atėjo taip tykiai, kad nė šunys nepajuto, ir sustojo prie durų, galvodamas, kaip jas atidaryti, kad nesukeltų triukšmo. Bet durys buvo neužšautos į priemenę, neužsklęstos ir į virtuvę. Viskas priklausė nuo to, kaip jas atidaryti ir įeiti taip, kad nepajustų. Viduje buvo kas nors, kas vėliau turėjo išeiti. Todėl jos neužrakintos. Jis atsikvėpė paskutinį kartą, įtraukdamas kuo daugiau oro, lyg nerdamas vandenin. Jis turėjo pasiekti lentyną kampe ir pasiimti kišeninę lemputę. Ją pavyko iš karto užgriebti. Tada išsitraukė iš kišenės pistoletą ir koja pastūmė duris.
    Jos lova tuščia. Ir nė žymės, kad ji būtų buvusi kambaryje. Ir jo kambarys taip pat. Minutę jis ilsėjosi. Jis alsavo sunkiai, lyg visą kelią būtų atbėgęs risčia. Nusimetė apsiaustą, tvojo pašalin skrybėlę. Ji išėjusi. Mergos knarkia savo kamaroje. Jos juk nieko nežino. Duris ji pasiliko atviras, nes vis tiek tuojau sugrįš. Tereikia tik palaukti, atsisėdus patamsyje prie lango. Viena ji nepareis. Ji jaučiasi turinti tiek daug laisvės. Visą ilgą rudens naktį.
    Doveika ryžosi laukti. Kelios minutės tebuvo praėjusios. Troškulys privertė atsikelti ir gerti iš viso kibiro. Bet jis jautė, kad per daug jo jėgoms sėdėti ant kėdės ir laukti. Jo ramybė, tik peržengus namų slenkstį, suiro gabalais, pabiro lyg žvyro sauja, atgniaužus konvulsiškai sutrauktą delną.
    - Šaltai, šaltai... Laikykis, Petrai... - kaupė drąsą Doveika.
    Jis dairėsi už ko nors nusitverti. Jis turėjo ištverti iki galo. Visu baisumu pamatė, kaip beprotiškai tą moterį mylėjo. Už nieką pasaulyje negalėjo jos nustoti. Atsidarė spintą ir nesirinkdamas užgriebė butelį ir, ištraukęs kamštį, lenkė godžiais gurkšniais. Kas ten buvo - buvo nesvarbu. Jis troško ugnies - užlieti ugniai viduje.
    Metęs butelį, nužvangėjusį kažkur kampe, jis išlėkė į kiemą. Saugotis jau nebebuvo prasmės. Tegul dabar saugosi kiti. Šunes jį apipuolė ir. vizgindami uodegomis, šokinėjo aplink. Sausi lapai vėlėsi po kojų tuščiame ir tamsiame kieme. Ties šeimynine vos susilaikė nepargriuvęs. Susikeikęs blykstelėjo lempute. Laurynas sėdėjo ant suolelio prie durų ir nykščiu spaudė prigesusią pypkę.
    - Nešviesk į akis, ba kai trauksiu, tai išlėks iš nagų ta tavo plampa! - suriko piktai apakintas žmogus.
    - Kur šeimininkė? - paklausė Doveika.
    - Aš karves ganau, ne tavo šeimininkę.
    - Bet gal tu žinai, kur išėjo? Ar nesakė, - tyliu ir nelygiu balsu meldė pasišiaušęs senis, su ginklu vienoje ir lempa kitoje rankoje.
    - Kas aš jai, kad man sakytųsi, kur eina?
    - O kur vyrai?
    - Kokie?
    - Tilius? Jonas kur?
    - Vyrai talkoje. Joną išsivedė Prasčiaus vaikas į pabaigtuves, - papsėjo užgesusią pypkę šlubasis, nesikeldamas nuo suolelio.
    - Tai ir šeimininkę gal išsivedė?
    - Gal ir išsivedė.
    - Kaip tu su manim kalbi? Velny tu nudvėsęs! - atsitraukė Doveika, tartum užsimodamas.
    - O tu, Petriuk, taip nešokinėk. Jei per daug užlupęs, tai eik, išsimiegosi, - lygiai, vienodai kalbėjo piemuo.
    - Nutilk! O ko tu nesidrieki gulti?
    - Manęs nekeli iš ryto, tai ir vakare nepaguldysi. Žinau aš savo laiką.
    Doveika ūmai apsisuko ir metėsi į sodą, apšviesdamas krūmus, švitruodamas išilgai žalitvorių, apieškodamas gėlynus, juosiamus plačių žvyruotų takų. Iš ten pasileido į laidarius, į daržines. Susirado kopėčias ir pasilipo ant šieno. Berno guolis buvo tuščias, kaip ir jos lova jos miegamajam kambary.
    Po to jis nebežinojo, kur pulti. Rankos bejėgiai nukrito prie šonų. Bet greitai atitoko, lyg į ausį pakuždėtas. Kažkas sakyte sakė, jog dar ne viskas. Viena vieta, kaip tyčia, liko pabaigai. Jis buvo tikras laimėsiąs. Tik užbėgti vidun ir pasiimti šautuvą. Jis perlaužė ir patikrino, ar šoviniai vietoje. Jie tebebuvo tie patys - stambieji šratai ir dideliu užtaisu, kuriuos sudėjo po gaisro miške.
    Ten, laukų gale, stovėjo vieniša daržinė, kurią taip norėjo nusigriauti Krivickas. Ją prikrovė iki čiukuro vasarojumi. Doveika skubėjo prie daržinės. Šautuvą laikė po pažastim. Jis pažino savo dvivamzdį, išbandytą daugelyje medžioklių. Ilgus metus jis priklausė medžiotojų rateliui.
    Bebuvo gal tik pora ariamų varsnų, ir jis sulėtino žingsnį ir paruošė klausą. Jam pasivaideno cigaretės žybtelėjimas. Akys perštėjo nuo įtempto žiūrėjimo. Jis galėjo suklysti. Bet kažin? Ten tikrai degėsi cigaretę. Ten buvo jie. Bausmės valanda atėjo. Jis pakėlė šautuvą, žengdamas į priekį.
    Staiga šviesa plūstelėjo, lyg būtų kas ištraukęs žibintą iš po skverno. Liepsna pašoko porą sieksnių, iš tamsos išplėšdama visą daržinės sieną, nukarusią pastogę ir žmogų, staiga pakylantį ir bėgantį. Jis bėgo kiek iškerta, pasidavęs priekin, galvą panarinęs. Šviesa nuo daržinės jį vijosi. Jis plėšėsi išbėgti iš to baisaus ugninio rato. Iš pusės šūvio atstumo Doveika paspaudė gaiduką. Jam nereikėjo šautuvo nė pasukti. Žmogus lėkė tiesiog, ir antrasis šūvis jį paguldė kniūpsčią.
    Daržinė degė kaip žibalu aplietas skuduras. Liepsnos išsimušė aukščiau stogo. Ūmus vėjo blūškis susuko ir išnešė plėnis vidurin juodo ir krauju pasruvusio dangaus. Ugnis švariai ir greitai atliks savo darbą. Prie jos nebuvo kas veikti. Jis atsisuko į gulintį. Iš nugaros negalėjo pažinti, kas toks padegė jo daržinę ir ką tokį jis nušovė. Turėjo pasilenkti ir apversti. Krivickas Vargdienis gulėjo ant sausos ir sumintos ražienos. Iš burnos sruveno kraujas. Akys išplėstos, lyg lupamos iš kaktos. Jis nerodė jokio gyvasties ženklo.
    Ir siaubas ūmai sukaustė Doveikos sąnarius. Metė šautuvą ir pasileido bėgti. Jis taip pat tenorėjo, kaip ir Krivickas, išbėgti iš klaikios ugnies nusviesto rato ir pranykti tamsoj. Bet kur jis galėjo nubėgti? Šūvius girdėjo plati apylinkė. Laurynas jį matė išeinantį su šautuvu tąja kryptimi. Jis grįžo. Doveika sprendė greitai ir nedvejodamas. Savisaugos instinktas pabudo ir užvaldė, suteikdamas judesiams vikrumo ir jėgos raumenims. Jis griebė nušautąjį už pažastų ir vilko atgal prie ugnies. Jis stojo į pasiutusias lenktynes, išmesdamas paskutinį kauliuką. Jeigu laimė dar nenusigręžė nuo jo... Kas greičiau - ar jis pasieks ugnį, ar žmonės atbėgs prie gaisro? Padegėjas turėjo žūti prie ugnies. Tik toks tebuvo išsigelbėjimas.
    Bet jėgos jį apleido lygiai staigiai, kaip ir buvo atsiradusios. Jis išgirdo dundančią žemę ir šūksnius. Paleistas negyvėlis sudribo prie jo kojų.
    - Ei! Ei!
    - Ei! Palauk.
    Aplink buvo šviesu kaip dieną. Basas ir vienmarškinis ant nebalnoto arklio šuoliais lėkė eigulys Baikštys. Dar arkliui nesustojus, jis šoko žemėn ir pribėgo.
    - Negyvas?
    Doveika žiūrėjo kažin kur į šoną.
    - Tai kas čia buvo?
    Nieks ir į tai neatsakė. Iš toliau pasigirdo atbėgančių šniokštimas. Gužas, jo kaimynas kalvis. Iš kitos pusės dar kažkas.
    - Jau po Krivicko, vyručiai, žiūrėkit! - saukė eigulys atbėgusiems.
    - Nebegyvas? Kaip?
    - Kas jį užmušė, Vargdienį?
    - Va, pasižiūrėkit. Visas užtaisas kaip sauja suvarytas krūtinėn. Šauta iš arti -jokio skleidimo. Ir kokiais šratais! Vilkiniais. Aš žinau, - aiškino Baikštys, vienu keliu priklaupęs prie lavono.
    - Gal dar gyvas?
    - Kas duos? Jau apstingęs.
    - Tai kas jį galėjo?
    Eigulys atsikėlė. Nejauki šypsena draikė jo suveltus ūsus. Ir pasidairė.
    - Ogi ten šautuvas ant dirvono numestas. Atneškit. Pusbernis pabėgėjo ir atnešė šautuvą. Eigulys pauostė vamzdžius, pavartė.
    - Ką tik šauta. Ar pažįsti, Doveika, tą šautuvą? Ne? Nepažįsti... Tai aš jį pažįstu. Su juomi eidavai zuikių ir ančių. Geras šautuvas ir brangus. Užsieninis. Tik dideli ponai tokius įsitaiso. Andai, mačiau, kabėjo paties seklyčioje.
    Doveika tebežiūrėjo kažin kur. Žmones žvalgėsi į vienas kitą. Ugnies niekas ir nemanė gesinti. Liepsnos tratėjo ir kilo taip aukštai, jog laižė patį dangų ir siekė žvaigždžių. Daržinė pleškėjo lyg šiaudų kupetys. Jokia liūtis jos nebegalėjo užgesinti. Žmonės traukėsi. Per karšta darėsi. Krivicką Vargdienį nunešė atokiau ir paguldė ant ežios. Vienas užspaudė jam akis.
    - Bet kodėl jis vilko jį prie ugnies? - klausė eigulys tartum nenumaldomas prokuroras, atsisukęs į liaudį. - Ar sudeginti norėjo? Čia man tai neaišku. Pamačiau nuo tolo atjodamas ir pradėjau rėkti. Tada numetė. Pasižiūrėkit! Jo rankos kruvinos.
    Liaudis gūžčiojo pečiais ir baimingai kuždėjosi.
    - Areštuoti tave, Doveika, reiktų tuoj pat. Prie liudininkų, - pasakė eigulys Baikštys kaip vienintelis, turįs ryšį su valdžia.
    - Eik po velnių! - prakošė pro sukąstus dantis Doveika ir nuėjo.
    Jo niekas nesulaikė. Jis ėjo namo. Tesišildo prie ugnelės subėgę geri kaimynai. Vis šiokia tokia pramoga ir paįvairinimas kasdienybės. Šiąnakt juk dar nieko neatsiliks. Iš ryto tik atvažiuos ir jį pasiims. O kur dar rytas! Kišenėje užgriebė lemputę. Per daug šviesu ir taip. Nors skaityk, atsisėdęs ant žolės. O kam jis tą lemputę nešiojasi, kai šitaip šviesu? Alia. Jis ketino kai kam pašviesti į akis ir jose išvysti siaubą. Tik ne ant jų užėjo. Gaila. Labai gaila. Ko taip labai gaila? Jis klausėsi savo balso. Palauk. Ko gi jis gailėjosi? Užmuštojo, nušautojo Krivicko? Už daržinę - žmogų. Kiek metų už tai? Kiek kažin metų?
    - Baigia degti. Jau po visam, - užkalbino pro šalį einantis. Tai Laurynas pluošė, pasispirdamas savo suriesta koja, ir jį lenkė. Doveika nespartino žingsnio. Į ten nebereikėjo skubėti. Jis pasiskubino kitu atveju. Pusė minulės vėliau, ir Krivickas būtų dingęs tamsoje. Lemputė tai tikrai nenaudinga tokioje šviesybėje. Jis numetė ją. Ir kas dar kitoje kišenėje? Būtų užtekę ir šito. Pistoletu į bėgantį jau tikrai nepataikysi. Nereikėjo šautuvo imti. Nereikėjo.
    Raudonos gaisro dėmės krito ant Basiuliškių stogų. Medžiai, lyg iškelti iš savo vietų ir persodinti naujai, keistai drebėjo visais likusiais lapais, truktelėjus vėjui. Po medžiais būriavosi iš pakampių susirankioję gyventojai.
    - Pramoga. Pramoga visiems. Teatras be pinigų. Juk nuobodu pasidaro, kasdien tą patį ir tą patį tematant.
    Doveika kiūtino pamažėle ir kartojo žodžius, kartojo sakinius. Jis rezgė painią mintį. Jis rikiavo išsklidusius daiktus. Jis šlavė juos lyg šluota palaidą kiemo smėlį į krūveles, į didesnes krūvas. Kad paskui galėtų susemti. Jis buvo geležinės tvarkos žmogus. Visą amžių pravertė, besiremdamas ja. Ir iš visų to reikalavo. Ir visų bėdų šaltiniu laikė netvarką. Kaipgi be jos?
    Ir ko jis buvo išėjęs, jei ne tvarkos daryli? Ir kam jis pravertė visą mielą dieną, ar ne tam, kad atstatytų pašlijusius reikalus?
    Jį reikėjo tik suprasti. Ir ten teisėjai į tai pažiūrės. Jie turi savo akis. Ir jų burnos kalba įstatymais. Ar jis ne įstatymų ėjo paremti sava ranka?
    Tegul atsako tie, kurie žino geriau.
    Tik bėdos trupučiuką, kol tiesa paaiškės. Dėl pramogos jaunimui. Mieliems kaimynams. Mieliems... Ir jai taipogi. Užtataigi. Ji net negalėjo įsivaizduoti geresnės pabaigos. Ji net nelaukė, kad taip greitai atvažiuos ir išsiveš senąjį Doveiką. Bet iš viso juk niekas ir nebus pasikeitę. Geriau, kad dabar niekas nesipainiotų ant tako...
    Laurynas rūkė savo pypkutę, atsišliejęs medžio, persiėmęs didingu gaisro reginiu. Pati šeimininkė, apsupta ūkio samdinių, ten stovėjo ir gėrėjosi. Anksčiau, kur ji gimė ir užaugo, jos skurdžiam miestelyje, nieks nepadeginėjo daržinių su brandžių javų krūviu. Tilius krūptelėjo į šoną, jam artinantis.
    Jis būtų ėjęs ir praėjęs. Bet jie stovėjo ant jo tako.
    - Kur jūs buvot, kai aš jūsų ieškojau? - paklausė.
    - Kas mes? - atsiliepė klausdama jaunoji ūkio šeimininkė, Monika Doveikienė.
    - Jūs, jūs, - durdamas pirštu, rodė Doveika. Ir suriko, kiek išgalėdamas. - Mergos, gult!
    Bet jos tam ir buvo mergos, kad neklausytų. Tik panyrino šešėlin ir užsiglaudė už medžių, tikėdamosi šį tą išgirsti ir pamatyti. Monika pasiliko. Ji nelaikė savęs merga.
    Doveika įsirėmė rankomis į šonus, kojas išskėtė ir atsilošė. Jo nugarą tvilkė gaisro raudonis. Jo veido nebuvo galima įžiūrėti, užtamsinto dvigubai sutirštintų šešėlių. Jis atrodė žymiai didesnis negu iš tikrųjų. Jo suvelti plaukai liepsnote liepsnojo.
    - Ponia Doveikiene, kaip jums gerai viskas susiklostė. Geriau nė sapne nesapnavot.
    - Kas?
    - Tenai, - mojo atgaliom ranka. - Patariu nueiti ir vietoje apžiūrėti. Ryt bus per vėlu. Ryt mus abu išsiveš.
    - Ką jūs, Doveika, dėl Dievo meilės?
    - Tylėk, gyvate!
    Nors tai ir netiko, bet parankesnio žodžio jis tuo metu nesusigraibė. Nė viena tikroji per daugelį metų jam neįkirto, nors tūkstančiai jų šliaužiojo aplink. Jis ištarė lėtai, vos girdimai, juos palydėdamas nuostabiai staigiu judesiu, neįtikimu tokių metų, ranką nuleisdamas kelnių kišenėn ir tokiu pat greičiu keldamas aukštyn. Tilius šoko pirmyn, petimi kliudydamas ir pargriaudamas ant žemės Moniką. Jis puolė ant ištiestos rankos, leidžiančios vieną po kito šūvius. Pusės žingsnio betrūko, ir būtų išvengęs tos rankos. Jie susidūrė ir krito abu.
    - Pala, pala...
    Tai Laurynas pasakė, skubėdamas kiek išgali. Ir jei nespėjo, tai tik dėl savo sugadintos kojos. Bet rankos jo buvo kietos ir vinklios, kaip kadugio šaknys. Jis prispaudė Doveikos sprandą, o kita jo ranką, begrabaliojančią nukritusio ginklo. Monika kniubo keliaklupsčia, apsikabindama Tiliaus kaklą.
    Jis atsisėdo, abiem rankom suspaudęs dešinįjį šoną. Pro pirštus sunkėsi juodi, lipniai tiršti lašai. Vaizdingoje gaisro pašvaistėje jie atgavo savo tikrąją spalvą.
    - Nieko. Čia kažin kur truputį...- prasišiepė vaikinas, patsai netikėdamas, kad beveik neskauda. Jos rankos taip nuostabiai švelniai glaudė jo neskustą veidą.
    - O jūs ko ten snarpsot? Neškit šen vadžias ar kokią virvę, - savo ruožtu suriko mergoms šlubasis. Ir taip, kad šioms nė mintis nekilo nepaklausyti. - Reikia gi Petrą Doveiką surišti.
    Visu grožiu ir visa jėga pašvaistė kopė rugsėjo dangun.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page