r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Marius Katiliškis
MIŠKAIS ATEINA RUDUO

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS

    Kai kam gal vasara atrodė buvusi per daug karšta, persūdyta įvykių ir nesibaigiančių darbų. Bet dabar jau krautuvėlėje nykiai dūzgė užsikorusi musė, ir varpelis virš durų vis rečiau betilindavo. Jei ne grietinės nugriebimo punktas ir vieškeliu du kartu per dieną nuūžiąs autobusas, šis kampas atrodytų toks, koks jis buvo senojo Baikščio laikais, pasmerktas gūdumai ir ilgų naktų nedaliai.
    Šiuo metu gyvybė rodėsi kitose vietose ir kitaip apsireikšdama. Rudens kūlimo talkos jaunuomenę traukė ne mažiau kaip šventadienio išeiga, kaip susibėgimai pievutėje prie klėties, nors tai reiškė ilgą ir sunkų darbą. Garo mašinos švilpimas šaukdavo talkininkus dar dienelei neprašvitus, ir jie visomis kryptimis, iš visų kiemų - ežiomis, laukais, keliukais leisdavosi to balso linkui. Garines pakeitus galingais traktoriais, jo urzgimo prisipildydavo visas rudens pasaulis ir kaukdavo, ir maurodavo iki vėlumos.
    Ir po to skardus kibinamų mergų klyksmas, ir sutartinė, svyruojant į šalis, susikabinus rankomis ir išėjus į kiemą, tokiu laiku, kai ne tik žmonės, bet ir šunes, šiltai kamuolin susisukę, knarkia. Ir tom pačiom akim iš ryto kiton vieton, beveik nesudėjus bluosto. Jei tik alus geras, jei vakare pabaigtuvėse mašinistas ištraukia iš savo įrankių dėžės alyva išteptą armoniką. Trūksta naginių apivarai, ir miežių akuotų nuėsti sprandai įsidega tokiu karščiu, jog prakaitas išgaruoja dar nespėjęs prasisunkti iš po marškinių.
    Lyg apyaušrio metu nuošalioje kluonienoje, pabaigus alinanti nakties darbą, buvo tylu ir ramu Basiuliškėse. Kas liko, tai be skubėjimo ir lakstymo bus atlikta. Kūlimui dar nesiruošė. Javams geriau išsigulėti šiaude ir išnokti, kad be baimės aruoduose sulauktų kito derliaus.
    Atvanga atėjo staigiai, kiek nelauktai. Prie jos turima priprasti, kaip ir prie įtampos darbymetėje. Aštri žagrė raikė. ir naujai nusišveitusi verstuvė guldė ir klojo vieną šalia kitos tiesias ir ilgas vagas. Dosniai ir gausiai atidavusi žemė grimzdo užtarnautan poilsin, šiltai apsiklodama juodų vagų apklotu. Šilkinis voratinklio nėrinys, suplėšytas vėjo, pamažu leidosi ant šviežios atverstos velėnos, ją išgražindamas melsvai balto siūlo raštais, nepakartojamai įstabiais. Tereikėjo prikristi ant sausos žolės ir stebėti pasauliui, kaip atrodė žemė, rengiama poilsiui, lyg jaunoji, lyg motina, kasmet atgyjanti, atsikelianti su tokia gaivališka jėga, kad jai pasipriešinti būtų beprasmė - vykdyti praamžinojo įstatymo. Kaip giesmė paukščio širdyje, kaip sakų klodan įsuktas pumpuras, pritilę ir prisnūdę, iki ateis jų laikas.
    Kas buvo lengviau ir paprasčiau, kaip sekti, įsitvėrus arklo rankenų, skaudžiai nuobodžioje ražienų platybėje iki miško, kur lapai, lenkdami vienas kitą spalvų turtingumu, puolė ir gulė čežėdami po kojų. Ir atgal tokiu pat žingsniu, atsiremiant parudusio pievokšlio prie upės, prie kūpsančio kupstais ir viksvomis pasišiaušusio liekno. Ir skersai, ir išilgai, neperžengiant nužymėtos ribos. Kažkur klegėjo linksma rudens talkininkų gauja, ūžavo dulkių debesyje mašina. Ir paukščiai, pasikėlę iš kažin kur, skrido ir nesustodami plasnojo nežinion.
    Rūpestis smelkėsi lėtai, beveik nepastebimai, bet užtikrintai pastoviai, tarsi skalsus lietus, prasidėjęs rūku ir lijundra, permerkiąs iki menkiausio siūlelio, prisotinąs visus slapčiausius plyšelius ir spragas. Tuštumos nebeliko jo viduje. Jis persiėmė tuomi, pradžioje gerai net nesusivokdamas ir pasijusdamas perpildytas lyg stogo šiaudo birbynė. Ruduo jį svaiginamai purtė ir užraugė nerimu. Jis pajudino įmigusius pojūčius ir tam sutausotas jėgas. Jis buvo dalis nenumaldomo gamtos vyksmo, atliekamo klusniai, nesipriešinant: paukščiams - pakeliant sparnus ir išsikeliant už tūkstančio mylių, medžiams - numetant lapus, vilkui - užsiželdant žiemos gaurus, lokiui - storą taukų sluoksnį. Tegeidžiant apsisaugoti ir išlikti.
    Ir Agnė pasileido ieškoti priebėgos. Per ankstyvos šalnos apkarpyta, nusiminimo šešėliais aptamsinta ir sugelta širdimi, kaip ir visų, bėgančių iš savojo krašto. Bet ji nebenusileis vieną auksinį rytą kaip starta geltongūžė į vyšnios šaką apžiūrėti ir atsiimti senąją gūžtą. Niekas kitas nebepereis jos pėdom nužymėtu taku. Jos nieks neatstos čia, toje vietoje, kur taip staigiai prasidėjo vienas audringas pavasaris. Ir kas po to? Keista, neišreiškiama žodžiais baimė, baimė kažko neįsivaizduojamo ir neapčiuopiamo, o pajuntamo sąnarių gėla, kaip nujaučiama audra dideliuose nuotoliuose ir be jokių akivaizdžių ženklų, jį supurtė. Akių vyzdžiai išsiplėtė, suvokus negailestingą įspėjimą, kad laikas yra atėjęs ir jam.
    Tilius atitoko. Jis turi išeiti. Viešpatie... O kur?
    Jis kniostelėjo galva, lyg ūmai prisiminęs atidėtą šalin ir visai užmirštą svarbų pažadą, betgi nenustojusį savo reikšmės ir galios. Gaisras miške tebuvo bjauriai nuvarginęs sapnas. Jis kliedėjo iš nuovargio ir pastangų pabusti. O Agnė tuo metu pasirodė rūsio angoje, kad pati įsitikintų, kaip reikalai yra susiklostę. Nuo tos dienos jie pasidavė skirtinga kryptimi.
    Ji pasitraukė tyliai iš šio kampo, kaip buvo pasitraukusi anądien iš kiemo, pamačius juodu su Monika. Ji pasielgė taip, kaip retas tebūtų pasielgęs. Savo vietą ji užleido, bet visa kita pasiliko. Ji - nubrėžusi šviesų ruožą debesų apniauktame dangaus pakrašty, vienu sparnu besiremiančiame į šią tarpmiškės gyvenvietę. Bet ji liko švitėti ir toliau, tartum miško tankmėje seno kelmo pūzras tik pradedant temti ir vėliau, nakčiai įsigalint.
    Labai lengva ir gera turėjo po to pasilikti. Visus rūpesčius išsinešė mergaitė su savim. Tik gyventi ir džiūgauti, ir naudotis gėrybėmis, kurias taip gausiai žarstė neįtikimai palankiai susiklosčiusi padėtis. Ir jokių trukdymų nebesitikint iš šalies.
    Bet jis nesidžiaugė. Jis buvo prisipildęs kraupulio, nedrįsdamas prisiliesti piršto galu bet kurioje kūno vietoje, tartum apgirdytas gudriai suvirintomis žolėmis, turinčiomis išvaryti įsivyraujančią ligą. Jausmas, kad yra prarijęs plauką, kad jis įsivėlęs priegerklyje, gomurio gale, jo neapleido visą rytą ir visą dieną. Jis krankštė, spjaudėsi, bandė net pirštu pasiekti ir išimti ar sutelktų seilių gurkšniu nuryti. Ir tai nieko nepadėjo.
    Kas nors turėjo tą dieną atsitikti. Savo nuotaika ji labai panėšėjo į aną atodrėkio dieną, kai jis veržte veržėsi iš miško. Kai palaukė jį traukė lyg aukos tykanti nelaimė. O puikią rudens dieną lėmė šis rytas. Miglos sklaidėsi, varinėjamos pabudusio pietų vėjelio, drumstėsi tumulais, krisdamos į žemę. Miško viršūnės skaisčiai nušvito, ir dangus pasitiesė virš jų gėlą ir iki begalybių permatomą mėlynumą. Rasa siūbavo voratinkliuose. Sausos smilgų šluotelės žibėjo, lyg prižertos smulkučių karoliukų. Ir kiekviena ražienos birbynė laikė iškėlusi po skaidrų lašą. Miškai jau gelto visu smarkumu.
    Iš tokių dienų susideda gyvenimas. Iš tokių valandų, kurios tik jiem vieniem tepriklauso. Tokią nuostabią dieną lėmė Doveika savo išvykimu. O tačiau padange plaukė ir ausyse skambėjo keisti, nerimą kelią garsai. Kas nors turėjo atsitikti, ir darni valandų tėkmė susijaukti. Taip oro atmainą pajunta seni ir prityrę žmonės, visą amžių praleidę gamtoj, taip medžioklės sezono pradžią nuuodžia miško žvėrys, niekur neišėję iš savo gimtųjų lūžtvių.
    Tilius buvo gamtos vaikas. Plačia krūtine atsirėmęs į saulę, į vėtras ir kietomis rankomis įsikirtęs į žemės auglių.
    Su nepasitikėjimu jis žvelgė į vyrą, artėjantį nuo vieškelio. Kurs stūmėsi kartu dviratį, vikriai peršokdamas griovius ir išsilenkdamas arimų ir rugiais užsėtų dirvų. Iš viso ko matėsi, jog jis žinojo, ko ieško, stumdamasis tiesiai ir neabejodamas. Ir, pažinus brolį, vietoj palengvėjimo jį suėmė dar didesnis rūpestis. Geros žinios šiuo atveju net iš namiškio jis nesitikėjo.
    - Na, tai iš kur tu? - nebeiškęsdamas sustabdė arklius ir šūktelėjo, jam dar esant atokiai.
    - Iš namų.
    - Kas atsiliko?
    - Nieko neatsiliko, - vaikinas atsmaukė kepurę, ir jo dantys švietė, paryškinami švelnių ūselių. - Juk ketinau kada nors pas jus užsukti. Pasižiūrėti ūkio.
    - Ak, ūkio... - Tilius krankštelėjo, išspjaudamas atoslūgį iš dusulio smaugiamos krūtinės. - O maniau, kad kas nors. Kad susirgo ar šiaip negero.
    - Iš kur ten? Visi sveiki ir tau linkėjimų siunčia. Aš taip sau. Įdomu.
    - Kas čia įdomaus? Daugiau prišneka negu iš tikrųjų. Ūkininkas kaip visi, - negalėjo suvaldyti savo irzlumo Tilius ir pasekė brolio ranką, siekiančią vidaus kišenėn.
    - Laišką tau atvežiau.
    - Laišką? Man? - tabakas išsibarstė iš sukamos cigaretės. Jis suglamžė popierėlį ir numetė.
    - Gal kas įdomesnio? Ar nesakei, kad tuojau pristatytume, jei kartais toks ateitų? O čia, rodos, toks? - teisinosi brolis.
    - Parodyk. Ir susuk man dūmą. Mano pirštai sugrubę, kad juos kur...- siekė laiško ir drauge atkišo tabako pakelį.
    - Še, aš turiu jau susuktų, - jauniklis ištraukė savųjų cigarečių dėžutę. Ar jis nebuvo ką tik iš miestelio, kad negalėtų pavaišinti brolio kaip visai suaugęs vyras? Bet kad jo pirštai būtų sugrubę nuo šalčio ar drėgmės, tai kažin kaip keista, kai kakta rasoja stambiais lašais. Jis nevykusiai plėšė laiško voką, ir popierius šokinėjo jo rankose. Ar tik vištos nebūsi vogęs šią naktį, meldžiamasis, kad pirštai taip dreba? E, e, čia kas nors ne taip. Tiek daug jau ir jis išmanė.
    - Tai matai... - lėtai išsikvėpdamas, skaitė kelintą kartą.
    - Tarnybą būsi bene gavęs?
    - Iš kur tu žinai?
    - Tai numanu iš viršaus.
    - Argi?
    - Patsai juk išaiškinai. Bet tau sekasi.
    - Sekasi... - mėgdžiojosi Tilius. - Kad juos kur velniai! Kad kur...
    - Ko čia keikies? Ar nepatinka?
    - Keiktumeis ir tu. Dar gražiau.
    Jaunuolis nusikvatojo pilna burna. Jis nė nemanė persiimti vyresniojo nuotaika.
    - Maniau, jog šoksi ant vienos kojos. O dabar jis... Nesakai, ne kur ir ką.
    - Į miškus.
    - Į kokius miškus?
    - Manai, kad aš žinau? Į miškus, eiguliu.
    - Eiguliu? Tai visai neblogai, - džiugiai pasakė brolis. - Jie gerai gyvena. Ko trūksta kad ir jūsiškiui?
    - Eik tu po velnių su mūsiškiu ir su visais! Man nesvarbu, kaip jie gyvena. Bet čia rašo, jog vyresniu eiguliu.
    - O kas tas vyresnis? Nesu tokio girdėjęs.
    - Ir aš girdžiu pirmą kartą.
    Staiga abu pritrūko žodžių. Rūpestis, atneštas su laišku, įsibrovė į jų tarpą kaip trečias, visai svetimas ir nedraugiškas, kurio reikia varžytis, kuriuom negalima pasitikėti nė minutę.
    - Tu gali apvaryti dar porą vagų, kad nepradėtų šaukti šeimininkas. Aš palauksiu, - ūkiškai galvodamas, bandė išeiti iš nejaukios padėties svečias.
    - Tepasiunta. Kas gali šaukti ant manęs? - didelis ir savarankiškas statėsi Tilius, lyg be jo čia nieko kito nebūtų. - Kiek dabar laiko?
    - Bus netoli dvylikos.
    - Laikas pietums.
    Brolis padėjo atkinkyti arklius ir gėrėjosi jais, neslėpdamas savo susižavėjimo:
    - Kad aš tokius turėčiau.
    - Kur juos dėtum?
    - Tai klausimas, kur dėtum. Kur deda arklius žmonės, jeigu juos laiko?
    - Visas avižas, kiek jų tavo žemėje užauga, surytų. Ir tai dar neužtektų. Atsimink, kad tokiems smakams reikia ir duoti,- negailestingai naikino jaunojo brolio svajones apie žirgus Tilius.
    Na, na... Gal ir taip. Bet vis tiek malonu tokius gyvulius laikyti. Su jais pavažiuoti ar kur pajoti. Viskas domino jį, visko klausinėjo. O Tilius atsakinėjo puse burnos, skubindamas apsiliuobti. Jis nėjo nė vidun ir išsitraukė nuo prieklėčio savo dviratį.
    - O kur tu ruošiesi? - paklausė sunerimęs berniukas.
    - Tave palydėsiu ir užsuksiu pas eigulį pasiteirauti.
    Kad jis dar nesiruošė keliauti. Jam visai neskubu. Kartą atvykęs, jis norėjo kaip reikiant susipažinti su vietove. Juk tam ilgai ruošėsi ir laukė progos. Ką? Jis beveik varyte išvaromas? Tilius pasišiaušęs ir taip atšiaurus, lyg pavydėtų. O ko čia? Jis neatsikąs ir nepaglemš jo vietos. Gali būti ramus. To jis nesitikėjo. Ir ūkis - tarytum išmiręs. Kur šeimininkai?
    - Doveika į miestą išvažiavo.
    Bet jaunuoliui rūpėjo ir šeimininkė. Ji gal daugiau negu kas kitas. Jis jau buvo tokių metų, kad kalbos ir užuominos jo vaizduotę kaitino iki raudonumo. Ir ji kartu išvažiavusi? Ne, biesas žino, kur ji lindi. Pagaliau ko čia klausti, ar jis ją gano, ar tai jo reikalas žinoti, kur ji, šeimininkė? Tilius ir broliui jos pavydėjo.
    Jie sustojo prie keliuko, atsišakojančio eigulio pasodon.
    - Ką pasakyti mamai? - pabaigė galutinai nenusisekusią išvyką brolis.
    - Aš pats netrukus parsirasiu. Na, ką? Nieko ypatingo.
    Eigulio tuo tarpu jis nerado. Turėjo palaukti valandžiukę, kol pašaukė iš klojimo vaikas. Jį kvietė už stalo sėsti ir kartu papietauti.
    - Nesisėsiu, ir nesivarginkit dėl manęs. Noriu kai ko paklausti.
    Ir jis paklausė.
    - Vyresnis eigulys? Tai žvalgas, - atsakė eigulys.
    - Argi žvalgas? - kažkaip neįtikimai pasigirdo Tiliui.
    - Taigi. Dabar tik pakeitė pavadinimą. O pareigos tos pačios. O kam tau prisireikė?
    - Tai mane liečia.
    - Tave? - eigulys padėjo šaukštą.
    Tilius patvirtino galvos linktelėjimu.
    - Kaip tai?
    - Tas popiergalis, - jis ištraukė apglamžytą laišką ir padėjo kaip tik prieš jo dubenį.
    Eigulys pavartė, atsikėlė iš užustalės ir nuėjo prie lango, nors šviesos ir vietos buvo pakankamai ir ten, kur sėdėjo. Jis skaitė pašnabždom, vis pašnairuodamas į šoną.
    - Rupūžyte! Juk tarnybą gavai?
    - Taip išeitų.
    - Ką? - prisimerkė Baikštys, tartum gerai nenugirdęs.
    - Taip čia rašo.
    - Skaityti aš moku. Bet kaip čia tau išėjo? Ar tu dėdę turi, ar ką?..
    - Ką aš žinau?.. Kokį dėdę?.. Padaviau prašymą, išeidamas atsargon, ir viskas. Ir pamiršęs buvau. Tik kažin, ar verta ko nors?..
    - Ką? - vėl riktelėjo eigulys.
    - Toji vieta, klausiu, - varžydamasis muistėsi ant suolo Tilius.
    Baikštys nusikeikė sklandžiai ir sultingai, kaip temoka žmonės, amžių leidžią gamtoje ir susitinką tik su tokiais pat. Tai, ką jis iš to vaikino išgirdo, ir apskritai jo keista laikysena buvo niekas kitas kaip įžeidimas taurios miškininkų bendruomenės. Būdamas jos išlikimas narys, kad ir žemiausio laipsnio, šoko narsiai ginti.
    - Duočiau tau į snukį už tokias šnekas, tai ir žinotum, - pasakė jis ir kreipėsi į žmoną.- Įleisk birbilo. Kąsnio negaliu nuryti,
    - Kad jau suskobęs, net žandus suka, - supeikė alų Baikštienė.
    - Tai paieškok ko kito.
    Moteriškė paieškojo ir surado miško uogomis uždažyto skysčio. Jis žandų nesuko, o trenkė kaip kūle į pakaušį.
    Ar verta? Tai tokia puiki tarnyba, kad apie ją kalbant, reikia kepurę nusiimti. Žvalgas - beveik tas pats, ką ir girininkas. Čia jau tarnautojas, skiriamas departamento. Penkta kategorija, vyruti. Butas, kuras ir šviesa. Švilpauji sau po mišką. Nes koks gi ten darbas? Nors Tilius žegnojosi, jog jis čia niekuo dėtas, bet Baikščiui visgi atrodė daug nepaprasčiau. Be praktikos, be nieko. Ir į žvalgus. Gilią šaknį kažkas knisa jo užpakaly.
    Gal ir pavydo kiek jautėsi seno eigulio nuotaikoje. Ir drauge jį siutinte siutino jauno vyro abejingumas ir nerodoma pagarba. Gauti tarnybą šiuo metu, ir dar valdišką - reikia pasiutusios laimės.
    - Aš visad maniau, kad tu iškrėsi mums kokią nors šunybę. Vyras - ne su pirštu dirbtas. O, kaip tau tiks žalia miškininko uniforma! Mergos smaugsis ir žudysis dėl tavęs.
    - Užtenka, užtenka, - nebeiškentė žmona. - Bent prie mergaičių prispaustum liežuvį.
    - O Doveika, - lyg negirdėjęs, varė savo vyras, - galės pasiieškoti kito. Per didelė jam garbė turėti tokį bandininką, kurs už jį patį vertesnis.
    Taigi. Turbūt jau teks jam pasiieškoti kito. Taip jau išeina. Tilius grįžo, nepalengvinęs sau naštos. Priešingai - ji dar bjauriau ir kebliau įsirėmė tarpumentin, išklausius tiek pagyrų jo būsimai tarnybai. Eigulys - sušiuręs ir neatsakingas gaivalas ir pliauškalas pirmos rūšies. Jis, ir vidurnaktį išverstas iš lovos, pasakytų tą patį kaip išmankštintas kareivis, nes nieko daugiau nežino.
    - Brolį palydėjau, - pasiteisino Monikai, priekaištaujančiai dėl vėlavimosi pietums.
    Gerą valandą jis buvo sugaišęs. Šeimyna pavalgiusi ir išsiskirsčiusi. Jo dalis vėso ant stalo. Ir šeimininkė stovėjo, pasikaišiusi prijuostę, skarele parišusi plaukus.
    - Kodėl neatsivedei brolio pietums?
    - Nemaniau, kad jis būtų alkanas. Kodėl?
    - Svečias, vaike. Taip negražu. Turėjai pakviesti.
    - Apsieis. O be to, jis labai skubėjo. Biesas žino, kur trankosi. Pamatė mane ariant ir užsuko.
    Aha. Tai, vadinasi, ji viską matė. Šeimininkė be priekaištų. Nuo jos akių nieks nepasislėps. Ji stovėjo, ranka įsisprendusi šonan, ir žiūrėjo. Tiliui šaukštas pradėjo painiotis tarp dantų, lyg ji būtų skaičiusi jo kąsnius. Jis atsistojo.
    - Dailus bernas tavo brolis.
    - Prieš metus kitus lakstė paskui karves.
    - Ir panašus į tave. Jūs turbūt visi medžio aukštumo?
    - Ne. Aš pats žemiausias.
    - O Viešpatie! Kokia veislė!
    Ar gera, ar bloga tokia veislė, kur vyrai siekia pastogę savo ūgiu, ji vis tiek niekuom ne pranašesnė, kai reikalai susimaizgo. Tilius manė, jog šiuo metu jam būtų geriau susitraukus ir susirietus kaip žirnių kirmėlaitei ankšties kamputyje. Ilgomis rankomis ir kampuotais pečiais tik sukliūsi, lįsdamas per spragą, apnarpliotą spygliuotomis vielomis.
    - Senelio nėra, - tarė ji pašnabždom, koketiškai primerkdama akis, susiaurindama jas į du juodus gilius brūkšnius kaip jauna išdykėlė, žaidimų draugė, slaptai mesdama vylingą pažadą. Ir, pravėrusi drėgnas, bejėgiškai atsiduodančias lūpas, konvulsiškai godžiais pirštais kedeno jo plaukus. Už sienos, mergų kambaryje, krabždėjo. Bet kada galėjo prasiverti durys. Ir ji išnaudojo laiką, suremtą iš visų pusių pavojų ir netikėtumų, prisispausdama geismo šiurpu sukrečiamu kūnu, apsikabindama nirtulingu glėbiu ir bučiuodama.
    - Aš turiu tau kai ką pasakyti. Vėliau. Gerai? - taip pat staigiai atšokdama, sunkiai atgaudama kvapą, pasakė ji.
    - Gerai.
    - Bet tu išgėręs? - lygino savo balsą Monika.
    - Tas eigulys pamatė ant kelio stovint ir pašaukė. Kažkokio vyno ne vyno užpylė, - melavo toliau Tilius.
    Monika brangi - norėjo pasakyti. Ir dar daugiau, ko nebesutalpino savyje. Jis vilgė gomurį, žodžiai vėlėsi lyg pakulos burnoje, ir jis springo, negalėdamas jų nė ištarti, nė nuryti. Jis rėmėsi pečiais į durų staktą. Kojas nusmelkė negalia. Jas traukė svarsčiai - po šimtą kilogramų kiekvienas. Niekad jos nematė gražesnės, net tada, kai buvo išsipusčiusi išeiginiais rūbais. Kai įsiveržė prietemoje į jo kambarį, kai švitėjo auskarai ir akys degė kažin kuom, niekad nematytu. Ir labiau gundančios ir geidžiamos - net tada, kai sulaikė jį ant kelio, kai jie puolė po eglėmis, jų juodon besotėn pragaištin.
    Jis uždarė duris ir dar atsisukęs patikrino, ar jos sandariai susivėrė. Už jų liko šeimininkė. Ne. Kažin kas daugiau. Jokios šeimininkės, pačios geriausios pasaulyje, niekas taip nesigailėjo. Net mirusios. Nes, iš kapų grįžtant, jau ta pačia diena baigiama apsiprasti su mintim, kad ji palaidota. Kad amžiams užkasta. Ir amen.
    - Kokis velnias tave apsėdo? Ar taip tave nugirdė eigulys savo žoline, kad tu nebesiklausai, ką aš sakau? Tiliau, kas atsitiko? - ar ji taip pasakė, ar jam tik taip pasigirdo. Jis tą atsiminė kiemo viduryje, prie šulinio su cementiniais loviais gyvulių girdymui. Jis stabtelėjo ir įsižiūrėjo į žalėsiais aptrauktas lovių sienas, mirkstančias iki pusės vandenyje. Ir nenugalimai traukė pažaliavęs vanduo panerti galvą, perštinčias akis. Ar, bent pavilgius delną, perbraukti kaktą. Jis stovėjo kiemo viduryje lyg turgavietėje neparduotas ir apleistas daiktas, betgi sekamas šimtų akių iš visų aplinkinių langų.
    Taip negerai, labai negerai. Ką nors reikia daryti. Ir nors kartą padaryti tinkamai. Ar jis tik neprivėrė jos rankos, užtrenkdamas duris? Per smarkiai jas uždarė. Ir negerai elgėsi, kalbėdamas taip šiurkščiai su ja, tartum ji būtų ta, kuri vien blogo tegeistų. Ji ne tokia. Monika, tu gali patarti. Tu šį tą išmanai. Ir daugiau negu tavo vargšas samdinys. Imk ir pasakyk, ką mums daryti, nes kitaip bus blogai, labai blogai. Mus tai abu liečia, aš manau.
    - Monika, Monika, ką aš darysiu be tavęs? Kaip aš išsiversiu be tavęs? Ką tu padarei su manim? Ką tu padarei iš manęs? Nežinau, nežinau...- tą patį kartojo, užsirėmęs ant arklių gardo apytuščiame tvarte, galvą įrėmęs į sieną, sugniaužtame delne žvangindamas apinasrius. Vienu melu suabejojo, ar kas jo nesiklauso ir ar ne per garsiai ištarė žodžius, kurie galėjo nuaidėti kaip šūviai vidurnakčio tyloje. Gyvuliai ramiausiai šlemštė pašarą. Net nepasisukdami jo pusėn. Lygiai gerai jie jausis ir vėliau, kai jau bus kas nors atsitikę. Bet čia nieko neatsitiks, čia niekas nepasikeis. Kregždės vėl iš naujo šaudys pro durų viršų ir molinius lizdus pripildys cypsinčių jauniklių. Kaip buvo vasarą ir daugelį vasarų prieš tai. Jo šešėlis tik kuriam laikui tebus aptamsinęs vieną šios vietos dėmę. Ir viskas.
    Jis tramdė save kaip įmanydamas, suleisdamas nagus į delną, sukąsdamas lūpas dantimis, kad rėkte neišrėktų gūdaus nevilties skundo, aštriais peiliais surėmusio ir neleidžiančio pakrutėti. Jis tik dejavo gailiai ir patylomis kaip vaikas, pasimetęs ir paklydęs ir pajutęs visą klaikumą nakties, miško ir pamažu, bet užtikrintai sėlinančių vilkų. Jis varžėsi ir gėdijosi savo bejėgiškumo. nepasitikėdamas nė vienu erdvės centimetru, neturėdamas kam pasisakyti, neišmanydamas, kaip palengvinti sau. Būdamas vienas ir būdamas toks menkas klaikiai didingoje praradimo akivaizdoje. Kaip būtų gera, kaip būtų lengva, jei ne tai, jei jo taip nemylėtų. Jei jis nebūtų pažinęs ir paragavęs mirtinai saldaus gėrimo, užliejusio akis ir protą, visą žemę nudažiusio neįtikimai žalia spalva, kokios neturi joks gaivališkiausias pavasaris. Jis dar nebuvo pasisotinęs, dar neatsigėręs, tebebrido su kiekvienu žingsniu vis tirštėjančion miglon, už kurios nieko nėra, kuri baigiasi, lyg peiliu nupjauta, ir išnyksta, visiškai išsidalindama beribėje. Ir visa tai nuplėšti vienu trūkiu? Gerai. Nuplėšti ir visko netekti. Vienu trūkiu, vienu brūkštelėjimu - išėjimu kažin kur, kur visiškai tuščia. Nes negali būti to, kas nepakartojama, kas tik kartą gyvenime. Ir tik vienoje vietoje, lemties pirštu nurodytoje. Ir todėl privalomoje išgyventi giliai, kaitriai ir iki galo. Be prieštaravimo, be pasipriešinimo, klusniai ir su dėkingumu palenkiant galvą ir nuskęstant svaigime.
    Pasisėjau balandėlę daržely...
    O Raudonasis Petras ką pasakytų? Vaike - pasakytų Petras - ar tau galvelė apsisuko, ar tu dar neišsipagiriojai? Tiesa, per daug buvo nugeriama, trupučiuką per daug. Visa vasara vien latravojimas ir pagirios. Kartais ir be piktos mįslės imi ir padaugini. Bet kai ateina laikas dirbti - mes dirbame, jog vilnos dulka. Suprantama, kad reikia viską mesti ir važiuoti. Gražiai pagyvensi, ir mes tau to nepavydime, o visa širdimi linkime.
    Kas tokie jūs? Tugaudis, Každaila? Kas dar? O pasakyk, ar tu kada girdėjai tokią dainelę, ar tau ją kas dainavo taip, kad jos jau amžiams nebeišmuštumei iš savo galvos? Ir išgirdęs kristumei prie žemės, ir priglaustumei ausį lyg prie širdies savo mylimosios. Ir virpėtumei visas kaip lapelis vėjo pagairėje? Štai toji dainelė:

    Pasisėjau balandėlę daržely -
    Balandėlės nė daigelis nedygo...

    Tokios dainelės nieks jam nedainavo. Kas tiesa, tai tiesa. Bet jos ir nepasigedo. Jis turėjo savo ir ją kitiems padainuodavo. Prašau, jeigu nori:
    Tavo žalias vainikėlis
    Nuruduos, nuruduos -
    Mano juoda kepurėlė
    Kaip juodavus, taip juoduos...

    Raudonasis Petras daug dėl to nesivargino. Jis pasiliko tuščias ir visad laimingas. O ar tu negali - kepurėlė ant šalies ir į kitą darželį? Ne, Petrai, taip neišeina. Ko negaliu, tai negaliu. Kad tu žinotumei, kaip mane skaudina vien tokia mintis, tai taip nesakytum. Ima baimė, kad neištversiu tos nykumos, kuri mane būtinai apims, ir pasidarysiu galą, ar iš tos tūžmasties kitą nugalabysiu. Tai taip tik atrodo - netiki Petras. Taip gali būti. Nežinai, koks jaukalas iš manęs. Nieko gero - vien tik kvailystėms pasinešęs. Patsai už save nė penkių centų nestatyčiau. Surimtėsi ir užmirši - tikina jis. To tai nesulauksi iš manęs, kad užmirščiau. Tai turėčiau savo širdį ištraukti per gerklę ir padėti. E, širdis, širdis - tyčiojasi Petras - susirasi kitą, lyg mergų sviete kada trūko. Nesusirasiu, Petrai, tokios jau niekur nerasiu, nes tokia tik viena. Vargas man.
    Petras atsikrankštė, kaip ir pasiruošdamas ką rimtesnio pasakyti. Žinai ką - tarė jis - kad tu būsi gerokai subobėjęs paskutiniu metu. Net negražu klausytis. Ką padarysi, kad toks nelemtas mano būdas. Pačiam dėl to nesmagu. Tai susispausk. Suimk save į nagą - moko Petras. Kad neišeina, kiek bandau, vis neišeina, mielas Petriuk. Toks jau aš nevaleika apsigimęs. Vyras kaip mūras, ką tu niekus - pliekia Petras. Toks jau čia vyras. Tik iš pažiūros. O kai ką rimtesnio, ir nebėra to vyro. Va tai tau. Įsikalbėjimai, daugiau nieko - netiki jis. Ne įsikalbėjimai, o taip visada man atsitinka. Per giliai griebi, štai kas, o reikia iš lėto, paviršium, nuosaikiai, ot taip, lai niekad nenusvilsi pirštų - rodo jis. Bandžiau ir tai, bet vis tas pats velnias. Kur išeis, jei esu sugadintas amžiams. Nė ūkininkas, nė darbininkas. Mokytas ir ne iki galo. Kad bent amatą kokį mokėčiau. Siūčiau batus arba arklius kaustyčiau kalvėje, kaimo gale. Su mokslu nieks negimė. Padaužysi metus kilus priekalą ir turėsi duoną - greitas patarti Petras. Netraukia. Be to, vis neprisiruošiu. Ir pritingiu. O kuom būti, ir nežinau. Būk eiguliu - trumpai ir drūtai kerta jis. Taigi, būk. Bet tai reiškia, jog turiu prarasti tai, ką turiu. Vaike, nenorin tavęs gąsdinti, bet pasakysiu atvirai, kad tu viską prarasi. Viską, įsidėmėk - grasinamai pakilo storas ir bukas, nuo pypkės parudavęs Petro pirštas. Kaip tai? Nugi neapsimesk suvisai kvailučiu. Ar tu nieko negirdėjai apie tokį senelį, vadinamą Doveika? A? Girdėjai, šelma, ir jo jauną, gražią žmoną paviliojai. Tai žinok, kad jis gerus šautuvus laiko savo troboj. Ir pačiais stambiausiais šratais jo muškieta užtaisyta, lyg vilkams ar šernams. Ir kabo parankiui, kaip sakė šlubis Laurynas. Senis kai ką nuuodžia - šnabždėjo prisikišęs Raudonasis Petras jau visai nejaukiai. O Jėzau! Taigi, taigi, įsidėmėk. Vienas kartas nemeilios. Turėtum pats tai nujausti - baugino. Aš nujaučiu. Iš pat ryto kažin koks bjaurus nujautimas kaip slogutis naktį, tartum keliais eitų kas per krūtinę. Trūksta oro, noris bėgli, atsikvėpti. Bet ir vėl negali. Galėsi, nėra čia ko. Tik susiimk, ir op - per griovį - labai draugiškai padrąsino Petras. E, prakeikimas! Visad kas nors įvyksta ne laiku, tada, kai negalima pasinaudoti, nenuplėšus šašo, nepagilinus žaizdos. Neapsieinama be gilaus pjūvio. Ir drauge bet koks laimėjimas nublanksta, netenka savo vertės. O sako, jog laimę pasiutusią turiu. Jokios laimės, lik nedalia.
    Raudonasis Petras ištiesė savo leteną, patakšnojo per petį. Vadinasi, nenusimink, bus gerai, tik laikykis. Tikra, draugiškai nemeluota šypsena prasišiepė jo nurūkę ir nuo kandiklio nudilę dantys. Galvą įtraukęs, kerėpliškai nerangus, apsisuko ir nuėjo. Melsvas dūmelis draikėsi apie jo juoda kepurėlę. Jis mažėjo, nyko ir sudilo parudavusioje Vilkijos pievoje, ten toli, Laumakin pašventoriuje, prie jo kasamo griovio.

    Balandėlės nė daigelis nedygo, balandėlės nė daigelis nedygo...
    Ir vakaras buvo jau čia pat. Jis lydėjo gęstančią saulę taip, lyg jų regėtų paskutinį kartą. Gal paskutinį kartą šioje vietoje. Nes laiko nedaug. Jeigu eiti, tai eiti ilgai negaištant. Ir iš karto pabėgėti kuo toliausiai, kad nė aimanos, nė priekaištų nesigirdėtų. Ten jau - kaip Dievas duos.
    Jonas ruošėsi talkos pabaigtuvėms pas tolimesnį kaimyną, kur visą dieną darbavosi Basiuliškių žmonės. Jis gundė ir Tilių kartu patraukti, nes ten būsią linksma. Vaikinas svarstė, kaip jam atsiskaityti su šeimininku. Padėti ant stalo laišką. Taip. Autobusas jau grįžo iš miesto. Bet ko skubėli? Kol laiškas kišenėje, kol neatskleistas kitiems jo turinys, jis tebebuvo savo vėžėse, savo kely. Ir nuo to jam linksmiau pasidarė, tartum sužadinus menkutę vilties kibirkštėlę. O gal dar kas nors ir kaip nors?.. Gal to nereikės? Jis manė gerai pasielgęs išvengdamas šeimininkės, kol dar nebuvo grįžęs Doveika. Taip bus nustumta viena dienelė. O gal ir kita? Jis nuėjo šeimyninėn ir atsigulė savo lovon. Garsai nyko iš kiemo vienas po kito, ir po valandėlės, su įsigalinčia tamsa, jis jautėsi lyg apleistame name, viduryje dykynės, atsileidžiant įtemptiems raumenims ir juos užliejant atvangai, lyg snauduliui.
    Bet Lauryno jis neturėjo išbraukti iš gyventojų tarpo. Jis atklišeno iš nežinia kur ir pasiliko už durų. Ir nesiruošė eiti vidun, tartum dar ko laukdamas. Ne. Jis šnekėjosi ir barėsi pusbalsiu ir storai dudendamas, kaip visad nepatenkintas savim ir visu aplink. Durų klingė krabždėjo, lyg ant jos būtų uždėta nerami ranka. Plyšys pamažu didėjo, ir jame vėrėsi statmenas vakaro dangaus brūkšnys. Tučtuojau jį uždengė juodas siluetas. Greičiau, negu jis spėjo pažinti ir atsisėsti, ji atsirado prie lovos ir pritūpė.
    - Miegi?
    - Kur ten.
    - Berniūkšti mano, tu net nenujauti, kokią nuostabia žinią tau atnešu. Ši naktis mums vieniems tepriklauso...
    Kaip tai? Jis sėdosi taip staigiai, jog vos nepargriovė jos, priklaupusios ant grindų.
    - Senis negrįžta. Štai laiškas, paskaityk.
    - Per tamsu. Be to, juk sakei, kad negrįžta, - jis palietė standžią popieriaus skiautę ir kitą panašią juto savo kišenėje.
    - Aš nebegalėjau nustygti ir atbėgau, kad ir tu žinotum. Kiek vėliau tu ateisi pas mane ir rasi viską paruošta mūsų meilės nakčiai, - ji stabtelėjo atsikvėpti, genama dusinamai turtingos įvykių eigos. - Ir pamatysi, kaip esi laukiamas ir kaip viskas tik tau vienam. Tik tau... Ir ką dar tau pasakysiu...
    Nieko daugiau nebetroško, nes visko buvo per daug. Kaulinis spyglys susmigo taip skaudžiai ir taip giliai, jog jis vos nesuriko. Jis siekėsi jį išplėšti ir numesti. Ir ištraukė laišką.
    - Ir man atnešė laišką...
    - Tau? Iš kur?
    - Perskaityk.
    - Nemoku tamsoj. Ką čia rašo?
    - Tarnybon kviečia.
    - Nesąmonė.
    - Kodėl?
    - Mes apsieisim be jos.
    - Kas mes?
    - Tai mudu, jaunuoli mano.
    - Tai tik mane liečia, - naiviai pasakė jis.
    - Ne. Nes tu ne vienas. Aš esu tavo. To neužmiršk. Kažin kas grasaus ir nenumaldomai kieto atsišaukė tame šnabždesy. Visą kambario erdvę užpildė tie žodžiai. Pati mintis jau buvo garsiai rėkiantis ir nusiaubiantis gandas.
    - Taip...- patvirtino Tilius.
    - Mesk tą popierėlį.
    - Numesti nesunku, bet tai labai svarbu, Monika.
    - O ką jis tau žada?
    - Tarnybą. Eiguliu. Ne, vyresniu eiguliu, arba žvalgu.
    - Ir tu mane paliksi dėl to, kad būtumei eiguliu?
    - Ne... - jis purtė galvą, pasiruošęs ją suaižyti savo dideliais ir kietais kumščiais. Petrai, Petreli, ką gi tu dabar pasakytumei? Ką gi tu dabar, senas valkata ir paleistuvi? Ar tau kada teko taip nešti savo juodą kepurėlę? - Aš noriu pradėti gyventi. Bijau ir pagalvoti. Aš neįsivaizduoju, kaip išsiversiu be tavęs, Monika. Ir čia dabar tokia velnystė... Tu supranti gerai mano padėtį.
    Ji sakėsi nesuprantanti.
    Kodėl? Bet juk tai vartai į gyvenimą. Jeigu pro juos tu praeitumei - kažin kur toli, Laumakių pašventoryje, ant kastuvo koto užsirėmęs, ilsėjosi Raudonasis Petras.
    - Ar ne laikas man pradėti savarankiškai? Ir pačiam šį tą turėti?
    - Tu turi mane. Ar tau neužtenka?
    - Aš to nesakau. Labai daug. Tai per daug man...
    - Tiliau, Tiliau...- kuždėjo ji, glausdama savo veidą prie jo neskusto žando, glostydama delnais taip švelniai, kaip tėra liečiamas pats trapiausias žiedas, kaip glaudžiamasi prie gležniausio kūdikio.
    - Kodėl tu mane myli? - laimės šiurpo persmelktas, sudejavo vaikinas.- Kodėl tu mane pasirinkai?
    - Tai visai nesvarbu. Yra taip, kaip yra. Ir taip turi būti.
    - O aš? Kas man?
    - Tu myli mane?
    - Tu žinai.
    - Mes negalime skirtis.
    - To ir bijau.
    - Baikim tą pasaką. Gerai?
    Jis sunerimo atsiminęs, kad žmogus sėdi už durų. Ir kad kiekvienas garsas sunkiasi pro plyšius, pro sienas ir pasiekia svetimas ausis.
    - Dėl jo? Gali būti ramiausias. Jis patikimesnis sargas už bet kurį šunį.
    Jie pamiršo laiko tėkmę, nugrimzdę ir užsiėmę vien savim. O jis lašėjo, tiško apskaičiuotai tiksliais lašais ir pildė iki sklidinumo talpų ir juodą nakties indą. Jame galima buvo nuskęsti ir išnykti, nepaliekant pėdsakų. Ir minutę vėliau jis galvojo, kaip užsikabinti rankomis už krašto ir sulaukti ryto. Ir po minutės kitos, kaip ir kiekvieną kartą, remiamas sąžinės maudulio, manė darąs ne tą, ką reikėtų. Ir kad kitas gal pasielgtų kitaip ir geriau.
    - Jau turbūt gana vėlu? Mes netrukus eisime, - pasimetusiu balsu, lyg būtų pramiegojusi kažką svarbaus, prašneko Monika, atsisėsdama lovoje.
    - Bet palauk... Tu ketinai man ką pasakyti, - tartum vilkinimas būtų jo išsigelbėjimo takelis.
    - Vėliau, mano mielas.
    - Vėliau...
    - Aš užgesinsiu šviesą savo kambaryje. Taip tu žinosi, kad viskas gerai, ir ateisi.
    - Pasakyk, - suspausdamas jos pečius, prašė Tilius.
    Ji sugraibė jo ranką patamsyje ir prispaudė prie krūtinės. Jis pajuto kažin ką artėjantį, skubantį ir sustojantį per sprindį.
    Ir laukė kvapą užgniaužęs.
    - Mes turėsime kūdikį.
    - Mes? - krūtinė švokštė, išleisdama orą.
    - Taip. Mudu... Ir tau tik džiaugtis belieka. Nes senelis bus amžiams suramintas. Kai jam pranešiu, jei ir nekris iš džiaugsmo, tai vis tiek ilgai netvers. Jis sprogs iš puikybės, kad laukiasi sūnaus.
    - Ar tu esi tikra?
    - Dėl ko?
    - Kad, na, kad... tai ne jo?
    - Kvailys! - ji atšoko ir buvo pasirengusi tėkšti delnu į veidą. - Ir begėdis.
    - Galbūt...- jis nesidžiaugė. Ir net nežinojo, kas tinkamiausia tokiu metu.
    - Kaip tu gali šitaip, Tiliau? - skaudžiu priekaištu prabilo, nuleisdama galvą ant peties. - Myliu lik tave. Ir viską dariau, kad kitaip neatsitiktų. O tu, matai...
    - Ak, ne tai. Nurimk. Bet vis tiek negerai. Labai negerai.
    - Kas?
    - Vaikas turės jo pavardę. Ar aš galėsiu pasakyti, kad štai čia mano kūdikis?
    - Galėsi. Tik truputį kantrybės. Mes turime ištverti, mes turime sulaukti savo laiko. Jis ateis netrukus. Sakau tau.
    Jį supurtė baimė. Kojų apačios svilo nuo jos.
    - Aš bijau... Geriau mes bėkime iš čia. Aš dirbsiu, ir mums visko užteks. Monika, tu pagalvok. Ką mes turėsime, tai bus grynai mūsų. Dabar kaip tik gera proga, - jis patsai nustebo, tokios nuostabios minties apimtas.
    - Tss...
    Jie sustingo patamsyje. Šunes džiaugsmingai unkštė. Žingsniai bilsnojo kiemo grindiniu.
    Tilius apgraibė lango kablelį, atkabino ir pamažu pravėrė. Vėsa siūbtelėjo vidun. Žingsniai sustojo prie durų.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page