r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Marius Katiliškis
MIŠKAIS ATEINA RUDUO

DVIDEŠIMT KETVIRTAS

    Žemė džiūvo ir skeldėjo iki kraujo. Dievas žino, kada belijo. Rugiai suplaukė į daržines sausi kaip parakas, negavę nė lašo drėgmės. Baltą ir skalsią duoną ketino valgyti ateinančiais metais. Kam trūko sėklos ai malinio, užteko vežant barkštelti pėdą į ožį, ir pusė grūdų šoko iš varpų. Paskui tik perleisti per vėją, pasikabinus kretilą klojimo tarpdury. Gubų gubos, gruodu nupylusios dirvas, beregint nyko, ir tučtuojau paliko kėpsoti tusti ražienų plotai.
    Vasarojus sekė įkandin. Nebeliko tarpo žemdirbiui, tik prikritus valandą prie kupečio, atsipūsti ir lėkti. Šventam Rokui jau galėjo prasiblokšti ankstyvųjų šešeilių miežių. Sudaiginti ir sumalti salyklą. Apynių spurgos sviro nuo virkščių sunkiomis kekių kernomis, išlauždamos silpnesnius virpčius ir nusileisdamos į žemę auksinėmis kaskadomis. Patrynus delne ir pauosčius, svaigi sierų kvaptis plėšė šnerves ir lipdė pirštus išgarinta ir sutelkta syvų masė. Kuri vėliau laužys statinių šulus ir dugnus, nutraukys geležinius lankus, veršis pro ištrauktą volę ir tekės gyslomis, visą pasaulį nudažydama skaisčiai žalia spalva. Tokia kaip pavasaris.
    Pjaunamoji, arkliniai grėbliai tarškė nuo ryto iki vakaro našioje Basiuliškių žemėje. Talpniai primintos javų uorės girgždėjo ir lingavo ir spaudėsi į neapžvelgiamus prėslus ir kauges. Kiaulpienių ir usnių pūkai debesimis kilo nuo kraunamų vežimų, plaukė pavėjui tartum nupeštų paukščių plunksnos ir padaigstės. Lipo prie sudrėkusio veido, vėlėsi į burną ir lipdė akis. Drumzlinos prakaito srovelės sunkėsi vyrų krūtinėmis, merkė pajuodusius marškinius. Dar diena kita, dar savaitė. Ir tada jau bus galima atsipūsti. Dar kaip nors išturėti, nes giedra amžinai netvers.
    Ir staiga atėjo ruduo. Nes, kai žmonės apsidairė, aplink tik ražienomis cypavo vėjas. Piemenys išsileido iš suspaustų ganyklų į platumas, ir susmilko dūmeliai paežiuose, ir pakvipo kepamomis bulvėmis ir surūdijusiu užkulu, nukniauktu iš šeimininkių, išsistovėjusiu užlose didžiulėse taukinėse. Gandrai būriavosi, mokė jauniklius, ruošė juos tolimai kelionei. Po kelias dešimtis jų rinkosi kur nors senose rugienose ir stovėdavo, permainydami kojas, įtraukę kaklus, po kelias valandas. Po to sumosuodavo sparnais ir leisdavosi sutarton vieton. Ir ten, kur tyrelis išsilieja iš miškų, kur jis pamažu išeina į plynas lygumas, kemsuotas ir klampias, netinkančias nė šienavimui, nė ganyklai, kurios tegalėjo atsigauti tik nusausinus, išeidavo pasivaikščioti gervės. Kaip avių banda atrodė iš tolo - pilkšvai marga, judanti pamažu, tartum nematomo piemens rikiuojama. Gervės perėjosi tyrelyje, ir jų šeimynos jau buvo išsiauginusios tvirtus sparnus.
    Vasara dainavo, brisdama į galą su paskutiniais javų vežimais, su žaliomis dobilų atolo pradalgėmis. Tebebuvo lygiai šilta ir gražu, ir didelė rasa tebeplovė bruknių uogavimui išsibaudusių moterų kojas. Susirenkančių iš visų pasviečių, lyg ten, jų kraštuose, nebuvo kito darbo ir kito rūpesčio, kaip tik surinkti uogas iš tyrelio samanynų. Užsitraukusios storas vilnones kojines nuo gyvatės kirčio, apsirūpinusios pavilga, braidė ir markstėsi klampynėse ir liūnų pakraščiais. O pavakary leidosi ant vieškelio su sunkiais krepšiais ir tarbomis kietų sultingų uogų. Jų atvažiuodavo parsivežti kuris namų berniokas, ir nuo Veronikos krautuvės lalėdamos grįždavo atgal.
    O tačiau jau kažin kas pakibo virš žemės ir kas kartas vis žemiau ir žemiau leidosi. Nublukusių stagarų platybė kėlė širdyje graudulį ir nykumą ir ilgesį kažin ko praėjusio. tolimo jau ir nebepasiekiamo. Nors medžiai tebežaliavo kaip ir anksčiau. Ir vėlyvosios gėlės visu žiedų įvairumu ir jų kekių sunkumu tebesilaužė pro darželio tvorą, nebesutilpdamos ankštose lovose ir lysvelėse. Ir vakarai taip pat leidosi tykiai ir pamažu, persisodrinę garsų srauja. Ir saulėleidžiai driekėsi išilgai, lyg drąsia ranka išvestas brūkšnys, ir blėso iš lėto, tartum nespėję išgarinti vasaros karščio. Ir šiluma laikėsi beveik iki vidurnakčio, ir lik po to naktis įnikdavo skambėti tyru ir nupraustu rugpjūčio dangumi, jo begalybę raižant krintančioms žvaigždėms. Tamsių, mėlynų naktų.
    Tada užsidegė, miškas.
    Ar jį kas padegė, pasinaudodamas sausra ir tamsa, ar ugnis įsigavo savaime iš numestos nuorūkos? Bet kas ten galėjo rūkyti? Tik jau ne uogaujančios bobos. Ir ne praeinantis medžiotojas. Niekas negirdėjo tą vakarą ir dieną prieš tai šūvio. Laikas tik ančių medžioklei, bet antys nesilaiko aukštumose, sausame eglyne su pušų priemaiša. Ir piemenys to negalėjo padaryti. Miške jau seniai nieks nebeganė, ir gaisras kėlėsi toli nuo palaukės. Kas valkiojosi tą vakarą po mišką su degtukų dėžute rankoje ir pagiežos pritvinkusia širdimi?
    O buvo toks. Komisija nustatė, jog ugnis savaime kilti negalėjo. Ją atnešė iš kitur ir paliko.
    Prieš vidurnaktį pasiutusio šunų kaukimo prikelti gyventojai vertėsi iš guolių ir puolė pro duris. Kiekvienam pasirodė, jog dega jų kieme. Pašvaistė, lyg raudonai įkaitintas keptuvės dugnas, užsivožė stačiai viršugalvyje. Gal tai Basiuliškių klojimas, stovįs nuošaliau nuo kitų trobesių? Kiti pagalvojo, kad pieninė pleška, užniršę, kad ji mūrinė. Eigulys greičiausiai susivokė. Jis lakstė, lyg jo paties marškiniai būtų užsidegę ant kupros. Vaiką užsodino ant dviračio ir pasiuntė girininkijon. Ir. pats nebegalėdamas užsikęsti, bėgo pas Doveiką ir jo telefonu šaukėsi girininko pagalbos.
    Ką gi girininkas? Jis tegalėjo žinią perduoti urėdijon. Urėdas - jau žymus valdininkas, ir jo galva turėjo suglemžti tokius dalykus. Organizuoti ugnies stabdymą vietos jėgomis. Apie gesinimą niekas nekalbėjo. Kas gesina miško gaisrą? Ką ugnis jau buvo pasiėmusi - pasiėmė galutinai.
    Milžiniškas raudonas skydas pakibo viršum juodo ir bauginančio miško. Pririšti šunes daužė grandines, palaidi - uodegas pabrukę. atbuli spraudėsi į pašalius ir košė pro dantis gailias dejones. Arkliai neramiai prunkštė. Giedojo šviesos suklaidinti gaidžiai, o katinų akys laidė klaikiai raudonus žaibus. Tokios pat šviesos ropinėjo namų sienomis ir žibėjo langų stikluose.
    Seniūnas lėkė iš kiemo į kiemą ir visus, kas tik gali pakelti kastuvą ar kirvį, ragino bėgti ir klausyti, ką sakys girininkas.
    - Dega, dega!
    - Kas dega? Kur dega? - šokdami iš miego, klausinėjo vienas kitą - baimės, siaubo ir nuolatinio nuovargio pritrenkti žmonės.
    - Antai, ar nematote?
    - Basiuliškės?
    - Ne. Miškas.
    - Ak, miškas dega.
    - Prie Vilkijos. Margių eglynas.
    Degė valdiškas miškas. Ne kieno nors daržinė su javais, ne klėtis su šviežio derliaus kupinais aruodais, ne tvartai su liepsnose žūstančiais gyvuliais. Žmonės lengviau atsiduso, nors ten ugnis rijo šimtus daržinių, šimtus klėčių ir tvartų. Ten šėlo ugnis, kurios nė užliesi, nė užslopinsi, nors viso valsčiaus marškinius ir sermėgas ant jos sumestum. Nesipriešino seniūno įsakymui, bet nelėkė taip, kaip būtų lėkę, degant kaimyno sodybai. Kėlėsi, ėjo, rinkosi. Iki aušros nieko gero nesuspėjo padaryti.
    Ugnis ėjo plačiu ruožu. Ir ne pažeme, ne samanomis ir žole. Ji ėjo eglių šakomis ir viršūnėmis. Sausos apatinės šakelės tratėjo tokiu greičiu ir smarkumu, lyg ištrauktos iš žibalo markos, ir tučtuojau vienu liepsnos kamuoliu pavirtusi eglė, šnypšdama ir tratėdama spygliais, smilko iki pačių viršutinių ūglių. Sakų upeliai sruvo kamienais ir piktais lyg įerzintos širšės lašais taškėsi aplinkui. Skaudus ūžimas kilo iš miško. Rodos, tūkstančiai iki nematomumo įsuktų ratų būtų leidęsi akmeniniu plentu. Žmonių riksmai dingo jame. Liepsnų blūškiai šoko į viršų, ir žarijų stulpai metėsi antra tiek aukščiau medžių.
    Paniuręs ir susikrimtęs Doveika slankiojo savo miško rėžiu. Ugnis praūžė jo kampu. Ji plėtėsi upės link, bet jei kiek vėjas pasisuktų, jo ištausotas, išretintas, išskintas rinktinės statybinės medžiagos eglynas nusmilktų greičiau. negu išrūkytum porą pypkių. Ugnis tesustotų palaukėje. Kastuvas krito iš jo rankų. Ką su juo bepradėsi - jis tik painiojasi po kojų. Jo nieks neklausė. Jo balso niekas ir negirdėjo. Palaida minia šmaikštėsi tarp medžių ir nesusigaudė, kur ir ką pradėti. Visas išganymas - tik susirinkus griovkasiams.
    Su rytu pasikėlė vėjas. Jis įgavo naują kryptį ir ugnies upes nešė ten, kur jos nieks nelaukė. Ugnis peršoko per griovį. Per arti jis buvo pradėtas. Ugnis atsirėmė į upę, į naujai iškastą kanalą ir jo pakraščiu traukėsi gilyn. Degė išilgai upės ir artėjo į tyrelį su vis skurdėjančia augmenija, kuri tačiau buvo pakankamai tanki, kad perimtų ugnį medis nuo medžio. Tai mažos, kerotos pušelės sudiržusiais, gumbuotais kamienais, apgergužėjusios senų sužiedėjusių sakų gurvolais, pusiau nudžiūvusiomis šakomis. Jos pleškėjo kaip pakulų kuodeliai, šnypšdamos ir ugnį nuspjaudamos po kelis sieksnius. Toliau vis pušelės ir kadugiai retėjo, ir liepsna driekėsi pažeme, samanomis, viržynais, bjauria vilkžole ir aštriadalge, kupstais pasišiaušusia viksva. Ten ji ir buvo palikta, telkiant visas jėgas sausam, brandžiam eglynui. Jei ir čia nepavyks, tai visas kampas kelių dešimtų hektarų, įskaitant ir privatų - Doveikos nuosavybę, nupleškės, ir nė ženklo.
    Nori nenori turėjo eiti visi. Griovkasiai, vadovaujami savo kultūrtechnikų, eigulių ir girininko, darbavosi kaip reikiant. Prisistatė ir patsai urėdas. Policijos vyresnysis su savo padėjėjais. Bet jų nereikėjo. Žmonės dirbo iš peties. Dūmų debesys tirštai ir grasinamai slinko, apnešdami plėnimis laukus ir trobesius. Tada buvo panaudota paskutinė priemonė - prieš ugnį paleista ugnis.
    Tuščioje, nuvalytoje juostoje išpylė parako. Kiek jo buvo atvežęs urėdas, niekas negalėjo pasakyti. Nešė maišeliais ir pylė taip, kaip žaisdami vaikai iš smėlio išpila pylimą, įsivaizduojant apsaugą nuo įsisiautusios jūros. Priešais siautė ugnies jūra. Kai ji buvo jau čia pat, paraką padegė ir liepsnos šoko priešais kaip du raudoni ir mirtinai įnirtę gaidžiai. Ir ugnis užtroško, lyg ant jos kas būtų papūtęs troškinantį kvapą. Žmonės žiopsojo be žado ir rankas nuleidę iš nuostabos. Tada jau įniko kastuvais versti velėnas, rausti, mindyti nuodėgulius ir žarijas.
    Didesnioji vyrų dalis tuo tarpu jau skubėjo į tyrelį ir ten dideliu atstumu kasė griovį - ne taip gilų, kaip platų. Dideliu lanku juosė gaisro vietą, jam palikdami valią siausti ir pražūti savaime. Ratas užsibrėžė ir ugnį uždarė. Tik nieks negalėjo uždaryti gyvačių. Jos šliaužė pulkais, tabūnais, puolė į kanalą, į upę ir plaukė kiton pusėn. Kiek jų sudegė, kiek neišbėgo, kas suskaitys. Bet išbėgo tiek daug, kad apšmeižė visus takus ir, žmonės grįždami, nebespėjo jų mušti kastuvais ir vėzdais.
    - Iš peklos jų tiek daug?
    - Čia jų karalystė.
    - Ne kitaip.
    - Sunkios dienos, blogi metai gyvatėms užėjo. Tik pamanyk - čia ugnis jas išsvilino, čia vėl kanalą kasa. Kai nutrauks iš tyrelio vandenį, kai nebus drėgmės lieknuose, tai kur jos pasidės?
    - Kelsis kitur.
    - O kur?
    Eigulys Baikštys atsiminė, ką buvo šnekėjęs jo senasis dar ankstyvą pavasarį. Nejaugi jis tikrai matė gyvates, besitraukiančias iš miško? Jei jis matė, tai kodėl nematė kiti? Kodėl jis, kurs kasdien pereidavo nemažus plotus savo eiguvos? Jis to negalėjo suprasti. Ir negalėjo netikėti senio žodžiams dabar, kada jo piktas lėmimas pildėsi.
    Doveika kalbėjosi ant kelio su girininkais, su urėdu. Visi iki vieno buvo paišini ir nusmilkę, lyg iš jaujos grįžę po linų mynės. Kiek tūkstančių būtų surijusi ugnis, jeigu dar, jei dar valandėlę? Sunku apskaičiuoti, bet Doveika savo mišką vertino beveik kaip gyvastį ir nedrįso jam nustatyti kainos. Jis kvietė užeiti ir numaldyti troškulį. Oje, tai tikrai puikus pasiūlymas!
    - Rodos, šulinį išrytum, kaip troškina, - skundėsi girininkas.
    - Šulinys mano talpus.
    - Kai pradėsim lakti, liek tesiras.
    - Šuliny pritrūks, gal statinėse kas nors rasis, - guodėsi Doveika. Jis ką tik buvo apžiūrėjęs, kiek likę alaus po švenčių. Dvi, po šešis kibirus, nė nepradėtos. Kitas pabandė atkelti nuo ožių - kliuksėjo ir jose. O be to, antrininko. Negi gaila geriems žmonėms, taip pasidarbavusiems?
    - Užeikit, vyrai! Alaus po kaušelį išgersim. Kiek bus, tiek užteks.
    Eiguliai tik pasižiūrėjo vienas į kitą.
    - Ačiū, ačiū. Kodėl ne.
    - Tai negaiškit. Pamokit kitiems.
    Laurynas krapinėjo ant kelio ir pasišokdamas saukė:
    - Vyručiai, kaimynai, sukit šen į kiemelį! Alaus bačkelės jau išritintos, ir volės ištrauktos!
    - Ar nemeluoji tik?
    - Jeigu meluoju, tai save vaduoju. O jei tu vagi, tai kur tu dedi?
    - Ką jis ten suokia?
    - Ogi sako, jog alaus duosią išgerti.
    - Duos, duos. Tik susirinkit į kiemą. Nebus tiek stiklinių, tai galėsit gerti iš rieškučių. Kas atkišit kepurę - tam į kepurę įpils.
    - Eik jau, eik? Iš kur toks geras tavo gaspadorius?
    - Neklausiau jo paties. Nežinau, kodėl jis toks geras.
    - Negi visiems ir duos,- sunku buvo patikėti prastam žmogui, kad ir jį palies toksai begalinis vaišingumas. Bet eigulys Baikštys dėjosi labai gudrus ir viską žinąs.
    - Manai, kad jis iš geros širdies? Pala, pala, vyreliai. Aš jį pažįstu geriau negu savo nuplikusią kaktą. Jis be reikalo piršto nejudins - vis jam turės išeiti į gera. Susipjovė su visais, tai dabar nori prisigerinti. Kas jam, kad išgers kelias bačkeles? Jonis pridarys iš naujo. Turi iš ko. Jam tas tereiškia, kiek tau pusbonkis su silkės galva. Ir tai nesigaili, jei nori išsipirkti iš policininko, kad palauktų su mokesčiais. O paskui jau kalbės po visą valsčių. Žiūrėkit, koks puikus žmogus, koks malonus kaimynas. Dar susimanys iš naujo viršaičiu perrinkti.
    - O kas mums darbo? Alaus stiklinė tikrai ne pro šalį. Eime, tik negaiškim. Dar kiti išris.
    Ėjo ir Baikštys. Ir kur jis tau neis. Šiaip jau jo Doveika nesikvietė pas save, o dabar praleisi tokį kirtį.
    - Kas gesino, kas tik darbavosi miške dorai ir viežlybai! Visi, visi susirinkit deguto nuo gomurio nuplauti! - rėkavo Basiuliškių raišius taip narsiai, lyg tikras šauklys turgaus aikštėje, užkeltas ant vežimo apgarsinti didelės naujienos.
    Kas buvo išsivaikščioję, tų nebegaudė po laukus. O ir likusių užteko, kad kiemą paverstų viena stovykla, kur ruošiamasi pradėti naują žygį. Jie buvo ką tik sugrįžę, nugalėję ugnį ir užsipelnę poilsio. Triukšmas ir klegesys kilo ne ką menkesnis kaip miško varžytynėse. Pašaliai, visi kiemo pakraščiai, visi žolynai nugulti ir nusėsti. Jonas ir Tilius darbavosi rūsyje, apsižergę statines ir įsispraudę tarp kojų po kibirą. Alus šnypštė pro pirštus ir putomis pildė beregint iki kraštų. Tuos ištuštintus, lyg ant karštų krosnies akmenų išpylus, tuo pačiu leido kitus. Visi ūkio indai gerai tarnavo tam reikalui, visos milžtuvės, pieno kanės, puodynės, gorčiai ir skardinės, numaustytos nuo tvoros statinių, surankiotos iš viralinės ir virtuvės. Kas kaušą, kas puodelį ar samtį kokį pasigavęs, sėmė ir užsivertęs gardžiavosi. Po kelis apstoję kibirą, puoduku nubraukę putas, leido aplink. Iš tokios kaitros, iš tokios peklos išėjus - tik paduok. Kad būtų jo iki atsigeriant.
    - Tai bent alelis.
    - Gerą užtaiso Jonas.
    - Į sveikatą jam!
    - Ir susigalvok tu man šitaip. Atlaidus savo kieme suruošti.
    - Tik jis ir gali. Juk dar pernykščių aruodai neiškuopti. Ir apynojus koks, ve žiūrėk, gale klėties kaip eglynas.
    Kas nesnaudė ir negaišo, o sėmė vis po pilną kaušelį, staiga pasijuto lyg iš naujo šion žemėn atkeliavęs. Širdyje kilo drąsa ir narsybė, o į kojas leidosi sunkumas ir traukė verčiau atsigulti ant žolės ir primerktom akim žiūrėti į dangų.
    Su ąsočiu rankoje iš vidaus atbėgo šeimininkė ir, prasispraudusi pro būrį, tirščiausiai nustojusį rūsio angą, paklausė:
    - Ar dar turėsit man ąsotėlį prileisti?
    Tilius pakėlė galvą ir atsitiesė.
    - Ir jūs alaus užsimanėte?
    - Užsimanėme. Bet, Viešpatie, kaip tu išsitepęs! Oi oi, jau matyt, kad lindai visur, kur tik daugiau suodžių. Kakta paišina lyg puodo dugnas, - nusistebėjo Monika ir, išsitraukusi skepetaitę iš bliuzelės rankovės, pabraukė kelis kartus.
    Tilius šyptelėjo, klusniai palenkdamas galvą. Jos judesius taip gerai pažino. Ir jos lūpose tas patsai neapsimestas rūpestingumas.
    - Pasisaugok, kad pati neišsiveltum.
    - Bus gerai, - pasakė ji.
    Imdamas kibirą, jis pasisuko pro duris. Lauke, saulės apšviesta, priekyje sustojusių vyrų stovėjo Agnė. Ji žiūrėjo į plačiai atdarą rūsio angą. Ir žiūrėjo taip, lyg matytų žmogų, smaugiantį kitą. Ji ir prasižiojusi buvo iš tos nuostabos ir tik, rodos, paskutinę sekundę užkandusi beišsiveržiantį šūksnį. Jų akys susitiko. Tą pačią akimirką Tiliui pasidarė aišku, ką pamatė Agnė. Ji staigiai apsisuko ir užlindo už vyrų.
    Greičiausiai ji buvo atbėgusi parsivesti tėvo, kurs kartu su kaimynais vaišinosi alum. Jis spėjo pamatyti jos basas kojas, numirgančias tolumoj ir dingstančias už medžių. Jis pylė alų į Monikos ąsotį. Puikiai ji atrodė. Iškaitusi, pilna vidinio džiugesio ir darnos. Bet jis nebesuprato, ką dar ji pasakė išeidama, kaip gražiai ji padėkojo.
    Ar ne vis tiek, ką ji pasakė? Nieko naujo nebegalėjo ji išrasti. Ir nieko pakeisti. Jie sruvo pakalnėn. Jie puolė baisiu greičiu. Bet susikibę, sunėrę rankas, veržiančias iki kraujo. Jie buvo vieni ir be vietos apsigręžti.
    Nepraėjus porai valandų, alaus nebeliko nė lašo rūsyje. Nusunkė su mielėmis, išlakė antrininko didžiulę statinę, užsilikusią dar nuo pavasarinio darymo. Tiek jau to - Jonas numojo ranka ir drauge skubino keletą centnerių miežių salyklui užmerkti iš naujo. Negirdėta, kad Basiuliškėse kada nors sausai gyventų.
    Skirstėsi dainuodama liaudis lyg po didžiulės talkos. Kam dar atrodė negana, tarėsi ir traukė antron upės pusėn, į Veronikos krautuvę. Ji davė ir be pinigo. Ji patikėjo geru kaimyno žodžiu. Ir niekad neapsivylė. Jos gera širdis niekad nebuvo begėdiškai apgauta.
    Žmonės skirstėsi, slankiojo pašaliais, ir taip nenoromis, kaip nesavi, lyg dar ko nors bjauresnio tikėdamiesi. Dūmai plaukė virš miško, virš vienkiemių ir kaimų ir skurdžiai pasišiaušusių ražienų. Ugnis niekur nebegalėjo išeiti, apjuosta griovių, apmesta velėnų. Savo užimtame plote ji liko rusenti, kol išsikvėps ir sukris savo pačios pelenuose. Eiguliai rūpestingai patikrino ir nutarė, kad pavojaus nebėra. Bet dūmai nemažėjo. Samanos, žolės, seni kelmai, samanykščiai, praamžini, išgergužėję stuobriai - gyvačių prieglobsčiai ir peryklos, arkliavagių ir burliokų tėvynė. Tegul pleška, tegul nurūksta. Bus švariau ir lengviau širdžiai.
    Per Basiuliškių kiemą taip pat buvo praėjusi audra. Nusiaubusi rūsio gėrybes, išvarčiusi ir nukilnojusi puodynes nuo tvorų. Julė plavinėjo ir keikdamasi rankiojo. Protą apsuko šeimininkui. Sumaišė jau į senatvę visiškai. O kas kaltas, jei ne ta miesto bezliepyčia? Kol jos nebuvo, ačiū Dievui, visiems sekėsi gyventi. Jei tuos poniukus tebūtų susiprašę, tai suprantama. Jų amatas tykoti ir kitų gero prisipusti. Bet tuos rudnugarius nuo kasamo griovio susišaukti ir girdyti kaip veršius iki žiauksėjimo. Čia jau ir žodžiui vietos nėra. Nebebus Doveikai gyvenimo, tai jau aišku kaip ant delno. Julė tą numatė pačioje pradžioje. Nesidžiaugs ilgai žmogelis, pasiguldęs savo lovon ežį. Karštis netruks praeiti, ir tada pašvilpauk. Jau dabar Doveika pasikeitęs. Lyg į kuprą pasimetęs, lyg ir senstelėjęs daugiau. Rūpesčių užsikrovė sau ant sprando. Pjauna vidurius piktas rėmuo. Ilgai juk netvers viena, toji miesto lakata. Susiuostys su kokiu. O gal jau ir susiuostė? Traški, švanki pasidarė. Ir čia Julė pokštelėjo sau per kaktą, staigios, šviesios minties trenkta. Lyg kokio radinio be galo maloniai nuteikta. Nuo kada taip prašvito jaunoji ponia? Ar ne nuo to laiko, kai prasidėjo upės kasimas? Nugi, kad taip. Teisybė kaip diena balčiausia. Jau ar tik nebus kuris iš tų, varlinėjančių per dienas paupio brūzgynais ir besidairančių per trikojo viršų? Ko jis ten žiūri ir ką jis mato, jo nesupaisysi. Bet Doveikienę tai tikrai mato. Ir patsai iš pažiūros dailus. Tokiam tik ir tinka pas svetimas bobas. Nors Julė negalėjo tvirtinti mačiusi, kad būtų kada užėjęs anksčiau. E, moka apsisukti, jei nori. Julė kaito ir virė viduje kaip anglių prikrautas arbatinis. Jau nieko ji taip nenorėtų, pusės metinės algos atsisakytų dėl to, jei pavyktų sugauti savo šeimininkę su tuo ponaičiu ir su tąja žinia nubėgti pas Doveiką. Še, pasakytų, džiaukis. Labai norėjai, tai dabar žinokis. Jei dar taip nėra, tai vis tiek bus. Ji neabejojo savo šventu neklaidingumu.
    Baisiai išmoninga toji Julė.
    Taip ta dienelė ir praėjo. Nieks nebegalvojo apie darbus, tik kaip greičiau kur pakristi. Įvykis sujaukė ramų miško gyventojų dienų tekėjimą ir išmušė iš tvarkos. Dūmai, suodys ir svilėsiai suėmė galvas ir lyg sukatos pagautos avys drumstėsi pakraščiais.
    Laurynas pilna burna samprotavo, jog mišką bus padegęs vienas iš tų nevalyvųjų griovkasių. Ir neslėpė džiaugsmo dėl patirtos pramogos. Būsią dabar apie ką pasišnekėti, susitikus pieninėje. Ėė, būsią ir dar gražiau. Tai tik pradžia. Tokios kalbos labai pykino Joną, kurs ir taip nirto kaip doras ūkvedys, negalėdamas pakęsti panašių suiručių.
    - Ar tik pats ir nebūsi tuo zakristijonu?
    - O gal ir aš, Joniukai.
    - Bet kur tau ten... Kol nuklibuotum, kol ką. O kai reiktų bėgti atgal, ir nebeišbėgtum.
    Laurynas pasigavo Tilių ir tvirtino jam tą patį.
    - Sakau tau, kad padegė.
    Greičiausiai. Girininkas irgi panašiai kalbėjo. Šlubis išsitraukė ir peludės butelį, pasižiūrėjo prieš šviesą ir atkimšo. Ir, atsisėdęs ant pavožtos sėtuvės, purtė rankoje taip, kaip purtytų susigavęs neklaužadą šuniuką. Išsikišęs kaklo kaulas kaip peilio žambas judėjo ryjant dideliais gurkšniais.
    - Patrauk.
    Tilius kratėsi. Užtenka tų gėrimų. Jis ruošėsi atsigulti ir išsimiegoti už visą prarastą laiką. Senis jį tampė už skverno. Jis dar norėjo pasikalbėti. Na, padegė tai padegė. Rauna juos velniai. Ar maži valdžios miškai?
    - Doveikos mišką padegė. Tik vėjas nusuko.
    Tilius įtemptai galvojo. Kažką lyg iš sapno, lyg matytą per dūmus jis prisiminė. Ir ne jis vienas girdėjo. Daugelis tą dieną buvusių paupy. O gal ir turi kokį ryšį ugnis su anuo pokalbiu? Jeigu taip, tai iš tikrųjų štukos mažos... Kieme, tarp alų geriančių, jis nepastebėjo nė Krivicko Vargdienio, nė ano vyruko, gavusio šukų nuo Doveikos. Negi Laurynas ką nors nujaučia? Išsipaišinęs, pypkės nusvilintais ūsais, tabako nuvirintais dantimis. Kaip užkeikėjas jaujoje ant pinigų sieko. Kipšas, kokio reiktų paieškoti.
    - Juk norėjau ir aš padegti. Jau tada, kai jis prigavo Zuzaną. Jau tada. O paskui... Jis ir maršalka, ir viršaičiu pastojo. Basiuliškes jis paėmė į savo rankas, kaip aš va dabar tą butelį. Petras Doveika glemžė svetimą gerą kaip pakulas. O aš jo karves ganau. Pradėjom kartu, o aš tebeganau ir po šiai dienai. Man mat mažam dalgiu patraukė per gyslas. Ir surietė į šunį. Širdis mano didelė, kaip arklio. Ir kakta nelyginant akmuo iš pirties krosnies raudonai įkaista. Šnypščia, kai vandens užtyška.
    Ar Doveika matė jį kada nors tokį? Pamatęs tą pačią dieną turėtų išvaryti. Kuo toliausiai nuo savęs. Kuo toliausiai.
    - Aš išeisiu, kai man reikės. Išeisiu, nebijok, - lyg skaitydamas svetimas mintis, pasakė.
    - Ne taip garsiai, Laurynai. Išgirs kas nors.
    - Neišgirs. Aš išeisiu, kai ateis laikas. Dar palauksiu. Jeigu laukiau keturiasdešimt metų, tai kas man dar vieni kiti. Išnyks Doveikos vardas šioje žemėje. Iš tikro sūnaus atėmė tėviškę ir užrašė Monikai. Tada aš ir tariau, kad Doveika bus nupūstas. Nebeliks nė dvasios Basiuliškėse. Svetimi žmonės dirbs ir gyvens. Juk ir Doveika svetimas. Zuzanos sūnus svetur bastosi. Tai tada vis tiek. Ar tu nori Basiuliškes valdyti?
    - Ką jūs? - Tilių purtė drebulys. Jis atsikėlė ir, paėjęs tarpdurin, apsižvalgė. Kad tas pamėklė bent nusirijęs tuojau užmigtų. Butelis jo rankoje kaip žvakė, norinčio sau kapą apsišviesti.
    - Išgerk, tai nebijosi. Kai tik tu čia atėjai, aš tuojau sau tariau, kad štai vaikinas, kurs suries į ožragį Doveiką. Aš palauksiu. Ir ko man nepalaukti, išlaukus tiek melų? Hu hu hu... Kas man?
    - Nieko panašaus aš nemanau. Nieko aš negalvoju, - teisinosi Tilius.
    - Kam tau? Yra ir be tavęs kam. Ir jei tu norėsi, aš pasiliksiu. Dirbsiu kaip dirbęs. Mano rankos dar tvirtos. Dar dešimtį kitą trauksiu. Jūsų vaikus paganysiu, kai nieko geresnio nebenusitversiu.
    - Tsss, Laurynai. Ateina, - pašoko Tilius, nebeapsikęsdamas ir sukaustytas mirtinos baimės.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page