r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Marius Katiliškis
MIŠKAIS ATEINA RUDUO

DVIDEŠIMT TREČIAS

    Ji atsėlindavo lapės žingsniais ir nepalikusi už savęs pėdsakų. Kaip vėjas, kaip viską pakeliui siaubianti sausra įsiverždavo jo guolin. Ji buvo alkana meilės ir glamonių, ji buvo nepasotinama, tartum perdžiūvusi žemė. Staigūs, trumpi lietus, kad ir kokio stiprumo, tegalėjo tik paviršių suvilgyti. Tik trumpos valandos, tik akimirksniai, nuvogti ir išplėšti iš slogios kasdienybės, žaidžiant viskuom - vardu, padėtim, žaidžiant visu gyvenimu. Ji ėjo dalgio ašmenimis ir basomis kojomis. Ji svyravo ištiestomis rankomis palaikydama pusiausvyrą ant siauro liepto, virš pražūties, virš duobės, kurios dugno jokia akim negalėjai įžvelgti. Ji ėjo, panaudodama klastą ir visas įgimtas gudrybes - buklumą, nuojautą, baltų dantų šypsnį ir orientaciją naktyje, audroje ir migloje, - tokią teturi tik laukiniai žvėrys ir moteris. Savo meilę ji turėjo išplėšti, užgrobti nagais ir išlaikyti, jais kruvinai įsikirtus. Tik trumpas minutes ji teturėjo sau ir visą ilgą dienų sriūtį prieš, negailestingai ją plovusį ir alinusį. Juo trumpesni jų susitikimai buvo ir juo rečiau, tuo kaitresne ugnimi ji įsiverždavo. Ji buvo liepsna, ryjanti sausą kirtimų žolę.
    Toji vasara žioravo kalvės žaizdru, matomu iš tolo plačiai pravertose duryse. Jie susitikdavo visur ir visada. Ir neįmanomiausiu laiku, ir neįprasčiausiose vietose. Jis įjunko, kad ji ateitų ir atsigultų šalia. Nieko kito nebeliko be jos. Jis darėsi niūresnis pastebimai ir traukėsi savin, bijodamas prasitarti ir bijodamas pakelti akis. Iš jų juk galėjo pažinti jo vidų, jo baisiai sujauktą ir vietos neberandančią dvasią. Tarpai tarp paskutinio ir naujo susitikimo jį ėmė varginti savo nežinojimo šiurpu. Ar jis nebus paskutinis? Vienu lūkesčiu jie virto, nustumdami į šalį visa kita. Visa kita niekai. Nieko nebeliko, kaip tik lankti ir sutirpti tame laukime. Jis laukė jos žvilgsnio pietų ir pusryčių metu prie bendro stalo virtuvėje. Jų akys susitikdavo ne dažniau ir ne ilgiau kaip ten esančių ir kaip būdavo pačioj pradžioj. Bet jų iškalbingumas galėjo išduoti bet kam jų suokalbį. Jie turėjo saugotis ir to.
    Ji rasdavo laiko ir dieną. Ji mokėjo surikiuoti darbus ir savo moteris taip, kad pasiliktų viena ir niekieno nesekama. Tai bažnyčion išleisdama jas ir pati atsikratydama vyro. Jį pasiųsdama į susirinkimus, į posėdžius pieno bendrovėn. Ji ateidavo užuolankomis mišku, krūmais ir upės pakraščiu į lauką, kur jis dirbo. Stangus rugių šepetys juos įsiurbdavo savin, užklostydavo, uždangstydavo. Geresnio prieglobsčio savo meilės valandai jie veltui būtų ieškoję kitur. Jai patiko uogauti, nors gyvačių ir miško vabalų bijojo lygiai kaip ir seniau. Ir grybus ji mėgstanti ir sakėsi žinanti, kur jų daugiausiai yra. Grybai esą nepalyginamai skanesni savo pačios rankomis surinkti.
    Monika baigė priprasti prie miško ir tyrelio. Ir tas taip džiugino jos vyro širdį.

    Pasisėjau balandėlę daržely -
    Pasisėjau balandėlę daržely...
    Balandėlės nė daigelis nedygo -
    Balandėlės nė daigelis nedygo...

    Šis posmelis virto jų suokalbio daina. Jeigu ji niūniavo virtuvėje arba eidama per kiemą, Tilius žinojo, kad ji planuoja ką nors. Ji ką nors nujaučia, ir kas nors bus. Ir niekad nebuvo kitaip. Toji vasara pjovėsi aštriu giliu pjūviu lyg į jauno, lygaus medžio žievę. Kad ir kas ir kaip bus po to, be gilaus rando jis jau nebegalėjo užgyti.
    Jis pasijusdavo plaukiąs verpetinga upe. Ar ilgai pavyks išlaikyti paslaptį? Ir ją nešiosis su savim kaip neatperkamą nuodėmę? Jis laikė sugniaužęs gyvą anglį. Ar vėjo gūsis jos neįpūs į liepsną ir neprivers atgniaužti pirštų? Jis buvo toji kinivarpa, įsiverpusi į pačią medžio šerdį ir ėdanti, ėdanti. Kaip kurmis pačiam kiemo vidury, bet kada galįs pakelti sumintą velėną. Ir kas, kad sprandą nusuks. Tai kas? Tokiom valandom jis galėjo nesirinkti ir lengva ranka numoti. Jau tuo pačiu jis galėjo nesirinkti ir lengva ranka numoti. Jau tuo pačiu jis gyveno tokį nuostabų gyvenimą, tokį žavų. Iš karto jis įgijo viską ir tokiu kiekiu, jog viena diena atstojo dvidešimtį praeitų metų. Tai buvo liūtis po sausros.
    Agnė traukėsi, traukėsi nuo jo. Agnė jau priklausė praeičiai, anai tolimai ir skurdžiai patyrimų. Ji juk tebebuvo toks pat vaikas ir savo širdį statė vėjui ir jo pagairėje žarstė save taip pat negudriai kaip ir visi, nežinantieji ir pasikliaunantieji neaiškia, bet tuo pačiu didele ir šventa laimės samprata. Su niekuom nepalyginamas pavasario sapnas ji buvo, po kurio pabudus, žemė atrodo kaip saulėje žvarbantis upokšnis su auksiniais dugno akmenaičiais. Tokia buvo jos meilė. Kaip šviesi dėmė darganų nuplaktoje žemėje. Visada prisimenama su ašaromis ir džiugesiu kaip niekad nebesugrąžinama, nepakartojama ir tuomi šimtą kartų mielesnė. Ir ji jau praeity. Ir čia pat paglemžta, užlieta. Jis negalėjo atsispirti su įnirčiu plaunančiai vilniai. Ji skandino, jį nešėsi su savim.
    O Monika žinojo, ką daro ir ko jai reikia. Ji atėjo subrendusi ir pasiruošusi. Pačiu laiku ji pasirodė. Laiku, tinkamiausiu sau ir niekam kitam. Seno ūkininko išmone vadovaudamasi, kad diena, prasnausta pavasarį, kainuoja savaitę rudenį. Laiku neužsėta dirva apsikaupia usnimis ir susivelia varpučiu. Ji išėjo pasiimti savo dalies. Kodėl tad jis turėtų bijoti? Bijoti kažko, beveik netikro, kas jau savaime paskirtas mirčiai. Mirštantieji tegul nesipina einantiems po kojų. Jų dar tolimi keliai, jie tad turi negaišti ir vietomis paskubėti. Niekas ten nekalba apie neištikimybę, tik kaip žvaliau apsisukti ir kuo daugiau laimėli. Juk išlošta valanda - turtas. Prabėgusi diena - sauja žvyro iš įkandin besivelkančio vežimo. Ar jis dėl to turėjo nusiminti?
    Tarp baimės ir pasididžiavimo, tarp netikrumo ir visiško pasitenkinimo buvo ji pati, viską žinanti, visur mokanti prieiti.
    - Argi mums negera taip?
    Jis manė, jog negalima žodžiu to atsakyti, ir tylėjo.
    - Kur mes rastume geriau? Jei tu žinai, tai pasakyk.
    - Aš nežinau.
    Vargiai ir ji žinojo. Bet ji mokėjo kreipti viską savo pusėn. Žingsnis po žingsnio brautis vis pirmyn.
    - Taip, vasara, - svajingai ir su kraupia nuojauta tarė Tilius. - O kai praeis ji? Ir įsigalės ruduo?
    - Ir ruduo mums tarnaus. Ir žiema taip pat. Ir tada aš tave turėsiu. Ir žiema bus mums maloni ir palanki. Mums. Ar tu girdi? Kitaip negali būti, mano mylimasai.
    Ji mokėjo parodyti rankomis, kas ir kokio dydžio jai patiko. Ji sugebėjo tai išreikšti lūpomis, įtikinti akimis. Vylingais stangraus kūno judesiais. Ji buvo moteris, ir iš tokių, kurias galima palyginti su užvilkintu pavasariu, su pavėlavusiu augliumi, kurio alkiui ir rajumui nėra vardo ir panašumo aplinkoje.
    Geriau negalvoti, kas bus žiemą. Ji neužmatomai toli. Beveik neįsivaizduojama, gyvenant tokias dienas. Taip. Jeigu žiema žymi negandą ir vargą.
    - Ar tam aš išvariau aną vakarą lentpjūvės savininką, kad jis per daug buvo išgėręs ir drįso meiliau apsikabinti? - ji purtė galvą, išjudindama tamsią ir tirštą plaukų dangą, nuo kaktos krintančią ant sprando ir užklojančią pečius, akis įspyrusi tolybėn į virpantį ir ištirpstantį tašką, savo žodžiams priduodama atšiauraus ir negailestingo kietumo. - Kad ir labai brangus svečias Doveikai, bet nė pusę žodelio man. Nieko man už tai. Tegul žino visi, jog nevalia nagų kišti prie Basiuliškių šeimininkės. Niekam nevalia. Doveikai širdis apsalo. Terauna kelmai visus brangiuosius kaimynus.
    - Nevalia, nevalia, - kartojo pusbalsiu apglušintas ir sužavėtas Tilius. Ir juto, kaip salo širdis, kaip ją graibė svetimi pirštai.
    Ji mušė ir užsipuolė tolimuosius ir visai nepavojingus, kad galėtų ramiausiai ir be įtarimo jaustis savo namuose, su saviškiais. Taip ji lipdė pasalų ir melo lizdą. Neprisileisdama nieko. Atstumdama visus kaip širšė, parengusi nuodų geluonį kiekvienam.
    - Niekam nevalia, niekam, Tiliau.
    Jis tuom įtikėjo jau daug anksčiau. Čia dėjosi kažin kas nepaprasta. Juk jiedu vienu ėjo prieš visus. Ar ji dar atsimenanti tai, ko klausė pavasarį? Ne. Ko ji klaususi? Apie dainelę... Ar mokąs jis dainelę - pasisėjau balandėlę daržely... Taip, jis ją gerai mokąs. Ir mokąs daugiau negu tą vieną, patį pirmąjį posmelį. Jis galįs padainuoti. Nes jis ją dainuodavęs ir seniau, daug anksčiau, negu atvyko į Basiuliškių šeimyninę.

    Ir prijojo pilnas dvaras kazokų -
    Ir paėmė mano vyrą laidoką...

    Man negaila savo vyro laidoko -
    Tik man gaila, kad nedrūčiai surišo...

    Taip, ji šitą žinanti.
    O gal ji žinanti ir daugiau?
    Taip, ji žinojo ir daugiau. Ir šitą:

    Ištrūks, ištrūks mano vyras laidokas -
    Ištrūks, ištrūks mano vyras laidokas - - -
    Dar ne kartą man galvelę sudaužys -
    Dar ne kartą man kaseles nutampys...

    O jeigu ir taip atsitiktų. Tai kas? Ar ji turėtų nusigąsti ir sustoti? Ne, ne, ne - rėkte išrėkė įtūžusi. Ji naudojo jo paties - tojo vyro laidoko gerai išbandytus būdus ir priemones eiti ir laimėli. Remti pečiais, paspirti kojomis. Ir neatsigręžti. O kas ją pačią nustums - nebuvo kada svarstyti. Monika mylėjo, ji rūpinosi tik savim. Ji šoko milžiniškais šuoliais nuo vieno kupsto kitan ir nesidairė atgal ir nesirūpino, kas liko jos įmintose pėdose. Plėšriai ir atšiauriai glemžė savo dalį anoji mergiotė, kadaise atvykusi išvargti savo vargo. Nustebinusi visus. Vienu grybšniu išplėšusi ir apžiojusi kąsnį, daugelio neatkandamą nuo užgimimo iki mirties.
    Šalti pirštai užgriebdavo jo širdį. Nes kartais jis manydavo, jog dar ne viskas atlikta. Jį dusino turtas, tenaudojamas patamsyje ir slaptai. Jis jautėsi kaip valkata, gausiai apibertas gėrybėmis, kurių parodymas kitiems reikštų visišką praradimą ir galą sau. Ką sakytų apdovanotasis įvairiais medaliais ir ženklais, jei jam užgintų juos prisisegti prie švarko ir teleistų juos laikyti slapčiausioje dėžutėje?
    Jį traukte traukė nueiti prie upės, atsisėsti ant žolės ir pasipasakoti Raudonajam Petrui. Niekad blogai nepatarė Petras. Jiedu pasikalbėdavo kaip broliai. Broliui to nebūtų atskleidęs. Jis neturėjo brolio kaip draugo. Jis augo vienas tarp mažesnių. Ir blogai augo. Jo nieks neaugino ir neprižiūrėjo. Prastas medis užauga vienas, jei aplink tik brūzgynai ir krūmai. Geram medžiui reikia miško ir užuovėjos kaip žmogui draugų ir brolių.
    Vasara noko. Šilta, karšta kaip prikūrenta pirtis šeštadienio vakarą. Prapliumpanti po to susitvenkusių debesų liūtimis. Antroje rugpjūčio pusėje nusistojo giedra, ir svilino saulė be gailesčio ir meilės artojų galvas, sulinkusias griovakasių nugaras ir bręstančius, skubančius laukus. Vilkija nuseko. Brastos akmenys išniro iš dugno, tik juodalksnių pavėsyje, tankiais karklų krūmais užgožtose sietuvose, polaidžio ledų išmuštuose duburiuose tebesilaikė gilus ir juodas kaip rašalas vanduo. Ten, pokaičio sulaukę, krisdavo piemenys ir pusberniai, ten markstėsi kanalo vyrai.
    Bjauriai atrodė suverstų žemių krūvos, išvartyti krūmai, išlupti akmenys ir kelmai. Šienpjūviai jau keikėsi, kai atėjo su daigiais į našias pavilkio pievas. Ne vienas šieno vežimas pasiliko po žemėmis, ne vieną nutrempė neraliuoti galvijai - viso svieto valkatos zimagorai. Praeis melai kiti, kol ūkininkai išlygins duobes ir nuraus žemių krūvas. Bet į tą nieks nežiūrėjo. Kanalas rausėsi vis tolyn ir tolyn.
    Senasis Baikštys pasiskubino mirti. Būtų galėjęs sakyti, galvą pakratydamas,- ar nesakiau, kad taip bus? Ramus tarpmiškės kampas buvo išėjęs iš tvarkos ir subjuręs galutinai. Nebuvo to šeštadienio ir tos šventės, kad nesusimuštų. Seniai negalėjo užmigti, kai ant jų gero kėsinosi tiek nevalyvų rankų. Nespėjo prinokti soduose vaisiai, kai juos purtė, nuplėšdami su šakom. Ne geriau buvo ir su vyšniom. Kada jie gulėjo ir kada ilsėjosi? To senieji nesusigaudė. Mergų klėtis reikėjo geležim apkalti arba su vėzdu vaikščioti per naktį. Bet kas nusaugojo mergą. jei jai pačiai užėjo pasiutimas? Kitos pablūdo. Įniko maivytis, pradėjo manyti, jog labai gražios ir šaunios, ir kaimiečiai jau joms per prasti. Kol griovkasių gauja ėjo, siausdama pakluonėmis, teko kęsti, dantis sukandus, ir tikėtis atsigriebti, pasibaigus tai velnystei.
    Gegužinėje luposi iš peties. Keliais atvejais pasikėlė lermas, jog muzika pražuvo triukšme, ir patys griežėjai, pametę savo įnagius, žiūrėjo pakabesnių, kaip vėzdelio ar akmens, jei kokios susimanytų ir juos pašventinti įsismaginę. Tvarkdariai pasijuto per menki išlaikyti drausmę. Stalelis prie įėjimo, kur vienas atkakliai siūlė įeinantiems bilietus, atsidūrė beržo dvišakėje, per porą sieksnių nuo žemės. Suolai pavargusiems šokėjams atsisėsti, tiesa, suręsti greitomis iš neobliuotų lentų, nuplaukė Vilkija pavandeniui. Vielos su vėliavėlėmis iš spalvoto popieriaus nebeliko nė žymės. Ją nusivilko koks prašalaitis, pasinaudodamas suirute, numatęs tinkamą savo daržui aptverti. Kėsinosi ir į centrinį dalyką - tikrąją vėliavą, iškeltą aukščiausiame medyje. Bet pastebėjo laiku ir vaikištį iš medžio išpurtė lyg šunų užvytą katiną. Istorijų žinojo kiekvienas ir, nelaukdamas eilės, stengėsi jas išdėti.
    Kur buvęs Tilius, kad prireikus nė su šakaliu nesuradę? Pusė vargo būtų atsimetę.
    - Apsiėjo ir be jo. Taip ar taip jau jo mergą kiti vedžiojasi. Kiti dėl jos ir mušasi.
    - Tegul.
    - Apsitrina ausis, tai po to ramiau miega. Be sapno.
    - Gavo ausų tasai tarbaklynis. - aiškino Tugaudis. - Na, tasai, kuriam kartą trinktelėjai, kai per daug lindo prie Milės.
    Tilius atsiminė kaip per dūmus.
    - Kažką negražiai pasakė turbūt. Prusnos jo nešluostytos nuo užpernykščių metų. O tas geltonkartis nepėsčias.
    Sėmė iš peties, pasivedęs į šalį, ir paklausė, ar dar nori.
    - Smagūs berniukai, tieji gimnazistai.
    - Nagi. Jei duoną gali patys užsidirbti, tai ir pasilinksminti jiems neužginsi.- samprotavo Petras.
    - Kas užgins? Negali, - atsakė Tilius.
    - Ir tavąją vedžiotis? - skverbėsi, akį primerkęs, Tugaudis. Jam viskas buvo pasidarę nebeaišku. Jis nebepažino savo draugo Tiliaus.
    - Yra, kas apgina, ir gerai. O tą vyriokšlį tai jau aižo, kas tik netingi. Ir patsai Doveika jį audė. Nors ten ir buvo už ką.
    - Doveikai jis nedovanos. Aš žinau. Aš galiu tą pasakyti, kad nedovanos, - atsiliepė iš pakrūmės Krivickas Vargdienis.
    - Ką toks paršas? O už ką jį ten šukavo? - susidomėjo kiti.
    - Sako, aptikę prie pirties langelio prisiplojusį, kai moterys prausėsi.
    - O! Tai už tą ir trinko kailį. Nebūtų ko. Ar gaila, kad vaikiukas užsimanė pasižiūrėti, kaip Julė atrodo.
    - Jam Julė. Ir neišmanymas tavo, Petrai, - niekino Každaila. - Geresnių dalykų ten buvo kaip Julė. Jis norėjo pačią Doveikienę pamatyti. O tą ir aš norėčiau. Ir kiekvienas, kas tik su kelnėm, neužmerktų akies. Jau po velnių, kad daili, tai daili bobelė. Uhu, hu... Jau aš tai...
    Tilius atsikvėpė kaip galint giliau. Žiovulys surakino žandus. Ar ne ankstyvą pavasarį jis buvo panašiai prastai pasijautęs? Bernas nesuspėtų nė nuo žolės atsikelti. Ne. Jį pirma pakeltų, spirdamas koja, ir tik tada sudaužytų jo šlykščią kramę, šnypščiančią tartum gyvatės. Ir jau daugiau nebeprasižiotų. Jis drebėjo ir laukė. Petras kaip niekur nieko apsivertė šonais ir pasirąžė. Jo žodžius, nukreipiančius kalbą kitur, jis sutiko kaip lengvo, atgaivinančio vėjelio pūstelėjimą. Šiuo metu jis muštis nenorėjo.
    - Ar tu suaugsi kada į protą? Tau tik bobelės ir bobelės. Pasižiūri į tavo barkštinę ir žinai, kiek kartų esi lindęs pas moteras. Gerai, kad Gužas naujo ženklo neįdėjo. Bet atsiminsi ir taip.
    Každaila nusikeikė išskirtinai šlykščiai, kad ir patys narsiausi keikūnai nejaukiai pasivartė ant žolės. Nežinia, ką jis būtų daręs kitam už tokį malonų įspėjimą? To jis nebūtų praleidęs kitam. Bet Petrui nieko. Petro ranką jam buvo tekę pajusti daug seniau. Petrui lankas per pilvą ėjo - štai kas. Ir be reikalo jis nežiopčiojo. Petras tik juokėsi, kai Každaila grasino. Jis ir savo giminei patarė per daug neimti galvon. Nė jis ten ką darys, nė keršys. Jei tokių veiksmai eitų lygiai su burna - bloga būtų.
    Veronikos krautuvė buvo ištuštėjusi, kai dauguma gėrovų patraukė gegužinėn. Na, Každaila ne pirmas vakaras seilę varvino. Ir siūlė susilažinti iš skaidriosios litro, kad jau šį kartą tai tikrai išdegsią. Ką, ar jie nematą, kaip Veronika jį akimis palydinti. Ar ji neuždedanti švelniai rankos ant peties, kai jis pašaukiąs naują partiją gėralų? Jei jie to nematą, tai esą žlibi kaip jaujos pečiaus kakta. Ir ausys prižėlusios vilnos, jei negirdi, kokiais maloniais žodžiais ji kreipiantis. Dabar pats laikas esąs parodyti, kokie vyrai darbuojasi prie kanalo. Jei jau ką daro, tai padaro greičiau negu spėji suskaityti iki penkių. Každaila pustęsis delnus lyg imtynėms su meška. O čiagi tik moteriukė, švelnus ir minkštas daiktas.
    Nieko troboj ir nebelikę, išskyrus Petrą. Gužas daržinėn išėjęs. O Veronika, apkuopusi stalus ir taip jau mirtinai nusimušusi per dieną, kliūstelėjo ant kanapėlės, pirm užgesinusi šviesas. Ar ji buvusi prisnūdusi, ar ne, bet Petras vis aiškiau ir aiškiau girdėjęs, kaip šnekučiuojasi Veronika su Každaila. Pradžioj dar pašnabždom, dar pusbalsiu. Dar šiaip ir taip. Dar geruoju, kaip su žmogumi. O tas jau kur tau brolelis! Kaip jautis pasibaudęs ir, sakyt, kad jau per prievartą. Tik dudena storai, tik šnypščia kaip ežys.
    - Šalin traukis, tu begėdi - suriko jau visai nekokiu balsu moteriukė.
    - Nu, nu, rupūžyt. Valdyk nagus, nesidaužyk! - sumaurojo kavalierius.
    Petras nespėjęs pašokti ant kojų, kai jau Gužas virtęs pro duris. Nesakytum, jog tyčia laukė, prisispaudęs prie sienos. Taip tik pasitaikė, kad ėjęs iš daržiniukės kaip tik tuo metu, kai viduj pati bjauriai surikusi.
    Lėtas ir nedrąsus Gužas atsistojo priešais ir paklausė:
    - Kas čia dedas?
    - Nieko... Tas jau... Nieko... - vapeno nusigandusi Veronika.
    - Išeik, - pasakė šeimininkas,
    - Nesikarščiuok, jei nenori šaltas palikti, - atsiurzgė Každaila.
    Gužas pakartojo tą patį. Ką atsakė Každaila, nebebuvo kada nė susigaudyti. Jei kas laukė Gužo pakasynų, tai baisiai apsigavo. Toks žmogelis, rodos, iš pupų nevaromas. Bet kai griebė ir nešė pakėlęs, tai Každaila nespėjo galvos linkčioti pro durų viršus. Išmetė į kiemą, ir baigta. Prie vėjo žmogus.
    Tada tik Petras išpuolęs ir žiūrėjęs, kad blogiau neatsitiktų. Kad kokio peilio iš kišenės neišsitrauktų.
    - Nereikia, Petrai, - ramiai tarė Gužas, dulkindamas rankas, lyg būtų ką tik iš malūno išnešęs miltų maišą. - Aš dar gaidys ant savo laktų.
    Taip ir išvarė. Ir nesmagu, lyg ir jis prie tos kebelės būtų prisidėjęs.
    Každaila išsikėlė pas Krivicką. Bet su Petru vis tiek tebekasa kartu. Kur jis ras geresnį draugą darbe. Su nieku kitu tiek neuždirbsi.
    - Jau tegul per daug Doveika neįsivaizduoja, - pakėlė nuo žemės sušiauštą galvą Krivickas Vargdienis. - Nujos jam tą bobą iš po akių. Nesidžiaugs ilgai. Aš tą galiu pasakyti.
    Tilius spaudė veidą į žolę. Cigaretė krutėjo jo pirštuose.
    - Jei Krivickas prašneko, tai bus kas nors. Gal lietaus? - kaži kas pasakė.
    - Nesakyčiau, jei nebūtų teisybė. Aš už teisybę visada.
    - Teisybės tu ir nesulauksi. Pats padaryk teisybę, jei nori.
    - O sakot, kad tas, kur žiūrėjo pro pirties langelį, - lyg nenugirdęs šnekėjo savo Vargdienis. - Kad tas tai jau nieko? Pala, pala. Jis jau to neužmirš. Nuravės seniui žilę, pasigavęs kur pamiškėj.
    - Vis ant jo, nabago, - pasikraipė Petras.
    - Tai jau nabagas. O ką jis padarė man? Kitas jam seniai būtų parpinus suskaitęs. O aš tyliu.
    - Kad tu durnių durnius, jei tyli.
    - O gal aš netylėsiu, ką tu žinai? Buvau andai prašyti, kad daržinę leistų nusigriauti, o jis man...
    - Sakei jau šimtą kartų.
    - Ne šimtą, o tik teisybę. Sakau, ponas, daržinė man priklauso. Atėmei žemę, o daržinė vis tiek mano. Nusigriaunu ir nusivežu su talka. Pamėgink, sako...
    - Tai reikėjo, jei sakė.
    - Sakė tai sakė. O aš sakau, kad geriau būčiau uždegęs. Va. kaip pasakiau. Mat tokia tūžmastis pagavo. Dieve, susimilk. O jis, pamislyk, Doveika, man šitaip. Galėjai, galėjai. Kol tavo buvo, galėjai.
    - Aš ir paleisčiau gaidį. Nė man - nė tau.
    Petras šaipėsi.
    - Avinai jūs, avinai. Ar tuom Doveikai nuostolių padarytumėt? Jo trobesiai gerai apdrausti. Iš to jis tik uždirbtų.
    Krivickas susimąstė. Slogios nuotartys jį kankino visą vasarą. Bet jis guodėsi, kad atsiras vis tiek kas nors ir Doveikai sugros suktinį. O to Petro tai beturima galvos. Kitam nė motais tokia mįslė neužeitų, o jis tau ima ir pasako. Kad apdrausta. Matai, matai, žaltys Doveika, visur išsigudravojęs. Ir čia, anot Petro, dar uždirbtų. Net ugnis tokiam į naudą išeina. Kad aną kur. Každaila va irgi iltį galanda, nors visai dėl niekų, kad nedavęs išgerti kažkada, kai buvęs kruvinai pagiriotas. Každaila tiurškalas, nėra ko juomi pasikliauti.
    - Tai jau po visam Doveikai. Visi ant jo sprando. O tu ką jam ketini ištaisyti? Juk jis, sako, tave iš tarnybos išėdęs? - kamantinėjo Petras.
    - Gal jis, o gal ir ne. Kartais ir patsai netikiu. Jei gaučiau tą pačią vietą, tai visai užmirščiau.
    Doras policininkas turėjo būti Tugaudis, jei galėjo taip nušnekėti. Ir visai be reikalo vargo pelkėse ir miškuose.
    Pokaitis baigėsi. Vyrai rąžėsi, judino sustingusius sąnarius. Ir vėl sunkus darbas ir nesulaukiamas šeštadienis. Bet, kai jis ateina, staiga visi vargai ir rūpesčiai šalin.
    Tilius kiūtino namo. Jam vienam, nuošaliai, Petras pakuždėjo. Ar jis žinąs. kad Agnei peršą jaunikį? Jei žinąs, tai tvarka. Jis vėl buvęs atvažiavęs. Bet toji mergiščia nesuvaldoma.
    Tilius suprato, kad ir Petras nesusigaudo jo reikaluose. Jis daugiau neklausė ir nevargino. Geras, puikus vyras. Tilius siekėsi atverti savo širdį. Kitaip bus blogai, bus blogai. Kodėl bus? Jis užspringo savo žodžiais, ir iš jo pasiryžimo nieko neišėjo. Gal kitą kartą. gal kada nors. Jis nyrino pakrūmėmis lyg nusidėjėlis bažnyčioje nuo klausyklos, pritrūkus drąsos, išvydus rūstų kunigo žvilgsnį, apmetus nedraugiškai nusiteikusią minią, kuri, rodos, ir telaukia jo baisaus nupuolimo.
    Kada nors. Kada nors.
    O vargšas Doveika nė nenujaučia, kokie naršūs debesys telkiasi ant jo galvelės. Visi - viena ruja. Kaimiečiai - kad kelio nepravedė per jų lanką. Griovkasiai - kad jų nerydino karčemoje. Ir jis, Tilius, kad jo žmona tokia jauna. Ir Monika - kad jos vyras toks senis. Vai Dieve, visi.
    Lyg ir susenęs daugiau atrodė paskutiniu metu Doveika.
    Iš verandos, apkerpėjusios tirštomis gebenių virkščiomis, atskrido lengvai, švelniai lyg skiedrelė, besisupanti ant bangos, dainelės žodžiai:

    Pasisėjau balandėlę daržely,
    Balandėlės nė daigelis nedygo...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page