r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Marius Katiliškis
MIŠKAIS ATEINA RUDUO

DVIDEŠIMT ANTRAS

    Prie visų darbų prisidėjo begalės naujų, artėjant šventei, kasmet tuo pačiu laiku atsibūvančiai senoje parapijos bažnyčioje. Tarpmiškės liaudis ketino parsivežti savo gimines ir geradarius ir gražiai pasivaišinti, kaip būdavo daroma nuo seno, kaip to laikėsi tėvai ir seneliai anais geraisiais, ramiaisiais laikais. Pjūties įkarštyje reikėjo surasti vieną ir kitą valandžiukę ir apsikuopti. Bent jau muses žalių šakų šluotomis išvyti iš kamarų ir seklyčių. Užraugti alų, sudoroti paukščius, iškepti ragaišius ir visokių mėsų puodus išvirti šaltienai. Ir visa tai ištaikyti, kad nesugestų tokiame laike kaip liepos pabaiga, kada nuo karščio ne tik rugiai išbąla, bet ir žirnių ankštys, dar dorai nesustembusios, pradeda barškėti.
    Kurgi Tilius ruošiasi? Kaip? Kada apylinkė plati suvažiuoja ir tiek pramogų vietoje, jis pasibaudęs kitur. Jis daug neatsikalbinėjo, nesvarstė ir tik pasiprašė pinigų iš šeimininko. Brolis parašė laiškelį, kuriame priminė, kad motiną reiktų pasveikinti jos vardo dieną. Ar jis taip užsiėmęs, kad visai užmiršęs namus ir saviškius? Ar jam taip esą gera, kad kitų vargo nebenorįs prisiminti?
    Ir pakeliui jis rinko daiktą, kurį galėtų nupirkti ir padovanoti motinai. Ir, kaip visada jam tokiais atvejais nutikdavo, nieko neišrado. Ir ne vieta buvo gudravimam - pakeliui jokių parduotuvių. Jis tegalėjo niršti ant savęs ir dar didžiau veltis savo išsiblaškyme ir netvarkoje. Jis nebeatsekė pradžios ir kartais nebenutuokė, kuria linkme driekiasi vejamas siūlas. Bet kamuolys augo, ėjo didyn, storyn ir riedėjo. Kaip sniego gniūžtė pakalnėn, atplėšianti ir priimanti savin sniegą, šapus, senus lapus ir šakeles. Jis riedėjo. Įgaudamas didesnį svorį, greitį, jėgą. Kur?
    O nuolydis gal baigiasi stačiu skardžiumi. Ir svaigsta galva, pažvelgus apačion. Argi jau taip bloga - klausė savęs ir lyg gniaužė alsavimą, tikėdamasis išgirsti kad ir silpniausio atsakymo aidą. Jo nuotaika kito su kiekvienu rato apsisukimu. Jis tolo nuo kažin ko ir iš kitos pusės lyg artėjo, artėjo.
    Jį baugino toji taip gyvai įsivaizduota padėtis, jog nebėra į ką atsiremti. Tai buvo graibstymasis tuščiais mostais ir vis nesugaunant virš galvos besisupančios liaunos, lanksčios šakos. Nejaugi namie jo laukia netikėtumas? Ir brolis jį tam tik ir išsikvietė? Jeigu taip, tai geriau - jis sulėtino spartą, dairydamasis į šalis, kur parankiau būtų nusėsti ir pasilikti. Kad ir po tais medžiais, po tomis eglėmis alpinamai įkaitusiame žalumos dvelkime. O jeigu taip, tai geriau negyventi. Atsižadėti to, ką turėjo. Ne, tada juk nieko nebelieka. Ir negalvoti. Jis lėkė netrukus po to kaip pašėlęs, tarsi vienu matu ketindamas viską sužinoti ir išsiaiškinti.
    Jis troško palengvinimo savo širdžiai.
    Ir tokia maža, tamsi ir žema pasirodė gimtoji troba po aukštų ir erdvių Doveikos namų. O namiškių nušvitę veidai ir žalumynais nukaišytos sienos, ir nušveistos grindys, ir padengtas stalas jam, vyriausiam broliui, vyriausiam sūnui, motinos vardo dieną.
    Jis norėjo nejučiom jos rankon įsprausti suglamžytą pinigą.
    - Nespėjau. Nesugalvojau, ką jums nupirkti. Paimkit, mama.
    - Kam čia? Nereikia. Mes išsiverčiam, ačiū Dievui.
    Kratėsi motina visom keturiom. Kam jai pinigai, kam tos dovanos, kai priešais sūnus toks didelis, toks tvirtas, toks... Ji tegalėjo apsiverkti iš laimės. Nieko daugiau ji nenorėjo.
    - Mama, kodėl jūs? Paimkit...- jis nesumojo, kaip pasiteisinti, kaip atsiprašyti. O pinigas drėko jo pirštuose. Bjaurus, riebaluotas, tūkstančio rankų prakaitu sulipęs. Šimtą kartų prakeiktas, apverktas ir išbučiuotas.
    - Pravers pačiam, pravers.
    - Dviratį naują pirkęs, - įsikišo ir brolis į piniginę bylą. - Tai negali švaistytis taip.
    - Ką tas dviratis.
    - Nu, vis tiek. O sakai, apsistojai vietoje iki metų galo?
    - Pasilikau.
    - Gal ir geriausia. Jei tik nesunku?
    - Kol kas spėju. Prie kanalo jau tikrai nebūtų lengviau.
    - Bet uždarbiai tai geri. Ir man rūpėjo, tik nėra kaip žemės palikti.
    - Neilgam. Vasara pasibaigs, ir po uždarbių.
    - Tas tiesa.
    O ar taip viskas pas Doveiką ir yra, kaip sako? Ir elektra, ir telefonas, ir namas įrengtas visai kaip mieste? Taip, beveik taip. Kas taip sakė - nemelavo. Kam, kam, o moterims tai jau tikrai didelė užvada, nes namas ir virtuvė įtaisyta visai patogiai. Broliui knietė pamatyti patį ūkį - jis rimtai ruošėsi ūkininkauti.
    - Atvažiuok kada, apžiūrėsi.
    - Labai norėčiau.
    Gi pačius Basiuliškių šeimininkus visi buvo matę besisukinėjančius turguje. Ką domino ūkis, ką arkliai, kas turėjo reikalų su Doveika, o Tiliaus sesuo svajingai pasakojo apie jo žmoną, kuri esanti tokia jauna, kad jo dukterimi beveik kiekvienas palaikąs. Esanti miestelyje siuvėja, laikanti kelias padėjėjas ir mokines ir naujausius madų žurnalus išsirašanti net iš užsienių. Pas ją tik pirklių žmonos, tokių kaip Melamedo ar Finkelšteino, tesilanko. Ir jaunoji Doveikienė pas ją siūdinantis. Ir graži, ir turtinga. Kas jau turi, tai turi - visko per daug.
    - Tik aš nesuprantu, kaip už tokio seno tekėjo.
    - Už turto, ne už senio, - pataisė ir paaiškino brolis.
    - Ką jau tu išmanai?..- suniekino sesuo. Metais gal kokiais tik vyresnė, bet į brolį tebežiūrėjo kaip į vaiką. Jei Tilius kalbėtų, tai suprantama. Bet šis nesileido į kalbas.
    Jaunasis, lyg keršydamas seseriai už nuolatinį jo vyriškumo įžeidinėjimą ir panieką, neužsileido, tikėdamasis brolio paramos:
    - O kas jai tas senis? Ar jaunų vyrų trūksta mūsų krašte? Įsitaisys tekį sau parankiui, ir tu jai galėsi pašvilpauti.
    - Nujau, nujau, ar taip galima? Juk prieš patį Dievą priesaiką ėmė, ir jis jai vyras, ir jį turi gerbti ir šėnavoti, - tramdė jaunuomenę motina.
    Vyriokas paraudo ir pyktelėjo ant Tiliaus. Jis jau tikrai jį galėjo paremti. Šiuose reikaluose, be abejo, jis šį tą daugiau žino. Sesuo irgi manė, kad Tilius čia daugiausia galėtų pasakyti. Bet jis atkakliai tylėjo.
    Po to jie ištraukė bažnyčion. Sutiko eibes pažįstamų. Suko ratu aplink turgaus aikštę ištrupėjusiu, nelygaus dydžio cementinių plytų šaligatviu. Ir žmonės, ir aikštė, ir varpai iš ankštų bonių dvelkė kažkuo tolimu ir primirštu. Tartum po daugelio nebuvimo metų jis atrado viską savo vietose, tik spalvos jau apiblukusios ar sutirštėjusios ten, kur jų jau beveik nebebuvo likę. Tik šešėliai perstatyti ir kontūrai netekę aštrumo. Taip gal jaučiasi grįžę iš tolimų kraštų, palikę svetur didelę dalį savo gyvenimo.
    Ir jis paliko. Kažin kas buvo nugrimzdę jame kaip anie prarastieji metai. Ir dar dabar tebegrimzdo lyg sunkus akmuo į skystą liūną.
    Jis susidūrė su Špicu, išvirstančiu iš kirpyklos, su tuo stamantriu vyruku, vadovavusiu miško darbams. Nieko ypatinga tame - Tilius tik šyptelėjo ir buvo pasirengęs sustoti ir pasikalbėti draugiškai. Kada tai visa buvo? Seniai, seniai... Kaip viskas seniai yra atsibuvę - pavasaris, muštynės, daboklė. Ir kaip visa tapę nebereikšminga, kaip likę toli praeity.
    Jis taip troško palengvinimo savo širdžiai. Ją taip traukė sunkus akmuo. Pamažu, atstangiai, bet užtikrintai. Ir patsai, pikto lėmimo vedamas, atsirado čia, kad iškeltų švieson savo keistai susiklosčiusią buitį.
    Paskui jau sename kiemelyje, kur medžių šakos gožėsi ant pastogių, mesdamos prietemą į seklyčią, kur buvo taip jauku ir tylu. Jie sriūbčiojo alų, atvėsintą šulinio vandenyje, ir pasakojosi - tiek daug norėjo išgirsti susirinkusieji prie stalo, išnaudodami retą progą. Jis apžiūrėjo sesers albumėlį, kur tarp daugelio fotografijų rado ir vieną savaip išsiskiriančią ir krintančią į akį. Ji buvo viename lape su jo, su Tiliaus, nuotrauka, kažkaip giminingai priglausta šalia.
    - Tu pažįsti jį? - paklausė mergaitės.
    Ji tačiau neišdavė savo sąmyšio. Jis dingo jos įdegusiuose skruostuose, ir blakstienas nuleido tik taip - norėdama kažką geriau įsižiūrėti.
    - Toks nieko sau...
    - Nieko sau, - įsigrūdo tarpan jaunasis brolis, atsitiktinai nugirdęs, apie ką kalbama ir išnaudodamas padėtį, kad atsilygintų seseriai. - Nieko sau gaidys iš policijos. Simpatija jos...
    - Vachmistra Žeimys, - pridėjo Tilius. - O ar jis nieko tau nesakė, kaip jam sekėsi Virsnėse?
    - Ne. O kada jis ten buvo? - sukluso mergaitė.
    - Velnias, sako, jį ten murdęs balose. Ir gaila, kad nenumurdė.
    - Och, tai puiku! Vienu tipu būtų buvę mažiau, - nusižvengė jaunuolis taip smagiai, jog alus laistėsi iš jo laikomo ąsočio.
    Kokie žiaurūs ir pikti jos broliai! O ji tik meilės vedama sudėjo į vieną lapą Tiliaus ir ano nuotraukas. Į patį geriausią lapą, kur iš karto, tik viršelį atskleidus, kristų visų domėn. Bet niekas jai nesakė, kaip tiedu vyrai buvo susitikę policijos nuovadoje. Ir kaip pasisveikino ant vieškelio aną saulėtą dieną miškų kaimelyje, prie krautuvės. Tilius ir nesiruošė jai to atskleisti. Bet sesers jis gailėjosi. O buvo į ką pasižiūrėti, į mergaitę, išaugusią ir brandžią, kaip sedula aikštelėje. Ji turėjo šviesius plaukus ir tamsias akis, papuoštas juodais vešliais antakiais. Taip turėjo atrodyti jų motina, tokių pačių metų atėjusi vargo vargti mažažemio kieman. Žemės ūkio mokykloje ji buvo išmokusi ir kaip apsirengti, ir kaip atrodyti patraukliai. Ir dabar toks perkaręs susna pasivadžios ir išnaudojęs paliks. Tilius jautėsi pavargęs. Jis nesurado būdo, kaip apsaugoti seserį, tą mielą ir jaukų sutvėrimą, nuo to, kas jos laukia.
    Jo nenorėjo išleisti. Namiškiams atrodė, jog per daug anksti jis skuba, lyg bėgdamas nuo ko. Bet grįžti reikia. Jo dviratį apkaišė jurginais, ir jis leidosi kelin. Monika stovėjo ten, kelio gale, ir jį šaukė. Ji klausiamai jį išlydėjo ankstyvą rytą tada, kai šeimininkas nešė paprašytus pinigus.
    Jis važiavo taip, tartum niekad nebegrįžtų atgalios. Jis turėjo nors dantimis atsikąsti gabalą tėviškės, nuo kurios tolo su kiekvienu ritmingu raumenų judesiu. Jis tolinosi nuo namų, kur liko artimi ir nesugadinti žmonės. Jie nieko, nieko suvis nežinojo apie jį, apie sūnų ir brolį. Jie vaikiška giedra tikėjo viskuom - ji tebeskleidė spindulius sename panamės danguje.
    O ten, ant kalnelio, kur žiemą garksojo galvas nukorę miško vežėjų arkliai, kurie neapsikęsdami sugraužė visas užtvarų kartis, kur mėšlo krūvos likdavo iš po nakties, vešliai žaliavo veja. Ir vyriokai voliojosi, pasidrėbę ant pilvų, smakrus parėmę kumščiais ir įsikandę smilgas. Cigaretės smilko, įspraustos palūpiuose. Jie sekė mergaites, jas kalbino ir derėjosi.
    Vienas toks, apynvirpčio aukščio ir tokio pat plonumo, nublukusiais lyg linai iš po plūktuvės, ant akių virstančiais plaukais, atkakliai rėmė darželio tvorą. Ar tik nebuvo anas tyrelio dainorius, imąs aukštas gaidas ir melžėjoms širdis vakarais graudinąs? Tas, apie kurį Agnė drįso pasvajoti be baimės ir tik su rūpesčiu, kad Tilius jo neprikultų? Jis juokėsi lyg žiovaujantis arklys, atverdamas pilnus nasrus arkliškai stiprių ir stambių dantų. Ant žolės drybsančių tarpe vienas nenuorama ir nevaleika reiškėsi tuom, kad blevyzgojo ir ževernojo kaip įmanydamas nešvankiau, tartum tyčia kieno papirktas ir atsiųstas drumsti skaisčius jaunimo jausmus. Agnė nebeapsikęsdama pasakė:
    - Tas valkata vėl prisistatė.
    - Gal pavaikyti muses nuo jo nepraustos burnelės? - paslaugiai siūlėsi patarnauti aukštasis linaplaukis.
    - Neprasidėkit su juom, - įspėjo mergaitė. - Jis mums langą akmeniu išmušė.
    - O, tai stiklioriaus besama.
    - Bet Miliutė jam snukį nagais atsakančiai išakėjo, - atsiminė ir Tugaudis anuos laikus.
    - Bet Tilius kai trenkė jį lauk, tai maniau, jog durys su visom staktom išlėks kartu, - papildė Agnė.
    Baltkartis papurtė galvą, išlaisvindamas kaktą ir akis.
    - Ar ne per skaudžiai berneliui kliuvo? O kas tas Tilius, gerbiamieji, jeigu galima sužinoti?
    Tugaudis ir Milė, lyg susimokėliai kokie, susižvalgė. Ji neiškentė:
    - Jau tamstelei kažin ar vertėtų jį sulikti.
    Vaikinas nė šiaip, nė taip - gal ir nevertėtų. Jis neturėjo laiko gilintis į smulkmenas. Agnė nuleido rankas. Ji žvelgė per upę vienkiemio link, kur kaip tik tuo metu pasuko dailus vežimėlis. Vieškeliu driekėsi dulkių sūkuriai, iš lėto guldami šalikelėn. Tarp medžių šmėkščiojo balti marškiniai.
    Jaunuomenė lingavo gegužinėn. Valanda vėliau ir kitu keliu parsidaužė Tilius. Ir sustojo staiga nebežinodamas, ką daryti. Nuo ko jis bėgo ir kur taip pasiutusiai skubėjo? Jis pasijuto lyg pervertinęs reikalą. Praradęs neabejotinai mielas ir šiltas valandas ir pataikęs tuštumon. Ten pilna svečių ir jo vieta užimta. Jis turėjo laukti, kol kada sušluos trupinius nuo stalo, ir tada juos surinkti. Ar tik trupiniai tenka nuo anos puotos stalo? Nuo anos? Ne. Ir kas turėjo tokį klausimą kelti? Tik ne jis. Dieve mano. Dalybų perviršis sviro jo pusėn su didžiausiu kaupu. Tik kantrybės, tik susitvardymo sulaukti savo eilės. Tik išsilaikyti kaip nors, tik neišsiduoti nė menkiausio raumens krustelėjimu. Jis bailiai dairėsi į šalis, bijodamas sutikti ką nors, su kuom neišvengiamai būtų turėjęs kalbėti ir varginti save. Jis bemeilijo prasmegti kur nors ir pratūnoti tas baisias, tas klaikias nebūties valandas.
    Gerai nesusivokdamas kodėl, jis stūmėsi takeliu ir atsirado netoliese aikštės, aptrauktos viela ir apstotos vaikų ir moterėlių ratu. Gražiai dainavo lygiai nušienautoje paupio pievutėje, sustoję būreliais šokio pertraukoje. Susikabinę, svyruodami, tuo metu, kai merginos krypavo ratu, taip pat susikibusios ir traškiai nusijuokdamos. Jos žinojo, kas kurią ves ir kaip bus toliau. Jau sutemos rinkosi tarp medžių. Dainavo visas tarpmiškių pasaulis, vienkiemiais ir kaimais išsidėstęs. Trankios dainos plaukė Vilkija žemyn ir, atsimušusios eglynuose, grįžo rasotais vasarojais. Dar ne visi buvo sugužėję gegužinės aikštėn. Per lauką atsibliaustė itin įsisrėbę, akis pabalinę kaip jaučiai ir apivarus pasileidę priekabingi vyriokai. Jie tai sukels vėjų ir su niekais neapsieis. Sargai, kontrolieriai, bilietų pardavinėtojai ir visas organizacinis drūtgalys su aiškiu nerimu ruošėsi sutikti atplūstantį amarą ir išlaikyti tvarką.
    Agnė žvalgėsi, atsisukdama vartų pusėn. Ji žinojo, kad nėra Tiliaus tarp šokančiųjų. Bet jis gali ateiti kiekvieną minutę. Nėra nė vieno apylinkės vyro, net pusbernio, bent kiek pakeverzoti galinčio, kurio nebūtų gegužinėje. O kur Tilius? Ji geidė jį pamatyti atslenkant ir jo akis, kai išvys ją šokančią su tuo aukštu šviesiaplaukiu. Jis visai ne toks blogas. Be to, mokytas ir mandagus ir moka taip meiliai elgtis, kaip niekas su ja nėra elgęsis. Ji tyčia neitų šokti su Tilium ir žiūrėtų, ką jis darys toliau. Jei jis mėgintų kabintis, tai kažin ar ką bepeštų. Nes šviesiaplaukio draugai taip pat nepėsti ir, jei ne tokie stiprūs ir drąsūs, tai jų daugiau. Agnė šoko su jais, su moksleiviais, su vis didėjančiu karščiu ir noru patikti. Ją vaišino saldainiais, tiesa, jų pačių krautuvėje pirktais, bet gausiai, beveik rieškučiomis žarstomais. Tokie jie šaunūs, geraširdžiai ir nieko nepaisą. Jie ir limonado atsigabeno, kad po šokio būtų kuom atsigaivinti. Būtinai turėjo pamatyti Tilius, kaip ji linksminasi, ir kad nėra merginos, kuri taip puikiai šoktų ir tiek kavalierių turėtų.
    Jis ateis ir pamatys. Kad tik tuojau nesukeltų peklos. Galėtų palaukti, kol eis namo. Tada jau ne jos reikalas, tegul aižosi narsuoliai, ir, kas pirmesnis, tas gudresnis. Agnė jauste jautė, jog taip be niekur nieko, taip pigiai nepraeis toks linksmybių vakaras.
    Tilius matė ją šokančią, einančią ratu ir vėl apstotą anų smagių vyrų. Jis matė taipgi ją žvilgčiojant, ir jų akys susiliko vienu metu. Suradusi jį, ji gręžiojosi nuolatos ir, stengdamosi to neparodyti, sukosi dar smarkiau ir su didesniu įnirčiu. Kaip vėjas, kaip karštas pavasario dvelksmas miškais į upės slėnį, anuomet lyžtelėjęs jų veidus. Kaip nuplėšta žydinčios ievos šaka smarkiai šmigojančioje rankoje buvo ji, ta mergaitė. Prietemoje, vasaros tvankioje naktyje, tarp girtų jaunų vyrų, tarp geismo kamuojamų merginų ir pašaliais nustojusių žiopsančių senių ir vaikų.
    Ten sukosi Agnė kaip verpeto nuplėšta žydinčios pienės galvutė. Tilius rėmėsi ant savo dviračio.
    - Geras dviratis, - čiupinėjo blizgančias skardas pusberniai.
    - Neblogas.
    - Tik iš fabriko, - gėrėjosi piemenys ir padaigsliai.
    - Beveik.
    - Kiek šimtų paklojai?
    - Nemažai.
    - Oi oi oi...
    Ji gerose rankose. Ji niekur nepabėgs. Prisišoks iki nualsimo ir paskui nebeužmigs. Taip atsitinka jaunoms. Ir per tokią naktį prisigalvos tiek ir tokių niekų, jog užteks visam amžiui prisiminti. Ne pavydas, o greičiau graudumas lipo jo gomuriu iš gilumos. Kažin ką jis buvo praradęs, kažką tokį, ko niekad nebesusigrąžins. Kas nepakartojama ir nenuperkama. Ten šoko mergaitė, jam vienam tepriklausiusi. Niekieno kito ji ir nebegalėjo būti, nors juos ir skyrė kliūtys didesnės negu ištempta viela. Ji buvo čia pat, jog lengvai būtų išgirdusi savo vardą, stipriau riktelėjus, o tačiau pro vartelius jis nebegalėjo įeiti taip paprastai. Jis stovėjo ir žiūrėjo kaip ūkininkas į savo brangią savastį, užstatytą kitiems, atiduotą taip sunkiai ir nenoromis, bet neturint kitos išeities. Viskas ten jam vienam tebepriklausė. Tereikėjo įeiti vidun ir pasakyti, kad jis vėl čionai. Ir kad nešdintųsi šalin visi pašlemėkai. Aš sugrįžtu - klausyk, Agne mieloji. Vėl viskas bus, kaip buvo. Ir tai taip paprasta.
    O tačiau kaip tą padaryti?
    Paskui jis nusigando, kad štai po šio šokio ji prasistums iš būrio ir pamažu kaip niekur nieko ateis ir atsirems jo dviračio. Vaikinams nieko net nesakys. Jie patys turės susiprasti. Ir jeigu ji neišeis, tai jis prasiskirs taką pro moteris ir vaikus ir patsai nueis. Tai taip paprasta, taip paprasta. Ir jis nejučiomis dūlino nuo aikštės, kartodamas tuos prastus, paprastučius žodžius - Agne, Agne mieloji. Vėl viskas bus, kaip buvo. Vėl viskas tekės ir klegės mūsų išmintu taku... Takelio vingis užstojo žiburiuojančią aikštę. Balsai blausėsi. Prasiveržė atskiri girtųjų šūksniai. Jis brido lyg į rūką. Jis skendo naktin, lyg upės sietuvon. Nėrėsi iki pažastų, iki kaklo. Kol galiausiai nieko, nieko nebeliko.
    Tilius buvo vienas. Ir jis vylėsi nieko nesulikti ir išvengti klausinėjimų. Viskas liko užpakalyje. Ir tolinosi su kiekvienu žingsniu, tartum atsisveikinęs amžiams. Taip jau turėjo būti. Jis negalėjo susiplėšyti ir padalinti savęs. Juomi dalijosi kili. Ėmė jį, kas norėjo, ir vergė sau. O kad savo ką nors išlaikytų - jis nesuvokė kaip. Jis nebepriklausė sau - Telesforas Gelažius, didelėmis kietomis rankomis Doveikos samdinys.
    Ar jis buvo kada kitoks? Ar jis kada sau priklausė? Nė vienos šviesesnės dienos nebeprisiminė tame atminimų rate, teturinčiame dviejų sprindžių skersmenį. Jis ir nebetikėjo, kad kitaip galėtų būti. Kad žmogus tėra sau, ir niekam kitam. Kad jis nesaistomas kietų, negailestingų lankų, vadinamų visokiais vardais. Vienas jų vadinamas - meile. Gal jis ir buvo tuo vardu, tasai gaižios, karčios druskos ėdimas, nenuplaunamas ir nenutrinamas. Pakeliąs iš guolio naktų glūdumoj. Ir kartais pavedąs po žudikiškos rankos kirčiu. Pastatąs ir paliekąs bejėgiškai sustingusį, kai ateina valia pajudėti ir pabėgti. Taip sapnas nusiaubia žmogų, ir pabudęs jis dreba, šalto prakaito lašais išpiltas ir tebedunksinčia iš siaubo, dar neatsikvošimo, širdim.
    Kitoks jis ir nebuvo. Ir jei matė kitaip, tai tik apsigaudinėjo. Jis tebebuvo vaikas ir reikalingas globos. Vaikas todėl, kad suaugusį vaizdavosi kaip savarankų ir nieko nepaisantį. Jam toli iki to. Jį šaukė, ir jis ėjo. Ir ėjo, vedamas vienui vieno balso - nežinojimo.
    Toks buvo jo atsisveikinimas su mergaite. Su vieno pavasario nuostabiu sapnu.
    Jis atrado Lauryną, linguojantį ant slenksčio. Neapsisprendžiantį, ar kastis iki lovos, ar virsti čia pat vietoje ant šono ir užknarkti. Už stalo snaudė Jonas, o jo draugas ir giminė iš Sindriūnų šnekino Julę, pasivėdėjęs nuošaliau į patamsį ir pasisodinęs ant sujauktos lovos, Musės burbė mėsos dubenyje, klimpo į patežusį sviestą ir tomis pat kojomis rėpliojo sūrio riekutėmis. O kitos smaguriavo nusivadėjusiu alumi, tirštai apgulusios stiklinių kraštus, ir pasigėrusios pešėsi ore, po dvi krisdamos ant blizgančio Jono pakaušio. Jis knarkė pasistriūbaudamas.
    Jonas su savo draugu ir Jule, savo būsimąja, buvo nudreižę kaip prigulint. Ponai su savo sėbrija savo kamarose, o šeimyna - savose. Ir jie manėsi kaip parankiau ir jautėsi kaip begalint laisviau. Nieko netrūko ant jų stalo, nieko. Dievo dovanos buvo perpilniui visuose ūkio kampuose ir kampeliuose. Ir nuo seno čia laikėsi paprotys leisti šeimynai saviškai nušvęsti, leisti susiprašyti savo draugus ir gimines. Julės pasipiktinimui nebuvo ribų, kai sužinojo, jog Tilius išvažiuoja - užuot dalinęsis su visais ir naudojęsis gera šeimininko širdim. Jis išsitrenkė kažin kur, tas niekadarys storžievis. Tilius - kas gi tai per velnias? Ji buvo suręsta darbui ir vargui kaip reikiant, kaip doriausias darbinis gyvulys, ir per tai išmanė apie gyvenimą šį tą. Ar matė kas, kad samdinys skaitytų knygas? Ji irgi moka, bet neskaito. Ji žino savo vietą ir supranta, kad knygos ne jai ir kad tai tik išdykumas. Tai kam džiovinti galvą, jei ji ne tam skirta? O štai dar ji nugirdo ir nenurimo, kol pati nepersitikrino, kad jis valo dantis kiekvieną dieną. Turi tokį šepetėlį ir tokios mosties pailgoje triūbelėje. Trina, brūžuoja, spjaudo baltomis putomis lyg šuva pikčiausiai pasiutęs ir gargaliuoja, galvą užvertęs, kaip antis, vandens prisigėręs, nasrus skalaudamas. Ir barzdai skustis jis turįs tokį grėblelį ne kaip visi - tikro plieno skustuvą. Gali mieste taip daryti, jei jiems, dykūnams, patinka iš neturėjimo ką veikti, bet sodžiuje - neišeina, ir tiek. Sako, jog mergišius, o neatrodo. Niūra, nekalbus ir galvą panarinęs. Bet kai apsivelka sekmadienį naujais marškiniais, nusiskuta, susišukuoja - yra į ką pasižiūrėti. Toks jau galėtų bet kur prisisukti. Toks jau kad griebtų, Dieve susimylėk, jau kažin, ar beatsiturėtum. Silpnumas per strėnas ir nudiegia, vien jau pamislijus.
    Šviesa plūdo iš svetainės į kiemą. Dalijosi ilgais smūgiais ant žalitvorių ir, sutikusi medžių kamienus, jais lipo aukštyn.
    - Tai, Laurynai, kad mudu ten įsiveltume. Jau pašveistume atsakančiai, - šnekino Tilius piemenį, tenorėdamas išgirsti gyvo žmogaus balsą. Tokio pat kaip ir jis. Vargstančio ir nežinančio, dėl ko.
    - Neičiau aš. O ko ten?.. - pakėlė žmogus galvą. Rodos, jis buvo tik užsisvajojęs. Pakėlė nukritusią pypkelę ir padaužė į paminos akmenį.
    - Taip sau. Mat viskas atsibosta.
    - Ir tau jau? O kodėl ne ten?
    - Buvau.
    Šešėliai krivuliavo languose. Radijo muzika plyšaudama siekė tolimiausius kiemo kampelius. Kokie tai velnių šokiai? Laurynas tokių nepripažino. Bet Doveikos svečiai juos mokėjo ir šoko susikibdami, prasiskirdami ir vėl susiglausdami.
    - Šoka.
    Tik kas jie tokie? Sukišę galvas, gūžius atkraginę, mindami vienas kitam ant kojų? Jis tarė šlubajam, nebepajėgdamas išlaikyti staiga įsivėlusios minties:
    - Sakai, nesupranti, kaip šoka... Ogi nieko lengvesnio. Tik paeiti iki ano kaštano. Ir viskas kaip ant altoriaus.
    - Geriau akmenį paleisiu. Šukės tik pasipils. Stiklai su visais rėmais.
    Už upės garsiai šūkavo. Triukšmas kilo ūmai, kaip turguje, susikibus čigonams. Į tarpą maišėsi ir moteriškas balsas. Jis daugiau spiegė, negu rėkė. Ir nutilo staiga, lyg vandeniu užliejus. Šunes lojo ir skalijo. Vienas dar ilgiau dejavo, skaudžiai koja perspirtas.
    - Susimušė, - sprendė Tilius. Ir, kai Laurynas neatsiliepė, dar pridūrė: - Ir atrodo, jog Gužo kieme.
    Vieškeliu šlitiniavo nenuoramų būrys. Miškas klaikiai antrino griovkasių dainą. Naktis, nebetalpindama garsų, lyg perpūstas indas plyšo ir lalėdama plūdo per kraštus.
    - Ir aš eičiau su jais. Muščiausi ir dainuočiau.
    - Su kuom, Laurynai, jūs muštumėtės?
    Senis kniustelėjo galvą, lyg arklys, pajutęs nešamus pavalkus.
    - Su kuom papuola. Kad gyventum, reikia pasimušti. Tik aš negalėjau. Aš ir negyvenu, - pridėjo palaukęs.
    O ten gyvena. Ten šviesu, ir šoka jie. Su kuom šoka Monika? Prie kaštano galima paeiti ir pasižiūrėti. Kartais teisybę nušneka šlubasis, kad reikia vikriai pasimuistyti. Jis tarė vėl kreivai per petį, kaip ir su nepasitikėjimu ir kartu taip tiesiai:
    - O tau dar teks pagyventi. Tad manykis. Versk nuo koto, kas ant tako pasimaišo. Aš to negalėjau - mane kiti vertė. O tu gali. Ir jei tu nemuši, tai tave lups, durniau tu. Aš nusižiūrėčiau, su kuom ji glamžosi. Kas ją apsikabinęs ir į ausį čiulba. Ir palaukčiau jo. Ir keliais tada per muziką, keliais... Parpinus suskaityčiau...
    Tilius drebėjo. Dantys kaleno, nepataikydami vienas ant kito. Jis patikėjo, kad Laurynas žino viską. Iš kur jis žino, tas pusvelnis? Tas kiurksantis ant slenksčio sulaužytų kaulų kratinys, kaip raganius miške, prie savo samanų landynės.
    - Kam taip skaudžiai, dėduk?
    - Va, ten ji dabar. O tu nieko. Tu stovi ir klausais, ką aš ževernoju.
    - Įdomu, - pasakė vaikinas, ir pačiam nejauku pasidarė, taip kvailai prasižiojus.
    Už sienos krizeno patenkinta Julė. Draugas ją lamdė nebe juokais, viena akim vis pašnairuodamas į miegantį Joną. Jo sukumpusios nugaros metamas šešėlis patogiai temdė pusę kambario.
    - Kas įdomu? Jei pasakyčiau, kad norėjau trobas padegti, ką tada tu? A?
    - Ką aš?
    - Ir prieš padegant užramstyti duris. Ir palaukti palangėje su mietu. Va kaip...
    Jį apniko žagulys. Tilius įbruko į dantis cigaretę ir uždegė. Jam buvo neaišku, ar senis taip nusilesęs, ar apsimeta, traukdamas jį bėdon. Greičiausiai nesijuokia. Jeigu Monika juomi pasitiki. Iš viso kokia čia velniava?
    - Eime geriau alaus po kaušą. Man jau gomurys lūžta kaip perdžiūvęs avikailis.
    - Nebenoriu. Alaus... Ė, ar girdi?
    - Girdžiu, girdžiu. Barasi...
    - Jau gražiau, jau gražiau, - džiūgavo Laurynas su kažin kokiu gaižiu gergždesiu, tartum jo gerklėje būtų įstatytos skardinės plokštės.
    Gerai pažįstamas moteriškas balsas įsakmiai kartojo:
    - Prašau išeiti, prašau!..
    - Varo lauk. Aš jau žinojau, kad taip bus.
    Ką jis žinojo? Tas mirtinai nusisprogęs, sulaužytas, išsukinėtas žmogėnas. Kriošintis ant slenksčio ir galvą įtraukęs į pečius, ir visas pasidavęs pirmyn, lyg didelė prakaulė varlė, pasiruošusi šuoliui.
    Pro duris virto svečiai. Vieni plėšėsi išeiti, kiti juos traukė už skvernų atgal. Tutinėjo, tąsėsi. Rėkavo kažin ką ir atsiprašinėjo. Šlubis trynė rankas, braškindamas sąnarius. Tilių pagavo šiurpas, matant jo išverstas akis ir besimazgantį tarp dantų liežuvį tartum šunies, besilaižančio prieš gardų kąsnį.
    - Tai eikit po šimto velnių! - kažkuris ten panamėje drūtai nusikeikė ir žergliojo atgal vidun.
    Per kiemą prie savo vežimėlio skubinosi dvi netvirtai kojas statančios žmogystos. Jiems įkandin su žiburiu rankoje pluošė Doveika. Jis atėjo išleisti išvarytų svečių. Jis atsiprašinėjo. Tie nesidavė perkalbami ir lingavo iki laidarių, kur stovėjo arkliai.
    Tilius tuo tarpu nėrė už klėties ir tamsiame šešėlyje, sutirštintame netoliese padriektų šviesų, sustojo. Jis galėjo sekti visus ir pats likti nematomas. Jis tvirtino sau primygtinai, kad niekas jo nemato, ir gerai. Bet jį pastebėjo pereinant atokiau kiemą. Pastebėjo ir užuolanka iš kitos pusės atbėgo Monika. Ji metėsi kaip audra ant jo kaklo. Ji drebėjo ne mažiau už jį.
    - Kai senis užmigs, aš ateisiu pas tave. Lauk manęs. Kaip kitaip jis begalėjo laukti? Jis laukė visą laiką. Ištisai. Ar dar sakyti reikėjo? Nieko kilo jis ir negalvojo, nieko kito ir nedarė. Tik laukė, laukė, kas kartas vis baisiau ir baisiau.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page