r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Marius Katiliškis
MIŠKAIS ATEINA RUDUO

DVIDEŠIMT PIRMAS

    Saulė kilo ir leidosi. Troški, kvapi, įkaitusi kaip šeimininkė prie ugnies, žėruodama rausvais veidais, praėjo šienapjūtė. Žemė buvo kaip vaistinė, sutelkusi savin eibes vystančių žolių, lapų, žiedų ir šaknų skonius ir sultis. Žemė virpėjo dantytais miškų kraštais, pasmilkusi, padūmavusi, prislopinusi kvčpsmą, tartum žvėris, prikritęs krūmų tankmėje. Apglėbusi milžinišku sparnu žalumos motinystėje gležnas, ką tik prasikalusias gyvastis. Stagaruojančias pūkais, geltonais snapais ir besotėmis gerklėmis. Ir padaigslius, mėginančius atsiplėšti nuo gūžtos ir pasiekti pirmąja šaką, kad nuo jos pasispirtų į saulę, į debesis, į mėlyną ir ištirpusį kaip žiogo akis dangų.
    Pūtė vėjas pilnomis minkštomis lūpomis ir blūsčiojo nuo jo lyg įpūstas žaizdras sidabriniu žalumu avižų laukas. Ir pūdymai užlieti skaudaus svėrių geltonumo ir jo aitrios kvapties.
    Skruzdėlė kopė pušies žieve aukštyn, ir gyva sakų versmė ją palaidojo ir nusinešė, tikšdama gintariniais lašais į žemę, ant senų spyglių sauso ir blizgančio patalo. Voratinkliai besisupančiais tiltais, permestais nuo medžio ant medžio, nusvarinti rytmečio rasos karolių, prikritę šapelių ir vabalų, nemaloniai vėlėsi ant einančiojo veido.
    O Vilkija plaukė iš miško, iš tyrelio, iš ežero jo širdyje kaip ir seniau. Tik pritilusi, pasekusi ir vienodai linguodama žoles savo juodu vandeniu. Griovkasiai dainavo ir skverbėsi palaukėn. Kultūrtechnikai ir dešimtininkai ėjo pirma, matuodami ir žiūrėdami per trikojo viršų ir smaigstydami taką kuoleliais. Ten jau netrukus pasilies vanduo. Nauja, gilia ir tiesia kaip ištempta virvė vaga. Plačia viršuje ir gulsčiais šonais, lyg aštraus peilio rėžiu jauno uosio žievėje. Lankstėsi tamsios vyrų nugaros, žvangėjo kastuvai, užgavę akmenį, ir velėnos skrido per galvas, susiklodamos kalnais abiejose pusėse.
    Jau išsimušė griovkasiai iš tyrelio. Baigė išeiti ir iš miško. Jų kastuvai smego nebe i minkštą durpę, o į molį, į smėlio sąnašas. Jie aptikdavo stambaus išplauto žvyro klodus ir daug akmenų. Kitus teįveikė išversti tik su talka, įrėmę pečius ir dalbas. Bet toks akmuo įsiskaitė kubatūron, ir todėl nesitrukdė dėl to nė uždarbis, nė numatyta norma.
    Užeidavo lietingos dienos. Padangė apsitraukdavo maišu ir dulksnodavo be pertraukos nuo ryto iki vakaro. Ūkininkai džiaugėsi ir laimino lietų, o griovkasiai keikėsi, jog rodėsi - perskirs debesis ir sušauks visus keturis vėjus sau talkon. O buvo ir tokių atkaklių ir pasigviešusių pinigo, jog nė ledai, nė žliaukiantis lietus nesulaikė. Ir akmenimis sningant, jie būtų pastoviai varęsi ir nė pėdos nesitraukę. Bet saulė vėl laužėsi pro debesis, ir vėl garavo vyrų nugaros, ir kastuvai žvangėjo, užgaudami akmenis.
    Griovys jau perpus dalijo eigulio pievą. Dar dienelė, ir jis palįs po tiltu ir persimes į Doveikos. Ir jau tada tiesiai į Laumakius. Juo toliau, juo geriau. Netruks ateiti ruduo.
    Sunkiai dirbo ir gerai uždirbo vyrai. Ūkininkėliai vylėsi apsilopyti trobas ir patogiau praleisti žiemą. Vaikai ir moterys plėšėsi vieni su šienu, su mėšlu ir kitais darbais, tėvo tesulaukdami savaitės gale, bet užtat ratuoto. Moksleiviai skaičiavo, ką galės pirkti ir kaip sunaudoti vasaros pelną. Šis ruduo jiems bus kaip žemdirbiui, gerai užderėjus laukams ir pelningai pardavus surinktą derlių. Pusė jų bebuvo likę, užtat likusieji ketino ištverti, kad ir kas besidarytų. Jokios pagundos jų neveikė. Bet ant kalnelio, į Veronikos jaukią krautuvėlę, užbėgdavo ir jie. Ji ir buvo toji smuklė, aprašyta nuotykių knygose ir Laukinių Vakarų filmuose. Kad ir nelabai tokia, kad ir skurdoka, bet vis jau. Veronika žvaliai sukosi. Jei pradžioje ir ne taip sklandžiai ėjosi, bet vyrai pamažu įsismagino, ir jos pavasarį apmesti planai vykdėsi kuo geriausiai. Gužas, žmogelis, baigė nusimušti nuo kojų. Mažiausiai du kartu per savaitę jis leidosi į miestą ir girgždėjo atgal pilnu vežimu. Visi darbai gulė ant jo sprando. Dukteris tvirčiau paspaudė, nes pasamdyti nebuvo iš kur tokiu metu. Ir jaunąją lepūnę įkinkę nepaisydami, ar jai tas patinka, ar ne. Kai darbymetė visiems, tai jau nebėra kada vaipytis ir kaitintis saulėje.
    Tokios vasaros čia niekas neatsiminė. Ir gerai padarė senasis eigulys Baikštys numirdamas. Jam tai būtų buvęs peilis po kaklu.
    Buvo poilsio valanda paunksmėje senos, skarotos eglės. Ant samanų kilimo, tarp gailių, vaivorų, nusipylusių stambiom aksominėm uogom. Tarp kadugių grakščiai nusmailintų kūgių. Klegesys ir šūkalojimai ir posmas be pradžios ir galo, išvirkščiu grauduliu pamuštos dainuškos:

    Vainikėlis buvo dors,
    Išnaudojo zimagors -
    Kur aš vargšė dabar pasidėsiu?
    Kur aš vargšė dabar pasidėėėėsiu?..

    Paskui iškrinka ir užlieja pievas, takais ir ežiomis traukdami nakvynės į daržines, į pašiūres, į klėtis. Ant tilto sustoja būrys ir ilgai nesutaria.
    - Eime. Negi reikės prašytis kaip davatkos, kad susimylėtum?
    - Šalto alaus po buteliuką. Ata ta ta, tai atsigausim. Ant kalnelio Veronikos krautuvė. Iš kur eitum, iš visur ji matyti, ir taip sunku pranyrinti pro šalį nejučiom.
    - Kažin, ar beturi alaus? Vakar sausai nusunkėm.
    - Parvežė. Kinkėsi arklius ir lėkė tuojau pat.
    - Alus tai gerai. Tik pamislijus, vėsiau daros. Tik kad jūs tuojau degtienės. Tai rytą galva kaip samanų prikimsta.
    - Kam tau galva? Ne raštininkas. Ir su savaime griovį gali kasti.
    O ten, po medžiais, rūksta dūmelis, ir vakarienė gudriai ruošiama. Palapinės jau arčiau žmonių. Jau jie išėję iš gyvatynų, ir, kai dainuoja vakare, tai linksta juodalksniai ir krūmai skiriasi. O mergos prisimelžia rankoves ir pieną sukošia į kiaulviedrius besiklausydamos. Milė erzino Tugaudį, kad pasirinksianti studentą iš anos brezentinės būdelės ir rudenį išbėgsianti į miestą. Buvęs policininkas tuomi netiki, nes kam studentui mergina iš miškų. Kur jis dėtų, patsai dar tik pūkais teapstagaravęs? Bet nerimą vis tiek kelia. Moterim niekad nepasikliauk, nes nežinai, ką ji mano ir ką sumanys ryt. Petras tai gali patvirtinti. Petras dėl to ir paliko senas stuobrys ir visai nesigraužia. Ir Každaila panašus, tik tas jau kitoks daigas. Jo liežuvis su trimis mazgais ant galo. O prie Veronikos, gyvatsnapis, jau per daug aiškiai taisosi. Užsikurs sau pirtį kada nors. Motera nuleidžia per akis tik savo krautuvės labui.
    O kad Tilius nebesilanko, tai Gužienė patenkinta. Gana vedžioti mergiščią bernui, kad ir tokio Doveikos. Jos laukia kitokia dalis. Moteriukė išmano reikalus ir užuodžia, iš kurios pusės vėjas pučia. Ką darys Agnė su plikabambiu, ir kur jis dės ją, kai neturi nė vietos galvai priglausti? Išvėtyti pelai, daugiau nieko. Tai geriau neįsileisti per toli. Kiek toli jaunųjų nueita, ji neturėjo kada apsvarstyti. Bet, jos manymu, ne toliau, kaip dera. Ir antroji taip pat su tuo susiuosčiusi. Vaikinas padorus, bet lygiai suskis ir be tarnybos. Jei gaus, kad ir tą pačią, tai kita kalba bus.
    Kodėl Tilius nebesirodo? Kas atsiliko? Agnė pralaukė ant tilto jau ne vieną vakarą ir ašarodama parbėgo ir blaškėsi lovelėje iki aušros. Kas tau, ko nemiegi, ko šniurksi nosimi, lyg krienus brazduodama? Sesuo nieko nežino. Ji apskritai viskuom patenkinta, ir svarbiausia jai - tai gerai išsimiegoti. Agnė geriau eitų klėtelėn, bet visi kampai griovkasių užsėsti. Nieks jos ir neleistų. Motina budresnė pasidarė, kai tiek svetimų vyrų šmeižiasi pasaliais. Girtuoklių, keikūnų, tvirtų darbininkų iš viso pasviečio. Kiti net kalba kažin kokia tarme ar žemaičiuodami, ar taip kaip tiltą stačiusieji meistrai.
    Jai rūpi vis dėlto klėtelė. Tilius galėtų ateiti kada nori, ir jie praplepėtų iki vidurnakčio, sau ant lovos susėdę. Och, ant tos lovos... Ant tos pačios. Kai daužėsi perkūnai ir žaibai akino, prasiverždami pro plyšius ir pro uždangstytą langelį. Tokios nakties jau niekad nebesulauks. Jai darėsi graudu, kažin kaip gūdžiai liūdna ir ilgu, prisiminus aną nuostabiąją naktį. Kas ją taip veikė, ir kodėl ji vis grįždavo atgal ir mėgindavo sukauptai iš naujo išgyventi? Ji to sau negalėjo išsiaiškinti ir nerado žodžių kitiems pasiguosti.
    Bet jis tikrai galėtų ateiti. Ir būtų taip kraupiai miela laukti žingsnių dar toli, dar vieškeliu, o gal net tiltu einant, bet jau skiriamų iš visų kitų žingsnių. Jis neitų pro vartus ir neitų per kiemą. Jokiu būdu. Pro sodnelį, iš daržo pusės, lengvai praskirdamas sėklinių burokų ir pupų virkščias. Jis taip apeina, ir prie langelio. Ne, nereikėtų nė pabelsti, nes ji nemiegotų ir jau stovėtų prie durų įsitempusi ir virpanti, pasiruošusi skląstį atsklęsti. Nė to nedarytų. Kam skląstis, jei vis tiek reiktų įleisti?
    Na gerai, tegul laukia. Bet, kai ateis, tai taip gaus, kad atsimins. Už tą jau ji nedovanos. Tegul žinos. Neįleis į klėtelę, ir tiek. Ak, jei ji ten gulėtų! Paskui ji pagalvojo, kad duris vis tiek vertėtų laikyti užšautas. Juk gali atsitikti taip, kad, durims prasivėrus, ant slenksčio stovi koks nepažįstamas. Didelis, juodas kaip čigonas griovkasys. Rankos jo tai nelyginant žagrės verstuvės. Vienas toks andai nusipirko butelį degtienės ir su plaštaka pokštelėjo per dugną. Rodos, visai lengvai teužgavo, o kamštis su trenksmu šovė į lubas. Tai jeigu toks įsirauna kamarėlėn? Ar tu besuspėsi prisišaukti pagalbos. Toks tai jau griebtų abiem baisiom rankom nė neklausdamas. Taip jau jie įpratę, tie griovkasiai.
    Tilius tokį turėtų vietoje užmušti. Ir jis tą padarytu beregint. Jeigu jau už tai, kad bandė tik pabučiuoti ir dar dorai nė nespėjo prisiglausti, taip sudirbo tą vargšą, kad net pagailo kitiems. Tai ką jau čia. Na, tai ir žinotų. Tokio rudnugario niekas ir nesigailėtų. Bet ten tai tikrai nuostabūs dainininkai. Atrodo, jog jie nieko kito ir neveikia. Tik dainuoja. Dienomis gal ir dirba, bet kada jie miega? Iki vėlumos kas naktį. Tas, kurs plonai ir aukštai užgriebia ir kurio balsas ilgiausiai virpa posmą baigiant, turėtų būti geltonplaukis, aukštas ir lieknas kaip pušelė skynime. Kitas jau tikrai stambesnis ir tamsia kudla. Tasai, kurs storai ir lyg būgnas dudena. Ar tai tik nebus jiedu, kurie andai lankėsi krautuvėje ir prisipirko visokių valgomų dalykų? Kelnės jų per trumpos būtų, ir baisiausiai įdegę saule, bet žvalūs ir kiekvieną žodį palydi, išsišiepdami iki ausų. Jeigu toksai netyčia įsmuktų tarpdurin, tai gal ir nebūtų baisu. Bet su Tilium jam vis tiek nevertėtų susidurti. Nepadėtų nė peilis, pasietas ant diržo odinėse makštyse.
    Ji dar prisiminė tetos apsilankymą. Tada tai buvo juoko. Nors namiškiai už tai jos vos neužengė. Ko ir norėti iš tetulės - moteriukė gera, ir tiek. Bet kam ji atsivežė kavalierių, lyg viena pati nebūtų kelio radusi? Kelią gerai žino autobuso šoferis. Jam tereikia pasakyti, kur nori išlipti, ir viskas. Tačiau tetulytė velnių užėdusi. Ponas Mečislovas įsižiūrėjo Agnės nuotrauką ir mirtinai užsigeidė ją pačią gyvą pamatyti. Pamatė. Bet kad neatvėso pamatęs, tai tikrai keista. Ji juk nė kalbėli su juom nenorėjo. Panele Agne, panele Agnyte. Panelė ir panelė. Koks jo kvailumėlis! Kodėl Tilius jos nė karto taip nevadino? Tilius nieko jos nė neklausė. Pasiėmė, kas jam reikia, ir viskas. Tiesa, ir Tilius toks pat iš miško ir balų zimagoras, bet tokio reikia gerai paieškoti. Jau geriau toks, negu nusaldintas miestelio ponulis. Ką jis ten veikia per dienų dienas, taip ir neaišku jai. Gerai, kad vargonininkas. Paspaudo sekmadieniais savo armoniką, užsikoręs ant viškų, o ką daugiau? Bet duoną, sako, baltą valgąs. Parapija turtinga, tad nupeni savo paršą. Klebonas irgi esąs geras. Teta viską ištroško motinai jau anąsyk. Motina viską mintinai išmokusi. Tik klausykis.
    Teisybę kalbant, nėra jau jis toks bjaurus. Mandagus ir aptrintas gerokai. Kakta jau blizga kaip užkulas, bet už jos tėvą vis tiek dar jaunesnis. Žmonos užsigeidęs jaunikaitis. Jaunos, gražios žmonelės. Tik kodėl jau ji turėtų būti toji jo žmonelė? Lyg jų turtingoje parapijoje su gerais klebonais nebėra jaunų merginų? Yra, yra, kaip nebūsią - tvirtino krikštomočia. Ir labai daug - mergelės ten kaip naudatkos, geroje žemėje pasodintos - iš lysvių virsta. Bet širdžiai nepasakysi, iš kokios parapijos. Ji užsigeidžia būtinai tokios, ir jau baigta. Taip atsilikę ir su ponu Mečislovu. Tekėti tuojau jis dar nespiria. Dar palaukti esą galima kokį pusmetį. Kiek ji tada turės metų? Ogi aštuoniolika. Aštuoniolika pilnų metų! Na, tai ir būsiąs patsai laikas. Jau toks rūpestingumas tos krikštomočios, lyg ji savo tikram sūnui pačią rinklų. Rinkit, rinkitės, o kas jai?
    Agnė nubėgo ant tilto ir laukė. Motina atėjo ir parsivarė namo. O Tilius nesirodė. Ji taip jo laukė. Taip, kad sauso medžio tilto sijos galėjo susprogti ir pražysti iš to ilgesio.
    Ir dar keletą dienų po to.
    Ir dar savaitę.
    Jis atvažiavo dviračiu. Nauju, tik iš sandėlio. Atrėmė sienon ir į krautuvę. Agnė puolė, apvertė kėdę ir skaudžiai užsigavo kelį. Ją paėmė staigus pyktis, jog būtų galėjusi išbėgti lauk ir, pagriebusi aštrų peilį, supjaustyti padangas to naujo dviračio. Kas, kad jis naujas ir taip blizga, jog net dantys šimpa. Jeigu jis toks begėdis, tai ir ji nesirodys...
    - Sveika, Miliute! Kad sugražėjusi, kad susitaisiusi. Iš akių matosi, kad didžiai laiminga.
    - O tu tai jau nepasakysiu, kad būtum sugražėjęs. Vis juodesnis kasdien, kaip juodalksnio žieve nutrintas, - gražiai atsipasakojo Milė.
    - Ką aš, vargdienis, Doveikos bandininkas? Iš manęs ir nėra ko norėti. Užtat Tugaudis tai jau kaip barsukas rudenį. Plaukas lik blizga, brauk, kaip nori: paplaukiui ar prieš.
    - Liurškale. Giedok sau sveikas.
    - Ar ne teisybė? Duok alaus kokį lašelį, baigiu į kempinę sudžiūti.
    - Matau, kad baigi. Pagirios bene?
    Milė žvanginosi su buteliais. Klaptelėjo atlaužiama kamščio viela. Tilius rijo alų taip godžiai, kad net už sienos girdėjosi.
    - Iš kur čia pagirios, kai žmogus kojų nebepakeli.
    - Taip jau Doveika numitino? - šiepė merga.
    Jis nusipirko tabokos ir, sukdamas cigaretę, brazdino popierėlį.
    - Ne tai. Bet visokie rūpesčiai. Dviratį mat papirkau.
    - O ko nėjai kanalo kasti? Dviratį per dvi dienas būtum uždirbęs. Pinigus mėžia mėšlakabėm šakėm. Nespėja nė pragerti.
    - Pasakos. O jūs tikėkit, kuo kas giriasi.
    - Petras tai vis apie tave perkalba.
    - Taigi, Petras, - jis pabaigė alų ir pastatė tuščią butelį ant prekystalio. - O kur Agnė?
    - Buvo ką tik čia.
    - Nuje. Išbėgo. Reikės ir man judintis. Buvau mat pritrūkęs taboko.
    Agnė jau buvo lauke ir apibėgusi namo kampą, kai cvanktelėjo durų varpelis jam išeinant.
    - Va,- pasakė Tilius, staigiai atsigręždamas. - O aš tavęs visur ieškau.
    - Kur tu manęs ieškai? Aš juk ne Basiuliškėse gyvenu.
    - Tu ant kalnelio, pas savo mamytę. Aš čia, matai, ir ieškau.
    - Aš einu pas eigulį, - tarė Agnė, paėjėdama pora žingsnių keliuku.
    - Ką tu ten pas eigulį? Pokaičio miega dabar visi.
    - Man reikia, aš ir einu.
    Ji vėl pasistūmė kelis žingsnius ir sustojo vidury kelio. Tilius pasiėmė savo dviratį.
    - Aš tave pavežčiau. Bet nėra kaip. Geriau tu mane palydėk.
    - Nenoriu.
    - Nagi luo pačiu noru. Ek, tu kaip erškėtrožė.
    - Kvailys koks, - ji apsisuko staigiai ir pasileido eiti. Turbūt pas eigulį? Bet iš to greitumo žengė priešingon pusėn.
    - Palauk. Neskubėk taip.
    - Neturiu laiko.
    - Užteks laiko. Pasikalbėkim.
    - Tai kalbėk, jei nori.
    - Čia nedrąsu. Tavo motina žiūri pro langą ir jau dairosi kokio pakabesnio daikto. Išbėgs su kočėlu ar šluotražiu ir kad pasius aižyti mano kaulus. Tai rimtai pyksta tavo mama?
    - Rimtai. Ir aš pykstu.
    - Abidvi. Vaje, kaip žiauru.
    - Nėra mamos, nesibaidyk. Darže ji, už klojimo, ir nemato tavęs.
    Tilius judino savo dviratį po centimetrą, po sprindį. Jis judėjo pamažėle, žingsnis po žingsnio. Agnė nejučiom buvo ranka uždėjusi ant vairo ir su dviračiu slinko kartu. Kaip ranką, taip ir kojas statė nejučiom. Jie leidosi nežymiai pakalnėn.
    - Tai tu labai ant manęs užsirūstinusi?
    - Žinoma, labai. O ką tu manai, kad ne? Tu tikrai... - Ji pakėlė galvą, ir jos akys buvo arti ašarų. Ji kramtė lūpas ir tvardėsi, kad neišlietų viso skundo ir priekaištų viena srove. Ji jautė, kad taip būtų negerai. Jos šnervės išsiplėtė, skruostai užraudo. Ji buvo graži ir gaiviai švelni kaip aušros užlieta eglės viršūnė. Vienplaukė ir basakojė. Plono audeklo išaugtine suknele su gėlytėmis. Aštuoniolikta savo amžiaus vasarą.
    Tilius prispaudė jos ranką.
    - Agne, vaikeli. Argi taip reikia?
    - Vaikeli...- mėgdžiojosi piktai, beveik kukčiodama.
    - Kas čia blogo?
    - Nieko.
    - Ir aš taip sakau.
    - Begėdis.
    - Velniai žino. Jau tu kaip šarka. Ar kad neatėjau?
    - Tu jau visai nebeateini. Tu jau eini turbūt kitur.
    - Kur aš einu?
    - Nežinau kur. Gal pas Julę įjunkai? Ir man vis tiek. Gali sau.
    - Julė vestuvėms ruošiasi. Pati sakei. Ir kad mus abu kvies, - jis atgavo dvasią, išgirdęs Julės vardą.
    - Galėsi vienas linksmintis. Manęs nebus.
    - Iš kur ten linksmybės, jei tavęs nebus.
    - Apsieisi. Kaip apsiėjai aną vakarą.
    - Kurį vakarą?
    - Kai Monika buvo pas eigulį. Prieš laidotuves.
    - Buvau turbūt pavargęs... Kasiau duobę kapuose. Ir grįžau jau sutemus. Sunkus tai buvo darbas, nemanyk.
    - Ne tu vienas. Ir kalvis kasė.
    - Tiesa. Ir kalvis. Bet abiem užteko. Kiti nė iki vidurnakčio nebūtų spėję. Duobę išvertėm tokią, jog baisu patiems pasidarė. Su visa troba senelį galėjo palaidoti.
    - Gerai. O kitą dieną? Kas vakaras duobių nekasei.
    - Žinai, kad ne.
    - Tai ką veikei?
    - Ar darbo trūksta pas Doveiką? Dabar jis taip pradėjo spausti, kad, išmanytų, du kailius nunertų. Praturtėti užsimanė senatvėje.
    - Nereikėjo visiems metams sulygti. Galėjai eiti kasti. Būtum pas mus gyvenęs. Būtum...
    - Kur jau ten. Gužienė širsta ant manęs.
    - Bet žinai kodėl?
    Ne taip jau dabar svarbu kodėl. O jei ir žinojo, tai šiuo metu jam viskas rodėsi kitaip. Viskas kitaip, negu buvo pavasarį. Kaip buvo prieš savaičių keletą. Prieš porą savaičių. Jis skaičiavo mintyse laiką. Tos dvi savaitės buvo susisukusios ir susipynusios, lyg viesului perėjus per rugių lauką. Ir ledai, ir liūtis, ir baisus, nirtulingas vėjas.
    - O taip maloniai žiūrėdavo į mane.
    - O dabar nebenori, kad su tavim susitikčiau.
    Tilius nuleido galvą, lyg nuolankiai sulikdamas su visom jį užgriuvusiom bėdom. Mergaitė - priešingai kietai ir ryžtingai tarė:
    - Bet aš noriu, Tiliau.
    - Agne, vaikeli...
    - Tu pats vaikelis. Aš ne vaikelis, jei mane nori išleisti už vyro.
    - Jau? - jis sukluso ir pagyvėjo. - Jau ir vyrą tau surado? Ar tik ne tą patį, kuriam tavo nuotrauka labai patiko?
    - Tą patį, - patvirtino Agnė.
    - Žiūrėk.
    - Tu ir nežinai, kad mano krikštomočia buvo atvažiavusi.
    Iš kur ten viską žinosi, kai ir be to esama įvairių bėdų.
    - Ir tą jaunikį buvo atsivežusi. Aš laksčiau kaip beprotė paupiu, tavęs ieškodama. Man taip tavęs reikėjo.
    - Net ir jaunikį? Smarki tavo tetulytė ir labai veikli.
    - Ar užginsi jai?
    - Vežios, vežios ir tave kurią dieną išsives.
    - Aš ne avelė, kad vežtųsi kaip į turgų.
    - Ne, tu labai šauni. Ir tokia graži, kad visi pradės dėl tavęs kazoką šokti. O kaip jis atrodo?
    - Kaip šventas Juozapas su rykšte rankoje. Tik be barzdos.
    - Su akiniais?
    - Be. Gal dar nežlibas? Tik prieš tave kaip žvirblis.
    - Lengva duona. Ir tu, Agne, pyragą valgysi ir arbatą gersi kiekvieną rylą. Miegosi sau iki priešpiečių, vartysies pūkinėse duknose. O ponas vargamistra tik glostys tavo veidelius, tik rankeles baltas bučiuos ir sakys...
    - Nieko nesakys. Tu tik išsigalvoji. Manai, kad taip ir būtų?
    - Taip ir bus. Tokių jau esu prisižiūrėjęs. Kai dar mokiausi, tai matydavau mūsų muzikos mokytoją, kurs kartu ir vargonininku buvo bažnyčioje, kaip jis puošdavosi. Ūsai suraityti ir pritepti kvepiančios mosties. Gi rankos, tai nežinau, ką su tokiomis galėtų daryti? Pirštai ilgi ir ploni nei grėblio dantys.
    - To irgi ploni pirštai.
    - Nu matai. Jie pirštais turi mikliai darbuotis, spaudydami klavišus, visokias mandrias meliodijas išraitydami. Juk tai ne štukos. Jei man reikėtų, tai tik sulaužyčiau vargonus, ir vis tiek nieko neišeitų, - Tilius atkišo savo rankas ir, kratydamas ore, apžiūrinėjo.
    - Tu ir šonkaulius moki sulaužyti. Su tokiom rankelėm, - pastebėjo Agnė, anaiptol nepasipiktinusi berno didelėmis rankomis. Ir savo smulkiu pirščiuku vadžiojo jo delną, jo juodas ir kietas nuospaudas, supleišėjusias ir žemių prilindusias.
    - Kokias Dievas davė, su tokiom ir vargstu. Ne visiem juk lemta ponauti. Reikia ir juodnugarių. Va ar nemėginau ir aš pasidaryti lengvaduoniu? Ir kas iš to išėjo? Nieko neišėjo ir nebeišeis. Ir gerai. Nudainuosiu kaip tavo pusdėdis Petras savo amželį, ir po manęs. Kas man belieka?
    - Senis, žinoma. Kas tau belieka? - ji staiga pakėlė akis ir įsispyrusi žiūrėjo į jo veidą, lyg siekdama pati tiesiogiai sugauti jo žodžių tiesą ir pasisavinti ją sau. Į didelį, stambų, vėjo sutaršytais ir saulės nublukintais plaukais, prineštais šieno pabirų ir sulipusiais nuo prakaito. Aukšta kumptelėjusi nosis, virs jos suaugę antakiai ir statmena raukšlė tarp jų, kai nutilęs mėgindavo surikiuoti mintis. Įdubę žandai jo tamsų veidą darė pailgą ir prakaulį, lyg sukaltą iš lentų, ir sendino retai skutamos barzdos ražiena, pridulkėjusi ir teišplaunama tik šeštadienį pirtyje. Jis nuleido akis ir pasviro, stebėdamas sudžiūvusio purvo dėmelę ant savo dviračio blizgančios geležies. Ją nušluostė ir atsitiesė. Ūmai jo širdis apšleikšto, ir pasidarė sunku plepėti niekus. Ir dalinti save į kelias dalis. Jis viską žinojo, o mergaitė nieko. Ir ji tikėjo viskuom. Jis galėjo megzti istorijas ir painioti ją vis giliau. Jeigu taip iš karto ji būtų prapliupusi ir išdėjusi viską. Taip būtų buvę geriau. Jis to ir laukė, jis to ir bijojo, bet šitaip daug geriau. Iš tikrųjų, kur jis ėjo? Ir kaip jis mane susitvarkyti? Jis nieko nemanė ir nieko neturėjo savo apgynimui. Jis plaukė ant skiedros, o visi kiti buvo vėjas, srovė ir sūkuriai. Jis plaukė nesipriešindamas. Jis plaukė pavandeniui. Kur kitur begali nuplaukti skiedra? Jis gėdinosi savęs. Jis niekino save ir buvo toks menkas ir smulkus prieš ją. Bet mergaitė to nežino.
    - Agne, Agne! - šaukė motina pašaly, ranka prisidengusi nuo saulės.
    - Šaukia tave.
    - Aš tuojaus!
    - Valgyti! Greičiau! - plyšojosi balsas iš kiemo.
    Ir toks nebepažįstamas tas balsas. Ar ji taip šūkautų, jei duktė stovėtų ant kelio su vargonininku? Ne. Juk anksčiau nešaukdavo ir su juom. Buvo gera Veronika. Visą žiemą jie taip kalbėjo ir gyrė. Ir negi jau ji pasikeitusi? Nepasikeitusi. Bet vaikai auga. Mergaitės staiga iš po nakties pasidaro kažkokios nebesuvaldomos. Jos kariasi kaip vijokšlis ant pirmo pasitaikiusio stiebo, virpčio. Ant tvoros statinio.
    - Matau, kaip rūpinasi tavim. Laikas jau ir man.
    - Kada ateisi?
    - Kai tik galėsiu. Ir ateisiu...
    - Aš jau einu...
    - Iki, Agne.
    Nebeklausdama ir nebeatsigręždama ji nuėjo. Atsiskirti jai visada buvo sunku. Bet ji ėjo ir neatsisuko, ir nepamojavo. Ir jam dėl to pasidarė nejauku, lygiai taip kaip grįžus iš daboklės ir atkeliavus čia. Tada pavasaris tvino ir siautėjo visu įniršimu. Patilte grūdosi popiermalkės.
    Ar jam nevertėjo su jomis nusigrūsti kartu? Tada, kai dar buvo vis tiek, kurion pusėn pasileisti. Bet kažin, bet kažin?.. Ne, tada jau nebebuvo vis tiek kur. Jis gi puikiai atsiminė dieną, kai traukė iš namų su skalbinių ryšuliu, pamautu ant pagalio ir užkeltu ant peties. Tada jau jis buvo plėšomas ir kedenamas gaivališkų vėjų, ir nerimą nešėsi glėbyje kaip motina kūdikį, kaip varginančią ir neįkainojamai brangią naštą. Kaip svaiginamai tvoskė miškas ir kokiu ošimu jį pasitiko tik įžengusį ir išsitiesusį kalnelyje po pušim. Jis ėjo kaip į šventę ir šventišką pakilimą gabenosi širdyje. Ten, svetimuose namuose, jis numetė jį ir pasiliko.
    Jau tada jį vedė nujautimas. Jį traukė miškas ir kelias per jį, artinantis prie saulėtos aikštės su keleta sėdybų. Be jokio išskaičiavimo jį buvo pasirinkęs. Rinktis jis neturėjo iš ko. Ir anksčiau ne kitaip yra buvę. Nieko beveik, jei neminėsime tokių smulkmenų kaip apsistumdymas šokių vakarėlyje. Jaunystę leido nežinojime. O net rankai pakelti ir jai nuleisti reikia patyrimo.
    Nuorūka susivėlė kelio dulkėse ir paliko smilkti, iki sudegs. Ir jis sudegs taip pat. Bet kol sudegama, kol virstama į pelenus... Kas dar nutinka per tą tarpą? Jis pastatė dviratį ir nudūlino kiemu. Jis parsinešė nuovargį ir nors valandėlę taikstėsi prikristi ir nusnūsti. Rodos, vėjas buvo įsisukęs į kiemą ir nušlavęs viską į pašalius. Šeimyna miegojo, sukritusi savo guoliuose, išnaudodama trumpą pokaičio pertrauką. Dar visa pusė dienos. Dar daug prakaito nulašės iki vakaro.
    Ir tačiau jis jautėsi sekamas ir, prieš įnerdamas daržinėn, atsisuko. Monika stovėjo priebutyje ir kilstelėjo ranką, siųsdama bučinį oru. Ji tikriausiai žinojo, ir kur jis buvo. Ji galėjo sekti iš savo kambario kelią ir aukštumą anapus upės. Jei ji tik to norėjo.
    Jis neįstengė nė užmigti, nė aptvarkyti savo minčių. Ir grimzdo vis piktesnėn klampynėn. Jis smuko iki juosmens ir, keldamasis ir besiramstydamas alkūnėmis, išvoliojo didelius klastingo liūno plotus. Jis turėjo šokti ir vienu šuoliu išsinešti iš tos vietos. Kodėl jis pasiliko ir kodėl neišėjo prie upės?
    Būtumei gyvenęs pas mus. Būtumei... Tai Agnė taip sakė. Ji tikėjo gyvenimu. Ji tikėjo meile. Ji pati mylėjo. Kas jai pasakys, jog yra kitaip? Ji pati turės visa tai patirti. Nusivilti, prasikeikti. Ūkai aptemdys jos akis. Bet ji išliks. Su savo šypsena, su tąja nepalyginama giedra ir pavasario saule akyse.
    Saulė pakyla ir nusileidžia. Basiuliškių vienkiemyje taip neišpasakytai tylu. O vieną dieną viskas susijauks, ir istorija pasibaigs negražiai.
    Mintys trūko, plaišiojosi. Kaip ir kuom pasibaigs, ar ne vis tiek? Kas nors turėjo primesti savo valią ir vestis jį. Jis sekė klusniai. Jis drebėjo iš baimės ir iš to baisaus patirčių antplūdžio gausos.
    Jau šūkauja. Jau kyla žmonės ir gyvuliai. Per kiemą atšlepsi naginės.
    O kur dar vakaras!

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page