r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Marius Katiliškis
MIŠKAIS ATEINA RUDUO

DVIDEŠIMTAS

    Rugiai balo ant kalno. Balzgani lašai lipnaus ir otriai saldaus skysčio kabėjo varpų galuose lyg skausmo ašaros, ištryškusios iš akuoto. Ant jų spiečiais krito vabalai ir peteliškės ir, įklampinę kojas ir sparnus, nebeištrūkdami iš saldžios mirties, suposi su varpa kartu, besvyrančia vis arčiau ir arčiau žemės. Rugiagėlių žvaigždės žibėjo balstančių stiebų šepetyje, kūkaliai kilo į aukštį, nenorėdami užsileisti rugio varpai ir laisvai pro ją apžvelgti apylinkę.
    Žemės šauksmas vėl stipriai buvo pasigavęs Doveiką ir nešė skersai ir išilgai jo laukų pakraščiais. Po tiek metų jis vėlei pasijuto ūkininku, tvirtu ir sužiedėjusiu savo raumenimis ir krauju, ne anuo - šventadieniniu, išvedančiu įsismaginusių svečių būrį aprodyti savo gerą. Balti marškiniai ir šiaudinės skrybėlės sumirgėdavo palaukėse, ir kaimiečiai traukdavosi iš kelio, susikūprinę ir patylomis keikdamiesi, karčia seile nurydami svajones apie gerą gyvenimą turtingųjų. Miesto valdininkų ir tų plačios apylinkės prakutėlių, laikančių save ūkininkais, bet pelną semiančių iš malūnų ir lentpjūvių ir kitų naudingų įmonių. Madingas šūkis - turėti žemės. Jei ne paveldėtos, tai nusipirktos iš nusmukusio savanorio ar bankui uodegą per giliai įkišusio vargdienio. O direktoriai smelkėsi į nualintus buvusių dvarų centrus ir, juos aplopę, apgenėję, išdidžiai vadino dvarais. Tokie dvarininkai kartais užsukdavo į Basiuliškes. Gerą alų darė Jonas, tvirtą vyną spaudė senoji. Doveika pasistengė, kad tą užmirštą tarpmiškių kampą atvertų pasauliui ir padarytų prieinamą visiems.
    Gražiai gyveno Doveika.
    Jam sekėsi. Jis buvo kaip upė, sugerianti savin gausybę upelių. Jie visi nešė savo vandenis, ir ne karščiausia saulė jų neišdžiovino. Vandens lygį jis mokėjo pataikyti. Jei pro vienur leidžia, tai prisisunkti iš kitur. Taip, taigi.
    Rugiai balo. Jis leido varpas per pirštus, skambliojo ir trynė saujoje. Pjaunamųjų dantys išgaląsti. Ir daržinės iššluotos. Viskas parengta pjūčiai. Ir nusalusi žemės širdis, išvarvinusi savo sultis ir kraują ir atidavusi iki paskutiniojo. Ir darbininkų rankos, ir sėjėjo giedriai žibanti po prakaitu akis. Kad ir talpios daržinės, bet nesuims visko. Teks kulti per du kartu. Žemės padaugėjo, pagerėjo sėkla ir visi įdirbimo būdai. Jei būtų kaina, tai be niekur nieko prisipildytų nejučiomis susidariusios tuštumėlės piniginėje. Mat jau upeliai nebe tokie sraunūs. Ir skalsos tokios nebėra.
    Teks panaudoti Krivicko daržinę. Kai ji užsivers iki čiukuro javais, niekas nebedrįs sakyti, kad ji ne jo. Gera daržinė, statyta ne per seniausiai. Kokia nesąmonė būtų ją nugriauti! Neramus gaivalas tasai Vargdienis, nors pažiūrėti nė penkių neišmanąs. Gal jis ir nešiauštų akuoto, jei nebūtų pakurstančių. Toks eigulys Baikštys aplink visur drumsčia. Maišo ir verčia, jog net dumblai į viršų kyla. Jis mat tikisi karosų prisigaudyti šitame jovale. Nesusigraibė laiku, tai šiandien jau per vėlu. Jau jo nebeatleisi nė pamokysi. Jis ir po skundu pasirašė. Jis kaišiojo atvažiuojantiems miškan lapą popieriaus. Jis organizavo jo nuvertimą. Ir nieko jam. Jis netgi dedasi geru kaimynu, nors gyvatė pati kandžiausia.
    Jis traukė ežiomis į savo laukų gilumas, ir tarpais jo galva dingdavo užstota rugių, nubraukta nusvirusios laukinės obelės šakos, pilnos mažų žalių obuoliukų. Daug dar medžių tebeaugo jo lauke. Daug miško tebežaliavo Basiuliškių žemėse. Eglyno ir pušyno - rinktinio, statybinio miško. Vienas į viena, nepaliesto, tik išretinto ir išskinto apačioje. Kol aplinkui ošia valdiniai miškai - savo negalima. Ten žaliavo turtas, lobiai, kapitalas, su kiekvienu vasaros augliumi didėjąs, prisidedąs ir brangstąs, gudriai taupomas tam laikui, kai miškas taps vertesnis už auksą.
    Jis ėjo toliau. Jis leidosi savo laukų platybėmis, kurių apžiūrėjimui lyg kokiai tarnybai geriau tiktų pabalnotas arklys. Bet kojos dar tvirtai ir žangiai neša, ir toks nuostabus pavakarys. Garsus kaip bičių avilys prieš spiečiaus leidimą. Tuojau ir atlaidai šventos Onos. Teks susitikti su žmonėm, teks parsivežti į namus ir pasivaišinti, gražiai susėdus. Nors to jau nebebus kaip seniau, kai lūždavo abu trobos galai. Valdžia jau kito rankose, o dėl to ir daugelis reikalų žmonėms atpuolė. Bet tas gerai. Užtenka ir savų. Tik kad sūnus nebeatvažiuoja. Ko ko, bet savo gimtinės atsižadėti kaip ir nepriliktų. Ir dar mokytam, gražiai užaugintam, geriausiais keliais į pasaulį išleistam. Be reikalo vaikas pasišiaušė. Ta vieną tėvą teturi, tai rinktis nėra iš ko. Kur tu nueisi su piktumais? Jis mat užgins tėvui daryti, ką jis nori. Neužginsi, vaikel. Ne. Tėvas ėmė ir paėmė, kas jam buvo reikalinga. Tyčia jis būtų daręs, tyčia, kad įrodytų savo valią ir nepriklausomumą. Toks jau jo būdas, ir tokie įpročiai nuo mažens.
    Atsisėdo Doveika ant griovkraščio, visas paskendęs kmynuose ir vėdrynuose. Laukų muselės ir peteliškės sukinosi apie galvą ir bitelė kruopščiai rausėsi dobilo žiede. Javai, krūmai, laukinių žolių vešlūs ir stangiai sužėlę pudurėliai jį apsėmė, paskandino, užklostė šakelėmis, varpomis ir žiedais. Ir dūmelis iš jo pypkutės švilavo, kopdamas stačiai aukštyn, nedrumsčiamas vėjo, netrikdomas jokio pašalinio garso. Dangaus lopas, lyg langas į tolimą ir Dievo laiminamų pasaulį, kybojo virš jo. Ir nieko daugiau. Jo minčių tėkmė kažin kaip suiro, jos tirpo lyg sumerktos saldžiame miešime, plaišiodamos skaisčiai žėrinčiomis skaidulomis. Jos grįžo į praeitį ir glostė tuos vaizdus, apčiupinėjo lengvai, meiliai ir nuosaikiai sena, ilstelėjusia ranka. E, tėvo širdis kaip ledo plytelė. Nukrinta kelios ašaros, ir jis sutirpsta. Jis vis tebekartojo anuos, seniai įsikaltus žodžius, kad laimė viena pati nykiai klaidžioja ir paklysta. Ką gi veikia sūnus? Nejau dar jis vis pilnas tūžmasties? Sūnus jį buvo didžiai užgavęs. O dabar visa tai liko tolima ir atrodė be reikšmės. Sūnus jį mokė, gal ir negeisdamas pikto. Tėve, sako, apsigalvok, prieš darydamas tokį žygį. Paskui gali, sako, atsirasti bėdų ir nemalonumų. Nebejaunas esi. Jei jau būtinai nori vesti, tai atsižvelk ir į metus. Taip jis tada sakė. Jis matė Moniką ir jos nė pagyrė, ne išpeikė. Tik tiek, kad jam ji geriau tinkanti į žmonas, ne į pamotes. O apie žemę nieko. Apie tėviškę nė puse burnos. Kai taip, tai ir išmušta lazda iš rankų.
    Bus ir vaikis apsišovęs, iš anksto nudėdamas savo pamotę. Ir visi, kurie tik ir laukė pragaro iš pat pirmos dienos. Protinga mergina bus pasitaikiusi. O sako, kad šią gadynę jau tokių nebesą. Visos pliuškės ir padraikos. Tik paėsti ir lovoje žargstytis. Tas Monikai netinka. Ji ir mokyta, ir nepasileidusi. Čia jau retai tepasitaikanti dorybė. Iš pradžių jai gal ir nyku buvo tarp miškų. Bet ji rodo narsybės nesiskųsdama ir nerūgodama. Visą žiemą skaitė knygas, ir tai yra geriau, negu daužytis su jaunuomene po vakarėlius. Jis patsai skaitė tik laikraščius, kur visokios žinios, naujienos ir naudingi patarimai. Laikraštis - tai lazda varginančiame gyvenimo kely. Laikraštis - tai tas pats ką ir mokykla, tuo tarpu knygos rašomos tik pramogoms. Kiti tvirtina, kad knygos esą beveik tikri nuodai. Jų prisiskaitęs, jaunimas plėšikais išvirstąs. Mat ten esą labai gražiai aprašyti visokie vagys, niekšai ir kitokios pasibaisėtinos istorijos. Tai blogosios knygos. Tačiau esama ir gerų. Jis teiravosi, kokios knygos laikomos bibliotekoje, kurion Monika kas savaitę važinėjo. Ir jam buvo paaiškinta, jog tik geros. Mat ten valdiška įstaiga, o jokia valdžia nenori savo piliečių padaryti paleistuviais ir valkatom. Priešingai - jai rūpi, kad kuo geresni, ramesni išaugtų, Dievą ir valdžią gerbtų ir bijotų.
    Bet kodėl jis vienas? Kodėl žmona neišėjo kartu su savo vyru į laukus pasidžiaugti derliumi? Jam pasirodė nesuprantama ir neišsprendžiama mįslė šis klausimas. Jis rėmėsi į kažin ką neaiškaus, į kažką tokio, ką galima būtų pavadinti netikrumu ar nepasitikėjimu savim. Gal tai prabėgusios jaunystės sparno sumosavimas, jo sukelto vėjelio dvelktelėjimas? Praėjusios jaunystes, praėjusios... Taip. O kas eina įkandin jo? Ne, ne, dar ne senatvė. Nebūtinai ji turi tuojau atskubėti. Ji negali skubintis, ji neturi tam jokios teisės. Senatvė. Po velnių su tokiais nevykusiais apmąstymais. Tai tik valandėlės silpnumas, susvyravimas ant liepto, akims aptavaravus nuo per gausios šviesos. Ar jis nebuvo tasai medis, į kurio apdiržusį kamieną sumanus sodininkas įskiepija trąšų jauno medelio ūglį? Kad ta šakelė perteikti savo jauną jėgą stuobriui ir šaknims ir iš naujo sulapotų šviežiais ir vaisingais žiedais. Jis pats sau pasidarė šią nelengvą operaciją ir užtikrintai tikėjosi aiškiai tvirtų duomenų. Savo kraują jis siekėsi perlieti į stangrias, aistra tvinkčiojančias gyslas ir iš jų pasisemti atgajaus ir viso to, ko ilgainiui galėjo imti trūkti. Bet kur ji, jo jaunoji žmona? Kaip ją išsivadinti į lauką, kad bristų šalia per žolę, kad vienam delne ištrintų nokstančią varpą ir bendrai pajustų šviežios duonos skonį? Nebeatidalomas susivienijimas įvyktų jų ilgesingame žvilgsnyje, nuvargusiame nuo žemės gausos ir jos palaiminto dosnumo. Žmonės švelnesni pasidaro, labiau vienas prie kito prisiriša, giliau pajunta vienas kitą tokiame didingame nuošalume. Mat gamta, kaip Dievo kvėpsmas, alsuoja stačiai į žmogaus širdį, į pačią sielą ir išstumia visa, kas nereikalinga ir negera.
    Jis stūmėsi pamažėle, žingsnis po žingsnio, rankas suneręs užpakalyje, galvą nudūręs, lyg stengdamasis aptikti kažkieno seniai įmintas pėdas. Šimtai pėdų buvo nuėję tąja ežia - ir jo paties, ir jo žmonos, jau mirusios kada, ir jos tėvų, protėvių. Tik Monikos, tik jo jaunosios, jo numylėtos žmonos daili koja niekad nebuvo užlipusi ant stangios ežios žolės. Niekad ji neišėjo į lauką kaip ūkininko žmona ir niekad nepasiteiravo, kas gero ten šiuo metu. Ką gali atnešti lietaus šuorelis, saulė, rytmečių miglos. Ji lengvai išsivertė be tų rūpesčių. Saulė čia košėsi pro išsikerojusių medžių šakas. Vietomis jos siekėsi su varpomis rugių, pasvirusių ant ežios, susipynusių į žalią dangtį, ir, norint praeiti, reikėjo abiem rankom skirtis taką ir laužtis lyg praamžina, neįžengiama giria. Čia žalių žiogų tūkstantiniai pulkai žlegėjo, čia bręstantis kaitroje šiaudas spraginėjo ir lūžo, čia pamaldžiu šnabždesiu ošė, besitrindami vienas į kitą, žalvariniais spinduliais mėlynėn įsmigę akuotai. Čia stingdė alsavimą ir iki kaulų smelkėsi nuošalė pačioje panamėje, vasaros lobiais apsunkusioje Basiuliškių žemėje.
    Jis žiūrėjo, tartum ką ypatinga atradęs, į keletą palaužtų rugių stiebų, nuo ežios einančių gilumon. Ir lik truputį vėliau susiprotėjo, kad tai ne taip sau ir ne savaime atsiradę pėdsakai. Ir kad joks gyvulys negalėjo atsidurti čia, atitrūkęs nuo bandos. Jis pasekė brydę, atsargiai skleisdamas į šalis rugius, ir sustojo prieš išgulėtą plotmelę tirštoje javų tankmėje. Prityrusia seno ūkininko akimi jis galėjo tuojau nustatyti, jog čia būta žmonių visai neseniai. Gal iš vakaro, gal naktį, bet greičiausiai dar šios dienos priešpiečiuose. Reta javų žolė dar nebuvo susikėlusi, kojos sutrintas grumstas nespėjęs susilieti su visu dirvos pilkumu. Ir pelenų žiupsnelis, susidaręs iš numestos ir iki paskutinio trupinėlio sudegusios nuorūkos. Doveika krūptelėjo ir pasigūžino, tartum pajutęs kažką sėlinant. Ne, tai tik taip pasigirdo. Niekas be jo čia negalėjo užklysti. Niekas - be jo ir be tų, čia neseniai buvusių. Be tų, be tų - jo lūpos sausai vapėjo. Jie buvo ir nuėjo ir nebegrįš. O tačiau jis nukaito ir, keistu nerimu degdamas, graibėsi apie save, lyg ieškodamas pateisinimo savo smalsumui. Čia jo žemė, ir jis turėjo žinoti, kas joje vyksta. Bet būti užtiktam vietoje, kur neseniai kažkas ypatinga dėjosi, jam pasirodė labai nepatogu. Vogčiomis jis mėgavosi ūmai vaizduotėje sukilusiais reginiais.
    Bet negi pavydėsi jaunuomenei to, kas jai priklauso - guodė save žmogus, traukdamasis atatupstas ir vis negalėdamas atsiplėšti nuo nespėjusio atvėsti guolio rugiuose. Pilni laukai griovkasių, ir mergų klėtys neatlaiko jų pečių spaudimo. Pilnos daržinės ir pakrūmės zimagorų. Ir gerai jis padarė, neįsileisdamas nė vieno savo kieman. Gal ir nepadegtų, gal ir neapvogtų, bet vis tikriau, kai namuose yra ir kitokio turto, reikalingo švelnios globos ir godonės, šventa savasties neliečiamybe pažymėto.
    O viena smulkmena lik neišsprūdo nuo jo rūpestingo žvilgsnio. Ji sušvitėjo, jam jau nusisukant. Ir tai buvo šukos. Gražios, moteriškos, išlenktos dailiu puslankiu, tamsios kaštano spalvos, smeigiamos į plaukus ir blizgančios jaunos dabitos viršugalvyje prie bažnyčios ar miestelio aikštėje. Jis pakėlė daiktelį ir vėl padėjo. Tegul sau, gal atbėgs ieškoti pasigedusi, ir nuslūgs sunkumas nuo širdies, kai atras. Tamsiaplaukę mergiotę buvo pasitiesęs nevidonas. Čia jos plaukai buvo išdrikę ant palaužtų rugio stiebelių. Ir dabar netikrumas varsto vargšės krūtinę. Ir jam pačiam po to pasidarė kažin kaip gaižiai šleikštu paširdžiuose. Kur jis buvo matęs tokias šukas? Ar gal net lietęs pirštais? Taigi, taigi, žinoma. Pasitaikė visko per tiek metų. Menkiausioj žydo krautuvėlėj gali nusipirkti, kiek tik nori. Gerai, kad neįrėžė savo vardo, o būtų juoko ir nesmagumo. Žinoma, kad būtų. O zimagorai, velniai, tai nesnaudžia ir šienauja plačia pradalge ir iš peties.
    Tada jis grįžo namo, nusiteikęs visai kita kryptimi ir užmiršęs savo ankstyvesnes nuotartis. Jaunuomenė, pasiutusi jaunuomenė. Bet ji tokia ir pasiliks. Tokia ji buvo prieš šimtą metų, ir jis pats toks buvo, kai atkeliavo miškų keliu į šį vienkiemį. Visada ir visi tokie buvo. Medžiai tingiai judino lapus ir raminamai ošė virš jo gausių trobesių stogų. Štai kas yra geriausia ir patikimiausia - tai namai. Doveika grįžo pailsėti ir atsigauti su pilnu meilės šypsniu lūpose ir parengtu žodžiu savo numylėtai:
    - Nagi, žmonele, ar mums ne gera, ar mes ne laimingi?..
    O vasara pleškėjo kaip laužas, kirtėjų miške sukurtas, plėšdamasis ir tratėdamas pro eglišakių glėbius, versdamas milijonus kibirkščių ir tirštų dūmų debesis. Karščiu žioravo ir tvanka slėgė prakaitu aplietas vyrų nugaras. Ir nenurimdama nė naktim, lik sutelkdama galybes žvaigždžių ir susisupdama balzganame rūke.
    Toji pati vasara keistai ir neišaiškinamai slėgė ir jo samdinį. Tą vyrą, kuriam buvo numatęs žymią vietą savo ūkyje. Ta pati vasara savo neapskaičiuojama galia pančiojo jų kojas ir našta kaip kalnu užsivertė ant pečių. Jis vaikščiojo ausis suskliaudęs, irzliai kraupus, lyg veržiamas kietai prisuktos plunksnos, kuri bet kada galėjo jį išmesti iš vietos kaip žaislinį žiogą. Jis šalinosi žmonių ir mieliau taikėsi pasilikti vienas, dėdamasis labai užsiėmęs.
    Jis sapnavo ją pačią pirmąją naktį šių namų pastogėje. Jau tada krito valktis ant jo veido kaip apinasris jaunam, neišmokytam arkliui. Jį vedžiojo už pavadžio. Ir kas - jis tesuprato vėliau. Jis pasiliko be jokių sąlygų ir nebeprisiminė, kad ketino daryti visai kitaip. Jį traukė už pavadžio ir pririšo ten, kur norėjo. Ilgai jis to sau neprisipažino ir kaltės ieškojo visai kitur.
    Jos karšto alsavimo nemokėjo palyginti, net neįsivaizduodamas galįs rasti tam pavyzdžių. Už upės dainavo mergaitė, kaip žolė gležna ir lengvai numinama koja, bet lygiai lengvai ir pakylanti, sudrėkinus lietui ir saulei iš po nakties įspindus. Visa jo patirtis ir susidėjo iš to, ką jis išgyveno pavasarį ir pirmomis vasaros dienomis. Kas buvo anksčiau, tai tik menki ir niekuom nepasižymį niekeliai. Iš viso jis nebežinojo, ar buvo kas, ką galima pavadinti meile ar ilgesiu. Jis ilgėjosi tolimo, bevardžio ir beveidžio. Ir pustė, ir gairino jį vėjai, ir iš to beliko tik prisiminimas kaip melsvas miško brūkšnys, kasdien vis paeinant toliau.
    Su kuom gi ją palyginti, jei jam tik dvidešimt treji metai ir žalias, kaip iš vandens ištrauktas? Jis buvo alkanas ir perpilniui prisisunkęs norų ir troškimų, niekad nepasiektų ir niekad nepagirdytų. Ir metai po metų susidėstančių tais pačiais nuotoliais. Vieną rytą jis pabudo surištomis rankomis ir supančiotomis kojomis. Jis dar galėjo rėkti, bet jis tylėjo. Gal iš nuostabos, o gal iš to baisaus staigumo. Pripratinti jo niekas ir nemėgino, lyg gerai pažindami jo būdą ir kraujo spalvą.
    Bauginanti vidudienio tyla buvo sukausčiusi žemę. Ji panėšėjo į žiemos speigą, į naktį, kada žvaigždės begarsiu plevenimu pasiekia krūtinę ir skaudžiai susminga šaltais spinduliais. Jis pajuto žingsnius. Tolimo horizonto virpėjimą, kuris, kritęs ant veido, nerimu laužia blakstienas ir praveria nustebusias akis. Žingsniai. Jie išnyko ir iš naujo pasigirdo kaip šlamėjimas žolės, kaip čežėjimas šieno. Jis pasikėlė ant rankų. Bet nieko nematė, kas apačioje, nors buvo tikras. Ir žinojo kas. Ji lipo atremtoms į prėslą kopėčiomis. Sustojo lyg dvejodama ir keliais šuoliais atsidūrė jo guolyje.
    Jis nespėjo nė atsisėsti, nė savo nuostabos išreikšti. Ji apsikabino ir bučiuodama šnabždėjo žodžius be sąryšio ir tvarkos, tartum užvyta ir ieškodama išsigelbėjimo.
    - Mielas, mielas mano. Kur tu buvai, kur, pasakyk? Ieškojau ir laukiau tavęs. Nebežinau, kaip esu tavęs pasiilgusi. O tu? Sakyk. Kodėl tu nieko nesakai? Tiliau?
    Jis negalėjo nieko pasakyti. Nebuvo kaip praverti burnos. Ji vėl iš naujo bučiavo, spausdama delnais jo galvą ir pirštais kedendama plaukus. Žiedas žibėjo ant jos piršto. Žiedo akis svaidė kibirkštis ir judėjo prietemoje tartum sėlinančios katės akis.
    - Mes turime valandą laiko. Aš skubėjau pas tave. Imk mane, mylėk mane...
    Tik valandą laiko? Ar tai daug, ar tai taip mažai, kad negalima nė sumoti? Jo akis aptraukė rūkas. Valanda laiko? Viena valanda. Apie ką ji kalbėjo? Valanda jau turbūt seniai praėjo? Ne, tai ta pati akimirka, tas patsai mostas. Kas valandomis matuoja paukščio skrydį nuo šakos ant šakos?
    Jos akyse atsimušė tas tamsus ir niekaip neatsekamas švitėjimas, kai kada pastebimas šulinio dugne, įkritus iš viršaus mažam šapeliui ir sujudinus amžinai įsnūdusį vandenį. Ji tebealsavo tuo pačiu skubėjimu, tuo pačiu alkiu, ją vijusiu ir atvedusiu nuošalion daržinėn. Ant kaktos pasidriekė juodų plaukų pluošteliai, sulipę prakaitu, išsipylusiu lyg rasa rytmečio brėkšmoje ant vešlaus pievų atolo.
    - Myliu tave.
    - Monika...
    - O tu?
    - Kam tu klausi?
    - Atsakyk, Tiliau, mano mielas berniuk.
    Jis laikė jos mažą ir baltą ranką. Su žiedo akimi, klaikiai spinduliuojančia vidudienio prieblandoje. Dienos šviesa klaidžiojo pastato erdvėje, skurdžiai prasisunkusi pro lentų plyšius ir pro duris kažkur labai toli, apačioje.
    - Ar tu nematai?
    - Noriu, kad mane mylėtum.
    - Myliu.
    - Tik valandą laiko mes teturime... O taip tavęs pasiilgau!..
    Gal jau buvo praėjusi toji valanda? Kas ten begalėjo žinoti? Tilius purtė galvą. Jis vėl matė jos ilgą ir baltą kaklą ir juodą plaukų vilnį, pasidriekusią ant pagalvio. Jos smakras nežymiai virpėjo.
    - O kol tave suradau! Užbėgau šeimyninėn. Tavo lova tuščia. Ir tada atsiminiau, ką tu kalbėjai su Laurynu.
    - Tvanku ten.
    - Vasara, - svajingai tarė ji. - O jie tikrai neis čia. Ir jie mums netrukdys.
    - Ne. Jiems nė į galvą neateis mintis čia atsikelti.
    - Puiku. Tai tu myli mane?
    - Po velnių! Labai jau. Aš nežinau... Ir bijau...
    - Ko tu bijai?
    Jis neatsakė. Tik suraukė antakius ir neramiai pasimuistė.
    - Tu bijai Agnės.
    - Aš visai jos nebijau. Kas man Agnė?
    - Kvailuti. Jei tu mane myli, tai ko tau bijoti? Ir apskritai - kas tau? Kas tau gali atsitikti? Velnias tavęs negriebs, o Dievui tu nereikalingas.
    - Turbūt...- nejaukiu šypsniu sutiko Tilius.
    Ir ji, lyg to negirdėjusi, vienu matu pasakė:
    - Tu neužmiršai Agnės, tos geltonplaukės purienos. To pūkuoto vieversėlio.
    O jeigu ir taip būtų, tai ji čia mažiausiai dėta. Nė pykti, nė pavydėti nėra ko. Bet nieko panašaus. Jis staiga persimetė kiton plotmėn.
    - Mačiau tave išvažiuojant bažnyčion.
    - Grįžau. Tavęs pasiilgau. Rėkdama parbėgau kaip mergaitė. Ar tu žinai, ką jos daro, jei ko nors mirtinai įsigeidžia?
    Iš kur čia viską žinosi. Jis pagalvojo, kad visa tai vienu brūkšniu gali būti nutraukta. Jis nesijautė saugiai taip kaip miške. Taip kaip naktį. Kiekvieną minutę gali pasirodyti šešėlis tarpduryje. Ir kas tada? Ir kur tada?
    - Be mūsų nieko nėra Basiuliškėse. Jei neskaitysim Lauryno. Jis prie karvių dobilienoje.
    Tikriausiai jis ten.
    - Laurynas mums nepavojingas, - ji susimastė. Liežuviu sudrėkino lūpas. - Netvirtinu, bet man atrodo, kad jis nujaučia.
    - Šlubis?
    - Taip.
    Ji tikrai nieko nepaisė. Pačiame vidudienyje ji atėjo pas jį. Įsiveržė kaip vėjo blūškis, ir padvelkė baisia kaitra. Ji atlėkė basa, beveik vienmarškinė, užsitraukusi trumpą sijonėlį. Ji numetė išeiginį rūbą, bet persivilkti kitais nebebuvo kada.
    - O kur Doveika?
    - Palikau mišparams. Po pamaldų jis turi užeiti pas kleboną. Jis gi parapijos komiteto narys. Jis ten skaičiuos varinius, surinktus bažnyčioje, ir svarstys, ką už juos nupirkti. Tvorą naują gal užtvers klebonijai.
    Jis suspaudė ją glėbyje, ranką pakišęs po galva ir apglėbęs pečius. Ir žiūrėjo į ją iš taip arti, kad viskas susiliejo vienon dėmėn. Jo plaukai lietė jos plaukus, jos alsavimas šiureno jo antakius ir blakstienas. Lūpomis jautė jos veido odos sūrumą ir smulkučius pūkelius, tamsiu šešėliu, lyg brūkštelėjimu nuo tolo, išsipylusius ant jos viršutinės lūpos. Jų suprakaitavę kūnai glaudėsi ir ieškojo vienas kito.
    Jis regėjo ją iš taip arti. Jis svaigo ir sotinosi tuo nuostabiu reginiu kaip vagis, įsilaužęs miesto iždinėn ir rankas iki alkūnių panėręs į atrištus aukso maišus. Tai ji, Monika Doveikienė, Basiuliškių šeimininkė, gulėjo paslika ir pavargusiais pirštais kedeno jo sužėlusią krūtinę. Kaip visa tai atsitiko ir kaip susiklostė toji istorija? Toliau tos minties jis nepajėgė tęsti. Ji buvo kaip per daug otriai užgrūdintas plieno grąžtas - toji mintis - susidūręs su tolygiai kieta medžiaga, kaip medžio šaka, ir todėl staigiai užlūžtantis. Ji buvo mįslė ir migla, užtemdanti sąmonę. Bet ji buvo gyva ir pertekusi atsiilsėjusiu ir alkiu pulsuojančiu krauju ir atsiduodanti kaip niekas ir niekada iki šiol.
    - Aš sapnavau tave pirmąją naktį.
    - Tu sapnavai mane?
    - Ir ilgai po to negalėjau atsiminti, kur ir kokiomis aplinkybėmis buvau visa tai matęs. Ant tavo lūpų buvo likęs vyno lašas, ir man visas pasaulis nusidažė tąja spalva. Jis buvo baisiai tolimas ir nepasiekiamas.
    - Tu galvojai apie mane jau tada?
    - Ne. Negalvojau. Tai nebūtų tilpę mano vaizduotėje. Tai buvo per daug man. Per daug... Aš niekad nebūčiau patikėjęs. Ir todėl nenorėjau be reikalo draskyti ir erzinti savęs. Kam?
    - Tada pasirinkai, kas arčiau ir lengviau pasiekiama?
    - Kaip?
    - Paprasčiausiai. Ar vienas tu taip padarei? - ji nutilo po paskutinio, lėtai ir nutęsiamai pasakyto sakinio, lyg būtų susisvajojusi ir bandžiusi ką nors atšaukti iš praeities. - Ar vienas? Aš juk ne tą norėjau pasakyti.
    - Žinau ką. Ir suprantu.
    - Apie mergaitę?
    - Apie ją. Taip. Ir apie tave...
    - Ar tu manai, jog ir tu esi tasai, man arčiausias ir lengviausiai pasiekiamas? Parankiausias?
    - Apie tai aš galvojau.
    - Neužmiršk, kad myliu tave.
    Ji atsisėdo. Papurtė išdrikusius, šapelių prisivėlusius plaukus. Ir šypsena jos buvo kažkaip panašiai išdrika. Rimtumo, pasitenkinimo ir išsemto išdykumo mišinys. Jo, kaip saulės spindulio, prasiskverbusio pro skliautų plyšelį, neužteko išsklaidyti šėmai prieblandai. O gal jau buvo valanda praėjusi?
    - Ką veiksi šiandien?
    Jis ne tuojau atsakė:
    - Nebent išsimaudyti. Nežinau...
    - Tvanku, lyg būtų prieš lietų.
    - Ar ne vis tiek?
    - Bet aš klausiu, ar tu neisi pas ją?
    - Ne.
    - Kažin. Kartais aš netikiu.
    Jis energingai purtė galvą. Galima tikėti - galima ir ne. Jis gyveno kitu kuom. O kad niaukstosi, kas čia ypatinga?
    - Aš pavydžiu tau, - gižiu, apkartusiu balsu ji tarė. - Tu gali eiti, kur nori, ir daryti, ką nori. Tu mat - vyras.
    - Tai kas?
    - Ir žinai, kad pradėsiu pavydėti. Tavęs pavydėti. Supranti?
    - Jai. Tai mergužėlei, - pridėjo ji.
    Tilius kramtė lūpas ir žiūrėjo per jos galvą.
    - Visai be reikalo.
    - Aš nenorėsiu dalintis nė su niekuom. Žinau, kad taip bus. Ne, Tiliau...- ji sukluso ir pasisvėrė, lyg pasirengdama pulti stačia galva žemyn. - Važiuoja kažkas?
    - Laurynas grįžta iš lauko.
    - Taip. Bet mūsų valanda jau bus praėjusi. Pabučiuok mane.
    Jiedu nusileido kopėčiomis žemyn. Ji pasitaisė plaukus, pasidulkino sijonėlį.
    - Ar labai susiglamžiusi?
    - Ne. Beveik nieko.
    - Gerai.
    - Palauk. Dar pora šapelių, va čia, ties smilkiniu.
    Krepšelis, kurian ji turėjo pasirinkti daržovių pietums, tebestovėjo prie durų. Ji pasigriebė ir apsižvalgiusi nėrė į šalį. Daržas tuojau pat, už tų slyvų ir vyšnių. Tarp medžių, kur jau jos nieks nebegalėjo matyli, ji dar šūktelėjo:
    - Vyno rasi ten, po lova!
    Tilius neturėjo laikrodžio. Jeigu tai sutalpinama į valandų rėmus, tai nežinia, kas dar gali atsilikti per kitas valandas. O kur dar vakaras ir naktis ir kitos dienos po jos. Greitosiomis jis nieko neužgriebė savo galvoje. Ji lyg sukosi, ir akys, tartum atpratusios nuo šviesos, nejaukiai merkėsi, erzinamos blakstienų. Iš apluoko, paleidęs kumelę, klibikščiavo Laurynas. Jo nelaukdamas, ėjo šeimyninėn pasiimti vyno - savo uždarbio, dovanos ar velniai žino kaip pavadinamo daikto. Jis turėjo būti senas ir stiprus, tai rodė apipelijęs kamštis. Dulkiname stiklo paviršiuje žymėjo pirštų nuospaudos. Jos pirštų. Plonų, ilgų, baltų, lyg saulės niekada nemačiusių.
    Jis stovėjo prie lango, už kaklo laikydamas tamsiai žalio stiklo butelį, tartum laukdamas tako plotmėje pasirodant įtartino šešėlio, kad galėtų tvoti kaip sunkiu ir patogiu puolamuoju ginklu. Jis nesiskubino atkimšti ir paragauti. Jis delsė, prailgino savo laimę - ji buvo niekas kitas kaip svaigulys. Ir jos tęsinį jis laikė sugniaužęs delne. Ir žinojo, kad dar ilgai jaus jos skonį ne tik gomuryje ir sąnariuose, bet ir širdyje, ir už jos. Ir lango iškarpoje su medžių šakomis, su slogais ir vasaros tvanka, puolančia iš aukšto, kurios nusiaubiančiame tvane jis buvo atsidūręs ir nejučiomis baigė sutirpti.
    Jo žvilgsnis atsimušė į veidrodėlį poros delnų dydžio sienoje. Vyras, jį ten pakabinęs, matyt, buvo žemesnio ūgio - Tilius turėjo pasilenkti, norėdamas pamatyti savo veidą. Vešlios žandenos jį darė dar liesesnį ir daugiau pakritusį. O antakiai, saulės nublukyti, klojo tamsius šešėlius poakiuose. Lyg subrendo, lyg surembėjo per paskutines savaites.
    Ar stovėjo kada nors kitas toks prie to veidrodėlio? Toks pasalūnas ir taip užsislėpęs tų namų žmogus? Tų gerų, turtingų namų...
    Vidun žergliojo šlubis. Neatsitraukdamas nuo veidrodžio, Tilius tarė:
    - Štai ką radau.
    - Nerastum, jei nebūtum padėjęs.
    - O pasitaiko kartais.
    - Je, pasitaiko. Tik ne visiems, pasakysiu.
    Laurynas nubraukė rankove burna ir pliaukštelėjo liežuviu, tarsi pasiruošdamas būsimoms vaišėms. Ir žvelgė linksmom akim. Nieko pikta jose nebuvo galima įžiūrėti. Nieko pragaištinga.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page