r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Marius Katiliškis
MIŠKAIS ATEINA RUDUO

SEPTYNIOLIKTAS

    Smulkiai papasakojo Agnė saviškiams, kaip jiedvi sukosi su Monika, vaišindamos Doveikos svečius. Kažin ko ypatinga nebuvę ant stalo, nes jie užgriuvę netikėtai. Bet praalkę gerokai, bebraidžiodami po tyrelį, ir, ką radę, tas buvę gerai.
    Vienas iš jų labai mėgęs sūrį su kmynais ir jo riekes šveitęs be duonos ir sviesto, užsigerdamas alum. Kurį vadino viršininku, atsispirdamas gyrė sausas dešras ir skilandį. O inžinierius toks, tai actą su šaukštu srėbė ir dorojo šaltieną. Išgerti pylė iš keleriopų butelių, ir vis kitokios spalvos ir turbūt skonio, nes svečiai tai gardžiavosi, tai raukėsi, tai purtėsi išgėrę. Ir netruko įsismaginti.
    Tiliui ji viską atpasakojo iš naujo. Ir tai, ko namiškiams nedrįso. O kaip jie žiūrėjo į Moniką, tai net šiurpu daręsi. Apsilaižydami. Paima jos ranką, pakelia beveik iki smakro ir paskui pabučiuoja. Bučiuoja ilgai ir bučiuodami žiūri į akis iš pažemių. Visai ne taip, kaip moterys, klebono ranka pasigavusios. O rankos, ir pabučiavę, dar tuojau nepaleidžia, bet laiko apgniaužę, pirštus čiupinėja ir vis - į akis. Doveikai, tai ji maniusi, jog pečius sudaužys, beplodami plas plaštakomis. Ir vis stebėdamies, ir vis girdami jo žmoną.
    - O ką jis?
    - Jis tai jau kurgi. Pučiasi kaip rainasis, per nugarą braukomas. Apsimeta, jog nieko. O vis tiek matosi, kad labai patinka - akys tik blizga.
    - Kur nebus senelis patenkintas.
    - Petrai Doveika, sako, pasakyk ir mums, kur tokios gražuolės auga. Mesiu savo varną ir pradėsiu iš naujo. Nu nu, pons tvarkytojau, sako Doveika, tamstos tokia maloni, tokia viežlyba poniutė, kaip jau ten... Ką, viežlyba? Bjauri kaip velnias, o pikta jau - kaip raganų motina, - sako tasai tvarkytojas ir barškina stalą, net lėkštelės šokinėja ir šakutės laksto ant žemės.
    - Gerai, matyt, buvo užsrėbęs, jei taip pasakė, - nusistebėjo ir Tilius.
    - Sakiau tau, kad ten tų gėrimų tiek, kad ir apsakyti nėra kaip. Doveika tik pilsto, Monika tik ragina, o tie atsisakinėja, purtosi, bet geria viską iš eilės.
    - Kas jiems.
    - Gera jiems ten gyventi, - atsiduso Agnė užsisvajojusi. Užtat tik mergos ir terūpi. Mačiau aš...
    - Ką tu ten galėjai matyti?
    Mergaitė numykė patylomis, lyg jai tikrai nemažai būtų tekę matyti. Bet, ką matė, to neiškentė nepasakiusi.
    - Tik aš nesupratau, kodėl Monika jiems tai gražuole, tai nepaprastai puiki. Tai vėl kitam kaip žiedas bijūno, kurį anas geistų nusiskinti ir prie širdies prisisegti. Ar tikrai jau ji tokia graži, Tiliau?
    - Jeigu jie taip sako, tai turbūt.
    - O tau?
    - Kas man?
    - Ar tau graži Monika Doveikienė? - neatlyžo Agnė.
    Sunkiais dūžiais sumušė kraujas paausiuose. Stipriai patraukta cigaretė raudona pašvaiste nutvilkė veidą.
    - Ar aš sakau, kad ji bjauri? Nieko bobelė.
    - Nieko. Taip... - ji patempė lūpą. - Būčiau ir aš nieko, gyvendama jos vietoje.
    - Kad tau ir nereikia jos vietos. Tu ir taip graži, Agne.
    - Tu taip sakai...
    - Taip yra.
    - O manai, kad jie man tai nesakė.
    Tilius pralinksmėjo.
    - Kur jie tau nesakys? Aš manau, kai tik tave pamatė, tuojau. Ar ne?
    - Beveik. Kurį inžinierium vadino, tai tasai, dar negirtas būdamas, norėjo mane apkabinti. Tik aš pasprukau. Ir sakė taip Doveikai, aš pati girdėjau. Saugok, saugok savo mergužėles, ba kitaip jų greitai neteksi. O ką manai? Užpulsim kuria naktį ir pagrobsim. Doveika jam atrėžė, kad šunes jo esą budrūs, taip pigiai jiems nepavyksią. Nunuodysim sunis, kas mums, įsismaginęs troško inžinierius.
    - Pasiuto. Ko gero, tavęs neteksiu. Išsiveš į miestą, ir ką tada?
    - Jau norėjo išsivežti. Ir žinai kas? Gi šoferis jų tasai. Plonas dailus vaikinas. Jis visai mažai tegėrė. Ir tai tik slaptai, virtuvėje. Jis daug negalįs gerti todėl, kad valdyti tokią mašiną nesą juokai. Sėsk, sako šoferis, ir dumiam į miestą. Nueisim į kiną, paskui... Paskui, sako, kur tik norėsi, galėsim. Jums, sako, panele, tai tik ne čia, miškuose, gyventi. O kur man gyventi, paklausiau jo. Mieste, mieste, mano miela.
    - Matai koks suskis, tasai šoferis.
    - Visai ne. Jis labai puikus. Ir dar nevedęs. O tie kiti - jau su pačiom ir vaikais apsikrovę. Bet tu vis tiek man puikesnis. Ir jis manęs klausė, ar aš esu važiavusi automobiliu. Iš kur aš būsiu? Tai jis man siūlė lipti ir pasivažinėti, kol ponai vaišinsis. Čia pat, po mišką.
    - Tai kodėl tu nevažiavai?
    - Vai ar aš jau tokia kvaila, kad važiuočiau? Dar nežinia, kur būtų nuvežęs... O ir tu būtum pamatęs ir taip primušęs jį, kaip nežinau ką.
    - Už ką aš jį mušiu?
    - Už ką? Tai tu manęs jau nebemyli?
    - Eik tu, patarška. Myliu tave kaip mylėjęs. Bet visų vis tiek nespėsiu išmušti, kurie tave kalbins, nors ir kažin kaip smarkus būčiau.
    - Tai gerai. Aš tai jau labai labai tave, Tiliau. Nežinau, ką daryčiau be tavęs, - ir ji glaudėsi taip kietai ir lenkė galvą ant jo krūtinės taip švelniai, kaip niekas prie jo nebuvo glaudęsis ir tokia kaitra bučiavęs.
    Jie brido rasos nužliaukta ežia, versdami užgriuvusius rugius nuo tako. Jie sėdėjo po medžiais upes vingyje, kur status nugriuvęs molio skardis alsavo dienos karščiu ir kaip siena uždarė jų mažą, vienišai atskirą gyvenimą. Žiogai dainavo ištisai nuo vakaro iki ryto, be paliovos, be poilsio, be nuovargio. Ir vėjas snaudė tuo metu, pagulęs savo sparnų ir medžiai suglaudė lapus, susimesdami į juodus, neperžvelgiamus šešėlių kalnus tai trumpai, balkšvai dūluojančiai vidurvasario nakčiai. O kmynų ir barkūnų žydėjimas klostė baltas marškas apačioje.
    Ji dar kai ką atsiminė. Ji buvo kiaurai perlieta kaip smarkaus lietaus stiprių išgyvenimų.
    - Bet dar nesakiau tau, kaip jis norėjo mane pabučiuoti.
    - Ne, nesakei.
    - Jis sakė šitaip, tartum dainuodamas: mielai aš išbučiuočiau akutes, lūputes...
    - Ir išbučiavo?
    - Ne.
    - Kodėl?
    - To aš nežinau. Bet jis tikrai norėjo.
    - Gal manęs pabūgo?
    - Greičiausiai. Už tai jau jam būtum davęs ausų, ar ne?
    - Gal ir būčiau?
    - Būtum, būtum, tą gerai žinau. Ir Monika taip pat. Žinai, ką ji sakė? Kad tu toks vyras, kokio reikia paieškoti.
    - Nė tu manęs ieškojai, nė ką. Patsai atėjau pas tave.
    - Užtat aš tokia laiminga ir taip tave myliu.
    - Jūs ten, kaip girdžiu, gerokai pasiplepėjote, - Tilius pergalvojo ankstyvesnįjį sakinį.
    - Taip, visą laiką. Ji skundėsi man, kad liūdna esą kartais ir nyku kaip kapuose. Kad iš gyvenimo nieko gero nesą galima tikėtis. Bet kodėl taip, aš nesuprantu? Kad jau jai atsibodę. Ir kad ji norėtų? Ko ji norėtų? Ji pati nebežino ko. Taip, ji dar sakė, kad gera esą man, mylimai.
    Per daug šviesi, per daug trumpa vasaros naktis.
    O štai dar žiburėlis tebespingsi jos lange. Kada ji beužmigs, jei jau aušra pasikelia iš miško ir namo sienose išsiskiria skarotos gebenių virkščios.
    Bet Doveika turi pailsėti, atgauti jėgas ir žinoti viską, kas dedasi ūkyje. Nepalyginamai lengviau buvo, kol gyveno senoji. Kol ji savo juodą ranką laikė uždėjusi ant Basiuliškių, ant savo senos, žilos tėviškės. Ir gerai ji darė, kad taip ilgai gyveno, kad taip atstangiai laikėsi prieš visus, pati būdama viena ir nenorėdama mirti. Ji gerai atliko savo užduotį, ir todėl dabar taip nelengva.
    To jai nieks nepasakė, kol ji gyveno ir ėjo savo įprastinį kelia. Bet ji žinojo, kad jos pasiges, ir todėl kantriai išnešė. Ji ne tik neprašė nieko iš jo, bet ir nekliudė jam laisvai šienauti iš kairės ir iš dešinės. Jis buvo valdininkas, ji gerbė ir jo bijojo. O rūpesčiai likdavo namie. Dabar iš jo juokiasi, jo nieks nebebijo, o rūpesčiams nebeužtenka dienos. Praeina kartais ir naktis, ir vis nieko gero. Vaišinosi ponai jo geru, gėrė ir gyrė jo žmoną. Ir jei jie susimanytų dažniau lankytis, jau kažin, ar beišturėtų. Vargina, didžiai vargina.
    Jį viešai suniekino tasai bjaurus kaimietis. Ir nieko jam nebegali. O seniau būtų galėjęs. Kai galėjo, tai nieko panašaus ir neatsilikdavo. Jis liko tik ūkininkas. Kieto gyvenimo reikalauja žemė iš žmogaus, gyvenančio ant jos. O jis buvo nutolęs per daug metų. Pilna sauja nebesuimdamas vadžių, nejučiom galėjo ir iš kelio išsimušti. Bet atlaikyti reikia. Ir jis atlaikys. To dar nebuvo, kad pagniužtų kaip pašutintas karklas. Jeigu matys, kad reikia, su šautuvu išeis į kiemą saugoti savo mantos.
    Jis nesutiko priimti griovkasių į savo ūkį. Svetimi juk nieko gero negalėjo jam atnešti. Dar padegs, daržus ištremps, kitokių eibių pridarys. Ir su padieniai samdomais darbymečiams jis turi pakankamai vargo.
    Griovkasiai ėjo kitur ir rado. Raudonasis Petras apsistojo pas Gužą. Su juom ir Každaila, ir Tugaudis. Pas eigulį susimetė koks dešimt. Visur aplink, kur tik kokia daržinėlė, šnabždėjo kaip žiogų žolėje prikritusių pelkių darbininkų. Smilko dūmeliai, ruseno anglys po katiliukais.
    Miške, prie upės, sausesniame jos krante, liepsnojo skaistus laužas, ir ant vąškaro pasietame katile virė, kunkuliavo. Sekdami čigonų papročiais ir patirtimi, jie dažniausiai virė ne ką kita kaip akėtvirbalį arba kirvį, o sriuba išeidavo vis vien gera. Jau tokia gera, kad pilvus apsimušdami srėbė ir gyrė. Jei prie akėtvirbalio dar druskos žiupsnį įbersi, jei lašinių bryzą nejučiom įleisi, dar žirnį, dar bulvę ir morką kokią. Vaikinai nepaikino savęs. O dainuoti netingėjo. Bet padainuoti, kad būtų ko.
    - O Jėzau, kaip gražiai dainuoja! - Basiuliškių laidaryje, paleidusi iš rankų kibirus, klausėsi Julė.
    - Taip dainuojant dar nesu girdėjusi, - pritarė antroji Doveikos samdinė.
    - Jau kur tu girdėsi, jei ir aš nesu, - atlaidžiai dūsavo Julė.
    O padienes moterys, parėjusios iš daržų ir laukdamos vakarienės, su nerimu žvelgė į mišką. Gero jau nebebus, kai įsimetė tokie giedoriai.
    Daina plauke drauge su Vilkija. Vanduo ją nešė žemyn į žmonių apgyventas aikštes. Plėšėsi, nebetilpdama tarp medžių ir vandenų, kaip ji netilpo Basiuliškių ir Virsnių žmonių širdyse. Ji siekė dar toliau, užkliūdama Laumakius, įsrūdama jų šventoriun ir padūzgendama šviesius klebonijos langus.
    - Uždaryk langą, uodų prileisi, - šnabždėjo Milė, pati neatsitraukdama ir nejučiom apkabindama seserį.
    - Dar pasiklausykim, dar...
    - Smarkūs vyrai, - gyrė Petras dainorius. O Každailai tai kaip su mazgote per snukį.
    - Jų smarkumą dar išvarysiu, nebijok. Pirtį aš jiems tokią pakursiu, kad vilna smuks gabalais nuo šonų.
    - Pagyrų puodas - netaukuotas, - migdamas suvapėjo Petras.
    Tugaudis prunkštė, rankas pabrukęs po galva.
    Pamažu geso saulėleidžių gaisras. Raudo dar viena debesėlio pusė, pasiklydusio, beveik sutirpusio kaip ledo luitas ežero platumoje. Žara prisiplakė prie žemės, atšipinusi spindulių žėrėjimą, ir sliuogė į šiaurę miškų dantytomis viršūnėmis, tartum liauna, šmaikšti katė per aukštą žolę. Migla pasidraikė juodalksnių šakose. Ir pakalnėje baltais kmynų žiedais nuplastėjo putpelė.
    Monika sėdėjo prie lango ir klausėsi.
    Kai jau viskas buvo nurimę ir lauke, ir namo viduje, brakštelėjo už sienos lova ir šlepsėjo žingsniai prie durų.
    - Dar nemiegi, žmonele?
    - Nemiegu. O jūs kodėl?
    - Visokios mintys kaip žuvys neršto metu jaukiasi po galvą. Va su tąja daržine, kad jų kur...
    - Sakėte jau.
    - Nagi sakiau, bet vis negali. Nori pasitarti, pasiguosti.
    - Rytoj, rytoj, - nekantriai atitraukė savo ranką žmona.
    - Aha, rytoj. O kai atsikeli, vėl iš naujo.
    Doveika čiuženo grindis savo šliurėmis. Nuo sienos iki sienos. Jis negalėjo užmigti savo kambaryje, baltoje, minkštoje lovoje. Visa žemė knarkė įsisupusi miego marškonyje. Ūkininkai su savo pačiomis, jų samdiniai, jų mergos, bandos nualsinti piemenys miegojo išsižioję, išmetę tirpstančias nuo darbo rankas, atleidę kelnių spruduklius ir marškinių sagas.
    Daržinėse ant šviežaus šėko, klėčių kamarose, vėsiose seklyčiose ir ant rasotos žolės, ganyklose. Doveika buvo ūkininkas ir negalėjo užmigti. Jis turėjo jauną žmoną.
    - Laikas jau ir mums, žmonele, pailsėti.
    - Aš tikrai nežinau, kodėl jūs nemiegate? - atsiliepė nuo lango žmona.
    - Manai, kad lengva atsakyti kodėl? Eime į lovą, eime, mano mažule.
    - Palaukit, palaukit, Doveika. Atimkit savo ranką. Ir taip jau šilta, - ji spaudėsi prie sienos, išsisukdama vyro apkabinimo. Ar jo ranka šilta? Jeigu ji taip pasakė, tai visai nepagalvojusi. Ji įšilusi nuo oro ir tvankos, bet ne iš vidaus. Ta ranka kaip pagalys su pritaisytais paukščio nagais gale. Ir ten daugiau kaulo negu kraujo.
    - Doveika, vis Doveika. Aš tavo vyras, Monikute. Pagal Dievo palaiminimą ir įstatymus. Tai kodėl aš Doveika?
    Jis gi ūkininkas ir šiuo metu turi knarkti išsižiojęs. O pati, pagal Dievo prisakymą, šalia.
    - Aš nieko blogo, - pasiteisino pati.
    - Ir tiek čia blogo, ir tiek čia gero. O gero tai niekad nelauk, kai įsileidi į savo namus miesto dykūnus. Jie punta tavo gerą ir išeidami palieka nesmagumą.
    Ji visai negalvojo apie apskrities pareigūnus.
    Tik tas pasiruošimas, laukimas ir gadinimas nervų. Kai pasigėrė, tai lygiai tokie pat kiaulės, ar iš kaimo srutyno, ar iš naujoviškos kiaulidės su visais moderniausiais įrengimais.
    Doveika atsisėdo ant lovos. Kaip jis ta galėtų pasakyti kitam? Juoktųsi ar netikėtų. Ar ne tam žmoną vedi, kad skeltumei per pusę viska? Jam negaila, kad turi atskirą kambarį, apstatytą visokiausiais niekeliais. Tegul jau būtų, nes yra iš ko. Bet naktį žmona turi gulėti su vyru vienoje lovoj. Dievobaimingam žmogui ir nekiltų kitokia mintis. Tik ne jai. Jeigu kokios, jei geras ūpas, tai nu... Negalėtumei skųstis. Bet kad daugiausiai šitaip atsitinka kaip dabar. Ateini pasiilgęs, perpilniui švelniausių jausmų ir pagatavas kojas nubučiuoti. O ji tai pavargusi, lai blogai besijaučianti, tai nuotaikos neturinti. Kokios čia nuotaikos? Ir kas per išmislas toji nuotaika? Labanaktis, sako, Doveika, aš nesijaučiu gerai. O norėtum paklausti, kada jau, meldžiamoji, pasijausi gerai?
    Išeina, kad kas nors negerai. O kas, tai nepasako. Gal pas daktarą tam tikrą nugabenti, kad apžiūrėtų ir patikrintų? Nors... Taigi seniau į tokias ligas būtų pasižiūrėję kitaip ir pavadžiu, gerai subrankintu, kaipmat išvarę. Tais vaistais gydyti jis neketino. Bet vis vien keista jam darėsi pagalvojus, kad dar ne taip seniai, dar valsčių tebevaldant, jei kuriai gyvanašlei įgnybdavo paslėpsnin, tai viskas geru ir išeidavo. Jau jani nepasitaikė taip sausai pasitraukti kaip dabar nuo savo tikros, nuosavos žmonos.
    Apkartusiu gomuriu, sugižusiu veidu krapeno atgal į savo kambarį ir gulo į lovą. Vienas.
    Monika sėdėjo, galvą įrėmusi palangėn, persilaužusi taip, jog vienas petys buvo iškilęs aukščiau galvos. Buvo panašu, lyg ji verktų arba dantimis kandžiotų pagultą ranką. Ne to, ne to ji nedarė. Ji svarstė ramiai savo nueitąjį kelią, vienu ryškiu vaizdu prikeldama daugybes kitų, glaudžiai susietų visumon ir sudarančių tartum tvorą, be spragų ir be vartų taisyklingu lanku apjuosiančią žemės plotelį. Pati stovėjo jo vidury. Išeiti ji negalėjo. Tik bandyti lipti per statinius, kurių viršus dargi apnarpliotas spygliuota viela ir nubarstytas sudaužytų butelių šukėmis. Arba kastis pro apačia. Bet vienu ir kilu atveju sveika ir nepaliesta negalėjo tikėtis prasmukti.
    Prasmukti. Ir kur tada? Čia ji pali atėjo. Be piršlių ir tarpininkų pasirinko su visu geru ir blogu. Pilnametė, blaiviai, praktiškai svarstanti ir numatanti. Beveik visiems tai atrodė didelis laimėjimas, tepasitaikąs itin retai ir tik nedaugeliui, gimusių po gera žvaigžde. Jai tokią žvaigždę skyrė. Net ir manydami, jog pastangų nemažai buvus įdėta. Pastangų - taip, jei jomis galima laikyti tokius dalykus kaip pasirinkimą paties tinkamiausio laiko, naudingo tik sau. Nepaisymo kitų nuomonės ir patarimų, atmetimo bet kokių, kad ir kukliausių užuominų, jos manymu, jai nebuvusių reikalingų. Ji atėjo čia ir apsigyveno, ir iš karto galėjo pasijusti kaip vienintelė, neprivalanti klausyti, bet galinti įsakinėti.
    Lengva širdimi to neatsisakoma. Ji galėjo sakyti, ką nori ir kaip nori. Aiškintis, teisintis, kaltinti. Teisinga buvo ir nenuneigiama sau pačiai - ji pati norėjo.
    - Važiuokim, panelyt, mano trobelių pasižiūrėti, - siūlė Doveika, grįždamas iš miesto. Nušvitęs, gal išgėręs kiek, gal gerai išrišęs kokius painius reikalus.
    Arklys toks, kad mylių dešimtį važiuotum. O čia tik pakalnėn ir vėl į kalneli. Pėsčias nueitum ir dar nespėtum pypkės išrūkyti.
    Atrodė neblogai jis, kalbant iš tiesų, žinant jo amžių ir padėtį. Bent jau taip, kad nesivaržytum ir miesto gatve pereiti. Taip sau, kaip su dėde, atvažiavusiu pasipirkti. O Doveikai be galo smagu įvažiuoti i savo kiemą ir sutempti vadžias prie gonkų. Jis žino tiek, kad reikia pirmam išlipti ir paduoti ranką moteriškei. Žino, velnias, ir tą jis atlieka be priekaistų. Matyt jau iš viso, jog dykai neleidęs laiko ir braukęs nuo visų kampų. Ir prieš savo šeimyną jis moka laikytis, ir eina tartum žąsinas, kiekvienu rankos judesin ir žodžiu ar juoku leisdamas jiems suprasti: žiūrėkite, juodnugariai, su kokia mergina vaikšto jūsų Šeimininkas! Pirmučiausia jis yra ūkininkas ir todėl turi aprodyti klėtį su visais priestatais, sandėliais, viralines ir leisti pastebėti, jog tie pastatai iki lubų prikrauti to, kam jie ir skirti. Modernūs tvartai su vandeniu, pačiu atbėgančiu į lovius, su langais tokio dydžio, jog ir mokyklai nebūtų per maži, su gyvūnija, užėmusia jai skirtas vietas prie ėdžių, su kilmės ženklais ausyse, su gryno kraujo liudymais ir metrikomis. Daržines, rūsys, ledainė. Jei būtų įdomu, ir į laukus vasarojaus ir kilo augliaus aplankyti galima. Bet gal kitą kartą? Jis manąs, kad teksią dar susitikti netolimoj ateity.
    - Puiku, nuostabu, ponas Doveika. Aš ne ką išmanau, bet negalėjau įsivaizduoti, kad jūsų toks ūkis.
    - Ūkelis, panelyt. Ko čia daug norėti, - Doveikos kuklumas neturįs pavyzdžio.
    - Tai labai daug.
    - Nelabai, atsimenant viso amžiaus darbą ir rūpestį.
    O gyvenamas namas - čia kas kita. Čia ir moterims jau kažkaip arčiau esą prie širdies. Moteriškė tai juk namo širdis, raktas, dvasia. Moka viršaitis kalbėti, to jam neprikiši. Ir moka nejučiom prasitarti, kaip namuos pasidaro nyku, kai nė tos širdies, nė rakto, nė dvasios. Kas tada namai, po perkūnais? Ar ne daržine, kurioje švilpauja vėjai? Ar ne vieta, kur pareini krimstis ir keikti savo dalią? Jis ir statęs tam, kad užuovėją žmogui atneštų. Gal kada, o gal jau ir nebeteks čia sėdėti, kūrenti ugnelę ir šildyti rankas. Kas tą galėtų pasakyti? Daręs tai jau viska iš pagrindų, nes toks jau jo esąs būdas. Vandens nereikia nė nešti vidun, ne išnešti. Šviesos pagamina vėjo generatorius. Kartais jos pritrūkstą, bet dažniausiai visai pakenčiamai. Gali sau knygą pasiskaityti prie tokios šviesos arba laikraštį. Gali ir muzikos pasiklausyti arba žinių ir kitų naudingų patarimų, radijo priimtuvą pasukęs. Telefonas irgi būsiąs netrukus, nes linija eina pro šalį.
    - Stebina mane.
    Ji ne juokais stebėjosi. Doveika tai matė ir sunkiai nuslėpė pasitenkinimą savo žvaliose akyse.
    - O, daug dar reikia. Kai pagalvoji, kad visa gyvenimėlį turi muštis ir neprasimušti prie galo, tai ir suabejoji kartais. Žinoma, jei turi dėl ko muštis, tai kita štuka.
    Ar ji mėgstanti gėles?
    - Kur jau gėlių nemėgsi?
    Na, jis taip ir manęs. Moteriškosios vis kaip drugiai, kaip peteliškės į geles, į žiedus. Sklaidė savo poetišką sielą Doveika. Užtat sodą turėsiąs aptvarkyti. Gėlynus įrengti prieš namus. Žalitvores ir takus naujus išvesti.
    Kiek tegalėjo būti įvairumo grietinės nugriebimo punkte? Ji skaitė knygas, rašinėjo tėvams laiškus ir laukė paskyrimo rašto, jos buitį turinčio pakeisti iš pagrindų. Ji laukė to, kas jai priklausė, ji laukė tinkamos tarnybos tinkamoje vietoje. Bet galėjo laukti nors iki šiol, vargiai kas būtų pasikeitęs, jei savo teisių siektų tik laukimu. Ji turėjo jau pačioje pradžioje kitaip daryti.
    Praėjo vasara, ir, rudeniui verčiantis vis gilyn ir niūryn, ji galėjo persižegnoti ir pasakyti amen. Net berno tinkamo nebuvo susiradusi - štai kaip puikiai jai klojosi. Bet Doveika ji galėjo visiškai pasikliauti. Jo ištikimybei negrėsė joks šešėlis. Jis ir buvo tas, kurs gailėjosi jos vienatvės, kurs darė visa, kad ji to nejaustų. Daug kartų ji lankėsi Basiuliškėse ir iš jų grįždavo tartum pailsėjusi. Ji matė, kaip yra pratinama prie to ūkio, prie jo žmonių, ir nieko nebuvo nuostabaus, jei pamažu ėmė priprasti. Kitaip ir negalėjo būti, kitaip ji ir negalvojo, kad bus. Viena dieną Doveika puolė jai į kojas ir pasisakė taip ją mylįs, taip mylįs, kad skradžiais tegul eina visas pasaulis, o jis ne piršto nepajudins, jei ji jo meilę atstums. Ji buvo jau taip pripratusi prie tos minties ir prie to žmogaus, jog tuojau galėjo suraminti ji. Bet ūmai negalinti. Ji turinti apsvarstyti, apsigalvoti, nes ji labai rimtai žiūrinti į tą reikalą. Doveika džiūgavo ir visom keturiom skubino pritarti, kad tai iš tikrųjų labai rimtas reikalas.
    Ji parašė laišką į namus. Išdėstė padėtį ir prašė patarimo. Namiškiai ją laike suaugusia ir visiškai pasikliovė jos skoniu ir pasirinkimu. Ar jie savo vaikui pavydėtų laimės? Niekuomet. Tačiau ji mane, kad daugiausiai svėrė vaizdus ūkio aprašymas. Jis ir jaunikio amžių tėvų akyse padarė visai nereikšmingą. Senas geriau mylės. Geriau už seno lazdos negu už jauno botago. Visa liaudies išmintis kalbėjo už tai.
    Jis vadino sužadėtuvėmis tą valanda, kai ji pareiškė sutinkanti. O vestuvės kada? Juo greičiau, tuo geriau. Ji mane kad negera skubėti. Ir jis be žodžio sutiko. Doveika visur su ja sutiko. Prieš užgavėnes geriausia. Taip, prieš užgavėnes, kaip ir būdavo senovėje. Paskutinę savaitę prieš užsigavint. Jau kad nubrėždavo, kad nutrypdavo. Tik, žinoma, jie neulios ir išviso jokių vestuvių nekels. Tas nepatiko Doveikai. Jis jautėsi jaunikis visoje aukštumoje, ir toks, kurs parveda žmoną, išskirtiną keliose parapijose. Tad tegul ir girdi, ir mato. Dėl tų pačių priežasčių ji buvo linkusi laikytis kuo tyliausiai. Geriau, kad nematytų ir negirdėtų. Ji nė tėvų nenorėjo kviesti.
    - Tėvelius lai reikia. Juk susipažinti turim.
    - Apsieisim. O susipažinti bus kada ir vėliau. Jokių giminių nenoriu.
    - O sūnų su marčia tai norėčiau matyti savo vestuvėse, - svajojo laimingas jaunikis.
    - Sūnų galėsit pasikviesti. Aš nieko prieš jūsų sūnų.
    - O užsakai?
    - Jokių užsakų. Iš dekano gausim indultą. Nuvažiuosim pavakary, tik su liudininkais ir...
    - Ir jau mano žmonelė brangiausia būsi...
    Doveikai pritrūkdavo oro krūtinėje nuo tos minties, jau taip greitai stosiančios kūnu. Kad tik nevilkinti. Suk velniai visus užsakus.
    Ar ne tėvas laiške buvo užsiminęs kažką apie dokumentų sudarymą? Turbūt, nes ji pati kai ką galėjo ir užmiršti. Ūkį užrašyti jis jau turėtų savo žmonai. Ir dar prieš vestuves. Tik kaip Doveika manąs? Matyt, rimtai ji apie tai kalbėjo, kad jam iš karto pasidarė aišku, jog atidėliojimai gali tik pakenkti.
    - Pavažiuosim kurią diena pas notarą.
    - Gerai. Pavažiuosim.
    - Jau mano pareiga sutvarkyti, kad žmona ir vaikeliai, kurių, Dievo padedami, susilauksim, gautų savo dalį.
    Jai pasirodė itin keista, kad toks senis, kad ir Dievo padedamas, dar tikisi susilaukti vaikų.
    - O jei jų kartais nebūtų? Ką mes galim žinoti? Tada mane išvarys.
    - Kas išvarys?
    - Jūsų sūnus.
    Doveika purtė galvą. Jis sunkiai galvojo. Jis turėjo spręsti ir rinktis greitai. Basiuliškės priklauso sūnui. Tai jo tikroji tėviškė. Bet jis jos negaus. Užteks poros sklypų, nupirktų iš savanorių. Ir tai nemažai prie to, ką jis turi. Jo žmona - ūkio paveldėtoja, gal ne menkesnio už Basiuliškes. Taip turi būti, nors ir kaip tas sūnui nepatiklų. Doveika sugebėjo spręsti itin painius klausimus. Ir visada juos taip išsukti, kad išeitų naudos, savo pridedant kuo mažiausiai. Ir šiuo atveju jis vylėsi laimėti daugiausia - jauną, gražią žmoną. Juk žemės jis nenusineš. Ji teks kam nors. O kam - koks skirtumas?
    Jie važinėjo, apžiūrinėjo, rinkosi visokia reikmenę savo jaukaus lizdo puošimui kaip tikri įsimylėję jaunuoliai. Jaunikis ne juokais atjaunėjo ir tryško tokia sveikata, kad būsimų vaikių klausimas jau beveik nebekėlė jokių abejonių.
    Ir taip belyginant tokį nuostabų laikotarpį ir nekantriai laukiant didžiojo įvykio valandos, kitas, ne mažiau didelis, vos nesugriovė jo. Kitam gal ir būtų, bet ne Doveikai. Jis ėjo tiesiai ir nesvyruodamas. Atleido jį iš viršaičio pareigų kaip tik tuo metu. Jis tik sukando dantis, sugniaužė kumštis ir niekam neparodė, kaip skaudžiai buvo įspirtas į blauzdą. Jis ėjo vis tiek prie savo. Visą amžių ilgėjosi didelės meilės ir jos teikiamos palaimos. Atsibodo, pakyrėjo verstis gegutės papročiais ir dėlioti kiaušinius į svetimas gūžtas. Labai jau panūdo savos.
    Jis rodė savo dvasios didybę, ramindamas ir guosdamas išrinktąją. Gerai tai gerai buvo toji tarnyba, teikianti daugelį galimybių ir atlyginama visai neblogai. Bet tegul ji nemananti, kad tai pakenks jų gyvenimui. Nieko panašaus. Korys buvo siuvamas daugelį mėtų ir pripildytas iki varvėjimo. Užteks ir dar liks.
    Ji irgi taip manė, kad užteks
    Vestuvės praėjo sklandžiai. Žodis žodin, kaip buvo sutarta ir numatyta. Nedalyvavo jos gimines, nedalyvavo ir jaunojo. Ir sūnus neatvažiavo. Dargi pareiškė, jog niekad nebekels kojos į tėviškę, kur tėvas senatvėj sumanė visai negražiai pasijuokti. Iš savęs ir iš savo sūnaus.
    O tegul nekelia kojos, jei jis mano esąs gudresnis už savo tėvą, tai ir gerai. Tėvo jau jis nepagąsdins. Ne. Jis jau turi kuom rūpintis.
    Jai nereikėjo laiko nė priprasti, nė atsikvošėti. Tai taip buvo aišku iš anksto. Tai buvo jos kerštas už savo nesėkmes, už savo bjaurią, šykščią dalį. Ji keršijo savo jaunystės skurdui ir niekad neišsipildžiusiom svajonėm. Ji nieko nebenorėjo imti iš kito rankų. Tai, kas vienu grybšniu jai atiteko, buvo jos. Ji nesiruošė niekam už tai dėkoti.
    Ir už ką? Iš tikrųjų?

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page