r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Marius Katiliškis
MIŠKAIS ATEINA RUDUO

ŠEŠIOLIKTAS

    Prie Vilkijos traukė žmonės su kastuvais ir tarbelėmis. Tilto turėklai braškėjo, spaudžiami atremtų nugarų. Dilės kilojosi nuo susėdusių ant grindinio, kojas nukorusių žemyn, rūkančių ir spjaudančių į vandenį. Griovių šlaituose, ant dulkėmis apneštos žolės, pievoje, po medžiais susimetę būreliais, ir ant kelio, pasirėmę į kastuvus. Jauni, paraitytomis marškinių rankovėmis, klegą ir šūkaują taip, kad skardėjo miškas, ir aplinkiniai šunes susiriesdami draskėsi kiemuose. Ir vyresnio amžiaus, niūriai rūpestingais veidais, vešliais ūsais ir retai skutamomis barzdomis. Malėsi ir itin senyvų ir apnykusių, kuriems geriau lazda, ne kastuvas tiko. Kas turėjo laiko, kas norėjo užsidirbti ir netingėjo, drąsiai galėjo traukti prie upės ir pradėti. Taip skelbė turguje ant vežimo užkeltas šauklys. Bus mokama juk už tai, kiek padirbsi, tad jokios atrankos ir skirstymo. Darbo užteks visiems.
    Nenuoramos ir rūpestingieji su saulės tekėjimu jau prisistatė, lyg bijodami prasnausti eilę. Ir taip be paliovos. Aštuntą valandą jau būriavosi gerokai per šimtą vyrų. Ir dar vis ėjo. Miesto bedarbiai, moką viską ir einą, kur tik skylė atsiranda. Plūkią linus, kertą mišką, skaldą malkas, daužą akmenis ir kasą žvyrą statyboms ir keliams. Aplinkinių kaimų kampininkai ir įnamiai, gebą prasiversti su karve ir pora paršų ir daržu prie savo menkos trobos. Mažažemiai ir smulkūs ūkininkėliai, turintys paaugusios šeimynos namie ir niekad neatsisakantys uždarbio iš šalies, nors tai ir būtų pačioje rugiapjūtėje. Pabėgę iš ūkininkų bernai, driskiai iš miestelio turgavietės ir net moksleiviai iš gimnazijos.
    Jų būrys kaip lik traukė visų akį.
    Ne iš geros dienos vienam iš jų kilo toji mintis. Jis turėjo užsidirbti per vasarą, kad galėtų baigti mokyklą ir siekti toliau. Kai prasitarė, ką veiks vasarą, labai patiko ir kitiems. Daugumas buvo skautai ir manė niekur geriau nerasią savo patyrimui pagilinti ir išmonės pasisemti kaip miške, pelkėse ir prie vandens, atliekant sunkų ir reikšmingą darbą. Vieni tikėjosi naudingai praleisti atostogas, palengvindami namiškiams ir sau, kitus traukė nuotykiai ir neatsiejama draugystė. Vieno tėvas turėjo didelę krautuvę ir sūnui galėjo leisti bastytis kur tik jam patinka, nesigailint smulkių išlaidoms. O kitas, iš turtingo ūkio, ir turėjo išbėgti slapčia, įsiutinęs iki mėlynumo tėvą, kad išeina pas zimagorus ir užtrauks jam nešlovę. O kas jaunimui rūpi?
    Jie laikėsi atskirai, ankštai susimetę, tartum pasiruošę atremti bet kurį puolimą. Trumpomis kelnaitėmis, ant diržų pasietais peiliais plačiose odinėse makštyse, atlapomis krūtinėmis ir vėjo suveltais ir saulės nublukintais plaukais. Visi darbo įrankiai su jais kartu atkeliavo. Žygio sumanytojas smulkiai buvo apsvarstęs ir viską numatęs. Jie turėjo kuprines, prikimštas žiauriam lauko gyvenimui būtiniausių daiktų, apkarstytas puodais, keptuvėmis ir kitomis virtuvės reikmenimis. Jie patys gaminsis valgį. Jie maitinsis daugiausia žuvimi - tam tos meškerės ir samteliai. Jie gyvens palapinėse, prisikloję eglišakių - štai kam tie brezentų ryšuliai ir virvės. Kiekvienas iš eilės, padieniui, atliks ūkio darbus. Virs, keps, lopys ir kurstys ugnį. Jie stengsis kaip galint išsiversti vietoje gaunamu maistu, pirkdami tik duoną ir pieną. Žuvies ir vėžių, grybų ir uogų užteks. Jie mielai verstųsi ir rimta medžiokle, pamušdami šerną ar ožį, jei nebūtų prisiekę gamtos draugai ir įstatymų gerbėjai.
    Buvo ir daugiau masinančių dalykų, teaptariamų pašnabždomis, puoselėjamų savyje ir ketinamų atlikti atskirai. Kam želia, galės užsileisti barzdas ir ūsus. Jie rūkys pypkes, nes kaipgi kitaip apsiginsi uodų. Teks ir išgerti su vyrais, susimetus kurioje nors pamiškės smuklėje, ir palošti kortomis, prieš save įsmeigus suomišką peilį stalo lentoje. Ir pasimušti teks - to, kad ir kaip saugosies, neišvengsi. Smuklių merginos gabios peštynėms sukelti. Prisigaudys gyvačių ir jomis nukarstys palapinių sienas, kad daugiau siaubo įvarytų atvykstantiems pasižiūrėti. Lankytojų netrūks. Mergiotės jau dabar plėšosi iš smalsumo.
    - Ar tai kasinėti susimanėt? - teiravosi nuo tilto atramos.
    - Susimanėm, dėdule.
    - O kad kelnės jūsų per trumpos. Pakinkliai sušlaps.
    - Tai dar geriau. Nusimesim tas pačias ir braidysim be kelnių, kaip gandrai. Juk bobų nebus tenai, tėvel? Kaip manai?
    - Bobų tai gal ne. Užtat laumių tyrely kiek nori, - traukė kitas per dantį.
    - Laumes mes prisijaukinsim ir pristatysim skalbti mūsų marškinių.
    - Išskalbs ne tik marškinius, bet ir nugaras. Po dienos nebeliks nė vieno. Mama neatneš arbatos prie lovos, ir ką tada?
    - Gersim degtienę. Ot, šitaip!.. - rodė vaikinas pirštais ir burna, kaip jis gers, užsivertęs butelį.
    - Blauzdos per skystos dar jums, vaikeliai.
    - Jeigu bus spenelis užmautas ant kaklo, tai gal? - iš paniūrų dėbčiojo griovkasys, negalėdamas atsikratyti minties, kad tie vaikėzai gali ne vienam darbą atimti.
    Vyrukai laikėsi. Žodžio nereikėjo skolintis. Ir tvirtai pasiryžę viskam.
    - O gal geistum patraukti bulvinės kokį lašelį, kaimyn? Mes čia turim pasiėmę dėl visų ligų, - plojo sau per kišenę vienas iš moksleivių, artėdamas prie ano niūros.
    - Jukš, piemengali, deglųjų pliutyti!
    - Kad visas pardavė anglams, nebėra ko.
    - Tai gal anas gaspadorius priims ganyti? Girdėjau, žviegė, markstydamos laidary, - rodė ranka Basiuliškių pusėn kitas, ne mažiau piktas ir nedraugiškas kasėjas.
    - Ar tai jau sveiką pavarė nuo kiaulių, kad čia atėjai darbo ieškoti?
    Griovkasys nusikeikė ir dar atsikrankštė. Pasidėjo kastuvą ir spjovė porą kartų sau į delnus. Juos trindamas, išėjo ant kelio.
    - Eik šen, gyvatsnapi! Nutrėkšiu nagu kaip utėlę. Eik šen! Kas norit?
    - Neprasidėk, Každaila! Grįžk atgal! -šaukė jam nuo tilto.
    - Aš jiems parodysiu, snargliams, užsikabinėti!
    - Každaila, sakau tau, nelįsk! - įspėjo Raudonasis Petras.
    Moksleivių eilė nė nepajudėjo. Neatrodė, kad būtų nusigandę aukšto juodėkšnio vyro, ir nemanė trauktis. Kai jis sustojo už kelių žingsnių. įtraukęs pečius ir suspaudęs kumščius, iš eilės išniro garbiniuotais plaukais, šlakuota nosimi vyrukas ir sušuko:
    - Na, tai duok! Aš noriu!
    Každaila, galutinai įsiutintas tokio neregėto įžūlumo, sėmė iš peties. Kumštis švilpdamas nurėžė lanką ore. O garbanius tik linktelėjo ir galva movė tiesiai į pilvą, nudrėbdamas į kelio dulkes užpuolėją.
    - Valio! Valio! - subliuvo nugalėtojų būrelis. Visas tiltas drebėjo nuo juoko. Pakelės ir pievutė po medžiais suklego ir suūžė, tartum kilstelėdama aukštyn.
    Každaila pašokęs dar norėjo kažką daryti, bet Petras jau buvo jį pasičiupęs už peties ir pastūmė atgal.
    Pradžia buvo nenumatytai gera. Jaunuomenė džiūgavo.
    Tuo metu sustojo brikutė ir iššokęs viršaitis ėjo ant tilto.
    - Ho, ho! Tai nenuobodžiaujat?
    - Apsistumdė vyručiai dėl šilumos, - paaiškino Baikštys.
    Kultūrtechnikas su girininku prisistatė prie vežimėlio. Išlipo ir sekretorius. Sukišę galvas, tarėsi ir mėčiojo rankomis. Jie lėkę kaip įkirsdami iš valsčiaus, kad apskrities ponybė pirmiau neatvažiuotų. Aštuntą valandą atidarymas. Bet kur jie tau atvažiuos.
    - Aš sakiau, kad nėra ko draskytis, - niurzgė sekretorius.
    - Negražu, jei būtų jie mus aplenkę, - tikino viršaitis.
    - Kada tai buvo? Tą žinau iš praktikos.
    - Netruks automobilium atrūkti, - laikė viršaičio pusę eigulys.
    - Kad ir automobilium, o visgi penkiasdešimt kilometrų. Oru neatlėksi. Gerai dar, jei jau išvažiavo. O gal dar ir ne, - samprotavo ir girininkas.
    Darbininkai vis arčiau slinko ir tankesniu ratu supo besiartinančius. Kurių velnių laukti? Ar be apskrities ponų jie nemokės kastuvų įsmeigti? Gal dar ir kunigas turės atvažiuoti su krapyla ir pašventinti pelkes? Jeigu taip, tai šią dieną nieko ir nebeišeis. Nes kol atlaikys mišias, kol pasistiprins. Tegul tik veda, nieko nelaukdami.
    Ir taip, ir ne. Bet pagaliau ko čia gaišti? Viršaitis su sekretorium nutarė pasilikti ir sutikti atvykstančius. Su jais ir eigulys nelyginant koks pasiuntinys. Kultūrtechnikas ir girininkas patraukė paupiu aukštyn.
    Juk taip jau iš karto, kokiam apskrities poneliui pamojus pirštu, nepuls visi kaip šunes prie numesto kaulo ir, sustoję į savo vietas, nepasius mėtyti žemių. Kol nurodys kiekvienai grupei savo barą, kol užims kryptį, praeis gerokai laiko. O laikas brangus darbininkui, iš savo rankų gyvenančiam. Kultūrtechnikas tikrino sąrašus. Kai kurių trūko, užtat jų vieton susirinko dar daugiau neužsiregistravusių. Ir gerai. Samdyti darbo jėgai jis turėjo neribotus įgaliojimus. Užsibrėžtam tikslui jis turėjo sutelkti visa, kas įmanoma. Planą vykdydamas jis galėjo daryti, ką nori, tik svarbu neviršyti numatytos sumos. Ir juo daugiau sutelks, daugiau ir bus atlikta per trumpą vasarą. Ruduo tam nebetinka.
    Pirmasis etapas - išsilaužti iš tyrelio ir miško. Jie traukė ankštyn paupiu, menkai tepramintu taku, šokinėdami per kelmus, aplenkdami išvartas, skirdami rankomis tankių atvašų krūmus, susimetusius pudurais ir iškilusius statmenai nuo kelmo, teikusio sultį ir gyvybę senomis storomis šaknimis iš podirvio molio ir baltos kaip sniegas saulėje smilties. Sausos sukritusios šakos tratėjo po einančiųjų naginėmis. Aižydamosi biro į šimtus raginių, persisunkusių sakais žvynelių senos eglių ir pušų skujos, nukritusios nuo medžių ir išnokusios kaitroje. Jie traukė mišku, peršokdami išklampotas aikšteles, išsisukdami užtakių ir pranykdami tarp storų senų kamienų, kur tik retuomiais tesipynė menka sausviedžio ar skirpsto vytelė, aplipusi pablyškusiais lapais ir sirpstančiomis uogomis.
    O kitas Vilkijos krantas, nuplikintas saulės ir nugairintas vėjų, bėrėsi lyg šašais plikų kelmų gruodu. Ten buvo pasidarbavę miškakirčiai, gamindami Melamedui popiermalkes, versdami jas į vandenį ir plukdydami žemyn aukšta ir smarkia polaidžio srove. Skiedrų, pagalių, pjuvenų, atlaužų priversta ir nutrypta pakrantė ne vienam priminė žiemos ir ankstyvojo pavasario darbus. Vienu žvilgsniu sunkiai teaprėpiami skynimų plotai, nusagstyti kur ne kur sėklinėmis pušimis - tiesiais, ankštais, liaunais kamienais ir žaliais šakų kuokštais viršūnėse, vargo daužomos vėjų, atskirtos nuo miško ir paliktos tartum liudininkės buvusios didybės ir dabartinio skurdo ir išniekinimo. Tik ankstyvesnių žiemų kirtimuose jau kalėsi jaunutės pušaitės retais ilgais spygliais ir papurusiomis ūglių šakutėmis, gyvai primenančiomis skarotas voverių uodegas. Toliau jos jau dengė kelmus ir išvartų griaučius ir smigiais dygsniais varėsi į aukštį, užtvinusios plotus gaivia žaluma, atsirėmusia į senojo miško sieną.
    Vilkija sruvo lėkštais žemais krantais, lėtais vingiais iš ten, iš ano, su dangumi susiliejančio tyrelio. Nusekusi ir aptingusi, apsivertusi šakomis ir pagraužusi durpinės samanos velėnas. Vietomis ji buvo tik upelis, susiaurėjusi į keleto žingsnių plotį, bet juodu, neįžvelgiamu vandeniu ir saulės nesiekiančiu gyliu. Tingia, beveik nejaučiama srove ji traukė vandenį iš tyrelio ežero, įsisupusio į klampynes ir liūnus. Augmenija jau ėjo skurdyn. Mažos, plačiai išsikerojusios pušelės storais, gumbuotais stuobriais ir sakais persigėrusiomis šakomis pakeitė aukštus ir tiesius medžius. Jos gumbais kerpėjo, jos lipo tiesiog iš bruknienojų, iš viržių ir gailių krūmokšnių, aplipusių siauručiais lapeliais ir tvoskiančių galvą suimančia kvaptimi. Pilka, lyg pelėsiais apsitraukusi samana, nusidraikiusi mėlynių ir spanguolių vaškiniais lapais, traukė kojas aukščiau kelių. Įmintoje pėdoje sunkėsi vanduo.
    Ir toje akimi neaprėpiamoje, pilkšvai žalsvoje, kuokštais gūburiuojančioje lygumoje, paįvairintoje tik kur ne kur skurdžių neūžaugų berželių baltu ir bjauriai susproginėjusiu stuobriu, suspindo ežeras kaip milžiniška sustingusi akis.
    Žmonės sustojo ir žiūrėjo. Prieiti prie jo ne visur buvo galima. Vietomis kilo samana prieš einančiojo kojas, ir jis jautėsi lyg duobėje, liumpuojančioje ir besisupančioje. Vasarą jo nieks ir nemėgino pasiekti. Net pačios narsiausios uogautojos, nepaisančios gyvačių ir uodų, jo vengė, nors neišsemiami ir nepaliesti bruknių, mėlynių ir vaivorų derliai ir masino. O žiemą čia ėjo kelias, ir čia taip neapsakomai tyku ir gūdu, jog važiuojantis žegnojo arkliams nugaras botagu, kad greičiau prasmukus. Naktį geriau ir nemėginti.
    - Tai čia tas ežeras?
    - Čia. Ar nebuvai matęs?
    - Ne. Kur aš matysiu? Tik esu prisiklausęs visokių pasakojimų, - praskleidęs pušelių šakas, kišo galvą vaikinas.
    - Neikit artyn, neikit! Įmarmėsit kiaurojon, tai nė arkaniuolo triūbos nebeišgirsit, kai šauks Juozapato pakalnėn.
    - Na jau. Kai pradės durpynų eksploataciją, iškas.
    - Dar kada pradės, nežinia.
    - Kai tik išvarysim griovius, kai nusausinsim, ir pradės.
    Ežeras tvaskėjo įmigusiu paviršiumi tartum didžiulis indas, sklidinai pripiltas ir užmirštas viduryje kemsotų, žalių ir nepereinamų plotų. Be krantų ir priėjimo, sumerkęs savin skubančius prasiirti debesis. Į jį leidosi ančių būriai. Kvykavo narai, plieniniais gūžiais skirdami atsimušusį vasaros dangų.
    - Paukštienos čia netrūktų. Tik reikia parako, - atsirado ir praktiškų iš moksleivių būrelio.
    - Nušovęs nepaimtum. Kas iš to? Čia ir gervių nuo seno perisi, - aiškino žmogus iš patyrelių kaimo.
    - Šunį vižlą reiktų turėti. Ir gervių sakote?
    - Rudenį pulkai išeina į palaukę. Tai atrodo nelyginant avys ganykloje.
    - Ko ko, bet žuvies čia apsčiai. Paleisim meškeres į darbą.
    - Lydekų sieksninių. Taip sako, nežinau. Ir kas čia gali žinoti, jei ištraukti nėra kaip. Miškas ežere nugrimzdęs.
    - Vaje! Tai įdomu!
    - Koks ežero plotas?
    - Šešiolika hektarų, - atsakė girininkas.
    - O neatrodo, kad tiek galėtų.
    - Dėl to, kad nėra su kuom jo palyginti. Jei tai būtų laukas ir ant jo pastatytum trobas, tai matytumei, koks gražus ūkelis.
    - Žinoma.
    O visų pelkių, apžėlusių skurdžia augmenija, ir visiškai nenaudingo ploto - daugiau kaip penki šimtai hektarų. Po velnių, tai toks gražus laukas, kad per dieną vargiai apeitum. Tyrimai parodė, jog čia geriausios rūšies durpė, tokia kieta, kad gali be jokio paruošimo vartoti kurui. Susiformavusi taip, kad prilygstanti briketams ir rudajai angliai. Jos čia sunkiai apskaičiuojami ištekliai. Girininkas neatrodė pasipūtęs, vienas iš tų, neseniai baigusių mokyklas ir išėjusių plėšti krašto dirvonų. Besidominčiam jaunimui jis ir papasakojo šį tą.
    Todėl ir prasideda šieji nusausinimo darbai. Ežero lygį paleisią dviem metrais žemiau. Išvarius magistralinį griovį, seks šoniniai, ir tai įgalins prieiti prie durpės. Durpė - Lietuvos ateities laidas. Ji išsaugos krašto grožį ir turtą - miškus, be atodairos niokojamus kurui ir statybai. Durpėmis kūrens plytines, suks mašinas, minkys molį. Molynai šiame krašte neišbrendami, kai palyja. Durpė sukurs mūrinę Lietuvą.
    Kad taip gražu bus, net nesinori tikėti. Bet griovkasiams vis tiek darė įspūdį. Jau patsai pasibaudimas versti nuo amžių nejudintą velėną. Ir, kad čia ne juokais užsimota, rodė tokie dalykai kaip svečių atvykimas. Net apskrities viršininkas turi būti. Vai neapsieis jau be triukšmo. Viršaitis vos arklio nenuvarė besiskubindamas.
    - Pagers ponybė ir išsiskirstys. O kas mums iš to? - spjaudėsi vyrai, laukdami eilės užimti barą.
    - Tokia jų duona.
    Kultūrtechnikas su dešimtininku darbavosi sušilę pagal iš anksto išvestą liniją, nužymėtą kuoleliais, statydami vyrų grupes ir duodami aiškius nurodymus.
    Žmogus nusiėmė kepurę, persižegnojo ir, pasispjaudęs delnus, smeigė kastuvą, pusbalsiu tardamas:
    - Dieve, man padėk.
    Pirma sunki, drėgna ir juoda velėna atsiskyrė nuo kastuvo plokštės ir, švystelėjusi oru, nukrito į samanas.
    Krivickas Vargdienis, palaukęs, kol jo grupei nurodys vietą, apsisuko ir pasileido atgal į palaukę.
    Ant tilto dar tebelaukė viršaitis su savo sekretorium, spėję atvėsti ir vėl sušilti. Sekretorius dar negalėjo nuryti skubėjimo ir niurzgėjo neatsileisdamas.
    - Va tau ir atvažiavom laiku. Va tau ir punktualumas. Jis niekad nesikėlė anksčiau kaip septintą, o šįryt viršaitis išvertė iš lovos šeštą. Nu, ir kas iš to? Netvarka. Lėkė, puolė, šonus išbarškino toji biesų brikelė. Ir dabar turi snausti ant kelio. Jis svėrė šešis pūdus, užgriuvusiom akim, aukštai pakirptais plaukais, kad nematytųsi žilumo. Judėjo lėtai, bet tiksliai ir apskaičiuotai. Atrodė panašus į tinginį ir lervą, bet savo darbą atliko puikiai ir buvo nepakeičiamas įstaigoje.
    - Punktualumas pirmiausia. Tada gali ir iš kitų to paties pareikalauti,- atsakė viršaitis.
    - Pareikalauk iš jų. Tiek jie jūsų ir boja, - šaipėsi sekretorius.
    - Na, bet aš vis vien to neužmirštu.
    Kur jis tau užmirš. Jam nereikėjo nė stengtis. Jis tebebuvo kareivis visais kampais. Ir toks, kurs niekad nesijaučia paleistas į atsargą. Jis mielai dėvėjo aulinius batus ir, per petį žvelgdamas, nuolat juos tikrino, kaip buvo įpratęs tikrinti, ar gerai laikosi pentinai.
    - Šilta, - pūkštė skųsdamasis storulis.
    - Čia toks puikus duburys, ir galėtume išsimaudyti. Bet nežinai, kada atbirbs mašinos. Būtų juoko, jei aptiktų plikus plikutėlius.
    - Aš tai neimu į galvą. O kas, kad plikas? Su drabužiais jau nesiplukdysi. Tą žino ir apskrity. Tik aš tingiu.
    - Apsieisim be to malonumo. Tik gerti norisi.
    - Gerti tai gerti, bet aš alkanas, pasakysiu atvirai. Šunį suėsčiau. Juk išlėkėm be pusryčių, nors prie Dievo stalo eik.
    - Ot tai tau. Kur čia tokią prabangą kelionėje? Dar mergos užsigeisi, sekretoriau, - kariškai užgrūdintas viršaitis piktinosi.
    - Kai sotus, ir merga ne pro šalį. Gi tereikėtų palipti į kalnelį, pas Doveiką. Pasikirstumėm kaip reikiant skilandžio.
    - Šunis paleistų nuo grandinių.
    - Kosėk, viršaiti, kam kitam. Aš jau gerai pažįstu. Dešimt metų bendro darbo. Manau, kad teks dar pas jį užsukti.
    - Nepatogu.
    - Tai eime į punktą, grietienės ištrauksim po porą litrų.
    - Hm...
    - Žinau, ką galvoji. Palauks, jei atvažiuos. Bet mes ir taip spėsim sukarti. Negaiškim.
    Sekretorius atsikėlė nuo olos. Ir tai reiškė, jog nesulaikomai veršis prie tikslo.
    Prie Gužo krautuvės stabtelėjo svarstydami, kas geriau. ar šviežia grietinė, ar alus su žaliu kiaušiniu. Moterys, pastebėjusios tokius retus paukščius, padūko lakstyti ir puldinėti. Net veidrodį nuvertė ir sudaužė. Svečiai pasirinko grietinę, alų numatydami vėlesniam.
    Spėjo atsigerti ir dar po dūmą sutraukti, grįžę prie tilto.
    Visa apylinkės liaudis, kiek lik jos buvo, pradedant Gužienės mergaitėmis ir baigiant Basiuliškių Doveika, akylai stebėjo ir sekė sujudimą paupy. Doveika svarstė, kaip jis turi pasielgti. Nuo to daug kas gali pareiti. Padarysi vienaip, gal išloši, o kitaip, gal prakiši. Bet kaip? Žinok tu, žmogus. Ilgai jie ten po balas nesivels. Priešpiečiam kaip lik laikas būtų. Po lempelę, po žodelį. Vargiai jau kada bepasilaikys, kad tiek ir tokių svarbių asmenų sulėktų beveik į kiemą. Ne, būtinai reikia. Viršaitis su sekretorium jau kuri kada lūkuriuoja. Geras žmogus tas sekretorius. Kiek kartų čia gėręs ir valgęs. O gal ir viršaitis naujasis? Gal?.. Kas žino? Blogas tai nėra, sako. Ir kodėl jau turėtų būti blogas? Jį skyrė, tai kaip neužims tokios vietos. O tačiau nejauku kažin kaip, ir tiek... Ar vieną kartą jis, Petras Doveika, yra pravedęs, kaipo valsčiaus šeimininkas, panašias apeigas? Tiltų atidarymus, pastatų šventinimus, viešųjų darbų pradžias! Kiek kartų net. Ir pakalbėti tekdavo viešai. Ir pakalbėdavo. Ir, sako, išeidavę pusėtinai. Ir širdį žmogui nudiegė, ir graudu pasidarė, kad jau jam to niekad nebepakartos.
    Na, ką padarysi. Bet pasikviesti reikia. Negražu būtų. Apskrities ponybė gerai pažįsta Basiuliškes. Dar prie senosios. Bet nebuvo nė sykio, kai parsivedė Moniką. Vaizdas jau dabar kitoks. Jis nebe viršaitis, bet tokios žmonos ir viršininkas neturi. Aha. Tik su tais kiauliškais skundais. Išėdė iš visur, sudirbo, ir dabar kažkoks nesmagumas. Va, kas kelia abejones ir lyg kirminas graužia paširdy.
    - Žmona, patark, kas daryli?
    - Koks klausimas? Žinoma, kad reikia. Tik ar aš sugebėsiu paruošti vaišes?
    - Žmonele, tu mano brangioji, - susigraudinęs siekė rankos Doveika. - Ar tu sugebėsi? Tau ir nereikia to. Aš jau viską. Tik paruošk stalą, lėkšteles. Užkanda tik. priešpiečiai. Viskas ūkiškai. Alaus dar yra. O be alaus, aš žinau, kas ką mėgsta išgerti.
    Žmona šoko ruoštis. Taip, taip, stalą tik pakloti. Lengviau pasakyti. O turi būti viskas pirmaeiliai atlikta. Ir pati turės apsirengti. Acto reikia. Prie šaltienos. Reikia būtinai. O kur actas? Ji išbėgo į kiemą ir apsidairiusi šaukė:
    - Tiliau, Tiliau! Ateik, vaikeli, pasirodyk!
    Tilius kartojo žemę burokams netoliese, už klėties.
    - Būk gerutis. Sėsk ant dviračio ir nulėk į krautuvę. Acto neturim nė lašelio. Prašau pinigus. Netruksi.
    - Gerai. Porą minučių.
    - Ir žinai ką? Paprašyk Gužienės, kad leistų Agnę man trupučiuką padėti. Mūsų mergos daržuose. Svečių Doveika laukia. Būk geras, Tiliau.
    - Jeigu manęs klausys, - ko jam nebūti geram, jei tik tiek?
    - Klausys, klausys.
    Užkabinęs vadžias už medžio, apžergęs dviratį, movė Tilius krautuvėn. Moka, pasiutėlė, šnekėli, kad, jei ir kas, negalėtum atsisakyti. Bet jam buvo savotiškai smagu, kad Agnė ateis ir pabus čia keletą valandų.
    Doveika jau artinosi prie tilto, kai iš miško išlindo automobilis ir, dusliai suūžęs, girgždindamas kelio žvyrą ir čiuoždamas per jį, sustojo. Šoferis iššokęs atidarė duris ir padėjo išlipti pirmam, sėdinčiam nuo krašto. Viršaitis su sekretorium, o jiems įkandin ir eigulys metėsi ton kupeton.
    - Sveiki, sveiki. Ar seniai laukiat? - atkišęs ranka, sveikinosi akiniuotas vyras.
    - Ne, neseniai, pons viršininke, - nusilenkė viršaitis.
    - Mums mat toliau.
    - Užtat jūsų arklys geresnis, - tarė sekretorius.
    - Tai kur ta jūsų velniabalė?
    - Ot ten, tenajos, - eigulys spėjo pirmas parodyti. Rodė ir kiti. Mėčiojo rankomis, aiškinosi, tarėsi. Jų buvo visas ketvertas su viršininko padėjėju, jaunu, smagiu vyru. Į jį visi kreipėsi ir vadino ponu viršininku, ir jis dėl to nesivaržė.
    - Ar toli nuo čia?
    - Rodos, bus apie pora kilometrų, - stengėsi prisiminti apskrities melioracijos tvarkytojas. Jam teko pabraidyti po balas, beruošiant planus ir projektus.
    - Tikrai bus pora, - tvirtino eigulys, didžiausias šių vietų žinovas ir beveik šeimininkas.
    - O kaip ten nubristi?
    - Takelis jau pradžiūvęs.
    - Aš tai jau neisiu, - abejingai muistėsi sekretorius. - Va, ir Doveika!
    - Laba diena, ponai.
    - Ogi Petras! Tai kaip kruti, kaip gyvuoji? Sveikinosi, spaudė ir kratė rankas. Visi tebebuvo tie patys, seni, geri pažįstami. Seniau susilikdavę dažniau, bet dabar jau kiek ir nutolę.
    - Girdėjau, kad vedęs? Ar teisybė? Ir jauną, puikią žmoną?
    - Na, teko... Ką beveiksi, - kukliai teisinosi buvęs viršaitis. - Todėl ir norėčiau supažindinti su savąja. Prašau neatsisakyti ir užsukti valandžiukei. Užkąsim, atšvęsim. Kaip spėju, ilgai nesugaišit miške?
    - Bravo Petras! Aš taip ir maniau. Būtinai užsuksim - nudžiugo inžinierius.
    - Būtų pamėginęs nekviesti!.. - pirštu grasino kitas, ne kartą gėręs Basiuliškių alų ir šveitęs dešras.
    - Tai gerai, tai lauksim.
    - Mes čia neilgai. Už valandos kokios ir sugrįšim.
    - Velniai žino, kaip mes ten ir nuklamposim. Ir ko man ten vilktis, aš visai nesuprantu? Tai kultūrtechnikų reikalas, o ne mano, popieriaus graužėjo, - niurzgė sekretorius atsilikdamas, kai kiti jau ruošėsi leistis į balas.
    - Nebūk pasiutęs. Turim eiti, - viršaitis jį kumščiojo pašonėn ir pusbalsiu barėsi. - O kas ten toks? Ko tas žmogus nori?
    - Krivickas Vargdienis, - pasakė sekretorius, pažinęs savo valsčiaus narį, staiga lyg iš po žemių išdygusį su kepure rankoje.
    - Ko tamstai, pilieti? - paklausė viršaitis.
    - Aš prie pono viršininko, paties apskričio, - suskliaustom ausim ir išbarto šunies šypsniu suvargusiam veide linkčiojo ir dairėsi Krivickas.
    - Kad viršininkas neatvažiavo, - tarė padėjėjas, atsisukęs nuo griovio, per kurį taikėsi šokti, iš anksto nujausdamas nemalonų interesantą.
    - Ogi tamsta pons viršininkas, aš žinau. - Jis buvo ištūnojęs po krūmu ir nusiklausęs, kas ką ir kaip vadina. - Aš norėjau paprašyti tamstos, kad man daržinę leistų nusigriauti.
    - Kokia daržinę?
    - Gi mano paties daržinę, ponali...
    - To mes nedraudžiam.
    - Kad neleidžia, pons viršininke. Va, Doveika neleidžia...
    Valsčiaus žmonėms tos bėdos jau buvo atsiėdusios iki panagiu.
    - Baik savo giesmę, Krivickai. Ir negaišink.
    Aukštesnių valdininkų akivaizdoje jis visai nepaisė savo valsčiaus vyrų, iš menko, apipešioto gaidžio itin smarkiu peštuku pasidaręs, atkakliai gindamas savo bylą.
    - Taigi kai Doveika buvo viršaičiu, tai atėmė mano žemę, kurią buvau gavęs iš reformos.
    - Kaip tai atėmė?
    - Ogi atėmė. Kaip neatims, kad uždarė mane į kalėjimą, ir varžytynes garsino tada...
    - Ką bepadarysi, jei varžytynės, - viršininko padėjėjas jau aiškiai nekantravo.
    Technikai traukė paupiu, vedami eigulio, o Doveika stovėjo, atsirėmęs automobilio, ir nė lūpų nekrutino. Viršaitis paėmė Krivickui už rankovės.
    - Užteks, pilieti. Mes turim eiti.
    - Aš ne su tamsta. Aš ponui viršininkui turiu išklostyti. Ir išklosiu visą teisybę, kaip buvo. Teisybė mano pusėj - tą visi žino. Ir daržinė mano...
    - Aš čia nieko. Duokite teismui, ar ką.
    - O kad ir teisine tokie pat vagys ir...
    - Blogai, jeigu taip, - pasakė padėjėjas ir peršoko griovį. Atsisukęs šūktelėjo Doveikai: - Prisistatysim netrukus!
    - Lauksim! - kaip įmanydamas garsiau atsiliepė, bet jo balsas susivėlė ir sausai sudžeržgė.
    - Lauk, lauk...
    Tai jis mat čia stovi ir tyčiojasi. Pirmą kartą po atleidimo Doveika pasijuto toks nedidelis ir taip suniekintas. Ir senas toks, ir taip suvargęs, kad nebūtų drįsęs šokti ir pasmaugti savo priešo.
    Krivickas Vargdienis dar vis tebelaikė sugniaužęs kepurę. Paskui užsidėjo ir koja paspyrė akmenį, kuris, nuriedėjęs tilto grindiniu, plumptelėjo į vandenį.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page