r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Marius Katiliškis
MIŠKAIS ATEINA RUDUO

TRYLIKTAS

    Visai pavakary susigrąžino Doveika savo maištingąjį piemenį. Parsivežė kariukuose iš jo sesers anapus miško kaip neparduotą veršį is turgaus, kurio tik ragai ir uodega tekyšojo iš šiaudų. Tai buvęs paskutinis kartas, paskutinis, kol jis gyvas būsiąs. Doveika jau nebemelšiąs jo, kaip jis melžiąs jo karves. Pilnas grasinimų ir užslėptos didybės, jis šnypštė ir rausėsi po savo daiktus, lyg tikrindamas, ar kas nagų neprikišo, jam nesant. Šeimyniškiams jis kirtosi dantis pasipustęs, tik su Tiliumi laikėsi kiek mandagiau. Jis mat tebebuvo naujas ir neatsibodęs.
    O Tilius kantriai lauke, kada jis atsiguls ir užmigs. Bet jis, atrodė, nesiruošė tam žygiui ir, braukdamas koją per grindis, išėjo lauk. Jis sagstėsi kelnes už šeimyninės kampo, ir įtraukta nuorūka rausva dėme išryškino veidą, užgultą obelės šakos.
    - Ant slankų ištrauki?
    Tiliui itin patiko tok.s pasakymas: eiti ant slankų. Vadinasi, išsirinkti gerai matomą vietą kur nors pamiškėje, pabalyje ar ant linijos ir laukti, kol virš galvos suskambės sparnai ir gęstančios vakaro žaros atskiestame danguje sujuoduos sunkūs taškai. Turi šauti į naktį ir pataikyti.
    Pietų pusėje, pro sodo šakas, virš juodo miško brūkšnio, ūmai blubtelėjo rausvai melsva pašvaistė, prislopinta tolumos ir išblukusi prietemoje.
    - Rūdis traukia iš žemės.
    - Žaibuoja.
    - Jei žaibuotų, tai ir griaustinį girdėtum. Sakau, kad rūdys. Aptrauks agrastų uogas valkčiu, o miežiuose bus svilėsių.
    Tilius netikėjo tom pasakom.
    - Nesigirdi, jog per toli. Palaukim valandą kitą, ir sudundės, kad sienos skirsis.
    - Gudročius. Negaišk. Laukia tenai.
    - Kas laukia?
    - Nesakysiu, jei pats nežinai.
    Vabalas skaudžiai ciksėjo, įsivėlęs kieme žolėje, po klėtimi kniaukė kačiukai. Šeimyna jau knarkė kaip reikiant, bet jaunoji šeimininkė tebežibino gaubtu prigniaužtą lempelę ir turbūt skaitė savo kambary. Ji nesikėlė su aušra, ji galėjo vakaroti ir tokiu metu, kai devintą valandą dar nėra sutemę, o trečią ryto jau šviesu.
    Ji nė lango neužsidengusi, lyg visi Basiuliškių darbininkai būtų begyveną paskutinę vasarą ir vietoj kraujo beturį išrūgas. Nieko lengvesnio kaip apeiti gėlynų takais pasisaugant, kad žvyras negirgždėtų, ir pritūpti už žalitvorės. O senis nesėdi ant suolelio po tuo langu su šautuvu tarp kojų, kai jo jauna žmona skaito gražias knygas, atsiklasčiusi palaidinį, paleidusi plaukus ant pečių.
    Patiltėje pliauškėjo lydekos ir vienodais protarpiais begarsiai pleveno žaibas, tai akimirkai nutrindamas žvaigždes nuo pasmėlusių skliautų. Slopi naktis sugėrė žingsnius, bet jam vis tiek nusidavė, kad jie yra girdimi už ariamų varsnų ir kad širdies plakimas pasiekia mišką ir, atsimušęs aidu, grįžta atgal. Tai buvo vakaras iš tokių, kurin per melus nepasitaiko daugiau kaip trys ar keturi. Koks nutinka prieš pjūtį, prieš didžiuosius darbus, išeinant į lauką sėjai. Ir išleidžiant vaikus į platų pasaulį painiais, klaidžiais keliais. Vakaras prieš didelius įvykius, kuriems nelemta pasikartoti. Kaip nėra pakartojama jaunystė ir nėra pakartojama mirtis. Aptraukiąs kaktą sūriais lašais, suliejąs pirštus drėgme ir odos ląsteles padarąs kraupiai jautrias ir imlias niekad nepatirtiems pojūčiams.
    Jis leidosi pakalnėn, jį traukė iš ten, iš apačios, iš svaigios ir troškiai tamsios daubos. Jį stūmė, jį judino iš vielos ir tada leido riedėti jau nebesulaikomai, jau nebeatsaukiamai.
    Iš priebutėlio, iš žalios gebenių tankmės išniro balkšvas šešėlis lyg nuo debesio vėjo atplėšta miglos skiautė. Ir jį pasitiko.
    - Maniau, kad nebeateisi.
    Ji sėdėjusi ir laukusi. Ji girdėjusi jo žingsnius. Ji mačiusi jo cigaretės ugnelę, jam tik išėjus iš Basiuliškių kiemo ir leidžiantis pakalnėn liepų keliu. Ji visa tai matė ir girdėjo.
    - Laukiau, kol sutems. O Julė, ragana ta, barškinosi puodais kaip ant patyčių. Knietė labai paleisti žvirblį į jos kudlas.
    - O būtų jai darbo, kol išsišukuotų!
    - Bene ji šukuojasi? Apsileidusi kaip telyčia nekreiktam tvarte pavasarį. Doveikos vietoje jau seniai ją būčiau išgrūdęs.
    - Mama sakė, kad ji pati netrukus išeisianti. Jonas turi žemės pirkęs ir pradės ant savęs. Vestuvės bus, Tiliau! Tu būsi vyriausiu pabroliu, o Laurynas piršliu.
    - O tave pasiprašys gėlių barstyti jauniesiems po kojų, einant iš bažnyčios, grojant Garbenio dūdų orkestrui. Tai bus linksmybių, Agne!
    - Aš tau pabarstysiu, - ji bandė pasiekti jo plaukus ir papešti.
    - Išeina tokia mažučiukė, balta suknele, su sparneliais. Plaukai parišti ružavu kaspinu, ir ant tokio pat pasietas šilkinis krepšelis. Ima Agnė dviem pirščiukais po gėlytę, po žiedelį ir pritūpdama, priklaupdama žeria po vieną, po du. Julė, jaunoji gi, žerglioja, pėdas statydama į vidų, kaip žalmargė iš ganyklos, tešmens neapžergdama, ir traiško Agnės gėlytes.
    Buvo taip nuostabiai gera ir lengva niekus plepėti, taukšti ir kvailioti. Žodžiais užslėpti nelygų ir išdavikiškai karštą alsavimą. Prilaikyti rankomis, atremti galva ir pečiais iš viršaus ir iš visų pusių nusileidžiantį, apsupantį ir skandinantį rūką.
    - Dabar tai tikrai gausi, jog atsiminsi.
    Susikabino rankomis į jo alkūnę, parietė kojas ir bandė jį palenkti žemyn. Jis įsiręžė ir sukosi. Ji skriejo oru kaip karuselėje, ir ji buvo lygiai tokia mergaitė, kokią įsivaizdavo prie bažnyčios, barstant žalumynus.
    - Gana! Galva apsisuko.
    - O eigulio sūpynėse nesisuko?
    - Ne, tada nesisuko.
    Prie sienos barkšojo atremtas dviratis.
    - Svečio vis dėlto sulaukė.
    - Žinoma. Jo ir laukti nereikėjo. Dar su saule pasirodė.
    - Koks stropus Tugaudis.
    - Iš kur žinai?
    - Nežinosi mat.
    - Tai gal žinai, ir ką jis atvežė?
    - Saldainių. Ką daugiau Tugaudis veš?
    - Taip. Bet nepaprastų. Prakandi, o viduje vynas. Milė sako, jog galima pasigerti, ir man už tai daugiau dviejų nedavė.
    - Kad jai daugiau liktų, todėl. E, galėjau ir aš tau tokių pat.
    - Kas tie saldainiai prieš tai, ką tu man dovanojai? Ir aš tau nepadėkojau dar. Tai dabar. Ačiū, ačiū. Kokį šimtą kartų ačiū, - ir kiekvieną padėkos žodelį lydėjo bučiniu. Kur tik pasiekė ir kur pakliuvo.
    Savo ruožtu ir jis neliko skolingas, ir, kai pastatė ją ant žemės, vargšė gaudė orą saujomis ir atsirėmė į jo nugara pailsėti.
    - O ką jie veikia dabar?
    - Kas?
    - Jaunikiai.
    - Jie sėdi virtuvėje ir kalbasi. Aš manau. Milė prikepė blynų. Visokių uogienių sunešė iš rūsio. Jis sakėsi esąs po vakarienės, bet kai įsismagino šveisti blynus, tai po visą iš karto, lyg būtų savaitę nevalgęs.
    - Nebuvo kada. Skubėjo vyrukas.
    - Be saldainių, jis dar ir vyno atsivežė.
    - Tai ir mes užeisim vynelio pagerti.
    - Gerai. Galėsim vėliau. Bet dar pabūkim lauke, Toks nakties šiltumėlis, jog nebegali tiesiog.
    Jie ėjo susiglaudę. Jis laikė ją apkabinęs per pusiaują ir abi rankas savo didžiuliame delne. Už jų, kažkur toli, sudundėjo. Mergaitė sunerimo:
    - Pasukim nuo kelio. Kažkas važiuoja tiltu.
    - Ne. Tai audra ateina. Griaustinis jau dunda padangėmis.
    - Tikrai. Žaibuoja. O aš nė nepagalvojau. Ir štai jau debesį matau atkylantį nuo Laumakių.
    Pamažu, pamažėle jie ropojo, versdamiesi kuprom, susiliedami į kalnus, atverdami daubas. Žaibas vis aiškiau nubrėžė jų kontūrus. Vis labiau sviro šion pusėn, vis didesnę dangaus erčią užguldami ir paglemždami po savim blyškias vasarvidžio žvaigždes. Mirtina tyla surakino žemę, ištraukė žadą iš nakties paukščio gerklės. Ir varlės vienu metu nutilo ir, panėrusios vandenin, žvelgė išsprogusiom akim. Siaubi tyla ir troški tamsa, teskrodžiama uodo zyzimo, juos įsuko savo pragaištingan sūkurin, ir jie spaudėsi arčiau vienas kito, ieškodami išsigelbėjimo ir paguodos tik savo tarpe ir iš savęs. Pro ploną jos bliuzelės audinį tvinkčiojo kraujas kaip suspaustas garas akliname inde, grasindamas suplėšyti kevalą ir išsilieti. Ji staiga neteko iškalbos, ūmai užmiršo visa, ką plepėjusi, ir nebesurado to vieno, vienintelio žodžio išsakyti tam, kas ją buvo tvirtai ir negailestingai pasigriebęs ir nešėsi drauge su artėjančios audros šėlimu. Ir nešėsi ten, kur panorėjo neklausdamas, ar ji sutinka, ar ne. Ir jis nieko jai nebegalėjo padėti šią minutę. Jis ėjo šalia didelis, pasviręs ant jos. Toks milžinas ir stiprus, jog kalnus galėjo versti, ir tačiau bejėgis, tvirtom rankom tegalįs apglėbti jos liemenį ir sugniaužęs laikyti jos rankas.
    Ji alsavo, lyg būtų bėgusi ir skubėjusi. Ji nesuvokė, kad tai, kas darosi šiuo metu, teįvyksta vieną kartą gyvenime. Kad po to jau viskas eina savaime ir nebeatšaukiamai. O jei ir jautė ką, tai taip neaiškiai ir miglotai. Ji baigė praeiti paskutinę savo vaikystės valandą. Ji drebėjo visais sąnariais. Agnė mylėjo.
    Vėjo gūsis, griebęs nuo kelio dulkių saujas, bloškė jiems į akis. Ir kaukdamas nusirito medžių viršūnėmis, kur tratėdamos lūžo šakos ir dejavo besibrūžindami kamienai. Akinantis žaibas statmena rykšte suplakė dangų ir čia pat trenkė plėšiančiai aštriai, tartum būtų atsimušę į vienas kitą didžiuliai akmenys. Stambūs lašai užtiško ant jų kaktų.
    - Bėgam! Ištrinks mums nugaras. Lendam po tuo medžiu.
    - Ne, ne po liepa.
    - O kas? Ar tu bijai?
    - Ne, aš nebijau. Tegul trenkia.
    Ir jis nebijojo. Kapojami vis tankėjančių lašų, nušviečiami žaibo ir palydimi griausmo, pasiekė namus ir prisiglaudė prie sienos, pastogėje. Kur liūtis iš viršaus per sprindžio atstumą sudarė vis tirštesnę vandens uždangą. Smarkiau ir smarkiau įsilijo, iki pagaliau tapo ištisiniu upės šniokštimu. Miškai ir visas pasaulis aplink ošė šilto pavasarinio vandens tvane.
    - Permirksi, Agne, mergyt.
    - Nieko.
    Vanduo, atsimušęs į žvyrą, plovė jų kojas. Vėsi banga tarpais siekė juos iš šono ir visu plačiu sriautu griuvo ant jų.
    - Aš galėčiau žiūrėti ir žiūrėti. Aš dabar galvoju... Aš tau pasakysiu kada nors, ką galvoju dabar. Tikrai mus ištrinks. Bėkim!
    Ji pasileido pirma, tempdama jį už rankos per kiemą ir, stabtelėjusi prie durų, vienu traukimu atšovė skląstį ir jas atidarė. Jie atsirado patalpoje, dvelkiančioje pelėsiais, suplėkusiais miltais ir džiovintomis miško žolėmis, kambaryje, tamsesniame už naktį šulinio dugne, kur tik žaibo tvykstelėjime galėjo susigraibyti ir išvengti susidūrimo su kokiu nors daiktu. Tai buvo priestatas prie klėties įvairiam podėliui. Ten stovėjo spinta rečiau naudojamiem rūbam, tvirtai suremta lova, paklota ir paruošta netikėtam pakeleiviui ar svečiui. Ant tos lovos jie susėdo.
    Nieko nebebuvo likę toje sukilusioje ir krantus užliejusioje jūroje. Grėsmingoje savo pragaištim ir neišmatuojama gelme. Nė laiko, nė erdvės, be jų pačių, be jų vienų, dūstančių ankštame ir alkaname glėbyje. Trumpomis atoslūgio minutėmis jie klausėsi ištisinio lietaus šnarėjimo, migdančiai ramaus lentinio stogo gaudimo kaip kažin ko nepaprasto, nereikalingo ir beveik nesuvokiamo. Melsvame žaibo mirksnyje tartum iš nebuities išnirdavo jos veidas nubrėžtomis blakstienomis, praviromis lūpomis ir sukąstais dantimis, lyg ji būtų stengusis sulaikyti niekad neištartą žodį, dabar jau vis tiek nustojusį savo reikšmės. Ir tada vėl juos glemžė tamsa ir nešė pasroviui, pakalnėn, nežinion.
    Aną atmintiną naktį.
    Seniai jau buvo apmalšęs lietus. Debesys nusigrudę, išskidę, atidavę žemei savo duoklę. Aušra mušosi pro šakas, kopė vis aukštyn, platyn, skleidėsi, apimdama vis didesnę erčią, nuskalautą, nušveistą ir geliančiai tyrą. Paukštės kilo nuo gūžtų, išlaikiusios šiltai ir jaukiai savo jauniklius visą audringą naktį. Reti pavargę lašai sunkėsi iš šiaudinio stogo ir baigė prisotinti žemės troškulį. Jonas, Doveikos pirmvedys, pravėręs duris ir sustojęs ant laiptelio, trynė juodu rankos krumpliu akis ir rąžėsi iš pasitenkinimo.
    - Jau kad miegojau, tai miegojau. Kaip ežys savo kinyje. Negirdėjau nė griaustinio. Ačiū Dievui už skalsą. Tokio gražaus lietaus kaip tik trūko žemelei.
    Jis buvo tikras ūkininkas, rankomis ir galva, ir bandė atspėti, ar tokio lietaus gavo ir jo sklypas Vaidžiūnuose, kurį dirbo pusininkas. Nuo švento Jurgio jis ketino kraustytis ir pradėti pats, jau ir laikas, prisidirbo kitiems iki nenorų, iki atsiraugėjimo.
    Iš Gužo kiemo vaikinas stūmėsi dviratį. Pasikūprinęs ir svyruodamas į šalis, pasileido kelio viduriu. Padangos cypė, liūgneliai tiško, vydamiesi jį visu pločiu.
    Tilius tik buvo spėjęs nusimesti kurpes. Prie šulinio nusiprausė ir, dar kelis kartus smarkiai pajudinęs siurblio rankeną, pakišo galvą po srove. Gaivus šaltis persmelkė kaulus ir nubėgo šiurpuliais išilgai nugaros, nunešdamas nuovargio ir nemigos nuosėdas.
    Laurynas iškumbrino su milžtuvėmis iš diendaržio.
    - Žio, tai jau parsimušęs? Teks tom pačiom akelėm išeiti į lauką.
    - Iki pokaičio datrauksiu.
    - No, kai aš buvau tų metų, tai kartais tris naktis iš eilės. E... - žmogutis susimąstė, ar sakyti daugiau, ar ne. Ar patikės, jei pasakys. Kiti iš jo juokiasi, neįsivaizduodami jo jauno ir manydami, kad jo širdis ne krūtinėje, o suluošintoje kojoje. Jis atkišo milžtuvę, iki kraštų priputojusią šilto, kvepiančio ganyklomis ir karvių prakaitu pieno. - Še, patrauk. Prakoši per ūsus, jei ir papuls koks šapelis. Širdis nusalusi atsigaus.
    Jis kinkėsi arklius ir išėjo į tolimiausią lauko rėžį, už pievokšlių ir krūmų. Tuo pat metu ištryško saulės skritulys, varvantis ir tyškantis baltomis žarijomis, tartum iš milžiniškos kalvės žaizdro, kurį įpūtė vėjai ir audros slogią naktį. Tiltas dundėjo nuo pieną vežančių ratų. Ir pieninės motoras, užsikosėjęs ir išspjovęs keletą kąsnių mėlynų dūmų, pradėjo kasrytinę dainą.
    Niekas nebuvo dingęs iš darnaus aplinkos paveikslo, ir nieko sukeisto vietomis. Saulė skriejo puslankiu, pasišokėdama nuo vienos viršūnės ant kitos, siekdamosi nusigauti patin žydrynės dugnan, ir iš ten jos paleisti spinduliai smigo į permerktą velėną. Ir garai kėlėsi iš pajudintos žemės kaip smilkalų dūmelis, ir kaito jon atgręžta grumsto pusė. Iš juodo ir suplakto dirvos kevalo laužėsi aštrus želmens ašmuo, dygsniuodamas tuo pačiu pradėjimu ankštyn. Niekas nebuvo pasikeitęs, tik įgiję daugiau gyvybės, traškumo ir žavesio. Už pievų, už krūmų, tolimam lauko rėžyje jis buvo vienas su savo darbo įrankiais ir savim. Ir valandos lašėjo, prakaitu merkdamos marškinius, ir jos sprindžiavo milžiniško saulės laikrodžio plokšte kaip niekur nieko.
    Nejau tikrai nieko?
    Ir dienos turėjo slinkti, nustumdamos viena kitą, padarydamos vietos įkandin sekančiai. Sudėtos iš paprasčiausių dalykų, iš nuobodaus ir neapibūdinamai pilko trūnėjimo, kaip darbas ir poilsis po jo. Ten, už tilto, anapus upės, už blizgančiai tamsių juodalksnių kūgių, prie atviro lango ilsisi jos šviesiaplaukė galva.
    Vieną kartą jis buvo atbėgęs nuo kelio ir pabelsdamas ją prikėlęs ir išgąsdinęs. Vieną ankstų ir be galo skaistų rytmetį, panašų į šį. Kai ji trynė užmiegotas akis, kuriose nebuvo išnykę šviesaus sapno pėdsakai. Bet tai atsitiko taip seniai ir liko tolimoj praeity. Neperšokamas griovys jau buvo išsikasęs tame tarpe, tuo trumpu laikotarpiu, nesutalpinusiu daugiau kaip vieną dieną ir vieną naktį. O tačiau tai buvo laikas, pažymėtas dviem įvykiais, kas akimirka tolstančiais, bėgančiais į priešingas puses. Kiekvienas žingsnis, paliekąs pėdas purioje žemėje, jį tolino, tolino. Jis buvo niekas kitas kaip atklydėlis iš tolimo krašto, iš kito gyvenimo. Sugrįžęs ir bandąs įsistoti į tas pačias vėžes. Po daugelio melų ir didelės patirties.
    Jis stebėjosi, kaip gali rastis kitų minčių jo galvoje tokiu metu, kai dar nebuvo atvėsęs jo kraujas, kai prakaito sūrumas tebegraužė kaktą ir nespėjęs nubraukti bučinių perštėjimo. Jis mąstė apie šį ir tą, jis klaidžiojo po laukus ir pamiškes. Jis nepajėgė susitelkti ir visu nuogumu atgaivinti prarastos akimirkos. Tik viena tikrai žinojo, kad turėtų būti ten. Ten traukė jį.
    Arkliai, išgirdę dūžius į seną žagrę sėdyboje, šaukiančius pusryčiams, gręžėsi viduryje varsnų ir sparčiai leidosi namo. Jie buvo didelio ūkio gyvuliai ir žinojo, lygiai kaip ir žmonės, jo tvarką ir kaip skirstomas laikas, ir kam kiekviena valanda.
    Ir jam tereikėjo sulaukti pokaičio ir kristi į vėsų ir naktį nepaliestą guolį. Akmeninė miego ranka jį užslėgė tuo pačiu akimoju. Ir iš jo pakilo tik tampomas už kojos, purtomas už peties, tačiau toks lengvas, lyg išsinėręs iš motinos vystyklų, kažkur numetęs visą dvidešimtį metų.
    Daržinėje rikiavosi eilės sustatytų maišų, jau iš anksto pripildytų sėklinių bulvių. Vyrai vedėsi arklius, vertė maišus į vežimą. Visos jėgos sutartinai telkėsi dideliam darbui.
    - Daugiau kaip trisdešimt centnerių neįveiksim šiandien, - samprotavo vyrai.
    Jei nuo pusryčių būtume galėję pradėti, tai kita kalba. Taigi kita. O kad rankų tik po porą kiekvienam. Ir arkliams tenka numauti pavalkus nuo sumuštų pečių bent naktį, bent saulei nusileidus.
    Iš tolo laukas atrodė lyg nubertas kupstuojančiais bulvių ir trąšų maišais, sulinkusiomis nugaromis ir žangiai traukiančiais arkliais. Neatsilikdami, pasiragindami, nes tai buvo darbas, kurį tegalima atlikti veikiant sutartinai ir vieningai. Patsai Doveika vilko zuperio kibirėlius, stengdamasis pataikyti ten, kur jo reikia. Pati šeimininkė, neužsileisdama kitoms, pluošė lygiai ištvermingai. Sėdyboje beliko smulkioji gyvūnija, saugoma šunų ir snaudalių katinų. Tilius turėjo išvežioti maišus dirvoje ir sustatyti tinkamais atstumais, kad nereikėtų per toli eiti atsinešti.
    Sustojus parūkyti, Doveika pasakojo, kad bulvės ne kartą esančios atgynusios žmones nuo bado. Geras daiktas toji Dievo dovana - tikri žemės obuoliai. Tik bulvė nemėgsta, kai ją palieka žemėje. Ji žemėje tik tol, kol užauga, paskui jau jai reikia rasti vietos. O jei nerasi, tai gali kartais ir nekas išeiti. Bulvė galinti ir atkeršyti už paniekinimą. Jo žmonai, amžiną atilsį, tebešeimininkaujant, prieš gerą puskapį metų, tarnavusi čia tokia mergutė. Ir ar ne toje pačioje dirvoje ėmę bulves rudenį. Bulvės, tiesa, jau buvusios nukastos, atartos ir nurinktos. Bet žinoma, kad jau po visko, kai atrodo, jog žemėje nieko nėra likę, dar išeina vyrai su akėčiomis ir pertraukia skersai ir išilgai. Ir netikėtum, kiek jų dar akėčių virbalai iškelia paviršiun. Turi žvaliai suktis, idant surinktum. Anoji mergutė driekiantis paskui akėčių ir paimanti viena, paimanti antrą, o kai šalia trečia ar ketvirta, tai primina koja ir įspaudžia į purią dirvą. O po to buvę blogi metai. Ūkininkai mažai besamdę ir daug kam tekę praalkti. Ateinanti su maišu anoji ir bučiuojanti gaspadinei rankas. Susimildama, nors bulvių siekelį - badu mirštame. Motina antri metai ant patalo. Laurynas galėtų patvirtinti, jog širdies minkštos buvusi šeimininkė. Bet ji pasakiusi šitaip: duočiau ne siekelį, duočiau visą puspūrį - tiek, kiek paneštum. Visas bulveles, kurios tau buvo žadėtos. Tik kad tu, vaikel, jų nesurinkai. Jas įspaudei koja į žemelę, ir jos ten supuvo verkdamos, rūgodamos.
    Šitaip ūkiškai ir pamokomai nupasakojo saviškiams gerai nusiteikęs šeimininkas.
    - O tu, Monikut, per daug nesitąsyk su pilnais krepšiais. Pervargsi, - rūpinosi meiliom, šiltom akim sekiodamas žmoną.
    O Julė, narsioji darbininkė, atsitiesė vagoje, plačiai pražirgdinusi kojas. Viena ranka įsisprendė į šoną, o antrąja nubraukė plaukus nuo akių. Ji jautėsi ne mažiau svarbi ir ne mažiau teisių turinti. Ir pasakė:
    - Nepariškadys retuomiais ir poniutei vietoje sportų.

    - Julijana,
    Graži pana,
    Lenkų karalyčia,

- uždainavo Doveika.
    - Nieko, dar pasportuosiu. O paskui eisiu jums pavakarių ruošti.
    - Jau gali. Duok krepšį Laurynui, pamėtys. Jam nė susilenkti nereikia, - skatino vyras.
    Šlubasis dėl to pasijuto užguitas ir, baltom dėbčiodamas, nurijo keiksmą. Tilius, apgręžęs arklį, leidosi sėdybon sėklos ir trąšų atvežti.
    - Palauk! Pavėžėk ir mane.
    Jis sutraukė vadžias, ji pasivijo ir kiūktelėjo į ratų galą ant dugno lentos, kojas nukorusi žemyn. Tilius sėdėjo skersom ant šalydrangio. Jų veidai buvo nusukti į priešingas puses. Ji avėjo be kojinių lengvas, guminiais padais ir drobiniais viršais, juodais šniūrais suvarstytas kurpaites. Tekiniui nusileidus į duobelę, kurpaitės siekė žemę, ir, pavažiavus toliau, dirvoje žymėjo dvi vagutės, du šviežūs brūkšniai.
    - Ar nesunku Basiuliškėse?
    - Ne. O kur lengviau?
    - To aš nežinau.
    Ji uždainavo:

    Pasisėjau balandėlę daržely,
    Pasisėjau balandėlę daržely -
    Balandėlės nė daigelis nedygo,
    Balandėlės nė daigelis nedygo...

    Arklys išvilko vežimą iš suartos dirvos ir žangiau patraukė dobiliena. Ji supo kojas ratų gale. Tekiniai minkštai spaudėsi į vešlią žolę.
    - Kaip bus toliau?
    - Kas?
    - Koks kitas dainelės posmas?
    - To ir aš nežinau.
    - Nežinau, - pakartojo storai ir kirčiuodama, mėgindama pamėgdžioti jo balsą. - O aš ją tik jūsų krašte išgirdau. Ją čia visi dainuoja. Kas dainavo vyrų kambary?
    - Jeigu dainavo, tai greičiausiai Jonas. Aš taip manau.
    - Žiūrėkit, koks jūsų balsų panašumas! Jis toks nuostabus dainininkas, tas mūsų Jonas.
    Tilius nežymiai pakreipė galvą. Ji buvo pasilenkusi ir dantimis kandžiojo lūpas, sulaikydama juoką.
    Jis suko tiesiog į daržinės duris.
    - Ačiū už parvežimą.
    - Nėra už ką.
    - Kaip jūs vienas įsikelsit? - susidomėjo krūva maišų.
    - Kaip nors.
    - O gal padėti? Nors aš jau tokia ir padėjėja.
    Buvo iš ko pasijuokti. Jie abu nusijuokė. Jeigu taip, tai ji bėgsianti ruošti užkandžių ir gal spėsianti sugrįžti, kol jis čia su tais maišų kalnais susidoros.
    Nėra ko sakyti, kad ji sugeba dailiai pasikraipyti ir mėtyti kojas kaip šaudykles. Ir šnekumėlis gi jos - jūs tik pamanykite. Tik kažin kaip senis į tai būtų pasižiūrėjęs? Ji skriste nuskrido per kiemą, ir ne kaip moteriškė rimta, ir ne šeimininkė tokio ūkio ir žmona tokio vyro. Tarytum pusmergė, išleista išeigai, bažnyčion ar pas drauges, ištrūkusi iš ją ganančių akių. Pasijutusi pirmą kartą laisvėje ir pirmą kartą išvydusi tokį didelį ir mielą pasaulį. Ir savy pačioj - jaunystę, jėgą ir patrauklumą. Tokia buvo jo šeimininkė.
    O jis turėjo apie ką mąstyti ir permąstyti iš naujo ir iš pradžios. Jis nusisuko ir ėmėsi darbo.
    Bulvių maišus, po centnerį ar kiek daugiau, lengvai kilnojo ir mėtė į vežimą. O trąšos jį apšildė. Viršutinį pavyko nesunkiai įversti, o antrasis, kurs gulėjo ant žemės, nesidavė vienu ypu atkeliamas. Pirmiau pastatęs, sukabino rankas ir atstangiai, žandus išpūtęs, įrėžęs nugarą, pasikėlė ir, laikydamas glėbyje, nešė į ratus. Paskutinį žingsnį žengiant pasipynė koja, ir jis kniubo priekin, tačiau stengdamasis maišą patupdyti vežimo gale. Jis leidosi, bet per daug vienon pusėn. Lentos galas pakilo. Viena ranka prilaikė maišą, kad jis neišsiverstų, o antrąja griebė už apačios. Maišas permainė pusiausvyrą ir visu svoriu atlaužė lentą. Jo pirštai pakliuvo tarp tos lentos ir ratų dugninės. Šimto kilogramų tomamilčių maišelis prispaustų pirštų neleido nė pajudinti. Tik pečiu pastūmęs, ištraukė ir susilenkė iš skausmo.
    O tuo tarpu iš virtuvės su krepšiu ir ąsočiu išėjo ir per kiemą atpluošė Doveikienė. Ir iš tolo jau šaukė:
    - Jau ir aš! Galėsim važiuoti!
    Tai per ją, raganą, taip atsitiko, - nesitverdamas pykčiu pamanė vyras. Savo liežuviu ir pliauškimu kaip kerais bus užtaisiusi pinkles. Ir dar tokiu metu pati pasirodė, kai nebebuvo nė kur, nė kaip pasislėpti. Bjauri gėla pakirto kojas ir krūtinėje pasidarė šleikštu, ir akyse kažin kokie žalsvi ratilai vėlėsi, tai priartėdami, tai nutoldami. Jis supo ranką, antrąja prilaikydamas ir bijodamas pasižiūrėti.
    - Kas tau? - suriko, priėjusi arčiau.
    Jis baiminosi pasirodyti silpnu, nesubrendėliu. Ir laikėsi kiek galėdamas ramiau.
    - Susižeidei?
    - Pirštus įkliudžiau.
    - Parodyk.
    Pirštai iki antrojo sąnario buvo pamėlę ir suploti, ypač didysis. Jo nagas - kaip anglis pajuodęs, ir iš panagės kraujas prasisunkęs.
    - Ai ai ai. Kaip tu juos įkliudei?
    - Maišas krito.
    - Bėgam į vidų! Pažiūrėsiu kokių nors vaistų, - ji griebė už rankovės ir tempėsi per kiemą, ir jis sekė įkandin, lygiai, kaip buvo sekęs pereitą naktį, kai buvo tempiamas pastogėn nuo lietaus. Ir nebebuvo kaip nė priešintis, nė spirtis. Nors manė, jog tai be reikalo. Tik palaikytų po šalto vandens srove ir praeitų.
    - Kokių čia vaistų? Pergels, ir tiek.
    - Nekalbėk man. Kad tik kaulo nebūtų sutrupinę.
    - Iš kur jau?
    Trankydama duris ir jas palikdama už savęs neuždarytas, per priemenę ir virtuvę ji vedėsi toliau. Tilius pamatė vandens kibirą ant suolelio ir paprašė atsigerti.
    - Gerai. Bet vanduo bus sušilęs. Atsuk čiaupą ir palauk, kol nubėgs įšilusis.
    Kambariuose žvangėjo ir barškėjo, lyg ten viskas būtų kritę iš rankų. Ji šaukė:
    - Eikš čia!
    - Kad mano kojos žeminuotos. Priminsiu, - vaipėsi Tilius iš skausmo ir nesmagumo, kurį pajuto, tik peržengęs slenkstį.
    - Ir mano tokios. Kartu dirbome lauke.
    Tarpiniame kambarėlyje, kurs gal buvo tik platus koridorius praėjimui į kitus, nes bent trejos durys iš jo šakojosi, ji stovėjo prie atdaros spintelės sienoje ir kilojo visokius buteliukus. Jam gyvai stojosi vaizdas vaistinėje ir mirtinai išbalusi vaistininko padėjėja. Pempė, be kraujo lašelio ir milžinišku plaukų vežimu tartum gandralizdžiu ant plono kaklelio. Šioji tačiau buvo visai kas kita.
    - Pirmiausia nuplausim vandenilio peroksidu, kad žaizdą išvalytų.
    Kokia čia žaizda, nesikeikiant ir neperdedant? Ji nėra mačiusi žaizdų.
    Vatos gniužulėliu drėkinami pirštai čirškėjo ir putojo.
    - Ėda?
    - Ne.
    - Pagrauš trupučiuką. Bet užtat greičiau sugis.
    Pro išteptų ir žeminuotų, plačiai atsegiotų marškinių antį veržėsi susivėlę krūtinės gaurai. Tamsiai įdegęs lopas blizgėjo prakaitu. Ir plaukai iš po kepurės buvo sulipę, ir ant kaktos susimetę stambūs lašai. Jis jautėsi esąs pirtyje, kai, dar nespėjus nusirengti, kažkas uždeda garo.
    - Vargšas berniukas, - tarė šeimininkė, imliodama naujas dėžules. - Dabar užtepsime kamparo mostimi. Skauda labai?
    - Neskauda.
    - Bet nagas, Dievuliau! Ypač tas! Tą tai tikrai nuvarys.
    - Ataugs kitas. Gal dar geresnis.
    - Ataugs. Bet kol ataugs? Man šitą, dar mažiukei, durimis nuvėrė, - ištiesusi rodė savo pirštą. - Kliūva visur, nepatogu. Ataugo, bet matai, koks nelygus.
    Nieko ypatinga tame nage jis nepastebėjo. Gal kiek siauresnis. Bet visi jos nagai buvo siauri ir ilgi, pritaikyti rankoms ir pirštams. Ji paėmė tvarsčio ritinėlį, žirklutes ir visu rimtumu ruošėsi aprišimui.
    - Laikyk stipriau.
    - Laikau.
    Bet ranka vis tiek judėjo. Ji paėmė su antrąja ir atrėmė jo skaudamą ranką sau į krūtinę.
    - Dabar. Na, taip.
    Jis stengėsi nieko nejausti ir nieko nematyti. Žiūrėjo virš jos galvos pro praviras duris, pro oleandrus ir fikusus, užglemžusius kambarį ir padariusius jį kaip šiltnamio kampelį. Jo gale didžiulis veidrodis, beveik nuo grindų, atmušė keletą daiktų, tarp jų jis matė ir save, didelį ir kaip stulpą grubiai nerangų. Tamsūs plaukai, išdrikę paskirais pluoštais, lietė ir kuteno jo ranką. Kažkada, ankstyvojo pavasario metu, panašiai jis matė save smuklės kambarėlio lange, iš lauko arti esančios sienos aptamsintame. Ji sėdėjo už stalelio, užmetusi koją ant kojos, laukdama, kol jos vyras pabaigs sandėrį su bernu, ateinančiu į jų ūkį.
    Stangūs plaukai, prasiskirdami nuo sprando, dengė jos kaktą ir ausis, kai ji darbavosi pasilenkusi ir taip rūpestingai, lyg tikra gailestingoji sesuo. Vieną baltą plauką jis pastebėjo toje tirštoje ir tamsioje šūsnyje, nuvingiuojantį nuo viršugalvio ir pranykstantį apačioje, kur jie rietėsi atgal. Kilo noras jį sugriebus išrauti. Juk dar toli jai iki trisdešimties, o jau plaukai pradeda žilti. Ji knebinėjosi, pabaigė darbą ir nuleido rankas.
    - Tvarkoj. Iki vestuvių pasveiksi.
    - Ačiū, ponia.
    - Prašau labai, ponuli.
    Ji pakreipė galvą, kaip ir norėdama ją atremti į sieną, pilna nuovargio ir saldaus šypsnio sučiauptose lupose. Pamažu jos prasivėrė, ir ji juokėsi plačiai nušvisdama tankių baltų dantų eilėm. Šnervės susispaudė, nosis tarp antakių įsivagojo dviem raukšlelėm. Ir akys susiaurėjo iki brūkšnių, ir jie pasidarė neįžvelgiamai juodi. Juosvi pūkeliai klojo minkštus šešėlius ant jos viršutinės lūpos. Lyg būtų kas švelniai švelniai pabraukęs suodimis ištepto piršto galu vienoj ir antroj pusėj.
    Daržinėje arklys sau ramiausiai gremžė bulvių maišą. Vištų būrys, vadovaujamas gaidžio, strapinėjo apie krepšį, aštriais snapais naršydamas sūrį ir sviestą. Galvą įspraudęs, nepaisydamas vištų smūgių į nugarą, atkakliai brukosi katinas, vilkdamas dešros rieteną. Iš ąsočio gėrė senas gaigalas pasistiebdamas, panerdamas snapą ir viduje paturkšdamas. Pasisėmęs kėlė kaklą ir laukė, kol gira nubėgs žemyn. Pririšti šunes, stebėdami bendras vaišes ir patys negalėdami jose dalyvauti, baigė pasiusti ir susidraskyti iš piktumo.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page