r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Marius Katiliškis
MIŠKAIS ATEINA RUDUO

VIENUOLIKTAS

    Teko vieną rytą Tiliui išvažiuoti su pienu ir iš punkto su grietine pačion pieninėn. Kas trečią ketvirtą savaitę išėjo statytojams, ir tai jau buvo šiokia tokia gaištis. Basiuliškės staiga paliko kaip karvė be uodegos, Laurynui išėjus. Šlubis tas, nevaleika, paklibykšt-paklebokšt, o savo padaro, ir niekam nė rūpesčio, nė žinios. Žino, žaltys, gerai, ką gali, ir todėl ežiu riečiasi. Susiėdė su Doveika ir išėjo. Išsidergė paskutiniais žodžiais, kepurę pasuko, ir sudiev. Tegul, girdi, atveža jo daiktus kažkur į Kruopiškius, pas seserį, našlę. Ten jo priebėga.
    Ne naujiena toji piemens išeiga. Kasmet taip atsitinka. Tik nežinia kada, rudenį ar pavasarį, užeis jam noras pasivaikščioti. Spjauti jam esą ant to. Doveika toks jam tesąs ponas, kaip ir Žebris prie būdos antai ką pririštas. Basiuliškės jam lygiai priklausančios. Dargi daugiau, nes jis pirmasis į vienkiemį atėjęs. Jis tik nenorįs užsiimti, o parodytų. Kol buvo gyva senoji, vis mokėdavo gražiuoju nutildyti, nuglostyti, pasiguosdama pati, padūsaudama.
    - Ir kurgi tu eisi dabar, Lauriuk? Kurgi? Pabūkim, pakentėkim...
    Lauriukas duodavosi nuglostomas ir pamažu, pamažėliais atsileisdavo.
    - Tai tik dėl tavęs, Zuzan, tik dėl tamstos. O taip, lai aš jam ištaisyčiau nugarą...
    Tas "jis" buvo Doveika. Tik su juom Laurynas niovėsi, širdžiai mirtinai apkartus. Ir jis veikdavo Doveiką. Visada. Kinkydavosi žmogus arkliuką ir leisdavosi miškais ieškoti maištingojo piemens. Basiuliškių banda didelė - nesipirksi su juom.
    Išsiruošė Tilius gerai nusiteikęs, nes kelionė pieninėn buvo niekas kitas, kaip atvanga ir poilsis tokiu laiku, kai kojos pamuštos sėjamose dirvose.
    Važiuodamas pro Gužo trobą, prilaikė arklį ir žiūrėjo į langus, ar kas nepasirodys. Langelis atdaras - ten miega Agnė ir sapnuoja rytmečio sapną. Siena uždengta tirštai sulapojusių alyvų, kurių žiedai jau buvo perpus išsiskleidę, ir saldaus kvapo dulksnis patraukė iš tos pusės. Visas namas ir sėdyba atrodė kažkaip kitaip nuo žalumos, lyg pažemėjusi, pasigūžusi prie žemės. Žalia veja klojosi išilgai kelio ir namo, kaip tik toje vietoje, kur žiemą trempė miškavežių arkliai. Išdaigi mintis jį suėmė, ir jis nusijuokė, apžvelgęs kelią į abi puses. Nieks nevažiavo. Jis užsuko vadžias už šalydrangio ir, nušokęs nuo vežimo, keliais šuoliais atsirado prie krūmo ir barkštelėjo botkočio galu į lango rėmą.
    Viduj sušneko, subildėjo kėdė ar kas, ir vėl nieko. Užmigo vėl, matyt, tinginės mergos - pamanė bernas ir antru kartu patraukė išilgai. Tada kyštelėjo išgąstingas Milės veidas, pravira burna ir susivėlusiais plaukais.
    - Ak tu čia, baldusninke! O maniau, kad karvė ragu sieną verčia.
    - Kelkitės, miegalės! Saulė žeme ritinėja, žmonės laukuose prakaituoja, o jos vartosi iki pusryčių,- barėsi Tilius, atsistojęs ant takelio, rankas susikišęs kelnių kišenėsna ir cigaretę prisilipdęs palūpy.
    - Kur tu taip anksti išsiruošęs? - pasirodė ir Agnė, pritūpusi palangėje, ranka suglemžusi marškinius ant krūtinės.
    - Važiuoju į miestą, Agne. Gal reikia ką parvežti?
    - Į miestą? - išplėtė akis mergiščia.- Imk ir mane kartu.
    - Gerai. Apsirenk ir atbėk. Aš busiu ten, - mojo pieninės link. - Užsisodinsiu ant grietinės bidonų ir nubugdysiu. Gerai kaulus pakratysiu ir paleisiu.
    - Tokia ten ir kelionė. Keliauk sau sveikas.
    - Tai kas? Važiuojam...
    - Mes turėsim namus saugoti. Tėtis su mama išvažiuoja pas gimines, - atsiliepė iš lovos sesuo.
    - Išvažiuoja ir parvažiuos. Baisus čia daiktas.
    - Ne, neparvažiuos. Jokiu būdu šiandien nesuspės, - karštai užginčijo Agnė.
    - Vidury savaitės? Galėtų šventės palaukti.
    - Negalima. Tetulė ruošia metines nuo dėdės mirties. O tokią dieną kaip tik išpuola, - išaiškino vyresnioji.
    Didelis glėbys alyvų šakų, pamerktų ąsotyje, sužydusių iki vieno žiedelio, uždengė pusę lango. Ir Agnės veidas pro juos šypsojosi toks pat jaunas ir traškus, kaip rytas ir tie žiedai, ir svaigus, kaip jų susitelkusi kvaptis. Stiprus, smelkiamai purtantis noras kėlė jo ranką prie lango. Pastumti jį, praverti, pagauti mergaitės ranką, apglėbti pirštais prilaikomų marškinėlių dengiamą krūtinę ir išbučiuoti ją. Ir tas kaitriai jaunas ir ryto rausvumu gundančias lūpas, ir baltą kaklą su švelniu ir minkštu įdubimu virš sulenktos rankos. Jeigu ne sesuo, jei ji viena miegotų savo kambarėlyje, tai pro tą patį langą jis ateitų, nakčiai užskleidus sparnus ant miško ir užsnūdus tėvams kitame gale.
    - Judėsiu. Jau kažin kas atvažiuoja. Dar sakys...
    - Ką sakys? - nusigando Agnė.
    - Velnio akį! Ką kas gali sakyti?
    Jis grįžo prie savo kumelės. Lyg geležis iš žaizdro, kritusi už ančio, degino jį geismo ugnis, karštu garu užėmusi kvapą, pakirtusi kojas ir po to likusi juoduoti tamsia, gilia duobe. Jis manė, kad kiekvienas suprastų iš jo veido, iš eisenos, iš botago kirčio senai, rambiai kumelei, kai, kritęs į vežimą, pagriebė vadžias, kas jį buvo taip galingai ir nenuslepiamai užvaldęs šią trumpą susidūrimo su mergaite akimirką. Ir visu vaizdo platumu, ir visa šiurpia gelme atsivėrė ana neužmirštama, nepasikartojanti kelionė paupio taku, ir besąlyginio atsidavimo valandėlė sprogstančių karklų tankynėje. Kaip tamsa, kritusi iš aukšto, kaip tvanki ir aistri naktis, nusileidusi iš viršaus ir užspaudusi akis ir užėmusi žadą. Jei ji nebepasikartojanti - tai jis gailėjosi.
    - Gerai, gerai, kad taip buvo, kad... nieko. Ne, negerai, o gal... - šnabždėjo pusbalsiu, negirdėdamas savo žodžių, nesu vokdamas jų prasmės. Ir gniaužė kumštis, braškindamas sąnarius. Jis norėjo, kad nusileistų naktis, jis norėjo, kad nieko, kad nieko aplink nebebūtų.
    Keletas vežimų stovėjo patvory. Ant betoninio paaukštinimo rikiavosi pieno indai. Pusberniai ir mergos ar koks senesnis su pypke dantyse juos stumdė, traukė arčiau svarstyklių ir, pasidėdami vienas kitam, dviese kibę už ąsų, pylė į sveriamąjį baką. Pienininkas žymėjo į knygeles. Ūžė separatorius. Pieno srovė bėgo žemyn. Grietinės atskirai. Liesąjį leidosi kiekvienas į savo ištuštintus indus taipgi pagal svorį, pažymėtą knygelėje. Visą įmonę sudarė mūrinis pastatas su erdvesne patalpa pieno priėmimui ir išdavimui, jo išskyrimui, o kita mažesne mašinoms. Ten ir motoras burzgė, ir iš ten, išvestas pro stogą, kyšojo juodos skardos kaminas, retkarčiais užsikosėdamas ir išspjaudamas mėlynų dūmų kąsnius. Garų, sušutusio, ant grindų nusilaisčiusio pieno tvaikas laikėsi visam pastate ir pro duris puolė lauk. Aižiai džeržgė geležis, velkama per cementą. Kaimiečiai šnekučiavosi gaivioje rytmečio šviesoje.
    - Pats būsi Doveikos? - klausė pienininkas, žymėdamas kilogramus į knygelę. Tilius patvirtino.
    - Teks grietinę vežti.
    - Žinau.
    Jis žiūrėjo į trobas, kurios iš čia buvo ne toliau, kaip gera ariama varsna, ir girdėjo vištų katėjimą, cypsėjimą žąsiukų. Gužas tepė ratus, ruošdamasis kelionei. Gerai rėkiant, būtų galima susikalbėti. O durų varstymas ar girdėtųsi? Kažin ar ji jau atsikėlė? Kur ji kelsis, ir ko jai keltis? Ji guli išsitiesusi, išmetusi rankas, apimta tingaus rąžulio, užsimerkusi, o lūpos minkštos ir praviros - lyg šypsniui, lyg šnabždesiui. Ką ji galvoja, ką mano šiuo metu? O jei ji žinotų, ką aš manau apie ją šiuo metu? Jei ji žinotų? Ar išsigąstų? Kažin... Tik aklas negalėjo matyti, kas dėjosi jame tada, kai jis bėgo nuo jos lango ir šoko vežiman. Jis išspjovė nuorūką ir pasimuistė, tartum bandydamas mūro sienos stiprumą.
    Jį kalbino žmogėnas iš pamiškės kaimo, su kuriuo žiemą dirbo. Vaikyštis spoksojo visą laiką į jį, ir tik vėliau atsiminė, kad jis matytas kažkur ir kad jis vienas iš eigulio vaikų. Dvi paauglės, susikišusios tarp savęs, pasakojosi, juokėsi pasilenkdamos ir vėl rimtais, baikščiais žvilgsniais dėbčiojo jo pusėn. Jos ir išsirengusios buvo kaip bažnyčion, gėlėtom suknelėm ir dar dailesnėm skarelėm pasirišusios plaukus. Ir įsispyrusios į kurpaites, nors blauzdos be kojinių ir itin suskirdusios.
    O čia dirbo Doveikienė prieš gerus metus su viršum. To apkūnaus vyro baltu, saulės nematančiu veidu, kaukšinčio medinėm klumpėm, vietoje. Anksti jis turi keltis. Su aušra, kaip ir visi dori kaimo darbininkai. Ir ji keldavosi ir skubėdavo žemyn cementiniais laiptais. Ir ką veikdavo paskui per visas ilgas dienas ir naktis? To nieks nepasakys. Ir kaip ji atrodė toje patalpoje, dvelkiančioje šalčiu ir drėgme ir atsiduodančioje sukartusiu pienu? Ar ji dėvėjo taip pat baltu palaidiniu ir avėjo basnirčia medinėmis klumpėmis?
    Tai čia ją aptiko Doveika, ilgametis viršaitis, prasisiekęs mužikas. Turįs visko, tik stokojąs pačios. Kuom jis ją suviliojo ir kaip jis ją gundė, tas žilis juodais vešliais antakiais, klastinga ir gudria šypsena kaimietis? Vis tiek čia turėjo atrodyti kitaip. Ir saulės daugiau, ir juoko mūriniame name prie viešo kelio, kai šeimininkavo tokia skaisti mergina. Greičiausiai bernai varžydavosi dėl eilės pieną vežti ir, sienas ramstydami, pliaukšdavo ir žvengdavo, kad atkreiptų jos domę.
    Ir buvo taip gera ilsėtis, pasidrėbus vežime ant maišo, pagulus vadžias, išmetus rankas ir kojas, užsimerkus ar įsižiūrėjus į debesis. Kelias tuščias. Kelią žino sena ir ištikima kumelė. Balkšva kelio juosta pjovė atgijusį mišką, ir jis skardėjo paukščiais, ir toks jis garsus, pilnas, turtingas ir kvapą užimančiai troškus, jog salo širdis, ir mintis pavargusi leidosi snaudulin.
    Ir pats ievų žydėjimas buvo, kai tirštais baltų žiedų kekių sriautais sviro šakos iki žemės, ir galvą suimantis jų kvaptis, suspaustas miško ankštumoje, dusino krūtinę. Alkanynėliuose laikėsi savotiškas, niekur kitur ir niekad kitu laiku neaptinkamas, baltųjų gegužinių grybų kvapas. Ir jis kėlė ankstyvuosius vaikystės prisiminimus, kai, pirmą kartą išginus bandą, to ypatingo dvelksmo viliojamas, bėgdavo, sprausdavosi tankynais ir iš po senų pernykščių lapų išsipylusius baltus tiltelius rinkdavo kepurėn. Berželių lapai blizgėjo. Skrido pūkuoti epušių žirginiai, ir pušų sidabriniai ūgliai plyšo ir žiojosi, pažerdami sakuotų žvynelių saujas. O tyrelis blausiai mėlynavo, lyg dar nespėjęs nupustyti miškakirčių laužų dūmų nuo savęs, ir smego kažin kokiose tolybėse. Ir malūno sparnai kelio spindžio gale, įsitvėrę aukštumoje, plaukė virpančiame ore, kilsuodami tartum ant aštrios, neramios bangos. Tai ir buvo viskas, ką užgriebė akis, ir apskritai viskas, kas buvo tapę jo gyvenimu ir jo pasauliu. Mėginimas prasilaužti ir išeiti nesėkmingai baigėsi valsčiaus dabokle. Ir atėjo čia. Bet argi čia bloga?
    Ne. Po to jis niekam nebesiskundė, net Petrui, kaip buvo įpratęs. Tuo atžvilgiu surimtėjo ir gal vyriškesnis ir suaugesnis tapo.
    Jis sapnavo tokius keistus sapnus. Jie sudarė, glaudžiai susipindami su kasdienine buitimi, žavią ir gundančią tikrovę. Jis buvo patenkintas, nieko daugiau nebetroško ir užsimerkęs mėgavosi puikia poilsio valanda. Ir net nustebo pamatęs, kaip toli jon pasivaręs ir įpratęs, kad pasikeitimas bet kurion pusėn jam atrodė kaip praradimas. Jis nesusigraibė, ko būtų gailėjęsis, bet kad taip, tai tikra. Vyrai prie tvenkinio jam priminė netrukus prasidėsiančius kasimo darbus.
    Atlikęs pieninėje, senais, dvaro sodintais kaštanais apdengtu keliu nusileido pakalnėn ir tiltu persigavo antron pusėn. Kairėje vanduo siekė tilto apačią, taip aukštai sukeltas ir visu tvenkinio paviršiumi apverstas pavasarį atplukdytais medžiais. Dešinėj jis krito pro atvirus šliuzų vartus, sudalintus trimis betono sienomis, ir virdamas šniokštė ir kunkuliavo dvidešimties pėdų gilumoj. Turbinos ūžė Melamedo malūne, gręždamos putoto vandens verpetus, nusivingiuojančius siaura Vilkijos vaga žemyn tarp aukštų molėtų krantų.
    Didžiulis raudonų plytų pastatas nudulkėjusiais langais, virpančiais ant jų voratinkliais nuo mašinų gaudimo viduj, pažaliavusiais tašytų akmenų pamatais įsibridęs upėn ir prisiglaudęs šonu prie įkalnės, buvo statytas dvaro kartu su daugybe kitų mūrų. Kaip ir pylimas, iškeltas ir įrengtas taip, kad tvertų šimtmečius. Malūną nupirko broliai Melamedai, kelintais metais po karo grįžę iš Rusijos. Jie buvę raudonųjų komisarais ir gerai pasipelnę revoliucijos metais. O grįžę pliki, kiaurom alkūnėm ir, be skudurų maišo, nieko neturėję, neminint storos bambukinės lazdos. Ta lazda buvusi mėtoma ant grindų, valkiojama po purvynus vargingoje grįžimo kelionėje - vagonuose, pirtyse, karantinuose. Bet jos vidus buvęs išgręžtas. Geresnių daiktelių už auksą turėjo būti lazdoje, jei užteko jų malūnui ir kitiems vėlesniems įrengimams.
    Malūnas veikė žiemą vasarą. Atslūgus vandeniui, jį suko garo katilas. Aukštas mūrinis kaminas išdygo virš pastatų kaip tikram fabrike. Be šešių malimo gangių, be valcavimo įtaisų, kruopų ir grucės grūdyklų, sustatė mašinas vilnoms šukuoti ir verpti, milui nukirpti, nuspausti, suvelti ir dažyti. O paskui naujuose priestatuose pradėjo gaminti kartoną. Miškas plaukė Vilkija, mišką pjovė žviegiantys tartokai ir malė vandeninės girnos. Įmonės elektrinė teikė srovę visam miesteliui.
    Raudonasis Petras, Každaila, Tugaudis - buvęs policininkas ir keletas kitų, žiemą kirtusių mišką, darbavosi prie tvenkinio, ilgais kabliais graibydami popiermalkes iš vandens. Grandinę užnėrus, ištisomis krūvomis traktorius vilko prie pjūklų. Lauko darbams vadovavo tas pats Špicas, ir Tilius, jį pažinęs, nejučiom sulėtino žingsnį, pajutęs kažkokį nesmagumą.
    - Ė, Tilius! - mojo, jį pamatę, vyrai.
    - Kurgi tu?
    - Atvežiau grietinę pieninėn. Ir pamačiau jus.
    Jis purtė kiekvieno atkištą didelę ir sakuotą ranką.
    - Tai kas ten naujo pas jus? Ten, už miškų?
    Nenusakomai šviesaus žalumo Petro akys juokėsi, ir aplink išsivagojo smulkučių raukšlių spinduliais. Tugaudis irgi šypsojosi ir liežuviu vilgė vėjų suplaišiotas lūpas.
    - Taigi kas? Kaip Gužienė, mūsų geradėja, laikosi? - klausė jis.
    - Ne Gužienė, o Gužaitė, sakyk. Mačiau, kas tau rūpi, - glemždamas taboką iš pakelio, įsikišo Každaila. - Nors pati Gužienė dar verta pasimesti ant šono. Jau aš pasakysiu, kad vieną kartą man buvo nagai panižę...
    Tugaudžio pirštai barstė taboką, nesutvarkydami išsižiojusios suktinės. Petras, primerkęs vieną akį, antrąja mirkčiojo, gindamasis nuo dūmų.
    - O per nagus, jeigu kartais?
    - Ar tau gaila? Nenupliš.
    Špicas nuo tartokų pašiūrės nebeiškentęs sušuko:
    - Nestovėkit! Dar nebuvo švilpio!
    - Uždaryk savo švilpynę geriau.
    - Ateik arčiau, palamdys tau šonus iš naujo.
    Tilius pasimuistė, sekdamas prižiūrėtoją.
    - Niršta ant manęs.
    - Gavo į skudurus ir tegul džiaugiasi.
    - Gal bylą iškėlė teisme? Negirdėjote?
    - Ne, to mes negirdėjome.
    - Nekels. O jei ir keltų, vis tiek iš pliko nieko nepeš.
    - Nelabai, matau, jo paisot.
    - Kas mums? Mes tik padieniai.
    Nė vienas iš jų nebuvo nuolatiniai įmonių darbininkai. Ne vienas jų vylėsi tokie pasidaryti, kur ir darbas pastovus, ir atlyginama pusėtinai. Popiermalkes ištraukus, padieniai bus atleisti, ir tesižinai sau. Jie guodėsi prasidedančiais nusausinimo darbais.
    - Tai perduok labas dienas. Žinai... Greitai ir mes ten pasirodysim.
    - Perduosiu ir pasakysiu.
    - O teisybė, ar jau užsiregistravai prie kasimo?
    - Dar ne.
    - Tai užsirašyk. Galima ir pas eigulį. Kito mėnesio pradžioj numatoma jau, - skatino Petras. Tugaudis, truputį pasilikęs, patempė Tiliui už skverno.
    - Ir nuo manęs... Milei. Pasakyk...
    - Pasakysiu. Perduosiu. Gerai, - staiga jį persmelkė purtanti, kaip svaigi pagunda, mintis. Ir, griebęs už peties, savo ruožtu papurtė vaikiną. - Ogi tu pats imk ir atvažiuok. Šį pat vakarą, darbą baigęs. Juk turi dviratį dar?
    - Turiu laužą tokį.
    - Laikys iki Virsnių.
    - Na, - Tugaudis rausėsi po kišenes, lyg ieškotų kokios dovanėlės, kurią norėtų pasiųsti merginai. - Aš vis ketinu. Bet nėra kaip. Gal kurį šeštadienį.
    - Ne šeštadienį, o šį vakarą. Jeigu ne, tai pasakysiu, kad tu toks kalaušas, jog neverta tau nė kelnių dėvėti. Ir kad tu lakstai paskui žydelkėlas ir vediesi jas į parką vakarais. Ir pasakysiu, kad eini šokti į Šaulių klubą.
    - Ką tu?
    - Tai žinok, ožy, kad tėvai išvažiavo pas gimines, ir mergos vienos šiąnakt. Supranti?
    Vyrai išraudo, vienas į kitą pasižiūrėję. Tugaudžiui pritrūko oro.
    - Ir tu būsi?
    - Aš juk kaip ir namie. Kas man?
    - Jeigu tu... - atsisukdamas plačiai švietė dantimis.
    Apgręžęs šakas skambliojančią kumelę, jis nustebo, kaip iš karto nekilo tokia puiki išeitis. Šnekinant prie atviro lango iš lovos išverstą mergiotę. O Tugaudžiui jau pragarą užkūrė. Lopys savo kiužą dviratėlį, arba pasiskolins. Ten jis dar mojuoja jam nuo vandens. Tie vyrai lyg giminės jam buvo pasidarę. Suartino bendras laikas ir vargas. Ir tos retos atvangos valandos, skandinamos užuomaršoje ir svaigime. Ir iš tolo, kaip nuo kalno žvelgiant, jos mielos ir žvarbančios linksmomis varsomis ir gaiva, tartum reginys į upės sietuvą su dangaus mėlyne ir baltu debesiu, įgulusiu jame. Tie vyrukai turėjo kažką bendra ir su tuom, ką jis tik nujautė dar labai miglotai. Bet artėjo jau nesulaikomai.
    Saulė skėlė kibirkštis tvenkinio praperšose, žibėjo šlapiose medžių pliuskėse, priešingąją pusę aptemdindama šešėliu ir nuklodama paviršiuje, lyg šviežiai suverstas vagas. Maurojo ten traktorius, žviegė pjūklai, dundėjo girnos ir skaudžia garo švirkšle išsiveržė sirena iš didžiojo pastato, skelbdama vidudienį. Apačioje, po šliuzų putomis ir sūkuriais, kantriai darbavosi meškeriotojai. Purslai tiško nuo akmenų, pasauliui sužysdami skaisčia vaivorykšte. Žemai, dauboje, žvangėjo kalvės priekalas, žiro ugnis juodoje durų angoje. Gluosnių eilė bėgo pavandeniu iki vingio, kur džiaugsmingai klegėdama maudėsi jaunuomenė.
    Kaulus narstančiu grindiniu pasiekė turgavietę ir trankė išilgai krautuvių, kurių languose bluko išdėstytos prekės, o tarpduriuose snūduriavo patys šeimininkai, piktai puolami snaudulio ir įkyrių musių. Prie spaudos kiosko baltakelnis frantas šnekino jauną pardavėją. Laiškininkas vilko šikšninę tarbą, mojuodamas paruoštu įteikti laišku. Daugiau beveik nieko gero ir nesimatė apsnūdusioje aikštėje, neminint poros kaimiečių priešais valsčiaus raštinę, įsitvėrusių rankose kaduginius botkočius ir gyvai besitariančių, ką daryti. Jų arkliai čia pat garksojo, nuleidę galvas, seniūno įsakymu atvyti iš tolimų jų kaimo dirvų. Net ir Lukošiaus nesimatė, patogiai besiilsinčio savo įprastinėje vietoje, ant cementinio laiptelio.
    Tilius apčiuopė kišenėje piniginę. Keletas atliekamų pinigėlių joje skambėjo. Galėtų sustoti ir užbėgęs išversti alaus kokį kaušą. Arba nupirkti kokį nors dailų niekelį. Ta mintis jam labai patiko kaip nauja ir išradinga.
    Ką nors tinkama nejučiom įsprausti užantin ar, sugniaužus delne, siūlyti įspėti. Bet ką? Ir tai jau ne taip paprasta. Laikrodininko ir auksakalio lange, atvirose, aksomu išmuštose dėžutėse žvarbo mažų ir visai mažyčių, žėrinčiomis grandinėlėmis ir puikiomis apyrankėmis laikrodėlių. Kaip tik ant jos riešo toks smagus daiktelis. Tik ar užtektų ir viso mėnesio uždarbio, nes jis mažiausiai turėtų būti auksinis? Ir žiedelis taip pat nepigus, ir jo nenupirksi taip sau iš akies. Kipšas rautų, nieko neišeina. Negi šilkinę skarelę arba stikliukais pamargintas šukas? Jis baigė persivaryti turgavietę ir tuo pačiu visas bet kokias parduotuves. Ant kampo, įsukant į savo gatvę, su šilto oro srove į veidą tvoskė įvairiausių kvapų mišinys. Išplėstomis šnervėmis patraukė vidun ir ko neužspringo valerijonais, mėtomis, gaižiai sausomis pudros dulkėmis ir tualetiniu muilu, kurs ilgai lydi iš kirpyklos išėjusį miestelio ponaitį. Ir chloroformo, karbolio ir jodo debesys, pasitinkąs kiekvieną, žengiantį gydytojo kabinetan ar ligoninės koridoriun. Ir visa tai plūdo pro praviras duris iš tokios kvapų daryklos, kokia buvo vaistinė turgavietės kampe. Didžiulis stiklo skritulys, sklidinas ogiai žalio skysčio, tartum mėnulio pilnatis, žvelgiant girtom akim, už jo matėsi bonkučių eilės, perjuostos baltom etikečių juostom, ir iškilminga vaistininko statula. Dar kažką pažįstama suuodė jis tame kvapų sraute, ir tai buvo akimirka, jį ūmai nukėlusi į prietemą šeimynos kambary. Tamsūs plaukai buvo prasiskyrę ant jos balto kaklo. Ir du auskarai suposi, rausvai kibirkščiuodami, lygiai taip, kaip saulėleidžių gaisras pro mažą langelį. Ir plaukai, ir kaklas jam tapo neatsiejamai surišti su tuo nuostabiu dvelksmu, bent tiek ilgai, kiek jis išsilaikė aname kambary.
    Jis pasuko arklį prie šaligatvio.
    Vaistininkas pastūmė laikraštį į šalį, viena ranka jį prispaudė, lyg saugodamas, kad vėjas nenuneštų, o antrąja pakėlė akinius ant kaktos. Ir žiūrėjo iš pažemių, geru šypsniu susiaurindamas paraudusias akutes ir švytėdamas auksiniais dantimis, iš po stangių ir vešlių kaip dvi vantos ūsų. Atrodė, jog visi plaukai buvo susitelkę į jo žilstelėjusius ūsus, nepalikdami nė plaukelio niekur kitur. Jo palenkta galva klaikiai blizgėjo, mėtydama rausvus, žalsvus ir dar kitokius atšvaitus, susikryžiuojančius su spinduliais iš lauko ir nuo spalvingųjų stiklų.
    - Tai su receptu būsit, tamstele?
    - Su kokiu receptu? - įsiklausė Tilius, iš karto pajusdamas kliūtis savo drąsiam sumanymui.
    - Nuo daktaro, tamstele, arba nuo gydytojo, kaip dabar sakome.
    - Kam man receptas?
    - Be jo, tamstele, mes nevaliosime tamstai paruošti reikalingų gyduolių. Taip, taipgis, - barbeno krumpliais ūsorius stiklu padengtą plotmelę, išgaudamas linksmą šokio meliodiją.
    - Gi be to bieso recepto ar jau jūs nieko neturite? - nirtulingai kaupė drąsą vaikinas.
    - Mes turime, kaipgis, mes turime. Ir šio, ir to mes prilaikome, ir pasiruošę tamstelei sąžiningai pasitarnauti. Vienok norėtume iš karto sužinoti ir patirti tamstos pageidavimą, apie ką maždaug reikalas sukasi. Apie vidurinius ar viršutinius.
    - Nė viršutinių, nė apatinių, - Tilius jau pradėjo gailėtis čia užėjęs. Žydo krautuvėje ar kooperatyve nieks tavęs neengia. Nė kepurės nereikia nusiimti. - Vaistų man nereikia. Aš norėčiau kvepalų kokią bonkutę, jei galima.
    - Aha, aha, malonu girdėti. Štai mes jau ir būsime pasiekę aiškumo ribą. Čia jau kita sritis, nors mums taip pat gimininga. Čia jau kosmetika, tamstele, - vaistininkas grybštelėjo savuosius atamano ūsus ir, jų galus raitydamas pirštais, taikstėsi užmesti už ausų. Be to, dar pliaukštelėjo liežuviu.- Agotėle, Agotėle, meldžiu aprūpinti šį gladiatorių parfumeria.
    O Agotėlė turbūt to ir telaukė. Ji pasirodė ir išplaukė begarsiais žingsniais tartum balta peteliškė iš piliarožės žiedo iš kito kambario, kur prieš tai girdėjosi melodingi cingtelėjimai ir skysčio kliuksėjimai stikluose. Ji vos kyšojo virš prekystalio. Akinamai balta apikaklė ir palaidinis net gurgždėjo iškrakmolytu standumu lyg zakristijos kamža. Priešingai negu viršininkas, ji turėjo tokią gausybę plaukų, kurie, riešo storumo kason sudėti į milžinišką kuodą, jos galvytę svėrė atgal, priversdami ploną kaklą visada laikyti įtemptą. Po šitąja plaukų našta jos veidukas atrodė dar smulkesnis ir toks baltutis, lyg saulės neregėjęs nuo pat užgimimo dienos.
    - Kokių kvepalų jums, pone?
    - Aš ir nežinau... Kaip čia pasakius? Gal jūs, panele? Jūs geriau žinote...
    - Prašau.
    Kur ji tau nežinos, toks dailumėlis, užaugęs tarp kvepalų ir kodylų. Melsvai balta ir permatoma mažytė rankelė pakilo ir vedžiojo išdėstytus buteliukus. Ploni, ilgais, raudonai blizgančiais nagais pirštai baksnojo tai tą, tai kitą, ir ji kalbėjo, minėdama tokius žodžius, kaip koty, paris, levendel, esencija. Jų buvo visokiausių ir gražiausiose dėžutėse. Ir viskas ten atrodė nepaprastai, visos tos reikmenės: dantų šepetėliai, pastos, pragaro akmenėliai karpoms, kremai, muiliukai ir kita gudrybė. Galėtum pasiusti, ir tai neišsirinktum. Kiek tai kainuoja, jis nesusivokė, tik viena žinojo, kad pinigų kišenėje nėra per daug, ir jei jau pirkti, tai vieną iš tų mažųjų. Kad bent užtektų.
    - Duokite šitą.
    - Prašau.
    Panelė susupo popierių, žvilgterėjo į kažkokį sąrašą ir pasakė:
    - Dvylika litų.
    Tiliaus ranka nukrito. Piniginė barkštelėjo ant grindų. Joje tebuvo aštuoni litai su centais. Už nugaros lyg sniego gniūžtę kas būtų užgrūdęs, o nuo kaktos lyte lijo prakaitas, ir tokiais stambiais lašais, jog girdėjosi papsint toje prakeiktoje krautuvėje, tylioje kaip koplyčia vidurnakty.
    - Atsiprašau... Aš nežinojau... - mekeno vaikis, glemždamas pinigus ir siųsdamas save ir visus į pragarą ir šimtą kartų keikdamas. - Gal kitą. Jei galima? Gal...
    - Žinoma.
    Baltoji peteliškė dabar vedžiojo didesnius buteliukus ir kartu sakė kainas. Ir juo buvo didesnis daiktas, juo kaina mažesnė. Taigi kas tą galėjo žinoti? Kai suminėjo aštuonis, jis palenkė galvą, nuolankiai su viskuom sutikdamas. Tegul jau būna. Ar taip, ar taip žuvęs.
    - Odekolonas.
    Ir dar kažkoks neįsidėmimas jo vardas.
    - Gerai.
    Padėjo pinigus ir buvo pasiryžęs išversti kišenes ir dar pridėti. Rautų velniai. Odekolonu dvelkė nuskusti karininkų sprandai. Kad tik greičiau paduotų ir nesiveltų, vyniodama popierėliais. Vaistinės panelė šypsojosi numirėlio šypsena ir krabždėjo lyg pelė, užlipindama paketėlį.
    Grindų lentos linko po jo žingsniais, koja kabarkštelėjo už slenksčio. Įkritęs vežiman, rėžė kumelei botagu ir iš vietos pasileido risčia per akmenis, barškėdamas dantimis ir visais sąnariais, lyg tuomi norėdamas išpurtyti bjaurų sloguti. Ir reikėjo jam įsidriekti, kad taip apsijuokintų. Jam pasirodė, jog kelias valandas sugaišo toje raganų virtuvėje ir grįš tik vakare. O dar norėjo stabtelėti pas motiną.
    Namiškiai nudžiugo, jį pamatę. Kumelei atnešė šviežio šėko iš sodnelio ir patį sodino už stalo. Viskas ten ėjosi gerai. Brolis jau buvo ne tik apsisėjęs, bet ir apie mėšlavežį galvojo. Tikru ūkininko įnirtimu ir narsa jis plėšėsi, atsisakydamas net išeigų, kas tokiuose metuose net stebino. Jis priklausė jaunųjų ūkininkų rateliui, lankė susirinkimus, paskaitas, skaitė ūkiškus laikraščius ir knygeles ir šventai dėjosi į galvą agronomo patarimus. Tilius pripažino niekad nebuvęs toks stropus ir niekad neišmušęs iš galvos visokių kvailysčių, nieko bendro neturėjusių su ūkiu ir aplinka. Brolis jau baigė jį pasivyti ūgiu, ir įdegę veidai stagaravo kaip vieversio pūkais retais, šviesiais gyvplaukiais.
    Pavasaris žadėjo gerus metus. Motina jo nevargino. Tik prašė labai negerti. Bjauraus potyrio vaistinėje jis ilgai neatsikratė. Tik, įvažiavus miškan ir nieko, be dangaus ir žalumos, aplink save nebematant, jo nuotartys atslūgo. Miškas skardėjo paukščiais ir tvoskė vangarykščiomis taip stipriai, jog mėlynė tavaravo ir keli debesys vertėsi kūliais, lyg nugirdyti. Jis buvo namie, jis artėjo į namus. Ilga keiksmų virtine palydėjo paskutines vaistinės atčaižas ir jau ramesne širdimi guodėsi, kad vaistininkas jo nepažino. O ta pempė, jo padėjėja ar praktikantė, tegul eina skradžiais. Jis pasistengs jai daugiau į akis nepasimaišyti.
    Odekolonu kvepėjo raudonai nubrūžinti karininkų sprandai parado metu. Gerai bus ir odekolonas. Jo toks stambus, sunkus buteliukas. Yra ką ir į rankas paimti.
    Minutei užbėgo Gužo kieman. Jam rūpėjo pašniukštinėti, ar išvažiavę ir ar negrįš tėvai. Jo širdis dunkčiojo, lipo gerkle aukštyn.
    - Čia tau, Agne. Lauktuvių.
    Ją užlaužė kampe, bučiavo, spaudė ir pakėlęs kelis kartus apsuko aplink. Ji tik žiopčiojo, gaudė orą, sugniaužusi mažą sunkų paketėlį.
    - Kas čia?
    - Pali atrasi.
    - Geriau tu.
    - Palauk vakaro. Kai aš ateisiu. Temstant... Tada... Ji kramtė lūpas ir sunkiai alsavo. Paskui įrėmė galvą į jo krūtinę.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page