r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Marius Katiliškis
MIŠKAIS ATEINA RUDUO

TREČIAS

    Vieškelis ir medinis tiltas per upę tebebuvo nauji apsireiškimai šiame krašte. Vieškelis pjovė balotą mišką aštriu spindžiu taip tiesiai, lyg išvarytas pagal ištemptą virvę, jog, esant giedrai, matėsi sparnai vėjinio malūno, rymančio kitame krašte, aukštumose, už gerų šešių septynių kilometrų.
    Tilto kriauklai, dilės ir apsauginės atramos tebesisunkė sakais ir tuo pačiu mišku, kuriame užaugo, buvo sukirstas ir suręstas.
    Tiltą rėmė meistrai atėjūnai, kurių vyresnysis turėjo barzdą tokią vešlią ir ilgą, jog galėjo ją diržu prisijuosti. Kelio darbus atliko patys ūkininkai. Nors ir savo gerovei suvaryti seniūnų, keikėsi ne prasčiau už barzdylas, kirsdami medžius ir klodami skersai vienas prie kilo. Ne lik per kelio plotį, bet dar po šešis sieksnius iš abiejų pusių išvarė ir visus sumurdė į grindinį. Po to vežė molį, stambų žvyrą, akmenis, visa, ką aptiko artimiausiuose kalneliuose. Ir po to dar vieškelis ilgą laiką siūbavo ir drebėjo, važiuojant sunkesniam kroviniui. Kiauroji žemė nesidavė lengvai pasotinama.
    Eiguvos pasoda taipgi priklausė prie naujovės. Ją perstatė neilgtrukus po vieškelio ir tilto taip, kad iš senųjų erdvių trobesių veik nieko nebeliko, išskyrus keletą senų medžių, augančių kieme ir pašaliuose. Kas nepasikeitę ir seniausia - tai liepa, skarota ir kupli, jog iš apačios nė dangaus nesimatė, nė lašas lietaus neprasisunkė. Kitas netaisomas ir giliai provėžomis išmaltas kelelis kirto vieškelį kaip tik ties liepa. Ji žymėjo kryžkelę. Jos šakų žalioje pastogėje kabėjo aptrešęs nuo laiko inkilas su medinių šventųjų statulomis. Aukščiau slėpėsi kitas, beveik tikras išskobto stuobrio avilys, skirtas bičių viliojimui, kai medunešio metu jų spiečiai lyg liepsnos kamuoliai risdavosi tarpmiškėmis. Retai kada teįsiverždavo raitų vijikų balsai. Bitėms lengviau sekėsi prasimušti lieknais ir pasiekti patyrelį, tad raitoriai su šluotomis ir karvių barškalais pasimesdavo beregint. Jų spiečius, kaip ir visas apsčias miško dovanas, sėmė ir dorojo senis eigulys, dabartinio tėvas. Savo bičių kelmų skaičiaus jis niekad nežinojo ir medaus liepinių statinaičių nesukraudavo į porines šlajas, kai prieškalėdy išsiruošdavo į miestą. Nors liepos avilys ir buvo rūpestingai išteptas medumi, virintu su aviečių uogomis ir kita tyrelio žole, tačiau bitės lygiai mėgo ir inkilą su šventaisiais. Ne vieną medinę nosį, išdžiūvusią ranką ir širdin įsmigusį aštrų kalaviją nulaužė senis Baikštys, kad ir kaip švelniai šlavinėdamas į rėtį biteles. Kaip dera doram bitininkui, jis traukdavo šventas giesmes ir litanijas, nuo ko jam pasidarydavo tvanku paširdžiuose ir kartu gerklėje ir todėl, pasilengvinimui su paskubiu maudavo miškan išsikeikti ant uogaujančių moterų.
    Valdžiai pradėjus dalinti dvarų žemes, po metų kitų duobėtu miško šuntakiu atsilaužė matininkai ir sustojo eiguvoje. Pasiskleidė ant stalo popierius, pabraižė juos ir paprašė eiti kartu ir aprodyti miško sienas. Baikštys, supratęs, kad jie ne medaus pirkti atvykę, kad neturi krepšių grybams ir net neprašo, kad leistų kokį ąžuoliuką šulams nusigerti, išvarė juos ir paleido šunis nuo grandinių. Vyrukai gėrė juodą upės vandenį, mito žemuogėmis ir čia pat sugauta žuvimi, bet atkakliai braidė pievomis, skynė susivijusių karklų ir apynių lūžtves, markstėsi kemsynuose, vilkdami grandinę ir kasdami ežių kaupus. Eiguvai paliko šešis hektarus, kaip to reikalavo įstatymas, ir nebūtinai geros žemės - tai buvo matininkų kerštas už nedraugišką priėmimą.
    Senis Baikštys prunkštė begėdiškiausiu būdu ir valdžios paniekinimui matininkų akivaizdoje nusimovė kelnes prie vieno naujau sukasto kaupo su baltu egliniu stulpeliu, kuriame juodavo išdegintas raitelis - tos valdžios ženklas. Kas jam tas ženklas, kas ta nauja valdžia? To palaimingo kampo nesiekė nė kazokai, nė juodašimčiai, tai ko jam paisyti kažkokių matininkų, kažkokios policijos? Kartą per metus jau taip ar taip jis leisdavosi į miestą, kur galėdavo iki soties prisižiūrėti visokių pamaivų ir žydelkų. Kam reikėjo - rado jį patį. O jis jau neieškojo. Jis gebėjo apsieiti be jų. Ir to gana. O kad šmeižtųsi pašonėje kokie ateiviai neprašyti, to tai ne. Visa didžiulė aikštė, užsigrūdusi ir sandariai užsisklendusi miškais ir lieknais, žliaukiama upės ir užtverta tyvuliuojančio tyrelio ežero, priklausė jam vienam, kur jis kerpėjo ir žėlė samanom. Jis arė, kiek spėjo, šienavo, kol atsibosdavo, ir ganė, kur panorėjo. Tą patį jis darė senu įpratimu ir dar gerokai po išmatavimo. Jauni žmonės, kuriems buvo paskirti sklypai iš eigulynės, tik pasidairė ir, dar senio pagąsdinti, kaire ranka peržegnojo gautas žemes. Keikdami visas komisijas ir sakydami, jog nėra tėvo užmušę, kad eitų katorgon, movė ausis suskliaudę, besirūpindami, kad tik pataikytų išnerti atgal nepaklydę.
    Tačiau vedė vieškelį ir surentė tiltą kaip tik eiguvos palangėse. Tada ir jos trobesius perkrovė, iš didžiausių tvartų, dvariškos klėties ir dešimties sieksnių gyvenamosios trobos padarydami smulkius ir jaukius, kaip ir tiko šešių hektarų ūkiui. Senis jau nieko nevaliojo padaryti. Nebeveikė jo kerai, nebegąsdino jo namie kalta, senobinė muškieta. Apleido avilius - bitelės baigė išmirti. Tik dar vis retuomiais nenukentęs išeidavo pasirieti su uogaujančiom bobom. Matė jis dulkančiu vieškeliu riedančius vežimus, prikrautus visokios namų apyvokos, matė sustojančius prie liepos ir toliau, gražesnėse vietose, ant kalnelių. Paskui, kaip statė namus, drėbė iš molio tvartus, kalė iš lentų daržines. Kaip apleistas dirvas plėšė naujakuriai, taikydami išvesti vagą lyg tyčia per vidurį buvusios jaujos.
    Už upės, Basiuliškių vienkiemy, taip pat netvarka. Jau nuo senių Striūnų mirties ten kažkas įtartina. Kasmet vis koks naujas stogas prasimušdavo pro šakas, nauji balsai atklysdavo eiguvon. Baikštys vis ruošėsi eiti ir pasibarti ant basiuliškiečių, bet toliau tilto ir nenueidavo. O pati didžiausia naujovė atėjo su krautuvės iškaba prie vieno namo gonkų. Po jos įkandin kalvė ir grietinės nugriebimo punktas. Pieninė klestėjo vasarą, o krautuvė žiemą, kai prasidėdavo miško darbai.
    Tada ir lentą valsčius prikalė, kad čia jau Virsnių kaimas, pagal senąjį eiguvos pavadinimą.
    Pakilesnių dirvų arimai jau kaišiojo juodas kupras iš sniego. Aštrūs pusnių žambai trupėjo, leidosi, ir iš po sunkios jų priespaudos nėrėsi lanksčios nugulėtų karklų vytys. Ūždamas sniegas smuko nuo slogų, užversdamas tarpdurius ir palanges. Vakaris vėjas šiaušė čiukurus, duskino atsikniojusias skliautų lentas ir šniokštė miškų viršūnėmis visą naktį, rydamas sniegą besočiais kąsniais. Drumstas ir tamsus, pritvinkęs garų, persodrintas bundančios žemės tvaiko, grūdo debesis pažeme, suveldamas juos į medžius ir toliau sulydydamas į vieną ištisinę rūko sieną. Neramiai baubė išleisti į kiemus galvijai. Trynė į tvoras nutirpusius šonus ir kasėsi ragus. Šunes skalijo, katinai galando nagus, pasišokę ant vartų. O žąsys pritūpdamos grakščiai lenkė ilgus kaklus ir prausėsi, kas pranašavo, jog visuotinis polaidis čia pat.
    Rogių pavažos sunkiai slydo arklių mėšlu patižusiais žiemkeliais. Tai vienos, tai kitos niro iš tankumynų ir pro eiguvos pasodą traukė prie namo, kurio pastogėje, po krintančiais lašais, virš gonkelių durų, švietė aiškiai matoma iškaba: ĮVAIRIŲ PREKIŲ KRAUTUVĖ. V.GUŽIENĖS. Šalia, ant kitos lentelės, galu pridurtos prie didžiosios, kita ranka ir kitokiomis raidėmis buvo prirašyta, jog dar ir svaiginamųjų gėrimų parduotuvė.
    Kaip iškaba, taip ir patsai namas buvo dvilypis. Priestatas, prilipdytas žymiai vėliau, neatitiko nė statyba, nė medžiaga. Jis atsirado labai skubinant, kaip būtinybė, tik paskelbus apie parduodamus svaigalus. Miškinių kaimelių gyventojams ne kažin kiek rūpėjo toji žinia. Jie patys gudriai prasimanydavo tvirtesnio gėrimo. Jei ne alaus, tai burokinio skysčio, tokio saldaus, jog iš gryno cukraus nieko saldesnio neišspausi, arba savaip perdirbinėjo bulves, nusunkdami drumzliną raugą. Tačiau miškakirčiams, apyniekiai uždirbantiems, parankesnės vietos nebereikėjo ieškoti. Mielai ją lankė ir vežėjai, kartais net trejetą senobinių mylių nutoldami nuo namų. Palangės darželio tvorą per žiemą nugrauždavo arkliai, statinius ištraukydavo muštynėms ir vaidams greiti jauni vyrai. Pavasarį Gužas tverdavo naują, o jo dukterys pritūpusios stebėdavo, ar prasikals pinavijų daigai ir kaip išsilaikė rūtos, trempiamos naginėtų bernų.
    Namas iš vidaus taipogi skyrėsi savo paskirtimi ir išdėstymu. Senoji ir pagrindinė dalis, statyta dar tada, kai nesivaideno tokie auksiniai laikai, turėjo erdvią priemenę su kamara podėliui, kaip visose kaimiečių trobose. Virtuvė ir šeimynos kambarys su plačiu stalu ir tvirtai suremtais suolais pasieniuose vienoje pusėje ir krautuvė su kamaromis kitoje. Priestatas švietė naujais sienų popieriais, dažytomis grindimis ir lubomis, kurių dailiai obliuotos ir meistriškai suleistos lentos jau buvo kaltos apačioje skersbalkių. Vienoje iš tų kamaraičių sėdėjo Melamedo įgaliotinis ir skaičiavo pinigus.
    Plati lova su nėriniais apsiūtomis pagalvėmis ir puikia lamstuota antklode. Stalelis su gėlėmis ir sienos su fotografijomis ir paveikslėliais rodė, jog čia ilsisi Gužo dukterys ir dūsauja po sunkių darbų ir gausių įspūdžių. Špicas gerai jautėsi toje mergiškoje aplinkoje, dailų stalelį, prie kurių merginos šukuojasi ir gražinasi, pasistaipydamos prieš apvalainą veidrodį, pavertęs raštinės stalu, o patį kambarį - savo darbo kabinetu, beveik tikra įstaiga. Paleidęs kaklaraiščio mazgą, marškinius atsiplėšęs, koją ant kojos sukėlęs, tvarkėsi kaip jam patiko, pagal savo įpročius ir pomėgius. Ir kvapą jau buvo spėjęs įgyti šis jaukus kambarėlis, kvapą tokį ypatingą ir stiprų, susidedantį iš odekolono, česnako ir galbūt silkės su svogūnu, mirkytos acte. Rudos šikšnos portfelis su blizgančiais apkaustymais kėpsojo atvėpusiu viršumi, atremtas į gėlių puodą. Jis pats sėdėjo kampe, ir prasiveriančios durys jį beveik uždengdavo. Žmogus turėjo apeiti iš šono, kad galėtų stoti akivaizdoje.
    - Kiek?
    - Ogi, pons, čia parašyta. Septynios ašys metrais...
    - Kirsta ar vežta?
    - Kirsta. Su kuom aš vešiu? O čia ypačiai, kas padaryta naktį ir šiandien, - kišo antrą popieriuką.
    - Didelis pinigas, - trankė pirštais raudonas ir baltas ropeles kasininkas. Jos lakstė vielomis, sausai kaukšėdamos, ir velniai težino, ką rodė. Kita ranka traukė iš karmono pinigus. Po penkis ir po dešimt, apystoriais pakeliais, perjuostais popierinėm juostelėm. Pinigai net braškėjo - tokie nauji, matyt, ką tik iš banko. Ir toliau stovintieji kamšėsi nykščiais pašones.
    - Tai kad taip dabar tą šikšninę tarbą kapt nuo stalo ir pro duris. Bene sugautų? Miškai čia pat.
    - Pamėgink, tai žinosi.
    - O nemažai ten jų prislėgta. Kaip skiedros čeža. Ir nebijo žydelis su tokiu maišu pamiškėje...
    - Kas jį griebs? Žmonės pas mus tik liežuviu marias laka. Nėra tokio, kas tiek paimtų dėl drąsos.
    - O tu, Čepuli, imk ir surizikuok. Kuliamą mašiną su traktorium paperki ir eini per svietą gerdamas, kaip jautis išsiganęs, - erzino Každaila besigėrintį pinigais.
    - Ar girdi, tau geriau tiktų mašinistu.
    - Ačiū, pons, - grabinėjo sugrubusiais nagais žmogus savo uždarbį.
    - Persiskaičiuok.
    - Ką čia skaičiuosi? Gal jau nebūsi, pons, nusukęs.
    - Nu, nu, ne taip mandriai. Sekantis,- įsakmiai trinksėjo skaitytuvai ant stalelio. Driežas jis gi, ne tik skaičiuoti ir išmokėti vienu metu sugebėjo, bet ir girdėti, ką kas šneka pačiam priemenės gale.
    Otriai puldamas, sekantis tarpdury sutikdavo išeinantį su pinigų gniužulu saujoj ir abu kailiniuoti susiskersuodavo, kad nė šen, nė ten.
    - Kur puoli, kaip uodegon įkirptas!
    - Nesvyla ir tau. Spėsi nusilakti dar...
    - Pinigėlio tai pinigėlio, - pamaldžiai graudenosi Krivickas Vargdienis. - Kad taip kas nedėlią, tai ir aš eičiau lempelę kokią išmesti.
    - Šiandien neišsisuksi. Teks ir tau statyti. Juk Petrą turim pagerbti priguliančiai, - gąsdino jį aplinkiniai.
    - Petriuką, mūsų geradarį, reiktų. Verkiant reiktų. Tik kad aš prapuolęs suvisam, - šniurkščiojo nosimi slogos kamuojamas ir vis didžiau nusiminiman grimztąs Krivickas. Paraudusios trumparegės akys ašarojo, išėstos dūmų, vėjo ir bemiegės nakties. Pasilenkdamas, kaklą ištiesęs, klausėsi, kas ką šneka, ir lingavo galvą, vis pritardamas, nors ir jį patį būtų išjuokę. Drumzlino prakaito latakai, palikę žymes ant veido ir sprando ir tikras krūvas purvo sunešę prie ūsų ir paausių, rodė, kaip smarkiai jis buvo darbavęsis miške. Jis paėjo iš skurdaus mažažemių kaimo, kur pusė gyventojų turėjo tą pačią pavardę, tad ir priedo prie jos ne vienam reikėjo, išskyrimui.
    Eilė slinko prie raštinės durų. Vienas prisėdęs ant silkių, kitas ant žibalo statinės, knapsėjo nosimi. Snaudulys nenugalimai lenkė sprandus ir laužė blakstienas. Kiti ramstėsi į sienas, šviežiai išlipintas laikraščiais, šlapiais kailiniais ar permirkusia sermėga, palikdami purvinas dėmes ant jų. Priešais tarškėjo skaitytuvai, šlamėjo atskaitomi dešimtukai, o už nugarų, iš krautuvės, traškūs moteriški balsai kėlė nerimą. Ten vyko dalybos, uždarbio pasiskirstymas porose ir pirmo stiklo susimušimas. Visokie paveikslai: gražios pusplikės ir begėdiškai besižargstančios mergos, didelių miestų vaizdai, ponai su pypkėm ir cigarais, šunys, arkliai, laivai, kas šonu, kas galva aukštyn, maigėsi sulipinti ant sienų. Vienas iš nuobodumo pamėgino perskaityti žodžius pačiom stambiausiom raidėm, ir tas darbas jam sekėsi nė kiek ne geriau, negu pirmamečiui, braukiančiam žąsies plunksna per elementoriaus eilutes - dagens nihyter, svenska dagbladet, stokholms tidningen...
    - Griausmų čia ir kalba? Iš kokios karalystės tai paeina kažin? - sprendė mieguistas miškakirtys.
    - Paklausk Gužienės.
    - Bene ji žino. Tokia pat višta, nemokyta.
    - Bus tai švedų. Silkėm vynioti perka, - nedrąsiai pasireiškė menkas, matyt, neseniai palikęs mokyklą.
    - Tai kam jie prirašo, ir dar su paveikslais? Juk daiktą gali ir į prastą supti? - abejojo tas, kurs sugebėjo perskaityti, bet žodžių nesuprato.
    - Laikraščiai jų tokie.
    - Kad laikraščiai, tai iš karto matytum. Taukinais nagais būtų nučiupinėti ir musių numarginti.
    - Gal ten musių nėra ir, lašinius valgydami, ima su pirštinėm, - nutarė Tugaudis, buvęs policininkas.
    Vieni nėrė lauk, kiti spraudėsi vidun. Vežėjų visas tabūnas vienu metu užgriuvo. Daugumoj tai aplinkiniai smulkieji ūkininkai, mažažemiai, laiką po arklį ar du, ir iš to sudarą didesnę dalį pragyvenimo. Tačiau netrūko ir tvirtų ūkininkų su trejetu ar ketvertu gerai nušertų arklių. Geras uždarbis patraukė ir tokius kaip Doveika. Du jo vyrai ir piemuo vilko trejomis porinėmis šlajomis. Su tokia padaryne ir tokiais gyvuliais tai gali užvaryti, iš karto po pusašį. Tai ne mūsų ožkos - apmaudingai bakštėsi tarpusavy mažieji. Žliurksinčiomis naginėmis, išsimarkstę iki pažastų, lipdami vienas kitam ant apivarų, grūdosi Gužo priemenėje, iš visur suplūdę.
    - Kam tą botagą, Butkau, su savim nešiojies? Karčemoj šunų nėra, - užkalbino Každaila, nešdamasis savo grobį.
    - O kuom tau blauzdas apgenėsiu? - išsiviepė kaip šeškas, sparnus nuleidęs, šlapias tartum linų pėdas iš markos žmogėnas. Teisybė, botagą jis ir į valsčių, ir į krautuvę nešasi. Kad ir nekoks, bolkotis kaduginis, ir papliauška vieni mazgai, bet nežinai, kada tau ištrauks iš rogių koks kručas.
    - Mano blauzdos ne mužikams kapoti, - Každaila buvo miestietis ir į kaimo liaudį žiūrėjo su panieka. Kaip ir Raudonasis Petras, jis turėjo ką papasakoti iš turtingos savo praeities. Teko jam būti ir tikruose miestuose, kaip Klaipėda, ir duoną pelnytis beveik iš jūros. Jis pažino ir fabrikus. Sakysim, Frenkelio odų fabriką Šiauliuose, kur smarvė tokia, kad arklius jau iš tolo apima pasiutimas, ir jie šoka su vežimais plaukti skersai ežerą. Jis darbavosi valdiškose statybose - kur tiesiami keliai, rausiami prakasai per kalnus, renčiami tiltai per upes ir pylimai per balas. Jis turėjo reikalų ir susidūrimų su uteniškiais kalamaškininkais, kaip amaras užplūstančiais visus viešuosius darbus, nors jie vyktų ir tris šimtus kilometrų nuo jų kaimų. Su barzdylom burliokais ir kacapais, gatvių grindėjais ir griovkasiais nuo Zarasų. Su čigonais iš Šeduvos, su bedarbiais Žagarėje, vasarą dirbančiais Kurše, o žiemą besitrinančiais gatvėse, turgavietėje ir smuklėse. Su Pavenčių cukraus fabriko darbininkais, žemaitiškai kietais ir atkakliais mušeikomis. Kad jis turėjo savo liniją ir narsiai jos laikėsi, liudijo įlaužta nosis, išretinti dantys ir įvairaus pobūdžio randai. Nusimetęs marškinius, jis galėjo parodyti antra tiek tarp visokių taturuočių ant krūtinės ir rankų. Kaimiečius jis krimto, kur tik prieidamas, pripažindamas vienintelę su jais bendravimo formą, tai nesivaržant gerti jų degtienę, kai turgų dienomis jie statiniu pripildo smukles ir vaišina, neskirdami kur draugas, o kur nederla.
    Každaila užsigulo ant prekystalio, per savo ilgumą susilenkdamas, lyg perlūždamas pusiau. Gužienę, nors ir gryną kaimietę, laikė sau lygia, įvertindamas jos sugebėjimus prekyboje. Ir todėl jis kreipėsi labai mandagiai:
    - Ar atsiras man kokia kertelė pritūpti?
    - Kur jau ne. Prašom į trobą. Prašom.
    - Uh, tai moterėlė! Kaip žemuogė - šmukšt, prarytum ir apsisukęs vėl norėtum, - pusbalsiu gardžiavosi Každaila, susiėmęs pirkinius.
    Petras ir Tilius, tartum į jungą sukinkyti jaučiai, pečius surėmę, vartėsi žemoje kanapėlėje, kadaise turėjusioje geresnę išvaizdą ir paskirtį. Šiluma ir tvanka juos vertė nusimesti viršutinius drabužius, atsisegti kaip autkojai įjuodusių marškinių apikakles. Prakaitas žliaukė nuo plačios Petro kaktos ir sruvo paausiais ir kaklu į raudonus krūtinės gaurus. Jis jau buvo išvertęs kelis stiklus ir suvalgęs visa, ką galėjo ranka pasiekti. Šeimininkė neskųsdama krovė stalą. Tuščio butelio vietoje tučtuojau stiebėsi pilnas, ir jis nesirūpino, kieno dėka jis pastatytas. Mokančių šiandien tiek, jog gali sudegti degtienėje ir vis tiek neįveiksi. Prie jo grūdosi kirtėjai lyg velykinės išpažinties atlikti, ir kiekvienas dėkingumo pritvinkusia širdimi. Jis reiškėsi skaidriosios ir alaus pavidalais ir visu tuom, ką galėjo patiekti Veronikos krautuvė.
    - Petrai, tu mūsų brolis ir tėvas. Išgerk su mumis po lašelį. Ką mes būtume uždirbę, jei ne tavo galva? - svyravo ir laistė ant aslos degtienę broliai Jurėnai, smulkiai sudėti vyrai, tačiau kantrūs ir kiblūs darbininkai, žiemas vargstą miškuose.
    Krivickas Vargdienis, tik minutei palikęs atvėsti, tampė kaklo gyslas:
    - Verkiant reikia išgerti. Iš džiaugsmo, brolužėliai, kad apiekūną turim tokį ir užtarėją mūsų prasčiokų. Aš tuojau bėgu namo, nešu pačiai cukrelio dėl arbatos. Nekas anai, nabagei, strėnas laužo sausgėla...
    Doveikos piemuo Laurynas, mažai teuždirbęs savo kišenei, nes vedžiojo šeimininko arklius, drąsiai laikėsi tarp kirtėjų ir gėrė ne mažiau už juos. Jis mėgo draugiją, mėgo žmones ir subuvimus. Amžinai rautis su karvėmis Basiuliškių tvartuose jam buvo atsiėdę iki panagių. Traukė iš kišenės suglamžytą pinigą ir tėškė ant stalo. Jis turėjo iš ko ir leido sau daryti, ką nori. Niekas jo galvos nelaužė - nė pati, nė vaikai. Petrui taip pat nepagailėjo žodelio:
    - Nė penkių dabar tie suopiai neišmanytų. Mačiau, kaip susiraukė Melamedas, kai Petras sušuko: pustrečio! Kaip su kirpente rėžė.
    - Ištrinks tau čiuprą gaspadorius. Ištrinks, - gąsdino jį.
    - Gaspadorius man tiek terūpi, kiek tavo išvėsusi kumelė. Nė dėku, nė išgrauš jam. Ir tau va špyga. Aš geriu savo, - atkišo juodą kumštį šlubasis.
    Lovos ir kanapėlė braškėjo. Daugumas tačiau trynėsi stačiom, nes didžiajam šeimynos kambary suolai lūžo nuo talpniai susidribusių miško vyrų. Jau ir daina sklido, ir Veronika nebespėjo tramdyti, tardama, jog netinka katalikams paskutines priešvelykio savaites bliauti kaip veršiams.
    - Jei galim knabę lakti, tai ir dainuot mums neužgins, - šiaušėsi apstagaravusiais kaip vieversys žandais plačiaburnis bernas. Iš jo megztuko vieni skutai likę, ir pliki keliai lindo iš suplyšusių kelnių.
    Dūmų, šlapių autų, sulyto šunies tvaiko kamuoliai mušėsi nuo lubų žemyn ir, duris pravėrus, uruliais mėlyno garo virto lauk. Išėję pasivaikščioti, tutinėjo pasieniais, graibstėsi tvorų. Lauke lijo ir ledijo. Žemė blizgėjo lyg stiklu pavožta. Juoda miško siena, rodos, nutolo, praplėsdama tuščią tarpą su upės juodalksniais ir pora telefono stulpų, kurių vielos klaikiai paūžčiodamos kaukė.
    Suplyšusiu megztuku paputžandis bliovė vis garsiau ir į tarpus kaišiojo po žodelį, kad girdėtųsi kamaroj:
    - Durniai jūs, jei girdot tą raudoną jautį. Tegul per daug neįsivaizduoja. Mes ir be jo galėjom paimti gerą kainą.
    - Galėjot, galėjot. Kas neleido? - abejingai murmėjo Petras.
    - Nebijok, aš mačiau, kaip eigulys jų dienos kirtimą priskyrė prie naktinio. Iš kur tad tiek pinigo gavo...
    - Už tą tai tu gausi per šnerves, - pasikėlė Každaila ir kaip kryžius galva braukdamas lubas, užniko raityti rankoves.
    Rėksnys atsilošė. Gyslotos rankos su baisiais mėlynais piešiniais susimataravo prieš akis. Gužienė puolė į tarpą.
    - Susimildami, nepradėkit. Kad jūs tuoj kaip maži vaikai.
    Každaila nesikėlė tam, kad vėl tuščiai atsisėstų. Pakumpusiu nykščiu dūrė vaikinui į pagerklę ir tėškė delnas į delną išilgai, lyg nusivalydamas rankas po nešvaraus darbo.
    - Praversi dar snapą, tai nupūsiu kaip uodą. Ar supratai?
    Tas, matyt, suprato, nes patylom urzgė, šnairuodamas ir čiupinėdamas pažandę. Gužienė glostė Každailos petį ir nežymiai stūmė kamaron.
    - Būk bent tamsta su protu. Nereikia. Nusiris ir užmigs.
    - Iš kur toks gličas?
    - Nežinau. Pas Doveiką pristojęs buvo. Išvarė, sako.
    Tilius juto, kaip tvinkčioja smilkiniai, kaip atsileidžia nuvargę sąnariai, kaip šlapių drabužių nemalonus prisilietimo jausmas nyksta ir smagi šiluma sliuogia iš viršaus. Ir stebėjosi, kad Petras po kiekvieno stiklo darosi niūresnis ir tylesnis. Branginti reikia tokį draugą. Su juom praleista žiema, bet ši istorija baigta, ir jie persiskirs. Jei ir negautų tarnybos, vis vien teks kur nors užsikabinti. Kur? Gal pats pavasaris parodys. Pavasaris jau laužiasi, galingai šniokšdamas miškais, lėkdamas tyreliu iš pietų. Srūva srovėmis nuo medžių, barbena šaltu lietumi langų stiklus. Pavasaris jau už sienų, ir turi prasidėti kas nors nauja. Kas nors kita. Kas nors - nesvarbu kas.
    Jis išeis su pavasariu. Pirmą kartą nuo rudens pagalvojo, kad čia buvo šis tas, ne vien tuščiai praleisti ilgi žiemos vakarai ir naktys. To jis nejuto anksčiau. Sekiojo akimis šeimininkę ir nutarė jos nematęs nė piktos, nė susiraukusios. Jos šypsena virsdavo kažkuo minkštu ir džiaugsmą keliančiu, kai šeštadienio vakarais glostydavo praretėjusius Petro plaukus.
    - Gana, Petriuk, užteks. Pavargęs esi...
    Ir Petras klusniai atitraukdavo ranką. Ok, ta moterėlė - rąžėsi vaikinas. Kas pasakytų, kad ji tik krautuvėlės, užsigrūdusios tarp miškų ir lieknų, savininkė. Jei ne jos dukterys, ją palaikytumei šaunia mergina, suvėlavusia ištekėti, bet neturinčia jokių senmergės žymių. Jos pilna krūtinė siūbavo ir drebėjo su kiekvienu žingsniu ir posūkiu. Sveikatą žymėjo jos traškūs judesiai, ir plaukai blizgėjo tuo žaviu atšvaitu, kurį teturi medžių lapai pavasarį ir moterų plaukai jaunystėje. Pasiutimo kipšai jos akyse, ir kaklo iškirpimas - kaip nušviesta aikštelė vidury miško, kur norėtum prikristi poilsio atgaivai. Bet ji visai kitokia, kai kalbasi su Petru.
    Gužo troba kilojosi nuo triukšmo, dūmų ir tvankos. Šlubasis šlitinėjo, nosimi braukdamas stalus, įžūlusis bernas su išplėštu kelnių klynu lyg ant keršto kaukte kaukė dzinguliukus, vis pataikydamas kuo nešvankesnį žodį. Krivickas Vargdienis knarkė, galvą paguldęs į palieto alaus klaną. Snaudė ir daugiau. Darbas naktį ne vienam pakirto pakinklius, bet diduma dar laikėsi, nepaisydami patirto vargo, ir todėl dideli ir maži buteliai pastebimai nyko iš lentynų. Gužaitės pasikeisdamos laikėsi už prekystalio, nors šiaip jokių pirkėjų nesimatė.
    Tiliaus širdis tirpo kaip lajinė žvakė. Lašėte lašėjo. Kaip ji tvarko krautuvę ir dorojasi su gėrikais. Kad čia tik parduotuvė išsinešimui, tai nieko nereiškia. Policija toli. Į miškus ir pelkynus savo noru policija nelenda. O jei užeitų - sau juoko pasidarytų. Ar draudžiama svečius savo troboj pavaišinti? Nuo kada tokie įstatymai, mes norėtume žinoti? Aha... Bet ir policininką tokį įdomu būtų pamatyti, kuris atsilaikytų jai - jei ji gražiai paprašytų prisėsti valandžiukę. Tik prisėsti ir pasišildyti. Griausmai ir perkūnai! Tai būtų štukelių, - svarstė Tilius, apimtas smelkiančio geismo ir pavydo. Ne su visais ji tokia meili, reikia pripažinti. Savo vyrui dantų nevarsto. Sėdi žmogulis virtuvėje ir kursto ugnį, kaip vanta iš pirties kiaurai nudrengtas miške. Ką gi Gužas - pavargęs. Ne tokio vyro reikia jai.
    O ten jos dukterys staiposi. Taigi trys jos, ir kuri iš jų kuom nors pranašesnė? Tilius užsikniaubė, kakta paliesdamas stalą, ir sugniaužtus kumščius suspaudė keliais. Ji žudė klaikios mintys, ūmai nukeldamos į naktų glūdumas, kaip juodą mišką, kur nieko regimo, nieko apčiuopiamo toje tamsybėje. Tik viduryje šviečiantis, boluojantis vaidinys. Kieno jis? Tos rankos ir išlenktas kaklas?
    Apgrabinėjo pilną kaip akį stiklą ir gėrė gurkšniais, tartum sieros rūgšti, plikindamas gerklę, krūtinę, širdį. O nugarą siaubė šaltis. Ten stovėjo Agnė, septyniolikos metų Veronikos jauniausioji, ir mojo jam, ir šaukė, veik nepraverdama lūpų. Jos plaukai išsikedeno migla, ryto spinduliais nurausvintu voratinkliu apraizgė jo akis, ir jis vapėjo žodžius be sąryšio su aplinka. Ir be tvarkos. Patsai jų nesuvokė, kam jie, kaip daugelio aplink ir dar daugiau pačiame savyje.
    - Patinka man Agnė, Veronikos duktė. Petriuk, senas berneli...
    - Daili mergelė... Kodėl tu negeri? Gerkim, Tiliau. Gerkim, uliavokim. Negyvai nusileskim. Vieną kartą atsiimkim lig soties...
    - Tą mes sąžiningai atliksim. Duok! Ką paduosi - tą suversiu. Ar man ne vis tiek? Mane pjauna bjaurus žagulys. Turiu kuom nors užpilti jį, nes kitaip išnarstys man žiaunas.
    - No, no...
    - Žibalu atsiduoda degtienė... Bet reikia gerti, kai nieko geresnio. Ir žibalą geri žmogus, ir nieko. Ir tą kartumėlį, nusunktą nuo epušių žievės. Bet tu netikėk nė vienu žodžiu, ką tau vakar privėliau. Aš ir pats netikiu. Ką bepadarysi, kai šitaip žmogui išeina. O žinai... - jis pasilenkė prie pat ausies ir šnabždėjo kaip kunigui prie klausyklos pinučių. - Aš prašysiu motinos, kad leistų Agnę už manęs. Ką, manai, neleis? Nu kažin... Į visas tarnybas aš šitaip. Apšlapinu ir padegu. Taip turi būti, jeigu tavo dalis tokia, tai ir nešiaušk šerio, nes vis tiek nieko nepaknisi. Ar ne? Man, sako, trūksta rimtumo. O iš kur aš jį paimsiu?..
    Tada jis pasikėlė žvaliai ir ėjo tiesiai, ir taip tiesiai, jog drąsiai galėjo mėginti pereiti viena grindų lenta išilgai. Ir pro duris pataikė, ir gražiai išsilenkdamas išmestų ant tako snaudžiančio kirtėjo bjauriai ištežusiomis naginėmis apautų kojų. Jis atsikorė į prekystalį priešais mergaitę ir nuolankiai panarino galvą. Plaukai užkrito ant akių.
    - Tau bloga darosi, Tiliau? - girdėjo balsą. - Atnešiu selterio.
    - Tikrai man bloga. Blogiau man nebegali būti... Jis girdėjo ją trimis žingsniais toliau. Jos rankų sukeliamus garsus, ją pačią. Skambtelėjo stiklinė, atlaužiamas kamštis ir šnypštimas skysčio. Jis girdėjo putojančio selterio smulkučių lašelių kibirkščiavimą stiklinėje taip arti, kad juto jų lyg plonyčių adatėlių dūrius ant veido.
    - Išgerk. Atsigaus širdis,- prašė mergaitė.
    - Man jau geriau... Tuojau bus geriau... bus gerai...
    Jis dar palaukė užsigulęs ir užsimerkęs, drėksdamas nagais delnus ir traškindamas pirštus. Ant jų, po sakų ir purvo sluoksniu, tebesilaikė stiprūs pėdsakai, tartum tik švelnus kutenimas jos standžių krūtų prisilietimo. Jis braukė atvirkščia ranka per burną, mėgindamas nutrinti jos minkštų lūpų pabučiavimą. Ir tai pamažėle jam pavyko. Nusivadėjusio selterio gurkšnis nuplovė gaižias nuosėdas gerklės gale.
    - Tu labai pavargęs.
    - Dabar aš jau savo kojose, - drąsinosi vaikinas, kalkėmis išteptos sienos baltumu išblyškęs. - Dabar tai kad pasiusim gerti!
    - Ką begersim, kad jau nieko ir nebėra? - juokėsi antroji Gužaitė, kalbinama Tugaudžio, kurio galva svyravo lyg laikinai pritaisyta ant pečių.
    - Spirito yra, - buvęs policininkas dūrė pirštu į vielinį tinklelį, kur dar matėsi keletas mažų buteliukų raudonomis etiketėmis.
    - Tai tik spirito. Bet jo neįkąsit.
    - O, kad tik būtų lig atsigeriant.
    Ji pasakojo, kad ne tik viskas išgerta, bet ir suvalgyta. Lašiniai, dešros, taukai. Iš kiaulės, kurią andai paskerdė, likę tik pliki kaulai. Ji bėgusi net pas kaimynus duonos ir dar šio to skolintis. Visuose namuose nė trupinio valgio. Tik žalios bulvės, burokai ir miltai. Ir jokio gėrimo, išskyrus vandenį, žibalą ir silkių rasalą.
    - Mes geriam ir žibalą. Kas mums? - pasigyrė Tilius.
    - Gerai tu sakai, - tvirtino Tugaudis kaip berželis svyruonėlis.
    Agnė turėjo savo rūpesčių.
    - Juk galėtume ir pašokti. Kalvis muzikėlę atsineštų. Visus senius lauk iš gryčios. Ir kad šoktume, šoktume...
    - Gavėnia, negalima, - užgynė sesuo.
    - Gerai, kad negalima. Kaip aš šokčiau su tokiom baisiom naginėm?
    - Persiautumei batais. O barzdą ir dabar gali nusiskusti. Paduosiu tėvo skustuvą.
    Tilius brūkštelėjo delnu per smakrą.
    - Kas ten skusis... O žinai, Agne? Kai pradžius keliai, aš pirksiu dviratį ir vis pas tave atvažiuosiu. Be dviračio tai kaip šuva be uodegos.
    - Tai bus puiku! - nudžiugo mergaitė vaiko atvirumu ir vasaros giedros akim. Ir šešėliu pritemo jos poakiai, ir niūria gaida praskambo jos žodžiai, kai tarė: - Vasarą čia nuobodu taip, jog gali numirti. Tik balos ir miškai. Tik uodai ir varlės. Tik moterys kartais praeina su uogų krepšiais. Daugiau nieko. Dieve, kaip čia liūdna...
    - Aš todėl pirksiu dviratį, kad tau netektų liūdėti. O gal ir ne... Velniai žino, kas bus su manim?..
    - Kodėl? Juk žadėjai?
    Tilius nudelbė akis, lyg kažką negera prisiminęs.
    - Matai... Kaip čia tau pasakius? Aš gaunu tarnybą. Ir turiu išvykti į miestą. O kaip iš tiek toli atvažiuosiu? Nebent motociklą įsitaisyčiau.
    - Tarnybą? O kada ją gausi?
    - Jau gavau. Tik dar nesiskubinu. Gali palaukti manęs, jeigu nori. Baisūs jie ten ponai. Spjauti.
    - Oi!.. O ką tu ten veiksi?
    - Tarnausiu. Ką gi daugiau? Tarnyba tam ir yra, kad tarnautum ir nieko nedirbtum. Sakysim - prie geležinkelių. Kokiu viršininku. Ar tau patinka traukiniu važiuoti? Pavėžinčiau dykai.
    - Hm... - liūdnai muistėsi mergaitė. - Kad aš nesu traukinio dar mačiusi, ne tik važiavusi. Tik autobusu.
    - Ką ten autobusas... Nu matai, kokia tu, - smaginosi vyras. - Teisybė, be arklio, kitos mašinos čia ir nėra. Nebent siuvama. Bet gal aš pasirinksiu ką kita. Nu, policijos vado vietą. Uniforma vien auksu žvarba. Petras, tiesa, niekina uniformas, bet kas mums? Svarbu, kad gerai ir pinigo turi kaip velnias pelų. Gyvenimėlis, sakau. Barzdą skutu pas kirpėją kasdien...
    Agnė atsiduso. Teisybė - be arklio, jokios kitos mašinos. Ir, niūriai pasižiūrėjusi, nusisuko. O vaikinas smaginosi toliau:
    - Darbo ten, žinoma, jokio. Bet man užtenka - prisidirbau. Žiūrėk, Agnyt, kokios rankos! Kaip šunies letenos. Laikas jau ir man pradėti. Žinai, visi kviečiasi pas save, nori įsiteikti, vaišina. Nespėji apgerti skaidriosios. Ir tos jau paskui nebegeri - tykai konjako. Miesto ponios tamposi su šuniukais. Nuobodu ir joms. O čia tokie dailūs vyrai šaligatviais vaikšto. Ei, ką tas daro!
    Vieversio pūkais apstagaravęs bernas, Každailos nykštį pasmakry jau, matyt, užmiršęs, narsiai rėmė prie sienos vyresniąją Gužaitę. Ta ne juokais plėšėsi:
    - Paleisk, paršigali! Šalin!
    - Nepaleisiu. Su žyduku tai tu moki, o man negali.
    - Drožk jam per prusnas už tokias kalbas! - nirtulingai šoko seseriai pagalbon Agnė.
    - Palauk. Pati Milė jį sudoros. O Turgaudis, kelmas, snaudžia ana kur, kai jo mergą driskis gvoltavoja, - piktinosi savaip ir Tilius.
    Gribišius atleido rankas, kad griebtųsi už akių. Keli krauju pasruvę brūkšniai staiga išvagojo jo žandą nuo kaktos iki pagerklio.
    - Ot taip. Dar pridėk, Miliute.
    - O kas tau, zimagoro šmote? - sutikęs laimingą Tiliaus šypseną, apkvaitęs nuo skausmo ir netikėtumo, kruvinas kaip gaidys šoko mergininkas. O šluotkotis jau buvo atsiradęs Milės rankoje, ir ji tvojo, nežiūrėdama, kur kliūva. Pakaušis skambėjo, tratėjo kaulai.
    - Laukan, bjaurybe! Kad nė smarvės čia tavo! Rankom prisidengdamas, susikūprinęs, pametęs kovos dvasią, nėrė prie durų.
    - Aš tau padėsiu, jei jau Tugaudis, kiaulė, nesusipranta, - pasmagino Tilius koją, taikydamas vaikino užpakalin.
    Smūgio tvirtai pastūmėtas, atsitrenkė į duris. Jo laimei, jos pačios atsidarė ir, nebetekęs atramos, dribo visu ilgiu stačiai į patežusį kiemą.
    - Va, kur mergiotė! Tokiai neįgnybsi pigiai pašonėn,- stebėjosi vyrai iš didžiojo kambario, pro dūmus ir garus spėję apžvelgti trumpą susidūrimą.
    - Aš jam...- taisėsi bliuzelę mergina.
    Dar kas ką sakė, kas ko klausė, smarkuolei nesigailėdami pagyrų. O virtuvės langas sužvangėjo, ir avigalvis akmuo, atsimušęs į spintelę sienoje, pariedėjo po kėde.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page