r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Marius Katiliškis
MIŠKAIS ATEINA RUDUO

ANTRAS

    Dar ketvertas valandų, keletas gerų pasispyrimų, ir nušvis palaukė. Tos valandos miškakirčiai pradeda laukti labai anksti. Gal net nuo pirmadienio ryto. Suvis jau niekai, kai reikia versti kišenes, norint sudaryti tabokos pabirų pypkei. Vieni prasišveitė grynai, kitus kruvinai apiplėšusios žmonos. Bet, savaitei įpusėjus, jau įmanu apmesti, kiek erdmetrių susikraus ir kiek tau už juos atskaičiuos įgaliotinis Veronikos krautuvėje. Pasispaudus pavyksta ir itin gražiai užvaryti. Kai buvo priėję gero miško - juodalksnių kaip meldų, beveik be šakų ir vienodo storio nuo kelmo iki viršūnės. Tik krauk dainuodamas, ir nejuntant dvigubai padaryta.
    Petras turi dviejų vyrų jėgą. Lankas eina per jo pilvą, kas buvo su juom pirty, žino. Esą vyrų ir su dviem lankais, tokie tai akmenis gali gniaužyti plikom rankom. Pasisaugok geriau tokio. Užkliudys netyčia ir parmuš ant žemės. Atsirems į pirties kampą pypkei patogiau prisikimšti ir nustums nuo pamatų. Nenorėdamas. Nieko nereiškia Petrui vartyti rąstus ir nešioti pačias storąsias pliuskes. Jis nesigiria sveikata - visi stipruoliai tokie, jog duodasi pusberniui braukyti per nosį. Įkaitinti sunku. Buką galvą turi ir negreiti susimesti.
    Ne tik sveikatos, bet ir patyrimo daugiau už kitus. Jis išgalanda skerspjūklį, jog dantys patys smenga į medieną. Taką iškraipo, kad jokio džeržgimo, slysta kaip per sviestą. Jei epušei - iš kišenės kripą, tokį nesudėtingą įnagėlį, ir beregint praplatinta. Prie kieto medžio, ąžuolo ar beržo - sumažina kirvio pentimi, pasidėjęs ant kelmo. Tiliui teliko rūpintis kirviais, ir tai nesudarė jokių sunkumų. Jiedu ir užmokesnį didesnį galėtų pasiimti. Ir nesunkiai galėtų dar daugiau sukrauti, bet kad užtenka. Šioje vietoje jų nuomonės visiškai sutapo.
    Vežėjai maustė arkliams abrakines avižų, dangstė juos gūniomis ir patys su pavilgo tarbelėmis slinko pas kirtėjus prie artimiausių ugniakurų.
    - Ar tik ne pavasaris jau taikstosi? - samprotavo žmogutis, užsimetęs ant pečių nušutusius kailiniukus.
    - Pavasaris tai kažin dar... O vandens vis dėlto padarys.
    - Yra iš ko. Sniego iki žargtų.
    - Tai bus linksmybių, kai atsivers kiauroji! - gižiai sukikeno į saują Doveikos piemuo, pašiaušęs nutriušusius ūsus, kurie, ištepti lašiniais ir parudę nuo tabokos dūmų, vėlėsi po ilga ir užknebusia kaip kobinys nosimi. Įsispraudęs tarp sėdinčių, jis atitiko juos ūgiu, patsai būdamas stačias ir lyg patenkintas tąja netikra lygybe.
    - Tu jau dabar, Laurynai, nešk savo kavalšes lauk. Bo kai atsiras vandens iki kelių, prigersi, - išjuokė jį nušutusiais kailiniukais, smulkus pamiškės ūkininkėlis. Pikta šlubio mintis bematant rado pasekėjų. Raudonasis Petras tupėjo prie ugnies, vartydamas ant šakos pamautų lašinių bryzelį, ir kuo abejingiausiai tarė:
    - Kas mums? Kirvius už juostos, tarbas ant pečių, ir namo.
    - Kas ubagui, kai sodžius dega? - jam pritarė.
    Piktom švieselėm sužibo vyrų akys.
    - O ką tu ėsi, kai nebus darbo? - prašiepė rudus dantis su žiurkės dėme pažandėje ir bjauriom žiurkės akim senis.
    - Tavo lašinių atsipjausiu. Sako, surūdijusiomis paltimis aukštas užverstas. Nė šunys neėda. Bet kai iš bado, bus ne pro šalį, - prisidėjo atokiau sėdįs vyras, džiovindamas šlapias kojas prieš ugnį.
    Žiurkės dėmė neramiai sukrutėjo senio pažandėje, jis skubiai rijo kąsnį. Bet Tilius neleido nė prasižioti, dėdamas lyg sniego gniūžte stačiai į snukį:
    - Neskubink, Pleiky. Prarysi kaip muilą ir nebežinosi - ėdąs ar ne.
    - Ot tai tau! Uždėjo kaip su mėšlakabe šake.
    - Žiema buvo gili ir pastovi, - samprotavo kailiniuotis. - Staigaus polaidžio galim laukti. Anais metais, per šventą Juozapą, išvažiavom su pačia bažnyčion. Nieko, rodos, dienoja tik. O grįžtant - nė su rogėm, nė su ratais. Matai kas.
    - Jei naktim pašalnotų, tai kelią dar prilaikytų.
    - Dignis ant mėnesio buvo tris naktis iš eilės. Nelyginant vainiku kokiu. O tai prieš atmainas dideles.
    - Daug ir nereikia. Dieną kitą, ir pajudės Melamedo popiermalkės. Jau tada kojos nebeįkelsi be kitos žiemos.
    Eilių eilės sukirstos medžiagos, rietuvėmis sukrautos, rikiavosi kirtimuose. Dar neiškirsto miško nemažas plotas siūbavo. Tilius neslėpė savo džiaugsmo. Su tąja diena jis rišo savo ateitį. Ir jam nusidavė geru ženklu, kad keičiasi oras, kad keisis darbai ir vieną kartą pasibaigs miško istorija, jau spėjusi gerokai pradilinti kaulus. Jis troško atmainos, jis geidė pavasaringo vėjo. Tegul nors kraujais pagauna lyti. Ir tai bus gerai. Juk šiandien šeštadienis.
    Paknopstomis prie ugnies skubinosi miškakirtys. Jo žieminės kepurės ausys maskatavo, lyg vižlo. Jis šaukė nuo tolo:
    - Ar girdėjot, ką tas kumpanosis šneka?
    - Negirdėjom.
    - Kas toks? Ar Špicas?
    - Je...
    - O ką?
    - Kad kirstume, sako, naktį.
    - Naktį?
    Vyrai susižvalgė.
    - Jie, sako, nors ir per naktį. Sako, viską iškirsti reikia...
    - Kva kva kva...- lyg sūriu apsirijusi varna nusikvatojo Tilius.
    - Tegul sau kerta, kas mums?
    - Jis jau nekirs, nebijok.
    - Tai kas?
    - Ot ir galvelė gi tavo!..
    - Tylėkit! Ateina.
    - Nu ir kas? Ar mes bijom?
    Eigulys nešėsi kleimos kirvuką, ir jo penčiai, patepti zuikio koja, su deguto dėžute maskatavo prie diržo. Girininkas po pažasčia turėjo portfelį, o dar didesnį ir storiau prigrūstą Melamedo įgaliotinis, Špicas. Sniegas bjauriai vėlėsi prie jų aulinių batų. Jie klūpčiojo tartum ant kūjokų ir nuolat daužė kojas į pasipainiojančius kelmus ir gulinčias pliuskes, atmušdami susimynusio sniego luitus lyg storiausias medžio klumpes.
    - Prakaitą braukia. Darbuojasi, - šiepė vyrai.
    - Žiūrėsim, ką pagiedos.
    Prie laužo rinkosi ir daugiau kirtėjų. Gandas jau buvo praūžęs miškais. Garavo padžiautos pirštinės ir drabužiai. Garavo arklių nugaros. Žioravo laužo žarijos, pažarstomos šaka, norint prisidegti pypkę. Tvoskė permirkę kailiniai, svilo čirškinami lašiniai, gruzdėjo vartoma duonos riekė ir eglišakių dūmai debesiu juos sėmė lyg švęstų žolelių mišinys per pavasarinį trobos pasmilkymą.
    - Padėk, Dieve! - pasisveikino eigulys. Ir, pirštine nubraukęs sniegą nuo pagalio, atsisėdo, tuo kaip ir prisijungdamas prie darbininkų. Girininkas išsiblaškiusiu žvilgsniu klajojo po medžius, po kelmus ir, neužkliūdamas susėdusių vyrų, krypo į pasmėlusias tolumas. Špicas tampė kaklo gyslas, tartum jį smaugtų per ankšta apikaklė, ir prabilo šitaip:
    - Tai kaip einas, vyrukai? Sniegas labai sušlapo. Negerai...
    - Nė šio, nė to.
    - Kai pastumi, dar vis eina.
    - Batai tavo neblogi. Kol sems per aulų viršų. dar galėsi gerokai pabraidyti, - niurzgė Tilius, pasilenkęs prie savo niekais baigiančio išeiti apavo. Ir staiga pajuto neapykantą Špicui, jog mielai būtų rėžęs į jo rūpestingai nuskustus žandus, turinčius mėlyną atspalvį nuo juodos barzdos tankių šaknų. Ir, pasivėlus į sniegą, pakočioti taip, kad atsikėlęs kaukdamas bėgtų kaip šuva apsitūpti ant spalių krūvos. Taigi. Jo kaklaraištis šilkinis, marškiniai balti ir kieta apikaklė. Kailiniukai aptraukti pilkai languota gelumbe. Jeigu gali taip kasdien vilkėti, net po mišką valkiodamasis!
    - Aš kalbėjau su ponu Melamedu telefonu. Ponas Melamedas sako, kad reikia viską iškirsti. Kad reikia nepalikti...
    - Tai nepalikit, - nutraukė jį kaimietis atvėpusiomis zuikinės ausimis.
    - Mes norim jums pasiūlyti nukirsti daugiau...
    - Po dvi rankas teturime, pons Špicai, - įspėjo Každaila.
    - Nu, po dvi. Ale jūs padarykit kaip su keturiom rankom. Gausit pinigą kaip už keturias. Taip sako ponas Melamedas.
    - Pasakė naujieną!.. - nužvengė būrys, ratu apstojęs ugnį. - Tiek ir vaikas dar sugraibo. Prie vieno piršto lenk antrą, ir bus du.
    Įgaliotinis atsisuko į girininką, ieškodamas jo paspirties. Šis, nuošaliau atsisėdęs ir nusitraukęs batą nuo kojos, ramiausiai pervyniojo autelį.
    - Ką gali, tą padarai. Diena ne per ilgiausia. Tai ne šienapjūtės, - nuosaikiai prašneko Žabelis, nagus atlupęs prie to darbo per metų metus.
    - Nu, nu, - pasigavo jo žodžius Špicas. - Mes galim prailginti dieną.
    - O, o, o...- suošė smagiai ratas, iš anksto nutuokdamas, kur tas suka.
    - Nujau, tamstyte, neštukavok.
    - Aš neštukavoju, - vyrukas stengėsi iš pasiutimo. Burna džiūvo nuo didelių pastangų. - Palaukit! Jūs lik palaukit! Mes siūlom dirbti naktį. Toks yra pono Melamedo projektas.
    - Negaudyk, pons, varniukų.
    - Kokių varniukų? Aš negaudau anė kokių varniukų. Aš kalbu labai rimtai. Aš sakau jums, kad naktys yra labai šviesios... Knygą gali skaityti...
    - Mes darbininkai, prasti žmonės. Ir laiko neturim knygų skaitymui.
    - Pons, matyt, nežinai miško įstatymų, kur sako, jog nevalia miške pasilikti po saulės laidos. Kad ir šviesiausia būtų, - perspėjo Žabelis.
    - Nu, ar aš nežinau? Ar taip yra? - vaikiškai nustebo Špicas, žvelgdamas į girininką. Tas linktelėjo galvą, patvirtindamas ir lėtai paaiškindamas:
    - Taip, draudžiama. Tačiau ypatingais atvejais, kaip pavyzdžiui dabar - iškilus staigaus polaidžio pavojui. gali būti ir išimčių. Aš išsiaiškinsiu urėdijoje.
    - Nu, tai kaip dabar? Ponas girininkas leidžia.
    - Je, je, leidžia. Bet tik su stipria miško pareigonių priežiūra, - pridėjo ir eigulys. Jis save turbūt laikė svarbiuoju "pareigoniu".
    Tilius susikeikė bjauriai ir garsiai, lyg vėl būtų suirusios jo naginės. Kad vyks tokios derybos, jis negalėjo nė įsivaizduoti. Kokios čia gali būti derybos, kai viskas ir taip aišku? Yra šeštadienis ir - namo, vyručiai!
    - Nieks tavęs neriša prie medžio. Kas norės užsidirbti, tas dirbs. Už kitus nešnekėk, - didžiai pasipiktinęs, spragino mažąsias akutes senis su žiurkės pažande. Kad Pleikys nagas, visi žinojo. Utėlę išmokytų šokti ant stiklo, jei kas pasiūlytų litą. Suaugusį sūnų jis engė prasčiau negu čigonas kuiną, jo uždarbį sau susiglemždamas. Ne tik išgerti, bet ir parūkyti nedavė. Tilius pastebėjo, kad yra ir daugiau besigviešiančių nors ir keliais eiti, bet tik uždirbti. O Pleikys tegul netrina iš anksto delnų, jei nenori gauti su viršūne per kuprą. Turi būti vienybė, o jei ne - mes parodysime. Každaila, Tiliaus pakusintas, jam pasiūlė pirmiau susirinkti visus arklamėšlius, kurių čia arkliai palieka ik valiai, ir tik tada kalbėti.
    Senis visai apkvaito, o miškakirčių ratas lošėsi ir lenkėsi iš linksmumo. Taip pat buvo žinoma, kad Pleikys iš didelio taupumo kiaulėms liuobti vartoja arklamėšlius. Įgaliotinis aiškiai nerimavo:
    - Tai kaip bus, vyrai? Kelkit rankas, kas sutinkat kirsti naktį.
    - Nu tai, pons, musėt reikės...
    Žabelis patraukė už skverno prasižiojusį Pleikį taip nemandagiai, jog tas ant pelenų atsisėdo, išmesdamas nagines į viršų.
    - Palauk, palauk. Leisk ir kitam pasisakyti.
    Raudonasis Petras murksojo kaip katinas, mėgaudamasis tingiai popiečio šiluma, patogiai atsilošęs į eglišakių krūvą, ir nė blakstienų nekrutino. Jis dar nebuvo prasižiojęs, nors eigulys prisikišdamas pašnabždom jį kurstė. Paskui ramiausiai pro kramtomą skiedrelę paklausė:
    - O po kiek mums mokėsit?
    - Po kiek? Ar tu, Petrai, nežinai, kiek gauni už sukirstą erdmetrį? Mes mokame tvirtai ir pastoviai. Gerai mokame. Visi tą žino. Daugiau sukirsi - daugiau gausi, - sąžiningai įrodinėjo miestietis.
    Petras perkėlė ant kilo danties skiedrelę:
    - Tai tą ir norėjau sužinoti. Mums neskubu. Tą patį mes paimsime pirmadienį. Miškas juk nepabėgs.
    - Oi, Petrai. Aš žinau, kad miškas nepabėgs. Bet kelias pabėgs. Mes turim skubėti. - Špicas skausmingai išsiviepė, nuleisdamas vieną lūpos kampą. Pro tą plyšį sužibo auksinis dantis.
    - Kad jūs skubat, mes to galim nežinot. Mums tai nekliudo. Mes turim darbą ir žinom, kaip ir kada jis dirbamas. O jūs sau skubėkit.
    - Och... - sudejavo, graibydamas nosinę lyg prakaitui nusišluostyti.
    - Už nakties darbą juk kitaip ir moka.
    - Ar jūs rimtai?
    - Labai rimtai mes. Už tą patį niekas nesutiks. O gal yra norinčių? Kas nori, tegul pasisako, - Petras apmetė būrį. Niekas neprasižiojo. Kiti, kuriems rūpėjo uždarbis, dabar nustebo užvis labiau pamatę, kaip sušneko įgaliotinis po Petro žodžių. Vadinas - galėjo lengvai apsigauti.
    - Gerai sako Petras. Kelk atlyginimą! Mes nesutinkam! - riktelėjo Každaila. Špicas liūdnai purtė galvą.
    - Aš to negaliu. Aš negaliu be pono direktoriaus.
    - Kas mums direktorius? Jis sau, o mes sau.
    - Aš pažiūrėsiu, aš pažiūrėsiu... Nu, bet aš neturiu tam įgaliojimų. Aš galiu tik skambinti telefonu.
    - Tai skambink, skambink. Tam esi juk, - atsigavę kirtėjai iš visų pusių skatino ir mėgdžiojosi. Tikriausiai vargšas to nesitikėjo. Patikrino laikrodį, kažko paklausė girininko, ir tuojau abu nuskubėjo ant kelio, kur stovėjo važys. Eigulys greitomis pasakė Petrui:
    - Neužsileisk. Nė per plauką. Mokės. Sakau, kad mokės, kaip aš čia stoviu. Kelias bėga. Ne tik kelias - visą sniegą velniop nuleis ir atsivers lieknai. Šilto oro banga ateina iš pietvakarių. Vokietijoje jau pavasaris. Netrukus ir čia. Aš pats klausiausi radijo pranešimo.
    Smarkia risčia nulėkė važys. Iš visų pakraščių rinkosi kirtėjai.
    - Nu kaip?
    - Ar išdegs kas?
    Kad buvo iškeltos sąlygos, jau visas miškas spėjo sužinoti. Gandas greičiausiai persidavė aidu - nuo vieno medžio prie kito.
    - Kad Petras kažin ko nori, - šnypštė anasai kaimietis. - Ką tu padarysi tokiam ponui? Supyks ir nebeduos nė to, ką gavom.
    - O ką tu žinai, ko jis nori? A? - grėsmingu ūgiu atsistojo Každaila, pasirengęs braukti Pleikiui per nosį. Senis pasitraukė. Raudonasis Petras paskersavo.
    - Tokiam avinui iš viso be reikalo moka. Jis krioktų ir už dyką, ir dar pripuolęs rankas laižytų. O mes dar pažiūrėsim.
    - Pažiūrėsim! Nėra ko nusileisti!
    - Yra ir daugiau tokių. Ne tas vienas sušvinkėlis. Už centą tėvą motiną parduotų. Ko kito ir neįkalsi į medinę mužiko milžtuvę. Jei laikytumės vienybės, tai nesunktų mūsų prakaito erkės.
    Petras susirinko savo daiktus ir nuėjo.
    - Žio, koks mandras miesčionis, - pasišaipė nuo vežimo kažkuris vežėjų.
    - Tai teisybė, kad miesto darbininkai už mus gudresni. Nėra čia ko džiaugtis savo kvailumu, - suniekino jį Žabelis.
    - Aš tai jau kirsčiau už tą patį. Ne iš kokio išdykumo, o iš vargo, - nuolankiai prisipažino Krivickas Vargdienis.
    - Nu ką, Vargdienis - jis nepavojingas.
    Jo nieks ir nepaisė. Jis mirkčiojo kvailai išsišiepęs ir traukė nosį patenkintas, kad ir jo žodį išgirdo.
    - O kiek manai prašyti? Taip, tarp mūsų kalbant? - pasivijęs Petrą, domėjosi Žabelis. Jam įkandin sekė kiti.
    - Kodėl manęs klausi? Ir patsai turi galvą. Ir numanai reikalą. Šiandien mes galim kalbėti. Šiandien kirtis mūsų rankose. Jeigu atlėkė Špicas, tai turbūt svyla pauodegys. Atsiminkit, kiek yra pagaminto ir kiek dar stačio miško. Ne už šimtą ir ne už tūkstantį. Dešimtimis tūkstančių reikia skaičiuoti. Jei polaidis ūmus - nė pats tyrelio velnias neprieis prie jo medžių be kitos žiemos. Per vasarą kiek medžiagos nueis niekais. Jo girnos turės sustoti, neturėdamos ko malti. Štai kas...
    - Kad kur ugnin! Labai jau aišku.
    - Griebkim trumpai!
    - Nėra ko gaišti. Iš niekur darbininkų negaus greitosiom.
    - O kaip su vežimu?
    - Kalbėk tamsta ir dėl mūsų. Mes jau magaryčių neskųsim, - spraudėsi ir vežėjai.
    - O ką, ar jūs nebyliai.
    - Pats ne tik galvą, bet ir liežuvį turi. Ir nuovoką tvirtą. Derėkis ir už mus, Petrai.
    - Už dyką nevežkit. Reikalaukit ir gausit. Nepaliks popiermalkių liekne.
    - O kažin ar besugrįš?
    - Eik tu, durniau!
    Smulkutė lijundra, priešpiečiais pagavusi dulkti, lyg ir aprimo. Palšas rūkas pjovėsi tarp medžių. Balkšva prietema praskydo kirtimuose, ir vyrai šmaikštėsi kaip šmėklos priepirtyje. Lašų karoliai nukaro nuo šakelių, kurias taip neseniai dengė sniego ir ledo pluta. Ir žlibam buvo aišku, jog naktį nebešals, kad sniegas, tartum druskos ėdamas, korės ir slūgs, ir vanduo pradės semti slėsnumas.
    Daugelis nieko gero nesitikėjo iš derybų ir senu įpratimu keiksnodami skirstėsi. Vėl sudžeržgė pjūklai, sukosėjo kirviai. Vėl niūkiami arkliai traukė braškančius vežimus į paupį. Miškas plaukė prie vandens per tirpstantį sniegą. per kelmus, išvartas ir šaknis.
    Tiliaus nuotaika krito minutėmis. Visa tai, kuom jis gyveno priešpiečiais, ką telkė visą savaitę ir gėrė savin tartum gryną miško gaivą, apkarto ir degėsiais padvelkė. Kažkokia velnystė susidėstė ūmai ir visai nenumatytai ir grėsė jo planams ir užmačioms. Pagaliau kas gi? Spjauti ir - namo. Reikia nors kartą kaip žmogui pasielgti. Bent jau namiškius aplankyti. Rūpesčiais neatsikratysi, kol neįsitikinsi, ar tikrai nieko naujo. Gali žydas patenkinti reikalavimą, bet kas jam? Tie keli naujai prisidėję litai nekris kišenėn lengvai kaip dovana. Sunkiai juos teks uždirbti, nes darbas naktį. Ko čia džiūgauti ir kurio velnio įsivaizduoti, jog kažką ypatinga pasiekia. Šeštadienio vakaras turi savo tvarką. Jei ne namie, tai ten, ant kalniuko, Gužienės troboj. Kur šilta, jauku, kur gelsvoje lempos šviesoje ir pypkorių dūmuose šmėkščioja moteriški pavidalai, traškios jų šnekos ir uždegantis juokas. Taip mielas, taip glostantis, taip reikalingas po žiaurių ir alinančių dienų miške. Negausus įvykiais jo gyvenimas susiklostė tam tikrais, aiškiai regimais sluoksniais, įsiraižė savitomis formomis ir išsidėstė keliose vietose. Jis įprato, jis pamėgo tai, kas nejučiomis buvo jo aplinkoje susidarę.
    Įgaliotinio Špico jis pradėjo neapkęsti kaip nenaudėlio, jam galinčio pakenkti. Anksčiau jis tejautė pavydą, matydamas jį tokį, koks patsai slaptai vylėsi kada nors patapti. Ir visi žmonės aplink niekingi ir šleikštūs su savo menkais rūpesčiais ir kasdieniniu skurdu. Viskas ėjo iš prievartos, iš amžino trūkumo, iš nesibaigiančio vargo. Giliai, lyg atviron žaizdon subirusius šapus, kurie druskos gaižumu ėda ir graužia, pajuto tai ir siekėsi pirštais užgriebti ir išmėtyti. Dėl skatiko jie atsižadės poilsio, šviesesnę valandėlę atiduos už kelis sutrintus centus. Atvangos vietoje - įsitempimas, šypsenos - keiksmui pražiota burna. Štai kas bus iš viso to, ir dar tuom nesibaigs. Kaip gali baigtis, jei visuotinis nepriteklius, jei ne pinigo, tai supratimo, kad galima apsieiti ir be jo, nepražudžius šventiškos nuotaikos. Kad prailginus ją, ją pataupius kaip stiprybę teikiantį balzamą sunkioje kelio klampynėje. Kuo greičiau iš čia, kuo greičiau. O jei nepavyks? Ašaka įsirėmė jo gerklėje ir niūriu, juodu, bekraščiu kaip tyrelis rudens vakarą beviltiškumu užliejo krūtinę.
    Jauną vyrą miško glūdumose smelkė šiurpuliais vienos akimirkos švystelėjimas. Galėjo tai būti baltų apnuogintų rankų grakštus ir vylingas mostas, jų prisilietimas ant kaktos ar kaklo. Tai galėjo būti šypsena, palydima žodžio, juoko ar trumpos dainelės, išniūniuojamos liūdnai, ilgesingai. Ir tai buvo ranka, sulaikanti įlūžusį kirlį pusiaukelyje arba kitam suteikianti velniškos galios.
    Savo nuotartis jis grąžino į akivaizdų plotą ir visų nesėkmių kaltininko ieškojo čia pat. Turės sutikti ir jis, jei Petras laimės derybas. Jo vieno nepaliksi, tuo labiau kad jis, menkai tevertindamas pinigą, jau tuo pačiu brangiai moka už vakarą, visos savaitės lūkesčių tašką.
    Petras turėjo liniją ir žinojo, ką darąs. Darbas nėra pramoga ir pasimėgavimas. Darbas dažniausiai prievarta ir išnaudojimas. Reikia laikytis taip, kad bent tada, kai galim, įkinkyti ir darbą savo naudai. Ne darbo valandų prailginimas, bet atlyginimo pakėlimas sudarė esmę šio nesudėtingo triukšmo.
    - O tau štai ką pasakysiu. Jeigu ir būtų kas tavo vardu atėję, tai atrasi pirmadienį. Šventą dieną vis tiek nieko nenuveiksi. Nors gal jau perėjo tas karštis ir taip nebemanai?
    - Ne, neperėjo. Ta liga bjauri - taip greitai nepersergi. Bet ką aš bepadarysiu, kai taip viskas dailiai klostosi? - suimtas nevilties, jis tegalėjo išsikeikti ir grūmoti. O nagai niežtėjo ir krumpliai pabaldami gniaužėsi. - Suaižysiu snukį Špicui. Dievaži, sukulsiu, kad...
    - Ar pašėlai? Už ką gi? - kreivai pasižiūrėjo Petras.
    - Taip sau. Iš nuobodumo.
    Valanda gera jau buvo praėjusi, gal kiek ir viršaus. Jeigu jau tektų pasilikti nakčiai, tai pirmiausia kiek įveikiant prisileisti medžių su šviesa. Kad užtektų genėjimo ir pjaustymo. Mėnuo dar neišėjęs iš pilnaties, patekės netrukus po sutemų. Kad ir stipriai apsiniaukę, bet prieblanda bus įmanoma...
    Pagaliau tas pats važys iššliaužė iš kelio. Jiems tik sustojus, įkandin - kitas. Jame sėdėjo patsai Melamedas, apsisegęs odiniu apklotu, ilgais kailiniais, kurie buvo taip storai nutaškyti kelio mėšlu ir purvinu sniegu, jog niekas nebūtų įtaręs, kad tai brangia gelumbe mušti lapių kailiai. Arklys garavo susigarbanavusiu plauku ir nusidrabstęs putomis. Lėkė jis, matyt, be proto, visus lenkdamas ir blaškydamas į šalis. Numetęs botagą ir vadžias, paprašė girininko sušaukti vyrus vienon vieton. Ir daug nelaukęs prašneko:
    - Jeigu dėsiu dvidešimt penkis centus erdmetriui, manau, kad sutiksit?
    - Nesutiksim! - iš būrio tirštumos nuskardėjo balsas.
    - Kodėl ne? Kiti nieko nesako? - Melamedas ieškojo riktelėjusio, atidžiai apvesdamas sustojusį ratą. Primerkęs ir taip pabliurkusių vokų užgriautas akutes, smeigėsi be jokios baimės ir gailesčio į kiekvieną iš eilės. Apatinė lūpa, atvipusi iki dvišako smakro, nežymiai virpėjo. Ji buvo daugiau mėlyna negu raudona, greičiau violetinė, kaip ir obuolių dydžio dėmės grioviais perskirtų žandų vidury. Nosis dar ryškiau žydėjo tų pačių spalvų deriniu ir, lyg replėmis nutempta žemyn, visiškai užklojo viršutinį palūpį ir taip jau siaurą, jog neliko vietos net menkiausiems ūsams suželti. Ūgio jis galėjo būti ir vidutinio, ir aukštesnio, itin pilvotas ar tik padribęs iš juosmens - dukslieji kailiniai klastingai maskavo jo tikrąją vertę.
    - Sakom ir mes tą patį, - keliose vietose pagaliau atsiliepė.
    - Nerėkit visi iš karto! - Skubėjo talkon savo ponui Špicas, nors tas nerodė jokių erzlumo žymių.
    - Kiek gaunat už erdmetrį?
    - Žiu, ponas nežino, po kiek mums moka!
    - Nugi po litą ir dvidešimt penkis.
    - Gausit po litą ir penkiasdešimt. Už tą, kas bus padaryta nuo šio vakaro.
    - Neee, pons...
    - Per mažai.
    - Kalbėkit vienas, - pasiūlė Melamedas.
    - Petrai!
    - Ko snaudi, Petrai? - pasipylė raginimai.
    Miškakirčiai neramiai žvalgėsi. Ko gi tas velnio siuvėjas, Raudonasis Petras, gaišta? Baisu juk ir prasižioti. Pasakysi per mažai, tai jau amen, vyruli. Petras prasispraudė priekin ir pakšnojo lūpom, taikydamas nuodėgulio karštąjį galą prie apsvilusios pypkės. Jis atrodė rimtai užsiėmęs savo darbu ir lyg nematąs, koks didikas stovi.
    - Na?
    - Po du ir pusę.
    Šiurpi tyla nusiaubė sustojusių širdis. Pustrečio lito už erdmetrį - klausėsi ir netikėjo miškakirčiai. Su siaubu iš pažemių žvelgė į Melamedą laukdami, kad tas nusikeiks, nusijuoks ir, sėdęs į važį, suplieks arklį botagu. Bet kai tas nieko, tai dar nejaukiau pasidarė. Kam reikia juoktis, jei fabrikantas nori žmoniškai kalbėti ir susitarti? Išbalo tie, kurie būtų kirtę už senąją kainą. Ir tie nusigando, kuriems pasiūlyti centai atrodė jau dideliu pinigu. Patys drąsiausi svajojo apie du litu. Kad jį kur, tokį rudnugarį! Ir iš kur drąsa tokią kainą surikti? Nu, velnio vaikas, raganos išvelėtas, dabar tai jau bus. Girininkas iš toliau sekė sueigą, eigulys mirkčiojo lyg tikras sąmokslininkas. Špicas sumažėjo, susitraukė ir dairėsi, į kurią pusę pasinešti, atėjus laikui. O Melamedas stovėjo kaip sustojęs. Apmetė kirtimus, sukrautas rietuves, apsvėrė stačią mišką, laukiantį kirvio. Vėl iš naujo perleido būrį užbliurkusiom akim, tartum siekdamasis įsidėmėti kai kuriuos veidus ir atpažinti juos, laikui atėjus. Kirtėjų pakinkliai linko, nugaros drėko. Juo mažesnės akys, juo giliau jos smeigiasi. Kad jam kur kelmas pasipintų po kojom. Paskui pasiprašė portfelio iš įgaliotinio ir, jo padedamas, pervertė popierius, kai kuriuos atidėdamas, kai kuriuos pabraukdamas pieštuku. Ir vėl atsisuko.
    - Aš moku po du ir pusę lito už sukirstą ir sukrautą popiermalkių erdmetrį. Pakėlimas už nakties ir rytojaus dienos darbą. Pinigus gausite kaip ir visad. Viena sąlyga: pakėlimas negalios ir aš nevykdysiu savo pažado, jei ryt vakare liks nors vienas nenukirstas medis. Jūs patys turit pasiskirstyti. Kaip?
    - Sutinkam! - atsakė Petras.
    Vyrų širdys atslūgo. Tilius nusikeikė kaip bemokėjo šlykščiau.
    - O dabar vežėjus sušaukit.
    Melamedas apsisuko, eidamas arčiau savo važio.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page