r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Škėma
BALTA DROBULĖ

10

    Chagallio reprodukcija nepakito. Moteris debesiniais plaukais skriejo viršum rusiško miestelio. Ir iš jos liemens krito žemyn antra, rankoje ji laikė žalumynų puokštę. Slinko neryškios rogės, ir žmogus mojavo botagu. Sienose tebebuvo įspausti ornamentai, panašūs į romėniškuosius. Tvarkingai sudėliotos lentynose ir suverstos ant stalo gulėjo knygos. Aplipusios dulkėmis. Liuksusinis leidinys buvo atverstas, ir išsiskėtęs Soutine vaikiščias pleveno puslapyje, lyg kartoninis žmogiukas, kurį truktelėjo už virvutės. Šalia stovėjo dvi stiklinės drumzlinomis nuosėdomis dugnuose su palikta vyšnia vienoje, pilna nuorūkų peleninė, rankinukas. Vyriški ir moteriški drabužiai ir baltiniai buvo sukrauti ant vienintelio krėslo. Nuo žalios sofos tįso suglamžyta paklodė, o antklodė melsvame užvalkale gulėjo ant gėlėto grindų linoleumo.
    "Aš tau padovanosiu karneolio žiedą ir užmirštą tramvajaus vagoną Queens aikštėje", tarė Garšva. Jis pabučiavo apgamą kaklo išlenkime.
    "Žiedą nunešiu ryt pas juvelyrą. Jis pritaikys tavo pirštui. Vagoną apžiūrėsime kitą antradienį. Esu laisvas antradienį."
    Elena aplaižė savo sausas lūpas.
    "Nori gerti?', paklausė Garšva.
    "Noriu. Vandens."
    Jis atsikėlė ir susirado savo mėlyną chalatą. Jo nugaros raumenys įsitempė valandėlei. Ir, kai jis grįžo iš virtuvės su vandeniu, Elena pasakė.
    "Aš žinojau, kad.tu gulėjai smėlyje šalia manęs, ir aš mačiau tavo nugarą. Labai norėjau paliesti ją."
    Ji gėrė vandenį, o Garšva pakėlė nuo grindų "White Horse" butelį ir prisipylė trečdalį stiklinės.
    "Tu geri be vandens?"
    "Taip"
    Jis išgėrė scotch vienu gurkšniu. Atsisėdo sofoje prie jos kojų. Jis glostė kojų odą su pašiurusiais ir auksiniais plaukeliais.
    "Tu gulėk taip, gulėk", tarė jis, nes Elena krūptelėjo.
    "Tu gulėk."
    Buvo ūkanota diena.
    "Tu gulėk, štai ir viskas."
    Jis pabučiavo jos kojų riešus.
    "Užklok mane, man trupučiuką šalta."
    Jis užklojo ją antklode. Dabar ji parodė savo dantis. Smulkius, taisyklingus, melsvus.
    "Aš sumelavau. Vakar laukiau tavęs. Mačiau tave. Tu stovėjai prie vaistinės. Mario langas kampinis." Ir pridūrė.
    "Labai daug mėlynos spalvos tavo kambaryje. Chalatas, užvalkalas, knygų nugarėlės, laikrodis, linoleumas. Tau patinka mėlyna?"
    "Man patinka melsvos gyslelės tavo kojose", tarė Garšva.
    "Nežongliruok. Tu esi labai jaunas, ir aš pavargau. Mano galva tuščia. Lyg bajoro."
    "Lyg bajoro?"
    "Manasis bajoras panoro klausytis klavesino. Žinai, mano vyras tyčiojasi. Aš.pripirkau plokštelių su klavesino muzika."
    Garšva paėmė butelį.
    "Įpilti?"
    "Trupučiuką. Į mano stiklinę su vandeniu."
    Juodu išgėrė tylėdami.
    "Nenorėčiau, kad tyčiotumeisi. Tylėk. Skaičiau tavo eilėraščius. Prašiau savo vyrą, kad nusivežtų tave į Jones Beach. Žinojau, judu susipažinote pas Vaineikius. Žinojau, iš anksto, taip, tu būsi mano. Tu galvoji, šalta kombinacija? Tylėk. Patikėk man, aš nežinau, tikrai nežinau. Teisingai, kai ką buvau apskaičiavusi. Tavo gėrimas šildo. Ne, dabar nebučiuok manęs. Kodėl pirkai jį? Tau reikalinga dirbtinė meilė? Tylėk. Jei nori - gerk. Ir man įpilk. Užtenka."
    Ir juodu išgėrė.
    "Man sukasi galva. Koks skirtumas? Tikra, dirbtinė - - - Esu tik buvusi gimnazijos mokytoja. Ir mylėjau Vilnių. Vaikščiojau valandomis: Vieną rudenį, žinai, tos populiarios knygos apie metapsichozę, atrodė, visa jau esu išgyvenusi daugelį kartų. Nori, papasakosiu tau, tu juk prašei manęs? Apie mirusių, bajorų galvas? Gerai. Klausyk. Vieną naktį Pylimo gatve ėjo šaunus vaikinas. Pasistatęs apikaklę, pūtė žvarbus vėjas, buvo ruduo, jis skubėjo į namus, jis grįžo iš paskaitų, žinai, kolonos universiteto kieme?Tu nesijuok. Tu poetas. Prie kiekvienos kolonos prisišlieja jaunas svajotojas, jo kaklaraiščio kaspinai plevėsuoja, sausi lapai čeža, jis deklamuoja eiles. Tylėk. Aš labai norėjau verkti, vakar, aikštėje. Seniai verkiau. Man jauku pas tave. Klausyk. Aš pasakoju toliau. Ir, jei bus neįdomu, nutrauk. Ne, nebučiuok. Šaunus vaikinas, šviesus, ir keliolika strazdanų prie nosies, nesišypsok, aš taip sugalvojau, ir alkanas, nes neturtingas, tebūnie šablonas, visa istorija atsitiko vokietmečiu, vaikinas skubėjo, tuojau uždraustas vaikščiojimui laikas. Prie namo, kurio karnizuose skulptūrinės bajorų galvos, jis išgirdo klavesiną. Žinoma, jis stabtelėjo, keista išgirsti klavesiną, vokietmečiu. To namo sunkios durys, jose varinės liūtų galvos, ir grandys jų nasruose, ir šaunus vaikinas nesiryžo paliesti grandies. Ir tada durys pačios prasivėrė, ir tamsu buvo viduje, o iš viršaus sklido žalsva šviesa. Vaikinas lipo granitiniais laiptais. Šviesa ryškėjo. Ir klavesino garsai. Viršutinėje laiptų aikštelėje paauksuotos statulos laikė iškėlusios deglus, ir jie degė žalsva liepsna. Ir posūkyje raudonas kilimo takas vedė į salę. Ne, negirdyk manęs. Sėdėk ramiai. Vaikinas įėjo į salę. Degė daug žvakių malachitinėse žvakidėse, riebūs angeliukai pūtė ilgus vamzdžius, baltos vynuogės, obuoliai ir kriaušės pintose kraitelėse, ir žvakių liepsnos styrojo nejudėdamos, nors šviesus vaikinas juto, kaip į jo nugarą pučia vėjas. Nesišypsok, aš taip sugalvojau. Logiškai sugalvojau. Lauko durys buvo praviros, tu supranti? Salėje stovėjo nejudrūs žmonės, tamsiai apsivilkę, smailomis barzdomis, baltais žabo, baltais veidais, be akių, nes šešėliai krito ant vokų. Aš manau, skulptūrinės bajorų galvos buvo uždėtos ant aksominių drabužių. Jie stovėjo pagarbiai, nulenkę galvas. Ir - - - klausyk. Salėje, prie sienos - žalsvas klavesinas, keista, ar ne, juk žvakių liepsnos skaisčiai geltonos? Ir baltoje suknioje, kurios mezginiai gulėjo ant parketo, išblizginto lyg veidrodis, baltoje suknioje sėdinti moteris - skambino. Tejudėjo vaškinės rankos. Ilgi pirštai vaikščiojo klavišais. Du raudoni tarnai prilaikė akląjį, jis, atrodo, klausėsi patenkintas, nes šypsojosi. Tu nori žinoti, koks skambinančios veidas? Nežinau. Vieną kartą įsivaizdavau savo veidą. Nesijuok, aš nusipudravau ir stebėjau save veidrodyje. Tada nutariau: tai aš. Bet pagaliau nesvarbu, koks skambinančios veidas. Ji atitraukė rankas nuo klavišų, kai pastebėjo šviesų vaikiną. Ir, savaime suprantama, jis priartėjo, atsiklaupė ir pabučiavo ištiestą ranką. Jei nori, bučiuok dabar mane. Užtenka. Vėliau, mielas. Sėdėk ir klausyk. Šviesus vaikinas iškvietė šokiui moterį baltoje suknioje. Du raudoni tarnai atsargiai pasodino akląjį kėdutėje, ir jis pradėjo skambinti menuetą. Jis kinkavo galva, tur būt, jam buvo linksma. Ir bajorų galvos lingavo į taktą šokantiems.Ir išblizgintame parkete atsispindėjo viskas. Ir - - - ne, leisk man pravirkti, jos vaikiškos, mano ašaros. Paauksuotos statulos nulipo nuo pjedestalų, tu atsimeni, statulos iš viršutinės aikštelės. Jos įėjo į salę, žalsva deglų šviesa užliejo visa, ant statulų kaklų kybojo nutrauktos grandys, liūtų grandys. Gerai. Įpilk truputėlį. Dėkui. Gana. Ir šviesus vaikinas pamatė: jis apsikabinęs medžio stuobrį. Ir aplinkui stovėjo pusračiu mediniai ir begalviai stuobriai. Aplinkui sutrūnijusį klavesiną. Ir pelėsiais aplipę riebūs angeliukai, jų vamzdžiai, vaisių pintinės. Užgeso žvakės. Deglai degė. Kur dingo aklasis ir raudoni tarnai? Nežinau. Išlūžusiose parketo liekanose krebždėjo pelės. Šviesus vaikinas paleido juodą stuobrį. Jis nukrito, ir keliolika kartų atsikartojo kritimo aidas. Ir vaikinas nėrė žemyn ir girdėjo, kaip kažkas daužė kumščiais klavesiną. Klavesinas klykė lyg deginamas. Kai vaikinas atsidūrė gatvėje, durys užsidarė. Švietė mėnuo, bajorų galvos kabojo karnizuose. Dabar aš tau paaiškinsiu. Aš, ne viską išgalvojau. Vilniuje gyveno tokia senutė lenkė, pusiau pamišusi, skurstanti tarp žvakių ir knygų. Lyg išlikusi ragana. Trupučiukas lašinių, sviesto ir lenkų kalba nuteikė ją draugiškai. Mudvi įsišnekėjome. Apie klavesiną. Dabar eikš pas mane."
    Garšva nutraukė antklodę, nusivilko chalatą ir atsigulė šalia. Elenos pirštai vaikščiojo jo kūnu.
    "Žinai, kas atsitiko šauniajam vaikinui?"
    "Taip?"
    "Kitą rytą jis aplankė namą. Jis susiieškojo sargą, ir šis įleido jį. Namas buvo uždaras eilę metų. Jis rado viską kaip matė išbėgdamas. Mediniai stuobriai buvo kažkokio dievdirbio nebaigti šventieji. Niekas nežinojo, kodėl jis nebaigė, Ir - - - "
    "Ir?"
    "Aš meluoju. Šią istoriją man papasakojo sena lenkė. Aš aplankiau tą namą. Ir bandžiau skambinti sutrūnijusiu klavesinu. Disonansiniai garsai. Dulkės. Šaltis. Paauksuotos statulos pakenčiamai išsilaikė. Tau patiko ši istorija?"
    "Ji jaudina save šitokiom istorijom. Hoffmannas prisikėlė, kad pagarbintų Erosą", pagalvojo Garšva ir tarė.
    "Aš prisiminiau savo motiną."
    "Mylėk mane", pasakė Elena.
    Vėl tebuvo Chagallio reprodukcija, tvarkingos ir išmėtytos knygos, pilna nuorūkų peleninė, rankinukas, sumesti drabužiai, išsiskėtęs Soutine vaikiščias, suglamžyta paklodė, dvi stiklinės ant linoleumo ir šalia gulėjo antklodės gniužulas melsvame užvalkale.

* * *

    Stanley grįžta su dviem kavos puodukais.
    "Aš labai atsiprašau", ištaria juodu kartu. Ir kaltai šypteli.
    "Gerk kavą", sako Stanley, pastūmėdamas puoduką.
    "Nenorėjau tavęs įžeisti, Stanley", sako Garšva.
    "Matai, aš ir savęs daug ko klausinėju. Tu žinai, esu rašytojas. Gerai, kad grįžai,"
    "Gerk kavą", teištaria Stanley. Ir patylėjęs.
    "Mano tėvas pasakojo: lenkai - karštoka tauta. Aš tikiu juo. Jis lupo mane. Jis ir dabar mielai priluptų. O aš prilupčiau kai kuriuos svečius. Apskritai, prižadu nesikeikti lenkiškai. Angliškai, tikiuosi, leisi?"
    "O taip, dėk."
    "O.K., Tony."
    "O.K"
    Juodu geria kavą.
    "Nori žinoti, kodėl delsiu ?", staiga klausia Stanley, žiūrėdamas Garšvai į akis.
    "Nebūtnai."
    "Tu mandagūs. Aš turiu mergaitę. Tą pačią, kurios. bamba įdubusi. Kocham, Aišku?"
    "Labai. Nes ir aš turiu - - - mergaitę."
    "Mudu juokingi vaikinai. Tur būt, mudu antrininkai."
    "Daug antrininkų pasaulyje. Ir jie turi mergaites."
    "Ar tavoji myli tave?"
    Garšva geria kavą. Pagaliau iškošia.
    "Aš ją praradau."
    "Kodėl?"
    "Atsisakiau jos."
    "Ji neištikima?"
    "Negalėjau jos mylėti."
    "O, tu jau - - -"
    "Ne tai. Aš sergu, Stanley. Apalpau paskutinį kartą. Ir kalbėjau su jos vyru. Ir pažadėjau jam, mudu nebesimylėsime. Ir neįleidau jos, kai ji atėjo pas mane."
    "Tu ją tebemyli?"
    "Labai, Stanley."
    "Kuo tu sergi?"
    "Aš - - - tikrai nežinau. Kadaise man praskėlė galvą. Bet ir anksčiau, jaunystėje, mane sugriebdavo priepuoliai."
    "Buvai pas daktarą?"
    "Buvau. Jis liepė dar kartą ateiti. Nebenuėjau."
    "Prakeiktas pragaras", nusikeikia Stanley ir išgeria savo kavą. Ir patylėjęs ramiai sako.
    "Aš savąją nutvėriau su tokiu klerku iš downtowno. Ir tebemyliu ją, kaip ir anksčiau."
    Jau ir bellmenai išėjo. Ir moteris fotografas. Kampe sėdi senelis watchmanas ir valgo makaronus. Makaronai ilgi, jis ryja juos, lyg Goya Saturnas savo vaikus. Nebeataidi dengtas kapitono bosas. Tylu kafeterijoje. Kaip privačiame bute. Dar ryškesnis raudonas ir purvinas dažas, išblukusios dėmės sienose, reklaminių ugnių švystelėjimai, nuorūkos, kramtomosios gumos popierėliai, cigarečių dėžutės grindyse.Pro duris įeina Kafka. Liūdnas žydas, jo akyse žinojimas: Jehova nesiteikė paskirti jam audiencijos. "Kodėl nesu Mozė?" Kafkos akyse. Pro duris įeina Oscar Wilde. Jo rankoje saulėgrąža, jis apsižvalgo, tarytum čia būtų Senos atkrantė ir Senoje plauktų Dorian Gray lavonas. Pro duris įeina Baudelaire. Jis stebi makaronus, kurie sliuogia į watchmano burną. Tai kirminai, jie čiulpia jo pusiau apnuogintąją. Pro duris įeina Rimbaud. Jis svirduliuoja, pilnos rankos šautuvų, kardų ir durklų. Iš jo glėbio sprūsta girtas laivas. Pro duris įeina girtutėlis Verlaine. "Religinį ar pikantišką eilėraštuką?", klausia jis įsiteikiančiai ir žiūri į kavos puodelius. Pro duris įeina Emily Dickinson. Prie baltos suknios prismeigti išgeltę laiškai. Ji įdėmiai apžvelgia Garšvą ir Stanley, ji sako. "Taigi, mano ponai, elizijumas taip toli, kaip ir gretimas kambarys." Pro duris įeina Ezra Pound ir prataria ironiškai. "Ar jūs žinote, kas yra phanopoeia ir jos dalys: rose white, yellow, silver; saltus; concava vallis?" Ir Ezra Pound sušunka "aoi! aoi!", o jo veidas išmintingo kino. Pro duris įeina Ženia. Ją lydi Nietzsche ir dainuoja ekstazėje. "Ariadna, aš myliu tave!" Pro duris įeina Garšvos motina ir žiūri į jį paskutiniuoju žvilgsniu.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page