r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Škėma
BALTA DROBULĖ

9

Iš Antano Garšvos užrašų

    Mano pirmieji prisiminimai nėra dramatiški. Bet jų ryškumas ir neištrinamumas pralenkia vėlesniuosius, žymiai svarbesnius konvencionaline vertinimo prasme. Mano vaikystės prisiminimai tarytum tos negriškos kaukės. Storos lūpos, akių skylės, hipnotizuojąs veido reljefas.
    Žinoma, tai nesąmonė - pirmojo prisiminimo autentiškumas. Tikriausiai, jį padiktavo vėliau įsigytasis žinojimas. Bet ir šiandien man atrodo, kad akloje tamsoje staiga pajutau, kad esu; Aš, be kūno, erdvės, laiko, su vieninteliu, bejausmiu savęs suvokimu. Tarytum būčiau primityvesnis už amebą. Tarytum būčiau Dievas, plevenąs juodoje nebūtyje prieš visatos sutvėrimą.
    Toliau seka Karlsbadas, žmogus, vyšnių kekė. Prieš pirmąjį pasaulinį karą mūsų šeima praleido vieną vasarą šiame Austrijos kurorte. Motina mineraliniais vandenimis tirpdė akmenis inkstuose. Aš silpnai atsimenu Karlsbadą. Tėvai prisipirko spalvotų atvirukų ir vėliau, rodydami juos man, aiškino, kuriose vietose buvome ir ką veikėme. Ir man atrodė, lyg matau skliautuotą halę, ponias susmaugtais liemenimis ir milžiniškomis skrybėlėmis, mėlyną ežero vandenį ir raudonus laivelius, snieguotus konusinius kalnus. Bet ir šitie prisiminimai giminingi amebos ar Dievo atsiradimui. 0 kelionė funikulieriumi - tikra ir neabejotina.
    Mes kilome į viršų. Vagone sėdėjau prie lango. Prisimenu mezginius motinos rankogaliuose, aštrius tėvo ūsus, kreivą eglių kritimą atgal. Ir sustojimą, ir kitą vagoną priešais. Jo lange kyšojo žmogus. Žmogaus veidas buvo raudonas, ir jis valgė tokios pat spalvos vyšnias. Aš žiūrėjau į vyšnias, o žmogus į mane. Tada pro langą jis iškišo dvi vyšnias ir kažką pasakė siūlydamas. Vyšnios žėrėjo saulės šviesoje. Paėmiau jas. Vagonai išsiskyrė. Žmogaus - nudardėjo apačion, mūsų - nustenėjo viršun. Dvi lipnios, apskritos, raudonos vyšnios, kurias gaila buvo suvalgyti, gulėjo mano delne. Įdėjau jas į burną ir vėl ištraukiau.
    "Valgyk", tarė motina. Nedrįsau. ir vartaliojau jas delnuose. Vyšnios buvo gražios, norėjau į jas žiūrėti; vyšnios buvo saldžios, norėjau jas suvalgyti.
    Aš nebeprisimenu vyšnių likimo. Prisimenu lipnius pirštus, dviejų uogų suglebimą neaiškią rezignaciją.
    Vėliau įsirėžė laukimas, Buvau aštuonerių metų Mūsų namelis stovėjo miestelio pakrašty. Šalia gyveno. pelkės. Kupstai ir kreivi berželiai; eglynas akiratyje; gailus pempių klyksmas; migla, kurios nepajėgė sutirpdyti ir vidurvasario saulė.Migla gulėjo virš liūnų ir varlių pempių žolių atvaizdai švytėjo kaip šimtamečiuose veidrodžiuose. Ir jai šitose pelkių akyse išvystum Pelenę, tai nebūtų stebuklas. Pelenę, - padūmavusiais skarmalais, kraitele rankoje, ieškančiu karalaičio žvilgsniu, raudonomis šlepetikėmis, kurias supurvino pelkės.
    Mano tėvas buvo nusprendęs, kad.jis sugeba tinkuoti sienas. Žinoma, netrukus grubus tinkas sudžiūvo, skilo, krito ant grindų geometrinėmis figūromis. Šitie netaisyklingi trikampiai, kvadratai, stačiakampiai buvo mano pamėgtieji žaislai; iš jų dėliojau pilies sienas savajai Pelenei. Tėvai užrakindavo mane tuščiame bute, juodu mokytojavo vidurinėje mokykloje. Aš nėjau į mokyklą, namie. Tuo laiku buvau nusilpęs, man svaigo galva, ir manęs neleido vieno pasivaikščioti.
    Laukimas ateidavo netrukus. Jis atsistodavo šalia. Kaip rūpestinga pamotė. Šalta, griežta, teisinga, nepermaldaujama.
    Štai čia yra kelias. Žvirgždėtas kelias vėjo neliečiamose pelkėse. Niekados vėjas nesujudina eglyno keterų. Mano sutrumpėjęs kūnas atsispindi liūnuose. Plaukai, užkritę ant pečių. Auksinė kaklo grandinė. Šalia eina Pelenė. Vedu ją į nebaigtą pilį, kurią pastačiau iš grubaus tėvo tinko. Pelenės kraitelėje - vienintelė rožė. Kodėl? Rožės nežydi pelkėse. Ten, už eglyno, yra kitas pasaulis, kitas dangus. .Kvepiąs, švelnus, migdąs. Ir jis aptvertas storomis sienomis, ant jų stovi šarvuoti sargybiniai ir laiko parengtas sviedimui ietis. Bet ietys nulinks, ir vartai prasivers, ir Pelenė įves mane į vidų. Ir tegul viduje ne per daug. Rusvas grindų dažas; plyšiai; ropojąs voras, labai išmintingas nebaigtos pilies savininkas. Jis žino, kodėl kvepia rožė, kodėl Pelenės eisena verčia sargybinius nulenkti ietis ir pagarbiai atsiklaupti.
    Bet - - - šalia stovėjo laukimas. Staiga išvysdavau kambarį, kuriame žaidžiau. Sudėliotus pusračiu tinko gabalus. Žalią paveikslą. sienoje; jį padovanojo tėvui jo mokiniai. Nukopijavęs atviruką, dailininkas blogai ištrynė skritulį aplink besileidžiančią saulę, sąžiningai nubraižytą su pieštuku Nr. 1. Mačiau stalo kojas, po viena buvo pakištas šakaliukas. Mačiau skylę sofoje ir besiveržiančias piuvenas. Mačiau savo purvinus nagus. Krapščiau nosį. Norėjau verkti, juoktis. Jutau didelį tėvų laukimą, kurie negreit sugrįš.
    Tada nutardavau kovoti. Nuvyti šalin laukimą. Išgąsdinti. Sunaikinti. Prajuokinti. Ir, atidaręs langą, girdėjau pempių klyksmą, ir įtraukdavau į plaučius grasią vėsumą.
    Aš buvau indėnas. Narsus ir negailestingas. Mano rankos gniaužė kruvinus priešų skalpus. Laukimas turėjo išsliuogti pro atdarą langą.
    Aš buvau riteris. Dviašmenis kalavijas prakirsdavo lubas, sutrupindavo elektros lemputę, išraižydavo sofą. Laukimas turėjo būti sukapotas į gabalus.
    Aš buvau kanibalas. Šnypštė didžiuliai katilai, juose virė baltieji. Kambarys ūžė nuo ugnies ir dūmų. Laukimas turėjo sudegti ar užtrokšti.
    Aš buvau cirko klounas. Verčiausi per galvą, lakštute krisdavau ant grindų. Kvatojau klaikiu balsu. Laukimas turėjo pralinksmėti.
    Ir pagaliau išvargdavau. Vėl sėdėjau prie išspardytų tinko gabalų. Voras ir pilies sargybiniai pasislėpė grindų plyšiuose. Pelenė - - - jos nėra. Nėra kito pasaulio ir kito dangaus. Kvepiančio, švelnaus, migdančio. Laukimas tebestovėjo šalia. Rūpestinga pamotė. Uždarydavau langą. Nenorėjau klausytis pempių, nenorėjau kvėpuoti vėsuma. Vėl stebėjau stalo kojas, paveikslą, piuvenas, žalią lempą, smulkiai debesuotą dangų. Ausyse zvimbė. nepagaunama melodija. Gal jau tada gimė garsas, kuris virto žodžiu Zoori!
    Laukiau tėvų širdžiai plakant. Palengva temo. Dangus ir daiktai pilkėjo. Nebesipriešinau laukimui. Sėdėjau ant grindų ir krapščiau nosį. Tur būt, rėkčiau, pajutęs, kad laukimo nebėra. Garsai iš miestelio atsidauždavo lango stikluose. Ūkė manevrinis garvežys, dardėjo vežimo ratai, gaudė bažnyčios varpai. Plakė berniukiška širdis. Garsiau už rimstančio vakaro garsus.
    Tėvai atsirasdavo netikėtai. Taip būna, kai labai lauki. Jie iš pradžių lyg ir nepastebėdavo manęs, susirūpinę savo paltais, atsineštais iš gatvės sakiniais, lempa, pietumis. Krito ant grindų batai, keičiami į šlepetes, skilo balanos, užgiedodavo krosnis, ir, kol visa aprimdavo, buvau vienišas. Visiškai vienišas, nes laukimas pasitraukė. Kur? Gal prasmuko pro duris ir nunėrė į pelkių dugną? Gal įsmuko į grindų plyšį? Gal susirangė apskritoje saulėje, kurią nutapė mokinys? Ir man buvo liūdna, kad netekau pamotės. Ir aš nesupratau šio prieštaravimo. Laukiau tėvų ir nusiminiau sulaukęs. Ir aš tylėdavau, kai tėvas, pastebėjęs išmėtytus tinko gabalus, barė mane, nes esu apsileidėlis, ir mano silpnumas tinginio, ir aš negerbiu tėvo darbo, ir mane reikia atiduoti kurpiui už mokinį, ir kad Dievas dažnai baudžia žmogų šitokiais vaikigaliais.
    Pelenė su kraitele rankoje, o kraitelėje - rožė. Manęs laukė aritmetikos uždaviniai ir užsirūstinęs tėvas kitoje stalo pusėje. Kitas pasaulis? Purvina ir nejauki nuogybė. Zoori, kur melodija? Jos negirdžiu. Ar išgirsiu?
    Dar vėliau pamačiau medį. Buvau šešiolikos metų. Mes vasarojome Palangoje. Mano draugė Aldona pasijuokdama įmetė į Rąžės upelį mano bambukinę lazdą. Ji pridūrė: esu plonesnis už lazdą, o mano dantys lyg ichtiozauro.
    Tą popietę vaikščiojau pajūriu vienas. Ten gulėjo žvejų valtys. Jos kvepėjo smala ir žuvimis. Sustojau prie jų. Bato smaigaliu ariau smėlį. Rami jūra teliuškavo šalia. Smulkios bangos skyrė mane nuo balzgano švytėjimo. Norėjau palikti atkrantę ir nueiti sau jūra. Kaip Kristus. Keli žingsniai teskyrė mane nuo stebuklo. Supratau, stebuklas būtų patobulinta realybė. Panašiai kaip šuolis į viršų. Negalėjau peršokti metro šešiasdešimt. Prie geriausios fizinės kondicijos - metras penkiasdešimt septyni buvo galutinė riba. Negalėjau vaikščioti jūra. Tegalėjau paskęsti arba žiūrėti į ją. Skęsti bijojau.
    Tad žiūrėjau į jūrą. Akiračiu slinko laivų burės. Įsmeigti stiebą su išblukusiu brezentu ir išplaukti stipriai vairo nusitvėrus? Uosčiau smalos ir žuvų kvapą, bato smaigaliu ariau smėlį.
    Staiga visas sudrebėjau ekstazėje. Karštame šalty. Man rodėsi, kad tįstu į aukštį, ir mano galva pralenkia pušis Švedų kalne. Rankose nulaikyčiau karštą saulę ir - - - kaip juokinga tenorėti vaikščioti jūra! Išrauti medžius ir išsvaidyti juos, tegul nustemba švedų uostų gyventojai, apiberti pušiniais spygliais. Pakabinti danguje Birutės kalno koplyčią. Išžvejoti savo bambukinę lazdą, chaldėjų burtininko lazdelę ir išbraižyti ja ore magiškuosius ženklus. Tegul dieną prasikala žvaigždės, tegul dainuoja žvaigždės ir garbina mane, patį galingiausiąjį. Pagaliau nebūtini, didieji stebuklai. Juk aš talpinu savyje džiaugsmą ir jėgą, kurie begaliniai!
    Nebeprisimenu visa, ką išdirbinėjau pajūryje, prie žvejų valčių. Dainavau toreadoro ariją dirbtiniu baritonu, išdidžiai atmetęs koją, ir aukštoji "sol" kunkuliavo kauksmu, kurį malšino monotonus jūros ošimas.
    Šokau improvizuotą šokį. Jis reiškė vaidilutės maldą Kastyčiui ir Jūratei, besimylintiems jūros pilyje. Mano ilgos kojos rausė smėlį, aš pritūpdavau, jas suglaudęs, vingiavau užpakaliu, varčiau akių baltymus.
    Dar sakiau prakalbą milijonams, ir žodžiai tebuvo simboliai kažko nepaprastai reikšmingo.
    "Jūs žinote - - - tai yra viskas - - - skelkime ugnį, tegyvuoja - - - kelkite ir prisikelkite - - - visi - - - aukštyn - - - aš jums parodysiu kelią į stebuklingąjį žiburį, aš, aš - - -"
    Ir spaudžiau rankas mane sveikinantiems, žaviai šypsojausi ir šoktelėjau į viršų, nes minia iškėlė mane ant rankų ir nešė šaukdama.
    "Jis! Jis! Mūsų Jis!"
    Ir tada į ekstazę įsijungė naujas pojūtis, kuris įkyriai smelkėsi į kūną, ir jau slūgo didingumas, kaip tos bangų putos smėlio sugeriamos. Akys tarytum prasivėrė. Štai guli žvejų valtys. Ir tolėliau pajuodusios kriauklės. Priešais - pilka jūra. Liesos pušys auga Švedų kalne. Tuščias pajūris nyksta posūkyje. Supratau. Noriu nusišlapinti. Štai kas sunaikino ekstazę. Prisišliejau prie valties krašto. Jutau palengvėjimą nuo ilgoko susilaikymo. Ir tuo metu, kai mano šlapimą lyg bangų putas gėrė smėlys, išgirdau čežėjimą. Pasukau galvą. Prakeikimas! Užmiršau žvilgterėti Birutės kalno pusėn. Moteris buvo čia pat. Stipriai nudegusi, skaisčiai raudonu maudymosi kostiumu, o ant jos peties kabojo oranžinis chalatas. Tikriausiai, ji matė ir girdėjo mano idiotišką dainą, šokį, prakalbą, o dabar stebėjo susirietusį prie valties.
    Moteris praėjo pro šalį. Rėkianti dėmė pilkame pasaulyje. Aš pravirkau gėdos ašaromis. Ir smėliu nužingsniavau namo. Išgaravo burtų pasaulis. Štai per ilgos kojos! Ichtiozauriški dantys! Nuosava smarvė! Štai puskvailis!
    Šalia gulėjo tuščias pasivaikščiojimo tiltas, lyg išgraužtas žarsteklis, įšalęs baloje. Dvokė Baltijos išplautos žolės. Ir lietus prapliupo, ir sušnarėjo neužaugos pušaitės. Ėjau kurortinėmis gatvėmis. Traškėjo žvyras, šlapo nosis, niežėjo nugara. Šioje viloje gyvena Aldona. Kvailiausioji mergaitė Palangoje. Kas iš to, kad jai užaugo krūtys ir ji vingteli užpakaliu? Nutariau nebegalvoti.
    Tą vakarą gulėjau lovoje ir žiūrėjau pro langą. Nebelijo. Mačiau medį ir dvi žvaigždes. Buvau nurimęs. Pirštai vaikščiojo antklode.
    Žvaigždės vaikščioja antklode. Vorai. Abi turi po .penkias kojas. Slampinėja žvaigždės tamsia antklode. Sukimba kojos, kaulai lankstūs, žvaigždės mylisi arba kaujasi. Iš juodos skardos iškirptas stovėjo medis. Pajutau. Šąla kojų pirštai. Apsisukau į sieną. Dienos nuotrupos vyniojosi į kamuolį gerklėje. Nereikėjo taip ilgesingai spoksoti tai mergpalaikei į akis. Ir kodėl atidaviau jai puikią, bambukinę lazdą, tarytum karalaitis Pelenei? Aldona ne Pelenė. Jos tėvas žymus pareigūnas finansų ministerijoje, ir jį ištekės už nuolatinio Kurhauzo svečio.
    Ūmi gėda užliejo mane. Sugniaužiau kojų pirštus. Toji scena pajūryje! Bejėgiška didybė! Už lango styrojo medis ir dvi žvaigždės.
    Skardinė masė nepraeinama. Mano kambarėlis mažas. O aš - smulkus gniužulas, į kurį artėja triuškinančios sienos. Viduramžiai artėjo. Mane uždarė kankinimų kameroje, kurios sienos susijungs. Jos traiškins mane iš lėto, ir ilgai raitysiuos. Pasaulis traukėsi. Skardinės sienos buvo čia pat.
    Iššokau iš lovos. Pribėgau prie lango. Ačiū .Dievui, skardinė masė tebuvo medis! Aš galėjau įžiūrėti paskirus lapus. Ir daugelį žvaigždžių danguje. Trupučiuką ošė jūra. Išgirdau tėvą knarkiant gretimame kambaryje. Vaikščiojau basas kelių kvadratinių metrų erdvėje, ir ji buvo milžiniška kaip visata. Pasijutau jaunas ir stiprus.
    Juk gerai žaidžiu futbolą, plaukiu ir, nors mano rankos ne per stipriausios, esu net du priešus paguldęs nokautu. Esu vikrus. Sako: mano eilėraščiai neblogi ir juos reiktų pasiųsti į moksleivių žurnalą. Šalin viduramžiai! Šalin Aldona ir pelėsinga Rąžė! Smagu vaikščioti basam naktį. Ryt bandysiu nušokti delfinu nuo penkių metrų. Nuo trijų - šuolis dieviškas, bet ryt, tikiu, dar dieviškiau laimėsiu penkis. Ryt įvyks stebuklas. Atsiguliau ir netrukus užmigau.

* * *

    Ilgoji pertrauka. Nuo 8,30 iki 9,15. Garšva ir Stanley eina kartu.
    "Į kafeteriją?", klausia Garšva.
    "Pirmiau į rūsį", atsako Stanley.
    "Kodėl?"
    "Matysi."
    "Atrakinsi spintelę?"
    "Koks tu neįdomus, Tony."
    Juodu laukia "back" keltuvo. Čia starteris linguoja į šalis, jis vaikų paralyžiaus sužalotas.
    "Dešimt metų hotely", sako Stanley.
    "Linguoja?"
    "Ir mėgsta viršvalandžius. Jo žmona dirba virtuvėje. Jos meilužis portorikietis. Juodu vengia viršvalandžių."
    Suparalyžuotasis starteris draugiškai mirkteli.
    "Tuoj gausite keltuvą, vaikinai."
    "Jo veidas malonus", pastebi Garšva.
    "Ir jo žmonos", priduria Stanley, žiūrėdamas į keltuvo rodykles.
    Koridoriaus gale sukrautos senos kėdės. Staiga su triukšmu nurieda kėdė, nes plačiai atidaromos durys iš lobby. Du stambūs hotelio detektyvai įvelka nualpusį svečią. Jis senas, jo kojos velkasi grindimis, jo vyzdžiai išnykę viršutiniuose vokuose, ir akių baltymai šviečia lyg matiniai lempų gaubtai. Jo burna praverta, ir pro dirbtinius dantis teka seilės. Užpakaly eina juodai apsivilkusi moteris, rausvu ir idiotišku veidu. Jos bateliai sutrypti, balti rankogaliai murzini ir senamadiška skrybėlaitė rudai išblukusi. Vienoje rankoje ji laiko permatomą maišelį su valakiškais riešutais, antroje - tris riešutus.
    "Tai jo", sako ji.
    "Skubiai dešimtą", sako vienas detektyvų. Starteris nulinguoja prie mygtukų dėžės ir spusteli visus.
    "Pasiimkite, sir", sako moteris, brukdama apalpėliui maišelį su riešutais.
    "Aš manau, kad šiuo metu riešutai džentelmenui neįdomūs", mandagiai prakalba Stanley.
    "Tai jo riešutai. Jis ėjo lobby ir laikė juos rankoj. Tada sugriuvo. Aš pakėliau maišelį. Trys riešutai išbyrėjo. Surinkau juos", aiškina moteris, kaišiodama tris riešutus Stanley po nosim.
    "Atrodo, jis miręs", pastebi antras detektyvas, spustelėjęs senio ranką.
    "Gydytojas ką tik pakilo į dešimtą", informuoja starteris. Senis netikėtai kriokteli.
    "Žiūrėk, jis gyvas!", nustemba antrasis.
    "Neilgam. Esu prisižiūrėjęs šitokių mirčių", paaiškina jo draugas.
    Atzvimbia keltuvas, sekundės, ir trys keleiviai išnyksta.
    "Misteri! Misteri! Jūsų riešutai! Pamiršote savo riešutus!", desperatiškai šaukia moteris, nors keltuvo rodyklė jau rodo šeštąjį aukštą.
    "Jūs galite juos ramiausiai suvalgyti. Arba - išdalinkite vaikučiams", pataria Stanley. Ir juodu įeina į keltuvą, kuris leidžiasi į rūsį.
    Po dešimties minučių Garšva ir Stanley su padėklais stovi hotelio tarnautojų kafeterijoje. Bedantis portorikietis žvangina lėkštes. Katiluose garuoja vakarykščiai patiekalai, kurių nesuvalgė svečiai.
    "Kalakuto liekanų?"
    "Gerai"
    "Ir stiklinę pieno?"
    "Gerai."
    "Ryžių?"
    "Gerai"
    "Tu šnekus šiandien, Tony. Senis ir riešutai?"
    "Gal."
    "O, aš matau."
    Kafeterija antrame aukšte. Ji žema ir siaura. Platūs langai į 34-tąją. Raudonos, baltos, žalios, mėlynos reklaminės šviesos atsispindi sėdinčiųjų veiduose, nes, taupumo dėlei, kafeterijoje silpnos lemputės. Tas pats tamsiai raudonas dažas, kaip ir visame hotelyje. Tik čia jis purvinesnis, nykesnis. Kadaise sienose kabojo paveikslai. Būta neaiškių peizažų reprodukcijų. Staiga jas nuėmė. Naujas menedžieriaus asistentas nutarė: reprodukcijos pasenusios. Asistentas lankęsis Modernaus Meno Muziejuje, žadėjęs parūpinti moderniųjų. Bet jis teišsilaikė vieną mėnesį. Jį pašalino hotelio vadovybė, sužinojusi: modernusis asistentas požeminių stotyse reiškiasi kaip ekshibicionistas. Ir kafeterijoje nepakabino naujųjų reprodukcijų. Sienose liko išblukę kvadratai, lyg menami drabužiai pasakoje apie karalių nuogalį.
    Garšva ir Stanley atsisėda prie lango. Juodu valgo žiūrėdami į gatvę. Jų galvos svaigsta. Stanley spintelėje guli tuščias Seagram's butelys. Prie gretimų staliukų klega užkandžiaujantieji. Bellmenai - atsisegę raudonas uniformas;virtuvės darbininkai - dėmėtomis prijuostėmis; klerkai - besigaiviną kofeinu; moteris fotografas, kurios veidas taip nuteptas, kad ji ir pati nežino, kiek jai metų.
    Šalimais sėdi kambarių valytojų - negrių ketveriukė. Po kiekvieno ištarto sakinio jos klykia dar neužmirštu juoku.

    "When de golden trumpets sound
    Where will yo' soul be found?
    Standin' aroun' standin' around
    when de golden trumpets sound",

sako Garšva, kramtydamas kalakuto liekanas.
    "Negro songs?"
    "Yea."
    "Tu tebesi entuziastas", pastebi Stanley, gerdamas pieną. Garšva nustoja kramtęs.
    "Kodėl?"
    "Jutau tą patį, kai pirmus kartus girdėjau Mozartą."
    "O dabar?"
    Stanley išbrinkę vokai užčiaupia akis.
    "Dabar tepaliko žinojimas, kad yra tokia muzika."
    "Tu nebesiklausai Mozarto?" Akys išneria, bet rausvas sluoksnis palieka. Stanley veidą nudažo raudona reklamų šviesa.
    "Yea. Concerto in B flat major. Nuostabus larghetto. Itališkos operos arija smeigia skausmingu grožiu. Concerto in D major smuikui. Rondo grakštus, kaip mano motina, šokanti mazūrą. Ar žinai, mano motina tebešoka mazūrą lenkų parties. Sako, gerai. Yea. Haffnerio simfonija. Berods, allegro con spirito. Velnias su peruku tuoj nusilenks, kviesdamas menuetui. Yea. Aš nebesiklausau net Requiem. Nes aš, kaip ir Mozartas, esu mirties taške. Klausausi, ką man sako Seagram's. 7 Crown, aš manau".
    Negrės tebesijuokia po kiekvieno ištarto sakinio. When de golden trumpets sound. Around, around, around, around. Moteris fotografas valgo iš lėto. Jos bruožai nejuda. Stambus bellmanas garsiai pasakoja.
    "Jūs įsivaizduokite! Keturi lagaminai, lyg akmenų prikrauti ir - - - tik kvoteris. Dar jam išaiškinau požeminių sistemą. Kur yra Halsey gatvė. Ir kad Eisenhoweris vakar pietavo gretimame hotelyje. Ir dar kažkokius niekus. Kvoteris! Jo paltas kupranugario vilnos!"
    Golden around. Vieną išblukusį kvadratą sienoje nudažo švystelėjusi ir užgesusi reklaminė žvaigždė. Atgimsta Renoiras ir miršta. The trumpet of art. Į kafeteriją įeina du portorikiečiai. Jie tarška ispaniškai ir mosuoja rankomis. Neišsilieja iš nešamų stiklinių apelsinų sunka. Dreba pilvas besijuokiančios negrės. "Tai vikrūs!", suklykia ji. Ir choras pritaria. Juodasis graikiškas choras sumažintose dimensijose. Aroun' aroun' aroun'. Garsai "a" ir "o" nuaidi džiungliškai prislopinti, kai džiunglės garuoja po smarkios liūties. Gatve važiuoja automobiliai; išgeltęs klerkas žiūri į tuščią kavos puoduką; iš main floor lobby ataidi dengto boso kvietimai, bet neįmanoma suprasti, ką jis kviečia ir kodėl. Aroun' aroun' aroun' aroun'.
    "Ką tu šnabždi?", klausia Stanley.
    "Around", atsako Garšva.
    "Tu blogai baigsi."
    "Žinau tai dvidešimt metų."
    "Norėjau pasakyti vieną dieną blogai baigsi."
    "Kiekvienas baigia vieną dieną. Naktį. Rytą. Vakarą."
    "Išmintingi žodžiai. Atrodo, tu kažką sprendi?"
    "O tu?"
    "Sokratiškas metodas?"
    Garšva stebi Stanley. Mozarto gerbėjas, kuris girdėjo ir apie Sokratą. Nutįsęs nusigėrusio šlėktelės veidas. Virpančios rankos.
    "Klausyk, Stanley. Kodėl tu - - -"
    "Kodėl čia dirbu, norėjai sužinoti? Laikinai. Aš nusižudysiu. Zasvistali - pojechali"
    Garšva neišdrįsta klausti "kodėl". Jis geria pieną ir stebi gimstantį ir mirštantį Renoirą. Negrės nebesijuokia.
    Jos sukiša galvas ir šnabždasi lyg sąmokslininkės. Jos tariasi nužudyti turtingą našlę. Kai ji užmigs, dvi stovės koridoriuje ir saugos, o dvi troškins našlę pagalvėmis. Ir tada stvers brangenybes, ir visos keturios slapstysis Harleme. Jos atgailaus juodojo pranašo bute, dūdoms spiegiant ir būgnams dundant. Nesąmonė! Negrės, galimas daiktas, apkalba savo drauges arba skundžiasi svečiais.
    "Thomas Wolfe per kelis puslapius aprašo žmogų, kuris nušokęs į gatvę iš kažkurio aukšto", sako Garšva.
    "Literatūroje viskas gražu. Net biaurūs dalykai. Nusižudyti biauru. Bet man reikia."
    "Kodėl?!"
    "Negaliu nurodyti rimtos priežasties. Lankiau high school. Mokiausi skambinti pianinu. Ir pradėjau gerti. Kodėl? Gal tu atsakysi? Tu esi europietis ir turi tradicinius atsakymus.
    "Nesi galutinai atviras", reziumuoja Garšva.
    Stanley žiūri į jį lyg į mokinį, kuris išsisukinėja, neišmokęs pamokos.
    "Esu atviras. Aš labai noriu nusižudyti. Dziękuję."
    "Ko delsi?", klausia Garšva ir truputėlį nusigąsta, nes Stanley veidas surimtėja, kažkas neužčiuopiamai plono jo bruožuose. Gal tai praeities išdidumas, bajoriškasis kardas, ambicingas lūpų susiaurėjimas, įvairiaspalvis rūbas, kontušai ir konfederatka.
    "Idź srać", sako Stanley, atsikelia ir nueina. Garšva susigūžia. Aš nenorėjau įžeisti, aš tik paklausiau. Gal aš panašus į senę, kuri siūlė mirštančiajam riešutus? Reprodukcijų dėmės sienose, ar tai atsakymas? Stanley siela - išblukę kvadratai, ir Mozartas užges, kai nebedegs reklaminė užkandinės žvaigždė. Ir negrės nebesikuždės, kai valys kambarius. Ir išgeltęs klerkas jau skaičiuoja už pertvaros. O man liko dar dvidešimt aštuonios minutės. Tikrai nenorėjau įžeisti Stanley. Į mano klausimą nėra atsakymo. Atsakymą suformuluos teologai, psichologai, sociologai, moralistai, teziniai rašytojai. Tenka elgtis šitaip. Reikėjo elgtis šitaip, tai ir nebūtų anaip. Arba. Anaip - šitaip.
    Jau išėjo negrės. Dvidešimtojo amžiaus Veronika, moteris fotografas, gesina peleninėje nuorūką. Dingo portorikiečiai. Tuštėja kafeterija. Nebegroja auksinės trompetės. Aroun'? Aukštoji Panemunė aplinkui. Vėlės nulipo nuo aukštų suolelių ir apstojo mane. Neįžiūriu formų. Viskas sumišo. Gumbuotos medžių šaknys, ūkanotas pelkių siūbavimas, stovi medinis Kristus ant grimstančio kupsto, ar tai ašaros Jo išdrožtuose bruožuose, ar smulkų lietų pabėrė dangus? Klavesinas? Gali būti ir klavesinas. Kas čia nuostabaus, jei vėlė skambins klavesinu? Vėlei nesvarbi epocha ir drabužis. Yra žodžiai. Magiški žodžiai. Skulptūrinės mirusiųjų bajorų akys .ir žalvariniai žalčiai, sliuogią pro surūdijusią grandį rankeną. Ir kaukų, žemėpačių, lauksargių choras.

    Dumbluoja dienelė,
    Dumbluoja giedrioji
    In vakarą, vakarėlį.
    Oi, leidžias saulelė
    Tamsiuosna debesysna,
    Už žalių girelių.

    Ar tai blasfemija, jei Kristus paplos per petį kaukui ir pelkių vandenis pavers raudonu vynu? Arba laumė nušluostys kasomis aplytą Jo veidą? Manau, kad ir šitaip galima spręsti. Spręsti? Nejau formuojasi eilėraštis, kurio seniai laukiu?
    Bet kodėl šalia girdžiu juodąjį graikišką chorą? Negrių juokas - džiunglių tamtamai. Negrių juokas - Elenos kumščių dūžiai į užrakintas duris. Dieve, mano Dieve, kuris esi manyje, aš ją myliu! Tegaliu kartoti nukartotus žodžius. Aš ją myliu, myliu, myliu, myliu. Aš ją, Eleną, myliu. Stanley, kur tu? Stanley, matai, esu sentimentalus kaip senmergė. Bet aš neiššoksiu pro langą. Bijau mirti Stanley.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page