r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Škėma
BALTA DROBULĖ

8 [2]

    - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

    Antanas Garšva pasveiko. Viršugalvyje liko. vingiuotas randas. Jis pradėjo rašyti ilgą straipsnį "Humanizmas sovietų literatūroje", bet nebaigė. Į Lietuvą įsiveržė vokiečiai Apie dvejis metus Garšva dirbo knygų leidykloje. Jis taisė korektūras ir neberašė.
    Iš pradžių mirė tėvas. Jis krapštė savo nosį valandomis, tylėjo ir vėliau pradėjo dejuoti. Jį išvežė į ligoninę. Tėvas mirė pūslės vėžiu ir ilgai kankinosi, nes jo širdis buvo stipri. Matininkas ir jo žmona išsikraustė. Antanas Garšva liko vienas.
    Ramybė gaubė iš lėto. Jis pamiršdavo dienas ir valandas; Užmigdavo prie stalo. Neatsakinėjo į savo kolegų rašytojų klausimus. Ir vieną dieną nebeatėjo į leidyklą.
    Kolegos atvežė gydytoją. Gydytojas nusprendė: Garšva nepavojingas, jo nereikia gabenti į ligoninę. Retkarčiais iš miesto atvykdavo gydytojas, retkarčiais, rašytojai su liesais maisto ryšuliais ir pinigais, už kuriuos ne ką galima buvo nusipirkti. Garšva vėl pradėjo kalbėti. Trumpai ir kondensuotai. Gydytojas ir rašytojai nutarė: Garšva pasveiks.
    Buvo ankstyvas ruduo, ir jis slampinėjo po sodą. Dažnai jis nusiskindavo vyšnios lapą ir ilgai stebėdavo jį. Tai buvo žemėlapis. Jis ieškojo prarastų plotų vyšnios lape.
    Vyšnios lapo gyslelės - mūrinė siena, solidi, lyg romėnų senatoriaus nosis. Aplinkui žolė. Cezaris klūpojo ir rašė lentelėje. Gallia omnis est divisa in partes tres. Barbarai užsidėjo vainikus ant galvų. Žalius. Buvo šventė. Kur? Prie jūros. Lole? Lepo, Eglelo?..Lalo. Tu teisus, senasis aisti. Žiūrėk valandomis į Baltijos bangas. Į vyšnios lapą. Ir kuo mažiau jausmo. "Išsisupus plačiai vakarų vilnimis" - - - ne man. Kreivos pušaitės prie jūros. Sakai sliuogia kamienu, smėliu, sakus nustveria bangos. Brangus akmuo veneciškuose mezginiuose. Romėnių senatorius laiko delne gintaro gabalą: "Jis gražesnis už auksą", sako senatorius, nes pilnos skrynios sestercijų, o gintaras vienintelis. Augo? Ridij. Skambino? Palo. Senasis aisti, muzikalusis aisti, parodyk man savąjį medį, į kurį meldeisi. Ar jis įsako? Ne. Ar jis ramina? Taip. Žvilgterk į dūmus, kurie kyla į dangų, į smilgą, į skrendantį paukštį. Į vyšnios lapą. Galima.
    Garšvai dažnai paleisdavo vidurius. Jis lakstė į medinę išeinamąją, kurios duryse tėvas buvo išpiaustęs skylę - kreivoką širdį. Garšva tupėjo, ir pro širdį matė dangaus sklypelį.
    "Man krūtinę užliek savo šalta banga", deklamuodavo jis. Ir galvojo, kad reiktų parašyti eilėraštį, kurio skutus sumetė į Nemuną. Bet jis nepajėgė. Tebuvo žodžiai. Lalo, aistis, romėno nosis, skambinoj, dangus, gintaras. Po mėnesio gydytojas sustabdė jo viduriavimą.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

    Ženia atėjo vakarėjant, švari, ne per daug susenusi, kaip ir daugelis smulkių moteriškaičių. Garšva sėdėjo verandoje. Ant suolo gulėjo akacijos šakelių pluoštas. Jis laikė šakelę, skabė lapelius, lyg įsimylėjėlis, buriąs "myli-nemyli", ir svaidė juos.
    "Labas, katine", tarė Ženia. "Girdėjau tu sergi. Vienas tavo draugas pasakojo."
    Garšva šyptelėjo ir tylėdamas skabė lapelius. Ženia padėjo ant stalo lagaminą.
    "Atvežiau sviesto, lašinių ir kiaušinių. Aš neužmiršau tavęs, katine."
    "Džiaugiuos", tarė Garšva.
    "Gražu čia. Galiu apžiūrėti kambarius?"
    "Eik", pasiūlė Garšva.
    Po valandėlės Ženia grižo.
    "Neblogai. Reiktų išvalyti."
    "Jei netingi", sutiko Garšva, genėdamas paskutiniąją šakelę. Ženia švelniai brūkštelėjo pirštais per Garšvos kaklą.
    "Galiu apsigyventi pas tave? Tu juk vienas?"
    "Vienas. Tik neturiu daug valgyti."
    "Nesirūpink. Mudu pasidarysime maisto."
    "Mudu pasidarysime."
    "Manau, ši vieta eis", tarė ji lyg sau.
    "O, taip, ji eis", sutiko Garšva.
    "Ar tu žinai?", nustebo Ženia.
    "Ką?"
    "Ką galvoju?"
    "Manau, ką nors gražaus?"
    Ženia įdėmiai apžiūrėjo Garšvą.
    "Pasakyk - vienas."
    "Vienas."
    "Du."
    "Du."
    "Kiek bus du syk du?"
    "Keturi?"
    "O dvylika plius penkiolika?"
    "Dvidešimt septyni? Tu mokaisi aritmetikos?"
    "Atrodo, tu tvarkoj", konstatavo Ženia. Staiga ji pasilenkė ties juo ir sušnabždėjo.
    "Pasakyk. Aš - Antanas Garšva."
    "Aš - Antanas Garšva. Buvau ir būsiu. Ant amžių amžinųjų, amen", sušnabždėjo Garšva.
    "Tu beveik tvarkoj. Einu kepti kiaušinienę."
    Tą naktį Garšva prisiminė jau pamirštus dalykus. Jis permiegojo su Ženia ir pusryčių sušveitė keturis kiaušinius su lašiniais.
    Ženia prašneko antrąją viešnagės dieną. Buvo vakaras, ir geltona pilnatis slinko virš Artilerijos parko. Šiltu rudeniu kvepėjo akacijos. Girgždėjo perdžiūvęs suolas verandoje. Ant stalo gulėjo sviestas, duonos riekės Ženia atsikėlė ir pradėjo tvarkyti stalą. Kai ji sudėjo viską medinio padėklo - ištarė.
    "Įjunk šviesą." Garšva spustelėjo mygtuką. Ženia nušluostė stalo paviršių.
    "Ryt pradėsiu biznį", paskelbė ji.
    "Tu nori įrengti krautuvę? Neapsimoka. Dabar nėra prekių, o ir pirkėjai nelankys nuošalios vietos."
    Ženia piktai blyksterėjo akimis.
    "Ar tu kvailas, ar vaizduoji tokį?"
    "Kartais man atrodo, visada buvau toks."
    Garšva nusisuko nuo jos. Pro verandos stiklus jis stebėjo pilnatį.
    "Klausyk, katine. Aš tebebizniauju tuo pačiu."
    "O", ištarė Garšva, stebėdamas pilnatį. Ji atsisėdo ant kareivinių daboklės kamino ir priminė vaikų piešiamą žmogiuką.
    "Tu supranti, noriu bizniauti čia. Mudu uždirbsime."
    "Kiek mokėsi už patalpas?"
    "Tu būsi sotus, aš tave aprengsiu, ir tu man nemokėsi."
    "Dieviška propozicija."
    "Sutinki?"
    "Kokios klientūros tikiesi?"
    "Vokiečiai. Tu nebijok, aš neduodu paprastiems kareiviams. Dabar mano markė kyla."
    Garšva nusijuokė.
    "Mano pažįstamas kepėjas - tabako fabriko direktorius. Kordebaletas dalina butus ir orderius medžiagoms. Klarnetistas iš Bremeno diriguoja Haendelį. Bremo miesto muzikantas. Man pasakojo: vienas ūkininkas išmainė miltus į pianiną ir kiaurą dieną vienu pirštu dzindzina suktinį. Rusų belaisviai valo jo laukus. Neseniai perskaičiau tokį vaizdelį tokiame savaitinukyje. Vaizdelyje keliasdešimt sykių kartojosi žodžiai ,kažkas' ir ,kažkodėl'. Kokio laipsnio kariškiams duodi?"
    "Tu rimtai kvailas", liūdnai tarė Ženia.
    "Išeik", ramiai tarė Garšva.
    "Suėdei mano lašinius ir kiaušinius, o dabar - išeik!", suurzgė Ženia.
    "Mano kambaryje guli paauksuotas portsigaras. Stverk jį ir išeik", dar ramiau, pasakė Garšva.
    Pilnatis nuslinko nuo kamino. Dangiškasis Picasso suskaldė naivią harmoniją. Vėsuma veržėsi pro atdarą langą. Garšva uždarė jį. Jis dar kartą norėjo pasakyti "išeik", bet apglobusi jį ramybė buvo galingesnė. Garšva nusišypsojo, lyg tas vaikiškas mėnulis virš Artilerijos parko.
    "Aš rašysiu gerą eilėraštį", tarė jis švelniai.
    "Aš pradedu suprasti transcendenciją. Migla. Migla iš miestelio pelkių. Migla iš sutartinių. Migla mano galvoje. Tikra migla. Migloje gimsta žodis, tai fonetiška migla - - - ir kaip tu manai, Ženia? Aš panaudosiu pelkes, panaudosiu smūtkelį, panaudosiu lo eglelo, panaudosiu - - - Ką man dar panaudoti? A, Ženia?" "Kvailas durnius", prašnabždėjo Ženia. "Ką man dar reiktų panaudoti? A, Ženia?"
    "Kvailas durnius", prašnabždėjo Ženia.
    "Ką dar reiktų panaudoti, sučiupti? A, Ženia?"
    "Čiupk sau už - - -", ji nebaigė ir nuėjo į kambarius. Garšva išėjo į lauką. Jis pamiršo pilnatį, kuri nuslinko už jo namo stogo. Kareivinių daboklės kaminas styrojo lyg paprastas kaminas. Garšva atlaužė akacijos šakelę.
    Ženia liko. Verandoje ji pastatė geležinę krosnelę ir langus užkabino kareiviškomis antklodėmis. Garšvos name apsigyveno dar dvi merginos: šviesios, linksmos, storokos. Bordelis veikė pavyzdingai. Aidėjo begeriančiųjų dainos. Vokiečiai mielai atvažiuodavo į užmiestį. Garšvos kolegos rašytojai atsidūrė gatvės žvyre, kai bandė išvaduoti Garšvą. Ženia įvesdavo savo klientus į verandą ir laužyta vokiečių kalba aiškindavo.
    "Jis yra žinomas lietuvių poetas. Bolševikai jį žiauriai kankino. Jie daužė plaktuku jo galvą, labai iš lėto, kol jis sukvailėjo. Bet jis nepavojingas. Jis net rašo. Jis gerbia vokiečių kariuomenę. Už išvadavimą."
    Klientai stebėdavo besišypsantį Garšvą ir, vaišindavo jį konjaku. Garšva išgerdavo, tardamas "Ich danke Ihnen recht schön", ir spausdavo rankas. Tada aiškindavo, kad Ženia ir vokiečių kariuomenė jį išgelbėję nuo skurdo, ir jis nepaprastai laimingas, nes gali medituoti apie transcendenciją. Jis parašysiąs vertingą knygą. Joje tilps ciklas eilėraščių, pašvęstų nuostabiajai vokiečių kariuomenei ir jos genialiajam vadui. Jis seksiąs tobuliausiąjį mistiką - Friedrichą Nietzschę.
    Klientai sutardavo, kad Garšva protingas beprotis ir sumokėdavo Ženiai aukštesnę kainą arba atsiveždavo impozantiškus maisto ryšulius. "Mes - ne Ivanai, mes - kultūringi", sakydavo jie.
    Bordelį uždarė netikėtai. Viena merginų pavogė viršilai auksinį laikrodį. Ženią ir merginas patupdė į kalėjimą, o Garšvos kolegos jį nuvežė į ligoninę.
    Garšva aiškiai prisiminė skaidrų žiemos rytą, kai jis atgavo pilną sąmonę. Jis pabudo ir žvilgterėjo į grindis. Grindyse buvo priberta žalių lapų. Garšva pasižiūrėjo pro langą. Ant stogų gulėjo stori sniego klodai. Ir už jų - baltai apkepuriuota Kauno Katedra. Garšva suprato, kad guli ligoninės kambaryje. Jis buvo pailgas, ankštas, rudom sienom. Geležinė lova, stalelis, langas - užtvertas pinučiais. Garšva nubraukė antklodę ir atsisėdo lovoje. Paglostė savo dryžuotą pižamą. Tada pakėlė nuo grindų vieną lapą. Jis buvo popierinis. Ant staliuko gulėjo vielelės, apvyniotos žaliu popierėliu su įsuktais lapais. Medžio šakelių imitacijos. Garšva susirado skambutį ir spustelėjo jį. Į kambarį įėjo gailestingoji sesuo, aukšta, sena moteris, vienuolišku veidu.
    "Labas rytas", tarė Garšva.
    "Labas rytas, pone Garšva."
    Garšva tebelaikė popierinį lapą.
    "Ką tai reiškia?"
    Sesuo stebėjo ji tiriančiai.
    "Jūsų mėgiamiausias darbas."
    "Aš skabiau lapelius nuo šių vielelių?"
    "Dažnokai. Retkarčiais, jūs rašėte."
    "Galiu žvilgterti?"
    Sesuo pravėrė staliuko stalčių ir ištraukė keletą smulkiai prirašytų lakštų. Garšva paėmė juos. Jis skaitė, o sesuo stovėjo ir žiūrėjo į jį.

    "Lole palo kalė žvirgždas
    Sio Se Senatoriaus dalia
    Ne? Lapas turi spalvą
    Ne? Jūs klystate madame",

perskaitė jis garsiai.
    "Ar ilgai - - - ar ilgai buvau toks?"
    "Ilgokai. Keliolika mėnesių."
    "Ar galėčiau matyti gydytoją?"
    "Tuojau."
    Sesuo išėjo. Garšva atsikėlė. Pravirame stalčiuje žvilgėjo kišeninis veidrodėlis. Garšva pasižiūrėjo į save. Plaukai buvo nukirpti. Nuo viršugalvio bėgo žemyn vingiuotas randas. Garšva matė pilką veidą, kelių dienų barzdą, nepažįstamas raukšles pagal lūpas, nudribusį smakrą. Į kambarį įėjo gydytojas. Apskritu, angelišku veideliu, glotniai susišukavęs, patrauklus švariu chalatu.
    "Kaip laikaisi, kolega?"
    "Aš - ne daktaras", tarė Garšva ir įdėjo veidrodėlį ir lakštus į. stalčių.
    "Bet ašen - poetas. Įkvėpimą suteiki tamsta. Jūs čia deklamavote liaudies dainas. Aš pareinu ant dvaro ir sutinku močiutę su dviem šviesiom žvakelėm", padeklamavo daktaras, lyg temperamentingas nuovados viršininkas, vaidinąs dramoje "Žmogžudžio sūnus".
    "Kaip jaučiatės?", paklausė surimtėjęs.
    Garšva perbraukė ranka pižamą.
    "Yra veranda, taip, veranda vasarnamyje, menulio pilnatis, tokia mergina, vokiečių kareivis su buteliu ir - - - man rodos, kažką aiškinu apie Nietzschę."
    Staiga Garšva nusikvatojo. Ir ištarė atsiprašančiai.
    "O, atleiskite, daktare. Pavėluota reakcija. Jūs kreipėtės į mane ,kolega. Suprantu, buvau kvaištelėjęs. O kokia jūsų savijauta?"
    "Jūs man labai patinkate šiandien", linksmai sušuko daktaras.
    "Beje, vadinkite mane - daktaru Ignu. Čia visi mane taip šaukia."
    Po mėnesio Garšvą išleido. Ir, kai į Lietuvą vėl grįžo bolševikai, jis pabėgo į Vokietiją.

* * *

    Keltuvas kyla, keltuvas smunka. Ne visi prisiminimai sugrįžo. Dalinė amnezija liko. Sutartinės ir lakštingala nužingsniavo į pasąmonės tankmę. Ištirpo pavasarinis sniegas. Nebėra pėdsakų garuojančioje žemėje. Bet atsirado didelis noras susigrąžinti drėgną kvepėjimą, akacijas, lakštingalą, senobinius ženklus. Aš lyg mokslininkas, kuriam dingo formulės. Ir aš nenoriu rašyti populiarios brošiūros. Man tenka pradėti iš naujo. Reikia laukti žiemos sąmonėje, sniego.
    Aš noriu, kad grįžtų tas vakaras Aukštojoje Panemunėje, verandoje. Esu reikalingas geometrinės malonės. Mistikos. Teismo.
    Susirenkama Juozapato pakalnėje. Atvažiuoju mėlynuoju autobusu. Gerai, kad jis mėlynas. Tai vilties ženklas. Vairuotojas neatsako į mano klausimus, bet aš nepykstu, nevalia kalbėtis su vairuojančiuoju. Man nerodomi prabėgantieji vaizdai. Autobuso langeliai nepermatomo stiklo. Ir vairuotojas atskirtas juoda medžiaga. Pagaliau sustojama. Išlipu. Autobusas nuvažiuoja.
    Cementu išlieta pakalnė Juozapato. Ji aptverta mūrine siena. Ji - kambario dydžio. Prasiveria varteliai sienoje, ir į pakalnę įeina trys teisėjai. Jie apsivilkę teisėjiškais drabužiais, balti žabo išryškina pergamentinius veidus. Vidurinysis atsiverčia storą knygą ir prašneka.
    "Jūsų pavardė?"
    "Antanas Garšva."
    "Profesija?"
    "Poetas ir nevykęs žemės gyventojas."
    "Jūsų pasaulėžiūra?"
    "Nesuformuluota."
    "Kokioje pasaulėžiūroje esate gimęs?"
    "Formaliai - tikinčiųjų, bet - - -"
    "Komentarai nereikalingi", nutraukia, teisėjas.
    "Jūs vykdėte tikinčiųjų įsakymus?"
    "Aš, galimas daiktas, nevykdžiau jų dogmatiškai, bet - - -"
    "Be komentarų", vėl nutraukia teisėjas.
    "Ar vykdėte įsakymus taip, kaip jus mokė?"
    "Atrodo, ne."
    "Labai gerai. Pagal aštuntąjį paragrafą - ,jūs pasmerktas sunaikinimui. Dėkui už atsakymus."
    "Ar galėčiau sužinoti aštuntojo turinį?"
    "Tai ilgokas paragrafas. Trumpai. Sunaikinamas kiekvienas, kuris nesilaikė įsakymų. Pavyzdžiui. Tikintysis - tikinčiųjų, netikintysis - netikinčiųjų, melagis - melagiškųjų, žmogžudys - žmogžudiškųjų, bailys - bailiškųjų, moralistas - morališkųjų. Gi įsakymus vykdžiusieji perkeliami į dangų."
    "Aš vykdžiau ieškančiųjų įsakymus."
    Dabar trys teisėjai ritmingai nusikvatoja. Lyg operos choristai".
    "Šitokia kategorija neegzistuoja, Juozapato pakalnėje."
    "Atleiskite. Dar vienas klausimas. Kodėl mane atvežė mėlynuoju autobusu? "Ši spalva. sukelia viltį,"
    Bet teisėjai nespėja atsakyti. Antanas Garšva jau apačioje, durys prasiveria, ir duryse - starteris.
    "Klausyk, Tony", sako jis rūsčiai. "Ką tu pridirbai su šinšilais?"
    Kiek atokiau stovi senukas ir senutė. Žvairas senukas laiko medinį narvelį. Viena lentelė pralaužta, ir smailiasnukis šinšilas, iškišęs galvą, godžiai uosto senuko pirštus. Gi patelė ramiausiai miega, susirietusi į kamuolį. Šalia stovinti senukė žiūri į Garšvą, tarytum jis būtų bandęs nunuodyti jos anūkus.
    "Jie sako: tu per greit užtrenkei duris aštuonioliktajame, suskaldei narvelį, vos neužmušei šinšilų!"
    "Teisingai, O'Casey, aš praskėliau narvelį, nes šis ponas įėjo į keltuvą ir staiga, man nežinomais tikslais pasisuko ir bandė grįžti. Tuo laiku užsitrenkė durys, ir kiek nukentėjo narvelis. O šinšilai, aš manau, tvarkoj. Tiesa, vaikinas kiek išsigandęs. Bet jo mylimoji ramiausiai sau miega. Atrodo, šinšilas nerviškesnis, kaip ir daugelis vyrų."
    Starteris nusišypsojo lūpomis. "O.K., Tony. Eik už kampo ir, kai šitie išgaruos, grįžk."
    Garšva eidamas girdi starterio žodžius.
    "Jis prisistatys menedžieriui ir bus nubaustas. Iš tikrųjų, tai kriminalas! Vargšai gyvulėliai!"
    Kai Garšva sugrįžta, starteris sako.
    "Prasmirdę šinšilai! Jų vieta - pragare. Būk atsargus, Tony."
    "Dėkui, O'Casey. Būsiu."
    Ekspresas nuo dešimto iki aštuonioliktojo. Jūsų aukštas, prašau, dėkui, mygtuką, ranka rankena, mes kylame. Aš nepykstu, kad seneliukai mane įskundė. Buvau neakylas. Kas prašė fantazuoti apie Juozapato pakalnę? Vargšai seneliukai. Gal jie neturi vaikų ir augins tuos šinšilus kaip savo mieliausiuosius. Gal ir man reikėjo pasekti jų pavyzdžiu, ir tai mane išgelbėtų.
    Elena ir aš - kartu. Šeimyniškoje ramybėje. Nameliūkštis kur nors Jamaicoje. Visas aukštas mudviem priklauso. Mudu pasikabiname reprodukcijas. Mudu sudėliojame knygas. Rimtai žvelgia meno leidiniai ir poetai. Atskira lentynėlė saviesiems. Vakarais mudu klausomės muzikos, skaitom, ginčijamės, be pykčio, pasiskonėdami. Šviečia lempa, o jos abažūras žalio stiklo. Mudu susirandame C stotį, ji neturi marmurinių kolonų, bet jos laukiamajame - ramybė. Ir ant žemo staliuko - gyvos gėlės. Ir mūsų veiduose - nuolatinis šypsenos užgimimas. Ir mūsų sapnuose - pabudimo nujautimas. Ir mūsų apsikabinimuose - pirmoji kelionė į Jones Beach. Ir mūsų emblema - mirusiųjų bajorų galvos. Mes žaidžiame laisvalaikiu. Dėstome kaladėles, statome pilis, fantazuojame apie gyvenimą ir mirtį. Ir iš knygų ateina pagalba. Nebūtinai Homeras arba Dante. Ateina ir savieji. Geriame putojantį vyną, ir suliepsnoja flamingas juodmedžio brangiam stale; plaukiame Keturių Kantonų ežeru; ir aname krašte miręs berniukas skambina gitara žemėje dar negirdėtą dainą; ir saulelė vėl atkopdama pabudina mūsų svietą; ir gyvename vėsioj, begalinėj šiaurėj; kur laukas, kelias, pieva, kryžius; palmės mano, palmės, dainuokite lieknos vėjų oazėj!
    Zoori, zoori, magiškasis žodis, magiškasis raktas, magiškasis noras, magiškasis miesčioniškumas, magiškoji nostalgija, nesudaužomo narvelio nostalgija.
    Ir vieną dieną mūsų narvelyje gimsta vaikas.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page