r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Škėma
BALTA DROBULĖ

8 [1]

    Pirmojo bolševikmečio metu Antano Garšvos eilėraščiai ir straipsniai nebuvo spausdinami sovietiniuose laikraščiuose ir žurnaluose. Jo kūrybą pavadino reakcionieriška ir formalistine. Garšva ir jo tėvas gyveno Aukštosios Panemunės vasarnamy. Vasarnamis buvo nedidukas. Keturi kambariai, virtuvė, stiklinė dengta veranda. Du kambarius nuomojo matininkas ir jo žmona; tylūs žmonės, laisvalaikiu žaidžią šachmatais.
    Garšvos tėvas slampinėdavo po sodą, stabtelėdavo ties kriaušių medžiais (kuriuos kadaise išrašė iš Danijos) ir čiupinėjo dar žalius vaisius. Jam bolševikai nutraukė pensiją, kaip Gedimino ordino kavalieriui, tokio ordino, kurį nusipelniusieji Lietuvos valdininkai buvo įpareigoti pirktis. Garšvos tėvas mažai tekalbėjo su Garšva. Kriaušių glamonėjimas buvo susmulkinta meditacija tos ankstyvesnės, ant Nemuno kranto, į Pažaislį bežvelgiant. Dabar ten meditavo rusų kareiviai su užmautais ant šautuvų durtuvais ir priartėjusiam šaukė: "Šalin!" Tėvas nebelietė smuiko. Jis kabojo apdulkėjęs sienoje, ir kai vieną kartą tėvas suvirpino stygas, garsai nuaidėjo, tur būt, jo širdyje, nes tėvas susiraukė, lyg suvalgęs kažką rūgštaus, o paskui, prisidėjęs ranką prie širdies, nužingsniavo į sodą - senamadiškas kavalierius, meilės deklaracija nešinąs.
    Tą ramų vasaros vakarą Antanas Garšva sėdėjo stiklinėje verandoje ir rašė. Priešais augo akacijų krūmai, medinė tvora skyrė vasarnaminį pasauliuką nuo tykios gatvės. Švietė lempa varpiniu abažūru, pastatyta ant stalo sukryžiuotomis "ožiu" kojomis. Vakarinėje ramybėje suokė lakštingala.
    Garšva galvojo kad šis vitališkas ir sinkopinis smigimas negailestingai tūlų poetų susaldintas. Jis prisiminė tėvo niūniuojamas senas lietuvių. sutartines, tikras savo lyrine atonalija. Atėjo baudžiava, ir, vėliau, išsivadavę vergai tesugebėjo konkuruoti su ponais: harmonizuoti dainas ir perkelti į šiaurę braškantį Olimpą. Perkūnas, Pykuolis, Patrimpas, krivių krivaičiai ir vaidilutės, importuoti pietų dievai ir jų tarnai skubiai rėdėsi lietuviškais tautiniais drabužiais.

    Lole palo eglelo
    Lepo leputeli,
    Lo eglelo,
    Lepo leputeli.

    - - - - - - - -
    Skambinoj kankleliai
    Lioj ridij augo.

    Senobiškai suokė lakštingala. Jehova buvo pamiršęs šį kraštą. Visą savo dėmesį Jis sukoncentravo į Mažąją Aziją.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

    Kambarys buvo baltai tinkuotas. Nedažytas stalas stovėjo prie lango. Dvi kėdės. Ant vinies kabojo blogo filco skrybėlė pralytais bryliais. Antanas Garšva pastebėjo ant stalo sunkų pres-papje su dirbtinio marmuro gyslelėmis. Ir dėmėtą rašalinę šalia.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

    Neprieinamuose raistuose - trikampės eglės, lietuviškų šventyklų bokštai, kilo į žvaigždes. Formavosi slidinėjančios ūkanos: laumės, išsidraikiusiom kasom; mažutėliai ir nudriskę kaukai; švilpią ore aitvarai; iš žemės išsisunkę lauksargai ir žemėpatys. Abstraktūs gamtos dievai, kas sekundę keičią savo pavidalus.

    Lole palo eglelo
    Lepo leputeli,

suokė lakštingala. Tereikėjo stovėti miško tankmėje ir žiūrėti, kaip visu kūnu prilimpa prie žemės žalčiai; išgaubtomis akimis stebi visatą rupūžės. Tereikėjo medituoti nesvarstant. Žodžiai tebuvo magiškos formulės. Nesuprantamos ir reikšmingos kaip ir ūkanų formavimasis.Tereikėjo stebėti amžinos ugnies aštrialiežuves liepsnas, jos apšviesdavo egles - bokštus, o šventykla buvo didelė, neišmatuojama žemė.Gimti, gyventi, mirti. Ištirpti į ūkanas, susėsti aukštuose suoleliuose ir kartais klaidžioti po pažįstamus miškus ir pelkes.
    Ir jei atklysdavo liūdesys ir baimė, galima buvo skaptuoti iš medžio pusiau žmogiškus drožinius ir statyti juos pakelėse. Liūdna baimė išsidroždavo pailgomis raukšlėmis, sutrumpintu kūnu, galutiniu žemišku atsidavimu. Šitos medinės skulptūros nekonkuravo su gamta. Gumbuotų stuobrių susikabinimuose, šaknų raizgynėje, ežerų ir upių tekėjime galima buvo atpažinti tuos sužmogintuosius. Liūdna baimė saugojo gyvus.

    Skambinoj kankleliai
    Lioj ridij augo,

suokė lakštingala.
    Medaus koriai, rugių varpos, rūtos, tulpės ir lelijos. Tingios ir smaližės meškos. Pušų sakai - auksinis gintaras, Baltijos putų lėtas įsičiulpimas į gintarinį smėlį.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

    Garšva dar kartį nušluostė atgalia ranka tebetekantį iš nosies kraują. Jis žvilgterėjo į savo ranką, o paskui į rašalinę. Rašalinė buvo kupina juodo rašalo. Simutis giliai alsavo.
    "Išmetei į Nemuną? Zuika buvo teisus. Gerai, kad tu idiotas. Tik idiotas tą patį rytą eina į autobusų stotį."
    "Turėjau dvi savaites laiko", šnirpšdamas nosimi atsakė Garšva.
    "Verandoje", tarė Simutis.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

    Varteliai tvoroje prasivėrė .Du vyrai įėjo į verandą ir sustojo priešais Garšvą. Du žalsvi siluetai stalinės lempos šviesoje. Praeitinis pasaulis nugrimzdo į nebūtį. Antanas Garšva pakilo, rankomis atsirėmęs į stalą.
    "Labas, drauge Garšva", tarė poetas Zuika. Nepriklausomybės metais jis rašė proginius eilėraščius. Apie karą, apie Vilnių, apie tautines šventes. Eilėraščiuose buvo apsčiai šauktukų ir kartojosi žodis Lietuva. Jis ir dabar rašė proginius. Apie karą, apie Maskvą, apie komunistines šventes. Šitie eilėraščiai ne per daug pasikeitė. Jie pagausėjo šauktukais ir žodžiu Stalinas.
    Zuika buvo neaukštas, dailaus veido, maža galvute, neaiškios spalvos plaukais ir rausvomis nuo nemigo ir gėrimo akimis. Jis turėjo putlias rankas, moteriškas, manikiūruotas, švarias. Zuika nuolatos į jas žvilgčiojo. Antrojo vyro Garšva nepažinojo. Aukštas, plačiapetis, išsikišusiais žandikauliais, žema kakta, iškiliu smakru - jis panašėjo į fabriko meisterį.
    "Draugas Simutis. Jis keturis metus išsėdėjo kalėjime", tarė Zuika. Putli rankutė nuskrido ir vėl grįžo, lyg Zuika būtų policininkas, rodąs kelio kryptį.
    "Sėskite", tarė Garšva ir pats atsisėdo. Zuika nutūpė suole, Simutis atsirėmė į verandos lango rėmus ir dešinę koją pastatė ant balto, vasarvietiško suolo. Jo pėda buvo neproporcingai ilga juodame, kietame pusbatyje.
    "Tu nesistebėk, kad mudu naktį", švelniu tenoru tarė Zuika. Garšva sumišo. Juodu buvo mažai pažįstami, kreipinys "tu" jį nustebino. Zuika stvėrė nuo stalo prirašytą lakštą. Juodu sužaidė vaikus. Garšva griebė lakštą, bet Zuika paslėpė jį už nugaros. Simutis staiga atsisėdo suole tarp Garšvos ir Zuikos. Lakštas grįžo, ir Zuika jį perskaitė. Jo lūpose vingtelėjo sarkazmas.
    "Tipingas dekadansas su buržuazinės tautosakos priemaiša", tarė Zuika.
    "Tai pirmoji redakcija. Eilėraštis vos pradėtas", atsakė Garšva ir tuoj pat suprato, kad jis kažkodėl teisinasi. Tada jis pasakė ramius ir truputėlį skanduojamus žodžius.
    "Kokia teise jūs ateinate naktį ir kontroliuojate mane?"
    "Būk šaltas. Darbo liaudis turi teisę kontroliuoti. Ir draugas Simutis garbingoje N.K.V.D. tarnyboje."
    Putli rankutė pakartojo policininko gestą. Valandėlę visi tylėjo. "Aš neprivalau bijoti", pagalvojo Garšva ir tarė.
    "Jei aš tiksliai prisimenu, vienas jūsų eilėraščio posmas skambėjo šitaip:

    Juk laisvės girdime garsus
    Mokėsime ją saugot!
    Ir šaulio vardas įstabus
    Kaip brolio arba draugo.

    Prieš savaitę skaičiau kitokį variantą.

    Juk laisvės girdime garsus
    Mokėsime ją saugot!
    Mums vardas Stalino šviesus!
    Kaip tikro tėvo, draugo!

    Jūsų technika gerėja. Rimas ,šviesus,' tobulesnis už įstabus'. Sveikinu."
    Simutis skersomis žvilgterėjo į Zuiką. "Ar tu žinai, kad šaulių sąjungos vadas grasino man?!", sucypė Zuika. "Ką man! Mano seniems tėvams. Jis žadėjo išvyti juos iš ūkelio ir paversti elgetomis. Tada kapituliavau, teisingai, bet žinok: pirmoji redakcija buvo antroji, ir aš pakeičiau žodžius. Prievarta pakeičiau. Jau prieš kelis metus rašiau apie Staliną, kai jūs mėgdžiojote supuvusius izmus!"
    "Kelis kartus mačiau jus restoranuose su šaulių sąjungos vadu. Ar jis ir sąskaitas, mokėjo prievarta?!", šypsodamasis paklausė Garšva.
    "Melas!", teištarė Zuika.
    Simutis paėmė lakštą ir pradėjo skaityti.
    "Nelabai suprantu", tarė jis abuoju baritonu.
    "Ir nesuprasi. Žodžių akrobatika, kurioje slypi buržuazinė agitka", įsiterpė Zuika.
    Simutis žiūrėjo į lakštą, tarytum jis būtų neišskaitomas. "Aš pradedu atsigauti. Man reikia išsisukti", pagalvojo Garšva ir tarė.
    "Reikalas paprastas, drauge Simuti. Čia jūs matote pradmenis. Noriu parašyti eilėraštį liaudies dainų tema. Bet, deja, mano technika silpnoka, negaliu lygintis su mielu Zuika, ir todėl esu reikalingas kelių redakcijų. Kai baigsiu - eilėraštis bus suprantamas liaudžiai."
    "Jis išsisukinėja. Jis sėdi ant dviejų kėdžių", tarė Zuika, vingtelėjęs į Simučio pusę. Jo putlios rankutės gulėjo ant stalo, ir lempos šviesa išryškino švelnias duobutes ir stropiai šlifuojamus nagus.
    "Štai mielas Zuika stropiai prižiūri savo nagus. Nagų priežiūra nėra būdinga proletariniam poetui", švelniai tarė Garšva. Zuikos piršteliukai laipiojo vienas per kitą. Simutis padėjo lakštą ant stalo ir prašneko.
    "Nelabai suprantu, bet man patinka. Vaikystėje kaime girdėjau liaudies dainas. Gražu. Vakare klausytis gražu. Čia taip pat daina. Aš galvoju, liaudies. Jei jūs parodysite kenčiančią nuo ponų priespaudos liaudį, ir ji dainuos - - - Jei pabaigoje sušvis Stalino saulė, aš galvoju, tiks. Apie liaudį rašė visi didieji poetai. Strazdelis, Donelaitis?"
    "Teisingai, drauge Simuti."
    "Taigi, ir jūs bandykite. Bet nepamirškite. Priespauda pasibaigė. Ateitis šviesi. Norėčiau perskaityti šį eilėraštį, kai baigsite. Kada baigsite?"
    "Manau, užtruks savaitę, gal dvi."
    "Gerai, Sakykim, po dviejų savaičių su eilėraščiu ateisite pas mane, drauge Garšva", nusprendė Simutis. Jis atsikėlė. Pakilo ir Garšva. Zuika tebesėdėjo, ir jo piršteliukai nebelaipiojo.
    "Tikiuosi, būsi mūsų", šiltai tarė Simutis, spausdamas Garšvos ranką.
    "Drauge Simuti, aš tau išaiškinsiu - - -", prašnypštė atsikėlęs Zuika.
    "Po dviejų savaičių išsiaiškinsime. .Eime. Labanakt, drauge Garšva."
    "Labanakt."

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

    Vienintelis langas buvo užtvertas pinučiais. Šonuose kybojo kartūninės ir kadaise šviesios užuolaidos. Kampe stovėjo emaliuota spiaudyklė. Snarglėtoje košėje plūduriavo geltonos nuorūkos. Nuorūkos gulėjo ir ant nebešveičiamo parketo. Simutis sugavo Garšvos žvilgsnį.
    "Tu atsiklaupsi ir liežuviu išgraibysi nuorūkas iš spiaudyklės", tarė jis ir atsisėdo ant stalo krašto. Garšva šnirpštė nosim. Kraujas tebetekėjo. Jis išgirdo automobilio signalą ir pamatė mėlyną musę. Ji iš lėto šliaužė į viršų lango pinučiais.
    "Greičiau!"
    Lakštingala. suokė. Ji nebuvo išdidaus arba persijaus-minusio poeto sekretorė. Ji buvo - lakštingala. Lole palo eglelo - sutartinė. Slidinėjančios ūkanos - mirusiųjų vėlės. Pasaka - pamirštoji kalba.
    Antanas Garšva rašė. Iš pasąmonės atitekėjo ramus neišvengiamumas. Lakštingala nutilo. Aukščiau tvoros pašviesėjo. Lakštingalos giesmėje per save Garšva ieškojo žuvusio pasaulio. Lygiai taip šis nepuošnus paukštis giedojo prieš tūkstančius metų. Jo giesmė buvo šifras, pirmasis suprastas hieroglifas.
    Garšva sušvilpė, pamėgdžiodamas užmigusį paukštį. "Aš rašau pasaką. Aš tikiu Ariadnos siūlu, tikiu intuicija. Praeities restauraciją palieku senobinių religijų tyrinėtojams. Tesiginčija sau." Blogame medienos popieriuje gyveno du eilėraščio posmai. Augo medžiai ir krūmai žuvusiame pasaulyje. Eglė, pušis, liepa, ąžuolas, beržas, kadagiai.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

    Simutis nuslinko nuo stalo ir atsistojo priešais Garšvą.
    "Aš laukiu."
    Garšva tylėjo. Jis gavo smūgį į pilvo tuštumą ir smuko į grindis. Sąmonė nuėjo ir grįžo. Jis pajuto smarvę. Jam paleido vidurius.
    "Privarei kelnes, poete?

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

    Juodu išėjo. Varteliai užsidarė. Virš Artilerijos parko ištryško rausvuma. Garšva suglamžė prirašytą lakštą ir įsikišo į kišenę. "Reikia bėgti, bėgti. Į kaimą." Jis užgesino lempą. Įėjo į kambarius. Atidarė duris į tėvo miegamąjį. Tėvo naktiniai .marškiniai buvo prasiskleidę, ritmingai kilnojosi ant krūtinės žilų plaukų kuokštas. Tėvas miegojo prasižiojęs. Dvokė senatviškas prakaitas. Raudona antklodė vinguriavo kojūgaly. "Tegul miega. Bėgsiu neatsisveikinęs." Garšva uždarė duris. Jis apsivilko nudėvėtą švarką ir įėjo į virtuvę. Išgėrė dvi stiklines pieno. Suvalgė duonos riekę. Tada užsirūkė papirosą ir išėjo į gatvę. Popieriaus gniužulėlį jis sudraskė žingsniuodamas pagal Nemuną. Skutus sumetė į vandenį. Skutai sukdamiesi nuplaukė tilto pusėn.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

    Garšva bandė atsikelti. Trūko kvėpavimo. Pilvas ir kojos buvo nejudrūs. Tada jis pradėjo žingsniuoti rankomis, vilkdamas apatinę kūno dalį. Kaip šuo, kuriam pervažiavo kojas. Į spiaudyklę. Jis ir urzgė šuniškai. Iki spiaudyklės beliko pora metrų. Garšva stabtelėjo.
    "Greičiau!"
    "Tegyvuoja Babočkinas", švelniai tarė Garšva.
    "Kas toks?"
    "Jis gerai vaidina Čapajevą."
    Simutis stvėrė nuo stalo sunkų pres-papje.
    "Ar šliauši?"
    "Nemušk, nemušk!" sužviegė Garšva. Jis prašliaužė dar gabalą. Spiaudyklė laukė čia pat. Jo rankos pradėjo drebėti, ir jis sugriuvo. grindyse.
    "Pasikelk" tarė Simutis.
    "Tegyvuoja Babočkinas", sušnabždėjo Garšva.
    Jis pasikėlė, drebėdamas smulkiu virpuliu. Jis tejuto baimę. "Aš darysiu viską, viską, aš įkišiu liežuvį, kad jis nemuštų!"
    Prie pat jo nosies stovėjo Simučio pusbatis. Tepalas dvokė aitriau nei Garšvos išmatos. Garšva kilsterėjo akis, vaikiškai nusišypsojo ir, žiūrėdamas į iškilų Simučio smakrą, tarė.
    "Nenoriu."
    Simutis smogė su pres-papjė per viršugalvį.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

    Antanas Garšva atsigavo verandoje. Jis gulėjo ant suolo, priešais stovėjo Simutis ir vyras baltame chalate.
    "Atsigavai?", paklausė Simutis.
    Garšva sumirkčiojo.
    "Gerai. Aš pasigailėjau tavęs. Tu girdi, ką sakau?"
    "Girdžiu. Pasigailėjai."
    "Gerai. Dabar klausyk. Tu ėjai Pirmosios Gegužės gatve. Norėjai pereiti į kitą pusę. Daugiau nebeprisimeni. Kartok."
    "Aš ėjau Pirmosios Gegužės gatve. Norėjau pereiti į kitą pusę. Daugiau nebeprisimenu."
    "Teisingai. Tave užkliudė autobusas. Aišku?"
    "Aišku. Užkliudė autobusas."
    "Gerai. Kai pasveiksi, vėl rašysi."
    "Gerai. Rašysiu."
    "Tu man patinki. Aš įsikarščiavau. Bet - - - tau į naudą, aš galvoju. Manau, būsi mūsų. Sveik. Rašyk."
    Simutis ir vyras baltame chalate išėjo. Už tvoros subirzgė mašina. Garšva palietė savo galvą. Ji buvo sutvarstyta.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page