r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Škėma
BALTA DROBULĖ

7

    Antanui Garšvai tereikėjo pasukti į North antrąją. Jis stovėjo gatvių sankryžoje. Čia buvo vaistinė, ir senukas vaistininkas šluostė buteliukus, atsargiai slampinėdamas tarp lentynų. Kitoje gatvės pusėje sudribusi žydė snaudė prie vaisių ir daržovių dėžių, knarktelėdama ir atsiremdama į auksinius apelsinus.
    Garšva laukė. Jis matė namo kampą, kuriame gyveno Elena. Jis nežinojo, kur jos butas. Jis nesiryžo pereiti gatvę, nes atsidurtų namo langų kontrolėje. Vaistininkas keletą kartų paniurusiai žvilgterėjo į Garšvą, nušlepseno prie kasos, užrakino ją ir raktą įsidėjo į kišenę. Ir stabtelėjo prie durų į kiemą. Ši vaistinė buvo apiplėšta dieną panašaus vyruko gan simpatišku veidu.
    Ir nelauktai išėjo Elena. Ji dėvėjo platų, languotą sijoną ir baltą bliuzelę. Ji apsidairė, lyg nežinodama, kur esanti. Garšva greitai nužingsniavo į ją. Senukas vaistininkas klastingai šyptelėjo ir grįžo prie buteliukų. Nuo Garšvos žingsnių pabudo žydė ir nusižiovavo pilna burna.
    Juodu stovėjo vienas prieš antrą.
    "Labas", pasakė Garšva.
    "Labas."
    "Kur einate?"
    "Į krautuvę."
    "Čia, netoliese, yra toks parkas. Kuriame nušovė rabiną. Jei turite valandėlę laiko, mudu galėtume pasivaikščioti. Beje, rabiną nušovė vakare. Dieną ramu parke. Rabiną nušovė aštuoniolikametis vaikinas, nes norėjo pataikyti į judantį taikinį. Rabinas meditavo su Jehova, tur būt. Parke yra suoliukų, ir anapus East River dangorėžiai. Aš manau, kokią valandą, pusantros, dabar vienuolikta."
    Elena žiūrėjo į Garšvą, lyg jis būtų nepažįstamas, ir Garšva tarė.
    "Man sunku pamiršti kelionę į Jones Beach. Sena kelionė. Net užvakar."
    "Nemaniau, kad jūs ateisite", tarė Elena. Tomis pačiomis gaidomis nutekėjo žodžiai.
    "Dar šiandien, pabudęs, aš pats nežinojau", atsakė Garšva.
    "Panorau išgirsti apie bajorų galvas."
    "Gerai. Eime. Buvau jūsų parke."
    "Kai juodu guli - - - šitaip atrodžiau aš ir Miša", pagalvojo sudribusi žydė, kai juodu ėjo pro šalį, o jos akyse blyksterėjo prarastas svajingumas.
    "Ši lady turi vyrą. Vyras dirba, o lady nedirba, todėl padirbės su juo", pagalvojo vaistininkas. Kadaise jį apleido žmona, ir, kai ji mirė, jis nenuėjo į jos laidotuves, jis nevedė kitos, jis gyveno vienas.
    Juodu tylėjo eidami. Nuleista Elenos galva ir palinkę Garšvos pečiai; purvina Bedford Avenue su gatviniais kioskais, kur kyšojo rytų ateivių laikraščiai; besibūrią prie vaisvandenių parduotuvių iš arklių lenktynių pragyveną tipai; kovbojiški vaikinukai ant skambaliukais ir dūdelėmis apkabinėtų dviračių; nusmegusios šaligatvinės plytos; svogūnų, česnako, atmatų kvapas; pilkas liūdesys, kurio nepajėgė išsklaidyti auksiniai apelsinai, auksinė saulė, auksiniai laikrodžiai ir žiedai vitrinose; auksiniai merginos plaukai, ji stovėjo rūbų valyklos tarpdury, mėlynas dangaus ruožas, sužvilgąs skersgatvių properšose.
    Ir juodu priėjo didžiulę aikštę, kurią Garšva pavadino parku. .Čia buvo beisbolo aikštelės, cementinės sienos sviedinukams svaidyti, reti medžiai, žolė, suoliukai. Juodu susėdo. Ir matė priešais benzino cisternas, mokyklos pastatą, vieno antro dangorėžio bokštus.
    "Tai bus vienintelis susitikimas. Gal jūs klaidingai mane įsivaizdavote? Mano vyras ir aš - pavyzdinga pora."
    "Atleiskite. Jei norite, aš eisiu sau."
    Garšvos rankos įsikibo į suoliuko atramą.
    "Eisiu sau."
    "Kodėl?"
    Garšva nustebęs žiurėjo į Elenos akis. Tikra ramybė, ir ramus smalsumas, ir truputėlis motiniškumo.
    "Kodėl?", pakartojo Elena.
    "Tai vienintelis susitikimas dviese. Mano vyras kvietė jus apsilankyti. Ir aš kviečiu."
    "Nenorėjau jūsų įžeisti", tarė Garšva.
    "Žinau", atsakė Elena.
    Garšva susirado cigaretes, ir juodu užsirūkė.
    "Būsiu atviras. Aš kai ko ieškau."
    "Girdėjau apie jus."
    "Taip? Ką, būtent?"
    "Girdėjau, kad jūs mergišius."
    "Tai dar ne viskas. Sako, esu destruktyvus. Sako, gardžiuojuos savo paties išrūgomis. Kartoju. Aš kai ko ieškau. Jau savaitė, kaip ieškau kelių strofų."
    "Man patinka jūsų eilėraščiai. Jie tikri savo neužbaigtumu.
    "Nemoku užbaigti. Man trūksta ramybės. Mano pasaulis dūžta. Esu detalistas, nemoku nupirkti urmu, Bet aš branginu skeveldras. Noriu aprašyti slydimą į prarają. Šiuo metu ieškau sprendimo. Yra toks berniukas naujame eilėraštyje. Jo motina miršta gretimame kambaryje. Durys užrakintos, berniukas neįleidžiamas. Jis stebi, kaip siena šliaužia mėlyna musė. Tuoj ji pasieks langą, kurio viršus praviras. Ar musė išskris, ar liks kambaryje?"
    "Jei aš trupučiuką jaučiu jus, tai - - - musė išskris. Ir kai berniuką įleis pas mirusią motiną, jis gailėsis mėlynos musės, nes ji išskrido."
    Naujas, traškantis tonas nudažė Elenos žodžius.
    "Dėkui už dovaną", tarė Garšva. Elena žvilgterėjo klausiamai, ir jos žvilgsnyje buvo baimė.
    "Aš neapsirikau. Žinojau, esu reikalingas jūsų pagalbos. Tada automobilyje jūs nusprendėte, kad vienuolę ir mane paklaidino mirusiųjų bajorų galvos. Aš intuityviai supratau: jūs išspręsite berniuką uždarame kambaryje."
    "Esu tik buvusi gimnazijos mokytoja. Ir myliu Vilnių", pasakė Elena. Ji stropiai užgesino nuorūką batelio kulnimi, ir Garšva pastebėjo, kad jos dešinioji kojinė ir šiandien nusisukusi į šalį. Jis pastebėjo, kad pudros sluoksnis nelygiai uždėtas, antakiai per storai prailginti, lūpos ryškiau nudažytos, ir šiandien Elena nebėra pilka moteriškaitė, kaip užvakar Jones Beach. Jos pilkšvose akyse prieš valandėlę buvo baimė, ir Garšva žinojo šį žvilgsnį. Iš veidrodžio, į .kurį jis žvilgterėdavo, kai jį pradėdavo smaugti nematomos rankos.
    "Aš žinau. Prisiminimai reiškia senatvę. O ne, esu trisdešimties dvejų metų. Manau, perkeltųjų senatvę. Ir man pikta. Pažįstamos ponios daug šneka apie praeitį. Jos prisimena madas, veidus, servizus, tarnaites. O aš prisimenu bajorų galvas, statulas ant Katedros stogo, mūrinę sieną prie Rasų kapinių, universiteto kiemo kolonas - - - Aš panaši į savo pažįstamas."
    Ji nutilo, ji stebėjo dangorėžių bokštus. Garšva sujudėjo, ir Elena pasakė.
    "Aš spėju, ką jūs patarsite. Skaitau jūsų eilėraščius ir straipsnius. Bandžiau sekti jūsų pėdomis. Taip, mažytėje galerijoje mačiau Modiglianio gulinčiąją moterį. Magiškasis gelsvumas, bizantiškas liūdesys, rašėte jūs. Freska, gimininga freskoms Luksoro šventyklose, citavote Cocteau. Modernaus meno muziejuje stebėjau jūsiškį Soutine, sukrekėjusį kraują žyduko rūbelio klostėse. Metropolitane stengiausi įsižiūrėti į persiškų miniatiūrų ornamentų tyrumą. Ir gamtos muziejuje radau apskritos galvos kopiją, į dykumą nukritusį praeities meteorą, rodos, taip rašėte jūs. Aš neisiu jų žiūrėti daugiau."
    "Kodėl?"
    "Neisiu jų žiūrėti daugiau", pakartojo Elena.
    Garšva sujudėjo.
    "Jūs vėl norite bėgti?", paklausė Elena, ir Garšva susikišo rankas į kišenes.
    "Anaiptol. Aš kiek susijaudinau. Jūs - skaitytojas, kuris prisimena ištisus sakinius. Ir jūs sakote: aš neisiu jų žiūrėti daugiau."
    Elena susijuokė. Pirmą kartą Garšva įsižiūrėjo į jos dantis. Smulkius, taisyklingus, melsvus. Su gerai įstatytomis plombomis. Jos juoke Garšva vėl išgirdo traškantį toną.
    "Kiek jums metų?"
    "Keturiasdešimt vieneri."
    "Koks jūs vaikiškas! Aš įsivaizdavau ironišką pilietį. O jūs jaudinatės lyg gimnazistas."
    "Padėkite savo rankas ant rankinuko", šaltai tarė Garšva.
    "Jei aš jaudinuos, jei aš susikišau rankas į kišenes, kad negniaužyčiau suoliuko atramos, tai jums patartina neglamžyti savo sijono. Verčiau glamžykite rankinuko odą."
    Pro pudros sluoksnį prasimušė silpnas rausvumas, pirštai virptelėjo ir sustingo nusitvėrę sijono klosčių. Batelių smaigaliai įsibedė į žvyrą. Įsitempė raumenys kojose ir pagal lūpas. Tai truko keliolika sekundžių, ir iš lengvo Elenos kūnas atsileido, ir ji atsilošė, kaip darbininkė pertraukos metu.
    "Atleiskite, Esu poetas, bet manyje pasireiškia ir prozaiko žymės", tyliai tarė Garšva.
    Elena neatsakė. Du riebūs balandžiai vaikštinėjo taku, tingiai siūbuodami pilvais, it nėščios moterys. Juodas vaikinukas kaip pašėlęs prazvimbė raudonu dviračiu. Įkyriai žibėjo numestas sidabrinis popierėlis nuo saldainių dėžutės.
    "Papasakokite man apie jūsiškį Vilnių", ištarė Garšva. Elenos blakstienai buvo drėgni. Ji tebesėdėjo atsilošusi, ir sučiauptose lūpose vingiavo skurdžios šypsenos likučiai.
    "Jūs klystate. Nenusivyliau jūsų eilėraščiais. ir straipsniais. Čia jau mano kaltė. Mane jaudina mano praeitis per juos. Kai aš žiūrėjau jūsų dailininkus ir priėmiau jūsų .vaizdus, mano Vilnius išryškėdavo, ir man skaudėjo. Tikėjau: mano prisiminimai guos mane iki mirties. Jūsų kūryba verčia kentėti. Ji - verdąs aliejus, pilamas į žaizdas."
    "Jūs - antrasis mano skaitytojas."
    "Kas pirmasis?"
    "Aš pats."
    Elena atsistojo, ir riebūs balandžiai neišsigando. Balandžiai kraipė galvutes, ir rudavo jų akys sagutės.
    "Aš eisiu namo", tarė Elena.
    "Jūs nepapasakojote", tebesėdėdamas tarė Garšva. Elena lygino languoto sijono klostes.
    "Eisiu namo. Reikia nusipirkti šio to, išvirti pietus."
    "Jūs nepapasakojote", tarė Garšva atsistojęs. Vienas balandis nušlitiniavo tolyn, antras tebežvilgčiojo sagutėmis.
    "Jūs likite. Grįšiu viena."
    Elena palenkė galvą. Jos kaklo išlenkime rudavo apgama, lyg toji balandžio akis.
    "Atleiskite.Nebegaliu daugiau. Gal kada nors, kitą kartą."
    Garšva pamatė, kad Elenos blakstienai dar labiau sudrėko. Jis paėmė jos ranką, ir ji neištraukė rankos.
    "Ryt?", lūpomis tarė Garšva.
    Nuskrido balandžiai. Iš žaidimo aikštelių ataidėjo kurtūs sviedinuko smūgiai į cementinę sieną, saulė pasisuko, nebežibėjo sidabrinis popierėlis, sušvito siaurutėlės kopėčios cisternose, ir Elena paklausė.
    "Tai būtina?"
    Garšva žiūrėjo į jos džiūstančias akis, ir atsakymas sutapo su sviedinuko aidu.
    "Būtina."
    "Kada?"
    "Ryt pradedu darbą keturios trisdešimt po piet. Jei dešimta valanda jums tinka - - - "
    «Būsiu čia dešimtą", tarė Elena, ir Garšva paleido jos ranką.
    "Nelydėkite. Noriu grįžti viena. Sudiev."
    "Sudiev."
    "Žinojau, kad ateisite", netikėtai ištarė Elena. Ir nuėjo. Smulkiais, skubiais žingsniais. Languotas sijonas čežėjo nutoldamas. Ir pilkus plaukus, ir baltą bliuzelę stebėjo Antanas Garšva. Kol Elena pasuko į Bedford Avenue.

* * *

    Antanas Garšva išleidžia būrelį persenusių boksininkų. Jie važinėja iš aukšto į aukštą su whiskey stiklais ir svečiuojasi vieni pas antrus tokiuose pat kambariuose. Jie perdėtai juokiasi ir, sugniaužę kumščius, imituoja smūgius, kuriuos davė ar gavo prieš keliolika metų. Kresnas vyras, veik be kaktos ir priplotomis ausimis, išeidamas, juokais, stukteli Garšvai į petį. Garšva vingteli visu kūnu ir paliečia kumščiu kresnojo krūtinę. Būrelis nusijuokia. "Gerai, vaikine! Trenk jam. Jis bučiuodavo grindis jau antrame raunde." Ir vienas įspraudžia Garšvai į ranką kvoterį. Jie nužingsniuoja koridorium, linguodami į šalis, tebesijaučią jauni ir stiprūs nuo išgerto whiskey. Garšva uždaro duris.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page