r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Janina Degutytė
ARTUMAS


VIEVERSIO BALSAS

Jau švinta medžiai
	nežemiška žaluma... 
Žema, po šiaurės žvaigžde,
	pastogė mūsų atsiveria 
į vieversio balsą, į žemės
	apnuogintą šilumą, 
į širmo debesio
	kvepėjimą... Atėjome 
čia taip trumpam -
	iš tėviškės upelio atsigerti 
ir atsikąsti saulėj
	išnokintos duonos, 
duotą valandą kaip kūdikį 
savo kūnu pridengus -
	amžinybei...

1974


ABEJONĖ

Žole - žuvie - medi - paukšti 
kas aš?
Tavo vyresnioji sesuo, 
karalius ar budelis, 
akmuo ant tavo širdies, 
pro šalį nuskriejantis vėjas?.. 
Mes visi to paties likimo 
sujungti.
Paimu į delnus žuvį - 
negirdžiu tavo balso, 
paukšti, geriu tavo giesmę, 
bet pavydžiu sparnų, 
medi, tokia trumpa 
mano diena. 
Žole žole,
tavo žalias švelnumas 
betoną suskaldo, 
kai tu eini į šviesą. 
(Niekada neturėsiu jėgų 
išduoti tavęs.)

1975


PASAULIO VIDURY

Po laukiniu rožės krūmu
tokia šviesi diena, tiek skambesio
žolių ir laumžirgių karalystėj,
be jokio debesio dangaus
švytėjimas, be jokio prisiminimo
sustingusi ant delno
valanda, be negirdimo
motinų verksmo
naktis - Laiko
dugne - pasaulio
vidury - po laukiniu
rožės
krūmu.

1974


ATSISVEIKINIMAS SU PIENE

Sudie, piene,
daugiau niekada čia negrįši.
Užmigsi betono karste
ir miegosi tūkstantį: metų.
Ten, kur buvai panaši į mažą, saulę,
stūksos pilki stačiakampiai,
padalyti į narvelius.
Ten, kur kalbėjai su mėnuliu,
plytės autostrada ar aerodromas.
Gal netikėtai nubusi
balkone arba sąvartyne
ir atminsi mano žodžius.

Gal išgirsi,
kaip aš tave šauksiu per sapnę.

1973


TRYS ŽEMĖS ŽENKLAI

l. ASIŪKLIS

Pasakyk, iš kur tu atėjai,
asiūkli, iš kokio tūkstantmečio
tavo šaknys kvėpuoja po
mano kojom?
Ko geidei iš saulės ir perkūno?
Kokią žinią atnešei perduoti -
kokį perspėjimą - šiam pavasariui?

2. PLUKĖ

Pluke baltoji, vėsi kaip rasa, 
lengva kaip žvaigždės atodūsis - 
mažyte sidabro aušra - pluke...
Laukinė ir laisva, nepažįstanti 
rankų - jų glamonės ir išdavystės, 
virpanti paukščio giesmės 
ritmu, nuolanki pavasario 
liūčiai, išdidi nesuteptu baltumu -
pluke, kaip mums tavęs 
neprarasti?

3. TULPĖ

Šventiškai ugninė -
purpuro soste -
tulpe raudona -
mūsų karštligės atspindy -
mūsų kraujo balse -
nuoga kaip žaizda - - -
Kaip tave paliest,
kad nesuriktum iš skausmo?
Kuo pagirdyti,
kad neužgestum nepragyvenusi
tau skirto laiko?


AJERAI

Vakaras ateina iš pelkių,
nešdamas aitrų svaiginantį
kvapą, vienišo gandro
kleketavimą.
Kelias namo. Ajerai.
Dar šiltas dulkių
kartumas.
Senas senas senas
kelias namo.
Ajerai.
Varlių ir žiogų sena giesmė.
Rūkas (dangus pametė debesį).
Kodėl tamsa?

Nes žemės du sparnai, 
nes žemės du sparnai:
naktis - diena.

1977


TĖVIŠKĖS KLEVELI

Stovi čia visą šimtmetį.
Begalinio švelnumo tavo šiurkšti žievė,
lapai tolydžio keičia savo spalvą:
nuo žalsvumo su auksiniais žiedsosčiais 
ligi tamsaus kraujo spindėjimo. 
Lengva man prie tavęs - 
viskas atslūgsta, nutolsta, 
tavo paveikslas visada man akyse. 
Stovi čia visą šimtmetį, 
o aš ir nepaklausiau, 
ar tau lengva su manim... 
Istorija eina pro tave, 
keisdama vėliavas ir vardus, 
tik žemė ta pati po mūsų kojom... 
Nežinau, ką tu galuoji, 
ką kalbiesi su paukščiais, 
su prisiminimais... 
Klausiu, savęs, katras labiau 
mes vienas kitą pažįstam...

1978


*

Gyventi
kaip medis, kaip žolė ar plaštakė.
Nežiūrint į juodai
baltą ciferblatą
su negyvais skaitmenimis.
Matuoti laiką
pagal rugių žydėjimą
ir laukų kvapą,
pagal paukščių atsisveikinimą
ir sugrįžimo..
Rytoj vėl -
[ betoną, į stiklą, į geležį.
Paimsiu ant rankų
benzinu pakvipusią gatvę,
sakysiu jai: "Viešpatie, kokia tu
išdykusi ir neprotinga,
o nori, kad
aš tau paklusčiau".

1974


*

Egle,
mano medi, 
mano vienišas medi 
skaidriam birželio skliaute... 
Žiemą vasarą 
žiemą, vasarą 
siūruoji tamsi ir tyli. 
Kokią naktį neši savo šakose? 
Kokią ašarą 
savo dugne? 
Ką tau kalba 
pražydę rugių laukai, 
lietaus ošimas auštant? 
Kur skubi?
Ar žvaigždę nori pasiekti, 
ar pamatyti kitą žemės krantą? 
Kam praskleidei
tą nepasiekiamą purpuro žiedą 
viršūnėj 
kaip nuogą širdį?

1978


UPOKŠNIS

Tėviškės mažas upokšni, 
jeigu dar esi kur nors. 
Protėvių sielos atspindys. 
Tyras ir virpantis. 
Žemės veidrodis. 
Ar pažinsim save? 
Ar pažinsim save? 
Kas mes?

1977


*

Rugiagėlių bedugnis mėlynumas
virš balzganų laukų ir miško,
virš kadagio žalių rasotų uogų,
prie šulinio išdžiuvusio, prie slenksčio,
kuris kadaise buvo čia, tarp vėjo
ir prarasto laukimo, -
rugiagėlių bedugnis mėlynumas.

Rugiagėlių bedugnis mėlynumas 
virš eglės nuolankumo ir tamsos, 
tarp Mocarto ir tarp Šagalo, tarp kaitros 
ir gurkšnio iš vaikystės upeliūkščio... 
- Kur kasdienybė? Niekad jos nebuvo. 
Ji išgaluota skurdžių ir bejėgių. - 
Rugiagėlių bedugnis mėlynumas 
tarp nuoskaudos ir džiaugsmo nujautimo, 
ant rankų, atminties pilnų, ant veido, 
iškilusio iš atminties, - 
šventadieniškoj vasaros tyloj 
rugiagėlių bedugnis mėlynumas.

Virš priešmirtinio peteliškės šokio, 
tarp išsipildymo ir netekties, 
tarp visados ir niekados - 
rugiagėlių bedugnis mėlynumas.

1978


VASAROS ŽIEDAS

Mažas, visų baramas laukų vijokli,
kvietį apsivijęs,
saulės ir lietaus taip pat ištroškęs
kaip ąžuolas, kaip kregždė, kaip aš.
Nušvitai -
taip nereikalingai! -
rožiniu vainiklapiu
trumpos vasaros
ilgai dienai.
Kol pakirs geležis,
žinok,-
be tavęs
nepilna būtų žemė.

1975


VIRŽIŲ VAKARAS

Violetinis viržių vakaras 
palaimingai slėnyje skleidžias. 
Į tamsą - į pietus nulekia 
paukščių įstrižos virtinės. 
Dar akimirka - 
ir ieškosi žiburio 
žemėj, pakvipusioj rudeniu, 
dangaus tamsėįančiam lange. 
Tik paukščiai nepasiklysta - 
jie žino, kur jų kelias. 
O tau visada reikia žiburio. 
O tu visada eisi į šviesą.:
į ugnį, į laužą, į širdį.

1978


BRUKNĖ

Išeina gandrai, upeliai ir šalavijai.
Tu pasilik.
Mūsų nerimo valandą,
kai reikia būti stipresniam už save.
Mūsų laukimo valandą -
per ją reikia išlaukti šimtmetį -
tu neišeik.

Raudona ir vėsi, 
džiugindama akį, 
gaivindama sausą gomurį, 
užsipylus šviečiančiais uogienojais -
pamiršdama nuoskaudas, 
atleisdama mūsų išdavystes, 
nepalik mūsų. 
Nepalik.

1971


*

Šventas laukų birželi,
palytėk pievom pakvipusią žemę
žaibo švaria ugnim.
Prasiskleisk lietum -
rože sidabro
ant lauko, sūraus
nuo mūsų prakaito.
Tenuplauna mūsų akis,
kad regėtų žolyno spindėjimų.
Tenuplauna mūsų kojas,
kad ilgo, kelionę pakeltų.
Šventas laukų birželi,
palaimink mūsų rankas -
kad neišsektų upės,
kad neišmirtų medžiai,
kad griežlė nenutiltų
šviesų vakarą
avižų lauke.

1975


LIETUVA

Lietus laukimas laimė lelija liepų
svaigus kvepėjimas -
viskas telpa į tavo trumpą vardą.
Lengva
eiti prieš vėją -
nes ugnis dar gyva mumyse
šimtus metų - nuo anų laužų.
Pulsuoja šaltinis,
kai delnu palieti žemę.
Lekia paukštis
tavo danguje.
Laimingas,
kas išeina
su tavo vardu lūpose.

1978


*

Jūra jūra -
iš ūkanų ir užmaršties
atplaukianti aukštu gaudesiu -
pilna nuolankumo
mėnulio gestui -
potvyniais ir atoslūgiais
priglundi prie žemės kranto.
Susikaupusi,
įsiklausydama į savo gelmę,
iškeli krištoliniam žolinam delne
sidabrinį žuvies ženklą,
kriauklės apvalų stebuklą
su perlo paslaptim -
lyg pažadą.
Jūra jūra -
pilna nuolankumo
mėnulio gestui -
sujungti
žemę ir dangų
kaip meilę ir mirtį.


*

Dulsvoj erdvėj pražydo lietus...
Taip lengva - lyg žvaigždę palietus
lupom sausom... Kaip susemti pralietas
apyblandas iš krištolo ąsočių? Kietas
likimas po kojom... Bet lietūs
pražydo - ir tyliai prasiveria sietuvos -
ir siela pravirksta kaip vaikas
iš džiaugsmo - nors beldžiasi laikas
į kraujo vartus - nes pražydo lietūs
dulsvoj erdvėj - nes nuokalnėm pamažu
jo žydinčią šaką lyg paslaptį savo nešu..

1978


RUDENS PEIZAŽAS

	Kiekvienas iš mūsų atėjo tam, 
	kad ką nors pasakytų.
				F. Moriakas

Kasa bulves.
Palaimintas žemės kvapas. 
Palinkusios nugaros. 
Kažkada kažkada
troškau
kalbėti už jas. 
Dabar 
noriu 
suprasti 
jų kalbėjimą. 
Palinkusių nugarų - 
kurios atlaiko tamsų 
rudenio debesį. 
Basų kojų - 
kurios eina lengvai 
per pragarą ir per dangų. 
Tų rankų -
kurios dosniai atiduoda 
duoną ir kraują. 
Tų akių -
pripiltų lietuviško dangaus 
ir šviesos iš senų šaltinių, 
kurie jau išdžiūvo.


*

Veidrodinis vasaros vakaras.
Kiekvienam lape matai savo veidą.
Pasiklysta pempiukas
tyloj ir sidabražolėj -
kaip tavo vaikystė.
Didžiulis rūkas parslenka nuo eglyno,
nuo ežero, prigesinusio atspindžius,
per daubą, pilną
paslapties, per vienišą
sraigės brydę - regi
visur savo nerimastį,
nedrąsą,
neužsimiršima,
nebylystę - - -
Veidrodinį vasaros vakarą
regi savo
neregystę,
savo žolišką troškulį
būti.


PURPURO VALANDA

Rudenio purpuras plakasi klevo vėtroj. 
Saulė, praplėšus debesį, 
nuplėksta kartkartėm 
kaip gaisro ugnis. 
Stalą, sienas ir veidus 
nušviečia purpuras - 
kraujo atšvaitu 
(buvusio ar būsimo?). 
Žingsniai tolydžio artėja 
laiko ar budelio?). 
Didi
iškilmingai apsupus gaublį 
kaip nimbas purpuro valanda.


*

Dar matau, kaip vakaro 
tamsi upė mus aplieja - 
bežvaigždė, bet visareginti.

Dar girdžiu, kaip vaikystės 
krante gieda paukštis - 
linksmas ir liūdnas.

Dar tebesapnuoju baltą 
pavasario sodą, pilną 
bičių dūzgėjimo, 
motinos šešėlį prie šulinio, 
saulę, pakibusią 
liepos viršūnėj.

Dar tikiu į žemę:
jos tiesa prasiskleidžia 
takažolės žiede auštant, 
jos paslapties lašas 
glūdi aksominiam
bitės kūnely.
Jos varpas - tavo širdis, 
kuri vis tvinksi ir tvinksi, 
lyg lėktų į prarają.


*

Ateiname atsikvėpti 
medžio žaliam pavėsy -
	bet medį nukertam. 
Ateiname pasiklausyti 
paukščio giesmės -
	bet paukštį nušaunam. 
Ateiname mylėti vienas kitą
	bet praeinam pro šalį. 
Ateiname suprasti pasaulio -
	bet pasaulis mumyse
	po neperregimu kevalu.


*

Purpuru atsivėrusi
šiaurės vasarų pablyškusiam skliautui -
senoj apleistoj pasodėj
tarp eglių ir agrastų -
laukine rože,
vieniša ir išdidi...
Purpuru atsivėrusi -
keturiems kryžminiams rudenio vėjams
dalini karališkai savo žiedlapius -
savo kūną ir kraują...
Purpuru atsivėrusi -
ką sapnuoji, ką sapnuoji
per ūkiančią, pūgą,
priėmus iš lemties rankų
sunkią balto sidabro karūną
ant nuleistos galuos...

1982.IV.23


* 

...O vieškeliai eina, o vakaras lieka... 
Akivarai tamsūs gilės ir gilės. 
Kieno rankos mus kaip stygas tyliai liečia?
Kas klausosi mūsų giesmės nebylės?

Per miglų ir vieversių supamą lauką, 
pavasariai - rudenys plaukia ir plaukia. 
Jei dūstam nuo ilgesio, vejų nuplauto, - 
kas, kur ir kada mūsų laukia? 
	Kas laukia?


PALAIMINIMAS

Mažas paukščiuk,
įkritęs man į plaukus -
kaip į širdį -
nuo auksinės pražydusios liepos.
Savo nekaltu prisilietimu
pažadinai mane iš tamsos
ir palaiminai...
...Mirtis tik tąsa,
tik didelis juodas sparnas,
apgaubiantis mūsų gyvenimą.
Mūsų paslaptį.
Ar mudu kada susitiksim,
mažas paukščiuk?
Aš ir paskui
norėsiu kalbėtis su tavim.
Mažas bejėgi paukščiuk
(toks galingas!) -
palaiminęs mane
kelionės pabaigoj,-
tebūnie šviesi tavo diena!


LIEPŽIEDŽIŲ KVAPAS

Šviesus ir svaiginantis liepžiedžių kvapas 
vasaros vakarą - kaip indą pripildo. 
Ir tavo krauju ir žodžiu jau tapęs 
liepžiedžių kvapas nuauksina pilką 
išdžiūvusią žemę ir temstantį dangų. 
Kaip žvakė akimirkai uždegta - 
ir visas pasaulis skaudus kaip žaizda 
glaudžiu ėriuku pripuola prie rankų...


EGLĖS LAIDOJIMAS

Anapus anapus... Bet šaukia
toks šiltas vasarvidžio kvapas,
erdvė virš to lauko... prikimęs
nuo verksmo pempiukas paklydęs...
Dar kartą ištiesi sparnus,
nes duosi akimirkai vardą...
Prie vartų jau laukia šešėlis
palaidotos lauko eglės...
Esi nebe čia - jau iš tolo
regi ir save, ir likimą...
Taip kvepia žemuogių krūmas,
bet ašarą išdidumas
ūmai sulaikys... Ir tik protėvių balsas
į žodį beviltiškai belsis...

1983.VII.5


OŽROŽĖ

Miško aikštelė iš laimės nušvito:
ožrožė skleidžias - rožinė rožinė. 
Medžiai dėkoja, medžiai siūbuoja, 
medžiai pasižada: "Ošime, ošime...

Ošime naktį violončelėm, 
dieną skambėsime krištolo fleitom" 
Purpuru plyksteli rožinė ožrožė.
"Ošime, ošime", - aidi ir aidi.


LŪGNĖ

Lūgne, lūgne, laumių dukrele, 
ežero ašara tavo veidely. 
Spindi lygūs ežero veidrodžiai. 
Sukasi saulė skliauto laikrodžiu.

Lekia valandos, lekia vasaros. 
Tamsų sparną nuleidžia vakaras. 
Lūgne, lūgne, o tu čia būsi,
niekur o niekur tu nepražūsi.

Nes kaipgi vakaras be tavo aukso, 
nes kaipgi vasaros be tavo džiaugsmo. 
Lūgne, lūgne, laumių dukrele, 
ežero ašara tavo veidely.



ČIOBRELIAI

Sklinda violetiniai čiobreliai - 
mažutėliai - vos nuo žemės kyla. 
Ir paukšteliai gūžtoj įsiklauso 
į pušyno aitrią kvapią tylą.

Ir sustingsta voveraitė ant šakos, 
uodegą išrietus tarsi lanką. 
Ir pačiu dienovidžiu šile 
saulė prie čiobrelio pasilenkia.

Nes čiobrelis mažas mažutėlis - 
ligi saulės pasistiept negali. 
Tik jo kvapas kyla į padangę - 
net apsvaigsta žalvarniui galvelė.

Saulė stabteli akimirką šile 
ir čiobrelį paima ant rankų.


PAPARTIS

Senolėj girioj, už raisto, 
gyvena augalas keistas - 
žaliom vėduoklėm lapoja.

Žaliom vėduoklėm lapoja 
ir žiedą padovanoja 
vasaros nakčiai šviesiausiai.

Vasaros nakčiai šviesiausiai, 
kai dega laužai, kol išaušta, 
kai laumė lelijom prausias
ir šnabžda tyliai į ausį 
mažiems, dideliems - visiems:
"Atsigerk iš miško versmės
ir būsi vaikas žvaigždės.

Ir būsi vaikas žvaigždės. 
Ir papartis tau pražydės, 
ir papartis tau pražydės".


RASAKILA

Pieva begalinė kaip dangus. 
Rasakila sidabriškoj taurėj 
iškėlus rasą paukščiui ir drugeliui.

Rasakila sidabriškoj taurėj 
iškėlus ryto kvapą, vėjo vėsą, 
pavasarinį: žemės sapną žalią.

Pieva begalinė kaip dangus
žiedų žvaigždėm prasiskleidė šviesi.
Aušrele, margus žiedlapius sušildyk.

Aušra, aušrele, anksti patekėjus
žvėrims, žmonėms, paukšteliams ir žolėms,
pažvelk į rasakilos mažą širdį.


VIRŽIAI

Saulelė eina miegoti 
viržių rausvais kilimais.
Iš kur tiek šviesių spalvų 
pilkojoj žemelėj imas?

Pasklinda viržiais rugsėjis 
kaip gegužė alyvom. 
O bitės medų surinko - 
viržių saldumą gyvą.

Į dangų akis atvėrę, 
viržiai žydėti skuba. 
Viržiai - kaip saulės giesmė 
ant rudenio lūpų.


AUŠTA

Tekėk, saulele, tekėk.
Jau mano klevas pabudo. 
Jau krykščia kregždės po langu. 
Jau putinas baltas prašvito 
Žaliam birželio danguj. 
Tekėk, saulele, tekėk. 
Jau laukas nulytas laukia. 
Jau žolės akis pramerkia. 
Ir mano sapnelis pabėgo. 
Tekėk, saulele, tekėk.


VASAROS SAULĖLYDIS

Saulele, dar neik namo!
Dar leisk mums linksmai pažaist!
Dar valandėlę palūkėk
ant kalno - ties beržais.

Dar šviesk, dar šviesk švilpėjui strazdui, 
banguojantiems rugių laukams, 
bitelei pilkai, aukštai kriaušei, 
nenuoramoms ežių vaikams.

Saulele, dar neik namo! 
Juk mes dar nebaigėm žaidimo. 
Girdi? - Briedžiukai šaukiasi mamos 
ir volungėliai virkauja užkimę.


IŠ PAUKŠČIO ŠIRDIES

Bronei

Sugrįšiu - iš miško šešėlių ir šlamesio.
IŠ paukščio širdies - kur sapnuosiu pasaulį.
Iš upių pailsusių lėto lingavimo.
Iš lapkričio vakaro - staigaus, nenumaldomo.

Briedžiukę mylėk... Aš jo ašaroj būsiu... 
Ar medžio šešėly rudens vakare. 
Sugrįšiu iš klevo, atverto į erdvę.
 Iš tavo vilties prisišaukti mane.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page