r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Henrikas Nagys
PRISIJAUKINSIU SAKALĄ

Norėčiau prisijaukinti sakalą,
aitvaro brolį,
išdidų, pilką paukštį...
    Iš rinkinio "Broliai balti aitvarai"

After a time, all losses are the same.
One more thing lost is one thing less to lose;
And we go stripped at last the way we came.
    Catherine Davis

Sei allem Abschied voran, als wäre er hinter
dir, wie der Winter, der eben geht.
Denn unter Wintern ist einer so endlos Winter,
dass, überwinternd, dein Herz überhaupt übersteht.
    Rainer Maria Rilke


PRISIJAUKINSIU SAKALĄ

Ant tėvelio dvaro
sakalai krypavo...
tarp kuplių kvepiančių liepų,
prie almančios Ašvos,
tėvo tėvo tėvo sapne.

Tylūs, pilki žemdirbiai - 
žemėti - kaip žemė - žemaičiai,
medpadžiais mindę 
sniegą ir molį.

Senelį kalvį baudžiaumetyj
išmainė į dešimt
miklių medžioklinių šunų...
Tasgaties -
prisijaukinsiu
margą sakalą
čia, nesvetingoj šiaurėj,
kad krypuotų
ant mano -
žemaičio sūnaus bežemio -
peties.


*  *  *

Niekad neparduok savęs. Tegu 
išrinktieji ieško išrinktųjų. 
Tu palik tarp paprastų ir tarp pilkųjų, 
būk pažemintųjų broliu ir draugu.

Dalią jų ir duoną jų priimk. 
Neišsižadėk jų lig paskutiniosios. 
Ir kalbėk tik jiems ir tik už juosius. 
Būki nebylio burna ir neregio akim.

Būki dulke dulkėse ir pelenu tarp pelenų.
Vienišų viltim ir paliktų paguoda.
Tuo, kurs nieko neima ir viską atiduoda:
nuolat alkanu tarp nuolat alkanų.


ŠIAURĖ

Šiaurėje miega mano miškų medkirčiai 
po pusnynų puriais patalais. 
Pūgos ūbauja jiems lopšinę nakčia.

Šiaurėje miega mano marių žvejai 
po skaidria kaip stiklas ledo pluta. 
Plazda jiems akinanti burių drobė danguje.

Šiaurėje miega mano žemės artojai 
po kietu kaip suomių titnagas gruodu. 
Šnara kruša kaip grūdai pilami į aruodą.

Šiaurėj su savo svajonėm, žvaigždėm ir vėjais 
miega mano seserys, broliai poetai. 
Miega ir klausosi amžino žemės kraujo tekėjimo.

Šiaurėje miega visų eilėraščių žodžiai 
ir pirmo pavasario potvynio laukia, 
kad galėtų pabust ir pakilti kartu su paukščiais.


ARKTIKA

Vien tiktai sniegą,
sniegą ir sniegą ir sniegą matau.
Ligi akiračio akinančio
begalybė balta. Tiktai kartais prabėga
tolumoj, kur ledinis dangus liečia sniegą,
briedžių bandos ledu
ir nusineša anta šakotų, aštrių ragų
didžiulę, paliegusią
Arktikos saulę.

Ir vėl liekame vienu du:
aš ir jos - neužmatomos platumos mano sniego pasaulio.


MANO SAKALAS

Esu skraidęs kadais tik sapne. 
Nepažįstu to svaigulio keisto, 
kada vėją skrodžia sparnai 
ir kraujas užkaista: -

po tavim tyvuliuoja putoti 
vandenys, lygumos vaiskios, 
virš tavęs tik erdvi platuma - 
begalinė žydrynė. Tu man 
dangaus dovanotas. 
Tu grįžti atgal nuolatos 
ir, aštriais nagais man į odą 
įsikirtęs, romiai ir vienodai 
žvelgi į mano akis.

Kaip diena ir naktis.
Kaip gyvastva ir mirtis.
Kaip žiemą žydinti rykštė -
nuostabiausia išliks
žmogaus
ir paukščio
draugystė.


*  *  *

Neišsižadėkite manęs. 
Neišsižadėkite jauniausio savo brolio. 
Neišmokau glostyti nei vėjo, nei akmens. 
Indo mano pelenams neišžiedė iš gimto molio.

Nepalikite manęs.
Nepalikite prieš paskutinę ilgąją kelionę. 
Neišmokau nei dangaus, nei žemės nešt. 
Mirė sakalai, ir sužiedėjo mano duona.

Neišsižadėkite manęs.
Neišsižadėkite jauniausiojo ketvirto brolio. 
Mirtis myli tris. O kas mane užbers žeme? 
Mano miegui kas atkas sukepusį raudoną molį?

Neišsižadėkite ir nepalikite manęs.


*  *  *

Manom mirtį pažįstame. Tiktai gyvenimo
mįslių nemokam įmint.
Tiltą po tilto sudeginę,
nei atgal, nei pirmyn
neberandame kelio.
Einam ir grįžtame,
klumpam ir keliam,
kol pagaliau apsiprantame su vienintele
ir paskutine mintim:
ir mirties nepažįstame.


*  *  *

Atskrenda sakalėlis 
per žalią, žalią girelę... 
Atsimušė sparnus mano paukštis 
į eglę, sausą eglelę.

Už jūrų, už marių sūnūs 
ir dukterys. Lūžta keteros. 
Vandenys gailūs ir sūrūs 
plauna eglę kaip ašaros.

Nebežaliuos giria: aštrios šakos - ašakos.
Duona kieta ir gori.
Pasiimsim tiktai su savim karčią pasaką
apie našlaitę, kuri
laukė pralaukė jauniausiojo brolio
(brolį pakorė miške), kai namolio
pasikelsime grįžt.

Nebežaliuosi, eglele:
sukrekę moliai
ir kaulai brolio
kiekvieną šaknį užgoš...
Nebežaliuosi, eglele, ne.
Tiktai pačioj viršūnėlėj, kasnakt,
vėlai
sakalai
linguos.


*  *  *

Išmaldos neprašiau. Valgiau duoną juodą, 
pūslėtom protėvių rankom pasėta, 
pro suskirdusius pirštus supiltą aruodan. 
Valgiau savo vargo duoną - gaižią ir kietą.

Kojom basom išvaikščiojau tėviškės smėlį. 
Mindžiau raudoną kaip kraują rudenio molį 
ir godų juodžemį. Mano senolių 
medžiuose tebemiega jų baltos vėlės.

Išmaldos neprašau: sugrįšiu namolei 
ne sūnus palaidūnas, bet šeimininkas 
(kas žemės - žemei, kas brolio - broliui), 
savo dalies paliktos atsiimti.

Pasiimti nuosavą mirtį, kuri kalasi 
kartu su žaliais želmenim už gimtojo sodo
kiekvieną ankstyvą Žemaičių pavasarį 
pro juodą, pro trupantį šiaurės gruodą.


GINTARAS

Debesys drengia dangų.
Vėtra artėja.
Į baltą Baltiją brenda,
per smėlį ir vėją,
tūkstantamečiai pušynai.
Priėję
pakrantę, krenta
šniokšdami į devintąją bangą
ir giliai gelmėn paskandina,
šakų ir šaknų raizgyne,
smėlį, žaibus ir vėją
ir gintarą 


*  *  *

Ko taip baugščiai, 
taip greitai 
plaka prijaukinto 
sakalo mano 
širdis?

Vaikystėj svajojau: pagaučiau 
pavasario šiltą, saulėtą 
ir didelį vėją:
galėtų
skraidyti kartu su manaisiais
margais aitvarais...
Dūdelė -
molinis paukščiukas - kažkada dovanota tėvo tėviškės turguje:
kaip greit sutrupėjo tarp pirštų...
Nemoka
jokia ranka laikyti
nei paukščio, nei vėjo.


*  *  *

Nebuvo pavasario:
po žiemos atėjo
žiema.
Kaip pasakoje,
kaip sapne.
Keista:
ledai kai užklojo 
dangų, veidą ir ežerą -
nepastebėjau:
nebuvo vasaros 
nei rudens:
po žiemos atėjo 
žiema.


VASARA

Glostau drėgną ir tankią žolę:
plaukus jaunos moters.
Nieko nepasiliko: prapuolė
vasara, vandenys vakarais
plaus ir plaus
tuščią aikštę.
Vėjai lediniai vaikščios.
Nieko nebegaliu sugrąžinti.
Nieko nebelaikau savo saujose.
Nieko.
Nuplovė liūtys įmintas
pėdas žolėj ir smilty.
Palieka
ant mano delno
tiktai švelnus
drėgnos žolės
ir tavo
varinių plaukų
žėrėjimas.


*  *  *

Lėk, sakalėli,
mano paukšti,
lėk, lėk, lėk...
Aštrūs akuotai.
Žila žolė.
Verkia vargo varteliai.

Lėk, sakalėli, 
greitais sparnais, 
aštriais sparnais 
sukapoki:
vargą varteliuose, 
vargą varteliuose, 
vargą varteliuose 
verkiantį.


PAVASARĖJANT

	*

Iš Arktikos pučia lėtai
šiltėjantis vėjas. 
Ledo lytys 
plaukia pavandeniui:
bokštai balti
po vandeniu.
Baltos Arktikos meškos
taškosi saulėje.

Vakar pasėjau saulėgrąžas. 
Užkūriau laužą.

Klausausi vėjo 
eglių viršūnėse. 
Pleišėja ledas. 
Properšoj plaukioja 
linksma ir raudona 
plūdė.
Pumpuruose 
poška
pavasaris.

	*  *

Pradedu gyventi atsiminimais. 
Dėlioju vakarais 
kai nebekimba žuvys, 
pageltusias nuotraukas. 
Skaitau senus laiškus.

Naktim bandau atrasti 
kadaise pažintus žvaigždynus.
Sakau pusbalsiu 
ne savo eiles.

Rytmečiais 
piešiu
žilvičio šaka 
juokingus veidus 
ant vandenio.

Ir gailiuos
taškuoto negyvo upėtakio, 
gulinčio šalia manęs, 
ant paparčio lapų.

	*  *  *

Gražiai dainavo vaikai
prie laužo,
sutemus.
Pabudęs
paukštis
surinka.
Gurga šaltiniai.
Šiurena nendrės.
Basos kojos dunksi
ant kieto tako.
Vienos žvaigždės
vidurnaktį
spindi ir spindi.
Mano sakalas
kartas nuo karto
susiurena
per miegą
sparnais.


RAUDA

Apkabinkime rankomis saulę - 
teneateina žiema. 
Teneateina naktis
Teneateina gruodu, 
palaidojusi visą gentį 
smėlio kalne.

Teneateina Arktikos sąsiaurio 
amžinuoju ledu.
Teneužgriūva, kartu su Sibiro vėju, 
tamsioji tyla.

Apkabinkime rankomis saulę, 
apkabinkim saulėtekį, 
tegul būna ir būna ir būna 
diena.


VIENU DU

Tarp penkių baltų beržų 
(jie auga kaip broliai iš vieno kamieno), 
plačioj karūnoj, kur šiaurės vėjai ūžia, 
tave užaugino lengvi ir permatomi debesys. 
Sūpavo šiltos vasarų vėjo rankos. 
Dainavo lopšinę ežero vandenys. 
Geltono smėlio spalva nudažė saulė. akis.

Kai varinėm kalvom ėmė lėkti pikti 
rudeniniai vėjai, kai išskrido gailiai gagendamos 
prieš pirmąjį sniegą laukinės Kanados žąsys, 
tu laikeisi, aštriais nagais įsikirtęs į šaltą tošį, 
aukštai, tarp lekiančių lapų. Tada
tau vardą daviau. Pavadinau tave savo sakalu.
Pilką vienišą paukštį. Atsiskyrėlio brolį.
Vienintelę išsipildžiusią savo svajonę.

Žiūrėjai bejausmėm akim į mano ištiestą ranką. 
Nelietei maisto. Buvai svetimšalis. Savo vienatvę 
gyvenai išdidus. Nenorėjai vergauti niekam. Nei man. 
Kentei savo badą ir laukei savo mirties. 
Ant penkių baltų beržų užaugino vėjai tave. 
Tau dainavo skaidrūs šiaurės vandenys.

Kai pirmoji pūga maišė žemę su dangumi, tik tada 
prarijai pirmą kąsnį iš mano rankos. Jaučiau, 
koks skaudžiai sprangus
buvo tasai 
nelaisvės maistas.

Brendu pusnynais. Eglių šakos lūžta po sniego našta. 
Mudu medžiojam kartu: aš žemėj, 
tu aukštai ledinėj erdvėj.


PAVASARIO FUGA

	*

Nebekalbėkim daugiau 
nei vieno žodžio - 
žodžių gana. 
Tegul skardena 
tarp garuojančio 
gruodo ir tarp dangaus 
tiktai vyturėlio daina.

	* * 

Ledai išėję. 
Vėją
dabar gali 
apglėbti saujomis
kaip mažą, 
bejėgį paukštį, 
iškritusį 
iš lizdo 
ir ieškantį 
tik tavo rankų 
ir tavo kraujo 
šilumos.


	*  *  *

Ant mano delnų - paukščių šešėliai, 
žydi pavasario debesys. Dauboj - 
putoja vanduo, 
dainuoja 
akmenys srovėje.
Šiaurėj, toli,
tegul kyla
iš žemės baltų delnų
mano sakalas
į pilką putojantį dangų -
žėrintis
kaip išskalautas į krantą
gintaras.


TEGUL

Neleisk man nieko pamiršti:
tegul pasilieka visa, kas buvo 
dovanota ir atimta:
tegul auga, didėja, gilėja
kaip ženklai, įrėžti į beržo kamieną,
kas metai auga kartu su medžiu
ir sunkiasi su balandžio sula
į medieną, į šerdį...

Palik man tą niekad 
nenykstantį randą:
tegul auga, didėja, gilėja.


ŠVENTĖ

Dabar dovanas dalinu:
didžiulę degančią saulę balandžio danguj,
putojantį krioklį po pumpurais,
žydintį krūmą, pilną paukščių
ir debesų šešėlių,
atokaitoje tylintį seną tiltą
samanotų, drėgnų akmenų,
alpų vėjo alsavimą
ant užmerktų blakstienų,
vakarykščio sniego garuojančias pėdas
po eglynų šakom
ir į slėnį saulėtą lėtai
nuvingiuojantį šilto, šnarančio
žvyro taką.

Duokit dabar dovanų:
delnai į jus ištiesti,
mano lūpos ir akys atvertos:
šiaurėje ežerai
taip atanka atokaitoje,
pasiilgę pavasario potvynių,
parlekiančių paukščių
ir plaukiančių debesų.

Duokit dabar mano baltą 
Arktikos sakalą 
gintarinėm akim. 
Atiduokite man 
balandžio saulę, 
putojantį krioklį, 
apsvaigusį krūmą 
ir alpų vėjo alsavimą 
slėnyje ant tilto drėgnų akmenų.


TIEK

Visą savo turtą surinkau - 
išdėliojau saulėje ir vėjuje:
nėra nieko auksu lieto nei sunkaus, 
nieko žėrinčio ir nieko sudūlėjusio.

Tiek ir tiek tiktai, tiek teturiu, 
bet pakako ir užtenka visko:
beržo tošies, paukščio plunksnų keturių, 
vasarų, pavasarių kelių atsiminimų, 
blėstančių ir nebesugrąžinamų, 
dovanotų mano balto tuščio šiaurės miško.


PASAKŲ SAKALAS

Norėčiau sakalo. Balto 
kaip Arktikos sniegas. 
Tojo - nykstančios giminės 
Kanados šiaurėje. Kuriuos vagia 
ir veža slapta į arabų 
didikų rūmus. Ir miršta jie 
ilgesingai ir skaudžiai, 
nebematę daugiau nei šiaurės 
pašvaisčių, nei sniego.

Arba tebūna jisai
tasai raibas paukštis,
dainose krypavęs
ant tėvelio dvaro,
kur nors Žemaitijoje
arba Vilniaus žemėj,
gėręs gurgiantį ir geliančiai šaltą
verdenių vandenį girių gelmėj,
sklandęs šimtmečius
virš pilių ir virš kuorų,
nusileisdamas kartais ant sakalininko
tvirtos ir ramios rankos.

Arba galėtų jis būti
senelės pasakų sakalas,
kurio - kaip aitvaro - nėra niekas matęs.
Tiktai aklas raganius,
kuris pakelės karčemoje pasakoja
apie didelį ir neregėtą
paukštį, kaip sakalą,
plasnojantį pilnatyj,
visą dangų užklojantį
žaižaruojančiais savo sparnais...

Norėčiau sakalo. Balto 
kaip pasakų sniegas.


UMBRA TACITA

Tarp saulės
ir tarp manęs
tėra tiktai tavo sparnų šešėlis.
Ant nedažytų grindų,
ant kaladėlių beraidžių,
ant nebeūžiančių sraigės kiautų
ir nuskalauto vaikystės pajūrio.

Tiktai tavo šešėlis,
paskutinė žvaigždė,
ant mano rankų rusena
vasaros
vakaro
vėsuma.


TESTAMENTAS

Nudažykite mano plaukus juodai prieš mirtį, 
kad galėtų naktis ramiai miegoti šalia. 
Kad nepajėgtų niekas niekad atskirti, 
kur yra jos, kur mano sapnai ir dalia.

Nudažykite mano veidą žaliai prieš mirtį, 
kad galėtų giria ramiai žaliuot virš manęs. 
Kad nepajėgtų niekad niekas atskirti, 
kur yra medžiai, kur samanos ir kur aš.


IKARAS

Ryto žara užgesino
žvaigždyną
Gulbę. Prie tavo pečių
dievai prirakino
sparnus. Vandenynai
garuoja. Ir žvilga
priberta žuvėdrų žydrynė.
Vėjai varo vilnis
tarp putojančių akmenų.
Prarajos bedugnės šiltas
alsavimas taršo tau plaukus.
Tu lauki.
Prieš šuolį į saulę
svaigsta galva.
Pasilenki,
užmerki akis
ir kaip paukštis krenti -
akmeniu -
į raibuliuojančią mėlyną mėlyną įlanką.


GEORG TRAKL

Šiaurės beržo sula 
laša ant šilto žvyro. 
Kaimiečių kelio į Solbad Hall, 
kur viduramžių liekni vyskupai 
stikliniuos karstuos įmūryti 
į storą katedrų sieną.

Pučia alpus Alpių vėjas ir aikštę 
užlieja juodu vandeniu.

Pavasario paukščiai skrenda 
virš miesto mūrų.

Pučia varinį trimitą angelas
surūdijusiom rankom
prie Gasthaus zum goldenen Engel.
Kriaušių degtinė karti
ir degina žodžius ir lūpas.
Riešutynai, alyvos, vijokliai,
skurdi žaluma.

Akmeniniam gatvių karste, 
ant tramvajų bėgių, 
miega visi Tirolio šventieji, 
valkatos, kekšės ir laukia 
paskutiniojo Teismo trimito.

Gasthaus zum goldenen Engel
pučia pavargęs angelas
ilgą varinį trimitą.
Gaili gaida
skrodžia pavasario naktį
ligi žvaigždžių,
trupina Alpių akmenį.

Už aklo skersgatvio Tave 
pasitiko tavo paties šešėlis,
 už rankų paėmė ir nusivedė 
duobėtu grindiniu į Solbad Hall.

Pusiaukelyj,
palšoj priemiesčio sutemoj, 
stovi tylūs, vienplaukiai 
keturi duobkasiai.


*  *  *

Tavo lediniai pirštai, žiema,
man akis išsvilino.
Tu saulę pasiėmei,
kai jinai
vakare, ilgai kraujuodama,
drebėjo erškėtyje.

Argi ir tenai, žemėj 
begruodėje, 
nebėra saulėtekių?


*  *  *

Nebijok tylumos. Žiūrėk 
kaip žemė žiemą žiemoja:
tyli ir kantri.
Užpustytoj paežerėj,
po ledu ir po gruodu,
miega šaknys, sapnuodamos
atodrėkį.
Saulės laukia sula.

Nebijok tylėti. Tyla -
visų pavasarių motina.
Apglėbk ir priglausk
išnešiotiną
žodį.
Ir lauk.

Leisk žodžiams augt.
Tegul sotina
ir juos, kaip medį ir želmenį,
neišmatuojami gelmenys...
Leisk žodžiui nokti.
Tylėk -
ir lauk.


TĖVAS

Tėvas dabar ilgai sėdi
nejudėdamas
ir žiūri pro langą.
Persodintas Kanados beržas linguoja
tarp Ilinojaus vasarų kaitroje
sudegusių smilgų.
Gluosnių ilgi plaukai plaikstosi paukščių pilni.
Tolimam horizonte - Čikagos dūmai.

Ar jo pavargusios akys
mato dabar
gimtojo kaimo spindinčią biržę,
jaunystės draugus, besitaškančius Vaidmino sietuvoj,
Dargio malūno liepų plačias viršūnes
žaliuojančio Žemaičių dangaus pakrašty?

Netikėjom, tėve,
kad taip abudu,
tylūs kaip akmenys,
numesti už tūkstančio mylių,
žiūrėsim
į tą patį
svetimą
gamtovaizdį
ir matysim:
tu - savo tolimą šiaurės kaimą, 
aš - savo niekad neatskrendantį 
baltą Arktikos sakalą.


MOTINA

Tu niekad nemiegi.
Tu lauki kiekvieno
mūsų.
Tavo lango žiburys pamiršo
kaip užgesti.
Tave žemė masina.
Tu norėtumei visą ją
apsėti, išglostyti, nuravėti.
Tu kalbini ją, sodindama
viską: gėles, daržoves, medžius.
Judvi seserys.
Kraujo seserys.
Judvi nuolat auginat.
Judvi neapkenčiat
speigų ir sausrų,
vėtrų, krušos.
Tu bėgi ir bėgi,
tarytum turėtum
paliesti kas dieną kojom basom
visą smėlį ir juodžemį
nuo Liepojos ežero
ligi Lemonto laukų.
Tu esi kaip paukštė, kuri
nuolat sugrįžta į savo lizdą,
suktą gilioj žolėj,
prie šiltos ir juodos
žemės: taip arti,
kad judviejų širdies plakimo
nebegali
atskirti
vieno nuo kito.
Žemės ir motinos.
Motinos žemės.


SESUO

Tu taip arti, kad net skauda.
Ir vis tiek
vaikštau su savo svajonių
sakalu ant rankos
ir nepažįstu tavo
erškėčių žemės.
Kažkas nudažė
mudviem akis
ta pačia spalva.
Iš to paties molio išdegino
kermošinius švilpukus:
molines paukštes.
Tu padėjai savąjį ant ugniakuro: 
vėjui švilpauti.
(Manąjį sudaužė piktas piemuo 
Skuodo žvyrduobėj.) 
Tu vis tebeieškai 
niekieno žemėje,
skubėdama, nervingais pirštais, 
paskutinės nuolaužos, 
kuri užbaigtų ąsotį 
ir vanduo su debesimis 
rastų jame namus. 
Vaikštom kartu, 
taip arti, net skaudu, 
ieškodami stebuklingo žodžio, 
kuris padėtų mudviem išspręsti 
molio ir paukščio mįslę. 
O erškėčiai keroja tavo sode. 
O sakalas mano dar neužgimęs.


LAUKIU PAVASARIO

Tylioj ir saulėtoj popietės klasėj 
vaikai, pasilenkę virš popieriaus, rašo 
rašinį: "Laukiu pavasario..." 
Pro nuogą, šakotą klevą, už lango, 
matau debesim išmargintą dangų;
rasotu stiklu kaip ašaros
teka tirpstančio kovo ledas. Pavasario
laukiu ir aš. Kai pro graudų gruodą
kalasi pirmas želmuo. Kai balandžiai burkuodami
braido balutėse ant garuojančio grindinio.
Kai visagalė ir spindinti
saulė užlieja visą miestą ugnim...

Kai dainuodamos šoka mokyklos kieme mergaitės 
ir vaikai akim žydrom ir laimingom 
seka aukštai iškilusį mirgantį margą aitvarą. 
Kai apsvaigęs varnėnas švilpauja nerūpestingą 
savo dainelę, plazdėdamas sparnais mėlynais.

Čeža popierius. Vaikai
retkarčiais pakelia galvas. Pasižiūri į mano veidą. 
Nusišypso. Ir vėl, prikandę lūpas, tiesiom didelėm raidėm 
rašo: Laukiu pavasario...

Ir pro rūškaną laiko ūkaną vėl matau pilkoj pakelėj,
toli, virš vaikystės pievų, čirenantį
linksmą vyturį tarp debesų baltų ir balotos žemės...
Užmerkiu akis. Ir laukiu. Ir laukiu vėl,
laukiu savo pavasario.


*  *  *

Gerai, kad tik akimirksnį, 
ir ne ilgiau,
galėjau savo rankoje laikyti - 
sapną ir pasaką ir paukštį.

Jeigu ateitų man dabar naktis -
būtų vis tiek,
nes savo rankoje laikiau,
kad ir akimirksnį,
bet taip arti:
stebuklą, sakalą, svajonę.


SAKALŲ VALANDA

Nesvarbu kada
ir kur - nesvarbu,
bet turėsiu raibų
sakalų; ir tada
jie sklandys ir skraidys,
saulę, dangų uždengs,
kris ūmai, lyg rudens
naktimis krenta žvaigždės namo:
iš neužmatomos aukštumos - 
kaip apsvaigę žaibai, kaip akmuo -
sakalų, mano paukščių, lietus.

Nežinau,
kada bus,
ir kur nežinia,
mano paukščių raibų
padangė pilna.

Nesvarbu
nei kur, nei kada,
bet išmuš
man dar
sakalų valanda.


*  *  *

Neberašau laiškų. 
Sapnuoju:
pačiam žiedų žydėjime 
renka sesuo 
lapus raudonus. 
Motina skina 
tarp belapių šakų 
žieminius obuolius. 
Kiekvieną dieną seku:
skrenda, gailiai gagendamos, 
Kanados žąsys į tolimą 
atogrąžų žemę...

Vakare
sesuo ir motina semia
saujomis ežero vandenį...

Neberašau laiškų.


AINIS

Kaip mano senoliai urviniai 
bijau visko:
tviskančio 
žaibo, griaustinio, 
tamsos ir miško 
gūdžios glūdumos, 
mirties ir kraujo. 
Laikau talismaną saujoj, 
amuletus namuos, 
kad apsaugotų mane 
nuo piktos akies, 
nuo žvėrių ir angies 
įkandimų; barstau pelenais 
slenkstį,
kad Didysis Brolis 
mano lemties
nesutrupintų kaip molio 
grumsto, įsėlinęs vogčia.

Kaip mano urviniai senoliai 
bijau visko: kūrenu nakčia 
didžiulį laužą, kad atitolintų 
nuo manęs ir mano genties 
juodąją vėsumą amžinosios nakties.


ŽODIS

Gyvenau
tiktai tau.
Nieko kito netroškau
tiktai,
kad išmokčiau
tave kaip motinos
vardą, vaikystėj kartotą;
kad kvėpuočiau tavimi kaip oru;
kad tekėtum ir šniokštum 
kaip kovo upokšniai atokaitoj, 
po sniego danga; kad noktum 
kupėdamas kaip javai; kad tu 
mane užplūstumei kaip lietus, 
kaip nenumaldomas potvynis.


METAMORFOZĖ

Nepasakyti žodžiai lyg 
akmenys sietuvų gelmėje. 
Nei žuvų šešėliai žali,
nei jauna liauna lelija 
nepabudina jų iš miego. 
Tiktai žiemų naktim, 
kai ant ledėjančio vandenio 
krenta iš lėto sniegas, 
visa, kas nebeatrandama, 
visa, kas nepasakyta, 
nemirtingoje šiaurėje skamba 
ir švyti.


STEBUKLAS

Nebuvau, kai žuvim ir duona minią penėjo. 
Nepažinau žvejų, kurie paliko tinklus, 
valtis, vaikus, vilnis ir vėją 
ir sekė Mokytoją. Tačiau tikiu 
tais, kurie visko, visko atsižadėjo.

Neaplankysiu, žinau, Šventosios Žemės 
(man yra žemė visur šventa), 
bet nepamiršiu, ik mirsiu, į gimtąjį namą 
kelio beržynais baltais ir brasta.

Dar vis bandau prakalbinti žemę, 
vandenį, vėją. Tikiu, sakalai kai kam 
meta sidabro plunksną, kaip sakoma senio 
pasakoje, sudėtoj poetams tiktai ir vaikams.

Niekas niekad mums nebedaugins duonos:
Dievo duona dera dienom, naktim.
Niekad nebesulauksime stebuklingos žvejonės;
Dievo sietuvos žvilga žuvim.


KARO DIENORAŠTIS

Hallesches Tor: Komunija

Virš konvulsijom trūkčiojančio milžino mirštančio miesto, 
grimzdama į garą ir dūmus, saulėlydžio saulė kraujuoja ir blėsta. 
Neatvėsę griuvėsiai dar rėkia žmogaus balsu 
iš gilaus užgriautų rūsių 
pragaro. 
Vakaro
tirštai raudona žara žėruoja 
plieniniai sargybinių veidai, šalmai ir durtuvai. 
Išbadėję Badoglio belaisviai, 
dulkėti, pusiau apkurtę, 
mėto iš rankų rankosna karštus plytgalius ir dusliai dainuoja:
O mare mia... Verfluchte Italiener!

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - 

Kai vidurnaktį vėl ima staugti sirenos
ir lyja
fosforu ir minų sprogimai
drebina degantį dangų, - ant Hallesches Tor požeminio
traukinio purvino perono sėdime dvylika
nepažįstamų. Tryliktasai - išblyškęs
Badoglio belaisvis - laužydamas dalina
paskutinį
savo suplėkusios duonos gabalą.
Ir vėliau,
kai susukęs drebančiom ir sutinusiom
rankom suktinę -
trupančio sauso tabako -
paleidžia ratu: - kiekvienas ryjame dūmą
(giliai į save, užsimerkę) vyno saldumo.


Heroica: Danzig

Kai nebeliko nieko daugiau,
tiktai siauras rėžis
drėgno smėlio,
skalaujamas
sūraus
vandens ir kraujo,
nuklotas
žmonių, žuvėdrų, arklių lavonais;
ir prieplauka, 
naktim, dienom, 
be žado, plakama, 
patrankų kanonados;
ir kai tu pagaliau pajuodusiom
nuo parako ir plieno rankom
į uosto vandenį raudoną,
nuplėšęs sau nuo kaklo,
trenkei
dulkėtą
geležinį
riterio
kryžių:
buvai dar vienas kareivis,
kauliukais
nelošęs
dėl Kristaus, Žydų
Karaliaus,
kruvino
rūbo.

Frau Pannwitz: Vater Unser

Achtung, Achtung... dreba dienovidžio dangus, 
išraižytas tūkstančiais baltų linijų. 
Unter den Linden - jokio žmogaus. Tik spengia 
priešlėktuvinių patrankų salvės ir dreba žalvariniai 
žirgai, nuo tolimų duslių dunksėjimų, viršum Berlyno
pergalės vartų arkos... Prau Pannwitz savo namo langus
užkamšė skudurais. Mes bėgam begaliniais laiptais
į dvokiantį ir tamsų rūsį... Vater unser...
Frau Pannwitz - pusaklė, sulinkusi, tarytum neštų
žuvusio vyro ir sūnų lavonus, nuolat šnabžda
ir šnabžda tą pačią maldą: Vater
unser, der Du bist im Himmel...
O dangų seniai mums atėmė sudrėkę rūsio skliautai
ir baugiai mirkčiojančios ant linguojančių vielų
lemputės. Skaičiuojame minutes, sekundes,- didelio
ir merdėjančio miesto pulsą...
Frau Pannwitz degančiam Berlyne
šnabžda už mus visus:
Vater unser...


PASMERKTIEJI

	*

Artėja audra. Pikto vėjo
genami nuodingi debesys
gožia niunkantį dangų.
Prie kalėjimo mūrų atėję
per tuščią, sudegusį
miestą, girdim patrankų
duslų dunksėjimą.
Sunkūs vartai iš lėto,
girgždėdami surūdijusia geležim,
atsiveria. Pro žliaugiantį lietų
čeža mirtininkų medinės
klumpės ant kieto kiemo grindinio.

	*   *

Taip tylu tamsioj, drėgnoj vienutėj:
trenkia prakaitu, pelėsiais, pelenais. 
Laša, monotoniškai skaičiuodami minutes, 
nuo žemų lubų lašai. Šaltais delnais 
pridengiu akis ir laukiu - amžinybę - 
žingsnių ir artėjančio žvangėjimo grandinių.

	*  *  *

Po nakties,
po nakčiausios nakties, 
švininis rytas švito. 
Šalia mano mirties, 
iš anapus gyvenimo,
sekundei vienai
vaikystės
vėjo plazdenimas
nutūpė man ant peties.
Sakalas mano.


NIRVANA 

Viską atiduok. Nepasilik
nieko sau. Išdrįsk tą vieną kartą
kaip akmuo, kaip paukštis pasinerti
visas visiškai ir atmerktom akim: krisk,
krisk į atsivėrusią svaiginančią žydrynę,
tegul vėjai ir vanduo tave pasiima ir paskandina
mėlynoj nirvanoje užsimiršimo...

Nebijok nebūti. Tik tada,
atiduodamas save, save atrasi.
Kaip Tibeto užsimūrijęs šventasis
atsiskyrėlis kalbėsiesi su visata
ir suvoksi, kad esi tiktai mažytė, nereikšminga
dulkė Paukščių Tako, snaigė sniegui sningant,
suledėjusios miglos kristalo atšvaita,
kuri vos pradėjusi žėrėt jau dingo.

Visą atiduok save. Visai. Ir būk laimingas.


CREDO

Žodį tik ištark, ir būsim išganyti. 
Prisiliesk žaizdų - mirties nebus. 
Beriam saują gintaro. Karstai atidaryti. 
Vartai atverti visi ir veda į kapus.

Tavo žemė. Ir dangus. Ir visata. 
Ir duobė juoduoja atkasta.

Nieko nebeduok. Nei vandenio. Nei vyno.
Saulę užgesink - tebus tamsu. 
Mes Tau kryžių sukalėm ir triskart užsigynėm. 
Akmenim užritome angas olų visų.

Visa Tavo. Tu davei ir Tu atimt gali. 
Ir juoduoja Tavo žemė kaip duobė gili.


*  *  *

Visą gyvenimą 
ieškojau tavęs - 
savo paukščio. 
Dabar ant aukšto 
nulapojusio klevo, 
tarp sunkių ir lietingų 
lapkričio debesų, 
tupi vienas ir svetimas 
mano sakalas:
mieguistom akim, 
tarytum sapnuodamas, 
žiūri jisai
į tolimą tolumą - 
ir nemato žemės, 
ir nemato manęs.


REQUIEM

Paskutinieji vėjai pakyla, 
ir atsidūsta miškai. 
Kadugynuose 
pagaliau atradau tave. 
Kvepia eglių sakais. 
Tavo plunksnas nudažė
vakaras pelenų spalva.
Bežadė, kurčia kalva 
Į tuščią erdvę kyla...

Ir tyliausia tyla nutyla, 
kai rankoje šaltą ir pilką 
sakalą savo laikai.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page