r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Henrikas Nagys
SAULĖS LAIKRODŽIAI

UŽ VAIKYSTĖS LANGŲ


VAIKYSTĖ

Laukinių rožių vijokliuos paskendę kapai. 
Išblyškusios moterys raudančiu vieškeliu veža 
eglaitėm skurdžiom apkaišytą mėlyną karstą. 
Iš tolo ataidi skausmingi koplyčių varpai...

Mano vaikystės rytmetis! Dieve, kaip maža
davei Tu manajai kelionei per žemę. 
Kas kartą, kai paliečiu rankomis ją: tai mano pilkoji vaikystė - 
pageltusio veidrodžio šukė - liūdna ir mažytė...

Ak, bet užteks man ir jos. Ji brangesnė už saulę, 
žvaigždynus, marias, nes ji mano. Tik mano. 
Ir kai apkarsta man visas bekraštis pasaulis:
žmonės, laivai, žiburiuojantys miestai ir žemė, - 
jūs nepaliksit manęs, mano dienos gyventos, kaip aidas 
dūžių širdies, kol ji plaks; nes be jos - kur jūs eisit, našlaitės?

Mes nusilipdėme molio pilis. Mes stiklu išraižėm
ant kelio dulkėto namus ir gyvenom laimingi
juose ligi saulės laidos. Ir kai vėjai ir žingsniai
praeivių juos sutrypė, užpūtė - aikštėj
statėme miestus vėl, karalystes, pasaulius iš smėlio...
Rudenio vakarą visa apkrito lapais ir paukščių šešėliais.


TĖVŲ KIEMAS

Kai mano basos kojos pirmąkart palietė žemę, 
ji buvo šilta ir drėgna kaip motinos lūpos. 
Toli, dangaus drumzlinam pakrašty, dar dudeno
griaustinio būgnai ir vėjai kvepėjo lietum. 
Mano pėdą kuteno apvalios žvyro kruopelės 
ir plovė žalia ir rasota žolė... Platus 
ir didžiulis atrodė man kiemas tėvų be galo.

Upės vagojo ir vieškeliai raižė jo nugarą. 
Pilna buvo jame šalių paslaptingų ir tolimų:
skaisčiai geltoni miškai, kurie dangų ir saulę sugeria,
ir jūros, sklidinos spindinčių sraigių namų.
Dievo karvyčių vilkstinės ilgos ropojo
per dykumų smėlį, nešdamos lobius mano pilin.
Juodi skruzdėlynų kareiviai žirgais greitakojais
slapstėsi po sidabriniais dilgėlių lapais ir sodo usnim.

Per drumzliną griovio vandenį plaukė iš lėto 
kibirai, rūdžių suėsti, - pikto priešo laivai. 
Už stūksančios kiemo tvoros, kurią dengė suplėkę 
voratinkliai, sklido galandamo peilio riksmai... 
Baltai išplauti virtuvės laipteliai garavo saulėj. 
Sukišę krūvon snukučius, kačiukai miegojo ant jų. 
Pro atvertas duris riedėjo į kiemą sausas 
tarškėjimas lėkščių, virdulių ir motinos balsas jaukus.

Visa buvo čia pat: dangus su saule ant žvilgančio žvyro, 
Debesys - šilto, putoto pieno ąsočiuos sunkiuos;
sodriai žaliuos varnalėšų karstuos - numirę 
mažytės karalių dukterys, ir paslaptinguos leduos - 
sudužusio butelio šukėse - spingsinčios paukščių akys... 
Visa buvo arti - kada paliečiau koja basa 
pirmąkart žemę, šiltą kaip motinos lūpos, kai naktį 
jos mano vokus bučiuodavo: Mik, aš užpūsiu šviesas!


DIRBTUVIŲ KIEMUOSE

Negyvų garvežių grandinės. Migloj surūdiję bėgiai. 
Smaluotas pienes šiurena vėjai dirbtuvių kiemuos. 
Mažos, purvinos rankos jas renka ir neša namo. 
Už aprūkusio rūsio lango pavargę žmonės užmiega.

Sulinkusios moterys neša kraujuojančius vaisius pintinėm 
ir krūpčioja, kai traukiniai surinka... Topolių minios 
dauboj susirinko aplinkui durpyną garuojantį 
numirusios saulės ugnies apraudoti. Klausausi lalančio 
miesto anapus miegančių bėgių ir laukiu tėvo pareinant... 
Jo žibintas raudonas supas toli naktyje. 
Jo sunkūs, pažįstami žingsniai! Ranka šilta ir grubia 
glosto jis mano galvą. Už upės dainuoja kareiviai.

Liepsnojančioj durų angoj mūsų laukia motina. 
Tykiai traškėdama dega namų židiny naktis.


VASAROS DIENA

Mane pabudino balandžių sparnų švilpimas
ir saulės potvynis, tvinstantis man į akis.
Vienodai dūzgia senelės ratelis šviesiam kambary,
ir dūzgia nematomi bičių spiečiai kaimyno
žydinčioj liepoj. Supasi vasaros vėjas trapiuos mezginiuos
Žydrių ir banguojančių lango užuolaidų.

Uždusę kelionėj ilgoj, alsuoja stoty traukiniai. 
Ir čirpia, kartu su žiogais, geležinkelininko 
švilpukas. Išbėgu basas baltais akmenim 
į sodą, pilną vėsių šešėlių. Užlieja mane tenai 
saulėgrąžų, žemės ir žydinčių vyšnių kvapas. 
Ten snaudžia ant kalkėm nubaltintų plytų, 
primerkęs žalsvas akis, mano driežas mažytis. 
Ir žvirbliai tako dulkėse maudos ir plepa.

Parpuolu į žolę; klausau, kaip iš lėto plaka mano širdis. 
Kaip užgauna šakas obelies skambėdami debesys. 
Kaip nunokęs vidudienio saulės karštos spindulys 
nukrinta ant veido ir vokus man degina...

Vėjas užmiega žolėj. Girdžiu, kaip nudilę akmenys 
apšepusio senio galanda žirkles ir peilius kieme. 
Čirpia žiogai. Ir švilpukas. Cirpia peilių atšipę ašmenys. 
Visa girdžiu aš vasaros dūzgiančiam ir didžiuliam name. 
Pramerkiu akis - ir mėlynė visa su šiltais debesim 
į užmigusius mano delnus lašas po lašo laša.


MERGAITĖS LAIDOTUVĖS

Išdegusi žolė anglėja saulėje. Barzdoti vyrai 
ant kiemo žarsto žvangančiais kastuvais žvyrą. 
Pro langą žiūri, galvą supdama liūdnai, senelė.

Juodais arkliais kinkyti ratai pasuka iš kelio. 
Pušinį karstą tylūs vyrai iškelia ant slenksčio:
sakais ir vėju kvepia lygios, baltos lentos. 
Vidudienio ugnis ir dulkės jiems į plaukus krenta.

Iš namo muša saldūs tirpstančių vaškinių žvakių dūmai;
ir moterų giesmė, skaudi kaip gervių klyksmas rudenį. 
Asloj molinėj dunda atsimušdamos kaimiečių sunkios klumpės. 
Senelės mėlyna ranka, senelės lūpos miegančiąją budina... 
Aš ją matau pro alpstantį agrastų krūmą.

Tada krumplėtos, lėtos rankos pakelia didžiulį dangtį,
apkaltą angelo sparnais auksiniais ir balandžiais,
ir juo užvožia tylinčią mergaitę. Paima ją, žengia
vienplaukiai lauk iš kūkčiojančio kambario...
Arkliai kieme, kapodam kanopom aštrų žvyrą, žvengia.

Nutolo vieškeliu geltonas dulkių debesis. Subilda 
medinio tilto rąstai slėnio gilumoj. Tyku ir tuščia 
namuos. Pakilęs vėjo drebulys nupurto dilges 
griovy ir karštus pelenus po krūmais pusto.


GELEŽINKELIO STOTIS

Mažytė, liūdna geležinkelio stotis ant žemės - 
gimtinės laukų begalybėj - pabunda mano kraujuj... 
Atgirgžda išblyškusio žydo skurdus diližanas - 
migloti jo ratai aptiškę dumblais ir lietum - 
ir atveža pilką, sudrėkusį rudenio vakarą.

Į stulpo viršūnę užtraukia žibintą dejuojantį
kažką švebeldžiuodamas sargas. Jo akys šviesios ir geros.
Tolybėj surinka išgąsdintos traukinio girios,
ir eglės į degantį debesį paneria galvas raudonas.

Žmonės. Nuliūdę ir šypsantys žmonės. Moterys. Vyrai. 
Akimirksniui širdį ir veidą užtvinsta man klegesio bangos. 
Susiliečia lūpos ir rankos. Kažkas susitinka ir skirias... 
Ir klykia ilgai skepetaitė balta iš traukinio lango.

Ir vėlei sudrėkę nakties ir tylos skudurai 
nukrinta ant kosinčio sargo ir aklo žibinto, 
kuprotos stotelės mieguistų akių ir nuaidinčio 
žydo vežimo, ir šlepsinčių sutemos žingsnių.

Kreivi, susigūžę namukai, priglaudę suodinus veidus 
prie spengiančių bėgių, sapnuodami miega...

- - - - - - - - - - - - - - - - - 

Gelsvoj žibalinės lempos šviesoj susiliejusios raidės 
ima mirgėt po minkštais nakties peteliškių šešėliais.


SNIEGO BALANDŽIAI

Svetimo kambario kvapas. Drumzlinas indas 
gėralo keisto padėtas saulėj ant lango. 
Šviesiaplaukis berniukas išblyškusiom rankom 
laiko gitarą ant kelių ir skambina 
žemėje niekad dar negirdėtą gaidą. 
Pilkos jo akys suplėkusioj prietemoj spindi - 
du šuliniai užledėję... Giliai pasilenkus 
gęsta diena virš jo miegančio veido.

Mano draugas paliko mane ir miega, ir miega...

O seniai, kai pro tylinčius sodus upės nebėgo, 
mudu būrį baltų balandžių nulipdėm iš sniego 
ir paleidome juos į didžiulį, šarmotą dangų:
jie plazdėjo tenai ilgai, nutūpę ant lengvo, 
linksmo, laimingo debesio spindinčių rankų... 
Ir žemė sėmė kiekvieną rytmetį mūsų balandžių 
prisisunkusias saulės plunksnas nuo mėlyno sniego.

Tada, vieną naktį, atėjęs kažkas pabudino sodus:
glostė ir glostė pusnynus ir gruodą karštais delnais;
nuo garuojančių upių nuklojo sidabro paklodes 
ir paleido iš narvo vėją žaisti malūno sparnais. 
Mudu klausėmės, veidus iš siaubo paslėpę į juodą 
žvyro duobių užuovėją: daužė kažin kas kvatodamas, 
žydrą dangų kažkas sudaužė kumščiais kietais.

Kai pakėlėme galvas - drebėdami tiesė šakas 
medžiai į prarają: baisų ir svetimą dangų:
jo dugne sandėliai gulėjo kaip žvėrys miške, 
sukryžiuotom letenom suodinus veidus pridengę;
iš nasrų pravirų išsilieję, kaip ilgos jų iltys spengė
bėgiai po rėkiančiais ratais... Akli traukiniai
lėkė ir lėkė ir lėkė per baltus balandžius...
Mano draugo geliantis riksmas nukrito ant jų kaip rankos.
Jo kakta šešėliuota tekėjo mėlynas paukščių kraujas...

Nepažįstamos žemės kvapas. Pelėsiais aptrauktas 
indas raudono gėralo stovi prie uždaro lango. 
Mano miegantis draugas vaškinėm numirėlio rankom 
laiko gitarą ant kelių ir skambina, skambina 
žemėje niekad dar negirdėtą gaidą. 
Sniego balandžiai plazda prieš baltą jo veidą.


SAULĖS LAIKRODIS

Paskutinį randą įrėžiau į tilto turėklą:
ar ne aš pasakiau sudiev savo pasakų sodui? 
Vasarų debesys miega ant tvenkinio juodo. 
Miega po mano medžiu jo raudonas šešėlis.

Mano pilies langai į saulėlydžio dangų
žiūri pro tuščią, pašiurpusį rudenio mišką.
Mano pilies! O nepaliestos spindi jos durų rankenos -
mano rankom nepaliestas spindi jos veidas išblyškęs...

Niekados nakties nebebus. Bus vakaras, vakaras, vakaras. 
Vasaros niekad nebus. Bus ruduo. Per amžius - ruduo. 
Dievas pridengė rankomis saulės ugniakurą. 
Sukrekėjo po tilto turėklais tekėjęs vanduo.

Ar ne aš pasakiau savo pasakų sodui sudiev? 
Nužudytas paskendo mano medžio šešėlis 
giliam tvenkiny... Mano pilies 
miręs saulės laikrodis miega ant smėlio.


TVENKINYS

Rieškučiom smėlį žarstėme į vandenį, 
dainuodami pavasario dainas. 
Ir matėm gintaro pilis paskendusias 
slaptingo tvenkinio rudam dugne.

O vakarais, kai niūrūs vyrai su deglais 
subrisdavo į miegančias gelmes, 
mes laukėm, kol į kranto žolę jie išmes 
keistus turtus: pilis skaidriais langais, 
žibintus ir vežėčias auksines...

Rasoton pievon krenta dusliai jų našta. 
Ir pro lelijų žiedus, maurus ir šaknis 
nerangūs ir juodi vėžiai ropoja - 
ir keista ugnim žėruoja jų šarvai drėgni.


PRADŽIOS MOKYKLA KAIME

Jų rankose žvakutės ledo saulėj dega, 
ir teka šalto vėjo ašaros blakstienom;
po jų klumpaitėmis gėlėtom kietas gruodas skamba... 
Mano maži draugai! Senos mokyklos sargas 
variniu varpeliu jus šaukia žvarbią žiemą:
Sugrįžkite! Sugrįžkite atgal į šiltą kambarį:
čia jūsų laukia didelis geltono molio pečius
ir išpaišytas jūrom mėlynom, rudais kalnais gaublys,
ir mokytojas, ant lygios lentos raides išrašęs
ir šlamančias knygas atvertęs į nežinomas šalis...
Ir paukščiai iš margų kiaušinių kevalų linguoja
karpytom uodegom, lenktais sparnais ant siūlų palubėj;
ir trokšta pasisupti jūsų juoko vėjuje... Svajoja 
skrajot aukštai ir niekad nepalikt žydros erdvės... 
Sugrįžkite, maži draugai, sugrįžkit vėl - -

	*

Jau skamba priemenėj nekantrūs jūsų žingsniai,
ir laša kaip varvekliai saulėje skaidrus, laimingas
j'ūsų kvatojimas į tamsą, kvepiančią sakais ir dūmais.
Nušvinta akinančiai baltos ąžuolinės grindys,
ir šaukia jums kukū!, galvotrūkčiais iššokusi iš liūdno
medinio laikrodžio, maža, linksma gegutė...
Tylumoje ritmingai ima mirganti švytuoklė suptis.

O jūs, ant pilko popieriaus laukų palinkę,
prikandę lūpas, plukdot burlaivius iš tolo
per mėlynas, per mėlynas marias pas jus.
Pakrantėj'e jų laukia pilys gelsvo gintaro,
mergaitės raudonom suknelėm ir auksiniai generolai,
ir bokštai, apkaišyti vėliavom, vainikais kvepiančių gėlių...
O čia štai aš! - jūs sakote - tuo dideliu laivu plaukiu,
aš atvežu turtų daug, aukso, marmuro, žemčiūgų -
ir visos pilys ir mergaitės verks, jeigu pražūsiu...
Už lango kranksi varnos saulėje ant kaminų kreivų 
ir taršo dideliais snapais sparnus aprūkusius.

	*

Saulėgrąžų didžiulės aukso akys žiūri į saulėlydį - 
aprauda paukščių nesuprantamą kelionę:
jų virtinė po virtinės numirga ir paskęsta į raudoną,
vylingai spindintį padangėj saulės tvenkinį... O vėjai
iš lėto jį užklosto mėlyna, žvaigždėm išsiuvinėta
skara. Ir lygumas visas, ir upių sietuvas.
Tik girdis, kaip šaltinių vandenys per žemės skruostus bėga.

	*

Šiandien jūs klojate į knygas medžių trupančius lapus:
j'ų išraudotas ašaras, žalius sapnus, raudoną kraują. 
Įnirtę liūtys šniokšdamos stiklus skalauja 
ir supa varpinėje verkiančius varpus, 
ir liejasi sudrėkusiom virvėm į žemę...

Vėliau jūs puošiat plunksnom popierinį paukštį:
jis kaba pilkas, apdulkėjęs palubėj... Šiurenimą neramų
sparnų girdėjo jis ir išskrendančių paukščių šauksmą,
bet jo širdis nebepabunda: jo stiklinės akys
atspindi abejingai mirusią saulėgrąžose saulę.
Jam liūdna čia vienam,- maža mergaitė sako
ir glosto jo pašiurpusius sparnus.- Mes lauksim,
kol jie sugrįš... Gerai? Mano mažyte, mėlynoji paukšte?

	*

Basas pavasaris atbėgo ir išbarstė ant laukų gėles
ir ant auksinių saulės siūlų danguje priraišė
mažyčių, džiūgaujančių vyturėlių milijonus...
O jūs kvatojančiam upely plukdot tošies valteles
ir leidžiate į dangų aitvarus, spalvotais kaspinais apkaišę,
su vėjais ir su sklandančiais gandrais lenktynių.

Prie seno, darganų sutrupintais sparnais malūno,
ranka akis pridengęs, žilas mokytojas seka
tarp debesų ir paukščių jų keliones į skaisčias ir tolimas
erdves, kurių ir jo širdis kadais ilgėjos. Pasakos 
pražysta jo širdy... Ir lig vidurnakčio klajodamas 
dainuojančiom ir kvepiančiom žolių vilnim, 
jis kalbasi su akmenim baltais ir palaidais šunim.

	*

Sudužo aitvarai. Ir mirė melsvas popierinis paukštis.
Į mokytojo namą takas smėliu ir eglėšakiais apibarstytas.
Giliai į žemę paskandinome jaunystės
sapnus. Virš debesų drėgnų išskrido aukso paukštės
ir snapuose nusinešė ir vasarą, ir saulę.

PAUKŠČIŲ TAKAS

PAVASARIS IR VAIKAI

Pavasaris ant lygumų patiesęs 
lininę juostą - vieškelį - 
džiovina saulėje. O šviesūs 
plaukai raudono riešuto 
eglyne spindi.
		Laimingi 
išdykusių klumpaičių žingsniai 
sumaišo vieškelio geltoną smėlį. 
Pavasaris, praskleidęs plaukus jauno riešuto, 
vaikams rieškučią peteliškių 
beria į akis.


VANDENS MALŪNĖLIAI

Pro žaizdotą žemės plutą trykšta 
saulėn krykšdamas pavasario vanduo. 
Linksi vėjuj drėgnos karklo rykštės. 
Atsispindi mėlynas dangus vaikų veiduos.

Malūnėliai, sukitės linksmai ir žaiskit, 
ir taškykit į akis man mirgančius purslus! 
Tepabus širdis ir plaks apsvaigus 
dar greičiau užu sakuotus sparnelius.


SIELININKAI

Lietingą vakarą paniurusia vaga
sroveno drumstas, šniokščiantis vanduo.
Ir paskutiniai sielininkai nuplaukė žemyn srove,
dainuodami liūdnas dainas... Ruduo.


KARUSELĖ

Tu nuėjai toli. Tik vieškelis dar šviečia - 
tylus ir tuščias vieškelis mėnulio pilnaty. 
Ir iškelta ranka manoji vėliavėlių spiečiuj 
turbūt iš tolo tau atrodo kaip skaisti

drobinė skiautė laibo karuselės laivo, 
kurs bėga supdamasis, bėga, bėga vis ratu... 
Nuo riksmo, nuo šviesų, nuo muzikos apsvaigęs, 
nebematau jau nei kur vieškelis - kur tu.


MERGAITĖS RANKOS

O, kaip žydi tavo išblyškę delnai nakty!
Apsvaigę drugiai tūpia ant jų ir užmiega.
Ant jų galėtų ilsėtis ir mano širdis -
tavo blakstienų šešėly, kaip ant kvepiančio sniego.

Tavo lūpos ir ją palytėtų galbūt - 
sūrų kraujo ir jūrų vandenio lašą. 
Tokia tyla po klajonių, vėtrų, žaibų! 
Viešpatie, tokia tyla ir ramybė bekraštė!

Noriu užmigt. Tavo žydinčių rankų pusnynuos, 
leisk, tegul ilsis nugrimzdusi mano širdis. 
Ir teužpusto akis man ir tuščią krūtinę 
degančiu smėliu šios žemės vėjai karšti.


EILĖRAŠČIAI APIE LIETŲ

B. V.

Krūmai gegužio lietuj

Vilgomos šilto šiušenimo 
šakos šnabždėdamos šneka:
teka ir teka ir teka 
žalsvais drabužėliais į žemę 
karštas medus.

Kažin kas surinka džiaugsmingai -
paukštis raudonas ir linksmas.

Ir vėl šakos šnara ir linkčioja, 
kai kiekvieną lankstų ir liekną 
liemenį paliečia 
limpančiom lūpom 
lietus.

Meškeriotojai senamiesčio uoste, lietui lyjant

Lyja.
Baidokai, panėrę smaluotus
veidus į uosto vandenį,
snaudžia.
Jų plačios nugaros
pasišiaušę
drėgnom meškerykočių rykštėm.

Pro tirštą alyvą jie mato, kaip plyšta
purslos upės paviršiuj.
Mato miesto miglotus bokštus,
mažytes žuvis, pramirgančias
jiem pro akis;
ir girdi,
kaip krinta čiurlendamos plonos virvės
lietaus
nuo basų meškeriotojų kojų...

Bilda skardos kibirėliai. 
Pypkėse čirškia žarijos. 
Lyja ir lyja.

Liūtys skandina žemę

Vėtra susigūžusiom miškų viršūnėmis atūžia
ir kapoja degančiais botagais žemę,
viską paskandindama liepsnojančiam tvane:

verda upių vandenys užlieję slėnius,
bėga bandos, baubdamos iš siaubo,
žaibo čaižomom ganyklom; šniokščianti žolė,
nešama per lygumas pašėlusio lietaus,
teka į aptemusį akiratį žėrėdama,
kur, rankas grūmojančias iškėlusi minia
debesų nusineša raudoną saulę,
žemę vėtrai ir liūtim palikdama.

ŽEMĖS ATOKAITOJ

EŽERAI

Pasakų milžino pėdos -
tyvuliuoja užlietos žydrynės tyrais vandenim...
Dainuodamas ėjo jisai: į akis neregėtos
debesų ir paukščių vėliavos švietė,
ir į plaukus jam pynėsi vėjai drėgni.

Ilsėjosi jis, paskandinęs auksinę galvą 
tarp šlamančių medžių vainikų vešlių. 
Ir primėtė žaisdamas sraigių geldelių 
ir gelsvų akmenų į dugnus duburių gilių.

Ir svajojo: atbėga mažytės, sakuotos valtys. -
Jas kaip paukščių plunksnas nurankios jo pirštai
ir ant kranto padės... ant įkaitusio kranto balto...
šimtus peteliškių, sparneliais nutirpusiais virpančių...
Ir žiūrės, kaip ant smėlio gėlėto iš lėto diena numiršta…

Po rasotais vokais svajodamos milžino akys užmiega. 
Jo alsavimas supa skambančių nendrių miškus. 
Žalvariniai lydžiai guli tingūs ant dugno smėlėto. 
O žėrinčios bangos į mėlyną krantą bėga ir bėga 
ir trupėdamos taško purslom jo lūpas, akis ir drugius.


PAVASARIS UŽIMA DIDMIESTĮ

Ant ežerų suskeldėjusio stiklo 
parpuolus, regi bundančias žuvis žiema. 
Jos nugaron susmigę saulės peiliai blyksi, 
ir baltas kraujas teka čiurkšlėm krūtine. 
O vėjai jos suplėšyta, dėmėta miline 
pavasario kariuomenei sukilti moja.

Miglų apsemtos platumos sudunda.
Drėgna žeme nubėga šiltas drebulys.
Ir greitos kojos klykiančių ir klumpančių
minių ir dūmai, kvepiantys medum,
užlieja vieškelius visus mieguisto miesto link.

Tada staiga surinka priemiesty skardus trimitas, 
varinį saulės rutulį sukandęs spindinčiais dantim, - 
ir liejasi ugnis iš jo nasrų ir sudraskyto 
dangaus, gurgėdama lediniais gatvių akmenim, - 
o apsikaišę beržo šakomis, basi ir sutaršytais 
plaukais kareiviai bėga šūkaudami grindiniu 
ir žarsto pumpurus ir žiedus ir paukščius aplink.


MEDŽIAI ATEINA

Gatvių sankryžose tingiai stoviniuoja valkatos. 
Į skylėtus puspadžius degioja degtukus. 
Ir kvatoja pragertais balsais, užkalbinę nekaltą 
priemiesčio mergaitę, nešančią purienų krepšiukus.

Purvinos jų šypsenos iš lėto stingsta, 
kai jie mato, kaip per vakaro miglas tirštas 
brenda šlamančiais, didžiuliais žingsniais 
paskui mažąją mergaitę nuostabiai keista,

tylinti minia. Žalius, žvaigždėtus plaukus 
užsiskleidę ant apsamanojusių kaktų, 
neša jie, drėgnais delnais suskliautę, 
tūkstančius kaštanų žvakių uždegtų.

Auksas už stiklų ir miegančios alėjos suliepsnoja;
žalvario karaliai ir poetai atveria akis.
Ir aliejaus dėmės žydi uosto vandeny pajuodusiam,
kai juos paliečia klajojančių deglų ugnis...

Medžiai atėjūnai padegė Jau visą miestą:
stovi rūstūs jų sargybiniai prie rūmų, smuklių, fabrikų -
veidus jiems suaižyto ir trupančio akmens nušvietę 
žemės amžinu krauju, liepsnojančiu iš pumpuro sakų.


KAIMAI ATEINA Į EŽERŲ PAKRANTES

Ežerų pakrantėsna pamažu susirinko kaimai. 
Vedini kaip vaikais skaisčiai žaliais berželiais. 
Jie dainavo ir taškės ir krykštė linksmai. 
Ir rymojo rimti vakarais prie boluojančio kelio.

Vėjai sumigo miškuos. Artėjo šilta naktis.
Jie nedrąsiai padavė vienas kitam ranką.
Tą naktį atklydo pas kaimus keleiviai keisti.
Jie girdėjo, kaip plakė jų širdys - dusliai ir tankiai.

Ir suraižė ateiviai plieno peiliais pievas žalias. 
Nukapojo vėjuj banguojančią žolę. 
Dugno smėlį sumaišė šiurkščiais ašutiniais tinklais 
ir ant kranto iškėlė žuvis iš jų mėlyno guolio.

O rugpjūčio naktim, kai nugrimzdavo saulė į ežerą, 
jie nuo kaimo lig kaimo nutiesdavo skaudžiai liūdnų, 
ilgesingų dainų drobules. Ir tekėdavo ašaros 
samanotų namukų veidais ant kiemų akmenų.

Taip pamilo kaimai šviesiaplaukius ateivius. 
Pamilo akis jų žalsvas kaip bangų supami ajerai. 
Ir dainuojančias širdis jų, kurios plakė kaip gaivūs, 
apsvaigę putojančioj saulėj bažnytkaimio balto varpai.


KAIMAI VASAROS VIDUDIENĮ

Šiaudines kepures pasipuošę
apynių nualpusiom kekėm
ir kaip pieno puta balandžiais baltais,-
per lankas, per laukinėm rožėm
nubarstytas, klajoja apakę
nuo spalvų ir nuo mirgančio vėjo - kaimai.

Didelėm ir svajingom akim
jie atspindi bedugnį vasaros dangų -
skaidrų tinklą, gilių vandenų gelmėn panardintą...
Tiktai kartais šešėliai greiti
debesų arba paukščių padangėj
jų širdin nukrinta kaip rūškanos mintys.

Ir upokšnių skaidriais kaspinais 
jie savo ilgesį pilką išklosto;
ir | kūdras jie išverkia ašaras savo karčias. 
Prie ūksmingų, gilių šulinių jie sidabrą laisto:
užu šviesią savo jaunystę kiloja ąsočius 
ir žvalgos į tolimą kelią slapčia:

Ten gelsvom peteliškėm vidudienio žemė alsuoja,
ten dainuoja jaunas neklaužada beržas
žuvims, vikriai raibuliuojančioms gėlo vandens gelmėj.
Ten juos šaukia, vilioja nepaprastos platumos, toliai,
jie norėtų klajoti, užmiršę širdgėlą karčią,
klajot ir pritarti vėjų saulėtoms giesmėms.


KAIMAI IŠEINA

Eglyne pasikelia vėjai. Tykiai 
jie per miegantį sniegą atbėga - 
ir, nuskynę varveklį ledinį, 
paskambina lango stiklan.

Ir staiga geležiniam šalty surinka 
raudona ugnim visų trobelių langai. Gurgėdama 
verčias tamsa dideliais kamuoliais pro palinkusius 
kaminus į apledėjusį dangų.

Vėjai grindžia spindintį kelią kaimams per ežerus. 
Vėjai tiesia rankas apšerkšnijusias mano kaimam. 
Vėjai saulės auksinus žvangančius žemėn pažeria - 
ir išsiveda kaimus, netarę nei žodžio man.

Palaukite dar! Mano broliai pilkieji, kelionėn? 
Į kurią gi šalį, kaimai?-Bet po sniego našta klupdami jie 
ir apsvaigę nuo vėjų kerėjimų - eina - tolinas - tolinas - 
ir pusnynuos palieka išmintas saulėtekin pėdas.


GRĮŽIMAS

Spindi saulėj langai po audros ir lietaus, 
mano tėviškės namo langai. 
Sugrįžtu iš kelionės ilgos ir matau:
skęsta saulėje tėvo namai.

Beržo tošis balta kaip balandžio sparnai. 
Klega medžiuose paukščių minia. 
Mane sveikina kaimo linksmi kaminai, 
mirguliuodami saulės tvane.

Basos kojos surinka iš džiaugsmo - tai ji! 
mano tėviškės kiemo smiltis. 
Ir nuo raudančių rankų nukrinta 
klaiki prakeikimo naktis.


UPĖS

Lygumų upės! Spindinčios saulėj, plačios ir tingios 
srūvate jūs iš rytų horizonto bekraščių pelkynų 
per šimtamečius raistus, kur medžių kamienai galingi 
šlamantį dangų supa virš jūsų. Ten jūsų gimtinė. 
Ten jūs vingiuojat siaurais sidabriniais voratinkliais 
tarytumei žemės gyslos: skaisčios ir nuostabiai mėlynos, 
per tankumynų puvėsius, šaknis ir per baltus akmenis, 
kol išsiliejat saulėtom strūklėm į žydinčius slėnius.

Kaip garbanoti vaikai, kurie burlaiviais puošia jums vandenį, 
bėgate jūs, palaukiate vingyj sesers ir padavusios ranką 
vėl raibuliuojat tolyn ir tolyn. Pasenę malūnai stovi 
prie Jūsų krantų ir sparnų šešėliais žegnoja jums srovę. 
Pilkos ir varganos klaidžioja jūsų šlaitais šiaudinės pirkelės;
medinius kibirus neria gelmėn dainuodamos Jaunos merginos, -
o jūs vis skubat ir skubat į tolį, ir užmirštieji laiveliai
rypuoja skaidriam vandeny lyg didžiuliai drugiai sidabriniai.
Taip pamažu platėja jūsų slėniai ir vagos,
drumsčiasi tyras vanduo ir dangaus vis daugiau atspindi.
Debesys, saulės kaitros pritvinkę, verpetuose dega
skaisčiai tvaskėdami. Sodai žydi, ir sninga
žiedlapiai jūsų tėkmėn... Horizontuose miestai marguoja.
Jūs plaukiate plačios, išdidžios pro juos. Išdraskytus
atspindžius kryžių, žibintų ir bokštų sūpuodamos,
prašniokščiat tiltus, lenktus iš plieno ir šalto granito.

Dūmai virvėm juodom ima driektis virš jūsų, 
ir atsispindi aprūkę rausvi kaminai sūkuriuotam paviršiuj. 
Didmiesčių purvino kraujo dėmės plačios ir tirštos 
užlieja jums veidą. Tik kartais džiaugsmingai atplūsta 
mažytės vilnys nuo skalbiančių žlugtą krante moteriškių;
ir šokančio plokščio akmens, kurį priemiesčio valkata metė. 
Kartais lėtais vairais surakinti pragirgžda 
pavandeniui sunkūs, smaluoti laivai - kaip naktys...

Jau virš galingos tėkmės vis dažniau žuvėdros nardo. 
Riksmas jų ir plazdėjimas kelia jums nerimą keistą. 
Užmirštate miestus, mažuosius upokšnius bevardžius, 
kurie įsilieja į jus kaip juostos mėlynos skaisčiai, - 
jūs tekate plačios, kaip potvynių vandenys tekat, 
saulėlydžiai tamsiai raudoni žėruoja jūsų paviršiuj, 
ir taip įsiliejat į ūžiančios jūros putotus verpetus, 
ir vilnyti imat bekraštėj platybėj - ir šniokšdamos mirštat.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page