r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Henrikas Nagys
SAULĖS LAIKRODŽIAI

IŠSIGELBĖJUSIEJI


IŠSIGELBĖJUSIEJI

Jūs išsigelbėjot visi.
Jūs verkėte ties jūra.
Ant kranto liejos lūždama vilnis
ir plovė jūsų laivo sudraskytą burę.

Troški atogrąžų naktis jus pridengė ranka.
Nuo medžių puolė sunkūs vaisiai
ir dusliai dužo ant: uolų. Ugnim klaikia
į jūsų veidus švietė svetimos ir piktos žvaigždės...

Jūs glaudėtės parpuolę į pakrantės smėlį
ir vilgėt lūpas žemės vandeniu gėlu.
Sala miegojo šniokščiančius medžius dangun iškėlus.
Jūs laukėte stebuklo. Laukėte iš rytmečio miglų

didingo laivo, brendančio su saule ir su vėju 
stiebuos ir jūrininkų akyse į jūsų 
negyvą salą ir į širdis. Laukėte... Bet niekas neatėjo… 
Jūs išsigelbėjot visi ir verkėte ties jūra.


RUDUO

Rūstūs rudenio trimitininkai vėjai trimituoja 
liūdną maršą žemėj merdinčių gėlių. 
Miesto aikštėje mergaitės jiems į taktą rankom ploja, 
ir krumpliais kareivis aklas muša būgnelius.

Iš skliautų gelsvųjų skambančiais ugnies lašais 
krisdami ant akmenio, suaižėja kaštanai. 
Gatvėmis prarieda, saulės ir grūdų pilnais maišais, 
patylom murmėdamas, vežikas senas.

Užmirštas visų, šešėly kukčioja fontanas. 
Susigūžę skuba niūrūs žmonės į namus. 
Tik plakatų stulpo gelstančioj reklamoj 
supas vasaros gėlėtos valtys ant vilnių.


TVANKI VALANDA

Vėl žygiuoja kareiviai gatve 
per įkaitusį vakaro grindinį. 
O reklamų ugnis negyva 
jų šalmų geležy atsispindi.

Rauda varpas burna varine:
vėl kareiviai į mirtį žygiuoja. 
Rėkia aikštės, orkestrai, minia. 
Ir vaikai vėliavėlėm mojuoja.

Pražygiavo kareiviai. Ramu. 
Velias popieriaus vėliavos gatvėj. 
Pro akis moteriškių liūdnų 
žiūri siaubas miestan ir vienatvė.


RUDENS DIENA

Rudens diena giedra kaip vaiko siela. 
Liepsnoja topoliai lyg angelo sparnai. 
Pro juos praplukdo saulę vėjo sieliai, 
šnarėdami iš lėto irklais mėlynais...

Aruodan paneria žemėtą saują 
laimingas žemdirbys. Srovena skambantys grūdai 
pro pirštus jo - geltonas žemės kraujas... 
Vienodai laša klonin vakaro varpų aidai.

Tolybėj tyso vieškelio išblyškę rankos.
Iš tvenkinio burnos, prikritusios žvaigždžių,
užtvinsta visą žemę balto garo bangos...
Per kryžiaus medį Dievo ašara nurieda pamažu.


ŽMOGAUS NAMAI

Kalnų šaltiniai rytmetį mane pabudins, 
ir mano šuo džiaugsmingai saulėj los. 
Paimsiu lazdą, ir išeisime abudu 
po akinantį sniegą paklajot.

Iš skambančios miglos iššoks upokšnis 
ir praklegės pro baltus akmenis, pro mus. 
Snieguotas debesis - šviesi žmogaus svajonė - 
nuplauks į tolimus dangaus namus.

Kaip žalias žiedas prasiskleis po kojom 
nustebęs ežeras. Kaip žemės ašara - skaidrus. 
Jis miega Dievo delne ir alsuoja 
į veidą jo - žuvėdras ir drugius...

Kalnų šaltiniai rytmečiais pabudins. 
Kalnų šaltiniai užmigdys naktim. 
Kad amžių taip gyventume abudu 
su saule, ežerais ir debesim!


 LAPKRIČIO MIGLOJ

Nepalik manęs vieno... Rudens 
paslaptingi laivai plaukia gatvėm... 
Kruvinų jų žibintų vienatvėj 
man šiurpu be žmogaus. O šalta

ir baisi tuštuma mus užtvinsta:
skęsta medžiai, namai ir dangus... 
Šaukia varpo balsas baugus 
kažin kur tolumoj. Mūsų žingsniai

grimzta gailiai šnarančiuos lapuos. 
Tai nuplautas ledinio lietaus 
mūsų motinos vardas ant kapo

akmenio žiūri į mus: Nepalik manęs vieno… 
Man taip šalta, šiurpu be žmogaus... 
Teka rudenio purvinas kraujas velėnom.


SŪNŪS PALAIDŪNAI

Taip vėlų vakarą atėjome prie miesto vartų išdidžių. 
Sargai mums švietė mėlyna žibintų ugnimi į veidus. 
Mes klausėm tylūs, plakančiom širdim, skaudžių 
keiksmų; apdriskę, permerkti rudens lietaus liūčių... 
Įeikit, valkatos - jie šaukė mums. Jie mus įleido

į gimtą miestą, metų metais sieloje nešiotą... 
Parpuolę glostėm grindinį, kiekvieną akmenį bučiavom 
ir svaigom nuo gausybės skambančių lopšinės žodžių:
juos godžiai gėrėme nuo kiekvienų praeinančiojo lūpų... 
Didžiulėm, nuostabos pilnom akim vaikai stovėjo gatvėj.

Ligi vidurnakčio... Ak, tai naktų lietus ir bokštų 
varinis laikrodžių skambėjimas į širdį laša - - 
Geltonas tėviškės medus! Per lūpas, per akis ištroškusias 
jis teka... Viešpatie, kaip gera verkti debesų gimtųjų ašaras! 
Kaip gera ant gimtinės grindinio miegoti?

Kažkas kvatodamas pro mus praeina. Užpučia šviesas.
Išblyškus gatvės moteris dejuodama šalia suklumpa.
Mes keliamės. Mes einam - tylūs ir bežadžiai. Mūsų klumpės
kaip sausas kosulys nuaidi skersgatviais tamsiais.
Sūpuoja vėjas mums rankas nulytas ir tuščias.
O tolumoj putoti marių būgnai dunda...

Vėliau mes sėmėm sūrų vandenį suprakaitavusiais šalmais. 
Ir jūrų smėly - kaip grabuos - po valtim apvožtom užmigom 
su valkatom šunim ir sutrupėjusiais geltono gintaro žvaigždynais. 
Ir glaudėme juos akmenėjančiais delnais 
prie išrašytų pervertom širdim ir burlaiviais nuogų krūtinių... 
Ir nepabudom rytmetį, ir niekad nepabudom gimto marių miesto lekiančiuos smiltynuos.

PRIEBLANDŲ SLĖNYJE

AGONIJA

Ugnies raudoni dantys kandžioja žabus. 
Karštose samanose ilsisi pavargę basos kojos. 
Į žemės praplėštą krūtinę vėjai sumetė lapus,
 ir sudaužytos saulės gabalus migla užklojo.

Mes žiūrime, kaip teka kraujas bruknienojais 
ligi saulėlydžio tamsybėn nubrendančio šilo. 
Kažin kieno burnoj alsavimas sustojo. 
Kažin kieno krūtinėje širdis suskilo.

Po gluosniu krūpteli arkliai ir glaudžiasi arčiau kamieno.
Jų karčiais palaidais srovena žemėn sutema.
Mes veidus palenkiam viršum ugniakuro duobės -
ir klausome, kaip po vėsiom, didžiulėm plaštakom nakties
mūsų ugnis užgęsta verkdama.


SPALIO LIETUS

Drėgnoje alėjoj atsispindi 
susigūžę medžiai milžinai. 
Apkabinę verkiančius žibintus 
šnabžda jie ir supasi liūdnai.

Drumzlini šaligatvių upokšniai 
neša peteliškes ir lapus. 
Tolumoj kriokliai malūnų šniokščia, 
sukdami putojančius ratus...

Plaukia vasaros žiedai ir žodžiai 
ir mergaičių juokas pasroviui... 
Miesto akys pilkos ir nuobodžios, 
sklidinos svajonių negyvų.


KARALAITĖ

Pilkam mieste, paskendusiam rudens migloj, 
praėjo ji kaip saulės spindulys pro mano langą. 
Pašaukt norėjau ją, paliest jos ranką 
ir tykiai pasakyti jai: - Sustok!

Ateik, užtiesk šiltais plaukais man veidą 
ir paskandink savų akių žvaigždes 
manų ištroškusių akių gelmėn... 
Į kraują įsiliejo niūrūs, rūškanoti dangūs!

- - - - - - - - - - - - - - - -

Skurdžioj gatvelėj sutrupa vežėčių aidas
ir sminga man širdin lyg juoko geliantys ledai.
Pilkam mieste, migloto vakaro drėgmėj,
tu sutirpai kaip saulės spindulys už mano lango.


LAPAMS KRINTANT

Tavo žodžius nutvėręs vėjas
nusineša svyruojančia alėja
ir lieja mums į veidus lietų ir lapus.

Sustojam tylūs vandenio pakrantėj
ir klausom, kaip į blaškomus kaštanus krenta
rudens ir gervių klegesys šiurpus.


RUDENIO LAUŽAI

Po skrendančiais variniais debesim
sužėrę skambančius lapus į krūvą
ir juos ugnim užpjudę, darbininkai su kastuvais
liepsnojančiais prapuola didmiesčio raudono klegesin, -

viršum kurio galvažudys ruduo, padegęs visą dangų, 
ant bokštų sėdi vienas, pagiežos pilnom akim, 
ir žiūri, kaip karti migla ir dūmai dengia 
žaizdotą žemės veidą, grimztantį naktin.


MAŽO UOSTO ŠVYTURYS

Į atvertas tavo šviečiančias akis 
mirguliuodamas iš lėto puola sniegas. 
Nuo žiūrėjimo į šniokščiančias naktis 
pavargai. Norėtumei užmerkt akis bejėges.

Nusibodo tau vienodas ūkavimas garlaivių. 
Jų smaluotas prakaitas ir aitrūs dūmai. 
Ir aukštai stiebuos, tarp svyrančių virvių,
girto jūrininko rėkiamų dainų graudumas...

Žlegančiom grandinėm kojos prirakintos tau 
prie dumbluotų akmenų, susmigusių į jūrų dugną. 
Ir tiktai viena svajonė tavo veidą liūdną 
nušviečia kasnakt: Tu taip norėtumei išplaukt,

džiūgaujančią vėliavą ugnies iškėlęs vėjam, 
nusigėrusiem, putojančia, bekrašte platuma, - 
tu norėtumei išplaukt, palikęs persunktą aliejum 
uosto vandenį, laivus ir sniegą, kvepiantį žeme.


RUDENIO SAPNAS

Per miglotą sodą ateina mergaitė. Žaliom akim. 
Taip spindi senų pilių žalvariniai stogai mėnesienoj. 
Ji tiesia man saują drugių negyvų: Paimk! 
Paimk ją - saulėto mūsų rudenio dieną.

Vakarais, kai atskleisi prie židinio mylimą knygą 
apie Didįjį Molną, išklydusį savo svajonių ieškot, 
ji sudegs su drugiais tavo namo gimtam židinyje, 
ir pravirks kamine paskutinį kartą mūsų ruduo.

Jūs klajosit abu po savo pasakų šalį, benamiai broliai, 
ir ant smuklių stalų prabudėsite daug bemiegių naktų,
 laukdami karalaitės vežėčių atriedant iš tolo 
ir nušvintant platanuose skendinčio dvaro akių.

Goesta Berlingo kalvėj dainavot dainas palaidūnų, 
liejot vyną ir juoką žėruojančion žaizdro ugnin. 
Degė karčiai laukinių žirgų. Sidabrinių dūmų 
kalavijai susmigo žvaigždėton šiaurės naktin.

Geležiniam vėjuje žvanga rudens surūdiję lapai. 
Jūsų žingsniai ir akys ieško namų šilimos. 
Liko vienas kažkur lietuje karalaitės kapas. 
Jūs sugrįžot namo. Pasitiko užšalusios akys žiemos

ir apsnigęs tėvų židinys, ir palaidoti sodai. 
Suledėjusiom rankom svajonių knygą atskleidęs, 
savo galvą padėjai ant jos... Ir sukniubo 
raudodama tau prie kojų išblyškus, maža mėnesienos mergaitė.


 ŠEŠĖLIŲ KARALYSTĖN

Grįžtu saulėlydžio keliu atgal,
karklam siūbuojant.
Salų raudonus akmenis migla
skarom užkloja.
O vakaras vėsus ir liūdnas
per lygumas, per lygumas ateina.

Toli paliko žemė, ir sapne
girdėti žodžiai.
Paliko soduose diena, pilna
ugnies ir rožių.
Paliko šuliniai neišgerti
giliai gelsvoj smilty.

Grįžtu. Girdžiu šnarėjimą vienodą
lengvų irklų.
Po mano kojom teka juodas
vanduo kitų šalių -
žvaigždėtas ir gilus.
Toli, virš tėviškės salų -

viršum salų šikšnosparniai plasnoja:
viršum nebepažįstamų salų.


ŪKININKO MIRTIS

Vėjuotą vakarą pravėrė jis namų duris. 
Jo ramios akys žvelgė į svyruojančius beržus. 
Didžiuliais kąsniais ėmė pirmas sniegas krist - 
užklojo upių sietuvas ir žemę pamažu.

Kaimai, suvystyti į sutemų skaras pilkas, 
užmigo vėjo švilpiamų lopšinių supami. 
Mažytes spingsinčias akis nakties ranka 
užspaudė vieną po kitos... Jis glostė tvenkiny

smaluotą luotą ir apsnigusias žvaigždes delnais. 
Ir šaltą plūgo geležį, susmigusią į gruodą... 
Pavasarį užtvinusius laukus regės sūnai 
ir, bėrius žvengiančius pakinkę, vėl nublizgins juodą,

rūdžių suėstą geležį garuojančiuos arimuos. 
Vėl supsis paukščiai ant saulėtų ir trankių dainų, 
ir prakaitas tekės nudegusiom, plačiom krūtinėm. 
Miškai pabus. Šaltiniai prasimuš iš žemės gilumų,

ir bitės puls iš avilių tamsybių saulėn...
O aš, gulėdamas smilčių kalvoj, regėsiu dangų
pro šulinių gaivias akis; regėsiu kaulo
baltumo debesis aukštai - šviesių ėriukų bandą, -

šnabždėsis jie su vėjais miegančiais mėlynėj. 
Į mano kūną sunksis kvepiantys medum 
lietaus lašai. Ir drieksis žolės susipynę - 
mano žali plaukai - upelio skambančiu dugnu...

Jisai ant balto kiemo protėvių sukniumba. Tyliai
susminga sopulingais kalavijais jo širdin
sietyno spinduliai. Pro karštas lūpas išsipylęs
sunkus jo kraujas sunkiasi į žemės gyslas...
O sukrekėjusiam lede beržai ir žvaigždės atsispindi.


PERGALĖS ŠVENTĖ

Už tavęs prasideda žemė ir vilnija vėjais dangus. 
Sutrupintais sąnariais atšliaužei vienas ir pilkas 
per rėkiantį grindinį. Žvilgsniai pašaipūs ir šilkas, 
pridengęs žvilgančio aukso nugirdytas sielas, išdegino 
ilgesį tavo. Akmenio luitai tau pavogė saulę ir debesis. 
Niekas nelaukė tavęs... Tada palikai juos. Be vardo ir be draugų 
užumiesty tu suklupai po aprūkusiu Dievo dangum.

Tau nuplovė akis duburys, užakęs draugų milinėm. 
Sustingusias kojas užklojo suplėkus pernykštė žolė. 
Priglaudęs kulkų suaižytą šalmą prie savo krūtinės, 
tu užmigai, jį kaip vaiką sūpuodamas... Toj pačioj pakelėj 
miegojo kartu su tavim šilta žeme apsikloję kareiviai 
ir ant prasto medžio kryžių išraižytos raidės kreivos...

O miestas dainavo ir šaudė spalvotas raketas į naktį, 
švęsdamas pergalės šventę. Tavo užmerktos akys
regėjo liepsnojantį beržą kautynių lauke.


EPITAFIJA ANT POETO KAPO

Vytautui Mačerniui

Nepasiėmei nieko kartu: tavo rankose miega 
paskutiniojo vasaros vakaro kvapas ir vėsuma. 
Tavo galvą padėjo ant kieto drožlinio priegalvio 
ir giliai akyse tebegyvą dangų užžėrė žeme.

Tavo mėlynos upės sustingusios tyso smėlynuose - 
kaip ilgi kalavijai rūdija ant žemės širdies;
į apakusius ežerus krenta sudegę žvaigždynai 
ir į tavo miškus numylėtus šaltos nebūties

tuštuma. Tavo knygose pasakų saulė užgeso, 
ir už atdaro lango sudužo ant kelio akmens 
nebaigta svajoti svajonė. Tiktai vystančios vasaros 
vakaro vėju kvepėjo tavo rankų atšalę delnai.

- - - - - - - - - - - - - - -

Tavo antkapio raidėmis teka pavasario vandenys. 
Vaiko akys mato pro tirpstančias ledo gėles už stiklų: -
tavo upės pabunda, atmerkia akis ežerai, ir į dangų 
kelias debesys paukščių iš klegančių tavo miškų...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page