r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Henrikas Nagys
LAPKRIČIO NAKTYS

DIDŽIOJO MOLNO RAUDA


...Šį kartą aš išgirdau. Tai buvo 
šauksmas, kurį aš kitados buvau 
jau girdėjęs... Ak, aš prisimenu... 
Tai šauksmas, kurį išgirdę, 
nesvarbu kur ir kada, turėjome eiti...
	Henri Alain Fournier 
		"Le Grand Meaulnes"


- Tu ateitum. Tavo vėsios rankos
glostytų man degančias akis.
Tu ateitum. Būtų vakaras. Ir skambant
varpui, pro plačiai atvertą langą
mes žiūrėtume, kaip artinas naktis - -


EKEBY PASAKA

M.J.	

Tu bėgai per pavasario audringą naktį,
tu bėgai lygumom ir per suskilusias lytis…
Tavo plaukai lietuj ir vėjuj plakės, 
tavo plačiai pravertos, ašarotos akys
nematė rankų ištiestų: jose atsišvietė pavasario naktis.

Tu bėgai per pavasario audringą naktį -
švelnutes pėdas sužeidei į akmenis ir į ledus…
Bet nieko nejautei. Tartum apsvaigusi plaštakė
tu, keisto ilgesio ir šauksmo nešama, skridai per naktį, 
nes kažin kur prapuolęs verkė vienišas žmogus. 


ATSIMINIMAS

Užsimerkiu ir matau: tu ateini...
Senas laikrodis nuobodžią dainą skambina,
ir į langą plakasi žiedų vilnis...
Užsimerkiu ir - tai tu, tai tu, ištiesus ranką,
man pavasario žiedų neši.

Žėrinčiom akim vaikai tave apsupę 
klega, juokiasi kaip paukščiai tarp žiedų... 
Tu eini ramiai ir glostai juos... Tu upė, 
jie upeliai... Jie upeliai be krantų.

Užsimerkiu ir matau... bet prasivėrė akys - 
viskas dingo - ir tavęs nėra. - 
Tiktai skamba laikrodis, tik sunkios gėlės plaka 
langą ir alsuoja vakaro kaitra...


SVETIMOSIOS MOTERS PAVEIKSLAS

E. K.

Šį vakarą, kai parko tankmėje 
stovėjau medžių šlamančiuos šešėliuos, 
su vakaro migla ji prisikėlė, 
ir aš nustebusiom akim lydėjau ją:

lengvi plaukai sroveno smilkiniais... 
ir tamsios akys... ir išblyškęs veidas... 
Aš ją mačiau, mačiau kažkur kadais 
taip pat laisvai, nerūpestingai einant:

išblyškusi ranka ilgais, nervingais pirštais, 
prigludusi prie draikomų plaukų, 
ir lūpose šypsnys pavargęs virpa;

o lieknas kūnas lengvo rūbo vilnyse 
atrodo permatomas, kaip sunkių 
rudens liūčių kapojama lelija.


SENAM DVARE

Tu jauti dar plaukuose kelionės vėją 
ir ant lūpų rudenio lietaus lašus. 
Kambary tylu. Jau vakaras atėjo - 
ir tamsa languos plasnoja pamažu...

Tu norėtum, kad kas nors kalbėtų -
 kad sudužtų ši siaubinga tyluma... 
Užsimerki: kažin kur iš lėto 
plaka laikrodis. Kaip didelė, sena 
šių tuščių ir vienišų namų širdis...

Tau baisu vienai. Štai kyla vėjas:
sodo medžiai šniokščia - tu girdi. 
Ir atrodo - iš tamsos drėgna alėja 
kažin kas ateina. Vis artyn - artyn... 
Lipa laiptais... Taip lėtai... Sustoja... 
Laukia- -Vėjas miršta už langų... 
Virpančia ranka degi tu šviesą - tau baugu:
gal tai vėl tas pats benamis valkata, 
žmogus, kurs po rudenio liūtis klajoja.


DIDŽIOJO MOLNO RAUDA

Henri Alain Fournier'ui

Vieną naktį, skambant taurėms, 
kai senam dvare puotaus svečiai, 
tu nebegirdėsi liūdno šauksmo, 
kurs tave į saulę kvies klajot ir žaist.

Ak, tada skambės taip garsiai juokas, 
muzika srovens pro langus atvirus, šviesius… 
Tu nebegirdėsi sūkuryje šokio, 
kaip beviltiškai aidės pavargęs ir nykus

šauksmas. Vidury nakties 
jis tave į lygumas klajot ir žaisti kvies...

MANO ŽEMĖ


O jūs, melsvi šilai, o nykios platumos!
Aš jūsų sielvarto, jūs sopulio dalis…
	Jonas Kossu Aleksandravičius


MANO ŽEMĖS RUDUO

O kaip man užrašyti rudenį ir savo juodą kraują, 
kad vieną kartą popieriuje atsivertų kaip negyjanti žaizda - 
lietaus ir vėjų nukankintos lygumos ir iškraipyti skaudžiai 
mediniai kryžiai vakaro skliaute.

Ak, kai ateina sutemos ir paukščiai draikosi viršum miškų, 
ir skamba liūdnas tolimas kapų koplyčios varpas, 
ir eina vienišas žmogus su žiburiu per vakarą kažkur, - 
tada esi tokia skurdi tu, mano žeme, skurdi tarytumei pats vargas,

Tada pabunda širdyje nauji ir nuostabūs - kaip sapno gėlės - žodžiai,
tada norėčiau glostyti tave, parpulti ir tave bučiuoti, 
ir kaip tavęs tada, pilkoji žeme, nemylėt! 
Juk pajuntu, kad ir many tas pats skurdusis kraujas 
ir ta pati skurdžioji ir bekraštė pilkuma - 
ir noriu užrašyti visą mūsų rudenį ir mūsų skausmą, 
ir tai turėtų būti ašaras išspaudžianti, liūdna daina - - 
O Dieve mano, Dieve - kaip dabar sunku tylėt!..


MEDŽIAI VĖJUOSE

beržai

Kai žalias lietus jų liaunom
ir ilgom, ir plasnojančiom rankom
srovena pavasario vėjas;
ir atrodo: alėja atėjo
vaikai; ir staiga neberanda
kelio namo - -
Ir jie stovi abipus alėjos,
ir verkia,
ir glosto pavargusiom rankom
vienas kito švelniai garbanotas
galvas šviesias.

pajūrio pušys

Vakaro saulėj kaip liepsnos -
jūsų kamienai liekni. 
Vakaro vėjuos jūs vienos, 
jūs vienos drėgna smiltimi

brendate jūron ir barstote 
spyglius vilnims. 
O kai ateina naktis 
ir bangos pavargsta,

jūsų kamienai juodi 
kaip didelės rankos 
supa žvaigždynus ir dangų.

gluosniai

Didelė, nematoma ranka - 
kaip ji taršo jus, dulkėti gluosniai!
Jūs linguojate, jūs paneriat šakas
mirgančion gelmėn - ir juodas
tvenkinio vanduo - kaip kraujas - jūsų lapais
ir drėgna žieve srovena vėl kūdron.

šermukšniai

Kaip kraujo lašai mažyčiai 
jūsų vaisiai puola į purvą 
su rudens dargana kartu...

O jūs stovite vieniši čia, 
prie gatvelės, ir skurdžiai 
svyruojate spalio lietuj.

eglės

Liūdnos, rimtos mano žemės moterys, 
šiurkščiai austą rūbą užsidėjusios, 
einat lygumomis, einat ir sustojat vis - 
ir ilgieji jūsų rūbai supas vėjuose...

Begalinį ilgesį širdy pabudina 
jūsų tylios raudos ir atodūsiai, 
kai jūs einate, svyruojate ir skubinat, 
ir pravirkstate saulėleidy sustojusios.

ąžuolai

Jie ateina: didžiulė, rūsti minia. 
Lėtai svyruoja jų sunkios viršūnės, 
ir kaip tolimas griausmas, 
kaip būgnai aidi keista ir šiurpi jų daina:

- mes nešame dangų -
- mes nešame kruviną dangų -
- mes nešame mirusį dangų -
- mes atnešam vakarą…

Jų didelės, tamsios rankos,
žaizdų iškraipytaisiais pirštais apglėbusios,
laiko sustingusį debesį:
kaip didelį, juodą karstą.

Jie ateina. Jie neša saulėleidį:
lėtai svyruoja didžiulė, rūsti minia.


PAVASARIO MINIATIŪROS

pavasario naktis

Nebijok -
tai sugrįžtančių paukščių sparnai
tokį keistą skambesį kelia
nakty - -
Nebijok -
tai pabudo kalnai -
ir vandenys srūva upeliais
per šaltas jų akis,
per garuojančią žemę...
Nebijok -
tai pabudo naktis
ir pabudino žemę.

vidudienis

Ledinės žvakės puola nuo stogų - 
ir sutrupa skambėdamos ant kelio...

Po sniegu girdisi mažų upelių
srovenimas. Ir saulėtu dangum
jau skraido dideli, pavargę paukščiai:
ilgos kelionės vėjai plazda jų sparnuos -

Maži vaikai, akis pridengę, stebi juos - 
ir jų laiveliai užmiršti per kūdrą plaukia.

vyturiai

Vieną rytmetį vėjas svaigus - 
jaunikaitis plaukais palaidais - 
siautė vienas šaltaisiais laukais 
ir išmėtė jus į skliautus!

Dabar jus plazdate baugščiai 
pilkais sielvartingais sparneliais - 
ir padangė skamba taip skaudžiai, 
kaip stiklo varpeliai.

žibuoklės

Kai eglių mėlynom viršūnėm ėmė plaukt 
dar nematyti debesys - tokie lengvi ir skaistūs, 
tą vakarą mažieji gnomai ir sapnų mergaitės 
išėjo žaist iš savo požemio gilaus.

Ir žaidė jie tenai smagiai ligi pačios aušros. 
Ir mėlynos sapnų mergyčių akys skaisčiai degė. 
Ir žalios jų kurpaitės - lakios kaip plaštakės - 
iš džiugesio mažuosius gnomus vertė ašarot...

Bet puolė ant aikštelės pirmas saulės spindulys! 
Ir gnomai dingo po žeme. Tiktai sapnų mergaitės 
suklupo plazdančiom širdim. Ir išsisklaistę aikštėj,
jos dairos mėlynom, plačiom akim aplink.

gandrai

Baltos, plazdančios džiugesio vėliavos -
mano žemėn sugrįžta gandrai! 
Ant spindinčios upės andai 
krinta ir krinta šešėliai jūs!

Tai jūs atnešat ilgesį tolimą 
ant plačių, ant sidabro sparnų! 
Ir kartu su šešėliais nupuola jis 
ant pilkų mano žemės namų!

vaikai

Išblyškusiais veidais, giliom akim ir tylūs 
jie žiūri, kaip laiveliai iriasi prieš srovę, - 
o saulė akinančiai spindi vandeny... 
Toli, sustingusius sparnus iškėlęs, stovi 
tamsus malūnas... Ir sidabro debesim
nuo jo tamsiųjų rankų paukščiai kyla.

Jie žaidžia ir nemato tolumos. Jie žiūri, kaip laiveliai
baltom mažytėm burėm virpa vandeny --
O nuo juodų malūno rankų keliasi ir kelias
ir skrenda paukščiai dideliais sidabro debesim...

pirmasis drugelis

Viršum bundančio drumsto vandens 
skrenda paukščiai pilki 
ir debesys, lyg iš akmens nukalti.

Ir vėjas dar dvelkia naktim...

Tik staiga nušvinta srovės sūkuriai, 
juodi ir drumsti - - 
Ir vandenyje sumirga ir virpa balti
drugelio sparnai.


MANO ŽEMĖS PAVEIKSLAI

žiema	

Šią naktį sapnavau: mes skridome per lygumas -
ir mūsų rogės buvo lengvo juodo medžio,
ir mūsų žirgas - juodas kaip naktis...
Per žvilgančius sniegynus klaidžiojo trobelės
tartum mišių varpeliai sidabriniai ir balti...

Tada tu palietei man ranką ir parodei tyliai -
ir sapnas man iš lėto mirė širdyje: -
mačiau tiktai mažas, vargingas lūšneles
tartum mažus našlaičius, klūpančius pusnynuos...
Ir giedras, didelis dangus pridengęs jas,
ir dideli liepsnojantys žvaigždynai,- 
jie buvo ir per puošnūs, ir per dideli šiai žemei:
mažiems pilkiems kaimams ir šniokščiantiems eglynams...

Žiūrėk: kokia skurdi ji ir pilka. - Per tavo veidą ašaros sroveno.

pavasaris

Kaip dideli, balti sidabro paukščiai 
plasnoja debesys nušvitusiu dangum - 
ir jų šešėliai skrieja lygumomis. 
Kaip dideli, balti laivai jie plaukia 
šviesiom, lininėm burėm, ir lengvu 
skambėjimu palydi juos bažnyčių bokštai...

Ir iš plačių, juodų ir nelaimingų ąžuolų
pasikelia dar silpnas kaip plaštakė vėjas
ir puola prūdo vandenin... Tada pakyla išdidus ir skrieja
per lygumas, ir glosto stogus šiaudinius, ir didelių
klojimų atplėšia plačiai duris,
ir per pabudusių beržų alėją
jisai nubėga siausdamas... Ir keturi
seni sparnai užsnūdusio malūno vėjo sūkury
dejuodami iš lėto ima suktis ir mirgėt saulėteky...

Ir šviesiaplaukė moteris iš tolo artinas keliu -
auksinė jos galva tai suliepsnoja, tai užgęsta saulėj - 
ji rankoj neša puokštę mėlynų mažų gėlių. 
Staiga sustoja ji. Prisidengia akis. Ją šaukė? 
Ak taip! Ji mato, kaip per lygumas klampiu keliu
žmogus ateina: vėjas taršo rūbus jam ir plaukus,
ir akyse jo atsispindi skrendantis pavasario dangus!

vasara

Į debesis artėjančios audros 
nuklysta mano žvilgsnis, pridengtas dulkėtos rankos:
kaip supasi javai, javai, javų auksinės bangos, 
kaip vilnija jos nuo kalvos anta kalvos!

Ir bitės dūzgia pakelės žieduos,
ir paukščiai plazda žvilgančiais sparnais viršum beržynų, -
bet jau iš tolo artinas pavargusios audros
atsidūsėjimai ir sunkūs žingsniai akmeniniai...

O taip tylu aplinkui! Tik šešėliai slenka vis arčiau kamienų,
ir virpančios aguonos nulenkia atokaitoj sunkias taures...
Ir į sodybą iš toli atklysta piemenio
šauksmai ir skubančios bandos maurojimas; ir kibirai
triukšmingai skamba jau tyliam kieme...
Sugirgžda svirtys, ir vanduo sidabro čiurkšlėm liejas, ir būriai 
balandžių plazda virš galvų drėgnais sparnais...

Tada ir vėl tyla,
lengvai skambėdama vabzdžių sparneliuos,
apkrinta žmones, gyvulius, gėles - -

Bet jau iš tolo atlekia pakilęs pirmas vėjo sūkurys per kelią, 
ir dunda jau griaustinio žingsniai temstančiam skliaute.

saulėtas ruduo lygumose

Tarytum uždegtos didžiulės vaško žvakės 
šventoriuj spindi saulės nuplieksti klevai:
ir tarpe jų maža bažnyčia klūpo, kaip mergaitė
baltais rūbeliais,- ir visai visai lengvai,
kaip mintys jos - melsvi ir skaidrūs dūmai sklaistosi ir plakas.

Visuose lygumų kraštuos liepsnoja smilkstantys laužai - 
ir dainos skamba ilgesingos ir bekraštės - - 
Atrodo, kad dainuoja lygumose vieniši liekni beržai, 
linguojančiom šakom apsvaigusios jų dainos teka. 

Ir lygumos atrodo plačios, aiškios ir taip gyvos,
et širdyj giliai paslėpusios jau savo keistą mirtį.


SAULĖLEIDŽIO VALANDA

Kai sustings tamsusis kraujas man širdy, 
aš giliai norėčiau žemėje miegoti - 
mano lygumų pilkųjų pakrašty. 
Šimtamečiai ąžuolai rankas šakotas 
į miglotus, rūškanus skliautus iškėlę 
melstųsi saulėleidžiams ir ryto vėjams...

Ir mane jų juodos šaknys teapraizgo! 
Mylimos, galingos, ramios rankos, - 
kad girdėčiau skrendantį viršūnėm vėją svaigų 
ir matyčiau amžiais savo žemės dangų:

dyvinai pavasariais nušvitusį -
ir lengvučiais debesim kaitroj praplaukiantį -
rudenėjant pilną paukščių klykiančių -
o žiemom sustingusį ir aukštą. -

Tik vidunakčiais, kai kelsis rūsčios vėtros
ir taip gūdžiai šauks kamienus apkabinusios,
ir siūbuos aukštas viršūnes ir dejuos -
mano kraujas vėl atbus ir ims tekėti,
mano kraujas šakose jų susipynusiose -
ir sugaus jisai dangaus maištinguose skliautuos.

IŠSVAJOTOSIOS LYGUMOS

PIEMENĖLIO MIRTIS

Skardusis tavo tošies ragas ir dainelė 
pažadindavo paukščius ir lieknus beržus prie kelio, 
ir saulėje mirgėdavo drėgni ir skaistūs jų lapeliai...

Kiekvieną rytmetį kai kūdros ir atbundančių namų
langai nušvisdavo saulėteky ir imdavo iš kaminų
į dangų vinguriuoti sidabrinės dūmų virvės,
ir žmonės užmiegotomis akim atverdavo duris -
tavo daina nuskaidrindavo jų niūrias mintis,
ir lyg linksmiau suplakdavo jų grubios širdys...

Kiekvieną rytmetį, kai nuo plačių ganyklų 
ir upių rūkstančių vagų išdrikę miglos, 
lašėdamos šaltais lašeliais, keldavos mėlynėn - 
tavo botagas sumirgėdavo viršum miglos lengvai, 
ir skambančios mediniais tarškalais bandos ragai 
nušvisdavo saulėteky tartum auksiniai...

Ir kai vidudienio kaitroj virpėdavo melsvi ir tolimi miškai
ir svaigdavo anta aukštų lazdų nualpę apyniai,
ir driekės vieškelis pro kaimą tuščias į tolybes - -
Be tavo tošies rago paprastos, linksmos dainos
atrodė sodžius tuščias ir išmiręs, ir senos
klajojančios po kaimą elgetos pavidalas tegyvas...

O vakare, kai gėlės imdavo kvepėt taip svaigiai,
kai upės vandenin juodan sumerkdavo juodas šakas karklai
ir vakaro dangus sužaižaruodavo kaip gaisras, -
tu vieškeliu dainuodamas sugrįždavai į kaimą:
- Žiūrėkite, jau vyturys namo pareina! 
Ir grubios širdys plakdavo linksmai ir taikiai.

O kruvini mirgėdavo berželių lapai pakelėj...

Dabar tu miegi. Dvi geltono vaško žvakės
kaip mažos peteliškės mirgančiais sparneliais plazda, -
tartum žali ir ašarojantys berželių lapai...
Balsai pavargę, niūrūs liūdną giesmę tęsia...
Nuo žvakių vaškas lygu ašaros didžiulės laša...
Naktis. Tu miegi... Lygumose upės teka...


KAIMAI RUDENIO VAKARĄ

Širdį veriančios bekraštės raudos liejas 
su lietaus srovėm, su vėjais, sopulingais vėjais 
ant sukniubusių rudens platybėje kaimų... 
Jie pavargę nebepakelia akių liūdnų:
baigtos tolimos kelionės, nuostabios kelionės baigtos, 
šaltas nuovargis kaip rankos mirusios užklojo žaizdą, 
gęstantį ugniakurą tamsioj širdy...

Dar drumstose, blėstančiose akyse 
atsispindi sielvartinga ratų vilkstinė, ir nykią 
giesmę, širdį draskančią, giedotojų balsai 
tęsdami liūdnai išlieja lygumų platybėj - - 
Kaip lediniai vandenys sustingdo ji širdy 
paskutinę dar rusenusią svajonę šviesią... 
Ir sukniubusius juos rudenio ateinanti naktis 
kaip negyvus lopšius gedulo skraistėm užtiesia.


ILGESIO ŽEMĖ

Poetui Jonui Sereikiui

Prie virpančios švieselės vėlią naktį,
kai žvelgė didelėm juodom akim vidun rudens tamsa -
mes rinkom žodžius pasakoms keistoms pasekti,
mes rinkome liepsnojančių vaizdų gijas,
o vėjas šaukė skundą tolimą, klajodamas laukais - -

Ir kai išėjome naktin - tau iš dangaus
nupuolė į rankas juoda žvaigždė...
Ir tolimi miškai garsiau pradėjo gaust,
ir jų gaudimo prisipildė medžiai ir erdvė...

Tada tu žvaigždę lūpom palietei ir pasakei:
klausykime - tai kalba mano pelkės ir miškai - -

Ir naktyje suspindo klaidžiojančios liepsnos...
Ir pasigirdo irklų palaimus pliuškenimas...
Ir upė spindinti, bekraštė išsiliejo šešėliuotom pievom…
Naktis išnyko. Vėjas mirė. Likom tiktai mes...

Tavojoj rankoj vis plazdėjo dar juoda žvaigždė... 
Bet šviesūs paukščiai skrido skambančiais sparnais, 
ir kaip sidabras biro plunksnos jų vandens gelmėn, 
ir vėrėsi žiedai, žėrėdami kaip kraujas kruvinai;
ir degė medžiai, įsisiurbę didelėm šaknim
į žemę juodą ir garuojančią, kaip liepsnos,-
ir jie ligi vidudienio nunoko, ir naktim
šlamėdami jų lapai krito žemėn, lyg ruduo juos liestų -
ir kitą rytmetį stovėjo vėl nuogi saulėteky...

Tenai lengvi kaip tošys skrido luotai,
ir baltos burės švietė kaip pražydę vyšnios,
ir nedrąsi mergaitė ėjo kaistančia smiltim...
Ten sietuvos kaip akys gilios, juodos
žiūrėjo į pravirusią dangaus mėlynę -
ir lengvas vėjas žaidė permatomomis vilnim.

Naktis buvo išnykus. Vėjas miręs. Likę mes vieni.

Klausykime, tai kalba mano pelkės ir miškai - 
tu tyliai palietei ranka mane ir pasakei.- -

Prie virpančios švieselės vėlią naktį,
kai gaudė už pelkynų tolimi miškai -
mes rinkom žodžius pasakoms keistoms pasekti,
o vėjas šaukė lyg žmogus, klajodamas laukais.


SNIEGAS

Mano langą akmenys juodi uždengę - 
jie kankina mano sielą mirtinai, - 
kai tarp jų kasdien matau taip svetimai 
švytintį kraštelį mėlynos padangės...

Ir girdžiu žingsnius praeinančių žmonių - 
skamba taip dusliai nakčia jų žingsniai! - 
Ir bekraščiai duslūs lietūs krinta 
ant griuvėsių, aikščių ir ant akmenų.- -

Ir sapnuoju aš - ant lygumų manų 
puola sniegas: anta upių, ežerų ir klonių, 
puola lyg rugpjūčio žvaigždės - milijonais 
puola, puola jos ant vienišų kaimų,

ant pilkų ir tylinčių bažnyčių bokštų, 
ir ant tvenkinių, lyg atmerktų juodų akių, 
ir miškuos ant vienišų klaidžių takų - 
puola sniegas dideliais sidabro pluoštais - -

Tai balti ir pasakiški paukščiai plazda!
Ir aplinkui taip nepaprastai šviesu!
Aš sapnuoju - puola sniegas ant tamsių
mano lygumų - skaistus žvaigždžių sidabras...

Bet staiga ir vėl girdžiu žingsnius praeinančių -
vėl girdžiu, kaip nesibaigiantis lietus srovena. -
Ir kai pramerkiu akis - vėl širdį mano 
slegia juodas, svetimas akmuo - jaučiu.


LAIŠKAS MANO DRAUGAMS TĖVYNĖJE

Parėmęs galvą ant rankų, 
klausau kaip lietus srovena. - 
Mano rankos tuščios ir sunkios, 
ir toks šaltas svetimas namas...

Kaip keleivio pavargę žingsniai, 
kurs paklydo nakty ir vėjuose, 
iškankinta širdis mano tvinksi... 
Argi tokius žodžius aš norėjau,

draugai mano brangūs, rašyti jums, 
palikusiems žemėj gimtojoj? 
Bet ranka svyrinėja ir klysta

ir raides tokias liūdnas vedžioja, 
kaip nuvytusius rudenio stagarus... 
O lietus... O vienatvė... O vakaras.


VALKATA

B. V.

Tai rudenio beviltiškai nuobodūs lietūs
man baigia širdį pilką užgesint.
Aš taip ilgiuos vienplaukei galvai vietos -
o lapai skurdūs ir šalti man krenta į akis.
Praeina verkiančios mergaitės siluetas...
Praeina žmonės. Daug žmonių. Ir artinas naktis...

Nesuradau tavęs. Užgesusiom akim ieškojau 
didžiulėse stotyse skubančių žmonių veiduos 
tokių akių liūdnų... ir rankų, kurios moja 
kaip medžių šakos vėjuos ir žieduos - - 
Maniau sugrįžt vėjuotą vakarą, lynojant,
ir pasakyti: noriu pasilikt... lauke ruduo...

O lapkričio beviltiški, bekraščiai lietūs... 
Ir lapai širdį mano apkrenta... ir skaudūs, ir šalti…
Sumirga girto draugo akyse ieškoto miesto 
pavargę bokštai... debesys... keliuos, einu... nakty 
girdžiu kažin kas šaukia dar palaukt, tikėti, - 
bet veidą plauna lietūs tamsūs ir beviltiškai šalti...


PALĖPĖ

Jurgiui Švedui

Vėl vieną vakarą per darganą ir vėją 
į pilką namą, seną mūsų burlaivį, grįžtu... 
Virš stogo šlama ąžuolas lyg burė vėjuj, 
ir supas laiptai girgždančių lentų.-

Užu langų viduj žėruoja šviesos,
ir skamba melancholijos pilna daina.
Tai jie susėdę ten - mano draugai - penkiese,
svajodami dainuoja spalio naktyje...

Ir kai aš praveriu duris - jie nenutyla, 
tik pasitinka žvilgsniai jų šviesių, gerų, sapnuojančių akių. -
Ir aš nusibraukiu nuo skruosto vėją svetimą ir lietų tyliai, 
ir naują posmą pradedu su jais kartu...

Ir taip ramu ir gera vėl manoj širdyje! - 
Tarytum lygumas, saulėteky nušvitusias, regiu - - 
Kai mes dainuojam: broliai ir draugai septyni 
(nes ir senasis ąžuolas mums pritaria užu langų)...

Ir taip pailsusias ilgoj kelionėje akis užmerkęs, 
sugrįžtantį širdin gyvenimą jaučiu - - 
Ir mes dainuojam. Broliai septyni, pamiršę vargą 
ir grįžę nakčiai į namus iš tolimų šalių plačių...


KARSTAI

Tylūs karstai, balto ąžuolo lopšiai, 
gera jumyse bus kartą užmigt, 
medžiams lopšinę lyg pasaką ošiant 
ir kopiant žvaigždėms dangumi.

Dar pasūpuosite, juostos lininės, 
mylimos rankos, mane virš duobės - 
grįžusį valkatą sūnų gimtinėn, 
ir paguldysite amžiams ilsėt.

Ašaras krintant ant dangčio girdėsiu, 
smėlį ir lietų... Apklostyk mane, 
žeme: sapnuojančią širdį ir šviesią, 
pavargusią galvą... Man šalta... Seniai

laukiau švelnių tavo motinos rankų, 
jau nepaliksiu tavęs niekada... 
Supk savo sūnų, sugrįžusį amžiams, 
miegantį ąžuolo lopšy - karste.


VASAROS VĖJUOSE

Mano draugui Juliui Kaupui - 
klajokliškų vasarų atminimui

Palauk! Tu nusineši saulę
ir vėją savo širdy ir plaukuos.
Mano paukščiai seka tau iš paskos.- -
Mano vėjas... Tavo galva šviesiaplaukė
skendi tartum baltam debesy,
saulės ir vėjo ir paukščių sparnų mirgesy - -
Palauk! tu nusineši mano vasarą savo širdy!

Atėjai per sodo šešėlius dainuodamas... 
Tavo akys šypsojosi: Štai! kaip ateina geri draugai! 
Akys mėlynos, mėlynos akys,- dulkėti, šviesūs plaukai. 
Ir iš tolo skamba šaltinių ir upių juokas.

Iš džiaugsmo greičiau ėmė plakti širdis. 
Mano sodo medžiai staiga antrąkart pražydo. 
Aš juokiaus ir kalbėjau tau: Liūdesys? 
Tokio keisto žodžio aš nežinau! Nematytos

gėlės žydi tiktai po kojų mums. Beržai pakelėj
tiktai supas apsvaigę vėjuj ir saulėj...
Ir kaip nesilenkti prie kiekvienos gėlės?!
Ir kaip nepamot kiekvienam praplasnojančiam paukščiui?!

Tu lengvai randi miške pažįstamą medžio pavėsį. 
Tu man rodai raides, išpjautas tilto grubioj atramoj. 
Tau kedena vėjas plaukus, palaidus ir šviesius... 
Teka upės, dainuodamos teka tvankioj tylumoj...

Palauk! Tu nusineši vėją ir saulę savo širdy!
Palauk! Mano paukščiai skrenda tau iš paskos - -
Mano rankos nemoka nešti kelionės lazdos.
Tu nusineši vasarą savo širdy.
Palauk! man užklojo akis
liūdesys.


RUDENIO MIŠKAI

Šlama mano miškai gedulingai,
tūkstančius rankų nuogų iškėlę dangun. 
Minia nuolankių ir rūsčių maldininkų. 
Gieda mano miškai po rudens dangum.

Saulėtų lapų srovės liejasi žemėn;
aukso apsiaustai puola po kojų man... 
Tai paskutinė šventė liūdnų ir benamių, 
ir paskutinė medžių manų aimana.

Lapkričio lietūs plaus jų skeletus nuogus:
juodus nuodėgulius šventės saulėtos ugnių. 
Ir apkabinsiu raudodamas juos, savo brolius,

ir glausiu savo sudegusią širdį prie jų širdies. 
Mano miškai liepsnodami saulėje miršta. 
Rūsčiai skamba jų sielvartinga giesmė. 


MANO NAMAS GIMTINĖJ

Dulka vieškeliai balti pro mano namą 
ir nusidriekia tolybėsna lyg dainos,
 ir beržų žaliasai rūbas jau plevena; 
vasaros vidudienių palaima 
supa mano tėviškės gimtinį namą...

Ir draugai mano - bastūnai šviesiaplaukiai - 
iš kažin kurios šalies atnešę juoką 
ir kelionės lazdą, ties langinėm šaukia, 
šaukia mano vardą. Klausosi. Ir juokas 
lūpose jiems miršta... Stovi jie ir laukia...

Driekias vieškeliai tolybėsna pro mano namą.,
Ir beržai dainuodami į tolį eina...
Ir draugai prasibastydami klebena
uždaras langines... Niekas neateina,
durų niekas jiems neatveria į mano namą...


NAMAI

Vieną vakarą sugrįšiu vėl namo. 
Bus skaidri, šalta žiemos naktis. 
Švies didžiulės žvaigždės tylumoj, 
ir beržai stovės šalikelėm balti.

Taip prieisiu kelią į namus...
Tolumoj suvirps varpeliai - ir skambės, skambės.
Grįžulas tarp ąžuolo šakų plazdės -
didelis, liepsnojąs, neramus...

Ir praversiu aš namų duris - 
pasigirs pažįstami balsai, ir atspindys 
plazdančios ugnies ant mano veido kris... 
Ir suplaks taip taikiai ir lengvai širdis...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page