r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Henrikas Nagys
LAPKRIČIO NAKTYS

NAKTŲ VIENATVĖJE


ŽODŽIAI NAKČIAI

Aš niekad nemačiau tavęs ateinant -
tu visuomet esi manajam kambary,
kai pakeliu akis... uždengus rankom veidą,
tu lauki. Ir tava širdis
iš lėto pradeda atbusti laikrodžiuose - -

Ji plaka vis garsiau ir vis garsiau aplink -
aš jau girdžiu lyg sunkų varpo dūžių aidą -
tamsa pro langą srūva kambarin,
tamsa užlieja praplėstas plačiai akis ir veidą,
ir jos didžioji ir juoda širdis
jau plaka erdvėje ir plaka manoje širdy...


PAVASARIO VAKARAS

Per drumstą dangų atskrenda paklydęs paukštis 
ir sunkiai supa ilstančius sparnus... 
Ir aš einu - į sąnarius atplūsta skausmas - 
ir aš einu - ir ieškau, kaip ir jis, namų.

Namų! Bet argi turi elgetos namus?
Ar turi jie mergaitę, juoką, guolį?
Juk jie kaip ir anas, kur plakas po skliautus
ir nesuradęs savo lizdo, žemėn puola...


RUDUO

Sally Salminen'ai, "Kotrynos" autorei

Tamsu ir šalta. Židiny dar plakasi silpna liepsnelė, 
bet tuoj ir ji užges... Bus visiškai nyku... 
Tik vėjas varstys neramias duris, ir medis 
nuogom šakom daužysis į drėgnus stiklus... 
Bus taip nepaprastai nyku - -

O rankos sunkios. Sunkios kaip uola, 
kurios viršūnėje suklupus jos lūšnelė;
ir kvapas šaltas: neįpūs kaitrių
ugnies lašų šaltoj angly... Užges, užges
tuoj nerami liepsna, ir bus tamsu, bus šalta...

O sūnūs dar ilgai galbūt negrįš į griūvančius namus, 
nors jos sena širdis tokia dusli, toks miegas neramus.


PRANAŠAS

Tu nesi arčiau Dievo, kaip mes:
mes visi nuo jo toli.	

Rainer Maria Rilke

Tiktai pažvelkite į jį, į šitą pranašą:
jis iškalbingom lūpom skelbia naują Dievą;
jis įdeda Jį į kiekvieno mūsų tamsią sielą, 
ir vėl toks pat dulkėtas ir rūstus palieka mūsų kraštą.

O mes sustoję aikštėj kalbamės ilgai. 
Mes nieko nesuprantančiom akim nueinantį palydim:
toli jo platūs rūbai vėjuje plevena, ir plaukai 
prieš juodą debesį kaip sniegas žydi...

Mes stovime. Kiekvieno sieloje sunki mintis:
argi jis tikrąjį ir galingiausią Dievą atnešė?.. 
...Vienam išsisunkia ant skruosto ašara. Kiti 
nuliūdę skirstosi - širdim išdeginta, tuščia...


DIDŽIOJI NAKTIS

Kai jis pravėrė pirmą kartą kūdikio akis -
dangus su žvaigždėmis jose paskendo...
Ir Jis žiūrėjo: -
kaip Motinos ir Tėvo bailios rankos
Jo kūną segė kailiais, nes naktis
buvo šalta ir didelė:

joje sutilpo bokštai miegančiais varpais 
ir aukštos, trapios palmės, 
sutikusios atjojančių karalių eiseną:
ir žėrinti žvaigždė, kurią kažkas ant delno 
padėjęs nešė dangumi...

...Tokia didžiulė buvo ta naktis! 
Bet Vaiko akys buvo dar didesnės:
ir tokios naktys - kaip žuvis gelmėn - jose paskęsta.


VASAROS NAKTIS

Sidabro tvenkiny pabudo keistos gėlės:
lėtai praviro dideli balti žiedai
ir suposi viršum gelmės, kaip vėlų
rugpjūčio vakarą sušvitusių aukštai,
J'uodam danguj, pavargusių didžiulių žvaigždžių
šalti, lediniai atspindžiai.

Jos suposi visai visai lėtai... jos žaidė 
sidabro tvenkiny viršum juodos gelmės... 
Per taures ritosi lašai, kaip žvaigždės, 
ir per lapus vanduo, kaip tolima giesmė.

Aš nežinau, šiandieną kas aidėjo: galbūt vanduo, 
galbūt rugpjūčio žvaigždės erdvėje. 
Arba galbūt žmogus iš lygumų atėjęs, 
nustebintas keistų žiedų tvenkinyje 
ir liūdintis, kad tuoj ateis ruduo 
ir visa mirs, galbūt jisai stovėjo 
kur nors juodam šakų šešėlyje 
ir verkė mirusios dienos.

KOVOS BROLIAI


NERIMO VALANDOS

vakaras

Nešaukite, gatvės... Vakaro gatvės, nešaukite... 
Leiskite man sapnuoti... leiskite man, vienam... 
Mano sapnas, sunkus ir juodas sapnas, plaukia į čia. 
Ak, nesakykite, broliai, kad tai vienuma, 
kad bėgu nuo jūsų... Kaip dažnai aš nakčia 
laukiu žingsnių, žodžių ir taip bijau tuštumos... 
Bet šiandieną - gatvės, nešaukite: leiskit sapnuot...

Gal tai bus didelis sapnas ir nuostabus -
(gal prieš saulėtekį rasit mane sukniubusį
ant nepaliesto popieriaus lapo...) bet, gali būt,
mano rankos jį užrašys... Gali būt,
jis bus sapnas, kurio mes ieškom visi...
Gal tarp šauksmų ir maldos, gal vienas žodis nušvis,
vienas žodis, kurio mes ieškom visi...


naktis

Viešpatie, laimink visus. Žvaigždynai 
tokie šalti šią naktį; šią vienišą naktį - 
Viešpatie, laimink visus:

Vyrą, pavargusiom rankom prie mašinos ratų,
pilką kareivį - jis mąsto apie namus -
ir žmones, žmones mažose trobelėse šiąnakt
palaimink, palengvink jų vargą... Bet mus
palik. Mums nieko neduok. Nes mes ieškom Tavęs.

Mūsų brolių kraujas ir prakaitas puola ant mūsų... 
Nieko neduok mums... Prakeik. Bet atverk, 
atverk nors vienam akis, nors vienam iš mūsų:
pasakyk: ar esi? Jei ne - tai ko ieškome mes?!


rytas

Aš juokiuosi. Aš neverkiu, broliai, ne.
Aš juokiuos. Karštos ašaros
skruostais ir lūpomis teka.
Bet aš neverkiu: ne. Aš matau - tamsuma

skęsta į bundantį miestą. 
Bokštai nušvito kaip liepsnos 
saulėteky. Žingsniai girdėtis:
žmonės ateina! Žmonės!..

Skambėkite, rytmečio gatvės, skambėkit! 
Skambėkit, bažnyčių varpai, skambėkite, bokštai! 
Galbūt jūs nutildysit mus amžinai - 
ir jūsų triukšmingam skambėjime, 
gali būti, suduš ir numirs sapnai.


DAINA MANO BROLIUI

Mano broli. Tavo rankos pavargo, 
ir akys merkiasi jau, ir mano daina 
tau miegą papuoš.
Tu ilsėsies kaip vaikas. Ir varpas 
skambės ir skambės tau sapne. 
Užmik ir sapnuok.

Tu sapnuosi drugius ir saulę, 
ir girdėsi motiną šaukiant 
tave namo vakare... 
Ir bus grįžusi tavo jaunystė:
tu dainuosi ir rankiosi vyšnių 
žiedus sraunioj tėkmėje.

Ir upelis skambės kaip sidabras. 
Ir saulėtos pievos, ir medis 
tave ir vėl pasitiks. 
Ir kalbės jie: žiūrėkite! grįžo 
garbanotasis vaikas - ir tyliai 
žiedai tau į plaukus kris...

Mano broli. Tavo rankos pavargo.
Ir nuo amžino darbo sugrubo tavo širdis.
Paklausyk, mano siela šiąnakt kaip varpas:
ji dainuoja tavo sapne. Mano broli - girdi?


SAULĖS DAINA

Mamertui Indriliūnui

Palaukime saulėtekio... Dabar šalta naktis 
mums stingdo kraują; aš girdžiu, kaip tamsoje 
pavargusiai ir dusliai mūsų širdys plaka. 
Šitam mieste mes svetimi, mes palikti 
tamsioj pastogėj klausomės, kaip mūsų kraujuje 
lėti nuodai lėtai ir sunkiai teka...

Palaukime saulėtekio - palaukim - gal naktis
ir šaltis, ir tyla nutrauks surizgusias mintis,
ir mus apkris mirties tamsa...
Tik suvirpės į tuščią dangų pirštai ištiesti,
ir į plačiai atvertas, mirusias akis
žiūrės išblyškus pilnaties šviesa...

Bet laukime saulėtekio... Aš saule dar tikiu! 
Jos ugnyje ištirps tamsa ir tas skliautų lavono veidas! 
Saulėtekio palaukime - - Žiūrėk! virš bokštų ir miškų 
jau švinta horizontas! Saulė jau ateina!

	______________


Mano lūpos šią naktį nunoko dainai:
Klausyk - aš dainuosiu mūsų širdims:
sunkūs nuodai dar srūva jose - ir mes kaip girti
žiūrim apsvaigusiais žvilgsniais: saulė ateina!
bet akyse mums dar tūno tamsa, kaip baisi gelmė…

Mes dar ilgai netikėsime saule: naktim
dar mus apglėbs sielvartinga, tamsi neviltis -
ir nepakelsime rankos, jos nuo širdies nusiimt, -
rankos, kurioj jau srovena saulės galia!
- ak, akyse mums dar tūno baisi tamsuma!

Bet per nušvitusias lygumas, bokštus skrenda pas mus - 
kaip didelis paukštis, kaip laivas aukso irklais - 
saulė.- Klausyki, širdie: ar ji nešaukia mums? 
- Šaukia?! Kviečia?!. Ir tu pabūgai ryto liepsnos?! -
Ak, akyse mums dar'tūno per daug tamsumos!


BROLIUI

Šią naktį aš jaučiu - jis iš namų išeina:
- o rudenio audra ir lietūs plakas į stiklus - 
jis šlitinėja gatvėmis, apglėbęs rankom veidą, 
ir verkia. Aš žinau. Ir jam kalbu:

Kai aš rašau apie medžius, kurie dangun grūmoja,
kai apie pranašą, paniekintą minių,-
aš t a u kalbu, nes tu tikrasis mano brolis,
aš frau kalbu, kad ant drėgnųjų akmenų
tu nesukluptum, kad pakeltum liūdną galvą,
nes tu turi gyventi, mano broli - tu!

Ir tu žinai: kada tamsių namų palėpėj, 
vidurnakty - kaip didelė nakties žaizda - 
liepsnoja langas - ten yra atėjus, 
pas vieną žmogų, tavo brolį - ta pati kančia,

kuri tave naktim kaip juodas sapnas
kankina, degina, bet žodžių jai tu nerandi; -
ir jis, jis ieško jų šitoj nakty,
šituos tylos atodūsiuos ir maišaty
audros dejavimo, šakų šniokštimo ir lietaus,-
ir tu norėtum glostyti šito žmogaus
pavargusias rankas: jis tavo žodžius rašo...

Aš tau kalbu. Mano tylusis broli.
Kai tu verki, ir aš verkiu kartu.
Kai aš sakau: esu kaip medis - vienas, išdidus, -
ir tu kalbi: aš vienišas ir išdidus kaip mano brolis.


POETO VIZIJA

Jo didelis šešėlis driekias per kalnynus, 
ir palaidi plaukai plevena audroje... 
Jis eina. Kaip sunkus griaustinio 
dundėjimas jo eisena.

Neklauskite, iš kur tasai žmogus ateina:
jo akyse tokia keista liepsna!

Jo šviesios akys toliuose paskendusios:
JOS mato jūromis siūbuojančius laivus;
jos mato saulės nušviestus stiebus ir skrendančias 
žuvėdras viršum burių plazdančių, lengvų...

Neklauskite, kodėl jisai uolom ir vienas eina:
o, kaip norėtų būti jis keleiviu ant anų laivų -

Nes jie į uostus grįžta. Jie namus suranda... 
O jis taip eina klaidžiodamas amžinai. 
Jo didelis, tamsus šešėlis krenta 
ant žemės rutulio. Ir jo akių liepsna 
audringą naktį šviečia tartum žvaigždės. -

Neklauskite manęs, kurion šalin jis eina:
jo akyse tokia keista liepsna!


DIDELIS MEDIS PRIE TURGAUS AIKŠTĖS

Mane čia žmonės pasodino. Kažkada: seniai. 
Prie šios dulkėtos turgaus aikštės. 
Dabar aš didelis. Ir jų, šitų žmonių, namai 
po mano šakomis tokie maži ir baikštūs:
jie prisidengę pūvančiais pilkais stogais, 
drumstom langų akim nedrįsta į mane pažvelgti.

O aš išaugau lig dangaus. Mane perkūnai skaldo.
Mano viršūnėn įsikimba vėtros kruvinais nagais
ir drasko žiedus ir šakas. Ir šaltis
žiemos naktim man kraują stingdo šakose,-
bet mano rankos tvirtos: lyg iš akmenio nukaltos:

audringom naktimis aš paneriu jas į žvaigždynus,
ir aš jaučiu, kaip žvaigždės srūva man per pirštus,
ir debesys drėgni ir tirštos
pajuodę ūkanos, iš vandenynų
ir jūsų milžiniškų miestų dūmų gimę...

O! aš jaučiu tada, kaip mūsų žemė 
erdvėj pašėlusiai ir kaip apsvaigus skrieja! 
Aš paneriu rankas - ir mano kraujas dega... 
Aš paneriu rankas - mane migla užlieja - - 
ir aš nenoriu niekad vėl matyti turgaus aikštės.

Ir kai žaibai kaip kraujo srovės srūva dangumi, 
ir kai ateina debesys, dusliai dundėdami, erdve, 
ir paskandina dulkių sūkuriuos ir žmones ir gatves, 
keliu rankas - ir šniokščia jos juodiesiems debesims:
ateikite! aš nuo padangių žaibo nebijau numirt!

PRAEIVIŲ SILUETAI


KUMEČIO VAIKAS

Pro aprūkusį, drumzliną langą
tu svyruojantį medį ir purviną kelią matai.
Kartais pakeli veidą į dangų:
vėjo genami, lekia skliautais debesų skutai.

Tu matai ten pašėlusius, juodus arklius - 
jų plasnojantys karčiai uždengę pusę dangaus;
ir ištryškęs pro debesį saulės skurdus spindulys 
tau atrodo kruvino, ilgo, sunkaus 
botago virvė... Kaip jie lekia, kaip lekia tolyn! - - 
Tu norėtumei būti tenai - nors vieną kartą...

Pro lūšnelės aprūkusį langą
tu svyruojantį, pilką medį matai.
Ir kai pakeli veidą į dangų:
taip, tu norėtumei būti nors kartą tenai, su žirgais, aukštai…


PAVARGĘS FABRIKO DARBININKAS

Kasdien grįžtu namo pilkom, dulkėtom gatvėm -
širdis sunki ir visiškai tuščia. 
Mano kraujuj įsisunkė didžiųjų plieno ratų 
duslus ir amžinas plakimas ir kančia.

Kai užmerkiu akis, naktim sapnuos jis skamba, 
kai pabundu - jis aidi medžių šniokštime:
skausmingas ritmas milžiniškų plieno rankų - 
jos lankstosi, jos keliasi, jos puola ant manęs,-

ir man atrodo, kad širdies nebeturiu jau, 
kad plaka ji tarp plieno ratų negyvųjų, 
kaip geležis sustingus ir šalta.

Ir noriu aš praplėšti geliamą krūtinę 
ir pažiūrėt prieš savo žingsnį paskutinį, 
ar srūva dar nors vienas kraujo lašas ten.


DVIDEŠIMTOJO AMŽIAUS PAMIŠĘS LAIKRODININKAS

Jie neturi širdies, nei vienos širdies, 
jie - tie žmonės - kiekvienas krūtinėj - 
aš girdžiu, kai klausau vidury nakties, 
ir prispaudžiu ausį prie savo paties 
sudraskytos odos - geležinį 
didelį laikrodį plakant.

Jie neturi širdies! Jie neturi širdies!
Jie ateina kaip mėlynos šmėklos
ties mano langais - bet šitos paslapties
neatims, nepavogs, nesuplėšys: -
ją nešioju tvirtai prie krūtinės priglaudęs -
ai, kokia ji švelni ir kaip glaudžias - -

Nesakysiu... bet žemė plačioji, žalia,
ji paslėpus paslaptį tyli... 
Nuėjau į laukus šito miesto gale 
ir ten iškasiau duobę gilią;
ten padėjau laikrodį švelniai dugne
 ir užklojau velėnom, ir niekas 
nesuras jo dabar be manęs.

Nesakysiu... bet laikrodis grimzda gilyn,
ir jis auga ir auga ir auga...
Ir tyliom, ir šviesiom mėnesienos naktim,
kai išėjęs aš priglaudžiu ausį
prie grindinio drėgno: taip aiškiai girdžiu,
kaip ten skuba rateliai pamažu, pamažu,
ir kaip plaka pavargęs ir senas
didelis laikrodis žemėj...


ŽEMĘ PRARADĘS ŽEMDIRBYS

O žeme, aš girdžiu, kaip tu verki po mano kojom -
tavo akis užklojo kietas grindinio akmuo,
tavo krūtinę slegia miestų milijonai,
ir žaizdos, prakirstos ligi širdies, tau kūną kloja,
ir tavo drumstas kraujas trykšta bokštuos purvinuos.

Kaip sielvartingai tu po mano kojom raudi!
Kaip plaka tavo mirštanti juoda širdis! -
Ją geležis, akmuo ją prislėgė taip skaudžiai,
man rodos, kad ir mano širdį akmenys labiau vis spaudžia,
ir ji pirmųjų paukščių grįžtant jau nebegirdės.

O, taip norėtųsi į lygumas plačias dar grįžti,
ir brist per žolę šlamančią, ir naktimis klausytis,
kaip skrenda vėjas, lenkdamas medžius...
Ir ramų vakarą pro langą žemės kvapas sklistų,
ir į juodąsias ąžuolų viršūnes žvaigždės kristų,
tarytum kibirkštys iš didelių laužų...

- - - - - - - - - - - - - - - - -

O žeme mylima, kaip raudi tu po miestais, - 
po grindiniu, po plieno ratais, po akmens namais... 
Norėčiau grįžti į tave ir tavo juodą veidą liesti, 
o tu turėtum vilnyti javais prieš saulės šviesą 
ir mūsų pilkas pirkeles nešioti amžinai.


SUŽEISTAS KAREIVIS

Tu žiūri, plačiai pravėręs skaudančias akis,
pro aprūkusį vagono langą:-
vilnija laukuos javų auksinės bangos
ir sužvilga miestai klony, saulės nušviesti...

Ir mergaitė moja tau mažoj stoty...

Tu žiūri, plačiai pravėręs skaudančias akis... 
Ir staiga gelsvų javų laukai prasmenga - 
styro lygumose miestų skeletai nuogi,
medžiai nuplėštom viršūnėm dengia dangų,

ir sublyksi tarpe dūmų ir ugnies veidai, 
prakaito prausti, lietaus srovių ir kraujo;
rankos virpančios, sugniaužusios ginklus kietai, 
dulkini veidai, dulkėtos rankos, kraujas - -

ir tyla. Tartum per pakylėjimą - tyla. 
Kažin kur dar šūvis vienišas nuaidi. 
Ant juodos žolės nusvirusi šviesi galva. 
Rankos kruvinos, apglėbusios dulkėtą veidą...

Tu žiūri, plačiai pravėręs skaudančias akis: -  
skrenda miestai pro tave ir žmonės, saulės nušviesti.

Ir mergaitė meta tau gėlių mažoj stoty.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page