r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Algimantas Mackus
SLĖPTUVĖ

    Berlynas, 1944 metų vėlyvas ruduo.
    Slėptuvė. Niūrus rūsys. Drėgnas, nejaukus, kaip ir pats laikas, kuriame skleisis mūsų komedija. Nuo nelygių lubų į grindis nuleisti balkiai. Tarp dviejų vidurinių balkių pastatytas apgriuvęs medinis suolas. Kairėje pusėje durys ir keli cemento laiptai. Lubų centre spingsi metaliniu tinkleliu aptraukta elektros lemputė. Ant durų aiškus fosforinių raidžių užrašas: "Luftschutzraum für Ausländer". Tyla, drėgmė ir maža šviesa, neryškiai krintanti ant grindų.
    Sugirgžda veriamos rūsio durys. Pasirodo truputį kupron susimetusio žmogaus figūra. Rūsio drėgmė jį verčia nusikosėti. Žmogus vienoje rankoje nešasi nedidelę sudedamą kėdutę ir aptrešusį lagaminėlį arba portfelį. Seniem žmonėm būdingu pedantiškumu jis atsargiai praveria kėdę ir ją pastato ant grindų. Jo kėdės vieta nėra atsitiktinai parinkta. Ji turi savo vietą. Žmogus kaip galima patogiau įsitaiso kėdėje ir dar kartą nusikosi. Iš liemenės kišenėlės ištraukia laikrodį, pakelia jį spingsinčios lemputės šviesos plotan ir užmeta savo senas akis į laikrodžio rodykles.

NAREVlČlUS. Dar dešimt minučių.

    Narevičius rūpestingai įkiša laikrodį, užkabintą ant ilgos senovinės grandinėlės, liemenės kišenėn. Dabar jis pasikelia nuo žemės lagaminėlį ir, pasidėjęs jį ant kelių, atidaro. Iš lagaminėlio išsitraukia pieštuką ir krūvą popierių. Tada, uždaręs savo "sandoros skrynią", lagaminėlį vėl pastato ant žemės, šalia kėdutės.

NAREVIČIUS (skaito). "Lucko suvažiavimas svarbesnių problemų išspręsti nepajėgė. Tačiau jis yra pažymėtinas tuo, kad jame imperatorius Zigmantas iškėlė Vytauto karūnacijos klausimą. Savo mintį imperatorius Zigmantas, manoma - jau iš anksto susitaręs su Vytautu, atidengė Lenkijos karaliui Jogailai"

    Įeina pro duris moteris. Ji nebėra jauna. Jos lankoje - kėdutė. Jinai jokio lagamino neturi, tik po pažastimi pasikišusi piniginę. Moteris jau kiek pražilusi. Jos įėjimas tuojau pat pagauna Narevičiaus dėmesį ir atsuka jo galvą įeinančios pusėn.

TATJA (linksmai ir laisvai. Jos visa kalba bus laisva ir nevaržyta). Jūs ankstyvas, profesoriau. Paprastai aš anksčiau ateidavau už jus. (Pastebėjus profesoriumi pavadinto popierius) Jūs vis rašote. Aš neįsivaizduoju, kaip galima dirbti (akimis apžvelgdama rūsį) tokiose sąlygose.

    Tatja pastato kėdelę netoli Narevičiaus. Tatja atsisėda.

NAREVIČIUS. Šiąnakt jie turbūt vėluosis, panele Tatja.

TATJA. Nesivėluos, profesoriau. Vyrai vėluojasi dienomis, naktimis - ne.

NAREVIČIUS. Daugiau aš nebegaliu rašyti.

TATJA. Ar jau artėjate prie Vytauto karūnacijos?

NAREVIČIUS. Dar paliko keli puslapiai Lucko suvažiavimui, o tada...

TATJA. Jūs labai prietaringas, profesoriau.

NAREVIČIUS. Panele Tatja, aš ne rašau istoriją, aš gyvenu ja. Vytauto karūnacijos nepasisekimas buvo tragedija. Ji baigėsi mirtimi. Nejau jūs manote, kad aš, aš galiu rizikuoti? O jeigu, jeigu mano nujautimas išsipildys? Kas tada?

TATJA. Mirsit, ir daugiau nieko.

NAREVIČIUS. Vot, vot, čia ir yra...

TATJA. Dėl to valstybinės tragedijos nebus, profesoriau.

NAREVIČIUS. Ir ko jie vėluojas? Man nepatinka tokia netvarka.

TATJA. Gal šiąnakt jie užklups mus netikėtai. Be sirenų.

NAREVIČIUS. Jau antra savaitė jie atskrenda vis tuo pačiu laiku.

    Tatja iš savo piniginės iškrapšto bonkutę. Atidaro ją ir nugeria gurkšniuką.

TATJA (siūlydama Narevičiui). Išgerk, profesoriau, mirtis bus šiltesnė, cha cha...

    Už scenos pradeda kaukti oro pavojaus sirenos. Rėžiantis jų kaukimas minutei pripildo visą sceną.

NAREVIČIUS (atstumdamas Tatjos ranką su bonka). Visgi. (Jis pakelia savo lagaminą nuo grindų, atidaro jį ir atgal įkloja savo popierius)

TATJA. Tai šiąnakt nerašysit? Jūsų Vytauto karūnacija dar ir šiąnakt neįvyks?

NAREVIČIUS. Ji negali įvykti.

TATJA. Žinot, profesoriau, ir aš galvoju... (Prieš silpnai šviečiančią elektros lemputę ji pakelia bonką žiūrėdama, ar ji tebėra apypilnė) Kai aš tą bonką išgersiu, aš daugiau nebeturėsiu vyro. Mirsiu. Būsiu sustingusi ir niekam nereikalinga, cha cha... Ak, Tatja, Tatja, dvidešimties metų Tatja, kur tu dabar?

    Sirenos trumpai, bet skardžiai nubėga per visą sceną ir salę.

NAREVIČIUS. Šiąnakt kažkas bus, kažkas ne taip...

TATJA. Nieko nebus, profesoriau, nieko. Nebent paliktume čia savo karūnas. Jeigu būčiau dvidešimties metų Tatja, ir aš nebijočiau mirt. Mano karūna, nors ir negyva, vis tiek būtų graži. Mano vaikai sakytų pasididžiuodami: "Mes turėjom Tatją. Mes praleidom naktį su Tatja, gražuole Tatja".

    Slėptuvėn pradeda rinktis visi namo svetimtaučiai. Keliais lagaminais nešinas įeina vidutinio amžiaus vyras, gana solidžiai ir tvarkingai apsirengęs. Jo amatas - poezija. Jis rašo skausmingas eiles.

POETAS. Taip ir maniau. Jūs niekada neapsirinkate. (Į profesorių) Tai šiąnakt nerašot, profesoriau, istorijos. Didžiosios Lietuvos imperijos poemos. (Kalbėdamas jis užima taip pat savo nuolatinę vietą ant suolo, prie atramos)

NAREVIČIUS. Lucko suvažiavimas jau pasibaigė. Ateina Vytauto mirtis.

POETAS. Padarykit ją poetišką. (Sutikęs rūstų profesoriaus žvilgsnį) Atleiskite, kad užmiršau. Jūsų mirtis, tai yra, norėjau pasakyti, - jūsų gyvenimas yra Vytauto reinkarnacija. Jo gyvenimas - jūsų gyvenimas, jo mirtis - jūsų mirtis, ar ne taip, panele Tatja?

TATJA. Profesorius tiki į istorijos pasikartojimą.

POETAS. O jūs į ką tikite?

TATJA. Į ką? Cha cha... Koks kvailas klausimas.

    Slėptuvėn įeina pagyvenęs vyras su kokių 10-12 metų mergaite. Jis ant nugaros persimetęs ryšulį. Jis atsargiai, laikydamas už rankos mergaitę, lipa laiptais į rūsį. Jo visa povyza daro pavargusio, pritrenkto žmogaus įspūdį. Iš jo išorinės išvaizdos galima spręsti jį daugiau dirbus rankomis negu galva. Įžengęs rūsin, jis visiem mandagiai nusilenkia ir nueina sėstis į suolą šalia, poeto. Prie jo sėdasi ir mergaitė. Ant suolo tebėra tik vienam žmogui vietos.

GIRULIS (mergaitei). Nebijok, Agnute.

AGNUTĖ. Aš nebijosiu.

GIRULIS (iš ryšulio išima skarą). Apsivyniok kojas, kad neperšaltum.

AGNUTĖ (pastebėjus skarą). Juk čia mamytės skara, tėtuk...

    Girulis netardamas žodžio pats priklaupia prie mergaitės kojų ir jas apvysto skara.

POETAS. Rodos, susirinko visas kvorumas.

NAREVIČIUS (į poetą). Ar nematot, kad prie jūsų dar laisva vieta?

POETAS. Tiesa, jaunikaičio Edvardo betrūksta.

TATJA (pusiau sau, kažkaip ne visai sveikai juokdamasi). Tatja, Tatja, ar girdi? Jaunikaitis Edvardas. Dvidešimties metų Tatja, kur tu? (Paslapčiom iš savo piniginės išsitraukus bonką, ji vėl gerkle nuvaro gurkšnį)

NAREVIČIUS. Eidamas čia, aš nepastebėjau pono Edvardo kambaryje šviesos. Jo turbūt namuose, vadinas, nebuvo.

    Tuo metu scenon įeina Edvardas ir jauna graži mergina. Jinai šioje kompanijoje yra nepažįstama. Jie nieko rankose nesineša ir jie nėra per daug šiltai ir iš viso per daug apsirengę.

TATJA. Nebuvo namuose, profesoriau, ką? Cha cha...

EDVARDAS (neva nenugirdęs). Pranešė, kad Berlyno kryptim skrenda ištisos masės...

POETAS. Ko gero, profesoriau, jūsų nujautimas teisingas. Kuo arčiau nelemtos Vytauto karūnacijos, tuo karščiau.

NAREVIČIUS (rimtai, tarytum patį svarbiausią argumentą tardamas). Aš to skyriaus dar nepradėjau rašyti, pone.

TATJA (į Edvardą). Didelės didelės masės, pone Edvardai, skrenda. Ar ne puiku? Lyg pavasarį paukščiai grįžtų. Dideli paukščių būriai...

AGNUTĖ (jų pasikalbėjimas vyksta tyliai). Tėtyte, ar ir mus jau užmuš?

GIRULIS. Melskis, Agnute, neužmuš.

AGNUTĖ. Kalbėt Sveika Marija?

GIRULIS. Kalbėk: Sveika Marija, motina Dievo...

AGNUTĖ. Ar visų motinų vardai būna Marijos?

    Per visą Girulio ir jo dukters Agnutės pašnekesį visų akys kažkodėl nukrypo į jų pusę.

EDVARDAS (merginai). Jos motiną prieš keletą mėnesių užmušė.

INA. Kas čia tokie per žmonės?

    Jie abu paslenka į kurį nors slėptuvės kampą.

EDVARDAS (pasukdamas galvą poeto pusėn). Poetas.

POETAS (ironiškai). Ar panelė Tatja nesimeldi?

NAREVIČIUS. Tamsta, vadinas, žinok kur šnekėti...

    Ina pasuka galvą į profesorių.

INA (į Edvardą, klausiamai). Profesorius?

EDVARDAS. Istorikas.

INA (užsimiršusi garsiai sumykia). Hm...

    Jos garsus "hm" atkreipia slėptuvininkų dėmesį.

EDVARDAS. Čia mano draugė. Panelė Ina.

TATJA (vyriškai pakišdama ranką Inai). O aš - Tatja Spirodova. (Pamačius Inos nustebimą jos vardu ir pavarde) Jūsų nustebimas išduoda jūsų jaunumą, panele Ina. Tiesą sakant, aš nemėgstu jaunų žmonių. Jūs turbūt tai pastebėjote, pone Edvarde, jaunasis? Cha cha... Bet nekreipkite dėmesio. Mes visi čia kaip viena šeima, susitinkanti kiekvieną naktį. Tik aš čia esu blogiausias padaras. Likimo nesusipratimas. Lietuvos rusaitė. Cha cha... Kokia neįdomi kombinacija!

AGNUTĖ (Jos lūpos visą laiką kruta. Ji meldžiasi. Staiga ji prabyla balsu).... Palaimintas Tavo įsčiaus vaisius... Tavo įsčiaus vaisius... Tėtyte, kas yra įsčiaus?

GIRULIS (neturėdamas ką atsakyti). Melskis, vaikeli, melskis...

POETAS. Klausyk, Giruli, išaiškink vaikui, kas yra įsčius. Argi nežinai? Na, sakyk, kad tik poetinė metafora.

AGNUTĖ. O kas yra metafora?

POETAS. Ar žinai, kas yra uogienė?

AGNUTĖ (pasididžiuodama). Žinau.

TATJA (prieidama visai arti poeto ir beveik pro dantis švokšdama). O Tamsta, poete, ar žinai, kas yra antausis? (Ji nueina prie Agnutės ir sumišusio Girulio. Agnutei) Žiūrėk, Agnute, pažiūrėk į mane, Agnute. Ar aš didelė? (Agnutė palinguoja galvą) Ar aš didesnė už tave?

AGNUTĖ. Didesnė.

TATJA. Juk dideli žmonės daugiau žino už vaikus, taip, Agnute? (Agnutė vėl pritariamai palinguoja galvą). O dideli žmonės meldžiasi?

AGNUTĖ. Tėtukas meldžiasi. Ir mamytė melsdavosi.

TATJA. Visi meldžiasi, vaikeli. Bet ir dideli žmonės nesupranta kartais, kas maldose surašyta, o jie vis tiek meldžiasi...

AGNUTĖ. Tai ir aš niekuomet nesuprasiu?

TATJA. Jei tu suprasi, tu būsi labai laiminga.

AGNUTĖ. Aš noriu būti laiminga.

    Lėktuvai jau užskrido. Tolumoje jau pradeda dundėti. Bombų kritimas girdisi ir čia, rūsyje.

TATJA. Melskis, Agnute. Už save, už tėtį, už visus...

AGNUTE (išsigandusi ir verkšlenančiu balsu). Tėti, aš bijau, aš bijau...

GIRULIS (priklaupia prie jos ir sandariau nori apvynioti jos kojas. Girulio lūpos irgi juda). Neperšalk, Agnut...

NAREVIČIUS. Šiąnakt arčiau. Žymiai žymiai arčiau. (Bombų kritimas vis artėja) Panele Tatja, jūs man anksčiau kai ką siūlėte. Aš norėčiau dabar.

TATJA (paduoda profesoriui bonką). Gerk, profesoriau, bus geriau.

POETAS (visai kitokiu tonu negu pirmiau). Ar tie balkiai ką nors padeda?

TATJA. Jūs žinote, ką reiškia metafora, poete, kodėl klausiate.

POETAS. Bet jie turi padėti!

TATJA (prinešdama bonką ir jam). Išgerkite.

POETAS (pradžioje truputį dvejodamas, jis išlenkia gurkšnį). Pagaliau kodėl būtinai ant mūsų?

TATJA. Taip, kodėl būtinai ant tamstos išlyginto kostiumo ir sulaižytų plaukų? Kodėl ne ant manęs, kodėl ne ant profesoriaus, kodėl ne ant Agnutės?

    Smarkus bombos sprogimas visai arti.

AGNUTĖ. Tėte! Tėte! (Tėvas, galvą įrėmęs į jos kelius, ją tvirtai prie savęs prispaudžia)

NAREVIČIUS. Kai po karo aš pabaigsiu istoriją, rankraštį atiduosiu Jums, Tatja. Prisiminimui.

EDVARDAS (prie jo prisišliejusiai Inai). Nedrebėk, Inuže. Praeis.

INA. Tu manęs mirusios nemylėtum?

TATJA. Nebūkit naivi, panele. Nereikės ir mirt. Užteks tik pasenti. (Išgeria gurkšnį pati. Užkemša bonką ir ištaria šiuos žodžius sau) Ak, Tatja, Tatja.

    Už scenos vėl absoliuti tyla.

EDVARDAS (Inai). Girdi? Nutilo.

INA. Gal jau nuskris?

NAREVIČIUS. Niekada taip greitai aliarmo neatšaukia.

POETAS (vėl gana arogantiškai). O iš kur tamsta žinai? Iš kur tamsta gali žinoti?

NAREVIČIUS. Aš žinau...

POETAS. Jūs težinote istoriją ir prietarus. Ko tamsta šiąnakt nerašai?

NAREVIČIUS. Aš neklausiu jūsų, kodėl šiąnakt nedeklamuojate savo eilių.

POETAS. Jei deklamuosiu savo eiles, jūs mirsite. Tuoj pat. Prieš didįjį Vytautą ir prieš visą jūsų popierinę Lietuvos imperiją.

NAREVIČIUS. Nemaišykite mokslo su poezija.

POETAS. Koks jūs juokingas, pone profesoriau. Jūs rašote poeziją, jūs nesiverčiat mokslu. (Su baisia pašaipa) Panelės Tatjos amatas yra daugiau moksliškas už jūsų istoriją.

TATJA (prieidama, kaip ir maldos scenoje, visai arti poeto). Klausyk, išblizgintas poete. Žiūrėk į mane! Žiūrėk sakau. Gal nepažįsti? Ar tik užmiršai skonį? Matai mano suknią? Matai, ar ne!? Ar tu neturėjai panašaus kostiumo, ką? Ar neturėjai? Kiek dar turi? Užteks užsimokėti savaitei, kad badu nenumirtum?

GIRULIS (pastebėjęs, jog duktė smalsiai seka jų sceną). Užmik, Agnut. (Tęsia) Nesušalk. (Jis įspraudžia savo delnuosna mažą paraudusį Agnutės veidą).

TATJA. Pinigai ir mano amatui šiandien yra beverčiai.

POETAS (rodydamas į profesorių). Tik dabar pastebėjau, panele Tatja, jog esate labdarybės įstaiga. Ne vien save, bet ir profesorių aprengėt. Ar ne per platus mano kostiumas, pone profesoriau? Gal nunešt pas siuvėją? Į karūnaciją reikia eiti padoriai apsirengusiam.

NAREVICIUS. Tatja, ir kam gi jūs man nesakėte?..

TATJA. Tylėk, profesoriau, tylėk.

POETAS. Pone Edvardai, ateik švieson. Nejau jums nė liemenės neteko?

INA (prilaikydama pirmyn besiveržiantį Edvardą). Edvardai, ne, ne!

EDVARDAS. Tą tipą aš tikrai norėčiau paglostyti.

GIRUUS. Ar miegi? Agnut, ar miegi? (Jis padeda Agnutės galvą ant suolo. Jo duktė jau miega) Miegok, miegok, visą laiką miegok. Tu čia neturi būti, Agnute, neturi. Mes greitai išeisim iš čia. Aš tave išnešiu, kaip šventas Kristupas išnešė Kristų. (Girulis pradeda pusiau kūkčiodamas verkti)

NAREVIČIUS (prieina prie Girulio). Sėsk ant mano kėdės, Giruli. (Girulis nieko neatsako) Ar girdi, vadinas, Giruli, sėsk.

GIRULIS. Aš nuo jos niekur nesitrauksiu. Jei tada būtume buvę draugėje... (Tęsia) Draugėje gal būtume ir mirę.

    Tatja atneša profesoriaus kėdutę ir pastato ją prieš miegančią Girulio dukrą.

TATJA. Sėsk, jūs būsite kartu. Jums nereiks nuo jos atsitraukti.

    Girulis sėdasi.

NAREVIČIUS. Tatja, mano anas kostiumas dar visai geras. Šį atiduosiu jums.

TATJA. Užmirškite tai.

NAREVIČIUS. Užmiršt? Aš negaliu užmiršti.

TATJA. Jūs dar neparašėte istorijos. Jūs turite užmiršt.

NAREVIČIUS. O gal aš turiu rašyt? Gal šiąnakt reikia kviesti svečius į Vytauto karūnaciją? Sakyk, Tatja.

TATJA (paėmusi profesorių už rankos, veda jį savo kėdės link). Taip, jūs turite rašyti. Šiąnakt. Mes nieko nepakeisime, profesoriau.

NAREVIČIUS. Ne, Tatja. (Garsiai) Mes nemirsime, mes nemirsime, Tatja!

    Jo šauksmas išbudina Agnutę. Edvardas ir Ina dabar kažkur susigūžę kampe. Poetas tėra ramus ir atsiskyręs. Jis skaito knygą. Narevičiui pradėjus šaukti, jis valandėlei užmišta savo skaitymą ir ironiškai, plačiai nusišypso.

AGNUTĖ (staigiai pašokdama nuo suolo). Tėti! Tėti! Aš nenoriu mirti!

    Tuo pat metu krinta serija bombų.

INA (net prarėkdama bombų kritimą). Ne! Ne, ne!

    Momentui užgęsta šviesa, bet tuoj pat ji vėl silpnai užsidega. Tyla.

    Poetas susirietęs, padėjęs galvą tarp kelių. Edvardas ir Ina įspraudę savo kūnus pačian rūsio kampan. Girulis tiesiog suaugęs su savo dukra. Profesorius kažkur nejudėdamas žvelgia. Rankose jis laiko lagaminą, tarytum kur pasiruošęs išeiti. Tatja nugara atsišliejusi balkio.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page