r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Algimantas Mackus
EILĖRAŠČIAI, neįėję į rinkinius


MAN RAMU

Aš netikiu sukuriama ramybe ir džiaugsmu. 
Aš ieškau didelės tamsios nakties, 
kuri tamsos šydu paslėptų mane 
nuo žmogaus ir žvėries.

Ir aš tikiu ramybe ir džiaugsmu:
kai vasarą po vienišais langais 
sužydi obelys nemeluotu baltumu -
man darosi ramu.

[1951]


ŽEMĖ

Ar žinot jūs, kad žemė kaip žmogus - 
tiktai numirusį supranta? 
Kai grįžtam saujoj pelenų, 
rasa ji mus apverkia.

Kai eidami iš žemės žemę glaudžiam, 
laukų grumsteliuose atšalusią vaikystę -
ji netiki, kad mes 
galėtumėm sugrįžti.

Ar žinot jūs, kad žemė kaip žmogus:
ir mūsų žingsnių nesupranta,
ir jei negrįžtumėme saujoj pelenų,
ji mus prakeiktų.

[1951]


AŠ GYVAS

Aš gyvas,
nes jaučiu, kaip lašelis nukrinta
pavasario mielo lietaus
ir mano pavargusioj rankoj numiršta,
neapsėmęs pasaulio plataus.

Aš gyvas, nes girdžiu, kaip plasnoja 
pavasario grįžtantys paukščiai, 
ir matau, kaip sparnais jie vagoja 
padangių mėlyną lauką.

Aš gyvas, nes jaučiu, kad ir menkas lašelis, 
ir paukščiai, palikę nuostabią šalį, 
numirti sugrįžta į žemę.

[1951]


*  *  *

Dar daug žmonių praeis, beprotiškai išblyškusių,
žeme auksinės saulės žiburio ieškot.
Bet jos nėra! Ją išvežė juodi mirties vežimai
į pajūrio smėlynų kopas.

Geltonas smėlis priglaudė geltoną saulę
ir vėjai kastuvais ją užkasė giliai...
Žvejų vaikai žarstys tą smėlį saujom
ir jųjų pirštuose sušils numirę saulės spinduliai.

[1951]


SUŽADĖTINĖ, ARTIMA SMĖLIUI

Atskilo debesys
ir lietumi pritvinkusios sidabro ietys 
susmigo sausumon metalo smaigaliais. 
Į mano sielą, (nereikės ilgėtis), 
ateina amžinoji sužadėtinė

pakelti sausumos ant rankų ir praskleisti 
pažadėtos žemės su mirusiais vaikystėje veidais,

kurie atsispindėjo smėly. Ir jų kūnai 
nejuto, kad nėra vaikai ir ne vieni 
ir kad širdžių plakimą jų pajuto, 
ir veidus nusidriekusius smiltim

atskilę debesys ir sidabrinės ietys, 
smingančios į sausumą metalo smaigaliais, 
kad nešdama ant rankų sausumą ir smėlį 
atėjo amžinoji sužadėtinė.

[1952]


PO SAULĖS

Man saulė niekada nebuvo didelė:
dar savo kūdikystėje pakėliau
siaurą delną prieš akis-
ir saulė man daugiau nebešvietė.
Po to aš amžinai pasilikau. stovėti prieplaukoj:
į saulėtą, smėlėtą popietę stebėdamas, 
kaip išslenka laivai, 
žiūrėdamas, kaip plečias
ir gyslojas mano plaštakos.

[1960]


*  *  *

Vėl norėčiau kalbėt savo senąjį miestą,
vandenin įkritusio varpinės bokšto šešėly 
susigūžusį elgetą... 
Vėl norėčiau kalbėt Kryžių kalną, 
seną tiltą su senos valstybės ženklais, 
rūdijančiais mano paties širdyje.

Viešpatie, mano vaikystės metuose
Kryžių kalne palaidotas,
ar atleisi man
ir visai išklydusiai kartai,
mediniais žaislais
neapgynusiai miesto?

Smuikuojančio elgetos medis
nebeaugina šakų,
nelapoja pavasario...
Miesto žalumą pridengė
pikto vanago sparnas
iš senos gamtamokslio knygos.

Viešpatie, mano vaikystės metuose
Kryžių kalne palaidotas,
ar atkelsi išklydusiai kartai
išduotus vartus
į tobulą mirusių džiaugsmą?

Amžiną atilsį kalbėkit už mus, 
sustingusios burnos - 
Kryžiaus kalne palaidotas Dievas 
apsiklojo seno miesto žeme.

Virš jūsų kas rytmetį bunda
tie patys namai,
atsivožia tos pačios langinės
smuikuojančiam medžiui,
tom pačiom kojom naktį atvėsta
sapnuojanti kiemo veja.

Amžiną atilsį kalbėkit už mus,
sustingusios burnos.
Gal prišauksite plaštakas
mano benamės kartos
iš vandens rašaluotos srovės
iškelti baltą varpinės bokštą.

Gal prišauksite plaštakas
mano benamės kartos, 
kaip dinastijos herbą 
aliejais išplauti 
muikuojančio medžio 
suskirdusią odą.

[1960]


PAPRASTOJI AKMENSKALDŽIO DAINA

Skaldau akmenis
gimtajam krašte prie plento…
Tikėjau laime.

Rieda grūdų vežimai 
gimtajam krašte per plentą…
Tikėjau duona.

Aidi vežimų ratai 
gimtajam krašte ant plento... 
Tikėjau šventaisiais.

Nenuskyla didysis akmuo 
gimtajam krašte prie plento... 
Tikėjau jėga.

Miegu pavargęs
gimtajam krašte šalia plento…
Įtikėjau sapnu.

Virš manęs siūbuoja 
javų laukas rugpjūty... 
Prie plento

vėl įtikėčiau džiaugsmu...

[1960]


ANGELŲ PASVEIKINIMAS

Į žalsvą komunijos žvakę 
klojate ploną mezginį, 
balta drobule dengiate stalą. 
Veltui, sakau - 
nesugrąžinsit jaunystės.

Kietame grindiny 
piktas vaikas 
išjoja ant karsto. 
Veltui, sakau, 
mirtimi nesidžiaugiat.

Ne balta drobule dengiate stalą, 
ne džiaugsmui dauginat 
žalsvą komunijos žvakę. 
Veltui, sakau, 
ties naujagimiu raudat.

Greitai neatpažinsit 
su riksmu
išbėgusios gatvės. 
Veltui, sakau, 
vakarais laistysit daržą.

Nei vaisių dubens, 
nei prinokusios kriaušės 
prisilietimai... 
"Duok sveiką orą,
sveika Marija..."

[1960]


DIALOGAI

VYNUOGYNAS

- Įpilk dar arbatos.
- Tėve, jau laikas migti.
- Ar tu žinai, kad gimei vynuogyne?
- Tėve, jau po dvyliktos.
- Pirma ji pagimdė tave, ir tik po to
     tavo motina gimė pati.
- Vynuogyne užtroško atklydusi ugninė salamandra.
- Angelo valanda dar nebuvo atėjusi.

VANDUO

- Vanduo buvo mėlynas, vanduo buvo vėsus.
- O josios rūbas buvo baltas.
- Po altoriaus jinai sugrįžo į vandenį,
     nes ten gyveno jos broliai.
- Iškilo kraujo puta.
- Nes ji mirė nuotakos rūbuose.
- Ir vanduo buvo nuotakos rūbuose:
     nuogas, mirties spalvos.

VASARA 

- Atvykau pasirinkti vasaros. 
     Kaip sniegas balti 
     giedojo vasaros paukščiai. 
- Vasara - keistas metas:
     diena prieš rudenį, diena po pavasario, 
     amžinybė prieš žiemą. 
- Išeinu nepasirinkęs vasaros:
     atvykau ne laukt, o pabūti.

TREMTIS

- Tirštas, ūkanotas vėjas pavasarį
     laukia prasmės.
- Ir karštas paplūdimio smėlis vasarą
     laukia prasmės.
- Ir tuščios vaisių pintinės devynetą mėnesių
     laukia prasmės.
- Ir kūno prisilietimas žiemą
    laukia prasmės.

[1962]

.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page