r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Algimantas Mackus
NEORNAMENTUOTOS KALBOS GENERACIJA IR AUGINTINIAI

AUGINTINIAI


I

Apvalėja mėnulis,
o saulė skęsta,
ir džiaugsmas palieka
pomirtiniams vėlių žaidimams.

Iš mirusios jūros dugno 
aš vis dar iškeliu 
ant deginto molio plytelių 
užrašytus hieroglifus:

	tavo kapo vieta
				vieniša - 
	be medžio,
			be paukščio,
					be vasaros. 
	Tik lino antklodėm išklotos lovos 
	kaip karstai
			ant tų marių mariųjų.

Išblankusioj molio plytelėj 
iš siaubo sustingsta 
žvilgsnis augintinio akių, 
supratusių raštą 
apvalėjančio mėnulio, 
skęstančios saulės, 
bedžiaugsmio vėlių žaidimo.

Ant tų marių mariųjų 
supasi lovos, 
laukiančios kūno.

Ir mirtis pagaliau
			baisi.


II

Kaimo ir upės sankryžoj, 
užpustytoj sniego bei saulės, 
užpustytoj mėnulio šviesos,

patetiškai glaudžiatės 
seno istorijos herbo.

Nespėję dedikuoti savo mirties
tobulai tragedijos atomazgai,
negyvenę didvyrių nei pamišėlių žemėse,

patetiškai glaudžiatės 
seno istorijos herbo.

Lietę augalo bei gyvulio formas, 
regėję rugio metamorfozę, 
šnekėję su ajerais,

patetiškai glaudžiatės 
seno istorijos herbo.

Kaimo ir upės sankryžoj, 
įšalusio herbo šešėlyje 
savo vietoj supasi nendrės.

Pusto sniegas, pusto saulė, 
pusto mėnulio šviesa.


III

Juodų mėnulių šviesoje 
įnirtę blaškosi sidabro augalai, 
savęs draskyt atsigula 
sidabro žvėrys.

Įsižiūrėk į tąją valandą, 
augintini sūnau:
į naują rasę teka 
sidabrinis kraujas.

Kentėti nekaltybę pasmerktos, 
iš medžio ir metalo liekanų 
sudėstytos mergaitės 
vidurnaktyje perskaptuoja 
savo kūnų formas.

Sidabro bei mėnulio šviesoje 
ar gera liesti medį ir metalą, 
jei kūną mąstantieji kūnai guli 
sudraskyti karo cirko laukuose, 
jei įnertus ir piktas liūdesys 
su neapykanta nesantykiauja?

Iš tuštumos laike, 
iš tuštumos erdvėj 
beprasmiškai sugrįžta 
stūgaujantis balsas.

Augintini sūnau:
ir mano rasė nepatyrė džiaugsmo, 
ir mano rasė santykiaudavo griuvėsiuose, 
kai, šviečiant fosforinėm katinų akim, 
mergaičių žuvusiųjų kūnuose
vėliausiai mirdavo aistra.

Įsižiūrėki į vidurnaktį, 
augintini sūnau:
kas mirę šiandien - vakar buvo gyva 
mėnulio baltojo šaly.

Neliki svetimas, augintini sūnau. 
Neskirtas santykiauti su gyvaisiais, 
apsižvalgyk vidurnaktinės gūdumos! 
Sudėstytuos mergaičių kūnuose 
vėliausiai sumedės aistra.

Juodų mėnulių šviesoje 
savęs draskyt atsigula sidabro žvėrys.
Juodų mėnulių šviesoje 
augintinių ateina rasė.

Į balsą vėl atsako mirę kūnai.
Įskaudinti taiklaus fatališkojo šūvio, 
įniršta žvėrys 
iki paties gyvenimo gelmių.

Juodų mėnulių šviesoje 
lunatiko medžiotojo kakta 
į piktą rasę sukrešėti grįžta 
sidabrinis kraujas.

Skausmingai atsiremki savo rasės, 
augintini sūnau! 
Sidabro augalai ir žvėrys 
šnekės gimtąja su tavim kalba:

	"…girelėj augo 
	žalia liepelė. 
	Tai ten laivelis tavo,
	 tai ten irklelis klevo".

Ar bus kalta tavoji rasė,
kad sieloj skausmo liks
daugiau nei kūne?
Ar bus kalta,
kai, šviečiant tarp griuvėsių fosforinėm katinų akim,
vėliausiai mirs aistra 
iš medžio ir metalo liekanų sudėstytuose

moterų kūnuose?


VARIACIJOS IRONIŠKO SAPNO TEMA

Tavo sapnas bus apvalus ir minkštas:
iškels iš erdvės tavo kūną, 
kad tobulai sapnuotum 
apelsino skonį.

Saulės pluoštas apelsino žievėj! 
Žemės syvai apelsino žievėj!

Visų šventųjų litanijos, 
visi sakramentai, 
užtarėjai medalionuose 
būriuojasi pasižmonėti.

Uždengs tau akis nuo dangaus pastovumo, 
kad sapnas būtų perfekcija.

Ar nebuvo graži Dievo ranka 
kai ji glostė angelo plaukus 
ar nebuvo gražus Dievo veidas 
kai tau įbruko stiklo akis

Saulės pluoštas apelsino žievėj

Žmonėkitės visų šventųjų litanijos 
žmonėkitės sakramentai

Žemės syvai apelsino žievėj

Minkštas ir apvalus primestos ironijos sapnas:
čiulpi apelsiną, išbrinkusį saulėj, 
nes toks galėjo būt 
ir tavo žemės skonis.

Angelo plaukus glosčius ranka
visais įsakymais ir sakramentais
atgal sugrąžina
tavo kliedintį kūną į erdvę,
kad tobulai iškentėtum, augintini,
apelsino ironiją. 


IV

Jūsų rankose aižomi apelsinai, 
kontinentai, pusiasaliai, salos. 
Paskutinę vakarienę augintiniai, 
su tėvais atsisveikinę, dalos. 
Šermeninė giesmė tik nuaidi - 
ilgas mirštančios rasės žodynas, 
akyse jums pasipila raidės 
iš egzotiško gimto žemyno.


V

Balandėliai balandžiai, į kur jūs? 
Nepalikit žemelės vienos. 
Akmenėlių auselės nekurčios 
raudai našlelės senos.

Balandėliai balandžiai, į kur jūs? 
Nepalikit žemelės vienos. 
Akmenėliuose skundas ir skurdas, 
sausiai ant liepos šakos.

Aš, išaugus iš kieto ir tvirto 
meilės kupino balso - iš žemės, 
aš žinau, kodėl liepos pravirksta 
mano krašto kiekvieną birželį.


VI

Auginu auginu auginu 
plėšrią Afrikos žolę

auginu auginu auginu 
anūką kalbančiam būgnui

kai išaugs kai išaugs kai išaugs 
anūkas kalbančiam būgnui

kai išaugs kai išaugs kai išaugs 
anūkas atogrąžų lietui

jo rankoj aštri mačetė 
bus juodas Afrikos mėnuo.


BALADĖ APIE GERĄJĮ JOHNĄ


1

Auksakalbė Johno burna, 
auksaburnis Johno kalbėjimas, 
žili Johno plaukai.

Bandas laukines 
Pranciškaus šventumui 
Johnas ganė mylėdamas.

Johnas buvo geras žmogus ir geras sakytojas.

Derliaus dvasių vardais 
Johno protėvis krikštijo 
baltųjų medžiotojų skalpas.

Baltųjų medžiotojų skalpos 
aistringai šnekėjo Dievo baltumą.

Medžiotojų kaulai buvo balti, 
bet vidurnaktis buvo juodas,

o Johnas buvo geras žmogus ir geras sakytojas.

Vidurnakčio valandą Johno kūnas virpėjo lietuj, 
vidurnakčio valandą Johnas išrengė savo kūną Afrikos mėnesiui.

Vidurnakčio valandą Johnas šnekėjo Dievo viršspalviškumą. 
Vidurnakčio valandą Johnas Dievui pasiūlė skalpą.

Tą vidurnakčio valandą Johnas tapo augintiniu.

2

Nyksta Afrikos okarinoj
gero sakytojo kūnas.
- Afrika, mano Afrika, 
kodėl tu mane apleidai?

"Dvylika vartų į šiaurę, 
dvylika vartų į pietus, 
dvylika vartų į rytus, 
dvylika vartų į vakarus!"

Aleliuja rytai, aleliuja šiaurė, 
aleliuja Jeruzalė, aleliuja Johnas!

Bunda Afrikos saulėje 
gero sakytojo kūnas.
- Duok dešinę, Lorde,
mes būsim draugai.

Skuba Afrikos džiunglėmis 
Johno protėvio kojos, 
traukia Afrikos būgnais 
kariautojų giminė.

Kitą melodiją švilpk, 
sakytojau, okarina!

- Lorde, o Lorde, tai Tu 
išdavei Judą 
ir bizūnais nuplakei 
protėvio sielą.

Į duonmedžio šaknis, 
į gilų mėnesio karstą 
palydėjau protėvį. 
Okarina švilpiniuodamas 
atleidimo melodiją, 
gyniausi dvasių.

- Lorde, o Lorde, kam Tu 
atvėrei mano protėvio 
neužgijusią žaizdą?

Virpa Afrikos saulėje 
gero sakytojo kūnas.
- Protėvi, mano protėvi, 
kodėl sugrįžti?

Ir plaka Afrikos saulėje 
gero sakytojo kūnas 
bizūnais protėvio sielą. 
Traukiasi Afrikos džiunglėmis 
išsigandę kariautojų dvasios. 
Aleliuja rytai! Aleliuja Jeruzalė!

"Dvylika vartų į šiaurę, 
dvylika vartų į pietus. . ."
- Imk dešinę, Johne, 
mes būsim draugai.

Kitą melodiją švilpk, 
sakytojau, okarina!

- Lorde, o Lorde, tai Tu 
prisišaukei savo likimą:
sidabriniam danguj 
jau šviečia Afrikos mėnuo.

Lyja atogrąžų lietūs, 
krauju prakaituoja mačetė.
- Lorde, o Lorde, tai Tu 
prisišaukei Judą.

". . .dvylika vartų į rytus, 
dvylika vartų į vakarus!" 
Lordas sveikąja ranka 
pakelia okariną;
atleidimo melodiją švilpdamas, 
meldžiasi protėvio sielai:

sidabriniam danguj 
pranyksta Afrikos mėnuo. 
Traukiasi Afrikos džiunglėmis
išsigandę kariautojų dvasios. 
Aleliuja rytai! Aleliuja Jeruzalė!

Bunda atogrąžų saulėje 
gero sakytojo kūnas, 
diegia Lordo ranka, 
išaugusi kaktusu.

Kitą melodiją švilpk, 
sakytojau, okarina!

Nyksta žemyno žemėlapy 
gero sakytojo kūnas:
- Afrika, mano Afrika, 
kodėl tu mane apleidai?

3

Johne, sakytojau Johne,
kas užmerkė tavo akis
tokį virpantį vakarą,
kas pažeidė strėlėmis
tirštėjantį mėnulį
virš liūdną melodiją švilpiančios
Afrikos okarinos?

- Lorde, o Lorde, tai Tu 
numetei mano bronzinį kūną.
- Lorde, o Lorde, tai Tu 
pamaldumo ekstazėj pabūgai 
Afrikos džiaugsmo.

- Pasiimk, sakytojau Johne, 
anūko kalbantį būgną 
apskaičiuoto džiaugsmo herezijon.

Afrikos prieblandoj snaudžia 
tingūs smaugliai.

- Pasiimk, sakytojau Johne,
 jų plėšrų, vulgarų lėtumą.

Dvylika vartų į rytus 
			rojaus miškams. 
Dvylika vartų į šiaurę 
			rojaus giedantiems paukščiams. 
Dvylika vartų į vakarus 
			rojaus mėnuliui. 
Dvylika vartų į pietus
			bronziniam Afrikos balsui.

- Johne, svetimšali Johne, 
ko žvalgaisi kapo akmens, 
ko žvalgaisi prisikėlimo?

- Lorde, o Lorde, tai Tu 
pakėlei savo trišakį veidą.
- Lorde, o Lorde, tai Tu 
šnekėjai narcizų kalba.

- Johne, svetimšali Johne, 
tai tavo dvasėjantis kūnas 
meta bronzos šešėlį 
ant žvilgančio trišakio veido.

Pasiimk, svetimšali Johne,
juodaodį sapną,
nes naktimis tenai žydi alyvos.
Pasiimk, svetimšali Johne,
juodaodį sapną,
nes tenai - tik balta ir mėlyna.

- Johne, svetimšali Johne,
nėra kapo akmens - nėra prisikėlimo.

- Lorde, o Lorde, tai Tu tvirtai 
užkalei karstą.
- Lorde, o Lorde, tai Tu 
pabūgai kapo akmens.


JUREKAS

1

Aš įkelčiau tavo kūną į žaliuojančio medžio viršūnę, 
jei turėčiau medį 
			žaliuojantį. 
Aš įkelčiau tavo kūną į drėgną drobę danguj, 
jei turėčiau paukštį 
			skrajojantį. 
Aš įkelčiau tavo kūną į žvaigždėjančią kalno viršūnę, 
jei turėčiau vasaros saulės 
			neblunkančios. 
Aš įkelčiau tavo kūną į pilką kūno šešėlį, 
jei turėčiau vaismedžių sodą, 
			neišgertą, nenuraškytą.

2

Paklausė motina žaliuojančio medžio viršūnės,
ir medis atsakė: -Ne.
Paklausė motina drėgnos drobės danguj,
ir drobė atsakė: - Ne.
Paklausė motina Judo giminės pažymėtos,
ir dvylika tūkstančių atsakė jai: -Ne.
Paklausė motina Gado giminės pažymėtos,
ir dvylika tūkstančių atsakė jai: - Ne.

	Fatališką sprendimą išnešiojo motina,
	maldingai priklaupusi kūne.
	Devynetą mėnesių gyvenai atskirtas neįvykusio laiko.
	Devynetą mėnesių jūra tapo žeme,
	devynetą mėnesių vakarojo saulė,
	ir devynetą mėnesių žemė civilizavosi.

Paklausė motina geros maitintojos žemės,
ir žemė atsakė: - Taip.
Paklausė motina karstadirbio priemiesčio gatvėje,
ir karstadirbis ištarė: -Taip.
Paklausė motina auklės žodžių lopšinei sudėti,
ir auklė atsakė: - Ne.

	Balti balsai palatoje jau kvietė
	į žalią bei raudoną pasimatymą,
	kai motina pagimdė rėkdama 
	auką istorijos išmaldai.

3

Raudoki Jureko likimą, 
Vilniaus sinagogų kantoriau, 
raudoki žalią Jureko karstą 
kraujo iliuminacijoj, 
moliuskų eisenoj 
į žiaurios istorijos aplanką.

4

Žemė buvo išpurenta ir paruošta, 
žemė rengėsi derliui. 
Smiltynuose krito ir dužo 
erdvėj prinokę rojaus gabalai. 
Žaidė dangaus daiktais 
prieš kraujo iliuminaciją Jurekas.

Daiktai taip pat bus pašaukti 
į paskutinio teismo salę. 
Daiktais nenusikalsta tiktai tie, 
kurie daiktų neturi.

Prieš lemto skausmingumo išsipildymą 
tegul skambina Dovydas arfa 
beprasmiškam vandens atsimušimui 
į liekanas iš vietos išmestų daiktų.

5

Parduokite duonos mažajam Jurekui, jis nori valgyti! 
Grįžai su Dovydo namų žvaigžde, be duonos. 
Duokite gabalą žemės palaidoti Jurekui! 
Grįžai su Dovydo namų žvaigžde ir atsinešei karstą.

Kodėl tau pardavė karstą, 
o man, Jurekai, pardavė duonos?

6

Į kiemą ateina vyrai pikti.
- Jurekai, jok! Jurekai, jok!

Žvengia medinis žirgas kieme, 
kanopom kerta cementą.

- Kaipgi aš josiu, kaipgi aš josiu -
mano žirgas medinis!

- Ir medis gyveno, ir medis šaukė, 
ir medis bėgo pagalbos!

Žvengia medinis žirgas kieme, 
kanopomis kerta cementą.

- Kaipgi aš rėksiu, kaipgi aš šauksiu
mano kalbą iškirto kirviais. 

Į kiemą suėjo vyrai pikti. 
- Jurekai, bėk! Jurekai, bėk!

Krito medinis žirgas kieme, 
pasviro į kraujo pusę.

7

Lėta, sunki moliuskų eisena.
Žalia žolė ir debesų pūkai,
latakas kaktoje
į šiltą raudonumą,
į minkštą saulės užtekėjimą
už slenkančios, už tylinčios
moliuskų eisenos.

Kantoriau Vilniaus sinagogoj, 
motinos balsu raudoki 
Jureko likimą:
lataką kaktoje.

8

- Nedrįsdama surizikuoti neapykanta,
klaikioj likimo atpažinimo sekundėj 
aš uždengiau rudąsias Jureko akis 
nuo saulės smūgio, saulės įniršimo. 
Tegul palieka jo išsirpusiose akyse 
falsifikuotas mūsų amžiaus vaizdas.

- Įkelsiu jo naivų kūną į sidabrinį lietų, į pušyno vėją:
tegul kartu su medžiais ir lietum,
kartu su sidabru ir žalia
ošia neapykantos neatpažinusi širdis.

- Ne šūviai aidi pamiškėj, 
tai sidabrinis bičių spiečius 
pakely į mūsų sodo avilį.

- Į sidabrinį lietų, 
į pušyno vėją, 
kad oštum, Jurekai, 
metu aš tavo žalią karstą 
ir kniumbu.

- Užkalkit jį tvirtai, kad niekas neatvožtų 
ir nepatikrintų mirties!

Ne šūviai aidi pamiškėj, 
tai senos Testamento giminės
man padeda sukalt vinis
į tavo žalią karstą.


VII

Iš mirusios jūros dugno jau iškėliau hieroglifus,
o nežinau, kur tikroji mano kapo vieta.
Senos valstybės herbas išlaikė numatytą skaudų pasimatymą su savo karžygiais. 
Atėjo emigrantas paryčiu, kai paprastai užteka saulė, 
ir dairėsi kranto, žvalgėsi laivo į kaimo ir upės sankryžą. 
Džiaugsmas buvo ir džiaugsmas mirė nepasikeitę vietomis. 
Apsikabino žvėrys paskutiniam patepimui sidabrinių augalų aliejais. 
Glamonėjamas juodo mėnulio, augintinis puolė į tinklą. 
Karūnuotai galvai išrišimą suteikė hiena, ir vėliau hiena sugrįžo.


VIII

Iš baimės prakaituotą delną 
išdžiovins vanduo, 
o vandenį palies žalia žolė 
ir sidabrinis vėjas ir vėsi 
vasario vakarinė saulė.

Į minkštą džiunglių kailį puola nekrikštas -
į minkštą džiunglių kailį puola 
Dievo suvedžiotas džiaugsmas.

Nėra gimtosios žemės!
Nėra kad tykiai plauktų Nemunėlis
ir aviža prašytų būti dailiai pasėta

Yra kad Jurekui tebūtų žalia ir sidabras 
yra kad Johnui būtų juodaodis sapnas 
kad būtų ošianti ir plyštanti širdis 
ant svetimos šalies ant žemės svetimos 
prieš paskutinį patepimą 
ne saulėgrąžų aliejais.


PO AUGINTINIŲ

Šiaurės vandenio kryptim 
ošia šermenų giesmė. 
Ji laukia aido. 
Bet jūra mirus.

Jei dar yra nepadalinto laiko -
nuo vakar likusios grąžos, 
būsite sūnūs ir dukterys.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page