r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Algimantas Mackus
NEORNAMENTUOTOS KALBOS GENERACIJA IR AUGINTINIAI

NEORNAMENTUOTOS KALBOS GENERACIJA


ATSKLANDA

- Ką nešu stikliniam karste?
- Surinkau visus daiktus, turėtus anuomet.
  Šaknis įleido mirę daiktai manin.
- Nenusimesi aštraus, mirusio svorio?
- Kai žmogus nebeturi ko laidoti, jis tampa vienas.
- Būk.


I	

Pabudintas Viešpaties Angelo, 
žvelgiu į koplyčios vitražą:
veidas Viešpaties Angelo, - 
angele, juoda ir žalia, 
angele, amžiną atilsį.

Miegosiu per Viešpaties Angelą, 
miegosiu per koplyčios vitražą, 
per veidą Viešpaties Angelo, 
per, angele, juodą ir žalią, 
per, angele, amžiną atilsį.

Žalias, angele, kraštas, 
žalia išdalinama žemė 
rauda, angele, amžiną atilsį, - 
tai gimdančios gieda ir gieda, 
tai, angele, juoda prieš miegą.


II

Tai įtampos kupinas laikas
tai laikas mirties nepaaiškintos
tai šauksmas išklydusios generacijos
tai atšauktas prisikėlimas
tai pirštai ant vėstančio kūno
tai išdidumas prieš kojų mazgojimą
tai šauksmas išklydusios generacijos
tai atšauktas prisikėlimas.


LITANIJA

Amžinas gedulas
pelėsių žaliuojantis kvapas
Amžinas gedulas
šilti mėnesienos žingsniai
prieš išlyjančią kūnų aistrą
Amžinas gedulas
įsivaizduotas nemirtingumas
prieš kaupiantis sniegui
Amžinas gedulas
prieš visa kas su pradžia
Amžinas gedulas
prieš visa kas be pradžios
Amžinas gedulas
prieš amžiną Dievą
Amžinas gedulas
prieš mazochistišką tylą
Amžinas gedulas
amžinas amžinas amžinas.


Į APVALIĄ SPALVĄ

Žmogišką išdidumą - 
kampuotą vėją 
žaliuose krūmokšniuose, 
rausvuose agrastų ovaluose 
prieš kraujo sukrešėjimą, - 
atleisk.

Smogišką vienatvę - 
negrįstoj gatvės linijoj 
riedantį kaimiečio vežimą 
su grūdais iš gimtojo derliaus 
prieš rudenio šalną, - 
atšauk.

Neornamentuotą kalbą - 
išsunktą akių mėlynumą, 
užgriautą žaislų apvalumą 
prieš dangaus sulėtėjimą, - 
užgniaužk.

Generacijos neapykantos - 
kliedinčios vaikystės, 
pamišimo dėl duonos, 
geltonų plaukų,
prižarstytų apkaso druskos, - 
nebeatimk.
Per vėlu.


III

Už kieno nuodėmes
protėvių mirštanti kalba?
Už mūsų sopulius -
aštri, neišnykstanti vaikystė.
Sopulio valandą būk gailestinga,
ledu ir akmeniu, vaikyste,
sninga ir sninga.

Atsiklaupsiu sniego litanijoj 
motinos lūpom išpažintą
nusimazgoti vaikystę. 
Nepailstantis meilės kalbėtojau!, 
kryžium puola karta 
ant žemės pažadėtos.

Kartą sunaikinsi, besąlyginis Viešpatie, 
atsiminimu įsišaknijusio miesto. 
Amžinai sopulingoji 
ledu ir akmeniu sninga, 
sninga ir sninga.


MALDA

Mažos metrikos 
protėvių raštuose 
mirštančia kalba 
vaikystės miestui!

Nemirusia kalba, 
protėvių raštuose, 
prisikėlimo Dieve,
besąlyginis Viešpatie!


HERMETIŠKOJI DAINA

1

Į avilį nebelėk, 
medaus nebenešk, 
bitele pilkoji;

koris išvalgytas, 
avilys išdraskytas, 
bitele pilkoji;

sudegink sparnus, 
geluonį įleisk, 
bitele pilkoji;

valandėlę gyvenk, 
ir ramios tau mirties, 
bitele pilkoji.

2

Mano mergaitė ramiai nubrido per sniegą.
Kapai buvo arti -
ji nespėjo pažinti liūdesio.

Mano mergaitė buvo jauna. 
Karstą pakasiau aš, - 
jinai - nepatyrė vienatvės.

Kalbėjau su karsto medžiu, 
ir mergaitė atsakė 
tikėjusi prisikėlimo tiesa.

3

Maitinuos savimi:
sąnariams - kondoras, 
sąnariams esu hiena.

Skausmą dedikuodamas sau, 
sapnuoju homoseksuališkus angelus, 
lesbianiškas teresėles.

Į ugnį -
kraują draskomų sąnarių -
paneriu galvą.

Raukšlėmis vinguriuoja sliekas, 
akimis puola vėsa 
hermetiškan ritualinin indan.

Braido aukštom pusnim 
anapus prisikėlęs Dievas.

4

Kai pavargęs nuo prisikėlimo, 
Kristau, ieškosi poilsio, 
aš būsiu patogus karstas:

kondoras stiprus, hiena alkana, 
sąnariai įskausminti
Iki neskausmo.

5

Iš visur sugrįžtu neišėjęs. 
Naktimis ieškau gimtųjų namų. 
Jeigu rasčiau gimtuosius namus, -

niekas manęs iš jų neišneš 
nė karste, nė mirty.

6

Šitą beprotišką žemę, 
šitą skausmo išsiveržimą, 
šį lėtą kerštaujantį žudymą, 
šią neapykantą teisinu,

tiktai - kad nebūčiau toks kvailas, 
kad naktimis neieškočiau namų 
visai prakeiktai, išklydusiai generacijai, 
kad nesapnuočiau homoseksuališkų angelų,
lesbianiškų teresėlių:

tokioje tremtyje 
būčiau per silpnas 
net neapkęsti.

7

Mano mergaitė ramiai nubrido per sniegą. 
Bitele pilkoji, į avilį nebelėk, - 
avilys išdraskytas, koriai išvalgyti;
nesibaigiantis kartos prakeikimas - 
be atvangos, be poilsio iš niekur į niekur.


MELSKIMĖS, VASARA ARTINAS

Jeigu aš būčiau Dievas, 
jeigu aš būčiau Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia, 
aš būčiau kūnas, geriąs džiaugsmo ežerus 
Ir minkštą naujagimių angelų pieną.

Jeigu aš būčiau Dievas, 
jeigu aš būčiau Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia, 
jeigu aš būčiau Dievo tėvo vardu ir šventosios dvasios vardu:

	melskis už mus, Išganytojau.,
	išklydo kaimenė,
	neišgaląstos piemens žirklės,
	o vasara artinas.
	Melskis už mus, malonės pilnoji, -
	karšta vasaros saulė -
	guolis sielai tavai,
	gimusiai iš kūno.

Jeigu aš būčiau Dievas, 
jeigu aš būčiau Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia, 
aš būčiau indas, pripildytas žmogiškos meilės, 
aš būčiau indas, kupinas peilio, sklidinas miego.

	Melskis už mus, Išganytojau, 
	kad peilio ašmenys būtų kieti, 
	kad ranka būtų tikinti 
	į aukos nemirtingumų, 
	į Dievo trejybę.


POKALBIS SU MIRUSIAIS VAIKAIS

Vitraže angelas rėkia stiklinės moteries. 
Ne dabarčiai, angele, stiklinės moterys, 
ne dabarčiai ilgesys. 
Įšalęs džiaugsmas, angele, 
gyvų ir mirusiųjų neapykanta, 
kastruotas džiaugsmas, angele, 
išdilusi kalba.

Ne dabarčiai, angele, angelams stiklinės moterys;
ne dabarčiai, angele, angelams ilgesys;
ne dabarčiai, angele, angelams betikslis pasiruošimas, 
ne dabarčiai, angele, angelams konsekruotai savižudybei.

Nevaisingas laikas angele 
supainiotas dangus 
Jonukas išėjo vakar 
pasitikti motinos 
intuityviai atpažintos 
protėvių dausose

Lietaus prašnekinta žolė dar glosto 
panašų į vaikystės valandą 
raudoną sviedinuką

Teresė atsigulusi kapuos 
išaugo jau į didelę mergaitę 
Siauruos mergaitės drabužėliuose
 tik tėvo rankų paliestos 
per daug krūtinės


Vitražo angelas pas ją rytais
išklausęs numatytų
iš kalno pasmerktų maldų
atbėga su agrastų
obuolių ar kriaušių pintine
Tėvelis greitai tau atsiųs
platesnį drabužėlį
tik sudėvėk agrastus Teresėle
tik sudėvėki obuolių ir kriaušių pintines.

Už žemę, angele, išaižytos stiklinės moterys dalina kūnus 
šviesiaplaukių, tamsiaodžių dukterų;
už žemę, angele, visi dievai plonai pavydūs ir pikti,
už žemę, angele, suprastintas dangus
ir iškastruotas džiaugsmas,
už žemę, angele,
ir Teresėlės pintinėlėje pražydęs
šiurkštus agrastų krūmas;

už žemę, angele, 
gyvų ir mirusiųjų neapykanta.


POKALBIS APIE NEGYVŲJŲ GIMIMĄ

Iškankintame plote 
esu tamsus ir užtikrintas:
Dievas su mumis, 
Gott mit uns.

Transcendentiška mėnulio šviesa
liaudiškai filosofuoja
ties užvertais saulužės langais.

Užmigau amžinam 
medaus mėnesiui su mirtimi. 
Nepastebėta atėjo žiema, 
nepastebėtas iškrito sniegas. 
(Sninga, angele, sninga.)

Žiema - tai laikas gimdyti,
tai laikas iškankintame plote, 
tai laikas mėnesių šaltyje 
svetimų sezonų ir kūnų 
artėjančią šilimą 
jausti ir justi.

(Ar negyvi vaikai 
nereikalingi tikėjimo, angele? 
Ar negyvi vaikai 
nereikalingi pasakų?)

Iš atsargos pašaukti - 
Gott mit uns - 
būriuojasi angelai.


DVI GRUBIOS VARIACIJOS IŠKANKINTAM PLOTUI

1

Pagaliau galiu ilsėtis šitame iškankintame plote:
mano troškulį malšina duobė,
duobės troškulį malšinu aš,
kauburiuos mano badui šliaužia švininės gyvatės,
švininių gyvačių badui šliaužioju dar aš;
žaliuose užmaskuotų dievų vitražuose mano pajuokai 
drausmingai rikiuojasi generolų antpečių žvaigždės, 
jų pajuokai - nepaklausiau įsakymo gyventi aš.

2

Staiga nebeleidžia ilsėtis šitame iškankintame plote!
Klausau, Dieve tėve! Tamsta klausau!
Klausau, kaip staiga prisikėlimo operacijos baimėje verkiat, jaunatviškos akys. 
Nebijokit, sakau: Mesijas dar negimė. 
Klausau, Dieve tėve! Tamsta klausau! 
Užmiršote šalmais prisidengti mobilizuotus smegenis - 
atleidimo nėra už tokią mirtiną nuodėmę.


VINJETĖ

- Ir taip tampi Tu panašus į mus 
viešoj vienatvės valandoj, 
Marijos vystykluos, 
sterilizuotoj meilėj, 
forsuotoj šypsenoj, 
žuvies padauginime, 
duonos gausume...
- Cha, cha.


IV

Atsiųsk sopulingą raudą 
veidams išraudoti,

sopulingą liaudišką raudą 
nemirtingai vaikystei išverkti,

nepriekaištaujančią sopulingąją 
generacijos liūdesiui baigti.


LIAUDIŠKOJI

Ne suvisam išėjo, 
tik suvisam negrįžo, 
ošia medeliai, 
ošia kirtėjai 
iš liaudiškų kapų.

Pulki, mergele, 
pulki, jaunoji, 
į gilų vandenėlį,

kur lelija siūbuoja, 
kur akmenėliai žydi, 
kur debesėliai lyja.

Nebūk, mergele,
nebūk, jaunoji,
ant vėstančios smiltelės,

pulki, mergele, 
pulki, jaunoji, 
į gilų vandenėlį

saulelės paieškoti, 
saulužės nebegrįžti.


HERMETIŠKOJI DAINA SU REFRENU

Jaunas Teresės liemuo 
negyvas keliasi iš žemės 
apsidairyti šimtmečio.

Suvaikėjęs Poseidonas 
sveria jūros lašus 
užtroškusiem vaikam, 
nešantiem savo kūnus 
vogčia į kapus.

Mirštančiųjų procesijos gieda.

Užtroškę vaikai 
ant sudrėkusio smėlio 
numeta savo kūnus, 
nelaukę krikšto.

Mirštančiųjų procesijos gieda.

Neišplaukė jų mirę tėvai
su vaškinėm komunijos žvakėm,
neišnešė gimtojo namo,
neišnešė krikšto rūbo
sielai paliudyti.

Mirštančiųjų procesijos gieda.

Užtroškę vaikai 
sapnuodami skęsta 
gėluos šuliniuos.

Mirštančiųjų procesijos gieda.

Dairykis, Teresėle, vaikystės, 
dairykis neišraudojamo,

pulki, mergele, 
pulki, jaunoji, 
į gilų vandenėlį, 
kur lelija siūbuoja, 
kur akmenėliai žydi, 
kur debesėliai lyja.

Jaunas Teresėlės liemuo 
(mirštančiųjų procesijos gieda) 
negyvas grįžta į žemę 
apsidairyti vaikystės.


V

Lėtais vakarais
kaip vandenynas be kūno
išgelbėk mus Viešpatie
lėtais vakarais
kaip agrastų ovalai
prinokę rudenėjančioj saulėj
išgelbėk mus Viešpatie
lėtais vakarais
kaip įkyrus iš istorijos herbas
išgelbėk mus Viešpatie
lėtais vakarais
kaip kertamas medžio kamienas
gelbėkis Viešpatie
lėtais vakarais
kaip išbudintos džiunglės
gelbėkis Viešpatie.

Kaip aštrus, neišraudojamas veidas, 
kaip vandenynas be kūno 
mirštančiųjų procesijos gieda.


Į TOBULĄ ĮTAMPĄ

Čia niekas daugiau neateina gyventi:
čia ateina klausytis kojoto vaitojimo, 
kondoro sparnų plėšraus monologo, 
mirtino hienos kvatojimo.

Negyvenamą salą apleido 
tigrai, panteros ir liūtai, 
negyvenamą salą apleido 
taurūs plėšrieji.

Čia niekas daugiau neateina gimdyti:
čia ateina skausmingai, be vilties suvaitoti,
uždegti laužą į šiaurės pusę,
kad ledas ištirptų,
kad pelėsių žaliuojantis kvapas
prisikėlimo dienai išliktų
liaudiškuos senolių kapuos.

Čia niekas daugiau neateina gyventi:
čia ateina pažinti žemės pervertiškumą, 
rokiruotis tobulam lentos išdalinime 
vieną vienintelį kartą 
prieš vienintelę tobulą įtampą;
čia ateinama supaprastėti
prieš dangaus tribunolo
iš kalno paskelbtą sprendimą.

Negyvenamą salą apleido 
išteisinti taurūs plėšrieji,
negyvenamą salą apleido 
jų plėšrumo tobulas skausmas.

Omnipotencijos kupini kojotai, 
omnipotencijos kupini kondorai, 
omnipotencijos pilnos hienos 
prieš naują mūsų Viešpaties aistrą 
naujam absurdiškam kūriniui!


UŽSKLANDA: REČITATYVAS IR ŠAUKSMAS

Ateina vakaras,
ateina saulės išblėsimo laikas. 
Surinkit dievukus, vaikai, - 
žaidimas baigtas.

Minkštavilnių avinėlių kūnai, - 
tegul jie klaupiasi skabyt žolės 
į vėstantį, suartą žemės delną, 
kur būta Žodžio.

	Dievo avinėli,
	tu naikini pasaulio nuodėmes,
	sunaikink paskutinę mūsų nuodėmę -
	sunaikink šauksmą grįžt!

	Viešpaties angele, 
	tu lydėjai mus nuo vaikystės, 
	tik vieno daikto gimtąja tarme!, 
	tik vieno šiaurės ištarimo!

Sunaikinto šimtmečio 
baltųjų alyvų aliejum 
tegul bus palytėtos 
šiaurę išdavusios gentys.

	Ištobulintos mirties 
	klaupiamės į vėstančią žemę,
	atšauktos prisikėlimo nelaimės
	meldžiam akmenėjančioj žemėj.

Tai saulės išblėsimo metas, 
tai vakaro laikas. 
Surinkit dievukus, vaikai, - 
žaidimas baigtas:

jūsų vaikystė išaugo 
į piktą, abejojančią sielą, 
į plėšrų, išgaląstą kūną, 
į grobiui paruoštą sapną:

motinos įsčioj, 
anapus išdainuotų marių, 
Jonukas gimtąja tarme 
šneka namus,

šneka tobulesnio gyvenimo sampratą. 
Tai saulės atėjimo metas, 
tai namų amžinumas, 
tai vaikystė be eilėraščio.

	- Grąžinkite apskritimus!
	- Grąžinkit augintinį miestą,
	 palaidotą mėnulio ir saulės šviesoj,
	 grąžinkit mane,- ištariau vienas.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page