r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Algimantas Mackus
JO YRA ŽEMĖ

II. MŪSŲ VASAROS PRASLINKO NESUSITIKUSIOS


KAD MANO KRAUJAS BŪTŲ TAVO ŽAIZDOSE

Priartėk, nors nelaukiu.
Aš tik pavargęs. Laukimas mane išvargino.
O norėjau būti kuo arčiausiai Tavęs,
kad mūsų neskirtų jokia kūno žaizda,
kad kraujas Tavo žaizdose būtų mano.
Bet aš pavargau
ir negaliu iškentėti jokios žaizdos,
jokio kraujo lašo.

Kentėkim išsiskyrę,
nes mano žaizdos yra menkesnės.
Aš tik kartkartėm bandysiu jas pertvarstyti,
bet ne atnaujinti.

Kentėti bijau, o čia niekas niekam neatlygina,
net nepaguodžia,
nes tam yra žemė.
Priartėk ir prie mano akių paversk sniegą į kraują,
nes ir tam yra žemė.
Atiduok man mano praėjusį laiką,
nes jame yra palikęs dievnamis
siauroje skersgatvio gysloj;

o tai buvo vienintelis mano laimės kartas:
po to daugiau aš nebuvau laimingas.


SUSITIKOM LIETUI LYJANT

Mes ir vėl čia susitikom.
Tam pačiam lietui lyjant
ir tom pačiom žvaigždžių viršūnėm liepsnojant.
Ir jeigu mes dar kartą susitiksim - bus lietus,
nes Tavo žodžiai visuomet nuplaunami
gaivinančio lietaus rankų.

Po Tavo kojom žaliuoja pernykštė žolė 
ir po Tavo kojom užgęstą žmogus.

Išsiskiriam ir nusinešam su savim 
savo atsineštus daiktus:
kai Tu atėjai - buvo lietus, 
kai aš - čia degė sausra.


KRIAUKLĖS ANT MOTERŲ AŠAROM SUDRĖKUSIO KRANTO

Tavo laisvieji vergai - Tavo laivų irkluotojai 
stambiom, raumeningom rankom 
į jūros gilumą leidžia inkarą 
giedodami, kad Tu esi jūros gilumas 
ir kad metamas inkaras yra ne metalas, 
bet jų širdys, jų kūnai ir sielos.

Giedodami jie brenda į krantą.

Jų sausos kojos sudrėksta krante 
ir tarpupirščiai prisivelia smėlio. 
Ant savo nuogų, raumeningų pečių 
jie neša didelį krovinį.

Verkiančios, išbadėjusios žvejų moterys 
su kūdikiais ir vaikais siūbuoja į krantą...

Jas sutinka nepažįstamų vyrų giedojimas 
ir jų barzdoti veidai, kurie seka 
kiekvienos moters išsprūstančią ašarą.

Barzdotų vyrų kojos sudrėksta krante 
ir tarpupirščiai prisivelia smėlio. 
Nuo savo nuogų, raumeningų pečių 
jie numeta krovinį.

Nustebusios moterys
žvelgia į jų plačius veidus ir nepažįsta.
"Jie nėra mūsų mirę tėvai... Ir mes nesam jų žmonos".

Barzdoti vyrai giedodami jau subrido į jūrą.

Žvejų moterys norėtų pakelti 
suskirdusias plaštakas ir mojuoti 
giedantiems vyrams už duoną 
ir pilnas žuvų statines.

Verkiančios ir laimingos jos grįžta nuo kranto. 
Ir jų pamaitinti vaikai 
žaidžia kriauklėmis.


DŽIAUGSMAS, SENASIS LIŪDESIO APAŠTALAS

Tu ateini, senas liūdesio apaštale, 
dulkėtom kojom. Namų ieškoti? 
Tau nėra vietos žemėje 
ir nebuvo Paskutinėj Vakarienėj;
tave persekioja 
amžinas mūsų bičiulis liūdesys.

Kodėl tu niekada neateini po jo?
arba prieš jį?
Aš pradedu tikėti, kad tavęs nėra, 
senasai apaštale.

Jeigu jau niekada negrįši žemėn -
mes neturėsime vaikystės,
ir visos mūsų svajonės bus nevaisingos.

Nori atimti vaikystę, džiaugsme mano? 
Nori naktį užpilti ant mūsų sapnų, 
senasai liūdesio apaštale?

Mes esame negyvas pasaulis, 
kuris turėjo apsaugoti daiktus. 
Mes esame miręs sodas, 
kuriame auga negyvi vaismedžiai.

Ant mūsų krinta negyvas lietus
ir mūsų kūnus pasiekęs pavirsta ledais,
kad tu, senasai apaštale,
paliktum mūsų liūdesio tarnas,
o mums: kad užtektų tik poros ašarų
išeinant anapusėn žemėn.


MANO GYSLOS TAU YRA STANGRIOS

Maldų knygos rūdija.
Kiekvienas puslapis sunkus kaip įkaitintas metalas.
Jeigu jų daugiau neatversiu, kaip kalbėsime?

Mūsų nesujungs aštri dievnamių gotika 
ir sodrios baroko linijos;
nei kraujas,
nes gyslos yra stangriai uždaros;
nei šaknys, nes jomis alsuoja žemė.

Aš noriu išsidalinti ląstelėmis, 
bet nenoriu būti ameba. 
Aš noriu išsidalinti tarp juodžemio 
ir lėto žvaigždžių degimo.

Mane baigė pavergti žemė.
Jos krūtinė išalsuoja užnuodytą orą,
kuriuo gyvena mano negyvas pasaulis.

Aš Jį tikrai buvau sutikęs. Vieną vidunaktį 
Jis akimirkai pakėlė saulę virš žemės. 
Aš žinau: Jis buvo Dievas.

Mane baigė pavergti žemė:
aš nebežinau, ar jis yra Dievas.


ERŠKĖTIS, ĮAUGĘS VAIKYSTĖN

Jeigu negrįžčiau - išsiskirkime kaip geri bičiuliai;
palik man paskutinės vasaros žymes:
iki raudonumo įkaitintą vynuogę 
ir vieną kraujuojantį krūmą, 
kurį palietei savo gyslota ranka.

Aš Tau nedaug ką galėsiu palikt atminimui:
trapias žiemos mėnesių žymes -
tirpstantį kovo sniegą,
kuris Tau primintų mano verkimą,
kai lydėdamas mane į ten, kur nėra Tavęs,
palikai man aštrų savo karūnos erškėtį.

Ar Tu sugrįši kaip tolimų kontinentų svečias
ir priimsi iš manęs paskutinį ženklą mano prisiminimui? -
Tavo paliktą karūnos erškėtį?
Tada mes išsiskirsime kaip geri bičiuliai,
kurie daugiau nesusitiks šito liūdesio žemėj.


MŪSŲ VASAROS PRASLINKO NESUSITIKUSIOS

Grindinio akmenys mėnesienoje skambėjo vandeniu, 
pilamu į medinius kaimiečių kibirus. 
Buvau alkanas ir ištroškęs.

Dievas ant šalto žemės šešėlio atvėrė šaltinį
ir pratęsė žemės šešėlį iki manęs
ir juo užklojo mane ir juo paruošė mirčiai.

Grįšiu nieko neradęs ir nieko nepalinksminęs. 
Gal Tu ir gimei ir gal Tavo tvarte 
yra šviežaus vasaros šieno kvapas.

Aš irgi gimiau vasaros karšty - vasary. 
Todėl nenuostabu, kad mūsų vasaros 
praslinko nesusitikusios.


UŽNUODYTAS VANDUO NEPALAIMINA

Kodėl nesakei, kad mane palaiminsi?
Vienišą misionieriaus koplytėlę, laukiančią Dievo?
Aš būčiau kentėjęs troškulį
ir vienintelio vandens
(jis buvo užnuodytas) neišgėręs.

Dabar per vėlu:
nukritusių vaisių plokšti ir grėsmingi šešėliai 
yra kaip kieto ir nepermaldaujamo liūdesio ženklai.

Ir užnuodytas vanduo mėnulio pilnaty 
ruošiasi potvyniui: nepaliks nė vienos
misionieriaus koplytėlės, sulaukusios Dievo.


NAUJŲ VEIDŲ MES NEATSINEŠĖM

Mes gimėme vieni, tačiau ramybė buvo mums neįdiegta.
Į mūsų žemę ji nebeatėjo ir neatsilankė.
Mes likome vieni, kaip sutrūniję bokštai
ties baigiančiom išsekti upėm.
Vieni ant drumzlinos ir neišbrendamos pakrantės.

Šikšnosparniai švytruojančiais sparnais kaip anglys 
ant mūsų krinta, nesulaukdami savos mirties.

Mūsų veidai, kurie jau baigia supelėti
ir iš kurių jau ašara jokia neišsisunkia,
atsiskiria nuo mūsų.
Anapus Stikso jie laukia mūsų raukšlių ir kančios.

Mes su savim atsinešėm tik žemės gabalą, 
tik nederlingos žemės plutą.

Sutrūniję bokštai ties baigiančiom išsekti upėm
kniumba po sparnais.
Šešėliai pridengia pritvinkusį debesį,
kuris tuojau pradėtų lyti. Gėlu lietum.
Anapus Stikso lyja.

Mes neatsinešėm naujų veidų. 
Mes pabijojom mirti.

DEDIKACIJOS MIRČIAI IR MEILEI

DIEVO MOTINA

Prieš mirtį nejučiom prisiglaudei prie savo Dievo. 
Žaizdota upė laikė tavo gyvo veido kaukę. 
Dangus pasilenkė prie tavo kūno 
ir angelai grožėjos tavo krūtimis.

Iš tavo kūno niekada negimdžiusio
šiandieną tavo Dievas sotinas.
Tu nejučiom prisiglaudi prie savo vaiko:
kiekvienas esam savo Dievo motina.


TĖVAS

	Skaityk mano meilę, 
	užrašytą pirštais, 
	geležies neliejusiais;
	skaityk mano žodį,
	neužgrūdintom rankom 
	meilę palietusį.

Sakiau: būsiu geležies apdirbėjas, 
liesiu žaižaruojančią geležį, 
kad užsigrūdintų rankos 
žemei mylėti.

Sakiau: pirštais žaižaruojančią geležį lenksiu
į nedūžtantį žaislą 
luošam savo sūnui, 
kad sūnus užsigrūdintų 
tėvui mylėti.

Netapau geležies apdirbėjas, 
neišliejau nedūžtančio žaislo, 
neužgrūdinau rankų 
žemei mylėti.

Suspėjau paduoti 
luošam neūžaugai sūnui
neužgrūdintą meilę
medienos paviršiuje 
įskaptuotam eilėrašty.


UPĖ, TĖVAS, UPĖ

Mano upė artėja į mirties jūrą.
Mano žaizdos, išmėtytos pakrantėse,
išaugo žaliais krūmokšniais ir nevaisingais spygliuotais medžiais.
Mano gyvenime paliko tik viena aikštė, tik vienas miestas,
kurio nepraplaukiau ir savo vandens paviršiuje neužrašiau.

Aš plaukiu artyn į jūrą.
Aš nešuos įsimylėjusių valčių kuždesį,
girtų, barzdotų sielininkų dainą,
piemens, atėjusio naktigonėj pagirdyti žirgų, žiovulį
ir nesušukuotus plaukus.

Mano vanduo tampa lėtas. 
Paskenduolės kūnas nebešildo manęs.

Aš tau nieko, mano sūnau, nepalieku, ko nėra buvę. 
Mano vandenys nėra išsipildę, mano vandenys liko bevardžiai, 
mano veidas susilies su veidais, anksčiau įplaukusiais jūron, 
ir mano rankos sieks tolstančio tavo žemyno.

Mano sūnau, paimk iš mano veido nors vieną raukšlę -
ir aš liksiu gyvas,
atgaivink nors vieną mano vandeniu plaukusią žuvį -
ir aš nebūsiu miręs,
išgirsk nors vieną ties mano vandenin svajojančią mergaitę pratariant, 
kad šešėliai, atsimušę mano vandeny, yra gyvų paukščių šešėliai. 
Mano sūnau, aš išdidžiai liejuosi jūron.


DAINA APIE KAIMO HEFAISTĄ

Jau švinta - 
aukštam debesy 
skambėjo sidabro kanopos, 
kažkur nudardėjo 
Hefaisto vežimas...

Varpas skambina priešpiečiams... 
Išdžiūvus burna... 
Aštrios hefaistiškos rankos, 
grubiai atriekusios duoną, 
siekia ąsočio.

Vidurdienio trumpas šešėlis - 
prie kalvės ilsisi ratai, 
augalotam pavėsy 
baltuoja plati skrybėlė. - 
Saulė pačiam horizonte.

Liepsnojančio žaizdro 
virpąs atspindys, 
užlūžęs sienos briaunoj, 
suskaldo veidą pusiau. - 
Tada - saulės laida.

Vakaras eina -
nusimeta marškinius,
sugirgžda sklendžiamos durys,
pėda plati
basa spaudžias į smulkų ežero žvyrą.

Garuoja viralas,
kvepia išbaltintos lino paklodės...
Plaukiančiam vasaros debesy -
sidabrinės žirgų kanopos. -
Naktis.


MIRĘ SVEČIAI

I

Žaliame vandeny
(jis artėja juodo sutemusio miško)
atsispindi pavargę mūsų kūnai.

Žaliame vandeny
(Jo paviršiuje įsmigo sidabrinis mėnulio lankas)
žaidžia mūsų berniuko siela.

Žaliame vandeny
mūsų kūnai yra šalti
ir žaliame vandeny
berniuko siela taip pat yra mirus.

II

Virš žalio vandens
(jis siekia juodo sutemusio miško)
uždega liepsną visų medžių ir visų miškų mirtis.

Virš žalio vandens
(jį rankoje laiko mūsų mažas berniukas)
iš lėto kyla raudonas gaisro liemuo.

Žaliame vandeny
mūsų kūnai yra užgesęs gaisras,
ir žaliame vandeny
mes esame mirę svečiai.


PASKENDUOLĖ

Tu troškai turėti savo upę:
ant kranto sudėti rūbus 
ir nuoga žaisti vandeniu.

Tavo upė atėjo prie tavęs:
ant kranto tebuvo skurdus krūmo šešėlis 
ir basų kojų pėdos.

Dabar tu turi savo upę:
tavo gaubtinę skarą nuo žemės pakėlė vėjas 
ir tavo upę atidavė tau.


PO VASAROS

Vasara buvo vakar:
vėlyvas vasaros lietus,
vėlyva vasara 
bailiai stebėjo 
nokstantį obuolį.


PO DRAUGYSTĖS

Dabar tu esi šaknis,
kurios medis - supjaustytas ir sukūrentas.
Dabar tu esi kriauklė,
aklom akim žvelgianti
į brangius krovinius
plukdančią jūrą.


PO IŠSISKYRIMO

Jau mes nutolome. 
Tėra ramus vidurdienis:
pavasario lietus čiurlena 
pražydusiom alyvų šakomis,
žalioj žolėj negyvas 
paukštis pakelia sparnus 
ir išskrenda ieškoti 
savo kapui vietos.


PO AUDROS

Paskubom išmėtytos kalnėnų pintinėlės,
dubenėliai su vakarykščio maisto liekanom
ir ant retų krūmokšnių smulkios sniego gniūžtės
kaip kalnėno ašaros,
sekmadienį skurdžion trobelėn
neatsinešusio pašventinto vandens.
Kukli kalnėnų koplytėlė
su šviesiom procesijų vėliavom
ir geltono vaško žvakėm
nubrido į naktį.
Tik skardūs galvijų skambalėliai
ataidi iš tuščių kaimų,
tik suledėję slidžių kaspinai,
tarpukalnėje pakirsti, nulūžta.


SAUSROS ALEGORIJA

Šią vasarą nelijo:
sausi miškai, 
supleišėję dirvonai 
nemato debesio. 
Miškų šešėly 
rudeniškai šlama 
ištroškusi žolė.

Ant augaloto medžio 
džiūstanti šaka, 
norėdama paliesti 
siauras upokšnio lūpas, 
giliai suaimanuoja. 
Kodėl šią vasarą 
nebeatsinešė skaros Veronika?

nejau nebuvo kam numirt šią vasarą, 
nejau vinim per sausas buvo medis?

Šią vasarą
karūnos nesapnavęs 
aštrus erškėtis 
aiktelia iš skausmo. 
Šią vasarą
jo niekas nenuskynė, 
nepapuošė galvos...

Po suaižėjusia žeme,
girdėdamos pernykštį
lietų ošiant,
iš lėto
ima vysti šaknys.
Kodėl šią vasarą
vienplaukė šypsosi Veronika?

nejau šią vasarą karaliaus nebėra, 
nejau šią vasarą karalius nebedrįso prisikelti?


IŠPAŽINTIS

I

- Atsimeni dar dešimtį įsakymų?
- Atsimeni septynias nuodėmes didžiąsias?

Tada jis man kalbėjo apie nuodėmės baisybę, 
palygindamas ją su greitai veikiančiais nuodais. 
Jis man kalbėjo apie didelį gyvenimą anapus 
ir apie šventąjį, kurio vardu pakrikštytas buvau.

- Gailies už nuodėmes?

Mušiausi į krūtinę
ir mano skausmo prisipildė klausykla.
Kartojo dešimtį įsakymų suklaupusi bažnyčia
ir nuodėmes didžiąsias skaičiavo ant altorių angelai.

- Pasižadi daugiau nenusidėti?
- Paversk mane į uolą, mano Viešpatie!

Tada jis man kalbėjo apie atleidimą 
ir mano Kristaus gailestį;
jis man kalbėjo apie nuodėmes, kurias atleidžia 
jo ranka šventuoju kryžiaus ženklu.

Ir mano vaikiškos, per storos mano veidui lūpos 
įsisiurbė į kojos žaizdą kryžiuj.

II

- Atsimeni dar dešimtį įsakymų?
- Atsimeni septynias nuodėmes didžiąsias? 
Kartojo naktį man pabudusi žvaigždė, 
kartojo man medinis Kristaus veidas.

III

Bet vieną naktį pas mane sugrįžo mano miręs brolis. 
Jis užpūtė dangaus platybėse pabudusią man žvaigždę 
ir numetė nuo sienos mano medinį Kristų.

- Broli, kodėl mąstai tu apie nuodėmę?

- Po nuodėmės ateina josios išpažinimas 
ir išpažinime ateina nusižeminimas.

Tada jis man kalbėjo apie Kristų, 
kurs žengė žemėn basas ir nuplyšęs.

- Jis plovė kojas tam, kuris nebuvo vertas Jojo kojų.
- Jis žvelgė tos veidan, kuri verta nebuvo Jojo veido.

Aš pažvelgiau į savo brolio nuogą, raumeningą kūną,
į jo plačius pečius, kurie paneštų ąžuolinį kryžių,
ir į rankas, kurios galėtų glamonėti
kiekvieną mūsų žemės moterį
ir kiekvienai pražilusiai vienuolei
primintų, kad po jos šiurkščiu rūbu
nuvyto jaunas ir taip pat aistringas kūnas.

IV

- Daugiau aš nuodėmių nebeatsimenu.

Suklaupusioj bažnyčioj patvino skardi vargonų muzika.
Jisai lėtai pakilo iš klausyklos.
Stora maldaknygė paslydo jam iš rankų:
many jis matė nuogą, raumeningą mano brolį...

V

- Amžiną atilsį duok mirusiam, Viešpatie. 
- Amžiną atilsį suteik savo tarnui, Viešpatie.

VI

Už lango degė dvi didžiulės žvaigždės.
Ant namo sienos suposi mėnuo,
o vandenynuos plaukiojo mažytės rausvos žuvys,
ir šilto vakaro saulėleidis įstrigo į medžius.
Už lango dar kažkas kalbėjo apie mirtį,
kažkas dainavo linksmą dainą apie moterį,

kuri daugiau nebuvo nuodėmė, kuriai daugiau nebereikėjo atleidimo:
ji tapo amžiai ir palaiminimas,
Kristus ir Pontijus Pilotas,
Dievas ir žmogus,
ji tapo pats gyvenimas, kuriuo mes esam nubausti,
ir pažadėta žemė tiems, kurie yra bedžiaugsmiai.


DEDIKACIJOS MIRČIAI IR MEILEI

		And death shall have no dominion.
							Dylan Thomos
		O bloga mirtie! 
		Palik jų meilei žalumo šaką!
					Federico Garcia Lorca

I

Ir aš tikiu į didįjį evangelistą mirtį.
Už trumpą džiaugsmo ir ramybės valandą
jam atiduodu savo vienišumą.

Mylėk mane, evangeliste senas, 
kaip mano kūdikišką brolį 
mokėjai tėviškai pamilti.

Iš tolimos namų kertės
dar ir dabar girdžiu linksmai linguojant
tuščią mano brolio lopšį,

dar ir dabar matau
jo ploną kūdikišką ranką,
ramiai mojuojančią paliekantiem.

Mylėk mane, evangeliste senas, 
kaip mano kūdikišką brolį 
mokėjai tėviškai pamilti,

mylėk mane, evangeliste senas, 
nes jau išmokau atsisveikinti, 
nes jau išmokau įtikėti,

kad vienišumas - amžinasis tėvas, 
kad džiaugsmo ir ramybės valanda 
tėra tikėjimas į didįjį evangelistą,

į mirties didybę, 
į mirties šventumą, 
į mirties palaiminimą.

Tegul trumpa palieka 
vienišumo valanda! 
Tegul ramus man būna

atsisveikinimo mostas 
su tolimų namų, 
su artimų veidais.

II

Nuplauk dar kartą, ežere,
jų kūnus,
pasotink juos
prieš didžiąją kelionę,
kad troškulio aistroj
jie savo žingsnių nepakreiptų
šion pakrantėn.

Leisk jiems išgerti visą savo vandenį,
leisk į kelionės krepšį
įsidėt mėnulio
ir saują karšto smėlio,
kad nukeliavę ten
jie rankose ištiestų
Dievui žemės dovanas,
ir jaustųsi turtingi.

Ant ežero pakrantės
jauni jų kūnai
lauks, kol saulė,
palengva užkopus horizontan,
nubronzins jų pečius,
rankas ir veidus.

Tada jie lauks nakties.
Akis užmerkę jie virpės,
kai vėjas jiems atneš
krantu nueinančių
girtų žvejų keikimą,
kai tankios
pakrančių šakos
pasilenks virš jų pridengdamos
paraudusių krūtinių iškilimą.

Išleiski juos ramiai 
į absoliutų miegą.

Tegul tą naktį tuščios grįžta valtys,
tegul žvejai tą naktį,
tinklus ištiesę tarp grubių kamienų,
atsimena tik saldų kūnų alkį.
Tegul tą naktį moterys
sulaukia savo vyrų,
tegul tą naktį jų namus pripildo
žuvies ir druskos kvapas.

Prieš didžiąją kelionę 
leiski jiems tylėt.

Jie turi pasilikt nuogi,
jų meilė turi degt kaip laužas...
Prieš didžiąją kelionę
jie turi paragaut ugnies,
kad susideginimas
jiems nebūtų per skausmingas.


TIKROVĖ VAIKYSTĖS DETALĖJ

Keliaukit, lygumos,
nes jūsų laukia tie, kurie šiandieną gims, 
ir jūsų laukia tie, kurie šiandieną skirsis,
kaip skiriasi nuo kranto atlauža maža,
kaip skirias kūdikystė nuo jaunutės motinos.

Tikrovė nelauktai šiurpi, kaip mūsų protėviams
"Nuo bado, maro ir ugnies išgelbėk, Viešpatie!"
jau plėšia paskutinį mano žaislą -
prisiminimą iš vaikystės...
...arkliai, nulaužta koja stirna,
žirafos, popierėliais aplipdytos,
ir pelė kvailom akim...
"Dabar esi tu didelis. Jau džiaukis".

Dabar ir lygumos artėja į mane... 
Visi krūmokšniai... Juodžemiai... 
Ir juodžemy nutilusi širdis...

Aš netariu nė žodžio. 

Aš žinau - aš negalėjau išeiti...

Mūsų karstan suguls veidai ir rankos,
ir mūsų karstą paukščiai klykdami lydės.
Mūsų karste užges diena ir pėdos
pavirs į vieną aidintį ir begalinį žingsnį.
Mūsų karstan suguls visi prisiminimai ir žaislų skeveldros,
tabako pirmas dūmas, pirmas mama ir pirma sumindžiota
varlė, ištįsęs ligi miško sliekas, voverė prie plento ir nukritusi skuja...

Paliks tiktai ant namo sienos užklijuoti žodžiai:
"Mes išnuomojam butą. Butas su baldais. 
Seimininko vanduo ir apšildymas. 
Kreipkitės nuo 12 iki 24 
arba nuo 24 iki 12 valandos".


MIESTAS

			Vieno daug keliavusio žmogaus aš 
			kartą paklausiau: "Kurie miestai yra
			didžiausi?" Jis man atsakė: "Miestai, 
			sutikti vaikystėje".

Mes seniai išsiskyrėm,
tik mūsų nuotoly
kiekvieną nostalgišką vakarą
atsiveria tavo gyvos akys.
Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas,
ir aš kalbu žodžiais,
išsineštais vaikystės rankomis.

Aš grįžtu atgal į vaikystę, 
į mirusį miestą, 
kurį laikas apklojo anglim 
ir žuvusių namų griaučiais.

Siauroj stiklo gatvelėj kaip aukso žvakidės 
dega miesto akys, neužspaustos mirties nei laiko.

Kodėl mes negalėjome palikt susijungę tik akimis? 
Kodėl mūsų sielos turėjo susijungti rankomis?

Kiekvieną vakarą, kai jaučiu savo likimo tikrovę,
tu ateini iš ūkanų,
iš tolimo laiko.
Tavo bokštuose skamba varpai,
tavo aikštėse renkas kuklūs miesto šventieji
ir tavo kiemų labirintuose vaikšto mano vaikystė.

Ne, mes niekada nebuvom išsiskyrę:
mes nesuskaitėm žvaigždžių, degusių virš miesto, 
mes dar nepažinom savęs.

Į seną miestą tvinsta laikas,
į seną miestą grįžta šmėklos,
į seną miestą grįžta prisiminimų lūpos,
į seną miestą tiesia rankas vaikystė.

Mes niekada neišsiskyrėm:
tik raudono aksomo uždangoj 
verkia baltas laivas.


IŠ RŪŠKANO RUDENS RYTO

D. J.

Aš niekada nemylėjau žemės. 
Aš žadėjau išeiti iš jos 
ir palikti ją vienišą,

bet kai aną rūškaną rytą 
pasirinkai niūrų rudens horizontą, 
liūdnai supratau -

nepaliksiu vienos 
negerai mirčiai 
žmogiškam vienišume.

(Aš neišdrįsau pasakyt, 
kad ir aš - 
savotiška žemė.)


LIETUVA

I

Aš jau greitai nebūsiu, 
aš jau greitai užmigsiu:
mano kraštas žiema, 
mano kraštas vidunaktis,

tik mano krašto delne,
mėnuliui šviečiant,
žėri apsnigtas vaismedis.

II

Mano kraštas žiema, 
mano kraštas vidurnaktis, 
vienišas balsas 
prarastų namų amžiuj,

tik mano krašto neužsėtais laukais,
miego laukiant,
aidi rogių ilgi skambalai...

Aš dar negreitai nebūsiu, 
aš dar negreitai apkursiu.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page