r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Algimantas Mackus
JO YRA ŽEMĖ

I. PASIKARTOJIMAI


PASIKARTOJIMAS

Kai vėsų vakarą ties gluosniais 
ir ties molėtais pakraščiais 
kartojas paukščių takas,

nereikia į žvaigždynus 
daugiau žiūrėti naktimis - 
gana, kai spindintis raidynas 
kartojasi vandenimis;

gana, kad jis pasikartoja 
ir kad negrįžta kaip Mimi, 
kad žvaigždės upės vėsumoj 
pavirsta upės dalimi.


MIESTELIS UPĖJE

			Man's trouble isn't what he does 
			or doesn't do, it's what he dreams.
						H.  MacLennan

Save mąstydamas svajojau 
ir upės veidrody žiūrėjau į save. 
(Prie upių visi valkatos prastovi, 
norėję būti žemėm ar srove.)

Galbūt gerai, kad atėjau be irklo 
ir noro pasisemti kibirą vandens, 
žiūrėjau aš į savo veidą pridengtą 
staigios pakrantės šipuliais.

Galbūt gerai, kad aš tiktai žiūrėjau, 
kaip upė savo vandenį irklavo
 ir upės srovėje atsispindėjo

šviesa ant kranto stovinčio miestelio. 
Galbūt gerai, nes niekas nepasėmė kibirais 
srovės vandens su miesto žiburiais.


RYŽIŲ RINKĖJOS GYVENIMAS IR MIRTIS 

(FILMO DETALĖ)

- Nors mano rankos buvo purvinos ir juodos, 
ir mano akys -"ne šitų plantacijų vanduo" 
(man vieną kartą ištarė prajodamas 
toks jaunas ir gražus piemuo),

bet aš tikėjau, kad prajojant 
tiesos dar niekas nepasakė prie vandens, 
kad niekas netiki stikliniais žodžiais 
pro šalį jojančio piemens.

Ir tiek nedaug. Tik kelios saujos ryžių, 
ir tiek gyvenimo nedaug! 
Plantacijų platybėj lyjant,

gyvenimą aš saujomis rinkau... - 
O tas piemuo prajodamas sugrįžo 
pas ją - apklotą audeklu ir ryžiais.


KEISTA MIRTIS

Tik vieną naktį aš gėrėjausi pavasariu
ir tąją naktį žemėn suklupau,
o buvo sužaliavę rasos
už viską tam pavasary žaliau.

Aš suklupau, ir niekas nepakėlė, 
ir nepažadino manęs lietus, 
tik žolės, prie manęs priėję, 
nustebo, kad žmogus

pavasarį numirt galėjo, 
kai lijo kvepiantis lietus.


NETIKĖJIMAS

Nebeieškokime -

mes nieko nesurasime:
nei žemės, nei pavasario,
žaliom raidėm užrašomo,

tik vakarą
ir elgetas smuikuojančius
prie katedrų.

Nebeieškokime -

mes nieko nesurasime, 
kol patys sau nebūsime 
ir žemės, ir pavasariai.

SALA IR PAUKŠTIS

LIETUS

Nepriėmiau tavęs. Užsidengiau. 
Atrodei man sunkus kaip geležis. 
Kodėl žiedais patvino 
laukinė obelis?

Kodėl kaip fosforas liepsnojo 
lietus, nukritęs ant žolės? 
Gana man buvo potvynio 
laukinės obelies.

Kodėl kraujavo uogos
ir plėšėsi kiekvienas krūmas? 
Ar aš jomis galėjau pasisotinti 
arba rasti juose ramumo?

Kodėl nepriėmiau tavęs,
kodėl užsidengiau
ir kam buvau kaip surūdijus geležis?
Pro mane išdidžiai pratvino
laukinės žemės obelis.


IR VĖL LIETUS

Lietus per metų dalimis atidalintą žemę -
be paliovos ir įtemptas. 
Ar yra gyvenimas 
nuolatos būti lyjamam?

Many nesukraujuos erškėčiai
arba sodrios
saulėleidžio juostos.
Aš tik norėjau kažką palydėti
ir apraudoti,

ir pro mane krintantį
įtemptą lietų
stebėti. Ar jis negalėtų, lenkdamasis
žemėn, ir manęs paliesti,

tik netikiu aš lietumi,
kuris - be paliovos, neatidalomas...
Lietau, aš netikiu tavim,
nes nežinau, ar tikros tavo ašaros.


SNIEGAS BALTAVO IR MAN

Nė vienos žemės atlaužos nepaimsiu. 
Ir nieko neturėsiu savo. 
Ne man nukritęs sniegas 
aplinkui baltavo,

ne man juoda žemė pradėjo 
baltumon bristi ir nykti, 
nors turėjo mane, 
o ne žemę apsnigti,

ir sniegas turėjo ištirpti 
ir tekėti kruvinom saujom - 
aš nežinojau, kad sniegas 
gyvas be kraujo,

kad jokios žemės atlaužos nepaimsiu 
ir kad nieko neturėsiu savo, 
nors žemei nukritęs sniegas 
ir man baltavo.


KOVAS

Jau pats laikas. Jau kovas. Dienos ilgėja. 
Monotoniškai nebepuola 
sustingusiom plaštakom sniegas.

Dangus jau pakilo nuo žemės
ir mėlynas oras jau virpa.
Paskutinės žiemos liekanos - sunkūs debesys
irsta.

Sniegas ištirpsta iš pėdų 
ir žemė visa kaip sulopyta... 
Kažkas nematomas praėjo 
šilta kovo mėnesio popiete.

Atbundančio medžio šakos 
į drumzliną vandenį lenkias. 
Vandens srovės šaltos 
virpa kaip įtemptas lankas.

Jau pats laikas. Jau kovas. Dienos ilgėja. 
Ir aš viena kovo mėnesio popiete 
jau esu praėjęs.


ŽEMĖS ATSIŽADĖJIMAS

Kada sudegs diena ir žingsnis
daugiau nebegalės lėtėti,
žinau, kad aš kiekvieno savo žodžio išsižadėsiu.

Kada mirtis atėjusi manęs paimti 
su sopuliu į mano kraują įtekės, 
žinosiu, kad kiekvienas mano žingsnis 
buvo dalim lėtėjančios širdies,

nupuolančios į plačią, didelę ir sopulingą žemę, 
maitinusią mane ir duona, ir skausmu, 
kad nusižeminęs praeičiau 
nederlingu josios arimu,

kad atkartočiau pačią sopulingą žemę, 
kiekvieną žingsnį ir kiekvieną žodį, 
kad artėdamas į mirtį ramią ar neramią 
neščiau žemės sopulį.


NEIŠLAIKOMAS SVORIS

Neišlaikysim žemės ir svajonių, 
neišlaikysim jokio medžio šešėlio 
ir mirsim neseniai atėję, 
tik už save ir žemės dalį atkentėję.


SALA IR PAUKŠTIS

I

Norėjau gyventi - o mirštu. 
Norėjau kalbėt - o tyla. 
Paukštis krisdamas sminga 
kaip strėlė ties mano sala.

Matau jo kraujuojantį kaklą, 
jo akis su didžiuliais kalnais... 
Nepraskrisi, paukšti, pro salą 
savo lūžtančiais sapno sparnais.

II 

Nepakėliau numirusio paukščio 
su nulūžusiais sapno sparnais:
per sunkus man nedidelis paukštis, 
kuris krinta su savo kalnais.


GRĮŽIMAS Į LYGUMAS

Man reikia grįžt Kaskart labiau 
į liūdesį panašios lygumos, 
kaskart labiau - 
kaip moterys susigraudinusios.

O dar žinau ir atkartot galėčiau,
kaip jos suėjo gretomis:
- Praeinantis esi ir svetimas!

Aš ten gimiau. Mane jūs užauginot. 
Šešėlis mano driekėsi jumis... 
ir liūdesys. Su lygumom susikabinęs 
aš bėgau rudenim,

kai rinkdavot savin sunkaus lietaus lašus…
Dabar: - Į lygumas ar būsi panašus?

Taip. Reikia grįžt. Kaskart labiau 
į liūdesį panašios lygumos. 
Aš visuomet į liūdesį grįžau, 
o liūdesys į lygumas.


PASIMELDIMAS

Wo man am meisten fuehlt, weiss man 
nicht viel zu sagen.
Anette von Droste-Huelshoff

Jisai praėjo staigiai. Ir vidurdienį 
grąžino savo skolą - 
savo sielą - alkaną ir skurdžią 
be skundo, be atodūsio,

nes netvirtai prie žemės buvo prisišliejęs 
jo klumpantis ir kruvinas šešėlis.

Nuo lygumų siauras upes surinko 
ir akimis apsėjo nederlingus plotus,
ir siekė visą žemę apkabinti 
šešėlis klumpantis, žaizdotas.

Bet akys neatlaikė nederlingo ploto
ir upės ėmė grįžti,
ir tarė lygumą paliesdamas šešėlis:
"Teateinie Tavoji Karalystė".

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page