r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Algimantas Mackus
ELEGIJOS

MĖLYNASIS KASPINAS


MĖLYNASIS KASPINAS

Kiekvieną žydintį pavasarį mes bėgdavom
prie atsibudusio upelio krašto
ir nešdavom laivus ir klegesį, ir skiedras
į mūsų vaikišką pavasarį.
Mes trokšdavom, kad mūs laivai
laimėtų mėlynąjį kaspiną.

O tolimas ir vaikiškas gimtų namų pavasari! 
Kaip greit sudužo pirma upokšnyje Titanika. 
Kaip greitai liūdesys įsiskverbė į mūs gyvenimą 
ir laimėjo mėlynąjį kaspiną.


KAM?

Kam atėjai šiandien į pilką žemę, kūdiki? 
Kam nešviesa žiauri turės paliesti mėlynas akis? 
Juk visos tavo kūdikiškos mintys ir svajonės 
pirmų žaislų sudužime numirs:

kažin kur didelėj kovoj sukris švininiai kareivėliai, 
kažko į prarają kaladžių miestai grius;
į karstą virs lopšys... Kai atsigrįši vėlei - 
baisi kančia uždengs žydriąsias kūdikio akis.


AR IŠDRĮSI?

Ar tu išdrįsi, eidamas pro žemės tamsą, 
paimti šviesą į pavargusias rankas? 
Nes ji yra liepsna. Tikra liepsna negęsta niekad, 
bet paliesta nudegina rankas.

Ar tu išdrįsi ją paimti, kad sudegtų rankos, 
bet kad matytųs užmiršti ir einami keliai. 
Kad vėl vaidentųsi beribis skausmo laukas, 
kurį jau lopšyje nešei.


VAIKYSTĖ

Auksinėj karietoj pravažiavo baltos vaikystės dienos 
su daugybe tarnų ir lekajų. 
Keturi žirgai jas nešė viesulais 
į tolimą nepažįstamą šalį.

Niekuomet negrįš auksinė karieta tuo pat vieškeliu - 
tik apsiniaukę bus svetimi dangūs. 
Kaip rudenio ryto migla aukštybėn kils dulkių debesys, 
ir juose paskęs vaikystės atminimai brangūs.


VAIKYSTĖS MIEGAS

Ar jūs atsimenat vaikystės miegą 
be rūpesčių, atodūsių ir be sapnų? 
Kai viskas, kas nėra tyla, palieka 
jūs kambarį ir greit išeina iš namų.

Aplinkui jus sustoja - eit, kas ėjo, 
uždaro motina bais' atsargiai duris. 
Už lango tik kvatoja kvailas vėjas, 
tik kartkartėms šviesos šešėlis siena nusiris.

Ar nenorėtumėt sapnuot vaikystės miegą 
kaip pasaką gražiausią iš fantazijos šalies? 
Užmiršti viską, kas nemiela, 
užmiršt plakimą nevilties - 
ir vėl miegot vaikystės miegą 
pas gimto namo užsklęstas duris.


SKAUSMAS

Norėjau aš priglausti visą žemę
su lobiais: auksu ir anglim,
bet dienos buvo neįžvelgiamai užtemę -
išroviau skausmą su šaknim.

Šiandien jis auga užmirštos vaikystės soduos 
ir siekia Viešpatį šakom. 
Pilni, pilni skausmų aruodai, 
ir akys tvinsta ašarom žvilgiom.


MOTINAI

Surasim vieną kartą nuostabų pasaulį, mama, 
toli nuo žemės ir dienų tėkmės baisios. 
Mes pastatysim mažą iš keistų gintarų laimės namą, 
ir mums per daug bus neaprėpiamos šviesos.

Ant stalo rasime gėlių mažutę puokštę
nedūžtančio kristalo vazoj.
Ir, paskutines ašaras nušluostę,
regėsime, kaip leidžias uždanga ant žemės kruvino ekrano.

O ten kažin kas šauks dar: "Mama, mama!" 
Sudegusių namų pilkuosius pelenus žarstys, 
keliaus per žemės klaikumą beprasmę, ir nevilties 
bedugnėn links gyvenimo svirtis.

Iš amžinų fontanų trykš gyvybės eleksyras, 
žiedai Mefisto rankoje nevys...

Ir vieną vakarą, gal svetimą, vėlyvą, 
atidarysime į nuostabų pasaulį, motina, duris!


SVAJOTOJAI

Mes einame į tyrlaukius, kur nė žolė neauga, 
į dykumas, į tundras, į Sacharą. 
Mes einame svajonių parsinešti 
į mūs sunkaus gyvenimo oazę.

Mes nešam viską, kas gražu ir šventa,
ko dar žmogaus ranka nepalietė žiauri
ir neišliejo pragarišką kerštą
baisi, ne žodžiais, tik darbais išreiškiama mintis.

Mes einam atsinešti sau galėjimą gyventi 
iš ten,
kur mirtį neretai suranda karavanai dideli, 
kur tiktai mulai ir kupranugariai 
išeiti gali dykumų kely.


LAIŠKAI

Skiriu A. M.

Yra laiškai, laiškai kaip talismanas
laimingai bėgusių dienų,
o tas gyvenimas toks drumzlinas ir nepramatomas
tarp liūdesio ir skausmo vandenų.

Yra laiškai, laiškai, kuriuos neši kaip talismaną 
pro bombas, vėją ir audras.
Tartum gyvybės ritmas jųjų žodžiai Tau į širdį plakas, 
kurių pasauly niekas nesupras.

Yra laiškai. Ir juos neši per kraujo tvaną 
lyg šventą, šventą talismaną.


ŠEŠĖLIAI IR MEILĖ

Mes žaidžiam žmonėmis,
ir žmonėmis galingais.
Mes žaidžiam vakarais tyliais
arba vidurnakčiuos giliuos, kada suminga žvaigždės
ir kai matyt ženklai ateinančios audros.

Dažnai išjojame narsiais kareiviais 
į žūtbūtinę kovą su gyvais žmonėms, 
bet dar dažniau mes pasivertę vėju 
pabarškiname rudenį į mylimos duris.

Ir jeigu mylima neišsigąstų 
ir neuždegtų kambary šviesos, 
gal vėl šešėly meilė suliepsnotų 
kaip kitados.

Mes žaidžiam žmonėmis ir žaidžiame karaliais,
kada suminga žvaigždės danguje.
Ir rudenį tik žaidžiam meile,
kai jūs - kovojate ir mirštate už ją.


AKMUO

Riedėt pavargęs nuo aukščiausio kalno, 
sustojo pailsėt po samanom tiktai. 
Praeiviai gulintį negailestingai spardo 
ir keikia jį piktai.

Šiandieną akmenys pasaulyje visam į akmenis atvirto:
puikiausi rūmai vien griuvėsių apleista krūva. 
Tenai, kur sklidinos sidabro taurės dužo ir žvangėjo, 
šiandieną kaukia pririštas šuva.

Žmogaus širdis kadais (matyti!) akmeniu buvojus - 
šiam amžiui liko vėl akmuo, 
tik niekas jos nespardo kojomis,
nors žmogiška širdis - riedąs akmuo.


POETO PLUNKSNA

Ant stalo jo pavargus ilsis plunksna 
iš po sunkiųjų nemigo naktų. 
Kada svajonės nemige pabunda, 
kaip didelė esi, poeto plunksna, tu!

Ir meilę, širdgėlą tu moki išsakyti,
ir verkt su vėjo ošimu.
Jaunatvišku klegėjimu pavasarin išskristi,
aplink nors šalta ir tamsu.

Jūs ilsitės abu po nemigo nakties pavargę:
poetas ir metalo plunksna, laistyta krauju, 
kol vėl mintis pasibeldžia į jūs pastogę 
ir žadina užmigusius miegu saldžiu.

Tada pakylat jūs iš purvinosios žemės, 
išeidami naujų svajonių parsinešt, 
ir prirašytais lapais grįžtate į žemę 
sapnų takais klajoti žmones vest.

Kaip didelė esi, poeto plunksna!
Žvaigždynams, saulei tu ne per maža! 
Tik skaudžiai tu poeto širdį virpini, 
kada krenti iš rankų tardama: "Gana!"


FABRIKE

Rūstaus metalo sukas ratai 
dulkėti, purvini.
Trumpa diena, su saule ir su rytu, 
begarsiai praeini.

Įsisuka svajonė tarp grandinių - 
daina suskamba neišsakomai kimi. 
Tarp ūžesio mašinų metalinių 
svajonėse paskęst imi.

Iškyla miestai, lygumos sapnuotos, 
Taurakalny karaliais vėl žaidi. 
Baltutės sniego pilys paauksuotos 
ir Užvingio šilai nakty juodi.

Tyliai ištrauki sulankstytą lapą 
svajones ir sapnus ir Vilnių užrašyt,
ir paslaptis visas, kur slepia 
begalio ilgesio širdis.

Bet sutraška ir krinta grandys... 
Rūstaus metalo ratai vėl iškyla 
dulkėti, purvini...
Svajonės mirštančios begarsį šauksmą 
grandinių lūžime girdi.

Ir praslenka šešėliai tamsūs 
auksinių dulkių alkani. 
Trumpa diena, su saule ir su rytu,
begarsiai praeini.


ILIUSTRACIJA IŠ "ARS AMANDI"

Jis tuoj nueis 
ir tars tuoj 
paskutinį žodį:
pratars, ir ašara
ant tavo veido
užrašys.
Geltonos kasos
ir ilgesiu pasruvę akys
jo veidą migloje,
tarytumei pro pilką šydą,
pamatys.
Priglausk jau paskutinįkart
prie jojo savo veidą
ir įsidėk paveikslą jo akių
į jauną širdį,
kad neštum per audras,
per rudenį ir vėją
jį -
savo mažą brolį 
širdy.


TYLA

Medžių šakose sumigs pavargę paukščiai, 
vėjas į bedugnę nusiris,
užsidegs žvaigždelės danguje taip baugščiai 
ir į miglą eis gimtasis pagirys.

Širdyje suplaks gyvybė paskutinį kartą, 
kraujas gyslose atšals ir sukrešės, 
paskutinį žodį, iš širdies išrautą, 
užrašyti lapan stingstą rankos sieks.

Ten jau bus sužibę paslaptingų miestų, 
kaip bažnyčių žvakės, tylūs žiburiai, 
kad tylos beribės niekas neišplėštų, 
augs ant mano kapo kadugiai.


KAPŲ PAVĖSIS 

Tylus kapų pavėsis, 
išsaugotas aukštųjų medžių. 
Kiekvienas sąnarys atvėsęs, 
kiekvienam ištarta: "Atleidžiu".

Aš pasiilgau žemėje pavėsio,
ramaus kapų pavėsio -
čia niekas miegančios ramybės neišplėšia.
Tik aš norėčiau rasti tą pavėsį
kažkur toli... Pagėgiuos.


GLUOSNIAI

Prie upelio, kur, romantiką pamėgę, gluosniai
vandenin sumerkdavo šakas,
suskambėjo burtų žodis
ir žiedais nubėgo per pavasario lankas.

Bėgo, ir nubėgo, ir daugiau negrįžo:
mažo upelio vėsumą gluosniai saugoti paliko.


RUDENS DAINA

Aplink ruduo. Ir pilkas rudenio dangus
Užnuodijo tau širdį.
Išeik, išeik!
Tave vilioja tie takai, kuriais nuskrido paukščiai
Nuskrisk su jais!
Gyvenimą, kaip pralaimėtoją, parmesk po kojom
Ir eik ir eik!
Į amžinų pavasarių ir amžinų svajonių šalį
Nueik, nueik!
Teplakas rudenio pavargę lietūs -
Ne tu su jais!
Teapsidrabsto žemė rudenio purvais
Juodais, juodais!
Nukritę lapai praeiviams sušnara po kojų -
Nukris ir jie su jais!
O tu, palikęs rudenį ir tolį,
Išeik, išeik!
Tik rudenio bevilčiai lietūs
Šnarės, šnarės!
Ir tau širdies gelmėj pasaulio sielvartą
Kalbės, kalbės!


RUDENS VAIKAI

Kai ateina minkštas ir švelnus pavasaris
ir tartum maži stebuklai kalas pumpurai,
aš esu praėjęs žalią vasarą
ir matau, kaip žaidžia pakelėse rudenio vaikai.
Nesikalkit! Nesikalkite, žiedai, į saulės šviesą:
verčiau likite žalsvom dėmelėm ant šakų, -
į jūsų bundančią ir bręstančią gyvybę tiesia
rankas
būriai rudens vaikų.


KASDIENĖ DUONA

Sunki, juoda kasdienė mūsų žemės duona,
žudikė mūs svajonių ir sapnų.
Aukštai padangės mėlynuoja,
o aš kasdienės duonos atsinešt einu.

Iš dulkių, iš aliejų ir iš ratų
iškrinta duonos trupiniai.
Renki. Ir niekas čia tavęs nemato,
ir tu pro pilką langą nematai,
kad nužydėjo mėlyni dangaus skliautai.


AR AŠ GALIU?

Ar aš galiu išeit iš žemės, 
kad žemė - liūdesys? 
Ar aš galiu išeit iš žemės, 
kad aš - to liūdesio dalis?

Ar aš galiu rašyti džiaugsmą, 
jeigu gili kančios raidė 
yra žodelyje trumpiausiam? 
Ar aš galiu rašyti džiaugsmą, 
jei liūdesys yra gegužyje ir sausy?

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page