r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Algimantas Mackus
ELEGIJOS

VIDURDIENIO GRĮŽIMAS


VIDURDIENIO GRĮŽIMAS

Vidurdienį, kada pavargę saulės spinduliai sukrinta man po kojų 
ir vėjas taip nedrąsiai šiurena vystančius lapus, 
grįžtu aš mintimis, nors mintys jau pavargę, 
grįžtu į prarastus namus.

Ir aš, bijodamas prikelt užmigusius nakty šešėlius, 
duris, kaip tolimą ir nerealų sapną, drebančia ranka veriu. 
O taip seniai užvėriau jas išeidamas į nežinios kelionę, 
tarytumei vartus į neregėtą saulės karaliją.

Dabar vidurdienis. Ir ūžia fabriko mašinos, pakyla vėl pirmadieniai nauji 
sakydami: "Pabaik dainuot! Užversk neprirašytą lapą 
ir vėlek uždaryk gimtų namų duris".

Aš uždarau, nes mano sugrįžimas buvo trumpas, kaip po kojų kritęs spindulys. 
Ir mintys greit užgeso, kaip dangaus aukštybėj geso saulė išdidi. 
Paliko tuščias ir neprirašytas baltas lakštas ir... aš, ir fabriko mašinų ūžesys.


TAVE ATSIMENU

Atsimenu Tave dažnai, o senas Vilniaus mieste, 
Tavin svajonėse ir sapnuose grįžtu. 
Atsigulu į žemę šiltą, šiltą
ir amžinai miegu, miegu...

Ir rodosi: širdis nepaprastai ramiai suplaktų 
(Jei būtų nors lašelyje gyva!), 
bet jos ramybės niekas nesuprastų, 
net mylimoji, per mirtį tapus artima.

Atsimenu aš, Vilniau, Tavo bokštus,
saulėleidį ir Tauro kalną vakare,
kai žaisdavom kariais, gyvenimu ir laime sotūs;
tik buvom per maži, kad gintumėm Tave.

O būtumėm Tave kaip kūdikiai apgynę:
iš sniego pastatytumėm aukštas pilis.
Prikeltumėm iš dulkių Gediminą,
kad laisvėje sroventų Vilnelė ir Neris!


TĖVIŠKĖ

LAUKAI

Laukai po sniego antklodėm pabalę 
vadina grįžt mane... 
Kada pabaigsiu tremtinio nedalią 
ir jus išvysiu realybėj, ne sapne?

Gimti laukai, jūs brangesni už viską:
už svetimus pavasarius, už deimantus žibius. 
Iš jūsų akmenėlių džiaugsmas tryška, 
iš jūsų juodžemio nauji daigai pabus!

MIŠKAI

Atsimenu aš jūs siūbavimą, žalieji tėviškės miškai:
lyg nepalaužti milžinai viršūnės medžių kyla,
čia vėl linguojate, tarytum vygėj,
kai pamotė - audra dainuoja viesulų lopšinę.

Saulėleidžio spalvų rausvoj harmonijoj, 
begarsėje maldoj paskęsdavo ir ąžuolai, ir uosiai. 
Koplyčios varpas Requiem giedojo;
ir klaupdavos miškai - nakties vienuoliai.

ŠALTINIS

Tyras, kaip kūdikio siela po krikšto, 
šaltinio mylimas vanduo. 
Ar tavimi aš troškulį alpinsiu 
saulėtą dieną grįžęs iš lankos?

Kaip paukštis, gūžtą tarp šakelių susisukęs, 
vanduo šaltinio ilgesingai supas. 
Ir kuždasi su lapais nebyliais 
taip neišsakomai, vėsiai, vėsiai...


UŽSIMIRŠIMAS

Einu aš: rodos, gatvė Gedimino, pažįstami veidai, 
ir niekas žydinčio dangaus kraštelio neužstoja. 
O ten antai 
baltuoja Katedra - ramybės uostas žemės odisėjoj.

Pasveikina tie patys medžiai, 
už kurių vaikystėj pasislėpę šmėklomis, vaiduokliais žaidėm, 
ir, rodos, vėl pasipila būriai draugų, 
ir, rodos, vėl mes krykštaujam ir juokiamės 
tarp skambančiųjų Katedros varpų.

Paskiau mes kopiame, karaliais žaist, į Gedimino kalną,
paliesti akmenis šventus.
Šventragio slėnio šimtamečiai medžiai
šakų šešėlius meta ant veidų.
Pavargstame ir sėdamės ant gyvo mūro pailsėti,
akis užmerkiam: kaip puiku!
Ateina mylimas birželio vėjas
ir šviečia saulė viršum vaikiškų,
bet mąstymuos paskendusių galvų.


RAMYBĖ PAKALNĖJ

Nusileisk į pakalnę: ten vidurdienį šlama rugiai, 
ir pamiškių lūšnose kirtėjai dalgį kala. 
Nusileisk į pakalnę: stebuklingai - 
saulė spinduliais nubarstė nežvyruotą jų kelią.

Ramybė tokia, kai žvelgiu į rugpjūčio pakalnę:
varpos pribrendę, lyg ašaros sunkios, 
ant žemės aukuro grūdais auksiniais laša,
ir laimės visiems pakanka.

Nusileisk į pakalnę: ten vidurdienį šlama rugiai 
ir į mėlyną dangų stiebias rugiagėlės melsvos. 
Nusileisk į pakalnę: ten tavo namai, 
kad tu nors grūdas būtum pribrendusios varpos.


ŽIEMOS EILĖS

Ant žemės krenta balto pūko snaigės, 
suminga, kur užkliūva jų sparnai. 
Ir ten jau žaidžia ledo žvaigždės 
ties mano pirkios langu... Ir tenai:

suskamba vakaro tyloj varpelis, 
žiemos varpelis, jaunas ir skardus. 
Girdi sielos pavasarį jame čiurlenant 
ir tekant sidabrinę srovę po ledu.

Paskiau apsninga žalią pirkios stogą:
iškyla angeliška sniego baltuma
ir viskas, rodosi, džiaugsmu žėruoja -
naktis žvaigždėta ar ateinanti diena.

Ir rodosi toliau, kad šaukia tas varpelis 
tave gyveniman kitan. 
Tik nežinai, kur ves didysis rogių kelias 
ir kas grąžins atgal... O kas? ..

O kas atves klajūnus prie Nevėžio kranto,
benamius kas į apsnigtąją Lietuvą grąžins? 
Tik Tu, Didysis žemės ir dangaus Valdove, 
kurs krintančioje snaigėje esi.


GIMTASIS ŽIBURYS

Didi šviesa mane į žemę šaukia,
šviesa, kur išvedė pasaulin kūdikio verksme:
gimtų namų mažyčio žiburėlio, 
nespėjusio many užgest, liepsna.

Jo spinduliai, vadindami sugrįžt,
per visą žemę driekias.
Jo spinduliai nušviečia kelią jau pražilusioj nakty
ir paliečia akis sudrėkusias...

Eini, eini be galo ir be krašto -
išeiti, rodos, ir gimei.
Auksinė saulė spindulius nors žarsto,
bet tu jų nematei ir nematysi...
Benamio sunkų kelią nušvies gimtieji žiburiai.


RŪPESTĖLIS

Rūpestėli mažas, Rūpestėli menkas, 
prie Tavęs suklupti pakeleiviai renkas.

Iš visų šalelių, iš visų naktužių 
susirinks keleiviai, radę savo gūžtas.

Kris po žemės kojom visuose dirvonuos 
į namus sugrįžę arti baigt artojai.

Rūpestėli mažas, Rūpestėli menkas, 
prie Tavęs suklupti pakeleiviai renkas.

Išbučiuoti veidą ir nuplauti kraują, 
ir karštai priglausti gimtos žemės saują.

Rūpestėli mažas, Rūpestėli menkas, 
prie Tavęs suklupti išblaškyti renkas.


MŪSŲ ŽINGSNIAI

Nuo Nemuno iki Atlanto skamba mūsų žingsniai - 
tautos, skaudžiam likimui pasmerktos. 
Nuo Kauno iki Sibiro ir Kazakstano 
benamių vieniši kapai rymos.

Nuo rytmečio aušros iki žvaigždės vakarės
mes veltui ieškome šviesos!
Ir saulė mums vidurdienį užtemo,
ir nesušilti mums prie svetimojo židinio liepsnos.

Ar dar ilgai klajosim po pasaulį 
tartum turtingi elgetos keliuos? 
Ar dar ilgai mes šauksime ir žadinsim 
kažką vidur nakties gūdžios?

Ir kas per duobkasiai surinks mūs kaulus 
nuo Niujorko, Melburno ir Maskvos? 
Kas eis ieškoti mus po Alpių kalnus, 
kai vėjas ten ir audros vien kvatos?

Tu išvedei į tolimą kelionę - 
neklausėme: "Kodėl?" ir nei: "Už ką?" 
Su kruvina širdim prisiėmėm karionę, 
kad būtų su Tavim, o Viešpatie, taika!


DAUG KARTŲ

Prabėgo daug naktų, praėjo daug šešėlių, 
daug kartų apsiniaukė svetimas dangus. 
Penki pavasariai atėjo ir nuėjo:
ir nei vienam pavasary neatėjai, tėvyne, Tu.

Daug kartų krito baltos, lyg tėvynėj dienos, snaigės,
daug kartų žemės purvą dengė jos.
Į mano širdį paskutiniam smūgiui taikės
aštrieji ašmenys prailgusios kančios.

Daug kartų nepažįstamais garsais kalnų tekėjo upės, 
daug kartų pynės jų tekėjimas su žūstančių šauksmais. 
Bet kiekvienoj bangoj ne temstantis Nevėžis supės, 
ir kiekvienam šauksme šaukei, benami, tu!

Daug kartų krito rudeny pavargę medžių lapai, 
daug kartų šaltį kentė rudenio miškai. 
Tik rudenio rudojoj akvarelėj 
tėvynės anė trupinio nesuradai.

O kiek prabėgs liūdnų pavasarių pro žemę;
kiek upių mūs skausmu ir sielvartu tekės?!
Kas suramins kančioj benamio širdį, amžinai neramią,
ir išsvajotu mostu grįžt pakvies?!


MANO ŽEMĖS PAUKŠČIAI

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrenda paukščiai, 
kiekvieną rudenį palieka tėviškėj lizdus. 
Kiekvieną rudenį jie skrenda, kad sugrįžtų, 
kai vėl į žemę grįš pavasaris skardus.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrendantieji paukščiai 
savų sparnų plazdėjimu išrašo ilgesį 
ant mėlyno dangaus skliautų.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrendantieji paukščiai 
čiulbėdami ar melsdamies aplėkdavo laukus, 
nes jų gyvenimas, kaip ir žmogaus kelionė, yra nežinomai trapus.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrenda paukščiai, 
kiekvieną rudenį jie skrenda dideliais būriais, 
kad niekas ilgoje kelionėj nepalaužtų, 
kad širdį atgaivintų tėviškės sapnais.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrendantieji paukščiai 
savų sparnų plazdėjimu išrašo ilgesį 
ant svetimo dangaus kelių.

* 

Ar gali nenorėt į gimtą žemę grįžt žmogus?


PASKUTINĖS ŠVIESOS

Atsimenu: kai geso paskutinės mano žemės šviesos,
šešėliai šoko virpesy ant tėviškės laukų.
Jų kibirkštis į savo širdį, lyg šaltinio srovę, sėmiau
ir žemę ašarų suvilgytomis lūpomis bučiavau.
Kai geso paskutinės mano žemės šviesos,
Tave kaip deimantą prie Baltijos mačiau.
O paskutiniai mano žemės žiburiai,
lyg devynių dangaus auksinių saulių pasaka,
mirgėjo neramiai.

Ar jūs mane pasveikinsit sugrįžtant iš kelionės, 
ar šviesit virš kalnų kaip kelrodė žvaigždė? 
Ar mirštantieji žiburiai dirvonuose mirgės, 
kai grįšiu po didingos nevilties?


VARDAS TRIJUOSE KRYŽIUOSE

Aš nemaniau, kad liks tenai tik vardas įrašytas 
mažute vaikiška ranka.
Aš nemaniau, kad liks tas vakaras vėlyvas 
nebeužgyjančia žaizda.

Ar dar atsimenat mane, Trys Kryžiai, 
kai Jūs ramybę žaisdamas drumsčiau? 
Nerūstaukit: tada mes buvome karžygiai, 
šiandien - kovojame kiekvienas sau, 
šiandieną savo vardą dulkėse rašau.


UŽMIRŠIMAS

Iš žemės, kurios krantą Baltija skalauja,
kurioj Rambynas senas ir didus,
aš užmiršau paimti nors smėlynų saują:
kad ja sušildyčiau kapus...

kapus toli nuo liūdinčio beržų peizažo,
toli nuo bręstančių rugių.
Aš neturiu nė grumsto mažo -
ir mano pelenams gulėti bus klaiku
toli nuo liūdinčio beržų peizažo.


EINANTIEMS IŠ ŽEMĖS

Kas einate iš žemės, eikit rudenį,
kad jūs galėtumėt įminti paskutines pėdas
į arimą,
šąlantį ir liūdintį.

Kas einate iš žemės rudenį, 
giliai įminkit paskutines pėdas 
ir praradimo liūdesį.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page