LMS IC logo Lietuviu klasikines literaturos antologija

apie autoriu
bibliografija
turinys
PDF failas
kuriniu sarasas
pirmas puslapis
bg_stamp.jpg - 3098 Bytes
Algimantas Mackus

IR MIRTIS NEBUS NUGALĖTA


    Lietuvių literatūros antologijoje pateikiama A.Mackaus poezija atitinka išleistų eilėraščių rinkinių struktūrą.
    A.Mackaus poetinis debiutas yra "Elegijos" (1950), pasirašytos Algimanto Pagėgio slapyvardžiu. Šiame rinkinyje poetas panašus į daugelį antraeilių nostalginių lietuvių išeivijos poetų, raudojusių paliktos tėviškės, dainavusių sugrįžimo viltį. Gimtosios žemės pasiilgimas, Vilniaus vaizdinių nuotrupos, brangūs vaikystės prisiminimai, svajonės ir kasdienybė dažni šio rinkinio eilėraščių motyvai.
    Antrasis, tikrąja pavarde pasirašytas poeto eilėraščių rinkinys - "Jo yra žemė" (1959) kritikų buvo sutiktas palankiai. Nors ir čia dar kartais prisimenama gimtoji žemė, tačiau tokie prisiminimai neteikia pakankamai džiaugsmo. Poetas į visus atsakymus randa tik neigiamus atsakymus: džiaugsmui nėra vietos žemėje, gyvenimas - beprasmė tuštuma, kur vienintelė realybė ir prasmė yra mirtis. Tik ji išvaduos iš skausmo ir vienišumo, kuriame poetas yra priverstas gyventi.
    Už rinkinį "Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai" (1962) autoriui buvo paskirta literatūrinė premija. Tragiška gaida skamba visame cikle. A.Mackus atmeta įprastines poezijoje vaizdines priemones, eilėraščio skambumą, o artėja į sąvokinę kalbą, į šiurkštų prozinį išsisakymą.
    Pirmoji rinkinio dalis rodo poeto pastangas tobuloje tremtyje išmokti būti vienišu, išsilaisvinti nuo bet kokios vilties ir tikėjimo antgamtiniu gyvenimu. Antroji rinkinio dalis "Augintiniai" pabrėžia ir tremties poeto dalią, kad svetimoji kultūra tėra priėmusį jį ne kaip sūnų, o kaip augintinį, kurį galima skriausti, ignoruoti ir palikti vienišą.
    Paskutinis A.Mackaus poezijos rinkinys "Chapel B" (1965), dedikuotas tragiškai žuvusiam rašytojui Antanui Škėmai, buvo išleistas jau po poeto mirties ir yra lyg jo paties nekrologas. Šis rinkinys yra sudėtinga laidotuvių giesmė, kurioje prasiveržia ir paties poeto sielvartas dėl žuvusio draugo, ir bendra lietuvio tremtinio nedalia. Taigi ir paskutiniuose kūriniuose A.Mackus yra beviltiškos nakties ir žmogaus amžinosios mirties skelbėjas, materialistinis egzistencialistas, vienintelis toks mūsų literatūroje.